Kalba Romos Didžiojoje sinagogoje

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
ŽYMĖS
taika, žydai
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 368
AUTORIUS: Popiežius BENEDIKTAS XVI
ORIGINALO PAVADINIMAS: VISITA ALLA COMUNITÀ EBRAICA DI ROMA PAROLE DEL SANTO PADRE BENEDETTO XVI Sinagoga di Roma Domenica, 17 gennaio 2010
DATA: 2010-01-17
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 2 (338), 2010, p. 2–3.
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2005–2013 m. (Benediktas XVI)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 2 (338), 2010, p. 2–3.
SKIRSNIAI

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Kalba Romos Didžiojoje sinagogoje

2010 m. sausio 17 d.

„Iš tikrųjų Viešpats mums
padarė didžių dalykų, –
kokie mes buvome laimingi!“ (Ps 126)

„Štai kaip gera ir kaip malonu,
kur žmonės gyvena vienybėje!“ (Ps 133)

Pone vyriausiasis Romos žydų bendruomenės Rabine,
Pone Italijos žydų bendruomenių sąjungos Prezidente,
Pone Romos žydų bendruomenės Prezidente,
Ponai Rabinai,
Gerbiamieji valdžios Atstovai,
Brangūs Bičiuliai ir Broliai!

1. Susitikimo pradžioje Romos žydų Didžiojoje sinagogoje girdėti psalmių žodžiai teikia mums tinkamą dvasinę nuostatą šiam ypatingam ir džiugiam malonės akimirksniui išgyventi – šlovinti Viešpatį, padariusį mums didžių dalykų ir surinkusį į savo Hèsed, gailestingąją meilę, ir dėkoti jam už suteiktą progą vėl susitikti mus vienijantiems saitams sustiprinti ir kartu toliau keliauti susitaikymo ir brolystės keliu. Pirmiausia norėčiau nuoširdžiai padėkoti Jums, vyriausiasis Rabine, daktare Riccardo di Segni už kvietimą ir man skirtus reikšmingus žodžius. Taip pat už mandagius sveikinimus dėkoju Italijos žydų bendruomenių sąjungos Prezidentui ponui Renzo Gattegna ir Romos žydų bendruomenės Prezidentui ponui Riccardo Pacifici. Mano mintys krypsta į valdžios atstovus bei visus čia dalyvaujančiuosius ir ypatingu būdu aprėpia visą Romos žydų bendruomenę ir tuos, kurie bendradarbiavo, kad ši mūsų dabar išgyvenama susitikimo ir draugystės akimirka taptų tikrove.

Mano garbingasis pirmtakas Jonas Paulius II, beveik prieš 24 metus ateidamas pas jus kaip krikščionis ir popiežius, troško esmingai prisidėti prie gerų santykių tarp abiejų bendruomenių stiprėjimo, kuris leistų įveikti bet kokius nesusipratimus ir prietarus. Mano apsilankymas yra jau prasidėjusios kelionės dalis norint ją patvirtinti ir sutvirtinti. Kupinas gyvo nuoširdumo esu tarp jūsų, kad parodyčiau pagarbą ir meilę, kurią Romos vyskupas ir Bažnyčia, lygiai kaip ir visa Katalikų Bažnyčia, puoselėja šiai bendruomenei ir visoms pasaulio žydų bendruomenėms.

2. Vatikano II Susirinkimo mokymas parodė katalikams aiškią naują ir reikšmingą etapą žyminčią gairę, kuria nuolatos turime grįsti savo nuostatą žydų tautos atžvilgiu ir savo santykius su ja. Susirinkimas davė stiprų postūmį neatšaukiamai įsipareigoti žengti dialogo, brolystės ir draugystės keliu, kurį per pastaruosius keturiasdešimt metų svarbūs ir reikšmingi žingsniai bei gestai pagilino ir išplėtojo. Iš jų vėl paminėčiau mano garbingojo pirmtako istorinį apsilankymą šioje sinagogoje 1986 m. balandžio 13 d., daugybę susitikimų su žydų atstovais čia, Romoje, ir per apaštališkuosius vizitus visame pasaulyje, Jubiliejinę piligrimystę į Šventąją Žemę 2000 metais, įvairius Šventojo Sosto dokumentus, po Vatikano II Susirinkimo deklaracijos Nostra aetate pateikusius vertingų gairių, kaip plėtoti pozityvius santykius tarp katalikų ir žydų. Savo pontifikato metu aš irgi troškau parodyti savo artumą ir meilę Sandoros tautai. Mano širdyje gyvi visi mano piligriminės kelionės į Šventąją Žemę praėjusių metų gegužę akimirksniai, prisimenu daugybę susitikimų su žydų bendruomenėmis ir organizacijomis, ypač apsilankymus Kelno ir Niujorko sinagogose.

Bažnyčia, be to, neužmiršo apgailėti savo sūnų ir dukterų trūkumų, prašydama atleidimo už viską, kas galėjo kaip nors prisidėti prie antisemitizmo ir antijudaizmo rykštės (plg. Religinių santykių su žydais komisija. Mes atsimename: Šoa apmąstymas, 1998 m. kovo 16 d.). Teužgyja tos žaizdos amžinai! Iš atminties iškyla nuoširdi popiežiaus Jono Pauliaus II malda, pasakyta prie Vakarinės sienos 2000 m. kovo 26 d., randanti mūsų širdyse tikrą ir gilų atgarsį: „Mūsų tėvų Dieve, tu pasirinkai Abraomą ir jo palikuonis, kad tavo Vardas pasiektų tautas: mus labai liūdina elgesys tų, kurie istorijos tėkmėje privertė tuos tavo vaikus kentėti, ir, prašydami atleidimo, trokštame įsipareigoti su Sandoros tauta gyventi tikrai broliškai.“

3. Laiko tėkmė leidžia XX amžių laikyti tikrai tragišku žmonijos etapu: žiaurūs karai kaip niekada sėjo sugriovimus, mirtį ir kančias; baisios ideologijos, išaugusios iš žmogaus, rasės ir valstybės stabmeldiško garbinimo, skatino brolį žudyti brolį. Nepakartojama ir sukrečianti Šoa drama yra toliausias taškas neapykantos kelyje, prasidedančiame žmogui užmiršus savo Kūrėją ir save padarius visatos centru. 2006 m. gegužės 28 d. lankydamasis Aušvico koncentracijos stovykloje, kurią iki šiol atsimenu, pabrėžiau, jog „trečiojo reicho vadovai troško sutriuškinti visą žydų tautą“ ir „sunaikindami tą tautą“ iš esmės „ketino nužudyti Dievą, pašaukusį Abraomą, kuris kalbėjo ant Sinajaus kalno ir nurodė žmonijai amžinai galiojančius kriterijus ir gaires“ (Kalba Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje: Insegnamenti di Benedetto XVI, II, 1 [2006], p. 727).

Argi galime čia, šioje vietoje, neprisiminti Romos žydų, išplėštų iš savo namų priešais šias sienas ir žiauriai nužudytų Aušvice? Argi įmanoma užmiršti jų veidus, vardus, ašaras, šių vyrų, moterų ir vaikų neviltį? Mozės Sandoros tautos naikinimas, iš pradžių paskelbtas, paskui sistemingai suplanuotas ir valdant naciams Europoje įgyvendintas, tą dieną tragiškai pasiekė ir Romą. Deja, daugelis liko abejingi, tačiau nemažai buvo ir tokių, įskaitant italų katalikus, kurie, palaikomi tikėjimo bei krikščioniškojo mokymo, drąsiai, paprastai rizikuodami savo gyvybe, atvėrė duris medžiojamiems žydų pabėgėliams, pelnydami amžiną padėką. Padėdavo, dažnai slapčia ir diskretiškai, ir pats Apaštalų Sostas.

Šių įvykių atminimas verčia stiprinti mus vienijančius saitus, idant nuolatos didėtų abipusis supratimas, pagarba ir priėmimas.

4. Mūsų dvasinio artumo ir dvasinės brolystės tvirčiausias ir amžinas pagrindas yra Šventoji Biblija – hebrajiškai Sifre Qodesh, arba Šventumo Knyga, – kuri mums nuolatos primena mūsų bendras šaknis, istoriją ir turtingą dvasinį paveldą, kuriuo dalijamės. Būtent apmąstydama savo slėpinį, Bažnyčia, Naujosios Sandoros Dievo tauta, atranda savo gilųjį ryšį su žydais, kuriuos Viešpats pasirinko, kad jie pirmieji išgirstų jo žodį (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 839). „Skirtingai nuo kitų nekrikščionių religijų, žydų tikėjimas jau yra atsakas į Dievo apreiškimą Senojoje Sandoroje. Žydų tautos žmonės turi įvaikystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, Dievo garbinimą ir pažadus; jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus (Rom 9, 4–5), nes Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami (Rom 11, 29)“ (ten pat).

5. Galima daug pasimokyti iš mūsų bendro paveldo, paimto iš Įstatymo ir Pranašų. Norėčiau priminti kai ką iš jo – pirmiausia solidarumą, siejantį Bažnyčią su žydų tauta „dvasinės tapatybės lygmeniu“, teikiančiu krikščionims progą atnaujinti „pagarbą žydiškajai Senojo Testamento interpretacijai“ (plg. Popiežiškoji Biblijos komisija. Žydų tauta ir jų šventieji raštai krikščionių Biblijoje. 2001, p. 12 ir 55); Dekalogo kaip bendrosios etinės žinios, amžinai reikšmingos Izraeliui, Bažnyčiai, netikintiesiems ir visai žmonijai, centrinę vietą; pareigą rengti ar įgyvendinti Aukščiausiojo karalystę „rūpinantis kūrinija“, Dievo patikėta žmogui dirbti ir atsakingai sergėti (plg. Pr 2, 15).

6. Pirmiausia Dekalogas – „Dešimt žodžių“, arba Dešimt įsakymų (plg. 20, 1–17; Įst 5, 1–21), – iš Mozės Toros yra Dievo tautai etikos, vilties ir dialogo fakelas, tikėjimo ir moralės kelrodė, rodanti ir apšviečianti kelią visiems krikščionims. Tai visos žmonijos teisingo ir meilės kupino gyvenimo švyturys bei norma, „didysis etikos kodeksas“. „Dešimt įsakymų“ parodo tai, kas gera ir bloga, tiesą ir klaidą, teisingumą ir neteisingumą, atitinka kiekvieno asmens teisingos sąžinės kriterijus. Jėzus pats tai dažnai primindavo, pabrėždamas poreikį veikliai įsipareigoti gyventi pagal įsakymus: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“ (Mt 19, 17). Žvelgiant iš šios perspektyvos, yra įvairių bendradarbiavimo ir liudijimo sričių. Norėčiau priminti tris, kurios ypač svarbios mūsų laikams.

„Dešimt įsakymų“ reikalauja, kad pripažintume vieną Viešpatį, nepasiduodami pagundai dirbdintis stabus, gamintis aukso veršius. Mūsų pasaulyje daugelis nepažįsta Dievo ar laiko jį nereikalingu, nereikšmingu mūsų gyvenimui, todėl kuriami kiti ir nauji dievai, kuriems žmogus lenkiasi. Žadinti mūsų visuomenėje atvirumą transcendentiniam matmeniui, liudyti vieną Dievą yra vertinga tarnyba, kurią žydai ir krikščionys gali vykdyti kartu.

„Dešimt įsakymų“ reikalauja gerbti gyvybę ir ginti ją nuo bet kokio neteisingumo ir piktnaudžiavimo, pripažįstant kiekvieno žmogiškojo asmens, sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą, vertę. Kaip dažnai visose pasaulio dalyse, toli ir arti, trypiamas žmonių kilnumas, laisvė ir teisės. Drauge liudyti aukščiausią gyvybės vertę, atmetant visą savanaudiškumą, yra svarbus indėlis į naują pasaulį, kur viešpatautų teisingumas ir taika, pasaulį, paženklintą „šalom“, kurį Izraelio įstatymų leidėjai, pranašai ir išminčiai taip troško išvysti.

„Dešimt įsakymų“ reikalauja išlaikyti ir skatinti šventumą šeimos, kur vyro ir moters asmeninis ir abipusis, sąžiningas ir galutinis „taip“ atveria erdvę ateičiai, autentiškam kiekvieno žmogiškumui ir sykiu naujos gyvybės dovanai. Liudyti, kad šeima ir toliau tebėra esminė visuomenės ląstelė ir svarbiausia aplinka, kurioje mokomasi žmogiškųjų vertybių, yra vertinga tarnyba statydinant žmogiškesnio veido pasaulį.

7. Kaip Mozė mokė „Klausykis, Izraeli“ (plg. Įst 6, 5; Kun 19, 34) ir Jėzus vėl patvirtina Evangelijoje (plg. Mk 12, 19–31), visi įsakymai sutraukti į įsakymą mylėti Dievą ir būti gailestingam artimui. Tokia taisyklė akina žydus ir krikščionis mūsų laikais būti ypač dosnius vargšams, moterims ir vaikams, ateiviams, ligoniams, silpniesiems ir stokojantiesiems. Žydų tradicijoje yra įstabus Izraelio tėvų pasakymas: „Simonas Teisusis dažnai sakydavo: Pasaulis remiasi trimis dalykais – Tora, kultu ir gailestingumu“ (Aboth 1, 2). Žydai ir krikščionys pašaukti įgyvendindami teisingumą ir gailestingumą skelbti ir liudyti ateinančią Aukščiausiojo karalystę, kurios meldžiame ir dėl kurios kasdien darbuojamės.

8. Šiuo keliu galime eiti kartu suvokdami ne tik tarp mūsų esančius skirtumus, bet ir tai, kad jei mums pavyktų sujungti širdis ir rankas atsiliepiant į Viešpaties kvietimą, jo šviesa priartėtų labiau ir apšviestų visas pasaulio tautas. Pažanga, padaryta per pastaruosius dešimt metų Tarptautinio katalikų ir žydų santykių komiteto ir ne per seniausiai Mišriosios Izraelio Vyriausiojo rabinato ir Šventojo Sosto komisijos, liudija mūsų bendrą valią tęsti atvirą ir nuoširdų dialogą. Rytoj čia, Romoje, Mišrioji komisija kaip tik susirinks į savo devintąjį susitikimą svarstyti „Katalikų ir žydų mokymo apie kūriniją ir aplinką“; linkime jai vaisingo dialogo tokia svarbia ir laiku pradėta tema.

9. Krikščionys ir žydai dalijasi dideliu bendru dvasiniu paveldu, meldžiasi tam pačiam Viešpačiui, turi tas pačias šaknis, tačiau dažnai vieni kitų nepažįsta. Mūsų pareiga, atsiliepiant į Dievo kvietimą, stengtis laikyti atvirą erdvę dialogui, abipusei pagarbai, didėjančiai draugystei, bendram liudijimui, turint prieš akis mūsų laikų iššūkius, kviečiančius mus bendradarbiauti žmonijos labui šiame pasaulyje, sukurtame visagalio ir gailestingo Dievo.

10. Galiausiai atskira mintis apie šį mūsų miestą Romą, kur, pasak popiežiaus Jono Pauliaus II, katalikų bendruomenė su savo vyskupu ir žydų bendruomenė su savo vyriausiuoju rabinu gyveno viena greta kitos kone du tūkstančius metų. Tegu šią kaimynystę gaivina auganti broliška meilė, taip pat besireiškianti artimesniu bendradarbiavimu, kad tinkamai prisidėtume prie iškilusių problemų bei sunkumų sprendimo.

Meldžiu Viešpatį suteikti taikos dovaną pasauliui, pirmiausia Šventajai Žemei. Per savo piligriminę kelionę į ten praėjusių metų gegužę prie Jeruzalės Vakarinės sienos meldžiausi Jam, kuriam nėra negalimų dalykų, prašydamas: „Atsiųsk savo taiką Šventajai Žemei, Artimiesiems Rytams, visai žmonijai; sujudink širdis tų, kurie šaukiasi Tavo vardo, kad jie nuolankiai žengtų teisingumo ir atjautos taku“ (Malda prie Jeruzalės Vakarinės sienos 2009 m. gegužės 12 d.).

Dar kartą keliu į Viešpatį padėką ir gyrių už šį susitikimą, prašydamas jo sustiprinti mūsų broliškus saitus ir pagilinti tarpusavio supratimą.

„Šlovinkite Viešpatį, visos tautos!

Aukštinkite jį, visos šalys!

Tikrai didis mums jo gerumas

ir Viešpaties ištikimybė amžina.

Aleliuja!“ (Ps 117).

BENEDICTUS PP. XVI