<...> Šių Pasaulio jaunimo dienų šūkyje – „Būkite Kristuje įsišakniję ir ant jo statykitės, tvirtėkite tikėjimu“ (Kol 2, 7) – galite atrasti šviesos savo egzistencijai ir misijai geriau suprasti. Šia prasme, kaip jau rašiau Žinioje jaunuoliams pasirengimo šioms dienoms proga, sąvokos „įsišakniję, statykitės ir tvirtėkite“ kreipia į tvirtus gyvenimo pamatus (plg. 2).

Tačiau kur trapioje ir nestabilioje visuomenėje jauniems žmonėms atrasti šiuos atramos taškus? Kartais manoma, kad universiteto profesoriaus užduotis šiandien yra išskirtinai ugdyti kompetentingus ir našius specialistus, kurie bet kada galėtų patenkinti paklausą darbo rinkoje. Taip pat teigiama, jog dabartinės konjunktūros sąlygomis pirmenybė teiktina techniniams gebėjimams. Šiandien išties daugiausia iš neuniversitetinės aplinkos sklinda tokia utilitaristinė lavinimo, apimančio ir universitetinį, samprata. Tačiau jūs, kaip ir aš, studijavę universitete ir dabar besidarbuojantys jame kaip dėstytojai, trokštate kažko aukštesnio, to, kas atitiktų visus žmogų sudarančius matmenis. Žinome: kai tik naudingumas ir pragmatiškumas tampa pagrindinis kriterijus, nuostoliai gali būti dramatiški – nuo ribų nepripažįstančio mokslo piktnaudžiavimų iki politinio totalitarizmo, nesunkiai atgyjančio tada, kai nebelieka aukštesnės sąsajos, o tik jėgos išskaičiavimai. Tuo metu tikroji universiteto idėja yra kaip tik tai, kas nuo tokio susiaurinto ir iškreipto požiūrio į tai, kas žmogiška, apsaugo.

Iš tikro, universitetas buvo ir tebėra pašauktas būti vieta, kur ieškoma tikrosios tiesos apie žmogaus asmenį. Todėl neatsitiktinai būtent Bažnyčia skatino universiteto instituciją, mat krikščioniškasis tikėjimas kalba mums apie Kristų kaip apie Logos, Žodį, per kurį visa atsirado (plg. Jn 1, 3), ir apie pagal Dievo paveikslą ir panašumą sukurtą žmogų. Ši Geroji Naujiena atskleidžia protingumą visa to, kas sukurta, ir žmogų laiko būtybe, dalyvaujančia tame protingume ir galinčia tą protingumą pažinti. Tad universitetas įkūnija idealą, kurio nevalia griauti nei ideologijomis, užsivėrusiomis protingam dialogui, nei nuolaidžiavimu utilitaristinei rinkos logikai, žmogų laikančiai tiesiog vartotoju.

Štai šitai yra jūsų gyvybiškai svarbi užduotis. Jums tenka garbė ir pareiga perteikti šį universiteto idealą – idealą, gautą iš savo pirmtakų, iš kurių daugelis nuolankiai sekė Evangelija ir per tai tapo dvasios milžinai. Turime jaustis jų sekėjais istorijoje, kuri nuo jų istorijos smarkiai skiriasi, tačiau kurioje mūsų dėmesį tebetraukia ir mus į priekį tebevaro esminiai žmogaus būties klausimai. Per juos jaučiamės įrikiuoti į virtinę moterų ir vyrų, įsipareigojusių žmogaus protui pateikti ir padaryti įtikinamą tikėjimą. Tai įgyvendinti galima ne tik mokant tikėjimo, bet ir juo gyvenant, jį įkūnijant, lygiai kaip pats Logos įsikūnijo, kad gyventų tarp mūsų. Šia prasme jauniems žmonėms reikia įtikinamų mokytojų, asmenų, atvirų visai tiesai įvairiose žinojimo srityse, galinčių klausytis ir savo viduje gyventi dialogu tarp disciplinų, asmenų, pirmiausia įsitikinusių, kad žmogus geba žengti į priekį tiesos keliu. Jaunystė yra tinkamiausias metas ieškoti tiesos ir su ja susitikti. Jau Platonas sakė: „Ieškok tiesos, kol esi jaunas, nes jei to nedarysi, ji ištrūks tau iš rankų“ (Parmenidas, 135d). Šis iškilus siekis yra vertingiausia, ką asmeniškai ir gyvai galite perteikti savo studentams – ne vien kelias instrumentines ir anonimines technikas ar sausų, vien funkcinės paskirties duomenų.

Todėl karštai jus raginu niekada neprarasti imlumo tiesai ir jos troškimo, neužmiršti, kad mokymas yra ne sausas turinio perteikimas, bet ugdymas jaunų žmonių, kuriuos turite suprasti ir branginti, pažadinti jų tiesos troškulį, kurį patys jaučiate ir geidžiate patenkinti: būkite jiems paskata ir varomoji jėga!

To siekiant pirmučiausia neužmirština, kad kelias į pilnatvišką tiesą turi įtraukti ir visą žmogų: tai – intelekto ir meilės, proto ir tikėjimo kelias. Pažinimo srityje į priekį nepasistūmėsime, jei mūsų neskatins meilė, lygiai taip pat negalėsime mylėti, jei nematysime jokio protingumo. Mat „intelektas ir meilė nėra vienas su kitu nesusiję: tikra meilė – turtinga protingumo, o protingumas – kupinas meilės“ (Caritas in veritate, 30). Jei tiesa ir gėris tarp savęs susiję, tai tas pat pasakytina ir apie pažinimą ir meilę. Iš šios vienybės kyla gyvenimo ir mąstymo darna, pavyzdingumas, kurio reikalaujama iš kiekvieno auklėtojo.

Antra, neišleistina iš akių, kad pati tiesa visada pranoksta tai, ką įstengiame pasiekti. Galime jos ieškoti ir prie jos artėti, tačiau negalime jos visos turėti: priešingai, būtent ji mus turi ir motyvuoja. Todėl intelektinėje ir pedagoginėje veikloje nuolankumas yra būtina dorybė, nes apsaugo nuo tuštybės, atitveriančios nuo tiesos. Turime studentus ne patraukti prie mūsų pačių, bet kreipti juos į tiesos, kurios visi ieškome, kelią. Jei to sieksite, jums padės Viešpats, įpareigojantis, kad būtumėte paprasti ir veiktumėte kaip druska arba kaip žibintuvas, daug netriukšmaudami (plg. Mt 5, 13 ir t.).

Visa tai mus kviečia žvilgsnį visada kreipti į Kristų, kurio veide suspindi mus apšviečianti tiesa, bet kuris yra ir kelias, vedantis į nenykstamą pilnatvę, nes yra mūsų Bendrakeleivis ir stiprina mus savo meile. Jei jame būsite įsišakniję, būsite geri jaunuolių mokytojai. Puoselėdamas tokią viltį, patikiu jus Mergelės Marijos, Išminties Sosto, globai, idant ji padarytų jus savo Sūnaus bendradarbiais per gyvenimą, kupiną prasmės jums patiems ir pažinimo bei tikėjimo vaisių jūsų auklėtiniams. Dėkoju.