Sutrumpinta

<...> Brangūs broliai ir seserys, besidarbuojantys plačiame artimo meilės lauke, Kristus mums „apreiškia, kad Dievas yra meilė (1 Jn 4, 8), ir drauge moko, kad pamatinis žmogaus tobulumo, taigi ir pasaulio perkeitimo, įstatymas yra naujasis meilės įsakymas. Taigi tiems, kurie tiki dieviškąją meilę, jis laiduoja, kad meilės kelias atviras visiems žmonėms“ (Konstitucija Gaudium et spes, 38). Dabartinis istorijos scenarijus yra socialinė, ekonominė, kultūrinė ir dvasinė krizė, kelianti įžvalgumo, besiorientuojančio į kūrybiškus pasiūlymus, grįstus Bažnyčios socialine žinia, poreikį. Bažnyčios socialinio mokymo, kurio pagrindinė jėga ir pamatinis principas yra meilė, studijos leistų apmesti visapusiško žmogaus vystymosi proceso, apimančio širdies gelmę ir siekiančio visuomenės didesnės humanizacijos, kontūrus (plg. Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate, 20). Galvoje turima ne tik grynai intelektinis žinojimas, bet ir išmintis, suteikianti skonio ir kvapo, suteikianti mąstymo ir veiklos kūrybiškumo ieškantiems tokios plačios ir sudėtingos krizės sprendimo. Bažnyčios institucijos kartu su nebažnytinėmis organizacijomis toliau tetobulina savo pažinimo gebėjimus ir gaires rastis naujai bei didingai dinamikai, galinčiai atvesti prie „tos meilės kultūros“, „kurios sėklas Dievas įdėjo į kiekvieną tautą ir kultūrą“ (ten pat, 33).

Socialiniu ir politiniu matmeniu meilės diakonija tenka pasauliečiams, kurie yra pašaukti nuosekliai skatinti visuotinę gerovę ir teisingumą, rūpintis teisinga visuomeninio gyvenimo tvarka (plg. Benediktas XVI. Enciklika Deus caritas est, 29). Viena iš pastoracinių išvadų, išryškėjusių per naujausius jūsų apmąstymus, yra poreikis ugdyti naują tarnaujančių vadovų kartą. Užduotis šiai pastoracinei sričiai laimėti naujų darbuotojų pasauliečių tikrai verta ypatingo ateitimi besirūpinančių ganytojų dėmesio. Kas mokosi iš Dievo, kuris yra meilė, tas neišvengiamai bus žmogus kitiems. Juk „meilė Dievui reiškiasi atsakomybe už kitus“ (Benediktas XVI. Enciklika Spe salvi, 28). Susivieniję su Kristumi atsidavimu Tėvui, esame persmelkiami jo užuojautos teisingumo ir solidarumo ieškančiai miniai ir, kaip gailestingasis samarietis iš palyginimo, įsipareigojame siūlyti konkrečius ir didžiadvasiškus atsakymus.

Tačiau dažnai nėra paprasta tinkamai suderinti dvasinį gyvenimą ir apaštališkąją veiklą. Spaudimas, daromas vyraujančios kultūros, primygtinai peršančios stipresniojo įstatymu ir greito bei viliojančio pelno troškimu besiremiančią gyvenseną, galiausiai įtaką daro ir mūsų mąstysenai, mūsų projektams bei mūsų tarnybos perspektyvoms, todėl gresia pavojus netekti motyvacijos laikytis tikėjimo ir puoselėti krikščioniškąją viltį, kuri juos įkvėpė. Mums adresuojami visuomenės vargšų ir išstumtųjų gausūs ir primygtiniai prašymai verčia mus ieškoti sprendimų, atitinkančių našumo, regimos sėkmės ir reklamos logiką. Tačiau, brangūs broliai ir seserys, norint tarnauti Kristui jūsų laukiančioje žmonijoje, minėtoji dvasinio gyvenimo ir apaštališkosios veiklos jungtis absoliučiai būtina. Šiame susiskaldžiusiame pasaulyje visiems reikia širdies, dvasios ir veiklos gilios ir tikros vienybės.

Tarp gausių socialinių institucijų, tarnaujančių visuotinei gerovei ir padedančių vargstantiems gyventojams, yra ir Katalikų Bažnyčios institucijos. Jų kryptis, idant jos turėtų akivaizdžią tapatybę, turėtų būti nedviprasmiška keliant tikslus, renkantis žmogiškuosius išteklius, vykdant veiklą, kokybiškai tarnaujant, rimtai ir efektyviai panaudojant lėšas. Tvirta institucijų tapatybė yra tikra tarnystė ir labai padeda tiems, kuriems jos naudingos. Be tapatybės, labai svarbios yra su ja susijusios pastangos krikščioniškajai artimo meilės veiklai laiduoti savarankiškumą ir nepriklausomybę nuo politikos ir ideologijų (plg. Benediktas XVI. Enciklika Deus caritas est, 31b), net ir tada, kai siekiant bendrų tikslų bendradarbiaujama su valstybinėmis institucijomis.

Jūsų veiklą pagalbos, ugdymo ir caritas srityje turėtų papildyti laisvės projektai, skatinantys žmogų ieškoti visuotinės brolybės. Į šią sritį patenka neatidėliotinos krikščionių pastangos ginti žmogaus teises, atsižvelgiant į žmogaus asmens įvairių matmenų visumą. Labai pritariu visoms socialinėms ir pastoracinėms iniciatyvoms, kovojančioms su socialiniais, ekonominiais ir kultūriniais abortus skatinančiais mechanizmais ir aiškiai siekiančiomis ginti gyvybę ir sutaikinti bei išgydyti žmones, sužeistus abortų dramos. Iniciatyvos, kuriomis siekiama apsaugoti esmines ir pirmines gyvybės – nuo prasidėjimo momento – ir šeimos, pagrįstos neišardoma vyro ir moters santuoka, vertybes padeda atsakyti į kai kuriuos itin klastingus ir pavojingus iššūkius visuotinei gerovei mūsų laikais. Šios iniciatyvos kartu su daugeliu kitų įsipareigojimo formų yra esminiai meilės civilizacijos statydinimo elementai.

Visa tai labai dera su šioje vietoje skambančia Dievo Motinos žinia – atgaila, malda, atleidimu, taikančiais į širdies atsivertimą. Štai taip statydintina meilės civilizacija – į kiekvieno žmogaus širdį Dievo įdėtas jos sėklas daigina tikėjimas į Kristų Išganytoją.