1. Brangūs Bažnyčios Airijoje broliai ir seserys! Labai susirūpinęs rašau jums kaip visuotinės Bažnyčios ganytojas. Kaip ir jus, mane giliai sutrikdė pasirodžiusi informacija apie Bažnyčios Airijoje narių, pirmiausia kunigų ir pašvęstųjų asmenų, seksualinį piktnaudžiavimą vaikais ir lengvai pažeidžiamais jaunuoliais. Galiu tik dalytis nepasitenkinimu ir išdavystės jausmu, kuriuos daugelis iš jūsų patyrėte sužinoję apie šiuos nuodėmingus bei nusikalstamus veiksmus ir bažnytinės valdžios Airijoje elgseną to atžvilgiu.

Kaip žinote, neseniai pakviečiau airių vyskupus į Romą, kad paaiškintų, kaip jie tvarkė šiuos dalykus, ir nurodytų, kokių priemonių ėmėsi atsiliepdami į tokią rimtą situaciją. Kartu su aukštesniaisiais Romos kurijos tarnautojais išklausiau, ką jie norėjo pasakyti, ir kaip grupė, ir individualiai, pateikdami padarytų klaidų ir išmoktų pamokų analizę ir apibūdindami dabar veikiančias programas ir galiojančias taisykles. Mūsų diskusijos buvo atviros ir konstruktyvios. Esu tikras, jog galiausiai vyskupai dabar geriau gebės atitaisyti praeities neteisybes ir platesniu mastu imsis spręsti su nepilnamečių seksualiniu piktnaudžiavimu susijusias problemas pagal teisingumo reikalavimus ir Evangelijos mokymą.

2. Turėdamas prieš akis nusižengimų sunkumą ir dažnai netinkamą bažnytinės valdžios jūsų šalyje atsaką į juos, savo ruožtu nutariau parašyti šį pastoracinį laišką, trokšdamas išreikšti savo artumą jums ir pasiūlyti gydymo, atsinaujinimo ir atitaisymo kelią.

Daugelis jūsų šalyje nurodė, tikra tiesa, kad seksualinio piktnaudžiavimo vaikais problema neapsiriboja nei vien Airija, nei vien Bažnyčia. Vis dėlto dabar jūsų laukia užduotis drąsiai ir ryžtingai imtis seksualinio piktnaudžiavimo problemos Airijos katalikų bendruomenėje. Niekas nesitiki šią skausmingą situaciją išspręsti greitai. Pasiekta realios pažangos, tačiau dar daug reikia nuveikti. Būtina ištvermė ir malda, lydima didžiulio pasitikėjimo gydomąja Dievo malonės jėga.

Sykiu turiu pareikšti savo įsitikinimą, jog Bažnyčia Airijoje, norėdama atsigauti nuo šios skausmingos žaizdos, pirma turėtų Viešpaties ir kitų akivaizdoje pripažinti rimtas nuodėmes, padarytas negalinčių apsiginti vaikų atžvilgiu. Toks pripažinimas, lydimas nuoširdaus liūdesio dėl šioms aukoms bei jų šeimoms padarytos žalos, turėtų vesti prie koordinuotų pastangų laiduoti vaikų apsaugą nuo panašių nusikaltimų ateityje.

Imdamiesi šios valandos iššūkių, prisiminkite „uolą, iš kurios buvote iškirsti“ (Iz 51, 1). Apmąstykite dosnų, daž­nai didvyrišką indėlį, kuriuo praėjusios airių vyrų ir moterų kartos prisidėjo prie Bažnyčios ir visos žmonijos, ir leiskite, kad tai jus paskatintų sąžiningai save ištirti ir parengti rimtą bažnytinio ir individualaus atsinaujinimo programą. Meldžiuosi, jog daugybės šventųjų užtariama ir atgailos nuplauta Bažnyčia Airijoje įveiktų šią krizę ir dar kartą taptų įtikinama tiesos ir visagalio Dievo gerumo, apreikšto jo Sūnuje Jėzuje Kristuje, liudytoja.

3. Istorijos tėkmėje Airijos katalikai buvo didžiulė gėrio jėga savo šalyje ir užsienyje. Keltų vienuoliai, kaip antai šventasis Kolumbanas, skleidė Evangeliją Vakarų Europoje ir padėjo viduramžių vienuoliškosios kultūros pamatus. Iš krikščionių tikėjimo radęsi šventumo, meilės ir transcendentinės išminties idealai reiškėsi bažnyčių bei vienuolynų statyba, mokyklų, bibliotekų ir ligoninių steigimu – visa tai padėjo stiprinti dvasinę Europos tapatybę. Tie airių vienuoliai jėgų ir įkvėpimo sėmėsi iš Bažnyčios gimtajame krašte tvirto tikėjimo, stiprios vadovybės ir tiesios moralės.

Nuo XVI a. katalikai Airijoje ištvėrė ilgą persekiojimo laikotarpį, per kurį pavojingomis ir sunkiomis sąlygomis stengėsi išlaikyti tikėjimo liepsną gyvą. Šventasis Oliveris Planketas, Armos arkivyskupas kankinys, yra garsiausias pavyzdys iš gausybės drąsių Airijos sūnų ir dukterų, panorusių paaukoti savo gyvybę dėl ištikimybės Evangelijai. Po katalikų emancipacijos Bažnyčia tapo laisva augti vėl. Šeimos ir gausybė pavienių žmonių, išlaikiusių tikėjimą išbandymų laikais, tapo didžiulio airių katalikybės atgimimo XIX a. katalizatoriumi. Bažnyčia rūpinosi švietimu, pirmiausia neturtingųjų, ir tai daug davė airių visuomenei. Vienas naujų katalikiškųjų mokyklų vaisių buvo pašaukimų gausa: ištisos misionieriauti pasirengusių kunigų, seserų ir brolių kartos, palikusios tėvynę, pasklido tarnauti po visus žemynus, pirmiausia angliškai kalbančiame pasaulyje. Jų buvo ne tik daug, jie išsiskyrė ir savo tikėjimo jėga bei pastoracinio įsipareigojimo pastovumu. Daugybė vyskupijų, ypač Afrikoje, Amerikoje ir Australijoje, gavo naudos iš airių kunigų ir pašvęstųjų asmenų, skelbusių Evangeliją ir steigusių parapijas, mokyklas ir universitetus, klinikas ir ligonines, kur teiktos paslaugos tiek katalikams, tiek visai bendruomenei ir ypatingas dėmesys skirtas vargšų poreikiams.

Kone kiekvienoje Airijos šeimoje buvo kas nors – sūnus ar duktė, teta ar dėdė, – kas paskyrė savo gyvenimą Bažnyčiai. Airių šeimos pagrįstai gerbia ir atmena mylimuosius, kurie paaukojo savo gyvenimą Kristui, dalydamiesi tikėjimo dovana su kitais ir tą tikėjimą įgyvendindami meilės kupinu tarnavimu Dievui ir artimui.

4. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais Bažnyčiai jūsų šalyje teko susidurti su naujais ir rimtais iššūkiais tikėjimui, kylančiais iš Airijos visuomenės sparčios transformacijos ir sekuliarizacijos. Radosi greita socialinė kaita, dažnai neigiamai veikianti tautos tradicinį prisirišimą prie katalikų mokymo ir vertybių. Pernelyg dažnai būdavo apleidžiamos sakramentinės ir maldingosios praktikos, palaikančios tikėjimą ir įgalinančios jį augti, kaip antai dažna išpažintis, kasdienė malda ir kasmetinės rekolekcijos. Reikšminga šiuo laikotarpiu pasirodė ir tendencija, taip pat tarp kunigų ir pašvęstųjų asmenų, perimti mąstymo bei pasaulietinės tikrovės vertinimo būdus, pakankamai nesiremiančius Evangelija. Vatikano II Susirinkimo pasiūlyta atsinaujinimo programa kartais būdavo klaidingai aiškinama ir, tiesą sakant, vykstančių sudėtingų socialinių permainų aplinkoje nebūdavo lengva suprasti, kaip ją geriausia įgyvendinti. Pirmiausia minėta gerais ketinimais grįsta, bet klaidinga tendencija vengti baudžiamojo požiūrio į kanonus pažeidžiančias situacijas. Būtent tokiame bendrame kontekste turime stengtis suprasti trikdančią seksualinio piktnaudžiavimo vaikais problemą, nemenkai prisidėjusią prie tikėjimo susilpninimo ir pagarbos Bažnyčiai bei jos nurodymams praradimo.

Tik rūpestingai gvildenant daugybę elementų, sukėlusių dabartinę krizę, galima įžvalgiai diagnozuoti jos priežastis ir surasti veiksmingų priemonių padėčiai pataisyti. Tarp prisidėjusių veiksnių neabejotinai galime paminėti: netinkamas kandidatų į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą tinkamumo įvertinimo procedūras; nepakankamą žmogiškąjį, moralinį, intelektinį ir dvasinį ugdymą seminarijose ir naujokynuose; visuomenės polinkį favorizuoti dvasininkiją ir kitas valdžios figūras; netikusį rūpinimąsi Bažnyčios reputacija ir skandalų vengimą bei iš to išplaukiantį nenorą taikyti esamas kanonines bausmes ir saugoti kiekvieno asmens orumą. Neatidėliotinai būtina imtis šių veiksnių, turėjusių tokių tragiškų padarinių aukų ir jų šeimų gyvenimui ir aptemdžiusių Evangelijos šviesą tokiu mastu, kokio nėra buvę net persekiojimų amžiais.

5. Keliomis progomis nuo savo išrinkimo į Petro sostą buvau susitikęs su seksualinio piktnaudžiavimo aukomis ir esu pasirengęs susitikti ir ateityje. Sėdėjau kartu su jais, klausiausi jų istorijų, pripažinau jų kentėjimus ir kartu su jais ir už juos meldžiausi. Jau anksčiau savo pontifikato laikotarpiu, trokšdamas imtis šio klausimo, prašiau Airijos vyskupų „nustatyti, kas iš tikrųjų nutiko praeityje, imtis bet kurių būtinų priemonių, kad tai daugiau nebepasikartotų, laiduoti visišką pagarbą teisingumo principams ir pirmiausia gydyti aukų ir visų nuo šių baisių nusikaltimų nukentėjusiųjų žaizdas“ (Kreipimasis į Airijos vyskupus, 2006 m. spalio 28 d.).

Šiuo laišku trokštu visus jus kaip Dievo tautą Airijoje paraginti pagalvoti apie Kristaus kūnui padarytas žaizdas, kartais skausmingus medikamentus joms aptvarstyti bei pagydyti ir apie vienybės, meilės ir tarpusavio paramos einant ilgu atitaisymo ir bažnytinio atsinaujinimo keliu būtinybę. Dabar iš širdies kylančiais žodžiais kreipiuosi į jus, trokšdamas užkalbinti kiekvieną iš jūsų asmeniškai ir bendrai kaip brolius ir seseris Viešpatyje.

6. Į piktnaudžiavimo aukas ir jų šeimas

Jūs skausmingai kentėjote, ir aš tikrai apgailestauju. Žinau, kad niekas negali atitaisyti jums padarytos žalos. Jūsų pasitikėjimas buvo išduotas, orumas išniekintas. Daugelis patyrėte, jog išdrįsus prabilti apie tai, kas jums nutiko, niekas nesiklausydavo. Tie iš jūsų, kuriais buvo seksualiai piktnaudžiaujama internatinėse institucijose, turėjote jausti, kad iš kančių nėra išsigelbėjimo. Suprantama, jog jums sunku atleisti ar susitaikyti su Bažnyčia. Jos vardu atvirai reiškiu gėdą ir gailestį, kurį visi jaučiame. Sykiu prašau jūsų neprarasti vilties. Būtent bendrystėje su Bažnyčia sutinkame Jėzaus Kristaus asmenį, kuris pats buvo neteisingumo ir nuodėmės auka. Kaip ir jūs, jis dar nešioja savo nepelnytos kančios žaizdas. Jis supranta jūsų skausmo gelmę ir jo ilgalaikį poveikį jūsų gyvenimui bei santykiams, įskaitant santykį su Bažnyčia. Žinau, kad kai kuriems iš jūsų po to, kas nutiko, būtų net sunku peržengti bažnyčios slenkstį. Tačiau paties Kristaus žaizdos, perkeistos jo atperkamųjų kančių, yra kaip tik tos priemonės, kuriomis palaužiama blogio galia, o mes atgimstame gyvenimui ir vilčiai. Tvirtai tikiu, kad gydomoji Jo pasiaukojamos meilės galia – net tamsiausiose ir beviltiškiausiose situacijose – gali atnešti išlaisvinimą ir naujos pradžios pažadą.

Kreipdamasis į jus kaip ganytojas, besirūpinantis visų Dievo vaikų gerove, nuolankiai prašau pasvarstyti, ką pasakiau. Meldžiuosi, kad prisiartindami prie Kristaus ir dalyvaudami jo Bažnyčios – Bažnyčios, nuplautos atgailos ir atnaujintos pastoracinės meilės, gyvenime jūs vėl atrastumėte Kristaus begalinę meilę. Esu tikras, jog šitaip gebėsite susitaikyti, užgydyti gilias vidines žaizdas ir surasti ramybę.

7. Į kunigus ir pašvęstuosius asmenis, seksualiai piktnaudžiavusius vaikais

Jūs išdavėte pasitikėjimą, rodomą nekaltų jaunų žmonių ir jų tėvų, ir turėsite už tai atsakyti stodami visagalio Dievo ir kompetentingų teismų akivaizdon. Jūs netekote Airijos tautos pagarbos ir užtraukėte gėdą ir negarbę savo konfratrams. Tie, kurie esate kunigai, sulaužėte šventumą Šventimų sakramento, kuriuo Kristus sudabartina save mumyse ir mūsų veiksmuose. Kartu su milžiniška žala aukoms smarkiai pakenkta Bažnyčiai ir kunigystės bei pašvęstojo gyvenimo suvokimui viešuomenėje.

Raginu ištirti savo sąžinę, prisiimti atsakomybę už savo padarytas nuodėmes ir nuolankiai išreikšti gailestį dėl jų. Nuoširdi atgaila atveria vartus į Dievo atleidimą ir tikro pasitaisymo malonę. Melsdamiesi ir atgailaudami už tuos, kuriems pakenkėte, turite stengtis asmeniškai išpirkti savo poelgius. Kristaus atperkamoji auka turi galią atleisti net sunkiausias nuodėmes ir leisti išaugti gėriui net iš baisiausio blogio. Sykiu Dievo teisingumas šaukia mus atsiskaityti už savo poelgius ir nieko neslėpti. Atvirai pripažinkite savo kaltę, pakluskite teisingumo reikalavimams, bet nepraraskite Dievo gailestingumo vilties.

8. Į tėvus

Jūs buvote smarkiai sukrėsti sužinoję apie baisius dalykus, vykusius aplinkoje, kuri turėjo būti pati saugiausia ir patikimiausia. Šiandieniame pasaulyje nelengva susikurti namus ir auginti vaikus. Jie verti augti saugiai, mylimi ir branginami, turėdami tvirtą savosios tapatybės ir vertės jausmą. Jie turi teisę būti mokomi autentiškų moralinių vertybių, kylančių iš žmogaus asmens kilnumo, būti įkvėpti mūsų katalikiškojo tikėjimo tiesos ir mokytis elgsenos bei veiksenos, ugdančių sveiką savivertę ir tvarią laimę. Ši kilni, bet reikli užduotis patikėta pirmiausia jums, jų tėvams. Raginu jus atlikti savo vaidmenį garantuojant kuo geriausią vaikų priežiūrą tiek namie, tiek visoje visuomenėje, Bažnyčiai savo ruožtu toliau įgyvendinant pastaraisiais metais priimtas jaunuolių apsaugos parapijose ir mokyklos aplinkoje priemones. Vykdydami savo gyvybiškai svarbias pareigas būkite tikri, kad esu arti jūsų ir remiu jus savo maldomis.

9. Į Airijos vaikus ir jaunuolius

Jums norėčiau tarti ypatingą padrąsinimo žodį. Jūsų turima Bažnyčios patirtis labai skiriasi nuo jūsų tėvų ir senelių turėtosios. Nuo to laiko, kai jie buvo jūsų amžiaus, pasaulis labai pakito. Tačiau visų kartų žmonės pašaukti keliauti per gyvenimą tuo pačiu keliu, kad ir kokios aplinkybės būtų. Mus visus papiktino kai kurių Bažnyčios narių nuodėmės ir nuopuolis, ypač tų, kurie buvo parinkti vadovauti ir tarnauti pirmiausia jaunuoliams. Bet tik Bažnyčioje jūs atrasite Jėzų Kristų, kuris yra tas pats vakar, šiandien ir rytoj (plg. Žyd 13, 8). Jis myli jus ir pasiaukojo už jus ant kryžiaus. Ieškokite asmeninio ryšio su juo jo Bažnyčios bendrystėje, nes jis niekada neišduos jūsų pasitikėjimo! Jis vienintelis gali patenkinti jūsų giliausius troškimus ir suteikti gyvenimui visapusiškiausią prasmę pakreipdamas jį tarnavimo kitiems linkme. Nenuleiskite akių nuo Jėzaus ir jo gerumo ir saugokite tikėjimo liepsną savo širdyje. Kartu su kitais Airijos katalikais tikiuosi, jog būsite ištikimi mūsų Viešpaties mokiniai ir savo entuziazmu ir idealizmu, kurių labai reikia, prisidėsite prie mūsų mylimos Bažnyčios atstatymo ir atnaujinimo.

10. Į Airijos kunigus ir pašvęstuosius asmenis

Visi kenčiame dėl nuodėmių mūsų brolių, sugriovusių šventą pasitikėjimą ar neįstengusių teisingai ir atsakingai atsiliepti į tvirtinimus apie seksualinį piktnaudžiavimą. Matydami to sukeltą ne tik pasauliečių, bet ir jūsų pačių bei jūsų pašvęstojo gyvenimo bendruomenių pyktį ir pasipiktinimą, daugelis jaučiatės praradę drąsą ar net palikti likimo valiai. Taip pat žinau, kad kai kurių žmonių akyse esate susitepę dėl sąsajos su nusikaltusiaisiais ir laikomi kažkaip atsakingais už kitų negerus darbus. Šiuo skausmingu metu norėčiau padėkoti už jūsų atsidavusį kunigiškąjį ir pašvęstąjį gyvenimą bei apaštalavimą ir pakviesti iš naujo patvirtinti savo tikėjimą į Kristų, savo meilę jo Bažnyčiai ir pasitikėjimą evangeliniu atpirkimo, atleidimo ir vidinio atnaujinimo pažadu. Taip visiems parodysite, kad kur pilna nuodėmės, ten dar apstesnė malonė (plg. Rom 5, 20).

Žinau, daugelis esate nusivylę, sutrikę ir supykę dėl to, kaip šie reikalai buvo tvarkomi kai kurių jūsų vyresniųjų. Vis dėlto esmingai svarbu artimai bendradarbiauti su vyresnybe ir padėti garantuoti, kad atsiliepiant į krizę priimamos priemonės tikrai būtų evangelinės, deramos ir veiksmingos. Pirmiausia raginu jus vis labiau tapti maldos vyrais ir moterimis, drąsiai žengiančiais atsivertimo, apsivalymo ir susitaikymo keliu. Jums liudijant jūsų gyvenime regimą Viešpaties atperkamąją galią, Bažnyčia Airijoje pasisems naujų jėgų ir gyvastingumo.

11. Į brolius vyskupus

Negalima neigti, kad kai kurie iš jūsų ir jūsų pirmtakų netaikėte, kartais skausmingai, seniai įtvirtintų kanonų teisės nuostatų nusikalstamai piktnaudžiaujant vaikais. Rimtų klaidų padaryta atsiliepiant į tokius tvirtinimus. Suprantu, kaip sunku buvo suvokti problemos mastą ir sudėtingumą, gauti patikimos informacijos ir priimti tinkamus sprendimus žinovų prieštaraujančių patarimų akivaizdoje. Vis dėlto tenka pripažinti, jog padaryta didelių sprendimo klaidų ir nesugebėta tinkamai vadovauti. Visa tai rimtai pakirto jūsų įtikimumą ir veiksmingumą. Vertinu jūsų pastangas atitaisyti praeities klaidas ir garantuoti, kad jos vėl nepasikartotų. Visapusiškai įgyvendindami kanonų teisės nuostatus seksualinio piktnaudžiavimo vaikais bylose, toliau bendradarbiaukite su civiline valdžia jos kompetencijos srityje. Akivaizdu, kad pašvęstojo gyvenimo institutų vyresnieji privalo elgtis lygiai taip pat. Jie irgi dalyvavo čia, Romoje, vykusiose diskusijose, kuriose mėginta surasti aiškų ir nuoseklų požiūrį į šiuos dalykus. Privalu Bažnyčios Airijoje vaikų apsaugos nuostatus nuolatos peržiūrėti bei atnaujinti ir taikyti iki galo ir nešališkai, kaip to reikalauja kanonų teisė.

Tik ryžtingi veiksmai, atliekami visiškai sąžiningai ir skaidriai, atkurs Airijos tautos pagarbą ir gerą valią Bažnyčios, kuriai paskyrėme savo gyvenimus, atžvilgiu. Pirmiausia tai turi kilti iš jūsų pačių savęs tyrimo, vidinio apsivalymo ir dvasinio atsinaujinimo. Airijos tauta pagrįstai tikisi, kad būsite Dievo vyrai, šventi, gyvensite kukliai, kasdien puoselėsite asmeninį atsivertimą. Jiems, šventojo Augustino žodžiais, jūs esate vyskupai, tačiau, kaip ir jie, esate pašaukti sekti Kristumi (plg. Sermon 340, I). Todėl raginu atnaujinti atsiskaitomumo Dievui jausmą, auginti solidarumą su savo tauta ir geriau pastoraciškai rūpintis visais savo kaimenės nariais. Ypač prašau jūsų domėtis dvasiniu ir moraliniu kiekvieno iš jūsų kunigų gyvenimu. Rodykite jiems pavyzdį savo gyvenimu, palaikykite su jais artimus ryšius, įsiklausykite į jų rūpesčius, padrąsinkite šiuo sunkiu laiku ir kurstykite jų meilę Kristui bei įsipareigojimą tarnauti savo broliams ir seserims.

Pasauliečiai irgi tebūna skatinami atlikti jiems tenkančią dalį Bažnyčios gyvenime. Žiūrėkite, kad jie būtų ugdomi taip, jog galėtų suprantamai ir įtikinamai pateikti Evangeliją šiuolaikinėje visuomenėje (plg. 1 Pt 3, 15) ir labiau bendradarbiautų Bažnyčios gyvenime bei misijoje. Tai savo ruožtu padės jums dar kartą tapti įtikimais vadovais ir Kristaus atperkamosios tiesos liudytojais.

12. Į visus Airijos tikinčiuosius

Jaunuolio turima Bažnyčios patirtis visada turėtų duoti vaisių iš asmeninio ir gaivinančio susitikimo su Jėzumi Kristumi meilės kupinoje, palaikančioje bendruomenėje. Šioje aplinkoje jaunuolis turėtų būti skatinamas iki gali išskleisti savo žmogiškąjį ir dvasinį pavidalą, siekti aukštų šventumo, meilės ir tiesos idealų ir įkvėpimo semtis iš didžios religinės ir kultūrinės tradicijos turtų. Vis labiau sekuliarizuotoje visuomenėje, kur net mums, krikščionims, sunku prabilti apie mūsų egzistencijos transcendentinį matmenį, turime surasti naujų būdų perteikti jaunuoliams draugystės su Jėzumi Bažnyčios bendrystėje grožį ir turtingumą. Stengiantis įveikti dabartinę krizę, priemonės, įgalinančios tinkamai spręsti individualių nusikaltimų atvejus, esmingai svarbios, tačiau jų vienų nepakanka: reikia naujos vizijos, galinčios įkvėpti dabarties ir ateities kartas branginti mūsų bendro tikėjimo dovaną. Žengdami Evangelijos nužymėtu keliu, laikydamiesi įsakymų ir savo gyvenimą vis labiau darydami panašų į Jėzaus Kristaus, tikrai patirsite tikrą atsinaujinimą, taip reikalingą šiuo metu. Kviečiu jus visus ištvermingai žengti šiuo keliu.

13. Brangūs broliai ir seserys Kristuje, šiuos padrąsinimo ir palaikymo žodžius panorau jums skirti iš gilaus rūpinimosi jumis visais šiuo skausmingu laiku, kai taip ryškiai atsiskleidė žmogaus būvio trapumas. Tikiuosi, jog juos priimsite kaip ženklą mano dvasinio artumo ir pasitikėjimo jūsų gebėjimu atsiliepti į dabartinės valandos iššūkius, semiantis naujo įkvėpimo ir jėgos iš Airijos ištikimybės Evangelijai, ištvermingo tikėjimo ir nenuilstamos šventumo paieškos taurių tradicijų. Solidarizuodamasis su jumis visais, karštai meldžiu, kad Dievo malone tiek daug žmonių ir šeimų kamuojančios žaizdos užgytų ir Bažnyčia Airijoje išgyventų atgimimo ir dvasinio atsinaujinimo metą.

14. Norėčiau pasiūlyti jums kelias konkrečias iniciatyvas padėčiai pataisyti.

Susitikimo su Airijos vyskupais pabaigoje paprašiau, kad gavėnia šiais metais būtų skirta melsti, jog Bažnyčia jūsų šalyje sulauktų Dievo gailestingumo išliejimo ir Šventosios Dvasios šventumo ir tvirtumo dovanų. Dabar kviečiu visus metus, nuo dabar iki 2011 m. Velykų, šia intencija paskirti jūsų penktadienines atgailas. Prašau jūsų savo pasninką, maldą, Rašto skaitymą ir gailestingumo darbus aukoti tam, kad Bažnyčia Airijoje sulauktų išgydymo ir atnaujinimo malonės. Akinu iš naujo atrasti Sutaikinimo sakramentą ir dažniau naudotis perkeičiančia jo malonės galia.

Ypatingas dėmesys skirtinas Eucharistijos adoracijai. Kiekvienoje vyskupijoje turėtų būti bažnyčių ar koplyčių, specialiai skirtų šiam tikslui. Prašau parapijas, seminarijas, pašvęstojo gyvenimo namus ir vienuolynus rengti Eucharistijos adoracijos laikotarpius, kad kiekvienas turėtų progą joje dalyvauti. Intensyvia malda tikrai čia ir dabar esančio Viešpaties akivaizdoje galėsite atitaisyti seksualinio piktnaudžiavimo nuodėmes, padariusias tiek žalos, sykiu melsdami naujų jėgų malonės ir visų vyskupų, kunigų, pašvęstųjų asmenų ir pasauliečių gilesnio misijos pajautimo.

Esu tikras, kad tokia programa leis Bažnyčiai Airijoje atgimti Dievo tiesos pilnatvėje, nes juk mus laisvus padaro tiesa (plg. Jn 8, 32).

Be to, dėl to pasitaręs ir pasimeldęs, ketinu surengti kai kurių Airijos vyskupijų, taip pat seminarijų ir pašvęstojo gyvenimo kongregacijų apaštališkąją vizitaciją. Vizitacijai, kuria norima padėti vietinei Bažnyčiai žengti atsinaujinimo keliu, bus rengiamasi bendradarbiaujant su kompetentingomis Romos kurijos ir Airijos vyskupų konferencijos tarnybomis. Išsamiau bus pranešta tinkamu laiku.

Taip pat siūlau visos šalies mastu Misiją, skirtą visiems vyskupams, kunigams ir pašvęstiesiems asmenims. Viliuosi, kad, remdamiesi Airijos ir kitų šalių patyrusių pamokslininkų ir rekolekcijų vadovų išmanymu ir iš naujo studijuodami Susirinkimo dokumentus, liturgines įšventinimo ir įžadų davimo apeigas, naujausią popiežių mokymą, imsite kiekvienas labiau vertinti savo pašaukimą ir taip vėl atrasite savo tikėjimo šaknis Jėzuje Kristuje bei daugiau atsigersite iš gyvojo vandens šaltinių, kuriuos jis jums siūlo per savo Bažnyčią.

Šiais Kunigų metais labiausiai patikiu jus šventajam Jonui Marijai Vianėjui, taip puikiai supratusiam kunigystės slėpinį. „Kunigas, – rašė jis, – laiko raktus nuo dangaus turtų: būtent jis atveria duris, jis yra gerojo Viešpaties ūkvedys, jo gėrybių prievaizdas.“ Arso klebonas gerai suprato, kokia palaiminta yra bendruomenė, kuriai tarnauja geras ir šventas kunigas: „Geras piemuo, ganytojas pagal Dievo širdį, yra didžiausias lobis, kokį Viešpats gali duoti parapijai, ir viena brangiausių dieviškojo gailestingumo dovanų.“ Šventojo Jono Marijos Vianėjaus užtariama, teatgyja Airijoje kunigystė, o visa Bažnyčia šioje šalyje vis daugiau tevertina didžią kunigiškosios tarnybos dovaną.

Naudodamasis proga iš anksto dėkoju visiems, kurie įsitrauks į apaštališkosios vizitacijos ir Misijos organizavimą, taip pat daugybei vyrų ir moterų, visoje Airijoje jau besidarbuojančių vaikų apsaugos bažnyčių aplinkumoje srityje. Nuo tada, kai seksualinio piktnaudžiavimo vaikais katalikiškosiose institucijose problema pirmąkart galutinai suvokta, Bažnyčia daugelyje pasaulio dalių nuveikė milžinišką darbą padėčiai taisyti. Nors ir toliau reikia dėti visas pastangas esamoms procedūroms gerinti ir atnaujinti, mane drąsina tai, jog dabartinės apsaugos praktikos, priimtos vietinių Bažnyčių, kai kuriose pasaulio dalyse laikomos sektinu pavyzdžiu kitoms institucijoms.

Šį laišką norėčiau užbaigti ypatinga malda už Bažnyčią Airijoje, kurią jums siunčiu kaip savo vaikais besirūpinantis tėvas ir meilės kupinas krikščionis, papiktintas ir įskaudintas to, kas nutiko jūsų mylimoje Bažnyčioje. Kai melsitės šia malda šeimose, parapijose ir bendruomenėse, Švenčiausioji Mergelė Marija tesaugo ir artimiau tesuvienija kiekvieną iš jūsų su savo nukryžiuotu ir prisikėlusiu Sūnumi. Kupinas didelės meilės ir neišjudinamo pasitikėjimo Dievo pažadais, nuoširdžiai teikiu jums visiems savo apaštališkąjį palaiminimą kaip tvirtumo ir ramybės Viešpatyje laidą.

Vatikanas, 2010 m. kovo 19 d., Šventojo Juozapo iškilmė

BENEDICTUS PP. XVI

Malda už Bažnyčią Airijoje

Mūsų tėvų Dieve,
atnaujink mūsų tikėjimą, kuris yra mūsų gyvenimas ir išgelbėjimas,
viltį, kuri žada atleidimą ir vidinį atsinaujinimą,
meilę, kuri nuplauna ir atveria mūsų širdis
Tave mylėti, o Tavyje – kiekvieną mūsų brolį ir sesę.

Viešpatie Jėzau Kristau,
teatnaujina Bažnyčia Airijoje savo daugiaamžį
įsipareigojimą mokyti savo jaunuolius
tiesos ir gerumo,
šventumo ir dosnaus tarnavimo visuomenei.

Šventoji Dvasia, Guodėja, Gynėja ir Vadove,
įkvėpk Bažnyčiai Airijoje naują šventumo ir
apaštališkojo uolumo pavasarį.

Mūsų sielvartas ir ašaros,
mūsų nuoširdžios pastangos teatitaiso
praeities nusižengimus,
o mūsų tvirtas ryžtas pasitaisyti
teatneša gausų malonės derlių,
kuris sutvirtintų mūsų šeimų,
parapijų, mokyklų ir bendruomenių tikėjimą,
vestų Airijos visuomenę dvasinės pažangos keliu
ir visoje žmonių šeimoje ugdytų
meilę, teisingumą, džiaugsmą ir ramybę.

Tau, trivieni Dieve,

pasitikėdami Marijos, Airijos Karalienės, mūsų Motinos,

taip pat šventojo Patriko, šventosios Brigitos ir visų šventųjų meilės kupina globa,

patikime save, savo vaikus

ir Bažnyčios Airijoje rūpesčius.

Amen.