Gerbiami kardinolai!

Broliai vyskupai ir kunigai!

Garbingieji menininkai!

Ponai ir ponios!

Kupinas didelio džiaugsmo sveikinu jus šioje šventiškoje vietoje, turtingoje meno ir istorijos. Nuoširdžiai sveikinu kiekvieną ir dėkoju, kad atsiliepėte į mano kvietimą. Šiuo susitikimu norėčiau išreikšti ir atnaujinti Bažnyčios draugystę su menų pasauliu, draugystę, ilgainiui sutvirtėjusią, nes krikščionybė nuo pradžios suvokė meno vertę ir išmintingai naudojosi įvairiomis kalbomis savo nekintamai žiniai apie išganymą perteikti. Kad ši draugystė būtų tikra ir vaisinga, atitinkanti laiko dvasią ir atsižvelgianti į socialines bei kultūrines situacijas bei aplinkas, ją būtina nepaliaujamai skatinti ir palaikyti. Tai ir yra šio mūsų susitikimo priežastis. Nuoširdžiai dėkoju Popiežiškosios kultūros tarybos ir Popiežiškosios bažnytinio kultūros paveldo komisijos prezidentui kardinolui Gianfranco Ravasi ir jo bendradarbiams už šio susitikimo skatinimą bei rengimą, taip pat už draugiškus žodžius. Sveikinu čia dalyvaujančius kardinolus, kunigus ir garbingus asmenis. Už indėlį į susitikimą taip pat dėkoju Siksto koplyčios chorui. Pagrindiniai šio susitikimo veikėjai esate jūs, brangūs ir iškilūs menininkai iš įvairiausių šalių, kultūrų ir religijų, kai kurie galbūt nuo religijos atitolę, tačiau trokštantys gyvai bendrauti su Katalikų Bažnyčia ir egzistencijos horizonto neapriboti vien materialybe, ankšta ir lėkšta vizija. Jūs atstovaujate įvairialypiam meno pasauliui, ir per jus norėčiau pakviesti į draugystę, dialogą ir bendradarbiavimą visus menininkus.

Šį momentą lydi kai kurios reikšmingos aplinkybės. Minime mano garbingojo pirmtako, Dievo tarno Jono Pauliaus II Laiško menininkams dešimtąsias metines. Didžiojo 2000-ųjų metų jubiliejaus išvakarėse popiežius, kuris pats buvo menininkas, pirmąkart tiesiai menininkams parašė laišką, išsiskiriantį ir popiežiškojo dokumento iškilmingumu, ir draugišku pokalbio tonu – pokalbio tarp tų, kurie, kaip rašoma pačioje pradžioje, aistringai ieško naujų grožio „epifanijų“. Prieš 25 metus tas pats popiežius palaimintuoju paskelbė Fra Angeliko, tobulos tikėjimo ir meno darnos pavyzdį. Taip pat pamenu, kad čia, šioje vietoje, prieš 45 metus, 1964-ųjų gegužės 7-ąją, popiežiui Pauliui VI pabrėžtinai pageidaujant patvirtinti Bažnyčios ir meno draugystę, įvyko istorinis įvykis. Popiežiaus žodžiai, pasakyti ta proga, ir šiandien tebeaidi po Siksto koplyčios skliautais ir tebejaudina mūsų širdis ir protus. „Mums reikia jūsų, – sakė jis tada. – Mūsų tarnybai reikia jūsų bendradarbiavimo. Juk, kaip žinote, mūsų tarnyba yra skelbti bei daryti prieinamą ir suprantamą, net jaudinantį dvasios pasaulį, neregimybės, nenusakomybės, Dievo pasaulį. Čia jūs esate tikri meistrai. Jūsų užduotis, misija ir meno esmė yra paimti iš dvasinio dangaus jo lobius ir įvilkti juos į žodžius, spalvas, pavidalus, padaryti juos prieinamus“ (Insegnamenti II, [1964], 313). Kaip labai Paulius VI vertino menininkus, byloja jo drąsūs posakiai. „Jei nebūtų jūsų pagalbos, – tęsė jis, – mūsų tarnyba imtų strigti ir darytis neužtikrinta, ir prireiktų ypatingų pastangų, taip sakant, padaryti ją menišką, negana to, net pranašišką. Siekiant intuityvaus grožio lyrinės raiškos galios, kunigystę būtina derinti su menu“ (ten pat, 314). Šia proga Paulius VI įsipareigojo „iš naujo steigti draugystę tarp Bažnyčios ir menininkų“, pakviesdamas menininkus irgi prisiimti panašų įsipareigojimą, rimtai bei objektyviai ištirti sutrikusio santykio priežastis ir asmeniškai imtis iniciatyvos drąsiai ir aistringai eiti nauju ir glaudesniu abipusio pažinimo bei dialogo keliu siekiant meno autentiško „atgimimo“ naujojo humanizmo kontekste.

Šis istorinis susitikimas, kaip minėjau, įvyko čia, šioje tikėjimo ir žmogaus kūrybiškumo šventovėje. Neatsitiktinai susirinkome šioje vietoje, itin brangioje dėl savo architektūros bei simbolinio turinio ir, žinoma, dėl nepakartojamą ją darančių freskų, pradedant Perudžino ir Botičelio, Džirlandajo ir Kozimo Roselio, Lukos Sinjorelio ir kitų šedevrais ir baigiant Pasakojimo apie sukūrimą ir Paskutinio teismo scenomis, nutapytomis Mikelandželo Buonaročio, padovanojusio vieną iš nepaprasčiausių visoje meno istorijoje kūrinių. Čia dažnai nuskambėdavo visuotinė muzikos kalba, sukurta genijaus didžiųjų muzikų, savo meną paskyrusių liturgijos tarnybai, kad dvasiai būtų padėta kopti Dievop. Siksto koplyčia taip pat kupina gyvos istorijos, nes čia vyksta iškilmingi ir rimti įvykiai, ženklinantys Bažnyčios ir žmonijos istoriją. Kaip žinote, čia Kardinolų kolegija renka popiežių. Čia ir aš baimindamasis ir kartu visiškai pasitikėdamas Viešpačiu išgyvenau neužmirštamą savo išrinkimo apaštalo Petro įpėdiniu akimirką.

Brangūs bičiuliai, leiskime šioms freskoms šiandien prabilti į mus ir priartinti mus prie galutinio žmonijos istorijos tikslo. Paskutinis teismas, kurį matote už mano nugaros, primena mums, kad žmonijos istorija yra judėjimas ir kopimas, nenumaldomas stiebimasis pilnatvės, žmogiškosios laimės, dabartį pranokstančio, nors kartu ją ir persmelkiančio, horizonto link. Tačiau dramatiškai išraiškingai ši freska mums taip pat parodo galutinio žmogaus žlugimo pavojų, gresiantį žmonijai, jei leisis būti suvedžiojama blogio galių. Iš freskos sklinda garsus pranašiškas balsas, įspėjantis vengti blogio ir bet kurios neteisingumo formos. Tikintiesiems prisikėlęs Kristus yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Tiems, kurie juo, kupini tikėjimo, seka, jis yra vartai į Dievo regėjimą „veidas į veidą“ – tą beribės, pilnatviškos ir galutinės laimės šaltinį. Tad Mikelandželas mūsų žvilgsniui pateikia Alfa ir Omega, istorijos pradžią ir pabaigą, kviesdamas eiti gyvenimo keliu džiugiai, drąsiai ir pilniems vilties. Dramatiškas Mikelandželo paveikslo su visomis spalvomis ir formomis grožis virsta vilties skelbimu, galingu kvietimu pakelti akis į galutinį horizontą. Artimas grožio ir vilties ryšys buvo pagrindinis popiežiaus Pauliaus VI jaudinančios žinios menininkams Vatikano II Susirinkimo pabaigoje 1965 m. gruodžio 8 d. turinys: „Jums visiems, – iškilmingai pareiškė jis, – Susirinkimo Bažnyčia mūsų balsu skelbia: jei esate tikrojo meno draugai, tai esate ir mūsų draugai“ (Enchiridion Vaticanum, 1, p. 305). Jis dar pridūrė: „Šiam pasauliui, kuriame gyvename, kad nenugrimztų į neviltį, reikia grožio. Grožis, kaip ir tiesa, pradžiugina žmogaus širdį, tai – brangus vaisius, nepavaldus laiko dilinimui, vienijantis kartas bei įgalinantis jas bendrauti žavėjimusi. Ir visa tai vyksta jūsų rankų dėka… Neužmirškite, kad esate grožio šiame pasaulyje sergėtojai“ (ten pat).

Deja, mūsų laikas paženklintas ne tik neigiamų reiškinių socialinėje bei ūkinėje srityje, bet ir vilties nykimo bei pasitikėjimo tarp žmonių stygiaus; todėl daugėja nusiminimo, agresyvumo ir nevilties ženklų. Pasauliui, kuriame gyvename, gresia pavojus būti neatpažįstamai iškreiptam, nes žmogus, užuot puoselėjęs grožį, ne visada elgiasi protingai ir be sąžinės graužaties išnaudoja išteklius nedaugelio gerovės labui, taip niokodamas gamtos stebuklus. Kas gi kitas gali mums vėl suteikti polėkio ir pasitikėjimo, kas kitas gali žmogaus dvasią padrąsinti surasti savo kelią, pakelti akis į horizontą, svajoti apie jo pašaukimo vertą gyvenimą, jei ne grožis? Brangūs bičiuliai, būdami menininkai, puikiai žinote, kad grožio patyrimas – tikro grožio, o ne efemeriško ir paviršutiniško – ieškant prasmės bei laimės nėra koks nors priedas ar šalutinis dalykas. Grožio patyrimas nenutolina nuo tikrovės, bet, priešingai, veda į tiesioginį susitikimą su kasdiene mūsų gyvenimo tikrove. Jis tikrovę išlaisvina iš tamsos, perkeičia ir daro spindinčią bei gražią.

Pagrindinė tikrojo grožio užduotis, kaip pabrėžia Platonas, yra žmogų išganingai sukrėsti, paskatinti išeiti iš savęs, išplėšti iš nusiminimo bei įpratimo prie kasdienybės, netgi priversti jį kentėti, perverti kaip strėle ir pažadinti, iš naujo atveriant širdies ir dvasios akis, suteikiant jam sparnus ir patraukiant aukštyn. Dostojevskio žodžiai, kuriuos dabar norėčiau pacituoti, drąsūs ir paradoksalūs, tačiau kartu verčiantys susimąstyti: „Žmonija gali gyventi be mokslo, gali gyventi be duonos, tačiau negali gyventi be grožio, nes tada nieko nebebūtų galima padaryti pasauliui. Čia glūdi visa paslaptis, čia glūdi visa istorija.“ Tapytojas George‘as Braques‘as taip pratęsia šią mintį: „Menas turi neduoti ramybės, tuo tarpu mokslas ramina.“ Grožis trikdo, tačiau per tai primena mums galutinę paskirtį, grąžina į kelią, pripildo naujos vilties, suteikia drąsos iki galo išgyventi nepakartojamą egzistencijos dovaną. Grožio ieškojimas, apie kurį čia kalbu, savaime suprantama, nėra bėgimas į iracionalybę ar į gryną estetizmą.

Pernelyg dažnai grožis, kuris mums skleidžiamas, būna iliuzinis ir apgaulingas, paviršutiniškas ir apakinantis, net apsvaiginantis ir, užuot, ištraukdamas žmogų iš jo paties bei keldamas aukštyn, atvėręs jam tikrosios laisvės horizontus, užsklendžia jį savyje, paversdamas dar didesniu vergu, neturinčiu nei vilties, nei džiaugsmo. Tai gundantis, tačiau veidmainingas grožis, žadinantis geismą, galios, turto ir valdžios troškimą, prisiimdamas nešvankybės, ribų peržengimo ar provokacijos dėl jos pačios pavidalą, toks grožis greitai virsta savo priešingybe. Tuo tarpu autentiškas grožis atveria žmogaus širdį ilgesiui, giliam troškimui pažinti, mylėti, artintis prie kitų, tiesti ranką Kitam, tam, kuris mus pranoksta. Leisdami grožiui mus giliai sujaudinti, sužeisti, atverti mums akis, iš naujo atrasime regėjimo džiaugsmą ir suvoksime gilią savo egzistencijos reikšmę, Slėpinį, kurio dalis esame ir iš kurio galime semtis pilnatvės, laimės, karšto noro kasdien įsipareigoti. Šiuo atžvilgiu popiežius Jonas Paulius II savo Laiške menininkams cituoja šiuos lenkų poeto Cypriano Norwido žodžius: „Grožio paskirtis – uždegti mus darbui, o darbo – pakelti“ (3). Toliau jis priduria: „Kaip grožio paieška, kasdienybę pranokstančios vaizduotės vaisius menas savo prigimtimi yra savotiškas kreipimasis į slėpinį. Net ir tirdami tamsiausias sielos gelmes ar labiausiai sukrečiančius blogio aspektus, menininkai tam tikra prasme tampa visuotinio troškimo būti išganytiems balsu“ (10). Baigdamas jis konstatuoja: „Grožis yra raktas į slėpinį ir nuoroda į amžinybę“ (16).

Šios ištaros akina mūsų apmastymuose žengti dar vieną žingsnį. Grožis – tiek kosmoso bei gamtos, tiek ir išreikštas meno kūriniais – gebėdamas atverti ir išplėsti žmogaus sąmonės horizontus, kreipti anapus žmogaus, parodyti Begalybės bedugnę, gali būti kelias į Transcendenciją, galutinį Slėpinį, į Dievą. Imdamasis didžiųjų mūsų egzistencijos klausimų, pamatinių temų, iš kurių išplaukia gyvenimo prasmė, visų formų menas gali įgyti religinį matmenį ir virsti gilaus vidinio apmąstymo ir dvasingumo keliu. Šį tikėjimo ir menininko kelių artumą, dermę liudija nesuskaičiuojami meno kūriniai, pagrįsti personažais, istorijomis ir simboliais, paimtais iš neišmatuojamo „įvaizdžių“ paveldo, plačiausiąja šio žodžio prasme, Biblijos, Šventojo Rašto. Didieji Biblijos pasakojimai, temos, įvaizdžiai ir palyginimai kiekvienoje meno srityje įkvėpė begales šedevrų, lygiai kaip ir kiekvienos kartos tikinčiųjų širdis prakalbindavo per amatininkų dirbinius bei liaudies meną, kurie yra ne mažiau iškalbingi ir jaudinantys.

Tad galima kalbėti apie via pulchritudinis, grožio kelią, kuris yra ir meninis, estetinis kelias, ir tikėjimo kelias, teologinė paieška. Teologas Hansas Ursas von Balthasaras savo didįjį veikalą „Šlovė. Teologinė estetika“ pradeda šiomis įtaigiomis ištaromis: „Mūsų pirmas žodis turėtų būti grožis. Grožis yra paskutinis žodis, kurį mąstantis intelektas drįsta ištarti, nes jis kaip nepagaunamas spindesys gaubia dvigubą tiesos ir gėrio žvaigždę ir jų neišardomą ryšį.“ Paskui jis priduria: „Bešališkas grožis, be kurio senasis pasaulis pats savęs nesuprastų, bet kuris nejučiomis, tačiau akivaizdžiai nuo naujojo interesų pasaulio atsiskyrė palikdamas jį goduliui bei liūdesiui. Grožis, kurio nebemėgsta ir nebepuoselėja nė religija.“ Ir užbaigia: „Kas, išgirdęs jo vardą, patempia lūpą, tarsi jis būtų buržuazinės praeities blizgutis, tas, galime būti tikri, nebeįstengia – slapčia ar viešai – melstis ir netrukus nebeįstengs mylėti.“ Grožio kelias moko mus suvokti visumą dalyje, begalybę baigtinybėje, Dievą žmonijos istorijoje. Simone Weil apie tai rašė: „Viskame, kas pažadina mūsų gryną ir autentišką grožio jausmą, tikrai yra Dievas. Tai savotiškas Dievo pasaulyje įsikūnijimas, kurio ženklas yra grožis. Grožis yra eksperimentinis įrodymas, kad įsikūnijimas galimas. Todėl kiekvieno tikro meno prigimtis religiška.“ Hermannas Hesse‘ė tai pasako dar tiesmukiškiau: „Menas reiškia parodyti Dievą viskame, kas egzistuoja.“ Tęsdamas popiežiaus Pauliaus VI žodžius, Dievo tarnas popiežius Jonas Paulius II išreiškė Bažnyčios troškimą atnaujinti dialogą ir bendradarbiavimą su menininkais: „Bažnyčiai, norinčiai perteikti Kristaus jai patikėtąją Naujieną, reikia meno“ (Laiškas menininkams, 12). Tačiau sykiu popiežius klausia: ar „menui reikia Bažnyčios?“, šiuo klausimu kviesdamas menininkus naujo ir motyvuoto įkvėpimo ieškoti religinėje patirtyje, krikščioniškajame Apreiškime ir „didžiajame kodekse“ – Biblijoje.

Brangūs menininkai, baigdamas norėčiau, kaip ir mano pirmtakas, kreiptis į jus nuoširdžiu, draugišku ir karštu prašymu. Sergėkite grožį: jūsų talentas teikia jums galimybę prakalbinti žmonių širdis, prisiliesti prie individualių ir kolektyvinių jautrybių, pažadinti svajones bei viltis ir išplėsti žinojimo bei žmogiškojo įsipareigojimo horizontus. Dėkokite už šias gautas dovanas ir suvokite savo didelę atsakomybę perteikti grožį, bendrauti grožyje ir per grožį! Savo menu patys esate vilties šaukliai ir liudytojai žmonijai! Nebijokite artintis prie pirmutinės ir galutinės grožio versmės ir megzti dialogą su tikinčiaisiais, su tais, kurie, kaip ir jūs, irgi tiki, kad šiame pasaulyje bei istorijoje yra keliautojai į begalinį Grožį! Tikėjimas nieko neatima iš jūsų genijaus ar meno, bet, priešingai, išaukština juos ir gaivina, drąsina peržengti slenkstį ir žavėjimosi bei jaudulio kupinomis akimis kontempliuoti paskutinį ir galutinį tikslą, niekada nenusileidžiančią saulę, dabartį apšviečiančią ir gražinančią saulę.

Šventasis Augustinas, įsimylėjęs grožio apdainuotojas, apmąstydamas galutinę žmogaus paskirtį ir ante litteram komentuodamas Paskutinio teismo sceną, užrašė tokius žodžius: „Tad regėsime, broliai, tai, ko nėra mačiusi nė viena akis, negirdėjusi nė viena ausis, nėra įsivaizdavusi vaizduotė: tas regėjimas pranoks visas žemiškas grožybes, nesvarbu, kas tai būtų, – auksas ir sidabras, miškai ir laukai, jūra ir dangus, saulė ir mėnulis ar žvaigždės ir angelai. Priežastis tokia: tai visai kitokio grožio versmė“ (In Ep. Jo. Tr. 4, 5: PL 35, 2008). Visiems jums, mieli menininkai, linkiu visada prieš akis, rankose ir širdyje turėti šį regėjimą, idant jis suteiktų džiaugsmo ir toliau įkvėptų didingus kūrinius. Nuoširdžiai laiminu ir, kaip ir Paulius VI, sveikinu jus vieninteliu žodžiu: iki pasimatymo!