<...> „Kaip gaunu Dievo malonę?“ Kad šis klausimas buvo viso jo [Lutherio] kelio varomoji jėga, visada paliečia mano širdį. Juk kam tai šiandien berūpi – ir tarp krikščionių? Ką reiškia Dievo klausimas mūsų gyvenime? Mūsų skelbime? Dauguma žmonių, taip pat krikščionių, šiandien mano, kad Dievui mūsų nuodėmės ir dorybės galiausiai nerūpi. Juk jis žino, kad mes visi tik kūnas. O jei apskritai tikima anapusinį gyvenimą ir Dievo teismą, tai praktiškai kone visi mano, kad Dievas turįs būti didžiadvasis ir galiausiai iš gailestingumo nekreips dėmesio į mūsų nedideles klaidas. Tas klausimas mūsų nebevargina. Tačiau ar mūsų klaidos jau tokios menkos? Argi pasaulio neniokoja didžiųjų, bet ir mažųjų, galvojančių vien apie savo naudą, korupcija? Ar jo neniokoja narkotikų galia, maitinama, viena vertus, gyvenimo ir pinigų godulio ir, kita vertus, jai pasiduodančių žmonių malonumų manijos? Ar jam nekelia grėsmės augantis pasirengimas griebtis smurto, neretai pridengto religijos drabužiu? Ar ištisus pasaulio kraštus niokotų badas ir skurdas, jei mumyse būtų gyvesnė meilė Dievui ir iš jo gaunama meilė artimui, jo kūriniams, žmonėms? Galėtume tęsti. Ne, blogis – ne smulkmena. Jis negalėtų būti toks galingas, jei Dievas tikrai būtų mūsų gyvenimo centras. Klausimas, koks Dievo santykis su manimi ir koks aš esu Jo akivaizdoje, – šis degantis Lutherio klausimas turi nauju pavidalu vėl tapti mūsų klausimu, ne akademiniu, bet realiu. Manau, tai pirmas kvietimas, kurį turėtume išgirsti susitikdami su Martinu Lutheriu.

Taip pat svarbu: Dievas, dangaus ir žemės Kūrėjas, yra kai kas kita negu filosofinė hipotezė apie kosmoso kilmę. Šis Dievas turi veidą ir mus užkalbino. Žmoguje Jėzuje Kristuje jis tapo vienu iš mūsų – vienu kartu tikru Dievu ir tikru žmogumi. Lutherio mąstymas, jo visas dvasingumas buvo iš pagrindų kristocentrinis: „Tai, kas skatina Kristaus reikalą“, Lutheriui buvo pagrindinis hermeneutinis Šventojo Rašto aiškinimo kriterijus. Tačiau tai suponuoja, kad Kristus yra mūsų dvasingumo šerdis ir kad meilė jam, bendras gyvenimas su juo lemia mūsų gyvenimą.

Dabar būtų galima pasakyti: viskas gražu ir gerai, bet ką visa tai turi bendra su mūsų ekumenine situacija? Ar tai nėra tik mėginimas kalbomis išvengti slegiančių problemų, kurias svarstydami mes laukiame praktinės pažangos, konkrečių rezultatų? Atsakau: svarbiausias dalykas ekumenizmui pirmiausia yra tai, kad, spaudžiami sekuliarizacijos, nepastebimai neprarastume didžiųjų bendrų dalykų, apskritai darančių mus krikščionimis ir likusių mums kaip dovana ir užduotis. Konfesiniame amžiuje klydome daug kur įžiūrėdami tai, kas mus skiria, ir egzistenciškai net nesuvokdami, kas mus vienija didžiojoje Šventojo Rašto ir ankstyvosios Bažnyčios išpažinimų perspektyvoje. Manau, didžiulis pastarųjų dešimtmečių ekumeninis pasiekimas, kad tą bendrumą suvokėme, kad bendrą maldą ir giedojimą, bendras pastangas apginti krikščio­niškąjį etosą nuo pasaulio, Jėzaus Kristaus Dievo liudijimą šiame pasaulyje pripažįstame esant mūsų bendru, nenykstamu pagrindu.

Žinoma, pavojus, kad jį galime prarasti, nėra nerealus. Trumpai paminėti norėčiau du aspektus. Krikščionybės geografija pastaruoju metu smarkiai pakito ir toliau kinta. Klasikinės konfesinės Bažnyčios neretai bejėgiškai stebi naują plintančią krikščionybės formą, išsiskiriančią didžiule ir savo pavidalais neretai baimę keliančia misionieriavimo dinamika. Tai krikščionybė, pasižyminti menka institucine sąranga, nedideliu racionalumu ir dar menkesniu dogminiu paketu, taip pat menkesniu tvarumu. Šis pasaulinis reiškinys – apie kurį vis girdžiu iš viso pasaulio vyskupų – kelia klausimą: ką ši nauja krikščionybės forma mums sako – teigiamo ir neigiamo? Bet kuriuo atveju ji mums iš naujo iškelia klausimą, kas turi likti nekintama ir kas gali ar turi būti kitaip – klausimą dėl mūsų pamatinio apsisprendimo tikėjimo aspektu.

Gilesnis ir mūsų šalyje aktualesnis yra visai krikščionijai iškilęs antrasis iššūkis, apie kurį norėčiau tarti kelis žodžius: tai sekuliarizuoto pasaulio aplinka, kurioje šiandien kaip krikščionys turime gyventi savo tikėjimu ir jį liudyti. Dievo nebuvimas mūsų visuomenėje vis slogesnis, Jo apreiškimo istorija, pasakojama Rašte, atrodo įsikūrusi vis labiau tolstančioje praeityje. Ar reikia pasiduoti sekuliarizacijos spaudimui, tapti šiuolaikiškam praskiedžiant tikėjimą? Žinoma, tikėjimas šiandien turi būti naujaip mąstomas ir pirmiausia naujaip juo gyvenama, idant jis taptų dabartimi. Tačiau padės ne tikėjimo praskiedimas, bet gyvenimas juo mūsų dienomis. Štai pagrindinė ekumeninė užduotis, kurią įgyvendinti turime vieni kitiems padėti, – giliau ir gyviau tikėti. Mus, krikščionybę išgelbės ne taktikos, bet naujaip mąstomas ir naujaip įgyvendinamas tikėjimas, per kurį į mūsų pasaulį įžengia Kristus, o kartu su juo gyvasis Dievas. <...>