Brangūs seminaristai!

Kai 1944 m. gruodį buvau pašauktas į karinę tarnybą, kuopos vadas kiekvieno iš mūsų paklausė, kokios profesijos sieksime ateityje. Aš atsakiau, jog noriu tapti katalikų kunigu. Tada leitenantas atkirto: „Jums reikėtų pasiieškoti ko nors kito. Naujojoje Vokietijoje kunigų nebereikia.“ Žinojau, kad ta „naujoji Vokietija“ jau merdėjo, ir po milžiniškų suniokojimų, kuriuos šaliai užtraukė ta beprotybė, kaip tik vėl reikės kunigų. Šiandien padėtis visiškai kitokia. Tačiau ir šiandien daugelis mano, kad katalikiškoji kunigystė ne ateities profesija, bet veikiau priklauso praeičiai. Jūs, brangūs bičiuliai, nepaisydami tokių prieštarų ir nuomonių, apsisprendėte stoti į Kunigų seminariją ir leidotės kunigiškos tarnybos Katalikų Bažnyčioje link. Pasielgėte tinkamai. Juk žmonėms net pasaulio ir globalizacijos techninio įvaldymo epochoje reikės Dievo, parodžiusio save Jėzuje Kristuje ir subūrusio mus į pasaulinę Bažnyčią, kad su juo ir per jį išmoktume deramai gyventi ir suvoktume bei veiksmingai įgyvendintume tikrojo žmogiškumo kriterijus. Kai žmogus nebesuvokia Dievo, gyvenimas tampa tuščias, visko būna per maža. Žmogus tada ieško prieglobsčio svaigaluose ar smurte, kurie šiandieniam jaunimui kelia vis didesnę grėsmę. Dievas mus visus sukūrė ir todėl pažįsta kiekvieną. Jis toks didis, kad suranda laiko mūsų mažiems dalykams: „Visi tavo galvos plaukai suskaičiuoti.“ Dievas gyvas ir jam reikia žmonių, kurie gyventų atsidavę jam ir neštų jį kitiems. Tapti kunigu tikrai prasminga: pasauliui reikia kunigų, ganytojų, šiandien, reikės rytoj ir visada, kol pasaulis egzistuos.

Seminarija yra bendruomenė, keliaujanti kunigiškosios tarnybos link. Tuo jau pasakytas labai svarbus dalykas: kunigu netampama vien savo išgalėmis. Reikia „mokinių bendruomenės“, norinčiųjų tarnauti bendrai Bažnyčiai bendrabūvio. Mesdamas žvilgsnį atgal į savo seminarijoje praleistą laikotarpį, šiame laiške norėčiau išryškinti kelis šios jūsų kelionės svarbius elementus.

1. Kas nori tapti kunigu, pirmiausia turi būti, anot šventojo Pauliaus, „Dievo žmogus“ (1 Tim 6, 11). Dievas mums yra ne tolima hipotezė, ne nepažįstamasis, pasitraukęs į šalį po Didžiojo sprogimo. Dievas pasirodė Jėzuje Kristuje. Jėzaus Kristaus veide regime Dievo veidą. Jo žodžiuose girdime su mumis kalbantį patį Dievą. Todėl svarbiausias dalykas kelyje kunigystės link ir visame kunigiškajame gyvenime yra asmeninis santykis su Dievu Jėzuje Kristuje. Kunigas nėra kokios nors sąjungos administratorius, mėginantis išlaikyti ir padidinti jos narių skaičių. Jis – Dievo šauklys tarp žmonių. Jis trokšta vesti pas Dievą ir taip stiprinti tikrąją žmonių tarpusavio bendrystę. Štai kodėl, brangūs bičiuliai, taip svarbu išmokti gyventi palaikant nuolatinį ryšį su Dievu. Sakydamas: „Nuolatos melskitės“, Viešpats, žinoma, reikalauja ne nepaliaujamai kalbėti maldos žodžius, bet niekada neprarasti vidinio ryšio su Dievu. Mūsų maldos prasmė ir yra ugdyti tą ryšį. Todėl svarbu dieną pradėti ir užbaigti malda, įsiklausyti į Dievą skaitant Raštą, išsakyti jam savo troškimus ir viltis, savo džiaugsmus ir kančias, klaidas ir padėką už visus gražius dalykus ir taip visada turėti jį prieš akis kaip savo gyvenimo atsparos tašką. Tada vis labiau atpažinsime savo trūkumus ir išmoksime save tobulinti, bet sykiu tapsime jautrūs visiems gražiems ir geriems dalykams, kuriuos kasdien priimame kaip savaime suprantamus, o mūsų dėkingumas augs. Sulig dėkingumu didės ir džiaugsmas, kad Dievas arti mūsų ir mes jam galime tarnauti.

2. Dievas mums nėra vien Žodis. Sakramentuose per fizinius dalykus jis dovanojasi mums asmeniškai. Mūsų santykio su Dievu ir mūsų gyvensenos šerdis yra Eucharistija. Jos šventimas, įsitraukiant vidumi ir per tai susitinkant su pačiu Kristumi, turi būti mūsų visų dienų centras. Šventasis Kiprijonas evangelinį prašymą „kasdienės duonos duok mums šiandien“, be kita ko, aiškino taip: „mūsų“ duona, duona, kurios, būdami krikščionys, galime gauti Bažnyčioje, yra pats eucharistinis Viešpats. Tad „Tėve mūsų“ prašymu meldžiame, kad jis mums tos „mūsų“ duonos duotų kasdien, kad ji visada būtų mūsų gyvenimo duona, kad prisikėlęs Kristus, dovanojantis mums save Eucharistijoje, tikrai perkeistų mūsų visą gyvenimą savo dieviškosios meilės spindesiu. Norint tinkamai švęsti Eucharistiją, taip pat būtina pažinti, suprasti ir pamilti konkretų Bažnyčios liturgijos pavidalą. Liturgijoje meldžiamės kartu su visų amžių tikinčiaisiais – praeitis, dabartis ir ateitis susijungia į vieną didingą maldos chorą. Kaip rodo mano asmeninis kelias, išmokti suprasti, kaip visa išsirutuliojo, kiek daug tikėjimo patirties glūdi Mišių liturgijos struktūroje, kaip ją suformavo daugybės kartų malda, yra uždegantis dalykas.

3. Svarbus ir Atgailos sakramentas. Jis moko pažvelgti į save taip, kaip mane mato Dievas, ir verčia sąžiningai save įvertinti. Jis veda prie nuolankumo. Arso klebonas kartą pasakė: „Galite pagalvoti, jog neprasminga šiandien gauti išrišimą, žinant, kad rytoj vėl darysite tas pačias nuodėmes.“ Tačiau, pasak jo, pats Dievas užmiršta akimirką jūsų rytojaus nuodėmes, kad šiandien suteiktų savo malonę. Net jei vis tenka nuolatos grumtis su tais pačiais trūkumais, labai svarbu priešintis sielos sulaukėjimui, abejingumui, susitaikančiam su tuo, kad toks jau esu. Svarbu išlikti kelyje – be skrupulingumo, dėkingai suvokiant, kad Dievas man vis iš naujo atleidžia, tačiau ir be abejingumo, skatinančio nebesistengti tapti šventam ir geresniam. Leisdamas man atleisti, sykiu mokausi atleisti kitiems. Pripažindamas savo paties varganumą, darausi pakantesnis ir supratingesnis artimo silpnumui.

4. Išlikite jautrūs liaudies pamaldumui, visose kultūrose skirtingam ir, kita vertus, panašiam, nes žmogaus širdis galiausiai tokia pati. Žinoma, liaudies pamaldumas turi polinkį į iracionalumą, galbūt kartais į išoriškumą. Tačiau jį paniekinti būtų visiškai klaidinga. Per jį tikėjimas yra įžengęs į žmogaus širdį, tapęs jo jausmų, įpročių, bendros jausenos ir bendro gyvenimo dalimi. Todėl liaudies pamaldumas yra didelis Bažnyčios turtas. Tikėjimas, tapęs kūnu ir krauju. Liaudies pamaldumą tikrai būtina nuolatos švarinti ir kreipti į šerdį, tačiau jis vertas mūsų meilės ir mus pačius realiai daro „Dievo tauta“.

5. Metai seminarijoje taip pat yra studijų laikas. Krikščioniškajam tikėjimui būdingas racionalus ir intelektinis matmuo, kuris yra esminis. Be jo jis nebūtų pats savimi. Šventasis Paulius kalba apie „mokslo pavyzdį“, kuriam per krikštą buvome pavesti (Rom 6, 17). Visi žinote šventojo Petro žodžius, kuriais viduramžių teologija grindė racionalios, mokslinės teologijos poreikį: būkite „visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15). Išmokti gebėti taip atsakyti yra pagrindinė jūsų studijų seminarijoje užduotis. Primygtinai prašau: studijuokite uoliai! Išnaudokite studijų metus! To nesigailėsite. Žinoma, studijų turinys dažnai atrodo tolimas krikščioniškojo gyvenimo ir pastoracinės tarnybos praktikai. Tačiau labai klaidinga visada iškart kelti pragmatinius klausimus: ar man to prireiks? Ar tai turi praktinės, pastoracinės naudos? Juk būtina ne tik išmokti tai, kas akivaizdžiai naudinga, reikia pažinti ir perprasti visą vidinę tikėjimo struktūrą, kad jis taptų atsakymu į klausimus žmonių, kurių, išoriškai žvelgiant, viena karta nuolat keičia kitą, bet kurie iš pagrindų lieka tokie patys. Todėl svarbu prasiskverbti pro kintančius akimirkos klausimus ir suvokti, kokie atsakymai yra tikri atsakymai. Svarbu nuodugniai pažinti visą Šventąjį Raštą, Senojo ir Naujojo Testamento vienybę, susipažinti su Šventojo Rašto tekstų atsiradimo istorija, jų literatūriniu savitumu, suaugimu į šventųjų knygų kanoną, vidine dinamine vienybe, kuri, nors nėra akivaizdi, bet visiems paskiriems tekstams suteikia pilnutinę prasmę. Svarbu pažinti Bažnyčios tėvus ir Susirinkimus, kuriuose Bažnyčia mąstydama ir tikėdama įsisavino esmines Rašto ištaras. Taip galėčiau tęsti ir tęsti: dogmatika vadiname pavienių tikėjimo turinių, jų vieningumo, negana to, galiausiai paprastumo supratimą – kiekvienas paskiras elementas galiausiai yra tikėjimo į vieną Dievą, kuris apsireiškė mums ir tas apsireiškimas tebesitęsia, plėtotė. Nereikia nė atskirai sakyti, kad svarbu susipažinti su esminiais moralinės teologijos ir katalikų socialinio mokymo klausimais. Akivaizdu, kokia svarbi ekumeninė teologija, kaip svarbu pažinti įvairias krikščioniškąsias bendruomenes, turėti bendrą supratimą apie didžiąsias religijas ir išmanyti filosofiją – suprasti žmogaus ieškojimus ir klausimus, į kuriuos nori atsakyti tikėjimas. Tačiau sykiu mokykitės suvokti bažnytinės teisės vidinę būtinybę bei jos praktines taikymo formas ir – nebijau to sakyti – ją mylėti: visuomenė be teisės būtų beteisė visuomenė, teisė yra meilės sąlyga. Toliau nebevardydamas noriu tik dar kartą pasakyti: mylėkite teologijos studijas, budriai suvokdami būtinybę įšaknydinti teologiją gyvoje Bažnyčios bendruomenėje, kuri sykiu su jos valdžia yra ne teologijos mokslo priešybė, bet sąlyga. Be tikinčios Bažnyčios teologija nustoja būti savimi ir virsta vidinės vienybės stokojančiu įvairių disciplinų rinkiniu.

6. Kunigų seminarijoje praleisti metai taip pat turi būti žmogiškojo brendimo laikas. Kunigui, lydinčiam kitus gyvenimo kelyje iki mirties vartų, labai svarbu ir pačiam išlaikyti deramą širdies ir intelekto, proto ir jausmo, kūno ir sielos pusiausvyrą ir išlikti žmogiškai „vientisam“. Todėl krikščioniškoji tradicija su „dieviškosiomis dorybėmis“ visada sujungdavo žmogiškosios patirties, filosofijos atrastąsias „pagrindines dorybes“ ir apskritai sveiką etinę žmonijos tradiciją. Laiške filipiečiams tai labai aiškiai sako Paulius: „Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, – apie visa, kas dorybinga ir šlovinga“ (4, 8). Tai apima ir lytiškumo įtraukimą į asmenybės visumą. Lytiškumas yra Kūrėjo dovana, bet sykiu ir užduotis, susijusi su žmogaus vystymusi. Jei lytiškumas neįtraukiamas į asmenį, jis subanalėja ir virsta griaunamąja jėga. Tai šiandien rodo daug pavyzdžių mūsų visuomenėje. Pastaruoju metu labai apgailestaujant teko konstatuoti, kad kai kurie kunigai, lytiškai piktnaudžiaudami vaikais ir paaugliais, sutepė savo kunigiškąją tarnybą. Užuot prisidėję prie asmenų žmogiškosios brandos ir buvę jiems pavyzdys, jie savo piktnaudžiavimais padarė didelę žalą, dėl kurios jaučiame stiprų skausmą ir apgailestaujame. Todėl daugeliui žmonių ir jums patiems gali kilti klausimas, ar gerai tapti kunigu, ar celibatas yra prasmingas žmogaus gyvenimo kelias. Tačiau labiausiai papiktinantis piktnaudžiavimas negali diskredituoti kunigiškosios misijos, kuri išlieka didi ir tyra. Ačiū Dievui, visi pažįstame tikėjimo išugdytų kunigų, akivaizdžiai liudijančių, kad šiame luome ir kaip tik celibatiniame gyvenime galima pasiekti tikresnio, tyresnio ir brandesnio žmogiškumo. Tai, kas įvyko, turėtų, tiesa, padaryti mus budresnius ir atidesnius, kad Dievo akivaizdoje sąžiningai savęs paklaustume, ar to jis iš manęs nori. Nuodėmklausių ir jūsų vyresniųjų užduotis – lydėti jus ir padėti šiame apsisprendimo kelyje. Esminis jūsų kelio elementas – praktikuoti pamatines žmogiškąsias dorybes žvelgiant į Kristuje apsireiškusį Dievą ir visada leistis jo apvalomiems.

7. Kunigiškojo pašaukimo pradmenys šiandien įvairesni ir skirtingesni negu ankstesniais metais. Apsisprendimas tapti kunigu šiandien dažnai išsikristalizuoja jau įgijus pasaulietinę profesiją. Jis dažnai išauga bendruomenėse, ypač sąjūdžiuose, skatinančiuose bendrą susitikimą su Kristumi ir jo Bažnyčia, dvasinę patirtį ir džiaugsmą tarnauti tikėjimui. Jis subręsta asmeniškai susiduriant su žmogaus būties didybe ir vargu. Tad kandidatai į kunigus gyvena visiškai skirtinguose dvasiniuose žemynuose. Gali būti sunku atpažinti būsimos užduoties ir dvasinio kelio bendrus elementus. Štai todėl seminarija yra tokia svarbi kaip keliaujanti bendruomenė, pranokstanti įvairias dvasingumo formas. Sąjūdžiai yra puikus dalykas. Žinote, kaip branginu ir myliu juos kaip Šventosios Dvasios dovaną Bažnyčiai. Tačiau jie vertintini pagal atvirumą tam, kas tikrai katalikiška, visos Kristaus Bažnyčios, kuri, nepaisant visos įvairovės, yra tik viena, gyvenimui. Kunigų seminarija – tai metas, kai mokotės drauge ir vienas iš kito. Kartais galbūt nelengvame bendrabūvyje turite išmokti didžiadvasiškumo ir pakantos, vienas kitą ne tik pakęsti, bet ir praturtinti, kad kiekvienas prie visumos galėtų prisidėti savo savita dovana, o visi tarnautų tai pačiai Bažnyčiai, tam pačiam Viešpačiui. Ta pakantos, maža to, vienas kito priėmimo ir tarpusavio supratimo Kristaus Kūno vienybėje mokykla yra vienas svarbiausių jūsų studijų metų seminarijoje elementų.

Brangūs seminaristai! Šiomis eilutėmis norėjau jums pasakyti, kaip dažnai kaip tik šiais sunkiais laikais apie jus galvoju ir kaip arti jūsų esu maldoje. Melskitės ir už mane, kad gebėčiau tinkamai tarnauti, kol to norės Viešpats. Jūsų pasirengimo kunigystei kelyje patikiu jus motiniškai globai Marijos, kurios namai buvo gėrio ir malonės mokykla. Telaimina jus visus visagalis Dievas – Tėvas ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia.

Vatikanas, 2010 m. spalio 18-oji, Šventojo evangelisto Luko šventė

Jūsų Viešpatyje

BENEDICTUS PP. XVI