„Duosiu aš savuose Namuose ir savo mūruose paminklą ir vardą, <…> duosiu jiems vardą amžiną ir nemarų“ (Iz 56, 5).

Šioje ištraukoje iš pranašo Izaijo knygos yra du paprasti žodžiai, kuriais iškilmingai išreiškiama gili šios gerbiamos vietos reikšmė: jad – „paminklas, memorialas“; šem – „vardas“. Atėjau tylomis pastovėti prieš šį paminklą, pastatytą pagerbti milijonus žydų, nužudytų per siaubingą Šoa tragediją. Jie neteko savo gyvybių, bet niekada nepraras savo vardų: jie neišdildomai įrašyti į jų mylimųjų, išlikusių nelaisvės draugų ir visų, pasiryžusių niekada nebeleisti tokioms žiaurybėms vėl pažeminti žmoniją, širdis. Tačiau labiausiai jų vardai yra amžiams įsispaudę į visagalio Dievo atmintį.

Iš artimo galima atimti nuosavybę, galimybę ar laisvę. Galima austi klastingą melo tinklą siekiant įtikinti kitus, jog tam tikros grupės nevertos pagarbos. Tačiau, kad ir kaip mėgintum, iš žmogaus niekada negalima atimti vardo.

Šventasis Raštas mus moko, koks svarbus yra vardas suteikiant kam nors nepakartojamą misiją ar ypatingą dovaną. Dievas pavadino Abramą „Abraomu“, nes šis turėjo tapti „daugybės tautų tėvu“ (Pr 17, 5). Jokūbas buvo pavadintas „Izraeliu“, nes ėmėsi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjo (plg. Pr 32, 29). Vardai, saugojami šiame šventame paminkle, amžiais išlaikys šventą vietą tarp nesuskaičiuojamų Abraomo palikuonių. Jų, kaip ir jo, tikėjimas buvo išbandytas. Kaip Jokūbas, jie buvo panardinti į grumtynes, kad atpažintų Visagalio sumanymus. Tegu šių vardai niekada neišnyksta! Tegu jų kančios niekada nebūna neigiamos, menkinamos ar užmirštamos! Ir tegu visi geros valios žmonės budriai stengiasi rauti iš žmogaus širdies viską, kas galėtų atvesti prie tokių tragedijų kaip ši!

Katalikų Bažnyčia, įsipareigojusi Jėzaus mokymui ir trokštanti, sekdama Juo, mylėti visus žmones, giliai užjaučia čia atmenamas aukas. Panašiai ji gręžiasi į visus, kurie šiandien persekiojami dėl rasės, odos spalvos, gyvenimo padėties ar religijos – jų kančios yra jos kančios ir jų teisingumo viltis yra jos viltis. Kaip Romos vyskupas ir apaštalo Petro įpėdinis, vėl, kaip mano pirmtakai, pakartoju, jog Bažnyčia įsipareigojusi melstis ir nenuilstamai stengtis laiduoti, kad neapykanta niekada nebepavergtų žmonių širdies. Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas yra taikos Dievas (plg. Ps 85, 9).

Raštai mus moko, jog turime užduotį priminti pasauliui, jog šis Dievas gyvas, net jei kartais ir būna sunku suvokti jo slėpiningus bei neperprantamus veikimo būdus. Jis save apreiškė ir toliau darbuojasi žmonijos istorijoje. Jis vienintelis teisingai valdo pasaulį ir nešališkai teisia tautas (plg. Ps 9, 9).

Žvelgiant į veidus, atsispindinčius niekieno nedrumsčiamo šiame memoriale tvenkinio vandenyje, neįmanoma neprisiminti, jog kiekvienas iš jų turi vardą. Galiu tik įsivaizduoti džiugų lūkestį tėvų, nekantriai laukiančių savo vaikų gimimo. Kokį vardą duosime šiam vaikui? Kas jis arba ji bus? Kas galėjo įsivaizduoti, kad jie bus pasmerkti tokiai apgailėtinai daliai!

Stovint mums čia tyloje, jų verksmas tebeaidi mūsų širdyse. Tai verksmas, protestuojantis prieš kiekvieną neteisingumo ir smurto aktą. Tai amžinas priekaištas dėl pralieto nekalto kraujo. Tai Abelio šauksmas, iš žemės kylantis į Visagalį. Išpažindami savo nepajudinamą pasitikėjimą Dievu, tą šauksmą išreiškiame Raudų knygos žodžiais, reikšmingais ir žydams, ir krikščionims:

Ištikimoji Viešpaties meilė niekad neišsenka,
gailestingumo jam niekad nestinga.
Kas rytą jie nauji – didelė tavo ištikimybė!
„Viešpats yra mano dalis, – sakau sau, – todėl į jį dėsiu viltį.“
Geras yra Viešpats tiems, kurie jo laukia, žmogui, kuris jo ieško.
Gera laukti kantriai, kol išgelbėjimas ateis iš Viešpaties.

(Rd 3, 22–26)

Brangūs bičiuliai, esu labai dėkingas Dievui ir jums už galimybę pastovėti čia tyloje – tyloje atminti, tyloje pasimelsti, tyloje puoselėti viltį.