Žinia 45-osios Pasaulinės maldos už pašaukimus dienos proga (2008)

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Tema „Pašaukimai tarnauti misiją vykdančiai Bažnyčiai“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 439
AUTORIUS: Popiežius BENEDIKTAS XVI
ORIGINALO PAVADINIMAS: MESSAGGIO DI SUA SANTITÀ BENEDETTO XVI PER LA XLV GIORNATA MONDIALE DI PREGHIERA PER LE VOCAZIONI 13 APRILE 2008 - IV DOMENICA DI PASQUA Tema: « Le vocazioni al servizio della Chiesa-missione»
DATA: 2007-12-03
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 5 (293), 2008, p. 2–3.
SERIJA: Pasaulinė maldos už pašaukimus diena
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2005–2013 m. (Benediktas XVI)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 5 (293), 2008, p. 2–3.
SKIRSNIAI

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Žinia 45-osios Pasaulinės maldos už pašaukimus dienos proga Pašaukimai tarnauti misiją vykdančiai Bažnyčiai

[2008 m. balandžio 13 d., IV Velykų sekmadienis]

2007 m. gruodžio 3 d.

Brangūs broliai ir seserys!

1. 2008 m. balandžio 13 d. švęsimai Pasaulinei maldos už pašaukimus dienai parinkau temą: Pašaukimai tarnauti misiją vykdančiai Bažnyčiai. Prisikėlęs Jėzus patikėjo apaštalams užduotį: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19), patikindamas: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Bažnyčia visumos ir kiekvieno savo nario lygmeniu yra misijinė. Liudyti ir skelbti Evangeliją Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentų galia pašauktas kiekvienas krikščionis, tačiau misijos matmuo ypatingu būdu ir labai artimai susijęs su kunigiškuoju pašaukimu. Sandoroje su Izraeliu Dievas išrinktiems vyrams, jo pašauktiems bei jo vardu pasiųstiems tautai, patikėjo misiją būti pranašais ir kunigais. Taip jis, pavyzdžiui, pasielgė su Moze. Jahvė jam pasakė: „O dabar eikš! Aš siųsiu tave pas faraoną, kad išvestum mano tautą – izraeliečius iš Egipto… Kai būsi išvedęs tautą iš Egipto, jūs pagarbinsite Dievą prie šio kalno“ ( 3, 10.12). Panašiai nutiko pranašams.

2. Protėviams duoti pažadai iki galo buvo išpildyti Jėzumi Kristumi. Vatikano II Susirinkimas šiuo atžvilgiu teigia: „Atėjo Sūnus, siųstas Tėvo, kuris mus jame išsirinko prieš pasaulio sukūrimą ir iš anksto paskyrė savo vaikais… Kristus, vykdydamas Tėvo valią, įsteigė žemėje dangaus karalystę, apreiškė mums jo slėpinį ir savo klusnumu įvykdė atpirkimą“ (Dogminė konstitucija Lumen gentium, 3). O Jėzus kaip mesianistinės tarnybos bendradarbius mokinius išsirinko jau savo viešojo gyvenimo metu, skelbdamas Galilėjoje; pavyzdžiui, per duonos padauginimą, tardamas apaštalams: „Duokite jiems valgyti“ (Mt 14, 16) ir taip juos paskatindamas pasirūpinti daugybe žmonių, kuriems jis troško duoti maisto, kad numalšintų jų alkį, ir kartu parodyti maistą, išliekantį „amžinajam gyvenimui“ (Jn 6, 27). Jis gailėjosi žmonių, nes traukdamas per miestus ir kaimus sutikdavo daugybę suvargusiųjų bei išsekusiųjų, kurie būdavo „lyg avys be piemens“ (Mt 9, 36). Iš tokio meilės kupino žvilgsnio radosi kvietimas apaštalams: „Melskite pjūties šeimininką, kas atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mt 9, 38), ir jis pasiuntė Dvylika pirma „pas pražuvusias Izraelio namų avis“, tiksliai nurodydamas, kaip elgtis. Stabtelėję ir apmąstę šį Mato evangelijos tekstą, paprastai vadinamą „išsiuntimo kalba“, išvysime visus aspektus, būdingus krikščionių bendruomenės, trokštančios išlaikyti ištikimybę Jėzaus pavyzdžiui bei mokymui, misijinei veiklai. Norintysis atsiliepti į Jėzaus kvietimą turi išmintingai ir tiesiai žvelgti kiekvienam pavojui ir net persekiojimams į akis, nes „mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją nei tarnas už šeimininką“ (Mt 10, 24). Susivieniję su Mokytoju, mokiniai, skelbdami Dangaus karalystę, nebėra vieni: per juos veikia pats Jėzus: „Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs“ (Mt 10, 40). Negana to, „kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą“ (Lk 24, 47), jie visoms tautoms skelbia kaip tikri liudytojai, „apgaubti jėga iš aukštybių“ (Lk 24, 49).

3. Būtent dėl to, kad yra siųsti Viešpaties, Dvylika pavadinami „apaštalais“, kurių užduotis – traukti pasaulio keliais skelbiant Evangeliją kaip Kristaus mirties bei prisikėlimo liudytojams. Šv. Paulius Korinto krikščionims rašo: „Mes [t. y. apaštalai] skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį“ (1 Kor 1, 23). Apaštalų darbuose svarbus vaidmuo šiame evangelizacijos procese taip pat priskiriamas kitiems mokiniams, kurių pašaukimas vykdyti misiją kyla iš Apvaizdos nustatytų aplinkybių, kartais skausmingų, kaip antai išvarymas iš savo krašto už sekimą Kristumi (plg. 8, 1–4). Šventoji Dvasia leidžia tokius išbandymus paversti malonės proga ir paskata skelbti Viešpaties vardą kitoms tautoms, šitaip plečiant krikščionių bendruomenės būrį. Galvoje turimi vyrai ir moterys, kurie, kaip Apaštalų darbuose rašo Lukas, „už mūsų Viešpatį Jėzų Kristų yra guldę savo galvą“ (15, 20). Pirmas tarp tokių neabejotinai yra paties Viešpaties pašauktas, ir dėl to tikras apaštalas, Paulius Tarsietis. Pauliaus, didžiausio visų laikų misionieriaus, istorija įvairiais aspektais išryškina pašaukimo ir misijos ryšį. Priešininkų kaltinamas tuo, jog neturįs įgaliojimo apaštalo tarnybai, jis nuolatos apeliuoja į tiesiogiai iš Viešpaties gautą pašaukimą (plg. Rom 1, 1; Gal 1, 11–12.15–17).

4. Iš pradžių, o ir vėliau, apaštalus visada priekin varo „Kristaus meilė“ (2 Kor 5, 14). Kaip ištikimi Bažnyčios tarnai, klusnūs Šventosios Dvasios veikimui, pirmųjų mokinių pėdomis amžių tėkmėje sekė nesuskaičiuojami misionieriai. Vatikano II Susirinkimas sako: „Nors kiekvienas Kristaus mokinys įpareigotas pagal išgales skleisti tikėjimą, Viešpats Kristus iš savo mokinių visuomet pašaukia būti su juo tuos, kuriuos nori, ir siunčia juos skelbti žodį tautoms (plg. Mk 3, 13 ir t.)“ (Dekretas Ad gentes, 23). Kristaus meilė broliams perteiktina pavyzdžiu ir žodžiais, visu gyvenimu. Mano garbingasis pirmtakas Jonas Paulius II rašė: „Ypatingas misionierių pašaukimas ad vitam tebegalioja: tai Bažnyčios, kuriai nuolat reikia radikalaus ir visiško savęs atdavimo, naujų ir drąsių užmojų, įsipareigojimo misijai paradigma“ (Enciklika Redemptoris missio).

5. Tarp asmenų, visą save paskiriančių Evangelijos tarnybai, ypač minėtini kunigai, pašaukti perduoti Dievo žodį, teikti sakramentus, pirmiausia Eucharistijos ir Sutaikinimo, atiduodantys save tarnybai mažiausiesiems – ligoniams, kenčiantiesiems, vargšams ir tiems, kurie išgyvena sunkius laikus tose pasaulio srityse, kur daugelis iki šiandien dar nėra patyrę tikro susitikimo su Jėzumi Kristumi. Tokiems žmonėms misionieriai pirmąkart atneša žinią apie atperkančiąją meilę. Statistiniai duomenys liudija, jog dėl tokių visą save brolių ir seserų išganymui paskiriančių kunigų pastoracinės veiklos pakrikštytųjų kasmet daugėja. Šiuo atžvilgiu ypatingos padėkos verti fidei donum kunigai, „kurie, netausodami savo jėgų, Žodžio skelbimu ir gyvybės Duona kompetentingai bei uoliai statydina bendruomenę, taip tarnaudami Bažnyčios misijai. Dievui reikia dėkoti už daugybę kunigų, kuriems Kristaus tarnyboje teko pakelti kančių iki savo gyvybės paaukojimo… Tai jaudinantys liudijimai, galintys paskatinti daugelį jaunuolių sekti paskui Kristų, atiduoti savo gyvenimą kitų labui ir būtent per tai atrasti tikrąjį gyvenimą“ (Apaštališkasis paraginimas Sacramentum caritatis, 26). Per savo kunigus Kristus iki pat tolimiausių pasaulio kampelių daro save esamą tarp šiandienių žmonių.

6. Bažnyčioje niekada netrūko vyrų ir moterų, kurie, akinami Šventosios Dvasios veikimo, apsispręsdavo radikaliai gyventi Evangelija, duodami skaistumo, neturto ir klusnumo įžadus. Šis nesuskaičiuojamas kontempliatyviojo ir veikliojo gyvenimo institutams priklausančių vienuolių būrys pasaulio evangelizacijoje vaidino ir tebevaidina labai svarbų vaidmenį (plg. Dekretas Ad gentes). Kontempliatyviojo gyvenimo vienuoliai savo nuolatine ir bendruomenine malda nepaliaujamai meldžiasi už visą žmoniją, tuo tarpu veikliojo gyvenimo vienuoliai savo daugialype karitatyvine veikla visiems gyvai liudija Dievo meilę ir gailestingumą. Mūsų laikų apaštalų atžvilgiu Dievo tarnas Paulius VI yra pasakęs: „Viso savęs atidavimas vienuolystei įgalina juos visiškai laisvai bei noriai palikti viską ir eiti skelbti Evangelijos iki žemės pakraščių. Jie yra sumanūs, ir jų apaštalavimas neretai kelia susižavėjimą originalumu, genialumu. Jie yra dosnūs; juos dažnai galima sutikti priešakiniuose misijų postuose, jie nepabūgsta didžiausių pavojų savo sveikatai ir net gyvybei. Bažnyčia jiems iš tiesų daug skolinga“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 69).

7. Kad Bažnyčia ir toliau galėtų vykdyti Kristaus jai patikėtą misiją ir neimtų stigti pasauliui reikalingų Evangelijos skelbėjų, taip pat būtina, kad krikščionių bendruomenėse visada nenuilstamai būtų nuolatos ugdomas vaikų bei suaugusiųjų tikėjimas ir palaikomas tikinčiųjų gyvas misijiškos atsakomybės bei solidarios bendrystės su žemės tautomis jausmas. Tikėjimo dovana kviečia visus krikščionis prisidėti prie evangelizacijos. Toks suvokimas ugdytinas skelbimu ir katecheze, liturgija ir nuolatiniu mokymu melstis, stiprintinas lavinant gebėjimą priimti, mylėti artimą, dvasiškai globoti, apmąstyti bei įžvelgti, taip pat rengiant pastoracinius planus, kurių būtinas dėmuo turėtų būti dėmesys pašaukimams.

8. Pašaukimai į tarnaujamąją kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą veši tik dvasiškai gerai išpurentoje dirvoje. Krikščionių bendruomenės, intensyviai gyvenančios Bažnyčios slėpinio misijiniu matmeniu, tikrai niekada nebus linkusios užsisklęsti. Misija, kaip dieviškosios meilės liudijimas, ypač paveiki, kai ja bendruomeniškai dalijamasi, „kad pasaulis įtikėtų“ (Jn 17, 21). Bažnyčia kasdien meldžia Šventosios Dvasios dovanoti pašaukimų. Kaip ir pradžioje, bažnytinė bendruomenė susiburia aplink Mergelę Mariją, apaštalų Karalienę, ir mokosi iš jos maldauti Viešpatį gausiai duoti naujų apaštalų, kurie mokėtų gyventi misijai būtinais tikėjimu ir meile.

9. Patikėdamas šiuos apmąstymus visoms tikėjimo bendruomenėms, idant jos jais persiimtų bei laikytų paskata maldai, remiu pastangas tų, kurie kupini tikėjimo, negailėdami savęs darbuojasi pašaukimų tarnyboje, ir ugdytojams, katechetams bei visiems, pirmiausia jaunuoliams pašaukimo kelyje, nuoširdžiai teikiu ypatingą apaštališkąjį palaiminimą.

Vatikanas, 2007 m. gruodžio 3 d.

BENEDICTUS PP. XVI