1. Tradicine žinia Pasaulinės taikos dienos proga naujųjų metų pradžioje visiems pasaulio vyrams bei moterims, pirmiausia asmenims, kenčiantiems dėl smurto ir ginkluotų konfliktų, kupinas vilties trokštu nuoširdžiai palinkėti giedresnio pasaulio, kuriame daugėtų žmonių, individualiai ar kolektyviai besistengiančių žengti teisingumo ir taikos keliais.

2. Iš pradžių norėčiau nuoširdžiai padėkoti savo pirmtakams, didiesiems popiežiams bei įžvalgiems taikos skatintojams Pauliui VI ir Jonui Pauliui II. Gaivinami Palaiminimų dvasios, jie daugybėje istorijos įvykių, ženklinusių jų pontifikatus, mokėjo įžvelgti Dievo, niekada nenustojančio rūpintis žmonių giminės likimu, apvaizdingą veikimą. Kaip nenuilstantys Evangelijos šaukliai, jie nuolatos kvietė visus, imant skatinti taikų sugyvenimą visose žemės dalyse, pradėti nuo Dievo. Šio jų iškilaus mokymo krypties laikosi ir mano pirmoji žinia Pasaulinės taikos dienos proga: ja noriu dar kartą patvirtinti tvirtą Šventojo Sosto pasiryžimą toliau tarnauti taikos reikalui. Pats Benedikto vardas, kurį pasirinkau savo išrinkimo į Petro sostą dieną, liudija mano nepajudinamą įsipareigojimą taikai. Per tai norėjau parodyti savo artumą ir šventajam Europos globėjui, taikos civilizacijos visame žemyne įkvėpėjui, ir popiežiui Benediktui XV, pasmerkusiam Pirmąjį pasaulinį karą kaip „bergždžias skerdynes“ [1] ir dėjusį pastangas, kad visi pripažintų motyvų taikos naudai viršenybę.

3. Šiųmetė apmąstymų tema „Tiesoje – taika“ išreiškia įsitikinimą, jog žmogus visada, kai yra apšviečiamas tiesos spindesio, beveik savaime pasuka taikos keliu. Vatikano II Susirinkimo, pasibaigusio prieš 40 metų, pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes teigiama, jog žmonijai nepavyks sukurti tikrai žmoniškesnio pasaulio visiems visos žemės žmonėms, jei tas nebus daroma atsinaujinusia dvasia atsivėrus taikos tiesai [2]. Tačiau kas norima pasakyti žodžiais „taikos tiesa“? Norint tinkamai į tai atsakyti, būtina neišleisti iš akių, kad taika nėra tiesiog ginkluotų konfliktų nebuvimas, bet laikytina „tvarkos, kurią žmonių visuomenei įdiegė dieviškasis Steigėjas ir kurią turi įgyvendinti vis tobulesnio teisingumo trokštantys žmonės“, vaisiumi [3]. Kaip mylinčio Dievo nustatytos ir panorėtos tvarkos padarinys, taika turi savo vidinę bei nenugalimą tiesą ir atsiliepia į mumyse nesunaikinamai gyvą troškimą bei viltį [4].

4. Taip apibrėžta, taika prieš akis iškyla kaip dangiška dovana ir dieviška malonė; ji reikalauja imtis didžiausios atsakomybės: visomis plotmėmis – tiesos, teisingumo, laisvės ir meilės – pritaikyti žmogaus istoriją prie dieviškosios tvarkos. Kai nebesilaikoma transcendentinės dalykų tvarkos ir nebegerbiama dialogo „gramatika“, kuri yra žmogaus širdyje įrašytas visuotinis moralės įstatymas [5], kai stabdomas bei apsunkinamas visapusiškas asmens vystymasis ir jo pamatinių teisių apsauga, kai tokia daugybė žmonių priversti pakelti nepakenčiamą neteisingumą bei nelygybę, kaip galima tikėtis taikos gėrio įgyvendinimo? Juk tada trūksta esminių elementų, suteikiančių tokio gėrio tiesai pavidalą. Šventasis Augustinas apibūdino taiką kaip tranquilitas ordinis [6], tvarkos ramybę, tai yra kaip padėtį, galiausiai leidžiančią pilnatviškai gerbti bei įgyvendinti žmogaus tiesą.

5. Tad kas gali trukdyti taiką įgyvendinti? Pačioje pirmoje Šventojo Rašto knygoje – Pradžios knygoje aikštėn iškeliamas melas, istorijos aušroje ištartas būtybės su dvišaku liežuviu, Jono vadinamos „melo tėvu“ (Jn 8, 44). Melas taip pat yra Biblijos paskutinėje, Apreiškimo, knygoje minima nuodėmė, užtverianti melagiams kelią į dangiškąją Jeruzalę: „O laike lieka <...> visi, kurie mėgsta melą ir jį daro“ (22, 15). Su melu susijusi nuodėmės drama bei jos iškrypę padariniai, niokoję ir tebeniokojantys asmenų ir tautų gyvenimą. Užtenka prisiminti, kas yra įvykę per pastarąjį amžių, kai klaidingos ideologinės bei politinės sistemos programiškai klastojo tiesą ir primetė išnaudojimą bei priespaudą pribloškiančiai daugybei vyrų ir moterų, išnaikindamos ištisas šeimas ir bendruomenes. Kaip po tokių patirčių rimto nerimo gali nekelti mūsų laikų melai, sudarantys grėsmingą mirties scenarijų daugelyje pasaulio sričių karkasą? Autentiška taikos paieška turėtų prasidėti nuo suvokimo, kad tiesos ir melo problema neaplenkia nė vieno žmogaus ir kad ji yra esmingai svarbi taikiai mūsų planetos ateičiai.

6. Taika yra nenumaldomas troškimas, glūdintis kiekvieno žmogaus širdyje nepaisant visų kultūrinės tapatybės savitumų. Todėl kiekvienas turi jausti pareigą šiam brangiam gėriui tarnauti bei stengtis, kad vogčia neįslinktų ir tarpusavio santykių neimtų nuodyti jokia netiesos forma. Visi žmonės priklauso vienai ir tai pačiai šeimai. Perdėtas jų skirtumų akcentavimas šiai pamatinei tiesai prieštarauja. Būtina susigrąžinti suvokimą, jog turime bendrą, galiausiai transcendentinę, paskirtį, kad galėtume tinkamiausiai išreikšti istorinius ir kultūrinius skirtumus, juos kitoms kultūroms priklausantiems asmenims ne priešpriešindami, bet su jais derindami. Būtent tokios paprastos tiesos daro taiką galimą; jos tampa nesunkiai suprantamos, jei turint tyras intencijas įsiklausoma į savo širdį. Taika tada pasirodo naujoje šviesoje: ne kaip tiesiog karo nebuvimas, bet kaip piliečių bendrabūvis teisingumo valdomoje visuomenėje, kur gėris, kiek įmanoma, įgyvendinamas kiekvieno iš jų labui. Taikos tiesa kviečia visus puoselėti vaisingus ir nuoširdžius santykius, akina ieškoti bei vaikščioti atleidimo ir susitaikymo keliais, garbingai elgtis kitų atžvilgiu ir laikytis duoto žodžio. Pirmiausia Kristaus mokiniai, jausdami blogio grėsmę ir todėl dieviškojo Mokytojo išlaisvinančio įsikišimo poreikį, su pasitikėjimu gręžiasi į jį gerai žinodami, kad jis „nepadarė nuodėmės, ir jo lūpose nerasta klastos“ (1 Pt 2, 22; plg. Iz 53, 9). Juk Jėzus apibrėžė save kaip Tiesą asmenyje ir, viename regėjime kreipdamasis į Apreiškimo knygos regėtoją, išreiškė savo visišką pasibjaurėjimą tais, „kurie mėgsta melą ir jį daro“ (Apr 22, 15). Būtent jis atskleidžia visą tiesą apie žmogų ir istoriją. Jo malonės jėga leidžia būti tiesoje bei tiesa gyventi, nes Jis yra visiškai tiesus ir ištikimas. Jėzus yra tiesa, dovanojanti mums taiką.

7. Taikos tiesa turi galioti bei skleisti savo išganingą šviesą ir tragiškomis karo sąlygomis. Pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes Vatikano II Susirinkimo tėvai pabrėžia, kad „per nelaimę karui jau kilus, tai dar nereiškia, kad kovojant su priešu visa yra leistina“ [7]. Siekdama maksimaliai apriboti griaunamuosius karo padarinius, ypač civilių gyventojų atžvilgiu, tarptautinė bendrija sukūrė tarptautinę humanitarinę teisę. Daugeliu progų bei įvairiais būdais Šventasis Sostas, įsitikinęs, jog taikos tiesa egzistuoja ir kare, šią humanitarinę teisę parėmė, ragindamas ją gerbti bei nedelsiant įgyvendinti. Tarptautinė humanitarinė teisė laikytina viena iš labiausiai nusisekusių bei veiksmingiausių reikalavimo, kylančio iš taikos tiesos, išraiškų. Būtent todėl visos tautos šią teisę privalo gerbti. Ji brangintina, o jos teisingas taikymas laiduotinas atnaujinant ją aiškiais nuostatais, gebančiais atsižvelgti į kintančius šiandienių ginkluotųjų konfliktų scenarijus bei vis naujesnių ir įmantresnių ginklų naudojimą.

8. Esu dėkingas tarptautinėms organizacijoms bei visiems, kurie nepaliaujamai visomis išgalėmis darbuojasi, kad būtų taikoma tarptautinė humanitarinė teisė. Čia negaliu užmiršti nė gausybės karių, dalyvaujančių sudėtingose konfliktų sprendimo bei sąlygų, būtinų taikai įgyvendinti, atkūrimo operacijose. Jiems trokštu priminti Vatikano II Susirinkimo žodžius: „Kas tarnybą tėvynei atlieka kariuomenėje, telaiko save tautų saugumo bei laisvės gynėjais ir, tinkamai atlikdami savo pareigas, tikrai teprisideda prie taikos palaikymo“ [8]. Būtent šiame reikliame fronte reiškiasi Katalikų Bažnyčios kariuomenės ordinariatų pastoracinė veikla: ir kariuomenės ordinarus, ir kariuomenės kapelionus visose situacijose bei aplinkose akinu, kad išliktų ištikimais taikos tiesos skleidėjais.

9. Iki pat šios dienos taikos tiesą dramatiškai į pavojų stato bei neigia terorizmas, savo grasinimais ir nusikalstamais aktais gebantis laikyti pasaulį, sukaustytą baimės ir nesaugumo. Mano pirmtakai Paulius VI ir Jonas Paulius II ne kartą atkreipė dėmesį į baisią teroristų atsakomybę ir smerkė mirtinų planų absurdiškumą. Šiuos planus iš tiesų įkvepia tragiškas ir sukrečiantis nihilizmas, kurį Jonas Paulius II nusakė šiais žodžiais: „Tas, kuris žudo vykdydamas teroro aktus, niekina žmoniją ir išreiškia neviltį gyvenimo bei ateities atžvilgiu: vadovaujantis tokiu požiūriu, viskas gali atrodyti nekęstina bei griautina“ [9]. Teroristinius planus ir aktus gali įkvėpti bei palaikyti ne tik nihilizmas, bet ir religinis fanatizmas, šiandien dažnai vadinamas fundamentalizmu. Nuo pradžių nujausdamas fanatiško fundamentalizmo keliamą didelės sprogstamosios galios pavojų, Jonas Paulius II jį griežtai pasmerkė, įspėdamas neprimetinėti kitiems savo įsitikinimų apie tiesą, užuot siūlius juos laisvai pasirinkti. Jis rašė: „Stengtis prievarta primesti kitiems tai, kas laikoma tiesa, reiškia pažeisti žmogiškosios būtybės orumą ir galiausiai įžeisti Dievą, kurio paveikslas ji yra“ [10].

10. Atidžiau pažvelgus, nihilizmas ir fundamentalizmas su tiesa susiję klaidingu būdu: nihilistai neigia bet kokios tiesos egzistavimą, fundamentalistai kelia pretenziją į teisę primetinėti ją jėga. Nepaisant skirtingų ištakų bei reiškimosi įvairiose kultūrinėse aplinkose, nihilizmą ir fundamentalizmą vienija pavojinga panieka žmogui bei jo gyvybei ir galiausiai pačiam Dievui. Juk šio bendro tragiško rezultato pagrindą sudaro visos Dievo tiesos iškreipimas: nihilizmas neigia Dievo egzistavimą bei jo apvaizdingą buvimą istorijoje; fanatiškasis fundamentalizmas subjauroja Jo meile bei gailestingumu spindintį veidą, pamainydamas Jį pagal savo paveikslą pasidirbdintais stabais. Analizuojant terorizmo šiuolaikinio reiškinio priežastis, pageidautina iš akių neišleisti ne tik politinių ir socialinių priežasčių, bet ir gilesnių kultūrinių, religinių ir ideologinių motyvų.

11. Mūsų epochoje žmonijos išgyvenamų grėsmių akivaizdoje visiems katalikams visame pasaulyje privalu intensyviau skleisti bei liudyti „taikos Evangeliją“, skelbiant, jog visos Dievo tiesos pripažinimas yra išankstinė ir būtina taikos tiesos stiprinimo sąlyga. Dievas yra Meilė, kuri gelbėja, mylintis Tėvas, trokštantis matyti, kad jo vaikai vienas kitą pripažįsta esant broliais bei seserimis ir stengiasi savo įvairiais talentais atsakingai tarnauti žmonių giminės bendrajam gėriui. Dievas yra neišsemiama vilties, įprasminančios asmeninį bei kolektyvinį gyvenimą, versmė. Dievas, vienintelis Dievas, daro visą gėrio bei taikos darbą veiksmingą. Istorija įtikinamai parodė, kad kova su Dievu, siekiant išrauti jį iš žmogaus širdies, įbaugintą bei nuskurdintą žmoniją veda ateities neturinčių sprendimų link. Tai turėtų akinti krikščionis būti įsitikinusiais Dievo, kuris neatskiriamai yra tiesa ir meilė, liudytojais, įsitraukiant į taikos tarnybą plataus ekumeninio bendradarbiavimo, taip pat bendradarbiavimo su kitomis religijomis bei visais geros valios žmonėmis dvasia.

12. Žvelgdami į dabartinę pasaulio situaciją, taikos statydinimo kelyje su pasitenkinimu galime pastebėti tam tikrų viltingų ženklų. Galvoje, pavyzdžiui, turiu ginkluotų konfliktų sumažėjimą. Tai, žinoma, dar labai nedrąsūs žingsniai taikos taku, tačiau jau gebantys atverti giedresnės ateities perspektyvą, pirmiausia kenčiančioms Palestinos, Jėzaus Žemės, tautoms ir tam tikrų Afrikos ir Azijos kraštų gyventojams, ne vienerius metu laukiantiems teigiamos sutaikymo ir susitaikinimo procesų pabaigos. Šiuos drąsinančius ženklus būtina stiprinti bei tvirtinti vieninga ir nenuilstama veikla, pirmiausia tarptautinei bendrijai ir jos organams, kurių užduotis yra užbėgti už akių konfliktams ir teikti taikius jau vykstančių konfliktų sprendimus.

13. Tačiau visa tai neturėtų kelti naivaus optimizmo. Nevalia užmiršti, kad, deja, vis dar tebevyksta kruvini brolžudiški konfliktai bei niokojantys karai, sėjantys ašaras bei mirtį plačiose žemės teritorijose. Yra situacijų, kur konfliktas rusena it ugnis po pelenais ir gali iš naujo įsiliepsnoti, sukeldamas nenuspėjamo masto sugriovimus. Valdžia, kuri, užuot visomis išgalėmis veiksmingai skatinusi taiką, kursto piliečių priešiškumą kitoms tautoms, užsitraukia labai sunkią atsakomybę: ypač neramiuose regionuose ji stato į pavojų sunkiomis derybomis pasiektą trapią pusiausvyrą, taip prisidėdama prie žmonijos dar nesaugesnės bei miglotesnės ateities. O ką pasakyti apie vyriausybes, kurios, norėdamos laiduoti savo šalių saugumą, viltis deda į branduolinius ginklus? Kartu su nesuskaičiuojamais geros valios žmonėmis galime tvirtinti, jog tokia perspektyva ne tik pragaištinga, bet ir visiškai klaidinga. Juk branduoliniame kare nugalėtojų nėra, tėra aukos. Taikos tiesa reikalauja, kad visi – ir vyriausybės, viešai ar slaptai jau ilgą laiką turinčios branduolinių ginklų, ir tos, kurios siekia jų įgyti, – aiškiais ir tvirtais sprendimais kartu pakeistų kryptį, pasukdami laipsniško ir darnaus nusiginklavimo linkme. Taip sutaupytos lėšos galėtų būti panaudotos plėtros projektams visų gyventojų, pirmiausia neturtingiausiųjų, naudai.

14. Su apgailestavimu čia taip pat negalima nepaminėti nerimą keliančio karinių išlaidų bei visad klestinčios prekybos ginklais didėjimo, tarptautinės bendrijos pradėtam politiniam bei teisiniam nusiginklavimo rėmimo procesui įklimpus beveik visuotinio abejingumo pelkėje. Apie kokią taikos ateitį galima kalbėti, kai nepaliaujamai investuojama į gamybą jau esamų ir kūrimą naujų ginklų? Iš širdies gelmių kyla troškimas, kad tarptautinė bendrija rastų drąsos bei išminties ryžtingai ir bendromis pastangomis dar kartą išjudinti nusiginklavimo procesą, taip konkrečiai taikant kiekvienam žmogui ir kiekvienai tautai duotą teisę į taiką. Įsipareigodami taikos gėrio laidavimui, tarptautinės bendrijos organai galėtų susigrąžinti autoritetą, būtiną, kad jų iniciatyvos būtų įtikinamos bei veiksmingos.

15. Naudos iš ryžtingo apsisprendimo nusiginkluoti pirmosios gautų neturtingosios šalys, ne be pagrindo po daugybės pažadų reikalaujančios teisės į plėtrą konkretaus įgyvendinimo. Tokia teisė taip pat buvo vėl iškilmingai patvirtinta Jungtinių Tautų Organizacijos, šiemet šventusios savo įsteigimo šešiasdešimtąsias metines, neseniai vykusioje generalinėje asamblėjoje. Patvirtindama savo pasitikėjimą šia tarptautine organizacija, Katalikų Bažnyčia linki jai atsinaujinimo instituciniu bei operatyviniu lygmeniu, idant ji įstengtų atsiliepti į naujus dabartinės epochos, paženklintos plataus globalizacijos reiškinio, reikalavimus. Jungtinių Tautų Organizacija turėtų tapti vis veiksmingesniu teisingumo, solidarumo ir taikos vertybių skatinimo pasaulyje įrankiu. Savo ruožtu Bažnyčia, ištikima iš savo Steigėjo gautai misijai, nenuilsdama visur skelbs „taikos Evangeliją“. Gaivinama tvirto įsitikinimo, jog teikia būtiną tarnystę visiems, atsiduodantiems taikos skatinimui, ji primena, jog taika, idant būtų autentiška ir tvari, statydintina ant tiesos apie Dievą ir tiesos apie žmogų uolos. Tiktai ši tiesa gali padaryti dvasią jautrią teisingumui, atverti ją meilei bei solidarumui, akinti visus žmones darbuotis siekiant tikrai laisvos ir solidarios žmonijos. Taip, autentiškos taikos pamatai remiasi tiktai tiesa apie Dievą ir žmogų.

16. Užbaigdamas šią žinią, norėčiau atskiru žodžiu kreiptis į tikinčius Kristų, vėl kviesdamas juos tapti dėmesingais ir tarnauti pasirengusiais Viešpaties mokiniais. Klausydamiesi Evangelijos, brangūs broliai ir seserys, mokomės grįsti taiką kasdienės egzistencijos, įkvėptos meilės įsakymo, tiesa. Kiekvienai bendruomenei būtina įsitraukti į intensyvų ir platų ugdymo bei liudijimo darbą, padedantį bręsti neatidėliotino būtinumo vis giliau atrasti taikos tiesą suvokimui. Sykiu prašau intensyvesnės maldos, nes taika pirmiausia yra Dievo dovana, kurios reikia nepaliaujamai melsti. Padedant Dievui, taikos tiesos skelbimas bei liudijimas neabejotinai bus įtikinamesni ir aiškesni. Su pasitikėjimu ir sūnišku atsidavimu gręžkime savo žvilgsnį į Mariją, Taikos Kunigaikščio Motiną. Šių naujųjų metų pradžioje prašykime jos padėti visai Dievo tautai visomis aplinkybėmis statydinti tiesą, būnant apšviestai Tiesos, kuri padaro mus laisvus (plg. Jn 8, 23). Jos užtariama žmonija vis labiau tebrangina šį pamatinį gėrį ir testiprina jo buvimą pasaulyje, idant ateinančioms kartoms būtų perduota giedresnė ir saugesnė ateitis!

Iš Vatikano, 2005 m. gruodžio 8 d.

BENEDICTUS PP. XVI