Gerbiamieji broliai vyskupai,
brangūs broliai ir seserys,

Būsimosios pasaulinės maldos už pašaukimus dienos šventimas suteikia progą pakviesti visą Dievo tautą apmąstyti temą Pašaukimas Bažnyčios slėpinyje. Apaštalas Paulius rašo: „Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, <…> mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sukūrimą <…> jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais“ (Ef 1, 3–5). Prieš pasaulio sukūrimą, prieš mums įžengiant į egzistenciją, dangiškasis Tėvas asmeniškai mus pasirinko, pašaukdamas užmegzti su juo sūnišką santykį per Įsikūnijusį Žodį Jėzų, vadovaujant Šventajai Dvasiai. Mirdamas dėl mūsų Jėzus mums atvėrė Tėvo meilės slėpinį ir tą jį visiškai užvaldžiusią meilę dovanojo mums visiems. Suvienyti su Jėzumi – Galva sudarome vieną Kūną – Bažnyčią.

Dėl dviejų tūkstantmečių istorijos svorio sunkiau suvokti šventojo Pauliaus mokymo šerdį sudarančio dieviškosios įsūnystės slėpinio naujumą. Apaštalas primena, jog Tėvas paskelbė „mums savo valios paslaptį <...> visa <...> iš naujo suvienyti Kristuje tartum galvoje“ (Ef 1, 9–10). Ne be entuziazmo jis priduria: „Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems. O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmgimis iš daugelio brolių“ (Rom 8, 28–29). Perspektyva išties nuostabi: esame pašaukti gyventi kaip Jėzaus broliai ir seserys, jaustis esą to paties Tėvo vaikai. Tai dovana, apverčianti visas vien žmogiškas mintis ir planus. Tikrojo tikėjimo išpažinimas plačiai atveria protus ir širdis neišsemiamam Dievo slėpiniui, persmelkiančiam žmogiškąją būtį. Ką besakyti apie mūsų dienomis labai stiprią pagundą jaustis pačiam sau pakankamam tokiu mastu, kad apsiribojama savimi ir užsiveriama slėpiningam Dievo planui. Į mus kreipiasi Kristaus asmenyje atsiskleidžianti Tėvo meilė.

Norint atsiliepti į Dievo kvietimą ir leistis į kelią nebūtina jau dabar būti tobuliems. Žinome, kad savo nuodėmės suvokimas leido sūnui palaidūnui ryžtis grįžti ir taip patirti susitaikinimo su Tėvu džiaugsmą. Žmogiškasis trapumas ir ribotumas nėra kliūtis, jei tai padeda vis labiau suvokti, jog mums reikia atperkamosios Kristaus malonės. Ši šventojo Pauliaus patirtis leido pasitikėti: „Todėl aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje“ (2 Kor 12, 9).

Bažnyčios – mistinio Kristaus Kūno slėpinyje dieviškoji meilės galia keičia žmogaus širdį, suteikdama jam gebėjimą perduoti Dievo meilę broliams. Amžių tėkmėje daugybė vyrų ir moterų, perkeisti dieviškosios meilės, pašventė savo egzistenciją Karalystės labui. Jau Galilėjos jūros krante daugelis buvo Kristaus patraukti: jie atėjo siekdami kūno ar dvasios išgydymo ir buvo paliesti jo malonės galybės. Kiti buvo jo parinkti asmeniškai ir tapo jo apaštalais. Taip pat matome asmenis – Mariją Magdalietę ir kitas moteris, – sekusius jį savo iniciatyva, tiesiog iš meilės, tačiau panašiai kaip mokinys Jonas užėmusius ypatingą vietą Jėzaus širdyje. Šie vyrai ir moterys, per Kristų pažinę Tėvo meilės slėpinį, išreiškia visados esančių Bažnyčioje pašaukimų daugybę. Jėzaus Motina Marija yra pašaukimo ypatingu būdu liudyti Dievo meilę pavyzdys – ji savo tikėjimo piligrimystėje tiesiogiai susijusi su Įsikūnijimo ir Atpirkimo slėpiniu.

Kristuje – Bažnyčios, jo Kūno, Galvoje visi krikščionys yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus“ (1 Pt 2, 9). Bažnyčia yra šventa, nors jos nariams ir reikia nuskaistinimo, kad šventumas, kuris yra Dievo dovana, juose žėrėtų visu spindesiu. Vatikano II Susirinkimas atskleisdamas visuotinį pašaukimą į šventumą teigia: „Kristaus sekėjai yra Dievo pašaukti ne dėl savo darbų, bet pagal jo paties planą bei jo malone ir yra nuteisinti Viešpatyje Jėzuje bei tikėjimo krikštu tikrai tapę Dievo vaikais ir dieviškosios prigimties dalininkais, todėl iš tikrųjų tapę šventi“ (Lumen gentium, 40). Pagal šį visuotinį kvietimą Aukščiausiasis Kunigas Kristus rūpindamasis Bažnyčia iš kiekvienos kartos pašaukia žmonių rūpintis jo tauta; jis ypač šaukia vyrus į tarnaujamąją kunigystę vykdyti tėviškąją funkciją, kylančią iš paties Dievo tėvystės (Ef 3, 15). Kunigo misija Bažnyčioje yra nepakeičiama. Vis dėlto, nors kai kuriuose regionuose pastebimas dvasininkų stygius, nedera prarasti tikrumo, kad Kristus ir toliau pažadins vyrų, kurie kaip apaštalai paliks savo užsiėmimus ir visiškai atsidės šventųjų slėpinių šventimui, Evangelijos skelbimui ir sielovados tarnystei. Mano garbingasis pirmtakas Jonas Paulius II apaštališkajame paraginime Pastores dabo vobis šia tema rašė: „Kunigo ryšį su Jėzumi Kristumi, o Jame – su Jo Bažnyčia grindžia pats buvimas kunigu sakramentinio patepimo – konsekracijos dėka, taip pat jo veikla, arba misija ir tarnyba. Ypatingu būdu „įšventintas kunigas yra Kristaus, esančio Bažnyčioje kaip slėpinyje, komunijoje ir misijoje, tarnas. Būdamas Kristaus „patepimo“ ir „misijos“ dalininkas, jis gali Bažnyčioje tęsti Kristaus maldą, žodį, auką ir išganomąją veiklą. Tad jis yra Bažnyčios – slėpinio tarnas, nes sudabartina prisikėlusio Kristaus dalyvavimo bažnytinius ir sakramentinius ženklus“ (16).

Kitas ypatingas pašaukimas, užimantis Bažnyčioje garbingą vietą, yra pašaukimas į pašvęstąjį gyvenimą. Marijos iš Betanijos, kuri „atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių“ (Lk 10, 39), pavyzdžiu, daugelis vyrų bei moterų pasišvenčia visiškai ir išskirtinai sekti Kristumi. Nors jie įvairiopai tarnauja žmogiškojo ugdymo srityje, rūpinasi vargšais, vykdo švietimą, padeda ligoniams, tačiau šios veiklos nelaiko pagrindiniu gyvenimo tikslu, bet, kaip pabrėžiama Kanonų teisės kodekse: „Pirmutinė ypatinga vienuolių pareiga turi būti dieviškųjų dalykų apmąstymas ir nuolatinis vienijimasis su Dievu maldoje“ (kan. 663, § 1). Apaštališkajame paraginime Vita consecrata Jonas Paulius II pažymėjo: „Bažnyčios tradicija vienuolinę profesiją laiko ypatingu ir vaisingu Krikšto pašventimo pagilinimu, kadangi per ją glaudi jau krikštu pradėta vienybė su Kristumi pavirsta supanašėjimo su Juo dovana, kurią aiškiau išreiškia ir realizuoja evangelinių patarimų išpažinimas“ (30).

Atmindami Kristaus patarimą: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mt 9, 37), atkreipiame dėmesį į reikalą melsti pašaukimų į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą. Nenuostabu, kad ten, kur meldžiamasi, pašaukimai klesti. Bažnyčios šventumas iš esmės priklauso nuo vienybės su Kristumi ir nuo atvirumo malonės, veikiančios tikinčiųjų širdyse, slėpiniui. Todėl visus tikinčiuosius norėčiau pakviesti puoselėti artimą ryšį su Kristumi, savo tautos Mokytoju ir Ganytoju, sekant Marija, saugojusia ir svarsčiusia širdyje dieviškuosius slėpinius (plg. Lk 2, 19). Drauge su Ja, užimančia kertinę vietą Bažnyčios slėpinyje, meldžiamės:

Tėve, pažadink tarp krikščionių
gausių ir šventų pašaukimų į kunigystę,
kurie palaikytų gyvą tikėjimą
ir su dėkingumu išsaugotų tavo Sūnaus Jėzaus atminimą,
skelbdami jo Žodį ir teikdami sakramentus,
kuriais tu nuolat atnaujini tikinčiuosius.

Duok mums šventų tavo altoriaus tarnautojų,
rūpestingai ir uoliai saugančių Eucharistiją,
iškiliausios Kristaus dovanos sakramentą
pasaulio atpirkimui.

Pašauk tavo gailestingumo tarnautojų,
kurie per Sutaikinimo sakramentą
skleistų tavo atleidimo džiaugsmą.

Tėve, padaryk, kad Bažnyčia su džiaugsmu priimtų
gausius tavo Sūnaus Dvasios įkvėpimus
ir klusniai priimdama jo pamokymus
rūpintųsi pašaukimais į kunigystės tarnybą
bei pašvęstąjį gyvenimą.

Padėk vyskupams, kunigams ir diakonams,
pašvęstiesiems asmenims ir visiems pakrikštytiesiems Kristuje,
kad ištikimai vykdytų savo misiją tarnaudami Evangelijai.
To prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Marija, Apaštalų Karaliene, melski už mus!

Iš Vatikano, 2006 m. kovo 5 d.

BENEDICTUS PP. XVI