Brangūs Broliai ir Seserys!

Christus resurrexit! – Kristus prisikėlė!

Didžioji šios nakties vigilija leido mums iš naujo išgyventi lemiamą ir nuolat aktualų prisikėlimo įvykį, pagrindinį krikščioniškojo tikėjimo slėpinį. Bažnyčiose uždegtos nesuskaičiuojamos Velykų žvakės, simbolizuojančios Kristaus šviesą, kuri apšvietė ir tebeapšviečia žmoniją, visiems laikams nugalėdama nuodėmės ir blogio tamsą. Ir šiandien galingai suskamba žodžiai, pribloškiantys moteris, pirmą dieną po šabo atėjusias prie kapo, kuriame skubiai buvo palaidotas nuo kryžiaus nuimtas Jėzaus kūnas. Nuliūdusios ir nepaguodžiamos dėl savo Mokytojo netekties, jos rado didelį akmenį, nuritintą nuo kapo angos, ir, įėjusios į kapo rūsį, pamatė, kad kūno ten nebėra. Joms tokioms sutrikusioms bei suglumusioms stovint, prie jų netikėtai prisiartino du vyrai spindinčiais drabužiais ir tarė: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė“ (Lk 24, 5–6). „Non est hic, sed resurrexit“ (Lk 24, 6). Nuo to ryto šie žodžiai be paliovos skamba visatoje kaip džiaugsmo skelbimas, nepakitęs per amžius ir kartu kupinas begalinių bei vis naujų atgarsių.

„Nėra jo čia, jis prisikėlė“. Dangiškieji pasiuntiniai iš pradžių praneša, kad Jėzaus „čia nėra“: Dievo Sūnaus nebėra kape, nes jis negalėjo likti mirties grobis (plg. Apd 2, 24), o kapas negalėjo sulaikyti „Gyvojo“ (plg. Apr 1, 18), kuris pats yra gyvybės šaltinis. Kaip Jona žuvies pilve, taip ir nukryžiuotas Jėzus per šabą išbuvo žemės širdyje (plg. Mt 12, 40). Tas šabas, pasak evangelisto Jono, iš tikrųjų buvo „didelės šventės diena“ (19, 31), iškilmingiausia istorijos diena, nes tą dieną „šabo Viešpats“ (Mt 12, 8) atbaigė savo kuriamąjį darbą (plg. Pr 2, 1–4a), iškeldamas žmogų ir visą kosmosą į Dievo vaikų garbės laisvę (plg. Rom 8, 21). Atlikus šį nepaprastą darbą, negyvas kūnas buvo paliestas Dievo gyvojo dvelksmo ir, sugriovęs kapo užtvarą, šlovingai prisikėlė. Todėl angelai skelbia: „Nėra jo čia“, jis nebegali būti kape. Žmonių žemėje jis keliavo ir savo kelionę, kaip ir visi, užbaigė kape, tačiau mirtį nugalėjo ir visiškai naujaip, grynos meilės aktu, atvėrė, atlapojo žemę Dangui.

Krikšto, kuriuo esame į jį „įtraukiami“, dėka jo prisikėlimas tampa mūsų prisikėlimu. Tą išpranašavo pranašas Ezechielis: „Atversiu jūsų kapus ir prikelsiu jus iš kapų, mano tauta, ir parvesiu jus į Izraelio žemę“ (Ez 37, 12). Šie pranašiški žodžiai nepakartojamą vertę įgyja Velykų dieną, nes šiandien išsipildo Kūrėjo pažadas; šiandien, šiais nerimo bei netikrumo paženklintais mūsų laikais, iš naujo išgyvename prisikėlimo, pakeitusio mūsų gyvenimo veidą, pakeitusio žmonijos istoriją, įvykį. Iš prisikėlusio Kristaus vilties laukia – kartais ir nesąmoningai – visi, vis dar supančioti kančios ir mirties grandinių.

Afrikoje Prisikėlusiojo Dvasia teatneša palengvėjimo bei saugumo Darfuro gyventojams, gyvenantiems nebepakenčiamomis humanitarinėmis sąlygomis; Didžiųjų ežerų regiono, kur daug žaizdų dar neužgijusios, žmonėms ir įvairioms Afrikos tautoms, trokštančioms susitaikymo, teisingumo ir plėtros. Tragišką smurtą Irake, ir toliau negailestingai reikalaujantį aukų, tenugali pagaliau taika. Nuoširdžiai taikos linkiu ir įsitraukusiems į konfliktą Šventojoje Žemėje, kviesdamas visus kantriam ir ištvermingam dialogui, kuris pašalintų iš kelio senas ir naujas kliūtis. Tarptautinė bendrija, iš naujo patvirtinanti Izraelio teisę gyventi taikoje, tepadeda palestiniečių tautai įveikti sudėtingas gyvenimo sąlygas bei statydinti savo ateitį artinantis prie tikros valstybės įsteigimo. Lotynų Amerikos šalyse Prisikėlusiojo Dvasia iš naujo teatgaivina pastangas pagerinti milijonų žmonių gyvenimo sąlygas, pašalinti pasibjaurėtiną žmonių grobimo rykštę, sustiprinti demokratijos institucijas santarvės ir veiklaus solidarumo dvasia. Dėl tarptautinių krizių, susijusių su branduoline jėga, tai rimtomis bei nuoširdžiomis derybomis tebūna pasiektas visų atžvilgiu garbingas sprendimas, ir testiprėja tautų bei tarptautinių organizacijų atsakingųjų noras įgyvendinti etnosų, kultūrų ir religijų taikų sugyvenimą, atitolinantį terorizmo grėsmę.

Prisikėlęs Viešpats teleidžia visur pajusti savo gyvybės, taikos ir laisvės jėgą. Visiems skirti šiandieniai žodžiai, kuriais Velykų rytą angelas nuramino išsigandusias moterų širdis: „Jūs nebijokite! ... Jo čia nebėra, jis prisikėlė“ (Mt 28, 5–6). Jėzus prisikėlė ir dovanoja mums taiką; jis pats yra taika. Todėl Bažnyčia pabrėžtinai kartoja: „Kristus prisikėlė – Christós anésti“. Tenebijo trečiojo tūkstantmečio žmonės atverti jam širdį. Jo Evangelija su kaupu numaldo taikos bei laimės troškimą, gyvą kiekvieno žmogaus širdyje. Kristus gyvas ir eina su mumis. Koks neišmatuojamas meilės slėpinys! Christus resurrexit, quia Deus caritas est! Alleluia!