Brangūs broliai ir seserys!

Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos tema esame kviečiami savo mintis šiais metais pirmiausia kreipti į jaunuosius migrantus. Apie juos dažnai kalbama kasdienėse naujienose. Platus globalizacijos procesas šiandieniame pasaulyje lydimas mobilumo poreikio, skatinančio ir jaunuolius emigruoti bei gyventi toli nuo savo šeimų bei šalių. To padarinys – savo kilmės šalis labai dažnai palieka intelektiniu požiūriu gabiausi jaunuoliai, tuo tarpu pagal migrantus priimančių šalių galiojančias taisykles jiems trukdoma nesunkiai sėkmingai integruotis. Emigracijos reiškinys, tiesą sakant, toliau auga ir apima vis daugiau visų socialinių sluoksnių žmonių. Todėl viešosios institucijos, humanitarinės organizacijos, taip pat Katalikų Bažnyčia pagrįstai skiria daug savo išteklių padėti šiems sunkumus išgyvenantiems žmonėms.

Vadinamosios „dvigubos priklausomybės“ problemas ypač stipriai patiria jaunieji migrantai: viena vertus, jie jaučia gyvą poreikį neprarasti šalies, iš kurios kilę, kultūros, bet, kita vertus, kyla suprantamas troškimas organiškai įsitraukti į juos priėmusią visuomenę, su ja vis dėlto visiškai nesupanašėjant ir dėl to neprarandant savo protėvių tradicijų. Tarp jaunuolių jaunos merginos ypač lengvai tampa išnaudojimo, moralinio šantažo ir visokiausio piktnaudžiavimo aukomis. O ką kalbėti apie paauglius, niekieno nelydimus nepilnamečius, tarp visų prieglobsčio prašančiųjų patenkančius į ypatingos rizikos kategoriją? Šie jaunuoliai ir jaunuolės dažnai atsiduria gatvėje, paliekami vieni sau ir tampa skrupulų nepažįstančių išnaudotojų, dažnai paverčiančių juos fizinės, moralinės ir seksualinės prievartos objektais, grobiu.

Atidžiau pažvelgę į priverstinių emigrantų, pabėgėlių ir prekybos žmonėmis aukų sritį, čia, deja, aptiktume daug vaikų ir paauglių. Matant sukrečiančius pabėgėlių didžiulių stovyklų įvairiuose pasaulio kraštuose vaizdus, negalima tylėti. Ar galima užmiršti mažas būtybes, kurios į pasaulį atėjo su tokiu pat teisėtu laimės lūkesčiu kaip ir kiti? Ir ar galima sykiu neprisiminti, kad vaikystė ir paauglystė esmingai svarbi vyro ir moters vystymuisi ir kad šias stadijas turėtų lydėti stabilumas, giedrumas bei saugumas? Tokiems vaikams bei paaugliams vienintelė gyvenimo patirtis yra priverstinė gyvenamoji vieta – „stovykla“, kur jie laikomi izoliuoti, toli nuo gyvenamųjų vietovių, be galimybės lankyti normalią mokyklą. Argi gali jie pasitikėdami žvelgti į ateitį? Net jei ir tiesa, jog jų labui daug daroma, būtina dar labiau stengtis, kad jiems būtų padedama kuriant jų priėmimo bei tinkamo ugdymo struktūras.

Būtent šioje perspektyvoje kyla klausimas: kaip atsiliepti į jaunųjų migrantų lūkesčius? Kaip jiems padėti? Pirmiausia, žinoma, būtina siekti remti šeimą ir mokyklą. Bet kokių sudėtingų situacijų ir kiek daug sunkumų jaunuoliams tenka patirti šeimos bei mokyklos aplinkoje! Šeimose tradiciniai vaidmenys, egzistavę jų gimtosiose šalyse, išnykę, ir dėl to dažnai kyla konfliktų tarp tėvų, vis dar įsišaknijusių savo kultūroje, ir vaikų, sparčiai perimančių jų naujos socialinės aplinkos kultūrą. Nevalia nuvertinti sunkumų, tenkančių jaunuoliams, kurie stengiasi įsirikiuoti į juos priėmusiose šalyse galiojantį ugdymo procesą. Mokyklinė sistema turėtų atsižvelgti į jų sąlygas ir jauniesiems migrantams ypatingas, jų poreikių paisančias integracijos programas. Lygiai taip pat svarbu, remiantis visose kultūrose galiojančiais principais bei visuotinėmis vertybėmis, klasėse tarp visų mokinių kurti abipusės pagarbos bei dialogo aplinką. Visų – mokytojų, šeimų ir mokinių – pastangos tikrai padės jauniesiems migrantams tinkamiau reaguoti į integracijos iššūkį bei suteiks jiems galimybę įgyti tai, kas prisidės prie jų žmogiškojo, kultūrinio ir profesinio ugdymo. Tai dar labiau taikytina jauniesiems pabėgėliams, kuriems derėtų parengti tinkamas programas mokymosi bei darbo srityse, taip laiduojant jų parengimą bei suteikiant reikiamus deramo įsitraukimo į naują socialinį, kultūrinį ir profesinį pasaulį pagrindus.

Bažnyčia migrantų pasauliui rodo ypatingą dėmesį ir iš tų, kurie savo gimtosiose šalyse auklėti krikščioniškai, reikalauja leisti savo tikėjimo paveldui bei Evangelijos vertybėms vaisingai reikštis nuosekliai liudijant įvairiose gyvenimo srityse. Būtent tai turėdamas prieš akis, kviečiu priimančiųjų šalių bažnytines bendruomenes geranoriškai sutikti jaunuolius, vaikus ir jų tėvus ir pamėginti suvokti jų gyvenimo permainingumą bei skatinti juos integruotis.

Savo praėjusių metų žinioje rašiau, jog tarp migrantų yra ypatingu būdu traktuotina kategorija – dėl savo studijų toli nuo namų gyvenantys studentai iš kitų šalių. Jų vis daugėja: šiems jaunuoliams reikia ypatingos pastoracijos, nes jie yra ne tik studentai, bet ir laikini migrantai. Jie dažnai jaučiasi vieniši, spaudžiami studijų ir kartais kenčia dėl ekonominių sunkumų. Kupina motiniško rūpesčio, Bažnyčia žvelgia į juos su meile ir stengiasi pasiūlyti jiems tam tikrų pastoracinių bei socialinių iniciatyvų, atsižvelgiančių į didžiulius jų jaunystės išteklius. Būtina rūpintis, kad jie turėtų galimybę atsiverti tarpkultūrinei dinamikai, praturtėti bendraudami su kitų kultūrų bei kitų religijų studentais. Tokia studijų bei ugdymosi patirtis gali prisidėti prie jaunų krikščionių tikėjimo brendimo skatindama atsiverti visuotinumui, kuris yra neatsiejamas Katalikų Bažnyčios elementas.

Brangūs jaunieji migrantai, renkitės kartu su savo amžiaus jaunuoliais statydinti teisingesnę ir broliškesnę visuomenę, sąžiningai ir rimtai atlikdami pareigas savo šeimai ir valstybei. Gerbkite įstatymus ir niekada nesileiskite būti pagaunami neapykantos bei smurto. Veikiau stenkitės jau dabar būti pasaulio, kuriame vyrautų supratingumas ir solidarumas, teisingumas ir taika, kūrėjai. Ypač jus, jauni tikintieji, prašau pasinaudoti savo studijų laiku augti Kristaus pažinimu bei meile jam. Jėzus trokšta, kad jūs būtumėte jo tikri draugai, ir dėl to būtina puoselėti artimą ryšį su juo malda bei nuolankiu įsiklausymu į jo žodį. Jis trokšta padaryti jus savo liudytojais ir dėl to būtina įsipareigoti drąsiai gyventi Evangelija, paverčiant ją konkrečiais Dievo meilės ir dosnaus tarnavimo savo broliams aktais. Bažnyčiai reikia jūsų ir ji tikisi jūsų paramos. Dabartiniame evangelizacijos kontekste jūs galite atlikti itin apvaizdingą vaidmenį. Kilę iš įvairių kultūrų, tačiau suvienyti priklausomybės vienatinei Kristaus Bažnyčiai, jūs galite parodyti, kad Evangelija gyva ir tinkama bet kuriai situacijai; kad ji sena ir visada nauja žinia, vilties ir išganymo žodis visų rasių bei kultūrų, bet kurio gyvenimo tarpsnio ir visų epochų žmonėms.

Kiekvieną iš jūsų, jūsų šeimas ir visus, kurie įvairiopai rūpinasi plačiu jaunųjų migrantų pasauliu, savanorius ir pastoracijos darbuotojus, visada pasirengusius jus draugiškai paremti, patikiu Marijos, visos žmonijos Motinos, ir šventojo Juozapo, jos skaistaus sužadėtinio, kurie abu kaip pabėgėliai yra gyvenę Egipte, globai. Jus ir jūsų šeimas visada telydi Viešpats, idant kartu galėtumėte įveikti kelyje pasitaikančias kliūtis ir materialinius bei dvasinius sunkumus. Šiuos linkėjimus palydžiu savo ypatingu apaštališkuoju palaiminimu kiekvienam iš jūsų ir visiems jums brangiems žmonėms.

Vatikanas, 2007 m. spalio 18 d.

BENEDICTUS PP. XVI