Brangūs Broliai ir Seserys,

1. Keturiasdešimt pirmosios Pasaulinės komunikavimo dienos tema „Vaikai ir visuomenės komunikavimo priemonės: iššūkis ugdymui“ kviečia mus apmąstyti dvi labai svarbias tarpusavyje susijusias temas. Pirmoji yra vaikų ugdymas. Antroji, galbūt mažiau akivaizdi, bet ne mažiau svarbi, – žiniasklaidos ugdymas.

Šiandien ugdymui kylantys sudėtingi iššūkiai dažnai susiję su didėjančia žiniasklaidos įtaka mūsų pasaulyje. Padedama sparčios technologijos plėtros, žiniasklaida, kaip globalizacijos reiškinio aspektas, esmingai formuoja kultūrinę aplinką (plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Sparti plėtra, 3). Iš tikrųjų kai kurie žmonės tvirtina, jog ugdomoji žiniasklaidos įtaka konkuruoja su mokyklos, Bažnyčios ir gal net šeimos įtaka. „Daugeliui tikrovė yra tai, ką, kaip tokią, apibrėžia visuomenės komunikavimo priemonės“ (Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių taryba. Aetatis novae, 4).

2. Santykį tarp vaikų, žiniasklaidos ir ugdymo galima svarstyti dviem požiūriais: kaip vaikų ugdymą per žiniasklaidą; taip pat kaip vaikų ugdymą turėti tinkamą nuostatą žiniasklaidos atžvilgiu. Iš to kyla tam tikras savitarpio ryšys, rodantis tiek žiniasklaidos industrijos atsakomybę, tiek poreikį, kad skaitytojai, žiūrovai ir klausytojai aktyviai bei kritiškai dalyvautų. Atsižvelgiant į tai, būtina ugdyti vaikus tinkamai naudotis žiniasklaida, siekiant jų kultūrinės, moralinės ir dvasinės sklaidos.

Kaip galima apsaugoti ir puoselėti šį bendrą gėrį? Tėvams, Bažnyčiai ir mokyklai tenka atsakomybė ugdyti vaikų gebėjimą kritiškai atsirinkti naudojantis žiniasklaida. Tėvų vaidmuo yra pirminės svarbos. Jie turi teisę ir pareigą užtikrinti, kad žiniasklaida būtų naudojamasi protingai, ugdydami savo vaikų sąžinę daryti sveikus ir objektyvius sprendimus, kuriais jie po to vadovaudamiesi pasirinktų ar atmestų esamas programas (plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio, 76). Taip darydami tėvai turėtų būti drąsinami ir padedami mokyklų bei parapijų, ir tai laiduotų, kad šis sunkus, tačiau nuopelningas tėvystės aspektas yra palaikomas platesnės bendruomenės.

Ugdymas, kaip naudotis žiniasklaida, turėtų būti pozityvus. Kai vaikams perteikiami estetiniu ir moraliniu požiūriu iškilūs dalykai, jiems padedama ugdyti protingumą, lavinti vertinimo ir skyrimo įgūdžius. Svarbu pripažinti pamatinę tėvų pavyzdžio vertę ir naudą supažindinant jaunimą su vaikų literatūros klasika, menu ir vertinga muzika. Nors populiarioji literatūra visuomet turės savo vietą kultūroje, tačiau sensacijų vaikymosi pagunda ugdymo vietose neturėtų būti pasyviai priimama. Grožis, savotiškas dieviškumo veidrodis, įkvepia ir gaivina jaunuolių širdis bei protus, o bjaurumas ir vulgarumas turi žlugdantį poveikį nuostatoms ir elgsenai.

Ugdymas naudotis žiniasklaida, panašiai kaip ir ugdymas apskritai, reikalauja ugdymo, kaip naudotis laisve. Tai yra įpareigojanti užduotis. Laisvė taip dažnai pateikiama kaip nepaliaujamas malonumų ir naujų patirčių ieškojimas. Tačiau tai yra pasmerkimas, o ne išlaisvinimas! Tikroji laisvė niekada negalėtų pasmerkti individo, ypač vaiko, nepasotinamam naujovių ieškojimui. Tiesos šviesoje tikroji laisvė patiriama kaip lemiamas atsakas į Dievo ištartą žmonijai „taip“, raginantis mus ne be atrankos, bet laisvai pasirinkti visa, kas yra gera, teisinga ir gražu. Tėvai, būdami tos laisvės saugotojai, duodami savo vaikams tolydžio vis didesnę laisvę, įveda juos į gilų gyvenimo džiaugsmą (plg. Kalba V Pasauliniame šeimų susitikime. Valensija, 2006 m. liepos 8 d.).

3. Šį nuoširdų tėvų ir mokytojų troškimą ugdyti vaikus grožio, tiesos ir gėrio keliais žiniasklaidos pramonė gali palaikyti tik tokiu mastu, kiek ji ugdo pamatinį žmogaus orumą, tikrąsias santuokos ir šeimos gyvenimo vertybes, puoselėja pozityviuosius žmonijos pasiekimus bei tikslus. Taigi ne tik tėvai ir mokytojai, bet taip pat visi turintieji pilietinę atsakomybę ypač dėmesingai ir net kaip į neatidėliotiną būtinybę žvelgia į žiniasklaidos, įsipareigojusios veiksmingai ugdyti ir laikytis etikos normų, reikalingumą.

Išreikšdami tikėjimą, kad daugelis žmonių, įsitraukusių į visuomenės komunikavimo sritį, nori daryti tai, kas teisinga (plg. Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių taryba. Visuomenės komunikavimo etika, 4), turime taip pat pripažinti, jog dirbantieji šioje srityje susiduria su „ypatinga psichologine įtampa ir etinėmis dilemomis“ (Aetatis novae, 19), ir tai dėl komercinio konkuravimo kartais pastūmėja komunikavimo darbuotojus taikyti žemesnį normų standartą. Bet kokia tendencija gaminant programas bei produktus – taip pat animacinius filmus ir vaizdo žaidimus – kai pramogos vardan aukštinama prievarta ir vaizduojama antisociali elgsena arba sumenkinamas žmogaus lytiškumas, – yra iškrypimas, juo labiau pasibjaurėtinas, kai šios programos skiriamos vaikams bei paaugliams. Kaip galima būtų paaiškinti šią „pramogą“ nesuskaičiuojamai daugybei nekaltų jaunuolių, iš tikrųjų kenčiančių dėl smurto, išnaudojimo ir prievartavimo? Šiuo požiūriu visiems vertėtų apmąstyti priešingybę tarp Kristaus, kuris laimino vaikus, „apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas“ (Mk 10, 16), ir to, kuris „papiktintų bent vieną iš šitų mažutėlių” – „jam būtų geriau, jei ant kaklo būtų užmauta girnapusė ir jis būtų įmestas jūron“ (Lk 17, 2). Aš vėl kreipiuosi į žiniasklaidos industrijos vadovus, ragindamas ugdyti ir raginti gamintojus saugoti bendrąjį gėrį, laikytis tiesos, saugoti individualų žmogaus orumą ir ugdyti pagarbą šeimos poreikiams.

4. Pati Bažnyčia, vadovaudamasi jai patikėtos išganymo žinios šviesa, taip pat yra žmonijos mokytoja ir sveikina galimybę pasiūlyti pagalbą tėvams, auklėtojams, komunikavimo srities darbuotojams ir jaunuoliams. Bažnytinės parapijų bei mokyklų programos turėtų šiandien sudaryti žiniasklaidos ugdymo avangardą. Bažnyčia visų pirma trokšta dalytis tokia žmogiškojo orumo vizija, kuri sudaro visokio vertingo žmogiškojo komunikavimo šerdį. „Žvelgiu Kristaus akimis ir taip galiu dovanoti kitam daugiau negu trūkstamų išorinių dalykų: galiu dovanoti jam meilės žvilgsnį, kurio jis pasigenda“ (Deus caritas est, 18).

Iš Vatikano 2007 m. sausio 24 d., per Šv. Pranciškaus Saleziečio šventę.

BENEDICTUS PP. XVI