Mieli broliai ir seserys,

1. Kiekvienais metais gavėnia suteikia mums apvaizdišką progą apmąstyti mūsų krikščioniškojo gyvenimo prasmę bei vertę ir skatina iš naujo atrasti Dievo gailestingumą, kad savo ruožtu patys taptume gailestingesni savo broliams. Gavėnios laikotarpiu Bažnyčia siūlo tam tikrus ypatingus įpareigojimus, kurie konkrečiu būdu lydėtų tikinčiuosius tame vidinio atsinaujinimo procese: tai malda, pasninkas ir išmalda. Šiais metais tradicinėje Gavėnios žinioje noriu atkreipti dėmesį į išmaldos praktiką, kuri yra konkretus būdas padėti stokojantiems, o drauge asketinė praktika, leidžianti išsilaisvinti nuo prisirišimo prie žemiškųjų gėrybių. Apie tai, kokia didelė medžiaginių turtų traukos jėga ir koks ryžtingas turi būti mūsų apsisprendimas nepaversti šių turtų stabais, Jėzus neatšaukiamai sako: „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Lk 16, 13).

Išmalda padeda įveikti tą nepaliaujamą pagundą, mokydama mus atsiliepti į artimo poreikius ir dalytis su kitais tuo, ką Dievo gerumo dėka turime. Toks yra per gavėnią įvairiose pasaulio dalyse vargšų labui organizuojamų specialių rinkliavų tikslas. Taip su vidiniu apsivalymu siejama konkreti bažnytinės bendrystės išraiška, kaip buvo ankstyvojoje Bažnyčioje. Apie tai kalba šventasis Paulius savo laiškuose dėl rinkliavų Jeruzalės bendruomenės labui (plg. 2 Kor 8–9; Rom 15, 25–27).

2. Evangelija moko, kad esame ne turimų gėrybių savininkai, bet valdytojai; todėl negalime jų laikyti savo išskirtine nuosavybe, jos pripažintinos priemonėmis, kuriomis naudojasi Viešpats, kviesdamas kiekvieną mūsų tapti jo apvaizdos tarpininku artimo atžvilgiu. Katalikų Bažnyčios katekizmas primena, kad medžiaginės gėrybės įgyja visuomeninę vertę pagal jų visuotinės paskirties principą (plg. KBK, 2404).

Evangelijoje Jėzus aiškiai įspėja tuos, kurie savo žemiškaisiais turtais naudojasi tik patys. Žvelgiant į daugybę nieko neturinčių ir badą kenčiančių žmonių, tarsi galingas priekaištas skamba šv. Jono žodžiai: „Jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį, – kaip jame pasiliks Dievo meilė?“ (1 Jn 3, 17). Tuo stipriau skamba raginimas dalytis tuose kraštuose, kur daugumą gyventojų sudaro krikščionys, nes jų atsakomybė už minias, patiriančias vargą ir apleistumą, yra dar didesnė. Ateiti jiems į pagalbą yra teisingumo pareiga net labiau negu gailestingumo aktas.

3. Evangelija išryškina būdingą krikščioniškosios išmaldos bruožą: ji turi būti duodama slapta. „Tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje“ (Mt 6, 3–4). Kiek anksčiau buvo pasakyta, jog nedera girtis savo gerais darbais, kad nebūtų rizikuojama prarasti atpildo danguje (Mt 6, 1–2). Jėzaus mokinys turi rūpintis, kad viskas tarnautų didesnei Dievo garbei. Jėzus primena: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 16). Todėl viską reikia daryti Dievo, o ne savo garbei. Mieli broliai ir seserys, tegu to suvokimas lydi kiekvieną pagalbos artimui gestą, vengiant atkreipti dėmesį į save pačius. Jei vykdydami gerus darbus nesiekiame Dievo garbės ir tikro brolių gėrio, o veikiau rūpinamės asmenine nauda ar tiesiog siekiame aplodismentų, nesielgiame pagal Evangelijos dvasią. Šiuolaikinėje vizualinės raiškos visuomenėje reikia išlaikyti didelį jautrumą, nes ta pagunda dažna. Evangelinė išmalda nėra paprasta filantropija; tai veikiau konkreti išraiška gailestingosios meilės, dieviškosios dorybės, reikalaujančios vidujai atsigręžti į Dievo ir brolių meilę, sekti Jėzų Kristų, kuris mirdamas ant kryžiaus už mus iki galo atsidavė. Ar galima nedėkoti Dievui už tokią daugybę žmonių, kurie tyliai, toli medijų formuojamos visuomenės prožektorių, šia dvasia vykdo didžiadvasišką veiklą, teikdami paramą stokojančiam artimui? Nedaug vertas savo gėrybių davimas kitiems, jei dėl to širdis prisipildo puikybės; todėl tas, kuris žino, jog Dievas „regi slaptoje“ ir slaptoje atlygina, neieško, kad jo gailestingumo darbus pripažintų žmonės.

4. Šventasis Raštas kviečia pažvelgti į išmaldą giliau, pranokstant grynai medžiaginį matmenį, ir moko, jog daugiau džiaugsmo teikia davimas negu gavimas (plg. Apd 20, 35). Kai elgiamės su meile, išreiškiame savo būties tiesą: juk esame sukurti ne dėl savęs, bet dėl Dievo ir dėl brolių (plg. 2 Kor 5, 15). Kiek kartų dėl Dievo meilės dalijamės savo gėrybėmis su jų stokojančiais artimaisiais, visuomet patiriame, jog gyvenimo pilnatvę gimdo meilė, ir viskas grįžta kaip palaiminimas vidinio pasitenkinimo ir džiaugsmo pavidalu. Dangaus Tėvas atlygina už mūsų išmaldas savo džiaugsmu. Negana to, šventasis Petras tarp dvasinių išmaldos vaisių mini taip pat nuodėmių atleidimą. Jis rašo: „Meilė uždengia nuodėmių gausybę“ (1 Pt 4, 8). Gavėnios liturgijoje dažnai primenama, jog Dievas mums, nusidėjėliams, duoda galimybę gauti atleidimą. Dalijimasis su vargšais tuo, ką turime, parengia mus priimti tą dovaną. Šiuo momentu turiu omenyje tuos, kuriuos slegia įvykdytas blogis ir būtent dėl to jie jaučiasi tolimi Dievui, pilni baimės ir beveik negalintys kreiptis į jį. Išmalda, suartindama mus su kitais, suartina mus su Dievu ir gali tapti tikro atsivertimo, susitaikinimo su Juo ir su broliais priemone.

5. Išmalda moko didžiadvasiškos meilės. Šv. Juozapas Benediktas Cottolengo ne kartą priminė: „Niekuomet neskaičiuokite monetų, kurias duodate, nes visuomet kartoju: jei duodant išmaldą kairė ranka neturi žinoti, ką daro dešinė, tai ir dešinioji neturi žinoti, ką pati daro“ (Detti e pensieri, Edilibri, 201). Šia prasme nepaprastai iškalbingas yra evangelinis epizodas, kur neturtinga našlė įmeta į šventyklos iždą „visa, ką turėjo“ (Mk 12, 44). Jos smulki ir nereikšminga moneta tampa iškalbingas simbolis: ta našlė duoda Dievui ne iš savo pertekliaus, ne tiek, ką ji turi, bet kas ji yra – visą save.

Šis jaudinantis epizodas yra įtrauktas į dienų prieš pat Jėzaus mirtį aprašymą. Šventasis Paulius rašo, kad Jėzus tapo vargdieniu, kad praturtintų mus savo neturtu (plg. 2 Kor 8, 9), jis atidavė už mus visą save. Gavėnia ragina imti iš jo pavyzdį taip pat praktikuojant išmaldą. Iš jo galime pasimokyti, kaip savo gyvenimą daryti visa apimančia dovana. Sekdami juo, įgyjame gebėjimą ir atvirumą duoti ne tik truputį to, ką turime, bet save pačius. Argi visos Evangelijos negalime apibendrinti vienu meilės įsakymu? Gavėnios išmaldos praktika turi būti priemonė, leidžianti pagilinti mūsų krikščioniškąjį pašaukimą. Krikščionis, nesuinteresuotai aukodamas save patį, liudija, jog ne medžiaginis turtas diktuoja būties dėsnius, bet meilė. Išmaldai vertę suteikia meilė, įkvėpianti įvairių dovanos formų, pagal kiekvieno galimybes ir sąlygas.

6. Mieli broliai ir seserys, gavėnia ragina mus „ugdyti dvasią“, taip pat ugdytis per išmaldos praktiką, kad augtume meile ir atpažintume vargšuose patį Kristų. Apaštalų darbuose pasakojama, kad prie šventyklos durų prašančiam išmaldos luošiui Petras sušuko: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!“ (Apd 3, 6). Mūsų duodama išmalda ženklina didesnę dovaną, kurią galime paaukoti kitiems skelbdami Kristų ir liudydami jį – Tą, kurio vardu yra tikrasis gyvenimas. Todėl šį laikotarpį teženklina pastanga individualiai ir bendruomeniškai labiau šlietis prie Kristaus, kad būtume jo meilės liudininkais. Tegu Marija, Motina ir ištikima Viešpaties tarnaitė, padeda tikintiesiems kovoti gavėnios „dvasinę kovą“ maldos, pasninko ir išmaldos ginklais, kad Velykų šventes galėtų švęsti dvasiškai atsinaujinę. To linkėdamas su džiaugsmu teikiu visiems apaštališkąjį palaiminimą.

Iš Vatikano 2007 m. spalio 30 d.

BENEDICTUS PP. XVI