Džiaugiuosi galėdamas jus pasveikinti pal. Jono XXIII enciklikos Mater et Magistra paskelbimo 50-ųjų metinių proga, – šis dokumentas išlieka aktualus net šiame globalizuotame pasaulyje.

<...>

Popiežius Angelo Roncalli, regėdamas Bažnyčią, tarnaujančią žmonijos šeimai ypač per evangelizacijos misiją, mąstė apie Bažnyčios socialinį mokymą – pralenkdamas palaimintąjį Joną Paulių II – kaip šios misijos esminį elementą, nes tai yra „integrali krikščioniškosios gyvenimo sampratos dalis“ (206). Jonas XXIII, nurodydamas Bažnyčią kaip bendruomeninį ir daugybinį socialinės doktrinos subjektą, yra jo įpėdinių teiginių pradininkas. Ypač pasauliečiai (christifideles laici) negali būti vien Bažnyčios socialinės doktrinos naudotojai ar pasyvūs vykdytojai, bet dėl įgytos patirties ir ypatingų įgūdžių yra jos veikėjai esminiu įgyvendinimo momentu, taip pat vertingi ganytojų bendradarbiai ją formuluojant. Palaimintajam Jonui XXIII Tiesa yra tarsi socialinio Bažnyčios mokymo šviesa, Meilė – jo varomoji jėga, o Teisingumas – tikslas (plg. 209); šią Bažnyčios socialinio mokymo viziją iš naujo pasitelkiau enciklikoje Caritas in veritate, liudydamas tęstinumą, išlaikantį vieningą socialinių enciklikų visumą. Enciklikoje Mater et Magistra nurodomi tiesa, meilė ir teisingumas, taip pat visuotinės gėrybių paskirties principas kaip pamatiniai kriterijai, siekiant įveikti socialinį ir kultūrinį disbalansą, ir toliau išlieka atsparos šulais aiškinant ar imantis spręsti ir šiandienos globalizacijos vidinius disbalansus. Šių disbalansų akivaizdoje būtina iš naujo atkurti integralų protą, kuris atgaivintų mąstymą ir etiką. Be moralinės minties, pranokstančios sekuliariosios etikos sistemas, tokias kaip neoutilitarizmą arba neokontraktualizmą, grindžiamas pamatiniu skepticizmu ir iš esmės imanentiška istorijos samprata, šiuolaikiniam žmogui tampa sunku siekti tikro žmogiškojo gėrio pažinimo. Per naująją evangelizaciją, įsišaknijusią naujajame Evangelijos įstatyme, Dvasios įstatyme, – į ją mus dažnai ragino palaimintasis Jonas Paulius II – būtina plėtoti atviras Transcendencijai humanistines kultūrines sintezes. Tik per asmeninę bendrystę su naujuoju Adomu Jėzumi Kristumi išgydomas ir įgalinamas žmogiškasis protas, ir tampa įmanoma pasiekti tinkamesnį požiūrį į plėtrą, ekonomiką ir politiką pagal šių sričių antropologinį matmenį ir naujas istorines sąlygas.

Tik dėka proto su atkurtu spekuliatyviniu ir praktiniu gebėjimu įmanoma disponuoti pamatiniais kriterijais, siekiant įveikti globalius disbalansus bendrojo gėrio šviesoje. Nepažįstant tikro žmogiškojo gėrio, meilė nuslysta į sentimentalizmą (plg. 3); teisingumas praranda savo pamatinį „mastą“, visuotinės gėrybių paskirties principas praranda teisėtumą. Įvairūs mūsų epochai būdingi globaliniai disbalansai nulemia neatitikimus, turto skirtumus ir nelygybę, dėl kurių kyla teisingumo ir teisingo išteklių bei galimybių paskirstymo problemos, ypač žvelgiant į vargingiausiuosius.

Ne mažiau rūpesčio kelia reiškinys, susijęs su finansų sistema, praėjus aštriausiai krizės fazei, vėl grįžtama prie karštligiškos praktikos sudarant kreditų sandorius, kuriais dažnai leidžiama neribota spekuliacija. Žalingos spekuliacijos pasitaiko pagrindiniais maisto produktais, vandeniu ir žeme, galiausiai dar labiau nuskurdinant tuos, kurie ir taip gyvena labai nestabiliai. Analogiškai didėjant pagrindinių energijos išteklių kainoms ir nuosekliai ieškant alternatyvių energijos formų, kartais vadovaujantis išskirtinai trumpalaike finansine nauda, tai gali sukelti neigiamų padarinių aplinkai ir pačiam žmogui.

Šiandien aktualus socialinis klausimas neabejotinai yra dėl pasaulinio socialinio teisingumo, apie kurį enciklika Mater et Magistra jau priminė prieš 50 metų, nors tuomet nurodydama skirtingą kontekstą. Tai yra, be kita ko, teisingo medžiaginių ir nemedžiaginių išteklių paskirstymo, substancialios, socialios ir dalyvavimu pagrįstos demokratijos globalizavimo klausimas. Todėl kai tolydžio vis didėja žmonijos unifikavimas, būtina, kad socialinės plotmės naujoji evangelizacija nušviestų teisingumo, kuris turėtų būti pasiektas visuotinis, implikacijas. Kalbant apie tokio teisingumo pamatą, reikia pabrėžti, kad neįmanoma jo įgyvendinti remiantis vien socialiniu konsensusu, nepripažįstant to, kad jis, idant būtų tvarus, turi būti įsišaknijęs visuotiniame žmonių gėryje. Socialinis teisingumas privalo būti įgyvendinamas piliečių visuomenėje, rinkos ekonomikoje (plg. Caritas in veritate, 35), tačiau taip pat proporcinga, sąžininga ir skaidria politine valdžia, tarptautiniu lygmeniu (plg. ten pat, 67).

Bažnyčia, pirmiausia pasitikėdama Viešpačiu Jėzumi ir jo Dvasia, vedusia per pasaulio įvykius, žvelgdama į mūsų dienų didžiuosius iššūkius dėl socialinės doktrinos sklaidos, taip pat remiasi kultūrinių institucijų veikla, religinio mokymo programomis, socialine katecheze parapijose, masinio informavimo priemonėmis ir pasauliečių (christifideles laici) skelbimo bei liudijimo darbu (plg. Mater et Magistra, 206–207). Pasauliečiai turi būti parengti dvasiškai, profesionaliai ir etiškai. Enciklikoje Mater et Magistra pabrėžtas ne tik lavinimas, bet ypač ugdymas, krikščioniškai formuojant sąžinę ir vedant į konkrečią veiklą pagal išmintingai vadovaujamą dvasinį tyrimą. Pal. Jonas XXIII teigė: „Ugdymas raginant veikti krikščioniškai taip pat ekonominiuose ar socialiniuose dalykuose vargiai bus veiksmingas, jei patys subjektai aktyviai neužsiims savo ugdymu, ir jei ugdymas nebus įgyvendinamas veikloje“ (212–213).

Be to, tebegalioja popiežiaus Angelo Roncalli pasiūlytos gairės dėl teisėto pliuralizmo tarp katalikų diegiant socia­linę doktriną. Jis rašė, jog šioje srityje „<...> gali atsirasti nuomonių skirtumų net tarp tiesių ir nuoširdžių katalikų. Jei tai įvyktų, tenepristinga jiems tarpusavio vertinimo, pagarbos ir geros valios ieškant sąlyčio taškų tinkamam ir efektyviam veikimui; teneišsenka jie nepabaigiamose diskusijose; dangstydamiesi optimalumo siekiu teneapleidžia to, ką gali ir kas privalu daryti“ (219).

Be savanoriškų organizacijų ir krikščioniškųjų arba krikščionybės idėjų įkvėptų organizacijų svarbios institucijos, tarnaujančios socialinės sferos naujajai evangelizacijai, yra Teisingumo ir taikos komisijos, socialinių ir darbo problemų biurai, socialinės doktrinos centrai ir institutai. Daugelis iš jų neapsiriboja studijomis ir sklaida, bet ir palydi įvairias iniciatyvas, eksperimentuojant su socialinio mokymo turiniu, pavyzdžiui, per socialinius plėtros kooperatyvus, mikrokreditų patirtį ir bendrystės bei brolystės logika įkvėptą ekonomiją.