Kalba seminaristams Freiburge

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Apaštališkasis apsilankymas Vokietijoje / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 361
AUTORIUS: Popiežius BENEDIKTAS XVI
ORIGINALO PAVADINIMAS: APOSTOLISCHE REISE NACH DEUTSCHLAND 22.-25. SEPTEMBER 2011 BEGEGNUNG MIT DEN SEMINARISTEN ANSPRACHE VON PAPST BENEDIKT XVI.
DATA: 2011-09-24
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 16 (376), 2011, p. 8–9.
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2005–2013 m. (Benediktas XVI)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 16 (376), 2011, p. 8–9.
SKIRSNIAI

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Kalba seminaristams

Breisgau Freiburgas, 2011 m. rugsėjo 24 d.

<...> Keliant klausimą, kam seminarija, ką reiškia tas laikas, mane, tiesą sakant, visada labiausiai sujaudina tai, kaip šventasis Morkus savo evangelijos 3-iajame skyriuje nusako apaštalų bendruomenės tapsmą. Jis sako: „Viešpats sukūrė Dvylika.“ Jis kažką sukuria, kažką padaro, tai – kūrybos aktas. Ir jis juos paskiria, kad „būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio“ (plg. Mk 3, 14). Ši dvilypė valia tam tikru atžvilgiu atrodo prieštaringa. „Kad būtų kartu su juo“: jie turi būti kartu su juo, kad jį pažintų, jo klausytųsi, būtų jo ugdomi; jie turi kartu eiti su juo, kartu su juo leistis į kelią greta ir įkandin jo. Tačiau sykiu jie turi būti ir siųstieji, išeinantys, tai, ko išmoko, nešantys kitiems keliaujantiems žmonėms į periferiją, į platybę, į tai, kas nuo jo toli nutolę. Ir sykiu šis paradoksas neperskiriamas: jei jie tikrai yra kartu su juo, tai visada jau yra pakeliui pas kitus, ieško pražuvusios avies, eina perteikti kitiems to, ką surado, turi juos su tuo supažindinti, tapti siųstaisiais. Ir priešingai, jei jie nori būti tikrai siųstieji, visada turi būti kartu su juo. Šventasis Bonaventūra kartą pasakė: kad ir kur ir kaip toli keliautų angelai, jie visada juda Dievo viduje. Taip ir čia: būdami kunigai, turime išeiti į įvairias gatves ir jose stoviniuojančius žmones kviesti į vestuvių pokylį. Bet tai galime padaryti tik visada likdami pas jį. Būtent kunigų seminarijoje, manau, ir turime išmokti to išėjimo, pasiuntimo ir buvimo kartu su juo, pasilikimo pas jį bendrabūvio, išmokti teisingo pasilikimo su juo, gilaus jame įsišaknijimo – vis didesnio buvimo kartu su juo, vis didesnio jo pažinimo, vis didesnio nepersiskyrimo su juo – ir kartu vis didesnio išėjimo, žinios skleidimo, perdavimo, nepasilaikymo vien sau, bet Dievo žodžio nešimo tiems, kurie yra toli, bet vis dėlto Dievo kūriniai ir kaip Kristaus mylimi ilgisi jo savo širdyse.

Tad seminarija yra pratybų, bet, žinoma, taip pat atpažinimo, suvokimo, ar jis nori manęs tai užduočiai, metas. Tai, ar esi siųstas, būtina patikrinti ir nuo to neatsiejamas bendrabūvis ir, žinoma, dialogas su savo dvasiniais vadovais, turinčiais padėti atpažinti, kokia Jo valia. O tada mokytis pasitikėjimo: jei jis manęs tikrai nori, galiu jam save patikėti. Šiandieniame pasaulyje, kuris taip nematytai keičiasi ir kuriame visa nuolat mainosi, trūkinėja žmogiškieji saitai, nes randasi naujų susitikimų, vis sunkiau darosi patikėti, kad visą gyvenimą atsilaikysiu. Mums mūsų laikais irgi jau buvo nelengva įsivaizduoti, kiek dešimtmečių Dievas man paskyrė, kaip pasikeis pasaulis. Ar išsilaikysiu su juo, kaip esu pažadėjęs? Kaip tik šis klausimas verčia patikrinti, ar esu siųstas, o paskui – juo labiau suvokiu, kad taip, jis manęs nori, – pasitikėti: jei manęs nori, tai mane ir palaikys, bus greta pagundos valandą, vargo valandą ir duos man žmonių, parodys kelių, parems. Ištikimybė galima, nes jis visada artimas ir yra vakar, šiandien ir rytoj, nes jis ne tik priklauso šiam laikui, bet ir yra ateitis ir kiekvieną valandą gali mus palaikyti.

Atpažinimo, suvokimo, pašaukimo metas... Ir, žinoma, buvimo su juo metas, taip pat maldos, įsiklausymo į jį laikas. Įsiklausymo, mokymosi tikrai į jį įsiklausyti Šventojo Rašto žodyje, Bažnyčios tikėjime, Bažnyčios liturgijoje ir jo žodžio aktualumo šiandien suvokimo laikas. Egzegezėje daug išmokstame apie vakar: kaip tada visa buvo, kokie šaltiniai, kokios buvo bendruomenės ir taip toliau. Tai irgi svarbu. Bet dar svarbiau, kad mes praeityje išmokstame dabarties, suvokiame, jog jis tais žodžiais kalba dabar ir kad juose visuose jau glūdi dabartis, kad juose, pranokdama istorinę pradžią, glūdi pilnatvė, kalbanti visiems laikams. Išmokti jo kalbėjimo dabartiškumo – išmokti klausytis – ir gebėti tai persakyti kitiems žmonėms yra svarbu. Žinoma, rengiantis sekmadienio pamokslui, dažnai atrodo, o Dieve, kaip toli! Tačiau gyvendamas su jo žodžiu, išvystu, jog nėra toli, kad itin aktualu, kad yra dabar, svarbu man ir kitiems. O tada išmokstu ir tai aiškinti. Tačiau tam būtinas nuolatinis vidinis kelias kartu su Dievo žodžiu.

Asmeniškas buvimas su Kristumi, gyvuoju Dievu, yra viena. Antra, yra tai, kad tikėti galime tik bendruomenėje. Kartais primenu, jog šventasis Paulius yra parašęs, kad tikėjimas kyla iš klausymosi, ne iš skaitymo. Tikėjimui reikia ir skaitymo, bet kyla jis iš klausymosi, t. y. iš gyvo žodžio, iš kito žmogaus, iš Bažnyčios per visus laikus ir šią istorijos valandą per jos kunigus, vyskupus ir aplinkinius žmones perduodamo žodžio. Nuo tikėjimo neatsiejamas „tu“ ir „mes“. Ir kaip tik labai svarbu mokytis pakęsti kitą, mokytis priimti kitą kaip kitonišką ir suvokti, kad jis irgi turi pakęsti mano kitoniškumą, kad taptume „mes“, kad kada nors ir parapijoje galėtume sudaryti bendruomenę, kviesti žmones į žodžio bendrystę ir kartu keliauti pas gyvąjį Dievą. Ši visiškai konkreti bendruomenė, seminarija, parapija reikalinga, net būtina, neapsiribojant šiuo konkrečiu, ribotu „mes“, kad žvelgtume į didįjį „mes“, visų laikų ir vietovių Bažnyčią, idant matu nelaikytume vien savęs. Sakydami: „Mes esame Bažnyčia“, sakome tiesą – mes ja esame, o ne kas nors kitas. Tačiau tas „mes“ yra platesnis negu tai tvirtinanti grupė. „Mes“ yra visa tikinčiųjų bendruomenė, šios dienos ir visų laikų bei vietovių. O aš tada vis dar priduriu: tikinčiųjų bendruomenėje, taip, egzistuoja, taip sakant, galiojančios daugumos sprendimas, tačiau ji niekada negali būti dauguma prieš apaštalus ir šventuosius, mat tada ji bus klystančioji dauguma. Mes esame Bažnyčia: būkime ja, būkime ja kaip tik per tai, kad atsiveriame ir išeiname iš savęs, būkime ja su kitais.

Manau, kad pagal planą dabar turėčiau užbaigti. Tačiau jums norėčiau pasakyti dar vieną dalyką. Nuo rengimosi kunigystei, nuo kelio jos link neatsiejamos ir studijos. Tai ne akademinis atsitiktinumas, nutikęs Vakarų Bažnyčioje, bet esminis dalykas. Visi žinome, kad šventasis Petras yra pasakęs: būkite „visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti apie jumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15). Mūsų šiandienis pasaulis yra racionalistinis ir sumoksliškėjęs. Tas moksliškumas dažnai būna labai tariamas, tačiau moksliškumo, supratimo, aiškinimo, gebėjimo žinoti, to, kas neracionalu, atmetimo dvasia mūsų laikais vis dėlto vyrauja. Tame slypi didingumas, nors nemažai ir arogancijos bei iškreiptumo. Tikėjimas nėra miglotų jausmų pasaulis, kokį galėtume sau leisti turėti, tikėjimas yra tai, kas aprėpia visumą ir suteikia jai prasmę, ją paaiškina ir duoda jai vidinę etinę kryptį, kad ji būtų suprantama ir ja būtų gyvenama atsižvelgiant į Dievą ir remiantis Dievu. Todėl svarbu tiksliai žinoti, suprasti, būti atviro proto, mokytis. Žinoma, po dvidešimties metų madingos bus kitokios filosofinės teorijos negu šiandien: kai pagalvoju, kokios didžiausios filosofinės mados vyravo mūsų laikais ir kaip dabar visa tai užmiršta... Vis dėlto šito mokytis nėra bergždžia, nes tarp to yra ir nekintamų įžvalgų. O pirmiausia mokomės apskritai vertinti, kartu mąstyti – kritiškai mąstyti – ir prisidėti, kad mąstant Dievo šviesa mus apšviestų ir neužgestų. Studijos yra esminis dalykas: tik taip galėsime atlaikyti šį laiką ir jame skelbti mūsų tikėjimo Logos. Kartu studijuoti būtina kritiškai žinant, kad rytoj kas nors kitas pasakys kitką, bet taip pat budriai, atvirai ir nuolankiai, kad visada liktume besimokantys pas Viešpatį, Viešpaties akivaizdoje ir Viešpačiui. <...>