Eminencija,
brangūs broliai vyskupai ir kunigai!

Apvaizda suteikė man ypatingą dovaną prieš paliekant Petro tarnystę dar kartą pamatyti savo dvasininkus, Romos dvasininkus. Visada didelis džiaugsmas išvysti, kaip gyvena Bažnyčia, kokia gyva Bažnyčia Romoje: čia yra ganytojų, vedančių Viešpaties kaimenę aukščiausiojo Ganytojo dvasia; tikrai katalikiškų, visuotinių, dvasininkų, atitinkančių Romos Bažnyčios esmę – išreikšti visų tautų, rasių, kultūrų katalikiškumą, visuotinumą. Sykiu esu labai dėkingas kardinolui vikarui, padedančiam žadinti, iš naujo atrasti pašaukimus pačioje Romoje, nes Roma, kuri privalo būti visuotinumo miestas, drauge turi ir išsiskirti savo tvirtu tikėjimu, iš kurio ir gimsta pašaukimai. Esu įsitikinęs, kad, padedami Viešpaties, galime surasti jo paties dovanojamų pašaukimų, galime juos skatinti, padėti jiems bręsti, kad jie tarnautų darbui Viešpaties vynuogyne.

Šiandien priešais Petro kapą išpažinote Credo: man atrodo, jog Tikėjimo metais tai tinkamiausias aktas, net būtina Romos dvasininkams susirinkti aplink kapą apaštalo, kuriam Viešpats pasakė: „Tau patikiu savo Bažnyčią. Ant tavęs pastatysiu savo Bažnyčią“ (plg. Mt 16, 18–19). Viešpaties akivaizdoje kartu su Petru išpažinote: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt 16, 16). Bažnyčia auga išvien su Petru išpažindama Kristų, sekdama paskui Jį. Ir taip darome visada. Esu labai dėkingas už jūsų maldas, kurias, kaip sakiau trečiadienį, jutau kone apčiuopiamai. Net jei dabar ir pasitraukiu, būsiu su jumis maldoje ir tikiuosi, kad ir jūs lygiai taip būsite arti manęs, kai pasauliui liksiu neberegimas.

Dėl savo amžiaus šiandien negalėjau parengti ilgos, tikros kalbos, kaip galbūt laukta; tačiau norėčiau pasidalyti keliomis mintimis apie Vatikano II Susirinkimą, apie tai, kaip į tai žvelgiau. Pradėsiu linksma istorija: 1959 m. buvau paskirtas Bonos universiteto profesoriumi. Ten taip pat studijavo Kelno ir kaimyninių vyskupijų seminaristai. Per tai susipažinau su Kelno kardinolu Fringsu. Genujos kardinolas Siris 1961 m., jei atmintis neapgauna, rengė viešąsias paskaitas apie Susirinkimą ir pakvietė Kelno arkivyskupą paskaityti vieną iš jų tema: „Susirinkimas ir šiuolaikinės minties pasaulis“.

Kardinolas paprašė manęs – jauniausio iš profesorių – parašyti tekstą. Tekstas jam patiko, ir klausytojams Genujoje jis perskaitė jį tokį, kokį buvau parašęs. Netrukus kardinolas sulaukė popiežiaus Jono kvietimo atvykti pas jį. Kardinolas sunerimo, kad bus pasakęs ką nors ne taip, ką nors klaidinga, ir dabar kviečiamas, kad išgirstų papeikimą ar net tai, kad jam atimamas kardinolo titulas. Sekretoriaus padedamas pasirengti audiencijai kardinolas pasakė: „Galbūt paskutinį kartą vilkiu šiuos drabužius.“ Tačiau kai įžengė vidun, popiežius Jonas priėjo jo pasitikti ir tarė: „Dėkoju, Jūsų Eminencija, pasakėte kaip tik tai, ką pats troškau pasakyti, bet neįstengiau surasti žodžių.“ Taip kardinolas sužinojo, kad jis teisingame kelyje, ir pakvietė mane vykti kartu su juo į Susirinkimą, pirmiausia kaip asmeninį patarėją, o paskui, per pirmąją sesiją, – atrodo, 1962 m. lapkritį – buvau paskirtas Susirinkimo oficialiuoju peritus.

Tad į Susirinkimą vykome kupini ne tik džiaugsmo, bet ir entuziazmo. Tvyrojo neįtikėtini lūkesčiai. Tikėjomės, kad viskas bus atnaujinta, ateis tikros naujosios Sekminės, nauja Bažnyčios era, nes Bažnyčia anuomet buvo dar gan tvirta – sekmadieninės Mišios lankomos, pašaukimų į kunigystę ir vienuolystę, kad ir šiek tiek sumažėję, bet dar užtektinai. Bet jausta, jog Bažnyčia neina pirmyn, mažėja, vis labiau primena praeities dalyką, o ne ateities nešėją. Tuo metu tikėjomės, kad tas santykis bus atnaujintas, pasikeis, Bažnyčia vėl bus jėga šiandien ir rytoj. Taip pat žinojome, jog santykis tarp Bažnyčios ir modernybės laikotarpio nuo pradžių šiek tiek sutrikęs, pradedant Bažnyčios suklydimu Galilėjaus atžvilgiu; galvota atitaisyti tą nevykusią pradžią ir iš naujo atkurti Bažnyčios sąjungą su geriausiomis pasaulio jėgomis, siekiant atverti žmonijai ateitį, tikrąją pažangą. Taigi buvome kupini vilties, užsidegimo ir noro prie to prisidėti. Pamenu, kad Romos sinodas laikytas neigiamu pavyzdžiu. Kalbėta – nežinau, ar tai tiesa, – kad Šv. Jono bazilikoje perskaityti parengti tekstai, kad Sinodo nariai juos sutiko ovacijomis, patvirtino plojimais ir kad būtent taip vykęs tas Sinodas. Vyskupai pareiškė: ne, taip nedarykime. Mes esame vyskupai, mes patys esame Sinodo subjektas; nenorime tiesiog patvirtinti tai, kas jau padaryta, norime patys būti Susirinkimo subjektas, pagrindiniai veikėjai. Tad ir kardinolas Fringsas, garsėjęs savo absoliučia, net skrupulinga ištikimybe Šventajam Tėvui, šiuo atžvilgiu pasakė: mūsų funkcija čia kitokia. Popiežius sukvietė mus būti tėvais, būti visuotiniu Susirinkimu, Bažnyčią atnaujinančiu subjektu. Taigi imkimės šio savo vaidmens.

Toks nusistatymas parodytas jau pačią pirmą dieną. Šią pirmą dieną numatyta rinkti komisijas: iš anksto, nors ir stengiantis laikytis nešališkumo, buvo parengti ir pateikti balsuoti vardų sąrašai. Bet tėvai iškart nesutiko: ne, nenorime balsuoti už taip parengtus sąrašus. Mes esame subjektas. Tada rinkimus teko atidėti, nes patys tėvai norėjo geriau vienas su kitu susipažinti ir parengti sąrašus. Taip ir buvo. Lilio kardinolas Lienart‘as ir Kelno kardinolas Fringsas viešai pareiškė: ne, šitaip nebus. Patys norime sudaryti sąrašus ir iškelti savo kandidatus. Tai buvo ne revoliucinis, bet sąžinės aktas, Susirinkimo tėvų atsakomybės aktas.

Taip prasidėjo aktyvus vienas kito pažinimo tarpsnis, bet tai nevyko atsitiktinai. Collegio dell’ Anima, kur gyvenau, sulaukdavome daug vizitų: kardinolas buvo gerai žinomas, pamatėme kardinolų iš viso pasaulio. Gerai pamenu aukštą liekną mons. Etchegaray, Prancūzijos vyskupų konferencijos sekretoriaus, stotą, pamenu susitikimus su kardinolais etc. Ir taip tęsėsi per visą Susirinkimą: nedideli susitikimai vienų su kitais. Taip susipažinau su tokiomis didžiomis asmenybėmis kaip tėvas de Lubacas, Daniélou, Congaras ir kt. Susipažinome su įvairiais vyskupais: ypač atmintin įsirėžė Strasbūro vyskupas Elchingeris etc. Jau tada patyrėme Bažnyčios visuotinumą ir jos konkrečią tikrovę – Bažnyčios, kuri ne tiesiog gauna instrukcijas iš viršaus, bet drauge auga ir žengia į priekį, visada, žinoma, vadovaujama Petro įpėdinio.

Visi, kaip sakiau, atvyko kupini didelių lūkesčių. Tokio masto Susirinkimo niekada nebūta, bet ne kiekvienas žinojo, ką daryti. Labiausiai pasirengę, tarkime, turintys aiškiausių idėjų buvo prancūzų, vokiečių, belgų, olandų vyskupai, vadinamoji „Reino sąjunga“. Pirmojoje Susirinkimo dalyje būtent jie parodė kelią; po to veikla sparčiai išsiplėtė, ir kiekvienas vis labiau įsitraukė į kūrybinį Susirinkimo darbą. Prancūzus ir vokiečius vienijo įvairūs interesai, nors ir besiskiriantys gan įvairiais niuansais. Pirmas, pradinis, paprastas – ar iš pirmo žvilgsnio paprastas – siekis buvo liturgijos reforma, prasidėjusi su Pijumi XII, jau pertvarkiusiu Didžiosios savaitės liturgiją; antras – ekleziologija, trečias – Dievo žodis, Apreiškimas ir galop ekumenizmas. Prancūzai daug labiau nei vokiečiai dar troško aptarti Bažnyčios ir pasaulio santykio padėtį.

Pradėkime nuo pirmos temos. Po Pirmojo pasaulinio karo Vidurio ir Vakarų Europoje išaugo liturgijos sąjūdis. Iš naujo atrastas liturgijos turtingumas ir gilumas. Ligi tol ji buvo užsklęsta kunigo Romos mišiole, o tauta melsdavosi iš jai skirtų maldynų, parengtų atsižvelgiant į žmonių širdį, iškilų turinį, pakilią klasikinės liturgijos kalbą stengiantis perteikti emocingesniais, žmonių širdžiai artimesniais žodžiais. Egzistavo tarsi dvi lygiagrečios liturgijos: kunigas, talkinamas ministrantų, švęsdavo Mišias pagal Mišiolą, o pasauliečiai per Mišias melsdavosi iš savų maldynų, iš esmės žinodami, kas vyksta prie altoriaus. Bet dabar buvo iš naujo atrastas Mišiolo grožis, gelmė, istorinis, žmogiškasis, dvasinis turtingumas ir suvokta, jog neužtenka, kad tautos atstovas, jaunas ministrantas, ištartų: „Et sum spiritu tuo.“ Būtinas tikras kunigo ir tautos dialogas, kad altoriaus ir tautos liturgija būtų viena liturgija, būtinas veiklus dalyvavimas, kad turtai pasiektų žmones: taip liturgija buvo iš naujo atrasta, atnaujinta.

Mesdamas žvilgsnį atgal, manau, kad pradėti nuo liturgijos buvo labai gera mintis, nes per tai išryškėja Dievo pirmenybiškumas, adoracijos pirmenybiškumas. „Operi Dei nihil praeponatur“: šis posakis iš šv. Benedikto regulos (plg. 43, 3) tada išryškėja kaip aukščiausia Susirinkimo taisyklė. Kai kas kritikavo, kad Susirinkime kalbėta apie daug ką, bet ne apie Dievą. Kalbėta apie Dievą! Ir pirmutinis dalykas, kurį padarė Susirinkimas, tai iš esmės prabilo apie Dievą ir visą tautą, visą Dievo šventąją tautą, atvėrė Dievo adoracijai, bendram Kristaus Kūno ir Kraujo liturgijos šventimui. Šia prasme, nepaisant visų praktinių veiksnių, skatinusių iškart pradėti nuo kontroversinių temų, tai, kad Susirinkimas pradėtas liturgijos, Dievo, adoracijos temomis, tikrai buvo Apvaizdos aktas. Čia dabar neketinu leistis į diskusijos smulkmenas, bet tikrai verta, neapsiribojant praktiniu įgyvendinimu, nuolatos grįžti prie paties Susirinkimo, jo gelmės ir esminių idėjų.

Tų idėjų buvo kelios: pirmiausia Velykų slėpinys kaip buvimo krikščionimi ir todėl krikščioniškojo gyvenimo, krikščioniškųjų metų, krikščioniškojo laiko, besireiškiančio Velykų laiku ir sekmadieniu, kuris visada yra Prisikėlimo diena, centras. Savo laiką vis iš naujo pradedame prisikėlimu, susitikimu su Prisikėlusiuoju ir iš to susitikimo su Prisikėlusiuoju išeiname į pasaulį. Šia prasme gaila, kad sekmadienis šiandien virto savaitgaliu, nors iš tiesų yra pirmoji diena, pradžia. Turime neužmiršti: tai – pradžia, kūrimo pradžia ir naujo kūrimo Bažnyčioje pradžia, susitikimas su Kūrėju ir prisikėlusiu Kristumi. Šis dvejopas sekmadienio turinys yra svarbus: sekmadienis yra pirmoji diena, t. y. kūrinijos šventė, atsiremiame į kūrinijos pamatą, tikime į Dievą Kūrėją; ir sykiu tai susitikimas su Prisikėlusiuoju, atnaujinančiu kūriniją; jo tikrasis tikslas yra sukurti pasaulį, atsiliepiantį į Dievo meilę.

Paskui rūpėjo principai: suprantamumas vietoj užsisklendimo kalboje, kurios niekas nebemoka, ir veiklus dalyvavimas. Deja, šie principai irgi buvo neteisingai suprasti. Suprantamumas nereiškia banalumo, nes didžiuosius liturgijos tekstus, net, ačiū Dievui, tariamus gimtąja kalba, yra nelengva suprasti, jie reikalauja nuolatinio ugdymo, įgalinančio krikščionį augti ir vis giliau įsismelkti į slėpinį bei pagaliau suprasti. O Dievo žodis? Kai pagalvoju apie Senojo Testamento, Pauliaus laiškų, evangelijų skaitinius, – kas gali pasakyti, kad juos iškart supranta tiesiog todėl, kad jie perteikiami jo gimtąja kalba? Tik nuolatinis proto ir širdies ugdymas gali atvesti prie tikro supratimo bei dalyvavimo, kuris pranoksta išorinę veiklą, ir yra asmens, mano esybės įžengimas į bendrystę su Bažnyčia ir per tai į bendrystę su Kristumi.

Antra tema: Bažnyčia. Žinome, kad Vatikano I Susirinkimas dėl Prancūzijos ir Prūsijos karo nutrūko ir todėl liko šiek tiek vienpusiškas, neužbaigtas, nes mokymas apie primatą – dėkui Dievui, apibrėžtas tą Bažnyčiai istorinę valandą ir labai būtinas vėlesniu laikotarpiu, – buvo tik vienas platesnės numatytos ir rengiamos ekleziologijos elementas. Tai pasiliko tik fragmentas. Galima sakyti: tol, kol tai lieka fragmentas, linkstame prie vienpusiško požiūrio, kad vienintelis primatas bus Bažnyčia. Taigi nuo pradžių ketinta nustatytina vėlesne data užbaigti Vatikano I Susirinkimo ekleziologiją, kad turėtume visą ekleziologiją. Sąlygos atrodę labai palankios, nes po Pirmojo pasaulinio karo naujaip atgimė Bažnyčios pajauta. Romano Guardini sakė: „Bažnyčia ima atbusti sielose“, o vienas protestantų vyskupas kalbėjo apie „Bažnyčios erą“. Pirmiausia buvo svarbu, jog iš naujo atrasta ir Vatikano I Susirinkimo numatyta sąvoka, būtent Kristaus mistinio Kūno sąvoka. Žmonės ėmė suvokti, kad Bažnyčia yra ne tiesiog tam tikru būdu struktūruota teisinė, institucinė organizacija – ji yra ir tokia, – bet veikiau organizmas, gyva tikrovė, įsiskverbianti į mano sielą taip, kad aš pats su savo tikinčia siela esu konstrukcinis Bažnyčios, kaip tokios, elementas. Atsižvelgdamas į tai, Pijus XII parašė encikliką Mystici Corporis Christi, kuri buvo žingsnis Vatikano I Susirinkimo ekleziologijos užbaigimo linkme.

Sakyčiau, kad ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje, net jau trečiajame, visa teologinė diskusija virė Mystici Corporis tema. Būtent tas atradimas anuo metu sukėlė tiek džiaugsmo, kad šiame kontekste atsirado formulė: Bažnyčia esame mes, Bažnyčia nėra struktūra; mes, krikščionys, mes visi kartu esame gyvas Bažnyčios kūnas. Ir, žinoma, suprantant tai ta prasme, kad Bažnyčia yra tikrasis tikinčiųjų „Mes“ kartu su Kristaus „Aš“; kiekvienas iš mūsų, o ne koks nors tam tikras „Mes“, grupė, besiskelbianti esanti Bažnyčia. Ne: šis „mes esame Bažnyčia“ reikalauja iš manęs įsilieti į didįjį visų laikų ir visų vietovių tikinčiųjų „Mes“. Vadinasi, pirminė mintis buvo užbaigti ekleziologiją teologiškai ir sykiu struktūriškai, t. y. greta Petro įpėdinystės ir jos nepakartojamos funkcijos aiškiau apibrėžti ir vyskupų, vyskupų korpuso funkciją. To siekiant surastas žodis „kolegialumas“, žodis, sukėlęs karštų ir, sakyčiau, perdėtų diskusijų. Bet šiuo žodžiu – galbūt buvo galima surasti kitą, bet šis irgi tiko – išreikšta tai, kad vyskupai, kaip visuma, yra Dvylikos, apaštalų korpuso, tąsa. Pasakėme: tiktai vienas vyskupas, Romos vyskupas, yra konkretaus apaštalo, būtent Petro, įpėdinis. Visi kiti, įtraukti į korpusą, tęsiantį apaštalų korpusą, tampa apaštalų įpėdiniais. Tad vyskupų korpusas, kolegija, yra būtent Dvylikos tąsa ir todėl yra esmingai būtina, turi savo funkciją, teises ir pareigas. Daugeliui tai atrodė kaip kova dėl galios, bet iš esmės rūpėjo ne galia, bet veiksnių papildomumas ir Bažnyčios korpuso su apaštalų įpėdiniais – vyskupais kaip struktūriniais elementais visuma; ir kiekvienas tame didžiuliame korpuse yra Bažnyčią remiantis elementas.

Tokie, sakykime, buvo du pagrindiniai elementai. Ieškant pilnatviško teologinio požiūrio į ekleziologiją, po penktojo dešimtmečio, šeštajame dešimtmetyje, Kristaus Kūno sąvoka sulaukė tam tikros kritikos: žodis „mistinis“ laikytas per daug dvasiniu, išskirtiniu, atsirado „Dievo tautos“ sąvoka. Susirinkimas pagrįstai įtraukė šį elementą, pasak Bažnyčios tėvų, išreiškiantį Senojo ir Naujojo Testamento nepertraukiamumą. Naujojo Testamento tekste pasakymas Laos tou Theou, atitinkantis Senojo Testamento tekstus, reiškia – išskyrus dvi išimtis, jei neklystu, – senąją Dievo tautą – žydus, kurie tarp pasaulio tautų, goim, yra Dievo tauta. Kiti, mes, pagonys, savaime Dievo tauta nesame: Abraomo sūnumis ir per tai Dievo tauta tampame įžengdami į bendrystę su Kristumi, kilusią iš Adomo. Įžengdami į bendrystę su juo, susivienydami su juo, mes irgi tampame Dievo tauta. Vienu žodžiu, „Dievo tautos“ sąvoka suponuoja Testamentus jungiantį nepertraukiamą ryšį, Dievo veiklaus santykio su pasauliu, žmonija tęstinumą ir sykiu kristologinį elementą. Tiktai per kristologiją tampame Dievo tauta, taigi sujungiami du elementai. Susirinkimas nusprendė kurti trejybinę ekleziologiją: Dievo Tėvo, Kristaus Kūno, Šventosios Dvasios Šventovės tauta.

Tačiau tik po Susirinkimo išniro dar vienas elementas – kurį, nors ir neišreikštą, jau galima atrasti pačiame Susirinkimo mokyme – būtent tai, kad sąsają tarp Dievo tautos ir Kristaus Kūno sudaro kaip tik bendrystė su Kristumi, susivienijant su juo Eucharistijoje. Štai kur tampame Kristaus Kūnu: santykį tarp Dievo tautos ir Kristaus Kūno sukuria nauja tikrovė – bendrystė. Po Susirinkimo, sakyčiau, tapo aišku, kad Susirinkimas iš tiesų atrado šią sąvoką ir nukreipė jos link – bendrystės kaip centrinės sąvokos link. Sakyčiau, filologiškai Susirinkime ji liko neišplėtota, bet būtent Susirinkimo dėka bendrystės sąvoka vis labiau imta išreikšti Bažnyčios esmę kaip bendrystę įvairiais jos matmenimis – kaip bendrystę su trejybiniu Dievu, kuris pats yra Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios bendrystė, sakramentinę bendrystę, konkrečią bendrystę episkopate ir Bažnyčios gyvenime.

Dar karščiau aptarinėta Apreiškimo problema. Čia nagrinėtas Rašto ir Tradicijos santykis. Pirmiausia egzegetai buvo suinteresuoti turėti daugiau laisvės; jie – sakykime – jautėsi esą prastesnėje padėtyje nei protestantai: šie darė didelius atradimus, o katalikai jautėsi kažkiek „trukdomi“ poreikio paklusti Magisteriumui. Taigi čia vyko labai konkreti kova: kokią laisvę gali turėti egzegetai? Kaip teisingai skaityti Raštą? Ką reiškia Tradicija? Grumtynės buvo daugiabriaunės, čia negaliu leistis į smulkmenas, bet vienas tikrai svarbus dalykas tai, kad Raštas yra Dievo žodis ir kad Bažnyčia paklūsta Raštui, Bažnyčia paklūsta Dievo žodžiui ir nestovi aukščiau Rašto. Tačiau sykiu Raštas yra Raštas tik todėl, kad yra gyvoji Bažnyčia, jo gyvasis subjektas; be gyvojo subjekto – Bažnyčios Raštas tėra knyga, atvira skirtingiems aiškinimams ir stokojanti galutinio aiškumo.

Čia, kaip sakiau, mūšis buvo sunkus, ir nulėmė popiežiaus Pauliaus VI įsikišimas. Tas įsikišimas išsiskiria tėvišku taktiškumu, rodo Pauliaus VI atsakomybės už Susirinkimo eigą jausmą ir kartu jo didelę pagarbą Susirinkimui. Buvo iškelta idėja, kad Raštas yra pabaiga, jame galima rasti viską, vadinasi, Tradicijos nereikia ir Magisteriumas neturi ką pasakyti. Šiuo momentu popiežius perdavė Susirinkimui, man regis, keturiolika frazės, įterptinos į tekstą apie Apreiškimą, formuluočių ir leido mums, Susirinkimo tėvams, laisvai pasirinkti vieną iš tų keturiolikos formuluočių, bet nurodė, kad vieną iš jų būtina pasirinkti tekstui užbaigti. Daugiau ar mažiau pamenu formulę „non omnis certitudo de veritatibus fidei potest sumi ex Sacra Scriptura“, kitaip tariant, Bažnyčios tikrumas dėl savo tikėjimo kyla ne tik iš atskiros knygos, tam reikia ir Bažnyčios kaip subjekto, apšviesto ir vedamo Šventosios Dvasios. Tik tada Raštas prabyla su visu savo autoritetingumu. Ši frazė, kurią Mokymo komisijoje atrinkome iš keturiolikos, yra esminė, nes, sakyčiau, parodo absoliutų Bažnyčios būtinumą ir per tai padeda suprasti, ką reiškia Tradicija, gyvasis Kūnas, kuriame tas Dievo žodis nuo pradžių gyvena ir iš kurio gauna šviesą, kurioje gimsta. Rašto kanono faktas jau yra bažnytinis faktas: tai, kad šie raštai yra Raštas, yra Bažnyčios, atradusios savyje šį Rašto kanoną, apšvietimo vaisius; ji atrado tai, bet to nesukūrė; ir Raštą kaip Dievo žodį, kaip gyvenime ir mirtyje mus vedantį žodį, galima suprasti ir skaityti visada tik šioje gyvosios Bažnyčios bendrystėje.

Kaip sakiau, šie debatai buvo sunkūs, bet popiežiaus ir, galima sakyti, Susirinkime dalyvavusios Šventosios Dvasios apšvietimo dėka radosi vienas iš gražiausių ir novatoriškiausių viso Susirinkimo dokumentų, išsamiau studijuotinas ir šiandien. Mat šiandien egzegetai irgi linkę Raštą skaityti atskirai nuo Bažnyčios, atskirai nuo tikėjimo, vadovaudamiesi tik vadinamąja istorinio-kritinio metodo dvasia. Tas metodas svarbus, bet ne tiek, kad galėtų pasiūlyti visiškai tikrų sprendimų. Tik jei tikime, kad tie žodžiai ne tik žmogaus, bet ir Dievo, ir tik jei egzistuoja gyvasis subjektas, kuriam Dievas kalbėjo ir kalba, galime tinkamai aiškinti Šventąjį Raštą. Šioje srityje, kaip minėjau savo knygos apie Jėzų pratarmėje (I dalyje), dar daug reikia nuveikti, kad priartėtume prie aiškinimo tikrai Susirinkimo dvasia. Čia Susirinkimo mokymas iki galo dar neįgyvendintas ir dar reikia padirbėti.

Galiausiai, ekumenizmas. Nenorėčiau dabar leistis į tas problemas, bet buvo akivaizdu – ypač po krikščionių „kančių“ nacizmo laikotarpiu, – kad krikščionys gali būti vieningi ar bent siekti vienybės, bet kartu ir aišku, jog vienybę dovanoti gali tik Dievas. Ir mes vis dar žengiame tuo keliu. Darbą tomis temomis, taip sakant, atliko „Reino sąjunga“.

Antroji Susirinkimo dalis buvo daug platesnė. Išniro neatidėliotina tema – šiandienis pasaulis, šiuolaikinė epocha ir Bažnyčia; o su ja ir kitos temos, tokios kaip atsakomybė už šio pasaulio, visuomenės statydinimą, atsakomybė už šio pasaulio ateitį ir eschatologinę viltį, krikščionių etinė atsakomybė ir jos gairės, paskui tikėjimo laisvė, pažanga, santykiai su kitomis religijomis. Šiuo momentu į diskusiją įsitraukė visos Susirinkimo šalys – ne tik Amerika, Jungtinės Valstijos, kurioms itin rūpėjo tikėjimo laisvė. Trečioje sesijoje amerikiečiai pareiškė popiežiui: negalime grįžti namo be Susirinkimo nubalsuotos tikėjimo laisvės deklaracijos. Tačiau popiežius turėjo tvirtumo, ryžto ir kantrybės tekstą atidėti ketvirtai sesijai, kad Susirinkimo tėvai geriau su juo susipažintų ir labiau jam pritartų. Turiu galvoje: veikliai įsitraukė ne tik amerikiečiai, bet ir Lotynų Amerika, reginti savo gyventojų skurdą katalikiškajame žemyne ir suvokianti tikėjimo atsakomybę už tų žmonių padėtį. Panašiai Afrika ir Azija jautė dialogo tarp religijų poreikį; iškilo problemų, kurių mes, vokiečiai, – turiu pripažinti – nenumatėme. Negaliu dabar čia viso to išdėstyti. Didžiajame dokumente Gaudium et spes labai gerai išanalizuotos krikščioniškosios eschatologijos ir pasaulio pažangos, atsakomybės už visuomenės ateitį ir krikščionių atsakomybės amžinybės atžvilgiu problemos ir per tai atnaujinta krikščionių etika, atnaujinti etikos pamatai. Tačiau – galima sakyti, netikėtai – greta šio didžiojo dokumento atsirado dar vienas dokumentas, glausčiau ir konkrečiau atsiliepiantis į laiko iššūkius, – deklaracija Nostra aetate. Nuo pradžios dalyvavo mūsų bičiuliai žydai, ir jie sakė, pirmiausia mums, vokiečiams, bet ne mums vieniems, kad po tragiškų nacistinio laikotarpio įvykių, po nacistinio dešimtmečio, Katalikų Bažnyčia turinti ką nors pasakyti apie Senąjį Testamentą, žydų tautą. Jie tikino: net jei akivaizdu, kad Katalikų Bažnyčia nėra atsakinga už Šoa, tuos nusikaltimus darė daugiausia krikščionys; mums privalu pažvelgti giliau ir atnaujinti krikščionių sąžinę, net jei ir žinome, kad tikri tikintieji šiems dalykams visada priešinosi. Tad buvo aišku, kad reikia apmąstyti mūsų santykį su senosios Dievo tautos pasauliu. Suprantama, dėl to arabų šalys – arabų šalių vyskupai – liko nepatenkinti: jie baiminosi Izraelio valstybės išaukštinimo, kurio nepageidavo. Jie sakė, kad tikrai teologinė ištara apie žydų tautą yra geras, būtinas dalykas, bei jei jau kalbate apie tai, tai kalbėti reikia ir apie islamą; tik tada atsiras pusiausvyra; islamas yra didelis iššūkis, ir Bažnyčiai irgi reikia išsiaiškinti savo santykį su islamu. Anuomet gerai nesupratome, kam to reikia: gal tik šiek tiek nujautėme. Šiandien žinome, kaip svarbu tai buvo.

Perėjus prie islamo, mums buvo priminta, kad yra ir kitų pasaulio religijų: visa Azija! Budizmas, induizmas... Taigi vietoje iš pradžių sumanytos deklaracijos vien apie Senojo Testamento Dievo tautą, buvo parengtas tekstas apie dialogą tarp religijų, nujaučiant tai, kas visu intensyvumu ir svarbumu iškils po 30 metų. Dabar negaliu gilintis į tą tekstą, bet tas, kuris jį skaito, mato, kad tekstas labai turiningas, tikrai parengtas tą tikrovę išmanančių žmonių ir glaustai, keliais žodžiais, parodantis tai, kas esminga. Panašiai nurodoma, kad dialogo pagrindas, nepaisant tikėjimų skirtingumo, įvairovės, yra Jėzaus Kristaus vienatiniškumas ir kad tikinčiajam nevalia manyti, jog visos religijos yra vienos temos variacijos. Ne, tėra viena gyvojo Dievo, kuris kalbėjo, tikrovė, tėra vienas Dievas, vienas įsikūnijęs Dievas, tad ir vienas Dievo žodis, kuris tikrai yra Dievo žodis. Bet yra ir religinė patirtis, paremta tam tikra žmogiškąja šviesa iš kūrinijos, todėl būtina ir galima įsitraukti į dialogą, atsiverti kitam ir atverti kiekvieną Dievo taikai, visų jo sūnų bei dukterų taikai, jo visos šeimos taikai.

Tad šie du dokumentai, tikėjimo laisvės deklaracija ir Nostra aetate, kartu su Gaudium et spes sudaro labai reikšmingą trilogiją, kurios svarba atsiskleidė po kelių dešimtmečių. Mes vis dar darbuojamės stengdamiesi geriau suprasti tarp savęs susijusias tikroves – Dievo Apreiškimo vienatinumo, Kristuje įsikūnijusio vieno Dievo vienatinumo, ir religijų daugio, taip siekdami taikos ir ieškodami širdžių, atvirų apšviečiančios ir pas Kristų vedančios Šventosios Dvasios šviesai.

Dar norėčiau pridurti trečią momentą: būta tėvų Susirinkimo – tikrojo Susirinkimo, bet būta ir žiniasklaidos Susirinkimo. Pastarasis buvo kone visiškai atskirai, o pasaulį pasiekdavo toks Susirinkimas, kokį perteikdavo žiniasklaida. Tad žmones pasiekdavo ir jiems poveikį darė ne tėvų, o žiniasklaidos Susirinkimas. Tėvų Susirinkimas vyko tikėjimo erdvėje – tai buvo tikėjimo Susirinkimas, tikėjimo, kuris ieško supratimo (fides quaerens intellectum), siekia suprasti save ir to meto Dievo ženklus, atsiliepti į ano meto Dievo iššūkius ir Dievo žodyje surasti žodį šiandienai ir rytojui, – o žurnalistų Susirinkimas vyko ne tikėjimo, bet šiandienės žiniasklaidos kategorijų erdvėje, būtent kitapus tikėjimo ribų, taikant skirtingą hermeneutiką. Ta hermeneutika buvo politinė, nes žiniasklaida Susirinkimą laikė politinėmis grumtynėmis, galios grumtynėmis tarp skirtingų tendencijų Bažnyčioje. Buvo akivaizdu, kad žiniasklaida palaikys tuos, kurie atrodė artimesni jos pasauliui. Buvo tokių, kurie siekė Bažnyčios decentralizacijos, galios vyskupams ir, pasinaudodami „Dievo tautos“ posakiu, galios tautai, pasauliečiams. Buvo iškilęs trejopas klausimas: popiežiaus galios, perduotinos vyskupams ir visiems, taigi tautos suverenumo klausimas. Žinoma, jog tai žiniasklaidos turėjo būti palaikoma, skelbiama, skatinama. Panašiai ir liturgijos srityje: liturgija domino ne kaip tikėjimo aktas, bet kaip tai, kur daromi suprantami dalykai, kaip bendruomenės veikla, kaip kažkas pasaulietiško. Žinome, jog būta tendencijos, ne be tam tikro istorinio pagrindo, sakyti: sakralumas yra tai, kas pagoniška, kas galbūt dar būdinga Senajam Testamentui. Naujajame Testamente svarbu tik tai, kad Kristus mirė už sienų, t. y. už vartų, pasaulietiškame pasaulyje. Tad sakralumo atsisakytina, kultas padarytinas pasaulietišku: kultas yra ne kultas, bet bendruomenės veikla visiems joje dalyvaujant: dalyvavimas suprantamas kaip veikla. Toks Susirinkimo minties perteikimas, subanalinimas, kilęs iš požiūrio į Susirinkimą, atsieto nuo jo pagrindinio rakto – tikėjimo, stipriai nuodijo liturgijos reformos įgyvendinimą. Tas pat pasakytina ir dėl Rašto: Raštas yra istorinė knyga ir traktuotina istoriškai ir tik istoriškai ir t. t.

Žinome, kad tas žiniasklaidos Susirinkimas buvo prieinamas kiekvienam. Todėl jis ir vyravo, buvo paveikesnis ir sukėlė daugybę nelaimių, problemų, kančių: užsidarė seminarijos, užsidarė vienuolynai, subanalėjo liturgija... o tikrajam Susirinkimui buvo sunku įsitvirtinti, įgyti konkretų pavidalą; virtualus Susirinkimas buvo stipresnis už tikrąjį. Susirinkimo tikroji jėga veikė, pamažu, bet nenumaldomai stiprėjo ir tapo tikra jėga, kuri įgyvendino tikrąją reformą, tikrąjį Bažnyčios atnaujinimą. Man atrodo, jog, praėjus 50 metų nuo Susirinkimo, regime, kad virtualusis Susirinkimas pakirstas, pražuvęs ir dabar į dienos šviesą nyra tikrasis Susirinkimas su visa savo dvasine jėga. Ir mums tenka užduotis, ypač šiais Tikėjimo metais, remiantis šiais Tikėjimo metais, darbuotis, kad tikrasis Susirinkimas, kupinas Šventosios Dvasios jėgos, būtų iki galo įgyvendintas ir Bažnyčia tikrai atnaujinta. Puoselėkime viltį, kad mums padės Viešpats. Aš pats, atsidėjęs maldai, visada būsiu su jumis ir mes drauge žengsime su Viešpačiu, pilni tikrumo, jog Viešpats nugalės! Dėkoju!