Brangūs broliai vyskupai!

Garbingieji religijų vadovai!

Mieli bičiuliai!

<...> „Viešpats tarė Abraomui: Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu… Abraomas išėjo… pasiėmė savo žmoną Sarai“ (Pr 12, 1–5). Staigus Dievo kvietimas, žymintis mūsų tikėjimo tradicijų pradžią, buvo išgirstas paprastoje kasdienėje žmogaus egzistencijoje. O prasidėjusi istorija rutuliojosi ne atskirtyje, bet susitinkant egiptiečių, hetitų, šumerų, babiloniečių, persų ir graikų kultūroms.

Tikėjimu visada gyvenama kokioje nors kultūroje. Religijų istorija rodo, jog tikinčiųjų bendruomenė laipsniškai tampa vis ištikimesnė Dievui semdama iš kultūros, kurią sutinka, ir darydama jai poveikį. Ta pati dinamika būdinga individualiems didžiųjų monoteistinių tradicijų tikintiesiems: įsiklausę, kaip Abraomas, į Dievo balsą, atsiliepiame į jo kvietimą ir leidžiamės ieškoti jo pažadų išsipildymo, trokštame paklusti jo valiai ir nutiesti kelią mūsų pačių kultūroje.

Šiandien, praėjus beveik keturiems tūkstančiams metų nuo Abraomo, religijos su kultūra susitinka net tik geografiniu lygmeniu. Dėl tam tikrų globalizacijos aspektų ir pirmiausia interneto pasaulio atsirado plati virtuali kultūra, kurios vertė tokia pati skirtinga kaip ir nesuskaičiuojamos jos apraiškos. Neabejotinai daug pasiekta kuriant pasaulinės žmonių šeimos artumo ir vienybės jausmą. Tačiau sykiu begalybė portalų, per kuriuos žmonės prieina prie įvairiausių informacijos šaltinių, nesunkiai gali virsti didėjančio susiskaidymo įrankiu: tada žinojimo vienybė sugriaunama, o per akademines bei etines tradicijas įgyti sudėtingi gebėjimai kritikuoti, įžvelgti ir skirti kartais apeinami arba išleidžiami iš akių.

Tada natūraliai kyla klausimas, kokiu indėliu religija prisideda prie pasaulio kultūros sparčios globalizacijos fone. Kadangi daugelis nedelsdami nurodys akivaizdžius religijų skirtumus, mums, kaip tikintiems ar religingiems žmonėms, iškyla iššūkis aiškiai skelbti tai, ką turime bendra.

Abraomo pirmutinis tikėjimo žingsnis ir mūsų žingsniai į sinagogą, bažnyčią, mečetę ar šventyklą ar iš ten palieka mūsų asmeninius pėdsakus žmonijos istorijoje, besiplėtojančioje, galima sakyti, amžinosios Jeruzalės kryptimi (plg. Apr 21, 23). Panašiai kiekviena kultūra, išsiskirianti vidiniu gebėjimu duoti ir priimti, išreiškia vienatinę žmogaus prigimtį. Tačiau kultūra individo niekada negali iki galo išreikšti, pastarasis nuolatos peržengia jos ribas ieškodamas ko nors aukštesnio. Žvelgdami iš šios perspektyvos, mieli bičiuliai, matome vienybės, nelydimos vienodumo, galimybę. Nors skirtumai, kurie yra mūsų tarpreliginio dialogo tyrimo objektai, kartais atrodo kaip kliūtys, jie neturi nustelbti bendros baimingos pagarbos tam, kas visuotina, absoliutu, tiesa, jausmo, pirmiausia ir skatinančio religingus žmones bendrauti vieniems su kitais. Juk bendras įsitikinimas, kurio tikintieji laikosi vienas kito, mūsų organizacijų, visuomenės, pasaulio atžvilgiu, yra tas, jog ši transcendentinė tikrovė kyla – ir yra pažymėta – Visagalio. Taip mes ne tik praturtiname, bet ir formuojame kultūrą: religinės ištikimybės paženklintas gyvenimas yra Dievo įsiveržimo į pasaulį aidas, jis kuria kultūrą, ne ribojamą laiko ir erdvės sienų, bet iš pagrindų paženklintą iš tikėjimo kylančių principų bei veiksmų.

Religinis tikėjimas suponuoja tiesą. Kas tiki, tas ieško tiesos ir pagal ją gyvena. Nors priemonės, kuriomis atrandame ir perteikiame tiesą, iš dalies kiekvienoje religijoje skirtingos, mūsų tai neturi atbaidyti nuo pastangų liudyti tiesos galią. Kartu galime skelbti, kad Dievas yra ir gali būti pažintas, kad žemė yra jo kūrinija, kad mes esame jo kūriniai ir kad jis kiekvieną vyrą ir moterį kviečia gyventi gerbiant jo planą pasauliui. Bičiuliai, jei tikime, jog turime kriterijų, leidžiantį nustatyti bei įžvelgti, kas savo ištakomis dieviška ir skirta visai žmonijai, tada negalime liautis dėję pastangas, kad tos žinios darytų įtaką piliečių gyvenimui. Tiesą būtina siūlyti visiems; ji tarnauja visiems visuomenės nariams. Ji apšviečia moralumo ir etikos pamatus, teikia protui stiprybės peržengti savo paties ribas siekiant išreikšti mūsų giliausius bendrus lūkesčius. Užuot kėlusi pavojų skirtumų pakantai ar kultūriniam pliuralizmui, tiesa teikia galimybę pasiekti sutarimą, laiduoja racio­nalius, sąžiningus ir atsakingus viešuosius debatus bei atveria kelius į taiką. Puoselėdami valią nusilenkti tiesai, išplečiame proto sąvoką ir jo taikymo diapazoną bei atveriame šiandien tokio būtino autentiško dialogo tarp kultūrų ir religijų galimybę.

Tačiau kiekvienas iš mūsų čia susirinkusiųjų taip pat žino, kad Dievo balsas šiandien girdimas mažiau aiškiai, o pats protas dažnai tampa kurčias tam, kas dieviška. Tačiau ta „tuštuma“ nėra tyla. Priešingai, tai egoistinių reikalavimų, tuščių pažadų ir iliuzinių vilčių triukšmas, dažnai įsiveržiantis į erdvę, kurioje Dievas mūsų ieško. Tad ar galime sukurti erdvių – ramybės ir gilaus apmąstymo oazių, kur Dievo balsas vėl būtų girdimas, kur jo tiesa būtų atrandama proto visuotinumo kontekste, kur kiekvienas individas, nepaisant gyvenamosios vietos, etninės grupės, politinių įsitikinimų ar religinio tikėjimo, būtų gerbiamas kaip asmuo, kaip artimas? Tiesioginės prieities prie informacijos amžiuje ir socialinių tendencijų, gimdančių savotiškai monokultūrai, laikais gilūs apmąstymai Dievo buvimo fone padrąsintų protą, skatintų kūrybinę dvasią, palengvintų kritiškai įvertinti kultūrines praktikas ir palaikytų visuotinę religinio tikėjimo vertę.

Bičiuliai, jūsų atstovaujamos institucijos ir grupės yra įsitraukusios į religinį dialogą ir skatina kultūrines iniciatyvas plačiu lygmenų diapazonu. Nuo akademinių institucijų <…> iki vaikų netekusių tėvų grupių, nuo iniciatyvų muzikos bei meno srityje iki drąsaus paprastų motinų bei tėvų pavyzdžio, nuo oficialaus dialogo grupių iki karitatyvinių organizacijų – jūs kasdien demonstruojate savo įsitikinimą, kad pareiga Dievo atžvilgiu reiškiasi ne tik kultu, bet ir meile bei rūpinimusi visuomene, kultūra, pasauliu ir visais, kurie gyvena šioje šalyje. Kai kas norėtų mus įtikinti, kad mūsų skirtumai neišvengiamai yra susiskaldymo priežastis ir todėl daugių daugiausia turėtų būti pakenčiami. Kai kas netgi mano, kad mūsų balsus būtina tiesiog nutildyti. Tačiau mes žinome, kad mūsų skirtumų niekada nevalia neteisingai aiškinti kaip neišvengiamos trinties ar įtampos arba tarp mūsų, arba visuomenėje šaltinio. Priešingai, jie teikia puikią progą skirtingų religijų žmonėms gyventi kartu giliai vieniems kitus gerbiant, vertinant bei pripažįstant ir drąsinant vaikščioti Dievo keliais. Skatinami Visagalio ir apšviesti jo tiesos, toliau drąsiai ženkite į priekį, gerbdami visa, kas jus skiria, ir skatindami visa, kas mus vienija kaip kūrinius, palaimintus troškimu nešti viltį savo bendruomenėms ir pasauliui. Tegu šiuo keliu mus veda Dievas!