„Ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės“ (Jn 17, 20) – šitai Jėzus pasakė Paskutinės vakarienės menėje Tėvui. Jis meldžia už būsimas tikinčiųjų kartas. Iš Paskutinės vakarienės menės žvelgia į ateitį. Jis meldė ir už mus. Ir jis meldžia mums vienybės. Ši Jėzaus malda nėra tiesiog praeitis. Jis visada užtaria mus pas Tėvą, taip pat šią valandą stovi tarp mūsų ir nori mus įtraukti į savo maldą. Jėzaus malda yra vidinė mūsų vienybės vieta. Tada būsime viena, kai leisimės būti įtraukti į šią maldą. Visada, kai mes, krikščionys, susirenkame melstis, tas Jėzaus grūmimasis dėl mūsų ir su Tėvu už mus turėtų mus sujaudinti. Juo labiau leisimės save įtraukti į šį vyksmą, juo labiau tikrove taps mūsų vienybė.

Ar Jėzaus malda liko neišgirsta? Krikščionijos istorija, taip sakant, yra regimoji dramos, kur Kristus grumiasi ir kenčia su mumis, žmonėmis, pusė. Jam vis tenka pakelti prieštarą vienybei, bet kartu vienybė vis tampa tikrove su Juo ir per tai su trivieniu Dievu. Turime matyti abi puses: Dievą atstumiančio ir savyje užsisklendžiančio žmogaus nuodėmę ir pergales Dievo, kuris išlaiko Bažnyčią, nepaisydamas jos silpnumo, ir vis iš naujo įtraukia į ją žmones, per tai juos suartindamas. Todėl ir ekumeniniame sąjūdyje turėtume ne tik dejuoti dėl persiskyrimų bei susiskaldymų, bet ir dėkoti Dievui už tą vienybę, kurią jis mums išlaikė ir kurią vis iš naujo dovanoja. Ir šis dėkingumas sykiu turi būti pasirengimas šios dovanotos vienybės neprarasti pagundų ir pavojų laikotarpiu.

Pamatinė vienybė yra tai, kad tikime į Dievą, visagalį Tėvą, dangaus ir žemės Kūrėją. Kad išpažįstame Trejybę – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Aukščiausia vienybė yra ne monadinis vienišumas, bet vienybė per meilę. Tikime į Dievą – konkretų Dievą. Tikime tuo, kad Dievas mums kalbėjo ir tapo vienu iš mūsų. Liudyti šį gyvąjį Dievą yra mūsų bendra užduotis dabarties valandą.

Ar žmogui reikia Dievo, ar jam ir be Jo gerai einasi? Kai pirmajame Dievo nebuvimo etape Jo šviesa vis dar spingsi ir palaiko žmogaus egzistencijos tvarką, atrodo, kad gerai einasi ir be Dievo. Tačiau juo toliau pasaulis tolsta nuo Dievo, juo aiškiau darosi, kad žmogus, arogantiškai puikuodamasis galia, turėdamas tuščią širdį ir vaikydamasis pasitenkinimo bei laimės, vis labiau netenka gyvybės. Begalybės alkis žmoguje neišraunamas. Žmogus sukurtas Dievui ir jam Dievo reikia. Mūsų pirmoji ekumeninė užduotis šiais laikais turėtų būti bendrai liudyti gyvojo Dievo artumą ir taip pateikti pasauliui atsakymą, kurio jam reikia. Nuo šio Dievo pagrindinio liudijimo, žinoma, neatsiejamas liudijimas Jėzaus Kristaus, tikro žmogaus ir tikro Dievo, gyvenusio su mumis, už mus kentėjusio bei numirusio ir prisikėlimu atlapojusio vartus iš mirties. Mieli bičiuliai, stiprėkime šiuo tikėjimu! Tai didi ekumeninė užduotis, vedanti mus tiesiai į Jėzaus maldą.

Tikėjimo į Dievą rimtumą rodo gyvenimas pagal Jo žodį. Mūsų laikais tai labai praktiškai reiškiasi kūrinio, kurį Jis panoro sukurti pagal savo paveikslą, žmogaus užsistojimu. Gyvename laikais, kai žmogaus būties matai tapo abejotini. Etiką pakeitė padarinių skaičiavimas. Todėl mes, krikščionys, turime ginti neliečiamą žmogaus kilnumą nuo prasidėjimo momento iki mirties – nuo prenatalinės implantacijos diagnostikos klausimų iki eutanazijos. „Tik tas, kas pažįsta Dievą, pažįsta žmogų“, – kartą pasakė Romano Guardini. Nepažindamas Dievo, žmogus tampa manipuliuojamu. Tikėjimas į Dievą turėtų konkretizuotis bendromis pastangomis ginti žmogų. Nuo to neatsiejami ne tik svarbiausi žmogiškumo matai, bet pirmiausia ir labai praktiškai meilė, kokios mus Jėzus Kristus moko palyginime apie pasaulio teismą (plg. Mt 25): Dievas teisdamas mus vertins pagal tai, kokie buvome artimui, mažiausiam iš jo brolių. Pasirengimas padėti šio laiko vargstantiesiems peržengiant asmeninio gyvenimo ribas yra esminė krikščionio užduotis.

Pirmiausia tai, kaip sakyta, galioja kiekvieno individo asmeninio gyvenimo srityje. Tačiau tai galioja ir tautos bei valstybės bendruomenei, kurioje visi turime vienas kitą užsistoti. Tai galioja mūsų žemynui, kuriame esame pašaukti į europietiškąjį solidarumą. Galiausiai tai galioja ir už visų ribų: krikščioniškoji artimo meilė reikalauja mūsų pastangų dėl teisingumo visame plačiajame pasaulyje. <...>

Galiausiai norėčiau paminėti dar vieną, gilesnį, mūsų įsipareigojimo meilei matmenį. Tikėjimo rimtumas pirmiausia reiškiasi ir tuo, kad jis įkvepia žmones atiduoti visą save Dievui ir, remiantis Dievu, kitiems. Didi pagalba konkreti tampa tada, kai yra pasirengusiųjų visą save atiduoti kitiems, ir per tai Dievo meilė tampa įtikima. Tokie žmonės – svarbus mūsų tikėjimo tiesos liudijimas.

Mano apsilankymo išvakarėse daug kalbėta apie ekumeninę dovaną, kurios tikimasi iš mano apsilankymo. Įvardytų dovanų man nebūtina atskirai paminėti. Norėčiau pasakyti, jog dažnai susidarydavo įspūdis, kad tikėjimas ir ekumenizmas klaidingai suprantami politiškai. Valstybės galvai ruošiantis aplankyti draugišką šalį, paprastai tam tikros instancijos išvien rengia vieną ar kelias sutartis tarp abiejų valstybių: svarstant naudą ir nenaudą randasi kompromisas, galiausiai atrodantis pakankamai naudingas abiem pusėms, kad sutartį būtų galima pasirašyti. Tačiau krikščionių tikėjimas nesiremia mūsų naudos ir nenaudos svarstymu. Pačių pasidirbdintas tikėjimas bevertis. Tikėjimas nėra kažkas, ką būtų galima išgalvoti ir išsiderėti. Vienybė auga ne svarstant naudą ir nenaudą, bet giliau įsimąstant ir įsigyvenant į tikėjimą. <...>