(Ištrauka)

Su džiaugsmu sveikinu jus, praslinkus keletui dienų po Jono Pauliaus II beatifikacijos iškilmių, – jis prieš 30 metų, kaip girdėjome, nusprendė tuo pačiu metu įkurti Popiežiškąją šeimos tarybą ir jūsų Popiežiškąjį institutą, du steiginius, rodančius jo tvirtą įsitikinimą šeimos svarba Bažnyčiai ir visuomenei. <...>

Naujai palaimintasis Jonas Paulius II, kaip buvo minėta, prieš 30 metų Šv. Petro aikštėje tapęs baisaus pasikėsinimo auka, ypač jums patikėjo studijuoti, tyrinėti ir skleisti apie žmogiškąją meilę katechezes, kuriose glūdi gilus žmogiškojo kūno apmąstymas. Sieti kūno teologiją su meilės teologija, siekiant žmogaus kelio vienovės, – tai tema, kurią noriu jums nurodyti kaip jūsų darbo perspektyvą.

Netrukus po Michelangelo mirties, Paolo Veronese buvo iškviestas stoti prieš Inkviziciją ir kaltintas, kad netinkamai pavaizdavo figūras „Paskutinės vakarienės“ siužete. Menininkas atsakė, jog netgi Siksto koplyčioje kūnai pavaizduoti nuogi, mažai paisant pagarbos. Pats inkvizitorius ėmėsi ginti Michelangelą, ir jo atsakymas tapo garsus: „Argi nežinai, kad tose figūrose nėra nieko, kas nebūtų iš dvasios?“ Šiais laikais mums nelengva suprasti šiuos žodžius, nes kūnas mums atrodo inertiška, sunki medžiaga, priešinga pažinimui ir laisvei, kurie būdingi dvasiai. Tačiau Michelangelo pavaizduotuose kūnuose gyvena šviesa, gyvybė ir spindesys. Taip jis norėjo parodyti, jog mūsų kūnuose glūdi slėpinys. Juose reiškiasi ir veikia dvasia. Jie pašaukti, pasak šv. Pauliaus, būti dvasiniais kūnais (plg. 1 Kor 15, 44). Taigi galime užduoti sau klausimą: ar ši kūno paskirtis gali nušviesti jo kelionės etapus? Jei mūsų kūnas pašauktas būti dvasinis, ar jo istorija neturėtų išreikšti kūno ir dvasios sandoros? Iš tikrųjų kūnas, anaiptol nebūdamas priešingas dvasiai, yra vieta, kur dvasia gali gyventi. Šioje šviesoje įmanoma suprasti, kad mūsų kūnai nėra inertiška sunki medžiaga, bet kad jie kalba tikros meilės kalba, žinoma, jei mokame klausytis.

Pirmasis šios kalbos žodis randamas žmogaus sukūrime. Kūnas kalba mums apie tą pradmenį, kurio mes patys sau nesuteikėme. „Užmezgei mane motinos įsčiose“, – sako psalmininkas Viešpačiui (Ps 139, 13). Galime tvirtinti, kad kūnas, mums atskleisdamas Pradmenį, įima sūniškąją reikšmę: jis primena, jog esame pagimdyti, ir veda mus per mums gyvybę perdavusius tėvus į Dievą Kūrėją. Tik atpažinęs pirmapradę meilę, dovanojusią šį gyvenimą, žmogus gali priimti pats save, būti sutaikintas su gamta ir su pasauliu. Po Adomo sukūrimo buvo sukurta Ieva. Iš Dievo gautasis kūnas yra pašauktas įgalinti meilės sąjungą tarp vyro ir moters ir perduoti gyvybę. Prieš nuopuolį Adomo ir Ievos kūnai atrodo esą tobuloje darnoje. Juose yra jų pačių nesukurta kalba, jų prigimtyje glūdintis eros, kviečiantis juos priimti vienas kitą iš Kūrėjo, idant galėtų save dovanoti. Taip suprantame, kad meilėje žmogaus asmuo yra „atkuriamas“. Dantė sakė: Incipit vita nuova (Vita Nuova, I, 1) – prasideda naujas dviejų viename kūne vienybės gyvenimas. Tikrasis lytiškumo žavesys gimsta iš šio atsiveriančio horizonto platumo: jis apima pilnatvišką grožį, kito asmens ir vienybėje gimstančio „mes“ visumą, slypintį bendrystės pažadą, naują vaisingumą, meilės atveriamą kelią į Dievą, meilės šaltinį. Sąjunga viename kūne tampa sąjunga visam gyvenimui, kol vyras ir moteris tampa taip pat viena dvasia. Taip prasideda kelionė, kurioje kūnas mus moko laiko vertės, lėto meilės brendimo. Šioje šviesoje naują prasmę įgyja skaistumo dorybė. Tai reiškia ne gyvenimo džiaugsmų neigimą, bet didžiulį „taip“ meilei kaip giliai asmenų bendrystei, reikalaujančiai laiko ir pagarbos, kaip kelionei drauge link pilnatvės ir kaip meilei, kuri tampa pajėgi gimdyti ir didžiadvasiškai pasitikti gimstančią naują gyvybę.

Iš tikrųjų kūnas turi taip pat negatyvią kalbą: girdime kalbant apie kito priespaudą, troškimą užvaldyti ir išnaudoti. Tačiau žinome, kad ši kalba nepriklauso pirminiam Dievo planui, bet yra nuodėmės padarinys. Kūnas, atskirtas nuo sūniškosios prasmės, nuo ryšio su Kūrėju, maištauja prieš žmogų, praranda gebėjimą rodyti bendrystę ir tampa kito užvaldymo vieta. Argi ne čia glūdi drama tokio lytiškumo, kuris šiandien lieka užsklęstas siaurame savo kūno ir emocijų rate, o iš tikrųjų gali rasti pilnatvę tik pašauktas į kažką didesnio? Šia prasme Jonas Paulius II kalbėjo apie kūno nuolankumą. Iš Claudelio personažo lūpų nuskamba žodžiai mylimajam: „Negaliu išlaikyti pažado, kurį tau padarė mano kūnas“, į kuriuos atsakoma: „Gali sulaužyti kūną, bet ne pažadą“ (Le soulier satin, „Šilkinis batelis“, III diena, XIII scena). Šio pažado galia paaiškina, kad nuopuolis nėra paskutinis žodis apie kūną išganymo istorijoje. Dievas dovanoja žmogui kūno, kurio kalba yra išsaugota šeimoje, atpirkimo kelią. Po nuopuolio Ievai suteiktas vardas „gyvųjų motina“ liudija faktą, jog nuodėmės galybė neįstengia nuslopinti pirminės kūno kalbos, gyvybės palaiminimo, kurį Dievas ir toliau dovanoja, kai vyras ir moteris susijungia į vieną kūną. Šeima yra vieta, kur susipina kūno teologija ir meilės teologija. Čia, patirdami iš tėvų gaunamą meilę, mokomės apie kūno gėrį, jam liudijant savo gerą kilmę. Čia santuokinėje meilėje, vienijančioje sutuoktinius, išgyvenamas dovanojimasis viename kūne. Čia patiriamas meilės vaisingumas, o gyvenimas įaudžiamas į kitų kartų gyvenimą. Šeimoje žmogus suvokia savo buvimą per santykį, ne kaip autonomiško individo, bet kaip vaiko, sutuoktinio ar tėvo, kurio tapatybė grindžiama pašaukimu mylėti, būti kitų priimtam ir atiduoti save kitiems.

Ši kūrimo kelionė pasiekia pilnatvę Įsikūnijimu – Kristaus atėjimu. Dievas priėmė kūną ir apsireiškė jame. Kūno judesys aukštyn integruojamas su kitu labiau pirmapradžiu Dievo nusižeminimo judesiu – Dievas pasilenkia prie kūno, kad pakylėtų jį iki savęs. Kaip Sūnus jis priėmė sūniškąjį kūną dovanai ir būdamas klusnus Tėvui; jis atidavė šį kūną už mus, idant pagimdytų naują Bažnyčios kūną. Žengimo į dangų iškilmės liturgijoje giedama Adome nusidėjusio, Kristaus išaukštinto ir atpirkto kūno istorija. Kūnas tampa vis labiau pripildomas šviesos ir Dvasios, pripildomas Dievo. Taip pasirodo kūno teologijos gelmė. Kai ji aiškinama laikantis tradicijos visumos, išvengiama paviršutiniškumo rizikos, ir ji leidžia mums suprasti pašaukimo mylėti didybę, tai yra pašaukimą į asmenų bendrystę, kuri turi dvejopą – mergeliškumo ir santuokos – formą.