Popiežius BENEDIKTAS XVI
Kreipimasis į Popiežiškosios gyvybės akademijos narius
2010 m. vasario 13 d.
[Sutrumpinta]
<...> Problematika, susijusi su bioetikos tema, leidžia įsitikinti, koks svarbus antropologinis klausimas. Paskutinėje savo enciklikoje Caritas in veritate pareiškiau: „Svarbiausias ir lemiamas kultūrinės kovos tarp technikos pretenzijos į absoliutumą ir žmogaus moralinės atsakomybės laukas šiandien yra bioetika, kur visapusiško žmogaus vystymosi galimybei iškilusi radikali grėsmė. Tai ne tik itin kebli ir lemiama plotmė, kur dramatiškai išnyra pamatinis klausimas, ar žmogus sukūrė pats save, ar jis vis dėlto priklauso nuo Dievo. Moksliniai atradimai šioje srityje ir techninio įsikišimo galimybės šiandien, regis, pažengusios tiek, kad verčia rinktis vieną iš dviejų racionalumo rūšių – transcendencijai atvirą protą arba imanencijoje užsisklendusį protą“ (74). Kylant tokiems klausimams, taip esmingai susijusiems su žmogaus gyvybe, kuri paženklinta amžinos įtampos tarp imanencijos ir transcendencijos, ir labai svarbiems būsimųjų kartų kultūrai, būtina parengti visapusišką pedagoginį planą, leisiantį mums imtis šių problemų remiantis pozityviu, pusiausviru ir konstruktyviu požiūriu, pirmiausia tikėjimo ir proto santykio lygmeniu.
Bioetikos klausimai dažnai į pirmą planą iškelia reikalavimą gerbti asmens kilnumą, pamatinį principą, kurį tikėjimas į nukryžiuotą ir prisikėlusį Jėzų Kristų visada gynė, ypač tada, kai jis būdavo ignoruojamas mažiausių bei pažeidžiamiausių asmenų atžvilgiu: Dievas nepakartojamai ir stipriai myli kiekvieną žmogų. Bioetikai, lygiai kaip kiekvienai disciplinai, reikia priminimo, gebančio laiduoti, kad etiniai klausimai, neišvengiamai galintys sukelti interpretacinių konfliktų, bus aiškinami nuosekliai. Tokioje erdvėje siūlosi pareiga priminti prigimtinį moralinį įstatymą. Juk žmogaus kilnumo kaip neatimamos teisės pripažinimas pirmiausia ir remiasi tuo įstatymu, parašytu ne žmogaus ranka, bet Dievo Kūrėjo įdėtu į žmogaus širdį. Kiekviena teisinė santvarka pašaukta pripažinti šią teisę kaip nepažeistiną, o kiekvienas asmuo – ją gerbti ir skatinti (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1954–1960). Turint prieš akis tiesiogiai į gyvybės sritį besikišančio mokslo užkariavimus, be žmogaus kilnumo steigiamojo prado būtų sunku surasti asmens teisių šaltinį ir neįmanoma pasiekti etinio sprendimo. Todėl būtina tvirtai pakartoti, kad žmogaus kilnumo supratimas nesusijęs su išoriniais elementais, kaip antai mokslo pažanga, laipsnišku žmogaus gyvybės formavimusi ar lengvu pietizmu kraštutinių situacijų akivaizdoje. Šaukiantis pagarbos asmens kilnumui, esmingai svarbu, kad ji būtų pilnutinė, visiška ir be apribojimų, išskyrus tuos, kurie išplaukia iš suvokimo visada esant žmogaus gyvybės akivaizdoje. Tiesa, žmogaus gyvenimas nestovi vietoje, mokslo bei bioetikos tyrinėjimo horizontas yra atviras, tačiau būtina iš naujo pakartoti, kad susijusiose su žmogumi srityse mokslininkai niekada neturi manyti, kad jų rankose vien bedvasė materija, kuria galima manipuliuoti. Juk nuo pirmosios akimirkos žmogaus gyvybė apibūdinama kaip žmogiškoji gyvybė ir dėl to – visur ir nieko nepaisant – turinti kilnumą (plg. Tikėjimo mokymo kongregacija. Instrukcija Dignitas personae tam tikrais bioetiniais klausimais, 5). Priešingu atveju mums visada grės pavojus būti instrumentiškai naudojamiems mokslo ir dėl to neišvengiamai lengvai pasiduoti savivalei, diskriminacijai ir stipriausiems ekonominiams interesams.
Bioetikos ir prigimtinio moralinio įstatymo sujungimas leidžia geriausiai patvirtinti būtiną ir neišvengiamą reikalavimą gerbti kilnumą, žmogaus gyvybei esmingai priklausantį nuo pirmosios prasidėjimo akimirkos iki natūralios pabaigos. Tačiau šiuolaikiniame kontekste, kur deramas priminimas apie asmeniui kilnumą laiduojančias teises vis primygtinai išnyra, galima pastebėti, kad tokios teisės natūraliai besivystančiai žmogaus gyvybei ne visada pripažįstamos jos trapiausiuose tarpsniuose. Toks prieštaravimas aiškiai parodo pareigą įvairiose visuomenės ir kultūros srityse laiduoti, kad žmogaus gyvybė būtų laikoma nepanaikinamu teisių subjektu ir niekada kaip objektas nebūtų palenkta stipriausiojo valiai. Istorija mums paliudijo, kokia pavojinga ir pražūtinga gali būti valstybė, kuri leidžia įstatymus asmenį ir visuomenę liečiančiais klausimais, pretenduodama būti etikos versme ir pradu. Neturint visuotinių principų, leidžiančių surasti bendrąjį vardiklį, galiojantį visai žmonijai, reliatyvistinio nukrypimo leidžiant įstatymus pavojus kaip niekada didelis (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1959). Prigimtinis moralinis įstatymas, galingas visuotinumu, leidžia nuo tokios grėsmės apsisaugoti ir pirmiausia teikia įstatymų leidėjui autentiškos pagarbos ir asmeniui, ir visai sukurtajai tvarkai garantą. Jis yra katalizuojantis sutarimo tarp įvairioms kultūroms bei religijoms priklausančių žmonių šaltinis, įgalinantis juos pranokti savo skirtumus, nes patvirtina egzistuojant tvarką, į kurios prigimtį Kūrėjas yra įspaudęs žymę ir kuri pripažįstama kaip instancija tikrai racionaliam etiniam sprendimui dėl siektino gėrio ir vengtino blogio priimti. Prigimtinis moralinis įstatymas „priklauso didžiajam žmogaus išminties paveldui. Apreiškimas savo šviesa prisidėjo prie jo tolesnio išgryninimo ir plėtojimo“ (plg. Jonas Paulius II. Kreipimasis į Tikėjimo mokymo kongregacijos visuotinį susirinkimą 2004 m. vasario 6 d.).
BENEDICTUS PP. XVI