<...>

Sąvoka „naujoji evangelizacija“ primena naujo skelbimo būdo poreikį ypač tiems, kurie gyvena šiandienos kontekste, kai sekuliarizacijos sklaida turi stiprų poveikį net krikščioniškosios tradicijos šalyse. Evangelija yra kaskart naujas skelbimas apie Kristaus įvykdytą išganymą, leidžiantį žmonijai dalyvauti Dievo slėpinyje ir jo meilės gyvenime ir atveriantį patikimos ir tvirtos vilties ateičiai. Pabrėžti, kad šiuo istorijos momentu Bažnyčia pašaukta vykdyti naująją evangelizaciją, reiškia intensyvinti jos misionierišką veikimą, idant jis iki galo atitiktų Viešpaties paliepimą. Vatikano II Susirinkimas priminė, kad „bendruomenės, kuriose egzistuoja Bažnyčia, dėl įvairių priežasčių neretai iš pagrindų pakinta, ir šitaip gali susidaryti visiškai naujos sąlygos“ (Dekretas Ad gentes, 6). Susirinkimo tėvai toliaregiškai įžvelgė horizonte kultūrinį virsmą, kurį šiandien lengva konstatuoti. Būtent ši pasikeitusi situacija, sudariusi nelauktas sąlygas tikintiesiems, reikalauja atkreipti ypatingą dėmesį į Evangelijos skelbimą, pagrindžiant savo tikėjimą skirtingomis negu praeityje aplinkybėmis. Dabar išgyvenama krizė paženklinta Dievo išskyrimu iš žmonių gyvenimo, bendrai paplitusiu abejingumu krikščionių tikėjimui, net bandant nušalinti jį nuo viešojo gyvenimo. Pastaraisiais dešimtmečiais vis dar buvo juntamas bendras krikščioniškasis suvokimas, kuris vienijo ištisų kartų, išauklėtų kultūrą formavusio tikėjimo, savivoką. Deja, šiandien išgyvename fragmentaciją, kai vienijantis atskaitos pagrindas nebepripažįstamas; negana to, dažnai būna taip, kad žmonės nori priklausyti Bažnyčiai, bet yra stipriai veikiami priešingo tikėjimui požiūrio į gyvenimą.

Šiandien sudėtingiau nei praeityje skelbti Jėzų Kristų vieninteliu pasaulio Gelbėtoju; tačiau mūsų užduotis išlieka ta pati kaip ir istorijos aušroje. Misija nepasikeitė, tad neturi pasikeisti ir drąsa bei entuziazmas, akinęs apaštalus ir pirmuosius mokinius. Šventoji Dvasia, raginusi juos atverti Aukštutinio kambario duris ir padariusi iš jų evangelizuotojus (plg. Apd 2, 1–4), yra ta pati Dvasia, kuri šiandien judina Bažnyčią naujai skelbti viltį mūsų laikų žmonėms. Šventasis Augustinas teigė, kad neturime manyti, esą evangelizacijos malonė buvo paskleista tik apaštalams, o su jais ta malonės versmė išseko, anaiptol, „ši versmė reiškiasi tekėdama, o ne tuomet, kai nustoja lietis. Būtent šiuo būdu malonė per apaštalus pasiekė ir kitus, kurie buvo pakviesti skelbti Evangelijos <...> ji iki pat šių dienų nepaliovė kvietusi vienintelio Sūnaus kūno, tai yra pasaulyje pasklidusios Bažnyčios“ (Sermo 239, 1). Misijos malonė nuolat reikalauja gebančių ją priimti naujų evangelizuotojų, idant išganingo Dievo žodžio skelbimas nesiliautų besikeičiančiomis istorijos sąlygomis.

Tarp pirmųjų mokinių ir mūsų skelbimo yra dinaminis tęstinumas. Per šimtmečius Bažnyčia niekuomet nesiliovė skelbusi išganingo Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinio, bet šiandien tai pačiai žiniai reikia atnaujintos jėgos, kad ji galėtų įtikinti dažnai išsiblaškiusį ir nejautrų šiandienos žmogų. Todėl naujoji evangelizacija turi stengtis rasti būdus, kaip veiksmingiau skelbti išganymą, be kurio asmeninė egzistencija lieka prieštaringa ir netenka to, kas esminga. Netgi tiems, kurie išlieka susiję su savo krikščioniškosiomis šaknimis, tačiau išgyvena sudėtingą santykį su modernybe, svarbu suvokti, jog buvimas krikščioniu nėra tas pat, kas apranga privačiam gyvenimui ar ypatingoms progoms. Tai yra tai, kas gyva ir visa apima, kas gali talpinti visa, kas yra gera šiuolaikiniame gyvenime. Linkiu, jog darbuodamiesi šiame susirinkime galėtumėte sudaryti planą, kaip padėti visai Bažnyčiai ir skirtingoms vietos Bažnyčioms angažuojantis naujajai evangelizacijai; tai planas, kuriame atnaujinto skelbimo būtinybė apimtų ugdymą, ypač naujųjų kartų, ir būtų pateikiami konkretūs ženklai, per kuriuos taptų akivaizdus Bažnyčios šiuo ypatingu momentu siūlomas atsakymas. Viena vertus, visa bendruomenė yra pašaukta sustiprinti savo misionierišką dvasią naujai skelbdama Gerąją Naujieną, kurios mūsų laikų žmonės laukia, kita vertus, negalime pamiršti, kad tikinčiųjų gyvensena turi būti iš esmės tikėtina ir juo įtikinamesnė, juo dramatiškesnėmis sąlygomis gyvena tie, kuriems skiriamas skelbimas. Dėl šios priežasties norime, kad mūsų savastimi taptų Dievo tarno Pauliaus VI apie evangelizaciją pasakyti žodžiai: „Tad pasaulis evangelizuojamas pirmiausia Bažnyčios elgsena bei gyvenimu, tai yra gyvu ištikimybės Viešpačiui Jėzui liudijimu, gyvu neturto ir vidinio nusigręžimo bei laisvės nuo šio pasaulio galių, vienu žodžiu, šventumo liudijimu“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 41).