Brangūs broliai ir seserys,

2006 metų vasario 11-ąją, Lurdo Švenčiausiosios Mergelės liturginio atminimo dieną, bus minima 14-oji Pasaulinė ligonių diena. Pastaraisiais metais ši diena buvo švenčiama Mvolyé Marijos šventovėje Jaundėje, ir šia proga tikintieji bei jų ganytojai viso Afrikos žemyno vardu iš naujo patvirtino savo pastoracinį įsipareigojimą ligonių atžvilgiu. Artimiausia diena vyks Adelaidėje, Australijoje, o šventinius įvykius vainikuos Eucharistijos šventimas katedroje, dedikuotoje šv. Pranciškui Ksaverui, nenuilstamam Rytų tautų misionieriui.

Šia proga Bažnyčia ketina su ypatingu rūpestingumu palinkti prie kenčiančiųjų, atkreipdama viešuomenės dėmesį į problemas, susijusias su proto sutrikimu, šiandien kamuojančiu penktadalį žmonijos ir esančiu tikru bei autentišku socialinės sveikatos apsaugos reiškiniu. Prisimindamas dėmesį, kurį šiam kasmetiniam įvykiui skirdavo mano garbingasis pirmtakas Jonas Paulius II, ir aš, brangūs broliai ir seserys, norėčiau dvasiškai dalyvauti Pasaulinėje ligonių dienoje, kad stabtelėjęs kartu su jos dalyviais apmąstyčiau protiškai neįgaliųjų padėtį pasaulyje ir paakinčiau Bažnyčios bendruomenes įsipareigoti liudyti Viešpaties švelnų gailestingumą jiems.

Daugelyje šalių šiuo klausimu dar nėra jokių įstatymų, o kitose psichinės sveikatos atžvilgiu trūksta aiškiai apibrėžtos politikos. Taip pat pastebėtina, kad daugelyje pasaulio sričių besitęsiantys ginkluoti konfliktai, baisių gamtos katastrofų seka ir terorizmo paplitimas ne tik sąlygojo šokiruojančią daugybę mirčių, bet ir nemenkam skaičiui išgyvenusiųjų sukėlė psichinių traumų, po kurių nelengva atsigauti. Be to, specialistai pripažįsta, kad naujų protinio sutrikimo formų pasirodymo ekonomiškai stipriose šalyse priežastis gali būti neigiamas moralinių vertybių krizės poveikis. Tai didina vienišumo jausmą, ardo ir net pakerta tradicines, pradedant šeimos institucija, socialinio audinio formas bei į paribį išstumia ligonius, pirmiausia protiškai neįgaliuosius, kurie dažnai laikomi našta šeimai ir visuomenei. Čia norėčiau padėkoti visiems įvairiais būdais bei lygmenimis besidarbuojantiems, kad solidarumo dvasia nesunyktų ir žmonės, vadovaudamiesi žmogiškumo bei Evangelijos idealais ir principais, nesiliautų globoję tokių savo brolių ir seserų.

Remiu visų siekiančiųjų laiduoti, kad protiškai neįgaliesiems būtų prieinama jiems būtina priežiūra, pastangas. Deja, daug kur pasaulyje paslaugų šiems ligoniams stokojama, jos yra nepakankamos arba nykstančios. Socialinė aplinka protiškai neįgaliuosius su jų ribotumais ne visados priima, tad ir dėl šios priežasties sunku surasti jų labui reikiamų žmogiškųjų bei finansinių išteklių. Siekiant šio sektoriaus darbuotojams suteikti galimybę veiksmingiau padėti šiems ligoniams bei jų šeimoms, kurios savo išgalėmis neįstengtų tinkamai prižiūrėti negalios ištiktų giminaičių, būtina geriau sustyguoti tinkamo gydymo ir jautrumo tokiam sutrikimui tandemą. Artimiausia Pasaulinė ligonių diena yra puiki proga išreikšti solidarumą šeimoms, turinčioms jų priežiūros reikalingų protiškai neįgalių narių.

Dabar norėčiau pats tiesiai kreiptis į jus, brangūs negalios slegiami broliai ir seserys, bei kviesti savo kančią kartu su Kristumi aukoti Tėvui, būnant tikriems, jog kiekvienas nuolankiai priimamas išbandymas yra pagirtinas ir pelno Dievo palankumą visai žmonijai. Džiaugiuosi tais, kurie jums padeda bei jumis rūpinasi gyvenamuosiuose centruose, dienos klinikose ir diagnostikos bei gydymo įstaigose, ir raginu juos stengtis laiduoti, kad tiems, kuriems to reikia, niekada netrūktų kiekvienam žmogui būdingą orumą gerbiančios medicininės, socialinės ir pastoracinės paramos.

Puikiai suvokdama savo pašaukimą rodyti Kristaus meilę ir rūpestį jų trokštantiems kenčiantiems, Bažnyčia, pirmiausia per kapelionus, nepaliaus siūliusi jums savo pagalbos. Pastoraciniams darbuotojams ir savanorių sąjungoms bei organizacijoms patikiu užduotį konkrečiomis formomis bei iniciatyvomis palaikyti šeimas, turinčias jų priežiūros reikalingų protiškai neįgalių narių, jų atžvilgiu vildamasis, jog tvirtės bei plis svetingumo ir dalijimosi kultūra, – taip pat ir dėl tinkamų įstatymų bei sveikatos apsaugos programų, numatančių pakankamus išteklius jų konkrečiam taikymui. Lygiai toks pat neatidėliotinas yra tokiame subtiliame visuomenės sektoriuje besidarbuojančio personalo ugdymas bei lavinimas. Kiekvienas krikščionis pagal savo savitą užduotį bei atsakomybę pašauktas prisidėti, kad šių mūsų brolių ir seserų orumas būtų pripažįstamas, gerbiamas ir skatinamas.

Duc in altum! Šį Petrui ir apaštalams skirtą Kristaus kvietimą adresuoju Bažnyčios bendruomenėms visame pasaulyje ir ypač tiems, kurie tarnauja ligoniams, idant, padedami Marijos Salus infirmorum, jie liudytų Dievo gerumą bei tėvišką rūpinimąsi. Tegu Švenčiausioji Mergelė paguodžia ištiktuosius negalios ir palaiko tuos, kurie, kaip gerasis samarietis, stengiasi palengvinti jų fizines ir dvasines žaizdas! Patikindamas, jog visi esate prisimenami mano maldose, mielai teikiu visiems savo palaiminimą.

Vatikanas, 2005 m. gruodžio 8 d.

BENEDICTUS PP. XVI