Gerbiamas Pone Federacijos Prezidente,
Pone Ministre Pirmininke,
Pone Vyriausiasis Mere,
Gerbiami Ponai ir Ponios,
Mieli Broliai Vyskupai ir Kunigai!

Džiaugiuosi galėdamas susitikti su Jumis, kurie įvairiais būdais esate įsitraukę į bažnytinę ir visuomeninę veiklą. Tai teikia man tinkamą progą asmeniškai nuoširdžiai padėkoti Jums čia už Jūsų kaip „galingų laukiamųjų dalykų tikėjimo šauklių“ (Lumen gentium, 35) pastangas ir liudijimą. Vatikano II Susirinkimas taip vadina žmones, kurie, kaip ir Jūs, kupini tikėjimo, darbuojasi dėl dabarties ir ateities. Savo darbo aplinkoje noriai užsistojate tikėjimą ir Bažnyčią, o tai – kaip žinote – šiandieniais laikais tikrai ne visada lengva.

Jau kelis dešimtmečius religinė praktika nyksta, žymi dalis pakrikštytųjų vis labiau tolsta nuo bažnytinio gyvenimo. Kyla klausimas: ar Bažnyčiai nereikėtų pasikeisti? Ar ji su savo tarnybomis bei struktūromis neturėtų prisitaikyti prie dabarties, kad pasiektų šiandienius ieškančius ir abejojančius žmones?

Palaimintosios Motinos Teresės kartą paklausė, kas, jos nuomone, Bažnyčioje pirmiausia turėtų pasikeisti. Ji atsakė: „Jūs ir aš!“

Šis nedidelis epizodas išryškina du dalykus. Pirma, vienuolė pokalbio partneriui nori pasakyti: Bažnyčia yra ne tik kiti, ne tik hierarchija, popiežius ir vyskupai; Bažnyčia esame visi mes, mes, pakrikštytieji. Antra, ji išties pripažįsta: taip, keistis reikia. Poreikis keistis egzistuoja. Kiekvienas krikščionis ir visa tikinčiųjų bendruomenė pašaukti nuolatos keistis.

Kaip tas keitimasis turėtų konkrečiai atrodyti? Ar tai atnaujinimas, panašus į namo savininko atliekamą namo remontą ar perdažymą? O gal tai tik kurso pakoregavimas norint greičiau ir tiesiau nukeliauti? Neabejotinai veikia šie ir kiti aspektai, visų čia neįmanoma aptarti. Tačiau pagrindinis keitimosi motyvas yra mokinių ir pačios Bažnyčios apaštališkoji misija.

Šia savo misija Bažnyčia turi nuolatos įsitikrinti. Trijose sinoptinėse evangelijose atsiskleidžia skirtingi misijinės užduoties aspektai. Misija iš pradžių remiasi asmeniniu patyrimu: „Jūs esate šių dalykų liudytojai“ (Lk 24, 48), reiškiasi santykiais: „Padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19), ja perduodama visuotinė žinia: „Skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15). Tačiau pasaulio reikalavimų ir primetamų neišvengiamybių šis liudijimas visada aptemdomas, santykiai padaromi susvetimėjusiais, o žinia paverčiama santykine. Jei Bažnyčia, pasak popiežiaus Pauliaus VI, „trokšta lygiuotis į Kristaus prieš akis teikiamą idealą, tai giliai skirsis nuo žmogiškos aplinkos, kurioje gyvena ar prie kurios artinasi“ (Enciklika Ecclesiam suam, 60). Norėdama įgyvendinti savo misiją, ji visada turės laikytis per atstumą nuo savo aplinkos, tam tikra prasme „išpasaulėti“.

Mat Bažnyčios misija kyla iš trivienio Dievo slėpinio, jo kūrybiškosios meilės slėpinio. O meilė nėra kokiu nors būdu Dieve, Jis pats savo esme yra meilė. Ir dieviškoji meilė netrokšta būti vien tik sau, ji iš prigimties trokšta lietis. Dievo Sūnaus įsikūnijimu ir savęs paaukojimu ji ypatingu būdu atėjo pas žmoniją, pas mus ir būtent taip, kad Kristus, Dievo Sūnus, tartum išžengė iš savo dieviškosios būties ribų, prisiėmė kūną, tapo žmogumi ne tik tam, kad patvirtintų pasaulio pasauliškumą ir būtų pasaulio bendrakeleivis, paliekantis jį tokį, koks jis yra, bet kad pasaulį perkeistų. Nuo Kristaus vyksmo neatsiejama nesuvokiamybė, tai, kad – pasak Bažnyčios tėvų – tarp Dievo ir žmogaus egzistuoja sacrum commercium, mainai. Tėvai šitai aiškina taip: Dievui neturime ko duoti, pasiūlyti jam galime tik savo nuodėmę. O jis ją priima ir padaro sava, už tai mums duodamas save ir savo šlovę. Tai išties nelygiaverčiai mainai, vykstantys per Kristaus gyvenimą ir kančią. Jis tampa nusidėjėliu, prisiima nuodėmę, paima tai, kas mūsų, ir duoda mums tai, kas jo. Tačiau toliau apmąstant tikėjimą bei juo gyvenant tapo aišku, kad jam duodame ne tik nuodėmę, jis mus įgalina, suteikia vidinės jėgos duoti jam ir tai, kas teigiama, – mūsų meilę, žmogystę teigiama prasme. Žinoma, akivaizdu, kad žmogus, elgeta, gaunantis dieviškuosius turtus, Dievui ką nors duoti gali tik dėl Dievo didžiadvasiškumo, kad Dievas leidžia mums dovaną priimti, padarydamas mus gebančius tapti dovanotojais ir jo atžvilgiu.

Visa Bažnyčia gyva šiais nelygiaverčiais mainais. Ji neturi nieko savo to, kuris ją įsteigė, atžvilgiu, todėl negali pasakyti: šitai padarėme puikiai! Jos prasmė – būti atpirkimo įrankiu, leistis būti persmelktai Dievo žodžio ir nešti pasaulį į meilės vienybę su Dievu. Bažnyčia panirusi Atpirkėjo atogrąžoje į žmones. Visur, kur Bažnyčia išties yra savimi, ji visada nenustygsta, trokšta tarnauti iš Viešpaties gautai misijai. Todėl ji vis iš naujo turi atsiverti pasaulio, kuriam pati priklauso, rūpesčiams, išstatyti save jiems tęsdama ir sudabartindama su įsikūnijimu prasidėjusius šventuosius mainus.

Tačiau konkrečioje Bažnyčios istorijoje rodosi ir priešinga tendencija: Bažnyčia tampa patenkinta savimi, įsikuria pasaulyje, susavarankiškėja ir prisitaiko prie pasaulio matų. Neretai organizaciją ir institucionalizaciją vertina labiau negu pašaukimą būti atvirai Dievui, atverti pasaulį kitam.

Norėdama tinkamai įgyvendinti savo užduotį, Bažnyčia nuolatos turi stengtis atsisakyti šio savo supasaulėjimo ir vėl atsiverti Dievui. Tada ji laikysis Jėzaus žodžių: „Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio“ (Jn 17, 16), ir kaip tik per tai dovanos save pasauliui. Istorija Bažnyčiai tam tikru būdu padeda įvairiomis sekuliarizacijos epochomis, iš esmės prisidėjusiomis prie jos nuskaistinimo ir vidinės reformos.

Juk sekuliarizacija – ar Bažnyčios gėrybių nusavinimas, ar privilegijų panaikinimas ir panašiai – kaskart reikšdavo radikalų Bažnyčios nupasaulėjimą, pasaulietinio turtingumo netektį ir pasaulietinio neturto susigrąžinimą. Taip ji dalijasi Levio giminės likimu. Pasak Senojo Testamento, ji vienintelė Izraelyje neturėjo paveldimos žemės, bet kaip savo dalį ištraukė tik patį Dievą, jo žodį ir ženklą. Tais istoriniais momentais Bažnyčia su ja dalydavosi neturto, atsivėrusio pasauliui, kad išsilaisvintų nuo jo materialinių saitų, reikalavimais, o jos misionieriška veikla vėl tapdavo įtikima.

Istoriniai pavyzdžiai rodo: misionieriškasis išpasaulėjusios Bažnyčios liudijimas reiškiasi aiškiau. Iš materialinių ir politinių naštų bei privilegijų išlaisvinta Bažnyčia gali geriau ir tikrai krikščionišku būdu atsigręžti į visą pasaulį, būti pasauliui tikrai atvira. Gali vėl nuoširdžiau gyventi savo tarnystės pašaukimu garbinti Dievą ir tarnauti artimui. Tada labiau išryškėti gali su krikščioniškuoju garbinimu susijusi ir jo struktūrą lemti turinti pareiga misionieriauti. Bažnyčia tada atsiveria pasauliui ne tam, kad laimėtų žmones institucijai savo pretenzijomis į valdžią, bet kad atvestų juos pas save, nuvesdama pas tą, apie kurį kiekvienas žmogus kartu su Augustinu gali pasakyti: jis artimesnis man, negu aš esu pats sau (plg. Conf. 3, 6, 11). Jis, kuris be galo pranoksta mane, manyje yra taip, kad yra mano tikrasis vidujiškumas. Toks Bažnyčios atsivėrimas pasauliui taip pat rodo, kokiu pavidalu pasauliui veiksmingai ir tinkamai atsiverti galėtų pavienis krikščionis.

Čia kalbama ne apie pastangas surasti naują taktiką, padėsiančią Bažnyčiai vėl įgyti didesnę reikšmę. Priešingai, būtina atsisakyti bet kurios taktikos ir siekti visiško sąžiningumo, kuris nenutyli ar nenustumia į šalį nieko iš mūsų šiandienio būvio tiesos, bet įgyvendina tikėjimą būtent per tai, kad juo sausoje šiandienybėje gyvenama visu, išreiškiama visa jo tapatybė, atmetant tai, kas tik atrodo tikėjimas, o iš tikro tėra susitarimas ir įprotis.

Pasakykim tai dar kartą kitaip: krikščioniškasis tikėjimas visų laikų – ne tik mūsų – žmonėms yra papiktinimas. Kad amžinasis Dievas mumis, žmonėmis, rūpinasi, mus pažįsta, kad Nesuvokiamasis tam tikru laiku tam tikroje vietoje tapo paliečiamas, kad Nemirtingasis kentėjo ant kryžiaus ir numirė, kad mums, mariesiems, pažadėtas prisikėlimas ir amžinasis gyvenimas – reikalauti iš žmonių visu tuo patikėti visada atrodo akiplėšiška.

Šis papiktinimas, kuris nepanaikinamas, jei nenorima panaikinti pačios krikščionybės, kaip tik pastaruoju metu, deja, yra nustelbtas kitų skausmingų – tikėjimo skelbėjų – papiktinimų. Pavojus iškyla tada, kai šie papiktinimai užima pirminio kryžiaus skandalon vietą, per tai padarydami jį neprieinamą, taigi kai tikrąjį krikščioniškąjį reikalavimą užstoja jo šauklių neklusnumas.

Juo labiau vėl atėjo metas atrasti tikrąjį išpasaulėjimą, nuoširdžiai atsisakyti Bažnyčios pasauliškumo. Tai, žinoma, nereiškia trauktis iš pasaulio – priešingai. Pasaulinių dalykų neslegiama Bažnyčia kaip tik socialinėje karitatyvinėje srityje įstengia suteikti žmonėms, kenčiantiesiems ir jų padėjėjams, ypatingos krikščioniškojo tikėjimo gyvybinės galios. „Gailestingoji meilė Bažnyčiai nėra savotiškas socialinės pagalbos darbas, kurį būtų galima palikti ir kitiems, bet yra neatsiejama nuo jos prigimties, būtina jos pačios esmės išraiška“ (Enciklika Deus caritas est, 25). Vis dėlto Bažnyčios karitatyvinė veikla, kad jos šaknys didėjančio nubažnytėjimo akivaizdoje nenudžiūtų, turi vis iš naujo paklusti tinkamo išpasaulėjimo reikalavimui. Tik gilus santykis su Dievu leidžia visavertiškai atsigręžti į žmogų, lygiai kaip ir be atogrąžos į artimą menksta santykis su Dievu.

Tad būti atvirai pasaulio reikalams išpasaulėjusiai Bažnyčiai reiškia čia ir dabar pagal Evangeliją žodžiais ir darbais liudyti Dievo meilės viešpatystę, o ši užduotis, be to, kreipia už dabartinio pasaulio ribų, mat dabartiniam gyvenimui būdingas ryšys su amžinuoju gyvenimu. Kaip individai ir kaip Bažnyčios bendruomenė gyvenkime paprasta didžia meile, kuri pasaulyje yra paprasčiausias ir kartu sunkiausias dalykas, nes reikalauja dovanoti save, ne daugiau ir ne mažiau.

Mieli bičiuliai! Belieka mums visiems melsti Dievo palaiminimo ir Šventosios Dvasios jėgos, kad kiekvienas savo veikloje vis iš naujo galėtume atpažinti ir liudyti Dievo meilę ir jo gailestingumą. Dėkoju visiems už dėmesį!