„Skelbiu jums didį džiaugsmą... Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 10–11). Šią naktį klausydamiesi piemenims tartų angelo žodžių vėl pajutome nuotaiką tos Betliejaus šventosios Nakties, kurią Dievo Sūnus tapo žmogumi ir gimęs varganame tvartelyje apsigyveno tarp mūsų. Šią iškilmingą dieną vėl skamba angelo skelbimas, ir mus, trečiojo tūkstantmečio žmones, raginantis priimti Išganytoją. Tenebijo šiuolaikinė žmonija įsileisti jį į savo namus, miestus, valstybes ir į kiekvieną žemės kampelį! Neseniai pasibaigusiame tūkstantmetyje ir ypač pastaraisiais amžiais įvyko didžiulė technikos ir mokslo pažanga; šiandien turime didžiulius medžiaginius išteklius. Tačiau jei technologijų eros žmogus pasiduos dvasinei atrofijai ir širdies tuštumai, jam gresia pavojus tapti savo proto laimėjimų ir savo veiklos galimybių auka. Dėl to labai svarbu, kad jis atvertų savo protą ir širdį Kristaus Gimimui – išganymo įvykiui, kuris gali grąžinti viltį kiekvieno žmogaus gyvenimui.

„Pabusk, žmogau, nes tau Dievas tapo žmogumi“ (šv. Augustinas. Sermo, 185). Pabusk, trečiojo tūkstantmečio žmogau! Kalėdų dieną Visagalis tampa kūdikiu ir prašo tavo pagalbos ir globos. Jo, kaip Dievo, buvimo būdas kelia iššūkį mūsų žmogiškajam buvimui; jo beldimasis į mūsų duris reikalauja atsakymo; reikalauja mūsų laisvo apsisprendimo; reikalauja, kad keistume savo santykį su gyvenimu ir jo sampratą. Modernieji laikai dažnai vaizduojami kaip pabudimas iš proto snaudulio, kaip ėjimas iš tamsybių į žmonijos šviesą. Tačiau be Kristaus vien proto šviesos nepakanka žmogui ir pasauliui apšviesti. Todėl Kalėdų dieną skambantys Evangelijos žodžiai – „Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9) – aidi kaip išganymo skelbimas visiems žmonėms. „Žmogaus slėpinys tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje“ (Gaudium et spes, 22). Bažnyčia nepaliaudama kartoja šią vilties žinią, kurią priminė prieš keturis dešimtmečius pasibaigęs Vatikano II Susirinkimas.

Šiuolaikini žmogau, subrendęs, bet kartais toks neišmintingas ir silpnavali, leisk, kad Betliejaus Kūdikis tave paimtų už rankos; nebijok, pasitikėk juo! Gaivinanti Jo šviesos jėga duoda tau drąsos darbuotis kuriant naują pasaulio tvarką, pagrįstą teisingais etikos ir ekonomikos santykiais. Jo meilė tevadovauja tautoms ir tepadeda joms suprasti, jog visi esame „šeima“, pašaukta kurti pasitikėjimo ir tarpusavio pagalbos santykius. Susivienijusi žmonija galės susidoroti su daugybe nerimą keliančių šio meto problemų: nuo terorizmo pavojaus iki žeminančio skurdo, kuriame gyvena milijonai žmonių; nuo ginklų platinimo iki didžiųjų epidemijų ar gamtos niokojimo, dėl kurio gresia pavojus žmonijos ateičiai.

Dievas, kuris mylėdamas žmogų tapo žmogumi, tepadeda visiems, kas siekia taikos ir integralios plėtros Afrikoje, kas priešinasi brolžudiškiems karams, idant sustiprėtų dabartinės dar trapios politinės permainos, idant būtų apgintos pagrindinės teisės žmonių, kenčiančių dėl tragiškų humanitarinių situacijų, kaip Darfure ir kitose Vidurio Afrikos srityse. Tepaskatina Lotynų Amerikos tautas gyventi taikoje ir santarvėje. Teįkvepia drąsos geros valios žmonėms, kurie darbuojasi Šventojoje Žemėje, Irake ir Libane, kur netrūksta vilties ženklų, tačiau jie dar turi būti patvirtinti pagarbos ir išminties įkvėptais darbais; testiprina dialogą Korėjos pusiasalyje ir kitose Azijos šalyse, kad įveikus pavojingą susipriešinimą bičiulystės dvasia būtų pasiekti taikūs sprendimai, kurių taip laukia vietiniai gyventojai.

Kalėdų dieną mūsų siela atsiveria vilčiai, kontempliuoja dieviškąją garbę, paslėptą suvystyto vystyklais ir paguldyto ėdžiose Kūdikio skurde: jis yra visatos Kūrėjas, tapęs bejėgiu kūdikiu! Priimti šį paradoksą, šį Kalėdų paradoksą, reiškia atrasti Tiesą, kuri išlaisvina, atrasti Meilę, kuri perkeičia būtį. Betliejaus Naktį Išganytojas tapo vienu iš mūsų, kad keliautų su mumis pavojingais istorijos keliais. Priimkime jo ištiestą ranką: jo ranka nenori nieko iš mūsų atimti, ji nori tik duoti.

Kartu su piemenimis įeiname į Betliejaus tvartelį. Mus pasitinka stebuklingo gimimo liudininkės Marijos meilės kupinas žvilgsnis. Tepadeda ji mums džiugiai išgyventi Kalėdas; teišmoko mus širdyse saugoti Dievo, kuris dėl mūsų tapo žmogumi, slėpinį. Teskatina liudyti pasauliui jo tiesą, meilę ir taiką.