Eminencija,
Ekscelencijos,
Gerbiami ponai ir ponios!

Džiaugiuosi galėdamas pasveikinti Jus čia susirinkus, Popiežiškajai mokslo akademijai renkantis į savo plenarinę sesiją temai „Dvidešimtojo amžiaus mokslinis palikimas“ apmąstyti. Ypač sveikinu kardinolą Cottier ir vyskupą Marcelo Sanchezą Sorondo, akademijos kanclerį. Taip pat naudojuosi proga su meile ir dėkingumu prisiminti jūsų mirusį prezidentą profesorių Nicolą Cabibbo. Kartu su jumis maldoje patikiu jo kilnią sielą Dievui, gailestingumo Tėvui.

Mokslo istorija dvidešimtajame amžiuje neabejotinai paženklinta laimėjimų ir didelės pažangos. Deja, dvidešimtojo amžiaus mokslas kartais populiariai apibūdinamas dviem kraštutiniais įvaizdžiais. Viena vertus, mokslą kai kas laiko panacėja, kurią daro akivaizdžią iškilūs jo rezultatai pastarajame amžiuje. Mokslo nesuskaičiuojami proveržiai išties buvo tokie viską apimantys ir spartūs, jog atrodė patvirtina požiūrį, kad mokslas gali atsakyti į visus žmogaus egzistencijos klausimus ir net patenkinti jo aukščiausius lūkesčius. Kita vertus, kai kas bijo mokslo ir laikosi nuo jo atstu dėl jo tokios susimąstyti verčiančios raidos kaip branduolinių ginklų kūrimas ir baisus panaudojimas.

Mokslas, žinoma, neapibrėžiamas nė vieno iš tų kraštutinumų. Jo užduotis buvo ir tebėra kantri, bet aistringa tiesos apie kosmosą, gamtą ir žmogaus sąrangą paieška. Taip ieškant tiesos, būta sėkmių ir nesėkmių, triumfo ir pralaimėjimų. Mokslo plėtra gali ir kelti dvasią, kai perprantama sudėtinga gamta ir jos reiškiniai, ir versti nusižeminti, kai pasirodo, kad teorijos, turėjusios visiems laikams paaiškinti tuos reiškinius, yra tik dalinės. Vis dėlto net laikini rezultatai yra realus indėlis, prisidedantis prie intelekto ir gamtinės tikrovės atitikties, ir jais galės remtis vėlesnės kartos.

Dvidešimtojo amžiaus mokslinio pažinimo pažanga įvairiose srityse leido geriau suvokti žmogaus ir jo planetos vietą Visatoje. Visų mokslų bendrasis vardiklis tebėra eksperimentas, kaip organizuotas gamtos stebėjimo metodas. Per praėjusį amžių žmogus tikrai pasiekė didesnę pažangą – jei ne Dievo ir savo paties, tai makrokosmoso ir mikrokosmoso pažinimo srityje, – negu per visą ankstesnę žmonijos istoriją. Mūsų šiandienis susitikimas, brangūs bičiuliai, liudija, kad Bažnyčia vertina mokslinius tyrimus ir yra dėkinga už mokslines pastangas, kurias skatina ir kurių vaisiais naudojasi. Mūsų dienomis patys mokslininkai vis labiau suvokia tai, kad, trokšdami aptikti loginius ir epistemologinius savo metodologijos ir išvadų padarinius, privalo atsiverti filosofijai. Savo ruožtu Bažnyčia įsitikinusi, jog pačiai mokslinei veiklai galiausiai būtų naudinga suvokti žmogaus dvasinį matmenį ir galutinių atsakymų ieškojimą, kuris leidžia pripažinti pasaulį, egzistuojantį nepriklausomai nuo mūsų, iki galo mums nesuprantamą ir mūsų supratimui prieinamą tiek, kiek remiamės jo vidine logika. Mokslininkai nekuria pasaulio; jie perpranta ir stengiasi jį atkartoti, vadovaudamiesi gamtos dėsniais ir suprantamumu. Todėl mokslininko kaip žmogaus patirtis turėtų būti konstantos, dėsnio, logos, kurio nesukūrė, bet kurį stebi, suvokimas: tai skatintų pripažinti kitokio negu žmogaus, pasaulį palaikančio visagalio Proto egzistavimą. Tai – gamtos mokslų ir religijos susitikimo taškas. Tada mokslas taptų dialogo vieta, žmogaus ir gamtos ir potencialiai žmogaus ir jo Kūrėjo susitikimas.

Žvelgdamas į dvidešimt pirmąjį amžių, tolesniems apmąstymams norėčiau pasiūlyti dvi mintis. Pirma, gausiems mokslų pasiekimams didinant mūsų nuostabą dėl gamtos sudėtingumo, vis labiau suvokiama būtinybė laikytis tarpdisciplininės prieities, neatskiriamos nuo sintezės link kreipiančio filosofinio apmąstymo. Antra, mokslinius pasiekimus šiame naujajame amžiuje visada turėtų lydėti brolybės ir taikos imperatyvai, padedantys išspręsti didžiąsias žmonijos problemas ir visų pastangas kreipiantys į tikrąją žmogaus gerovę ir pasaulio tautų vientisą vystymąsi. Teigiamą dvidešimt pirmojo amžiaus mokslo baigtį neabejotinai labiausiai lems mokslininkų gebėjimas ieškoti tiesos ir taikyti atradimus taip, kad tai eitų ranka rankon su to, kas teisinga ir gera, paieška.

Kupinas tokių jausmų, kviečiu jus nukreipti savo žvilgsnį į Kristų, nesukurtąją Išmintį, ir jos veide atpažinti visų dalykų Kūrėjo Logos. Linkėdamas vaisingo darbo, noriai teikiu jums savo apaštališkąjį palaiminimą.