Brangūs Broliai ir Seserys!

1. Įkandin Vatikano II Susirinkimo pabaigos keturiasdešimtųjų metinių man džiugu priminti dekretą dėl visuomenės komunikavimo priemonių Inter mirifica, kuriame ypač pripažinta komunikavimo priemonių galia daryti įtaką visai žmonių visuomenei. Būtinybė tinkamai panaudoti šią galią visos žmonijos naudai paskatino mane šioje mano pirmoje žinioje Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga glaustai apmąstyti komunikavimo priemonių kaip tinklo, palengvinančio komunikavimą, bendrystę ir bendradarbiavimą, sampratą.

Šventasis Paulius savo Laiške efeziečiams gyvai apibūdina mūsų žmogiškąjį pašaukimą būti „dieviškosios prigimties dalininkais“ (Dei Verbum, 2): per Kristų galime prieiti prie Tėvo Dvasioje; todėl nebesame ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, virstantys šventąja šventykla, Dievo buveine (plg. Ef 2, 18–22). Šis didis gyvenimo bendrystėje paveikslas aprėpia visus mūsų kaip krikščionių gyvenimo aspektus. Kvietimas būti ištikimiems Dievo savidavai – Kristui iš tiesų yra raginimas suvokti savyje jo dinaminę jėgą, trokštančią pasiekti kitus, kad jo meilė iš tikrųjų taptų vyraujančiu pasaulio matu (plg. Homilija per Pasaulinę jaunimo dieną, Kelnas, 2005 m. rugpjūčio 21 d.).

2. Technologinė pažanga komunikavimo priemonių srityje tam tikra prasme užkariavo laiką ir erdvę, įgalindama žmones tiesiogiai tuo pačiu laiko momentu bendrauti ir tada, kai juos skiria dideli atstumai. Tokia plėtra yra milžiniškas tarnavimo bendrajam gėriui potencialas bei „saugotinas ir skatintinas paveldas“ (plg. Sparti plėtra, 10). Tačiau, kaip visi žinome, mūsų pasaulis toli gražu netobulas. Kasdien mums primenama, kad tiesioginis komunikavimas nebūtinai statydina visuomenėje bendradarbiavimą ir bendrystę.

Ugdyti žmonių sąžines ir padėti formuoti jų mąstymą niekada nėra lengva užduotis. Autentiškas komunikavimas reikalauja principingos drąsos bei ryžto, reikalauja komunikavimo priemonių darbuotojų ryžtingo nusistatymo nesukniubti po tokia gausia informacijos našta ir kartu nesitenkinti dalinėmis ar laikinomis tiesomis. Priešingai, būtina ieškoti bei perteikinėti tai, kas yra galutinis žmogaus, asmens ir bendruomenės pagrindas ir prasmė (plg. Fides et ratio, 10). Taip komunikavimo priemonės gali konstruktyviai prisidėti prie viso to, kas gera ir teisinga.

3. Šiandien komunikavimo priemonėms adresuojamą kvietimą būti atsakingoms – būti kovotojomis už tiesą ir iš jos kylančios tiesos skatintojomis – kartu lydi dideli iššūkiai. Įvairios komunikavimo priemonės padeda keistis informacija, idėjomis, geriau vienam kitą suprasti, bet kartu yra paženklintos dviprasmiškumo. Komunikavimo priemonės yra „didžiulis apvalus stalas“ žmonijos dialogui, tačiau tam tikros tendencijos gimdo komunikavimo priemonėse savotišką monokultūrą, slopina kūrybinį talentą, riboja sudėtingos minties subtilumą, nuvertina kultūrinių praktikų savitumą ir religinio tikėjimo ypatingumą. Tokie iškraipymai atsiranda, kai komunikavimo pramonė virsta savitiksliu arba dirba siekdama tik pelno ir praranda atsakomybės bendrojo gėrio atžvilgiu jausmą.

Tad nuolatos būtina skatinti tiksliai informuoti apie įvykius, išsamiai nušviesti viešajam interesui svarbius dalykus, sąžiningai pateikti įvairius požiūrius. Ypač svarbu palaikyti bei remti santuoką ir šeimos gyvenimą, nes tai yra vieni iš kiekvienos kultūros bei visuomenės pamatų (plg. Apostolicam actuositatem, 11). Bendradarbiaudamos su tėvais, komunikavimo priemonės ir pramogų pramonė galėtų būti atrama atliekant sunkią, bet didelį pasitenkinimą keliančią vaikų auklėjimo užduotį, pateikdama žmonių gyvenimo ir meilės pavyzdžių (plg. Inter mirifica, 11). Kaip mus liūdina bei griaunamai veikia tai, kas priešinga! Argi neskauda mums širdies, kai mūsų jaunuoliai išstatomi žeminančioms arba klaidingoms meilės raiškos formoms, išjuokiančioms kiekvieno žmogaus Dievo dovanotą kilnumą bei keliančioms grėsmę šeimos interesams?

4. Norėdamas prisidėti prie komunikavimo priemonių konstruktyvaus buvimo bei teigiamo suvokimo visuomenėje, norėčiau iš naujo pabrėžti tris dalykus, nurodytus mano garbingojo pirmtako Jono Pauliaus II ir būtinus tarnavimui bendrajam gėriui: ugdymą, dalyvavimą ir dialogą (plg. Sparti plėtra, 11).

Mokymas atsakingai ir kritiškai naudotis komunikavimo priemonėmis padeda žmonėms naudotis jomis protingai ir tinkamai. Naujų žodžių bei vaizdų, kuriuos į visuomenę taip lengvai įvesdina pirmiausia elektroninės komunikavimo priemonės, gilų poveikį dvasia sunku pervertinti. Būtent todėl, kad šiuolaikinės komunikavimo priemonės ženklina žmonių kultūrą, jos turi nepasiduoti pagundai manipuliuoti, pirmiausia jaunimu, bet, priešingai, stengtis ugdyti bei tarnauti. Tada žmogaus kaip asmens vertos pilietinės visuomenės socialinį audinį jos ne ardys, bet sergės.

Dalyvavimas komunikavimo priemonėse kyla iš jų kaip gėrio, skirto visiems žmonėms, prigimties. Kaip viešasis tarnavimas, visuomenės komunikavimas reikalauja bendradarbiavimo bei bendros atsakomybės dvasios, kurią lydėtų griežta atskaitomybė už viešųjų išteklių naudojimą ir viešojo patikėtinio vaidmens vykdymą (plg. Visuomenės komunikavimo etika, 20), įskaitant rėmimąsi taisyklėmis bei kitomis priemonėmis ar struktūromis, skirtomis šiam tikslui įgyvendinti.

Galiausiai dialogo skatinimas puoselėjant kultūros mainus, solidarumo raišką ir pastangas dėl taikos teikia komunikavimo priemonėms didžiulę progą, kurią būtina suvokti bei išnaudoti. Taip jos taps įtakingu ir vertinamu visų tautų trokštamos meilės civilizacijos statydinimo ištekliu.

Esu tikras, jog rimtos pastangos įgyvendinti šiuos tris dalykus leis komunikavimo priemonėms teisingai plėtotis kaip komunikavimo, bendrystės ir bendradarbiavimo tinklui, padės vyrams, moterims ir vaikams geriau suvokti žmogaus kilnumą, būti atsakingesniems ir atviresniems kitų, visų pirma vargingiausių ir silpniausių visuomenės narių, atžvilgiu (plg. Redemptor hominis, 15; Visuomenės komunikavimo etika, 4).

Baigdamas grįžtu prie drąsinančių šventojo Pauliaus žodžių: Kristus yra mūsų sutaikinimas. Jame esame viena (plg. Ef 2, 14). Kartu nugriaukime skiriančias priešiškumo sienas ir statydinkime meilės bendrystę pagal Kūrėjo planą, kurį jis mums apreiškė per savo Sūnų!

Vatikanas, 2006 m. sausio 24 d., Šv. Pranciškaus Salezo šventė

BENEDICTUS PP. XVI