Brangūs jaunuoliai!

1. XXIII Pasaulinė jaunimo diena

Visada su dideliu džiaugsmu prisimenu 2005 metų rugpjūtį Kelne drauge išgyventus momentus. Tos nepamirštamos, mano mintyje bei širdyje įsirėžusios tikėjimo ir entuziazmo manifestacijos pabaigoje paskyriau būsimojo susitikimo laiką 2008 m. Sidnėjuje. Tai bus XXIII Pasaulinė jaunimo diena, kurios tema: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais“ (Apd 1, 8).

Pasirengimo Sidnėjaus susitikimui pagrindinė mintis yra Šventoji Dvasia ir misija. 2006 m. apmąstėme Šventąją Dvasią kaip Tiesos Dvasią, 2007 m. stengiamės giliau pažinti ją kaip Meilės Dvasią, idant kelyje į 2008 m. Pasaulinę jaunimo dieną mąstytume apie jėgos ir liudijimo Dvasią, teikiančią mums drąsos gyventi Evangelija ir uolumo ją skelbti. Esmingai svarbu, kad kiekvienas iš jūsų, jaunuolių, bendrystėje su savo auklėtojais galėtumėte apmąstyti tą pagrindinį išganymo istorijos veikėją, t. y. Šventąją Dvasią, arba Jėzaus Dvasią, ir taip pasiekti kilnių tikslų: pažinti tikrą Šventosios Dvasios tapatybę, pirmiausia klausydamiesi Dievo žodžio bibliniame Apreiškime; aiškiai suvokti jos nuolatinį, aktyvų dalyvavimą Bažnyčios gyvenime; ypač naujai atrasti Šventąją Dvasią kaip „sielą“, gyvybinį tikrojo krikščioniškojo gyvenimo kvėpimą per įkrikščioninimo sakramentus – Krikštą, Sutvirtinimą ir Eucharistiją; bręsti vis giliau ir džiaugsmingiau suvokiant Jėzų ir drauge sėkmingai įgyvendinti Evangeliją trečiojo tūkstantmečio pradžioje. Šia žinia mielai siūlau Jums mąstymo apmatus, idant per šiuos parengiamuosius metus gilindamiesi pasitikrintumėte savo tikėjimo į Šventąją Dvasią kokybę; kad galėtumėte atrasti šį tikėjimą, jei jis buvo prarastas, sustiprintumėte, jei buvo nusilpęs, gėrėtumėtės juo kaip bendryste su Tėvu ir jo Sūnumi Jėzumi Kristumi per nepamainomą Šventosios Dvasios veikimą. Niekuomet nepamirškite, kad Bažnyčia ir net visa žmonija, tiek supanti jus dabar, tiek laukianti ateityje, labai daug tikisi iš jūsų, jaunuolių, nes turite savyje aukščiausią Tėvo dovaną, Jėzaus Dvasią.

2. Šventosios Dvasios pažadas Biblijoje

Dėmesingas Dievo žodžio apie Šventosios Dvasios slėpinį ir jos veikimą klausymasis veda mus į didį ir reikšmingą pažinimą, kurį noriu apibendrinti tolesniuose punktuose.

Prieš pat žengdamas į dangų Jėzus sakė mokiniams: „Atsiųsiu jums, ką yra pažadėjęs mano Tėvas“ (Lk 24, 49). Tai įvyko Sekminių dieną, kai mokiniai drauge su Mergele Marija buvo susivieniję maldoje Aukštutiniame kambaryje. Šventosios Dvasios išliejimas gimstančioje Bažnyčioje buvo ankstesnio Dievo pažado, paskelbto ir parengto visame Senajame Testamente, įvykdymas.

Jau nuo pirmųjų puslapių Biblijoje kalbama apie Dievo Dvasią, kuri tarsi dvelksmas „dvelkė viršum vandenų“ (Pr 1, 2), ir patikslinama, jog Dievas įkvėpė į žmogaus nosį gyvybės alsavimą (plg. Pr 2, 7), taip įkvėpdamas jam gyvybę. Po pirmosios nuodėmės gaivinanti Dievo Dvasia daug kartų apsireiškė žmonijos istorijoje, žadindama pranašus, idant ragintų išrinktąją tautą gręžtis į Dievą ir ištikimai laikytis jo įsakymų. Garsiame pranašo Ezekielio regėjime Dievas gaivina savo Dvasia žydų tautą, kuri yra kaip „sudžiūvę kaulai“ (plg. Ez 37, 1–14). Joelis pranašauja „išlieti dvasią“ ant visos žmonijos, neišskiriant nė vieno. Šventasis autorius rašo: „Tada išliesiu savo dvasią ant visos žmonijos. <…> Net ant vergų – vyrų ir moterų – tomis dienomis išliesiu savo dvasią“ (Jl 3, 1–2).

„Atėjus laiko pilnatvei“ (plg. Gal 4, 4), Viešpaties angelas apreiškė Nazareto Mergelei, jog Šventoji Dvasia, „Aukščiausiojo galybė“ nužengs ir pridengs ją savo šešėliu. Todėl tas, kurį ji pagimdys, bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi (plg. Lk 1, 35). Būtent šią pranašystę Jėzus priminė savo viešosios veiklos pradžioje Nazareto sinagogoje, bylodamas nustebusiems žmonėms: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“ (Lk 4, 18–19; plg. Iz 61, 1–2). Kreipdamasis į dalyvaujančiuosius jis pačiam sau pritaikė pranašo žodžius, patvirtindamas: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21). Prieš savo mirtį ant kryžiaus jis daugelį kartų žadėjo savo mokiniams, kad ateis Šventoji Dvasia, „Guodėja“, kurios misija bus liudyti apie jį ir lydėti tikinčiuosius, mokyti juos ir vesti į tiesos pilnatvę (plg. Jn 14, 16–17. 25–26; 15, 26; 16, 13).

3. Sekminės – Bažnyčios misijos pradžia

Prisikėlimo dienos vakare Jėzus pasirodė mokiniams, kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią“ (Jn 20, 22). Sekminių dieną Šventoji Dvasia nužengė ant apaštalų su dar didesne jėga. Apaštalų darbų knygoje skaitome: „Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų“ (Apd 2, 2–3).

Šventoji Dvasia vidujai atnaujino apaštalus, suteikdama jiems galią, davusią drąsos be baimės skelbti: „Kristus numirė ir prisikėlė!“ Išlaisvinti nuo bet kokios baimės jie ėmė atvirai skelbti (plg. Apd 2, 29; 4, 13; 4, 29. 31). Baimingi žvejai virto drąsiais Evangelijos skelbėjais. Net jų priešininkai negalėjo suprasti, kaip tie „paprasti, nemokyti žmonės“ (plg. Apd 4, 13) gali rodyti tokią drąsą ir džiugiai pakelti priešiškumą, kentėjimus ir persekiojimus. Niekas negalėjo jų sulaikyti. Bandžiusiems juos priversti nutilti jie atsakė: „Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję“ (Apd 4, 20). Taip gimė Bažnyčia, kuri nuo Sekminių nepaliaujamai skleidė Gerąją Naujieną „ligi pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8).

4. Šventoji Dvasia, Bažnyčios siela ir bendrystės pradas

Norėdami suprasti Bažnyčios misiją turime grįžti į Vakarienės menę, kur mokiniai liko drauge (plg. Lk 24, 49) melsdamiesi su „Motina“ Marija, laukdami pažadėtosios Dvasios. Iš tos gimstančios Bažnyčios ikonos kiekviena krikščioniškoji bendruomenė turi nuolat semtis įkvėpimo. Apaštališkasis ir misijinis vaisingumas nėra pirmiausia protingai parengtų ir veiksmingų sielovados programų bei metodų rezultatas, tai nepaliaujamos bendruomeninės maldos vaisius (plg. Paulius VI. Evangelii nuntiandi, 75). Misijos veiksmingumo prielaida yra tai, kad bendruomenės laikysis vienybės, turės „vieną širdį ir vieną sielą“ (plg. Apd 4, 32), bus pasirengusios liudyti meilę ir džiaugsmą, kuriuos Šventoji Dvasia pažadina tikinčiųjų širdyse (plg. Apd 2, 42). Dievo tarnas Jonas Paulius II rašė, jog Bažnyčios misija pirmiau negu veikimas yra liudijimas ir spinduliavimas gyvenimu (plg. Enciklika Redemptoris missio, 26). Taip buvo krikščionybės pradžioje, kai pagonys, pasak Tertulijono raštų, atsiversdavo matydami tarp krikščionių viešpatavusią meilę, sakydami: „Žiūrėkite, kaip jie vienas kitą myli“ (plg. Apologeticus 39 §7).

Baigdamas tą trumpą Dievo žodžio Biblijoje apžvalgą raginu atkreipti dėmesį, jog Šventoji Dvasia yra didžiausia Dievo dovana žmogui, ji reiškia aukščiausią jo meilės mums liudijimą, meilės, konkrečiai pasireiškiančios „gyvenimui tariamu taip“, kurio Dievas trokšta kiekvienam savo kūriniui. Šis „gyvenimui tariamas taip“ įgyja tobulą pavidalą Jėzuje iš Nazareto ir jo pergalėje prieš blogį per atpirkimą. Niekuomet nepamirškime, kad Jėzaus Evangelija, ypač dėl Dvasios galybės, negali apsiriboti vien grynais teiginiais, bet turi tapti „gerąja naujiena vargdieniams, kalinių išlaisvinimu, aklųjų praregėjimu...“ Tai, kas su visa jėga pasireiškė Sekminių dieną kaip malonė ir Bažnyčios užduotis pasaulio atžvilgiu, yra pagrindinė Bažnyčios misija.

Esame tos misijos vaisiai Šventosios Dvasios veikimu. Nešiojamės tą Tėvo meilės Jėzuje Kristuje antspaudą, t. y. Šventąją Dvasią. Niekuomet to nepamirškime, nes Viešpaties Dvasia visuomet tai kiekvienam primena ir nori, ypač per jus, jaunuolius, pasaulyje sukelti naujųjų Sekminių vėją ir liepsną.

5. Šventoji Dvasia – „vidinė Mokytoja“

Brangūs jaunuoliai, šiandien Šventoji Dvasia ir toliau su jėga veikia Bažnyčioje, o jos vaisiai yra gausūs tokiu mastu, kokiu esame pasirengę atsiverti jos atnaujinančiai galiai. Svarbu, kad kiekvienas iš mūsų ją pažintų, užmegztų su ja ryšį ir leistųsi jos vedamas. Čia natūraliai kyla klausimas: kas man yra Šventoji Dvasia? Nemažai tokių krikščionių, kuriems ji tebėra „didi nepažįstamoji“. Todėl rengiantis būsimai Pasaulinei jaunimo dienai noriu pakviesti jus pagilinti asmeninį Šventosios Dvasios pažinimą. Tikėjimo išpažinime skelbiame: „tikiu į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus“ (Nikėjos – Konstantinopolio simbolis). Taip, Šventoji Dvasia, Tėvo ir Sūnaus meilės Dvasia, yra mus pašventinanti gyvybės versmė, „nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5). Tačiau nepakanka ją pažinti; reikia ją priimti kaip mūsų dvasios vadovę, kaip „vidinę Mokytoją“, vedančią mus į Trejybės slėpinį, nes tik ji gali mus atverti tikėjimui ir leisti pilnutinai juo kasdien gyventi. Dvasia kreipia mus sutikti kitus, uždega mumyse meilės ugnį, daro Dievo meilės misionieriais.

Gerai žinau kiek jūs, jaunuoliai, nešiojatės širdyje didžiulės pagarbos ir meilės Jėzui, kaip trokštate jį sutikti ir su juo kalbėtis. Tačiau atminkite, jog būtent Šventosios Dvasios buvimas mumyse patvirtina, kuria ir ugdo mūsų asmenį pagal paties nukryžiuoto ir prisikėlusio Jėzaus asmenį. Pažinkime Šventąją Dvasią, kad pažintume Jėzų.

6. Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentai

Tačiau sakysite: kaip turėtume leistis atnaujinami Šventosios Dvasios ir brandinti savo dvasinį gyvenimą? Kaip žinote, atsakymas yra toks: tai įmanoma per sakramentus, nes mūsų tikėjimas auga ir stiprėja per sakramentus, ypač įkrikščioninimo sakramentus: Krikštą, Sutvirtinimą ir Eucharistiją, kurie vienas kitą papildo ir yra vienas nuo kito neatskiriami (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1285). Šios tiesos apie tris sakramentus, sudarančius mūsų krikščioniškojo buvimo pradmenis, nemažai krikščionių savo tikėjimo gyvenime nepaiso, – jiems jie tapo praeities įvykiais, neturinčiais tikros įtakos šiandienai, tarsi šaknys be gyvybinių syvų. Atsitinka taip, kad priėmę Sutvirtinimą daugelis jaunuolių nutolsta nuo tikėjimo. Yra taip pat tokių jaunuolių, kurie net nepriima šio sakramento. O juk per Krikšto, Sutvirtinimo sakramentus, vėliau nuolat per Eucharistiją Šventoji Dvasia daro mus Tėvo vaikais, Kristaus broliais, Bažnyčios nariais, gebančiais tikrai liudyti Evangeliją ir gėrėtis tikėjimo džiaugsmu.

Taigi kviečiu jus apmąstyti visa tai, ką jums čia parašiau. Šiandien ypač svarbu iš naujo atrasti Sutvirtinimo sakramentą ir jo vertę mūsų dvasinei brandai. Kas priėmė Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentus, teatsimena, kad tapo „dvasios šventove“: jame gyvena Dievas. Tegu visuomet tai suvokia ir tesirūpina, kad jame esantis lobis neštų šventumo vaisius. Kas yra pakrikštytas, bet dar nepriėmė Sutvirtinimo sakramento, tegu pasirengia jį priimti, suvokdamas, kad taip taps „pilnutiniu“ krikščioniu, kadangi Sutvirtinimas ištobulina Krikšto malonę (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1302–1304).

Sutvirtinimas teikia mums ypatingą galią liudyti ir šlovinti Dievą visu savo gyvenimu (plg. Rom 12, 1); jis leidžia mums suvokti vidinę priklausomybę Bažnyčiai, „Kristaus kūnui“, kurio visi esame gyvi, solidarūs tarpusavyje nariai (plg. 1 Kor 12, 12–25). Kiekvienas pakrikštytasis, leisdamasis vedamas Šventosios Dvasios, gali įnešti savo indėlį į Bažnyčios statybą per Dvasios duodamas charizmas, nes „kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui“ (1 Kor 12, 7). Kai Šventoji Dvasia veikia, ji pažadina širdyje savo vaisius, kurie yra „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5, 22). Tuos, kurie tarp jūsų dar nesate priėmę Sutvirtinimo sakramento, nuoširdžiai kviečiu pasirengti jį priimti ir prašyti savo kunigų pagalbos. Tai ypatingas malonės momentas, kurį mums duoda Viešpats. Nepraleiskite šios progos!

Norėčiau dar pridurti žodį apie Eucharistiją. Kad galėtume augti kaip krikščionys, mums būtina maitintis Kristaus kūnu ir krauju: iš tikrųjų esame pakrikštyti ir sutvirtinti Eucharistijai kaip siekiniui (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1322; Posinodinis apaštališkasis paraginimas Sacramentum caritatis, 17). Eucharistija, krikščioniškojo gyvenimo „šaltinis ir viršūnė“, yra „nesiliaujančios Sekminės“. Kiekvieną kartą, kai švenčiame Mišias, gauname Šventąją Dvasią, kuri mus giliai vienija su Kristumi ir perkeičia darydama mus panašius į jį. Brangūs jaunuoliai, jei dažnai dalyvaujate Eucharistijos šventime, jei skiriate dalį savo laiko Švenčiausiojo Sakramento adoracijai, tai iš Eucharistijos, to meilės šaltinio, kils džiaugsmingas apsisprendimas atiduoti savo gyvenimą sekant Evangelija. Tuo pat metu patirsite, jog ten, kur nepakanka mūsų jėgų, mus perkeičia Šventoji Dvasia, dovanodama savo galią ir paversdama kupinais misijinio uolumo prisikėlusio Kristaus liudytojais.

7. Neatidėliotina misijos būtinybė

Daugelis jaunuolių nuogąstingai žvelgia į savo gyvenimą ir kelia sau daug klausimų dėl ateities. Jie nerimaudami klausia: kaip būti pasaulyje, kuriame tiek daug didelių neteisybių ir kentėjimų? Kaip reaguoti į egoizmą ir prievartą, kurie, kartais atrodo, nugali? Kaip suteikti gyvenimui pilnutinę prasmę? Kaip prisidėti, kad mūsų anksčiau minėti Dvasios vaisiai – „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (6) – užlietų šį sužeistą ir trapų pasaulį, pirmiausia jaunimo pasaulį? Kokiomis sąlygomis Dvasia, gaivinusi pirmąjį kūrimą, o ypač antrąjį kūrimą, arba atpirkimą, gali tapti naujosios žmonijos siela. Nepamirškime, kad kuo didesnė yra Dievo dovana – o Jėzaus Dvasios dovana yra pati didžiausia, tuo didesnis pasaulio poreikis jį priimti, todėl didžiulė ir uždeganti yra Bažnyčios misija teikti tikėtiną liudijimą. Jūs, jaunuoliai, per Pasaulinę jaunimo dieną tam tikra prasme liudijate norą dalyvauti šioje misijoje. Dėl to man, mieli bičiuliai, rūpi priminti jums kai kurias tiesas, kad jas apmąstytumėte. Dar kartą jums kartoju, kad tik Kristus gali išpildyti giliausius žmogaus širdies troškimus; tik jis gali „sužmoginti“ žmoniją ir nuvesti ją į „sudievinimą“. Šventosios Dvasios galia jis išlieja mumyse dieviškąją meilę, įgalinančią mylėti artimą ir būti pasirengusiems jam patarnauti. Šventoji Dvasia nušviečia, apreikšdama nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų, nurodo kelią, kaip tapti panašesniems į jį, kad galėtume būti „iš jo tekančios meilės ženklas ir priemonė“ (Enciklika Deus caritas est, 33). Kas leidžiasi vedamas Šventosios Dvasios, tas supranta, jog tarnavimas Evangelijai nėra pasirinktinis dalykas, nes pastebi, kaip neatidėliotinai svarbu skelbti kitiems tą Gerąją Naujieną. Tačiau reikia dar kartą priminti, kad Kristaus liudytojais galime būti tik tuomet, kai leidžiamės vedami Šventosios Dvasios, kuri yra „pagrindinė evangelizacijos veikėja“ (plg. Evangelii nuntiandi, 75) ir „pagrindinė misijos veikėja“ (Redemptoris missio, 21). Brangūs jaunuoliai, kaip daugelį kartų kartojo mano garbingieji pirmtakai Paulius VI ir Jonas Paulius II, šiandien labiau negu bet kada būtina skelbti Evangeliją ir liudyti tikėjimą (plg. Redemptoris missio, 1). Kas nors gali pamanyti, kad siūlyti brangų tikėjimo lobį tiems, kurie jame nedalyvauja, gali reikšti netoleranciją jų atžvilgiu, tačiau taip nėra, nes siūlyti Kristų nereiškia jį primesti (plg. Evangelii nuntiandi, 80). Negana to, prieš du tūkstančius metų apaštalai atidavė gyvybę, kad Kristus būtų pažintas ir pamiltas. Nuo tų laikų Evangelija plinta per amžius gaivinamų tuo pačiu misijiniu uolumu vyrų bei moterų dėka. Todėl šiandien taip pat reikia Kristaus mokinių, kurie negailėtų laiko ir jėgų Evangelijos tarnystei. Reikia jaunuolių, kurie leistų, kad juose degtų Dievo meilė, ir dosniai atsilieptų į jos primygtinį kvietimą, kaip tai padarė daug jaunų palaimintųjų bei šventųjų praeityje, taip pat ir mums artimesniais laikais. Užtikrinu jus, kad Jėzaus Dvasia šiandien kviečia jus, jaunuoliai, perteikti Gerąją Naujieną savo bendraamžiams. Sunkumai, su kuriais suaugusieji neabejotinai susiduria, siekdami suprantamai ir įtikinamai susitikti su jaunimo aplinka, gali būti ženklu, per kurį Dvasia ragina jus, jaunuolius, imtis to uždavinio. Jūs pažįstate savo bendraamžių idealus, kalbą, tačiau taip pat žaizdas, lūkesčius ir drauge gėrio troškimą. Atsiveria platus jaunimo jausmų, darbo, ugdymo, lūkesčių bei kančių pasaulis... Tegu kiekvienas iš jūsų ryžtasi pažadėti Šventajai Dvasiai, kad atves vieną jaunuolį pas Jėzų Kristų tuo būdu, kuris jam pasirodys geriausias, pasirengęs „įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“ (plg. 1 Pt 3, 15).

Idant pasiektumėte tą tikslą, brangūs bičiuliai, būkite šventi, būkite misionieriai, nes niekuomet negalima atskirti šventumo nuo misijos (plg. Redemptoris missio, 90). Nebijokite tapti šventi misionieriai kaip Pranciškus Ksaveras, kuris keliavo per Tolimuosius Rytus skelbdamas Evangeliją iki jėgų išsekimo, arba kaip šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė, kuri buvo misionierė, nors neišėjo iš Karmelio. Tiek pirmasis, tiek antroji yra „Misijų globėjai“. Būkite pasirengę rizikuoti gyvybe, kad nušviestumėte pasaulį Kristaus tiesa, kad meile atsakytumėte į neapykantą ir panieką gyvybei; kad skelbtumėte prisikėlusio Kristaus viltį kiekviename Žemės kampelyje.

8. Šauktis pasauliui „Naujųjų Sekminių“

Brangūs jaunuoliai, laukiu jūsų gausiai susirenkant 2008 m. liepą Sidnėjuje. Tai bus apvaizdos suteikta proga pilnatviškai išgyventi Šventosios Dvasios galią. Atvykite kuo gausiau, kad taptumėte vilties ženklu ir vertinga parama Australijos Bažnyčios bendruomenėms, besirengiančioms jus priimti. Jus priimsiančios šalies jaunimui tai suteiks išskirtinę galimybę skelbti Evangelijos grožį ir džiaugsmą daugeliu atžvilgių sekuliarizuotai visuomenei. Australijai, kaip ir visai Okeanijai, reikia iš naujo atrasti savo krikščioniškąsias šaknis. Jonas Paulius II Posinodiniame apaštališkajame paraginime Ecclesia in Oceania rašė: „Šventosios Dvasios galia Okeanijos Bažnyčia rengiasi naujai evangelizacijai tautų, kurios šiandien trokšta Kristaus. <...> Nauja evangelizacija yra Bažnyčios Okeanijoje prioritetas“ (18).

Tame galutiniame kelio, vedančio mus į XXIII Pasaulinę jaunimo dieną, etape raginu visus skirti laiko maldai ir savo dvasiniam ugdymui, kad Sidnėjuje galėtumėte atnaujinti Krikšto ir Sutvirtinimo pažadus. Bendrai šauksimės Šventosios Dvasios, su pasitikėjimu prašysime Dievo naujos Sekminių dovanos Bažnyčiai ir žmonijai trečiajame tūkstantmetyje.

Tegu Marija, vieningai su apaštalais meldusis Aukštutiniame kambaryje, būna su jumis per tuos mėnesius ir tegu išprašo visiems jauniesiems krikščionims naujo Šventosios Dvasios išliejimo, uždegsiančio jūsų širdis. Atminkite: Bažnyčia pasitiki jumis! Ypač mes, ganytojai, prašome, kad mylėtumėte ir kitus mokytumėte mylėti Jėzų ir ištikimai jį sektumėte. Su didele meile visiems teikiu palaiminimą.

Lorenzago, 2007 m. liepos 27 d.

BENEDICTUS PP. XVI