Sutrumpinta

<...> Šiandienė kultūra iš tiesų atspindi „įtampą“, kartais įgyjančią konflikto tarp dabarties ir tradicijos pavidalą. Visuomenės dinamika absoliučią vertę teikia dabarčiai, atskirdama ją nuo praeities kultūrinio paveldo ir neketindama apmesti ateities kontūrų. Toks „dabarties“ kaip šaltinio, teikiančio įkvėpimą tiek individualiam, tiek visuomeniniam gyvenimo jausmui, akcentavimas prieštarauja tvirtai, krikščionybės tūkstantmetės įtakos giliai paženklintai portugalų tautos tradicijai ir globalios atsakomybės suvokimui; ta atsakomybė įsitvirtino nuotykingoje atradimų epochoje ir uoliu misionieriavimu stengiantis pasidalyti su kitomis tautomis tikėjimo dovana. Šį bendrą nuotykį įkvėpė krikščioniškasis visuotinumo ir broliškumo idealas, nors jau ir buvo juntama Apšvietos ir laicizmo įtaka. Minėtoji tradicija pagimdė tai, ką galėtume pavadinti „išmintimi“, t. y. gyvenimo ir istorijos jauseną, nuo kurios neatsiejama etinė tvarka ir „idealas“, kurio kupina buvo Portugalija, šalis, visada dėjusi pastangas megzti ryšius su likusiu pasauliu.

Bažnyčia iškyla kaip sveikos ir taurios tradicijos didžioji sergėtoja, jos turtus skirianti visuomenės labui; pastaroji ir toliau gerbia ir brangina Bažnyčios tarnybą visuotinei gerovei, tačiau atsiriboja nuo minėtosios „išminties“, sudarančios jos paveldo dalį. Šis „konfliktas“ tarp tradicijos ir dabarties reiškiasi tiesos krize, tačiau vien tiesa gali nukreipti ir parodyti kelią į pavykusią individo egzistenciją. Tauta, nepažįstanti savo pačios tiesos ir neturinti nei aiškiai apibrėžtų vertybių, nei aiškiai išreikštų tikslų, galiausiai pasiklysta laiko ir istorijos labirinte. Mieli bičiuliai, dėl Bažnyčios pozicijos pasaulyje visomis jėgomis būtina pradėti mokymo procesą, padėsiantį visuomenei suvokti, jog tiesos skelbimas yra tarnystė, kurią, atskleisdama naujus ateities, didybės ir kilnumo horizontus, visuomenei siūlo Bažnyčia. Juk Bažnyčiai visais laikais ir visomis aplinkybėmis „tenka vykdyti tiesos misiją bei reikalauti visuomenės, atitinkančios žmogų, jo kilnumą ir pašaukimą. <...> Ištikimybė žmogui reikalauja ištikimybės tiesai, kuri vienintelė laiduoja laisvę (plg. Jn 8, 32) ir visapusiško žmogaus vystymosi galimybę. Todėl Bažnyčia ieško tiesos, ją nenuilstamai skelbia ir pripažįsta, kai tik ji pasireiškia. Tokios tiesos misijos Bažnyčia atsisakyti negali“ (Enciklika Caritas in veritate, 9). Visuomenei, kuri daugiausia sudaryta iš katalikų ir kurios kultūra giliai paženklinta krikščionybės, bandymas atrasti tiesą už Jėzaus Kristaus ribų pasirodo dramatiškas. Mums, krikščionims, tiesa yra dieviška; ji yra amžinasis Logos, Jėzuje Kristuje priėmęs žmogaus pavidalą ir objektyviai galėjęs konstatuoti: „Aš esu tiesa“ (Jn 14, 6). Bažnyčia, tvirtai laikydamasi tiesos amžinojo pobūdžio, mokosi gyventi gerbdama kitas „tiesas“, sugyvendama su kitų tiesomis. Ta pagarba, atvira dialogui, gali atverti naujus vartus tiesai perteikti.

Popiežius Paulius VI rašė: „Bažnyčia turi pradėti dialogą su pasauliu, kuriame gyvena. Pati Bažnyčia tampa žodžiu, žinia, dialogu“ (Enciklika Ecclesiam suam, 67). Iš tiesų, dialogas, kuriame partneriai susitiktų be veidmainystės ir kupini pagarbos, šiandien pasaulyje yra prioritetas, kurio Bažnyčia negali atsisakyti. Šitai liudija Šventojo Sosto dalyvavimas įvairiose tarptautinėse organizacijose, kaip antai Europos Tarybos Šiaurės-Pietų centre, prieš dvidešimt metų įsteigtame čia, Lisabonoje, ir pagrindinį dėmesį skiriančiame dialogui tarp kultūrų siekiant Europos, pietinio Viduržemio jūros regiono ir Afrikos bendradarbiavimo ir pasaulinės pilietybės, grįstos piliečių žmogaus teisėmis ir atsakomybe neatsižvelgiant į jų etninę bei politinę priklausomybę ir gerbiančios jų religinius įsitikinimus. Kultūrinės įvairovės akivaizdoje būtina rūpintis, kad žmonės ne tik priimtų kitų kultūros egzistavimą, bet ir trokštų, kad ji juos praturtintų, ir patys jai siūlytų tai, ką turi gero, teisingo ir gražaus.

Kaip tik ši valanda reikalauja mūsų didžiausių pastangų, pranašiškos drąsos ir atnaujinto gebėjimo „parodyti pasauliui naujus pasaulius“, anot jūsų nacionalinio poeto (Luigi di Camões. Os Lusíades, II, 45). Jūs, kurie įvairiais pavidalais kuriate kultūrą, plėtojate mintis ir formuojate nuomones, per savo talentą turite galimybę „prakalbinti žmonių širdis, prisiliesti prie individualių ir kolektyvinių jautrybių, pažadinti svajones bei viltis ir išplėsti žinojimo bei žmogiškojo įsipareigojimo horizontus. <...> Nebijokite artintis prie pirmutinės ir galutinės grožio versmės ir megzti dialogą su tikinčiaisiais, su tais, kurie, kaip ir jūs, irgi tiki, kad šiame pasaulyje ir istorijoje yra keliautojai į begalinį Grožį“ (Kreipimasis į menininkus, 2009 11 21).

Kaip tik siekiant leisti „šiuolaikiniam pasauliui prisiliesti prie gyvybę teikiančių, amžinų Evangelijos energijų“ (Jonas XXIII. Apaštališkoji konstitucija Humane salutis, 3), buvo surengtas Vatikano II Susirinkimas. Remdamasi nauju katalikiškosios tradicijos suvokimu, Bažnyčia jame priėmė, išanalizavo, perkeitė ir įveikė kritiką, kuria rėmėsi modernybę, t. y. Reformaciją ir Apšvietą, ženklinusios jėgos. Taip Bažnyčia pati perėmė ir perdarė tai, kas iš modernybės reikalavimų geriausia, juos pranokdama ir, kita vertus, išvengdama jų klaidų bei akligatvių. Susirinkimas padėjo pagrindą autentiškam katalikiškajam atsinaujinimui ir naujai – „meilės“ – civilizacijai, taip Evangelijos dvasia pasitarnaudamas žmogui ir visuomenei.

Mieli bičiuliai, Bažnyčia mano, jog dabartinėje kultūroje jos pirmutinė užduotis yra palaikyti tiesos, vadinasi, Dievo ieškojimą, skatinti žmones neapsiriboti laikinaisiais dalykais, bet ieškoti galutinių. Kviečiu jus giliau pažinti Dievą, pažinti jį tokį, kokį jis save apreiškė Jėzuje Kristuje mūsų pilnatviško savęs įgyvendinimo labui. Kurkite grožį, bet pirmiausia leiskite savo gyvenimui virsti grožio vieta. <...>