Garbingieji broliai kardinolai,
brangūs broliai ir seserys Kristuje,
visi geros valios žmonės!

Tegausėja jums malonė ir ramybė! (plg. 1 Pt 1, 2). Šią valandą mano dvasią yra apėmę du prieštaringi jausmai. Viena vertus, esu kupinas žmogiško sumišimo ir nesijaučiu tinkąs vakar man patikėtoms pareigoms, būtent būti apaštalo Petro įpėdiniu Romos Soste visuotinės Bažnyčios akivaizdoje. Tačiau, kita vertus, jaučiu didelį dėkingumą Dievui, kuris – kaip giedame šventojoje liturgijoje – nepalieka savo kaimenės, bet veda ją per laikus, veikdamas per tuos, kuriuos Jis pats išsirinko būti savo Sūnaus vietininkais ir paskyrė ganytojais (plg. I Dėkojimo giesmė apaštalų garbei).

Brangieji, šis intymus Dievo gailestingumo dovanos pripažinimas vyrauja mano širdyje nepaisant visko. Tai laikau ypatinga malone, gauta iš savo garbingojo pirmtako Jono Pauliaus II. Atrodo, jaučiu jo tvirtą ranką spaudžiant manąją, atrodo, matau jo šypsančias akis ir klausausi jo žodžių, būtent šį momentą skirtų man: „Nebijok!“

Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II mirtis ir paskesnės dienos Bažnyčiai ir visam pasauliui buvo ypatingas malonės laikas. Didį skausmą dėl jo mirties ir jos visiems paliktos tuštumos pajutimą sušvelnino prisikėlusiojo Kristaus veikimas, pasireiškęs ilgas dienas visuotiniu tikėjimo, meilės ir dvasinio solidarumo išsiliejimu, pasiekusiu viršūnę per iškilmingas laidotuvių Mišias.

Galime sakyti, kad Jono Pauliaus II laidotuvės tapo išties ypatinga patirtimi, per kurią tam tikru būdu nuvokiama galybė Dievo, kuris per savo Bažnyčią vienijančia Tiesos ir Meilės jėga nori sujungti visas tautas į didžiulę šeimą (plg. Lumen gentium, 1). Mirties, panašios į Mokytojo ir Viešpaties, valandą Jonas Paulius II apvainikavo savo ilgą vaisingą pontifikatą, sutvirtindamas krikščionių tautos tikėjimą, suburdamas ją apie save ir visai žmonių šeimai leisdamas pasijusti labiau suvienytai. Negi nesijaučiame šio liudijimo palaikomi? Negi nejaučiame padrąsinimo, kylančio iš šio malonės įvykio?

2. Mane nustebino Dievo Apvaizda, per garbingųjų Tėvų Kardinolų balsą mane pašaukusi būti šio didžio Popiežiaus įpėdiniu. Šiomis valandomis permąstau tai, kas įvyko Pilypo Cezarėjos krašte prieš du tūkstančius metų. Rodos, girdžiu Petro žodžius: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ ir iškilmingą Viešpaties patvirtinimą: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią <...>. Tau duosiu dangaus karalystės raktus“ (Mt 16, 15–19).

Tu esi Kristus! Tu esi Petras! Man atrodo, kad iš naujo išgyvenu tą pačią evangelinę sceną. Aš, Petro įpėdinis, virpėdamas kartoju Galilėjos žvejo baugščius žodžius ir iš naujo su intymiu jausmu klausau laiduojančio dieviškojo Mokytojo pažado. Jei atsakomybės, gulančios ant mano varganų pečių, našta yra nepaprasta, be abejo, neišmatuojama yra ir dieviškoji galybė, kuria galiu kliautis: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią“ (Mt 16, 18). Išrinkdamas mane Romos vyskupu Viešpats norėjo, kad būčiau jo Vietininkas, „uola“, į kurią visi pasitikėdami galėtų remtis. Prašau jo papildyti mano varganas jėgas, kad būčiau drąsus ir ištikimas jo kaimenės ganytojas, visada klusnus jo Dvasios įkvėpimams.

Prisiimu šią ypatingą tarnybą, „petriškąją“ tarnybą, visuotinės Bažnyčios tarnystei nuolankiai atsiduodamas į Dievo Apvaizdos rankas. Ir pirmučiausia atnaujinu savo visišką ir pasitikintį prisirišimą prie Kristaus: „In Te, Domine, speravi; non confundar in aeternum!“

Su dėkinga siela dėkoju Jums, garbingieji broliai kardinolai, už parodytą pasitikėjimą, prašydamas palaikyti mane malda ir nuolatiniu, veikliu bei išmintingu bendradarbiavimu. Taip pat prašau visų brolių vyskupų būti šalia manęs malda ir patarimu, kad išties galėčiau būti Servus servorum Dei. Kaip Petras ir kiti apaštalai Viešpaties valia sudarė apaštališkąją Kolegiją, taip ir Petro įpėdinis, ir vyskupai, apaštalų įpėdiniai, – tai tvirtai pakartojo Susirinkimas – turi būti glaudžiai tarpusavyje susivieniję (plg. Lumen gentium, 22). Šia kolegialia bendryste, nors ir skiriasi Romos pontifiko ir vyskupų vaidmenys bei funkcijos, yra tarnaujama Bažnyčiai ir tikėjimo vienybei, nuo kurios didele dalimi priklauso evangelizuojamojo veikimo šiuolaikiniame pasaulyje veiksmingumas. Tad šiuo taku, kuriuo žengė mano garbingieji pirmtakai, ir aš noriu sekti tesirūpindamas skelbti visam pasauliui gyvąjį Kristaus buvimą.

3. Ypač priešais mane – popiežiaus Jono Pauliaus II liudijimas. Jis palieka Bažnyčią drąsesnę, laisvesnę, jaunesnę. Tai Bažnyčia, kuri pagal jo mokymą ir pavyzdį giedriai žvelgia į praeitį ir nesibaimina ateities. Didžiuoju jubiliejumi Bažnyčia yra įvesta į naująjį tūkstantmetį nešina rankose Evangelija, pritaikoma šiuolaikiniam pasauliui vis iš naujo autoritetingai aiškinant Vatikano II Susirinkimą. Popiežius Jonas Paulius II išties nurodė Susirinkimą kaip „kompasą“, pagal kurį orientuojamės plačiame trečiojo tūkstantmečio vandenyne (plg. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte, 57–58). Ir savo Dvasiniame testamente jis pažymėjo: „Esu įsitikinęs, kad naujos kartos dar ilgai semsis turtų, kuriuos šis XX amžiaus Susirinkimas mums dovanojo“ (2000.III.17).

Ir aš pradėdamas Petro Įpėdinio tarnystę noriu galingai patvirtinti savo apsisprendimą vykdyti pareigą įgyvendinti Vatikano II Susirinkimą, sekant savo pirmtakais ir ištikimai tęsiant dviejų tūkstantmečių Bažnyčios tradiciją. Šie metai yra 40-osios Susirinkimo pabaigos metinės (1965 m. gruodžio 8 d.). Bėgant laikui Susirinkimo dokumentai neprarado savo aktualumo; jų mokymas atsiskleidžia kaip ypač tinkamas naujų Bažnyčiai ir šiuolaikinei globalizuotai visuomenei kylančių būtinybių akivaizdoje.

4. Mano pontifikatas reikšmingai prasideda Bažnyčiai išgyvenant ypatingus Eucharistijai skirtus metus. Negi neįžvelgsiu tame Apvaizdos duoto sutapimo elemento, kuris turi apibūdinti tarnybą, į kurią esu pašauktas? Eucharistija – krikščioniškojo gyvenimo širdis ir Bažnyčios evangelizuojančios misijos šaltinis – negali nebūti nuolatinis petriškosios tarnystės, kuri man patikėta, centras ir versmė.

Eucharistija be paliovos daro prisikėlusį Kristų esantį, Kristų, kuris nepaliauja dovanotis kviesdamas mus dalyvauti prie Jo Kūno ir Kraujo stalo. Iš šios pilnutinės bendrystės su Juo kyla visi kiti Bažnyčios gyvenimo elementai, pirmiausia visų tikinčiųjų bendrystė, įpareigojimas skelbti ir liudyti Evangeliją, karšta meilė visiems, ypač vargšams ir mažiesiems.

Tad šiais metais Corpus Domini iškilmė turės būti švenčiama ypatingai. Eucharistija bus centre per Pasaulio jaunimo dienas Kelne rugpjūtį ir spalį per eilinį Vyskupų sinodo susirinkimą, kuriame bus plėtojama tema: „Eucharistija – Bažnyčios gyvenimo ir misijos šatinis ir viršūnė“. Visus prašau ateinančiais mėnesiais sustiprinti meilę ir pamaldumą Jėzui Eucharistijoje ir drąsiai bei aiškiai išreikšti tikėjimą tikru Viešpaties buvimu, pirmiausia per iškilmę ir tinkamą šventimą.

Ypač kreipiuosi į kunigus, apie kuriuos šiuo momentu su didžia meile mąstau. Tarnybinė kunigystė gimė Paskutinės vakarienės kambaryje drauge su Eucharistija – tai daug kartų pabrėžė garbingasis mano pirmtakas Jonas Paulius II. „Kunigiškajai egzistencijai juolab turi būti būdingas „eucharistinis pavidalas“, – rašė jis savo paskutiniajame laiške Didžiajam ketvirtadieniui (nr. 1). Prie šio tikslo prisideda pamaldus kasdienis šventųjų Mišių šventimas, kiekvieno kunigo gyvenimo ir misijos centras.

5. Eucharistijos maitinami ir palaikomi katalikai negali nesijausti neraginami linkti į tą pilnutinę vienybę, kurią Kristus karštai žadėjo Vakarienės kambaryje. Petro įpėdinis žino privaląs visiškai ypatingu būdu imtis šio didžiausio dieviškojo Mokytojo troškimo. Išties jam patikėta pareiga stiprinti brolius (plg. Lk 22, 32).

Tad nuo savo tarnybos Romos Bažnyčioje, kurią Petras aplaistė savo krauju, pradžios dabartinis įpėdinis visiškai sąmoningai prisiima kaip savo pirminį įpareigojimą nepailstamai darbuotis dėl visiškos ir regimos visų Kristaus sekėjų vienybės atkūrimo. Tai yra jo siekis, tai yra jo primygtinė pareiga. Jis supranta, kad tam negana parodyti gerus jausmus. Reikia konkrečių gestų, persmelkiančių sielas ir sujudinančių sąžines, padrąsinančių kiekvieną vidiniam atsivertimui, kuris yra kiekvienos pažangos ekumenizmo kelyje prielaida.

Būtinas teologinis dialogas, neišvengiama nuodugni istorinių priežasčių, lėmusių praeities pasirinkimus, peržvalga. Bet dar būtinesnis „atminties apvalymas“, kuriam daug kartų kvietė Jonas Paulius II, – jis vienintelis gali nuteikti žmones priimti pilnutinę Kristaus tiesą. Būtent priešais Jį, aukščiausiąjį kiekvienos gyvos esybės Teisėją, kiekvienas iš mūsų turi stoti suvokdamas, kad vieną dieną turėsime Jam duoti ataskaitą, ką padarėme ir ko nepadarėme dėl šio didžio gėrio – visiškos ir regimos visų Jo mokinių vienybės.

Dabartinis Petro įpėdinis jaučiasi asmeniškai įtrauktas į šį klausimą ir turįs padaryti visa, kas yra jo galioje, keldamas esminį ekumenizmo reikalą. Sekdamas savo pirmtakais jis yra visiškai apsisprendęs puoselėti kiekvieną iniciatyvą, kuri gali atrodyti tinkama skatinti ryšius ir sutarimą tarp skirtingų Bažnyčių ir bažnytinių bendrijų atstovų. Ir šia proga jis siunčia jiems nuoširdžiausius sveikinimus Kristuje, vieninteliame visų Viešpatyje.

6. Šį momentą atmintimi grįžtu prie neužmirštamos patirties, kurią visi išgyvenome gedimo Jono Pauliaus II mirties ir laidotuvių proga. Aplink jo mirtinguosius palaikus, paguldytus ant plynos žemės, susirinko Tautų vadovai, visų socialinių sluoksnių žmonės, ypač jaunuoliai, neužmirštamai apgaubdami meile ir pasigėrėjimu. Į jį su pasitikėjimu žvelgė visas pasaulis. Daugeliui atrodė, kad tas uolus dalyvavimas, kurį iki planetos ribų praplėtė visuomenės komunikavimo priemonės, buvo tarsi bendras prašymas padėti, kurį į popiežių nukreipė nūdienos žmonija, drumsčiama netikrumo ir baimių, klausianti savęs dėl savo ateities.

Šiandienos Bažnyčia privalo iš naujo suvokti užduotį vėl kreiptis į pasaulį balsu To, kuris pasakė: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12). Prisiimdamas savo tarnybą naujasis popiežius žino – jo užduotis padaryti, kad Kristaus šviesa sušvistų priešais šiandienos vyrus ir moteris: ne jo paties šviesa, bet Kristaus.

Tai suvokdamas aš kreipiuosi į visus, taip pat į kitų religijų sekėjus ar į tuos, kurie paprasčiausiai ieško atsakymo į esminius egzistencijos klausimus ir dar jų neatrado. Kreipiuosi į kiekvieną su paprastumu ir prielankumu, idant patikinčiau, kad Bažnyčia nori toliau su jais plėtoti atvirą ir nuoširdų dialogą, ieškant tikrojo žmogaus ir visuomenės gėrio.

Meldžiu Dievo vienybės ir taikos žmonijai ir išreiškiu visų katalikų pasiryžimą bendradarbiauti tikros socialinės plėtros, gerbiančios kiekvienos žmogiškosios būtybės orumą, labui.

Netausosiu jėgų ir atsidėsiu pažadėtojo dialogo, kurį mano garbingieji pirmtakai pradėjo su skirtingomis kultūromis, siekimui, nes tai yra tarpusavio supratimas, skatinantis visiems geresnės ateities sąlygas.

Ypač galvoju apie jaunuolius. Jus, privilegijuotus popiežiaus Jono Pauliaus II pašnekovus, meiliai apkabinu tikėdamasis, jei Dievas panorės, susitikti Kelne būsimųjų Pasaulio jaunimo dienų proga. Su jumis, brangūs jaunuoliai, Bažnyčios bei žmonijos ateitie ir viltie, tęsiu dialogą, įsiklausydamas į jūsų lūkesčius ir mėgindamas padėti dar gelmiškiau sutikti gyvąjį, amžinai jauną Kristų.

7. Mane nobiscum, Domine! Pasilik su mumis, Viešpatie! Šis maldavimas, kuris yra vyraujanti Jono Pauliaus II apaštališkojo laiško Eucharistijos metams tema, yra malda, spontaniškai ištrykštanti iš mano širdies pradedant tarnybą, kuriai Kristus mane pašaukė. Kaip Petras, aš atnaujinu Jam savo besąlygišką ištikimybės pažadą. Jis vienintelis, kuriam noriu tarnauti visiškai atsiduodamas jo Bažnyčios tarnystei.

Tai žadėdamas šaukiuosi motiniško Švenčiausiosios Marijos užtarimo, į jos rankas sudedu savo ir Bažnyčios dabartį ir ateitį. Taip pat teužtaria šventieji apaštalai Petras ir Paulius ir visi šventieji.

Kupinas tokių jausmų suteikiu jums, garbingieji Broliai Kardinolai, kurie dalyvaujate šiose apeigose, ir jas sekantiems per televiziją ir radiją ypatingą, meilingą palaiminimą.