Brangūs broliai ir seserys!

1. Vasario 11-ąją, Lurdo Palaimintosios Mergelės Marijos atminimo dieną, švęsima Pasaulinė ligonių diena teikia deramą progą apmąstyti skausmo prasmę ir krikščionių pareigą visomis aplinkybėmis imtis dėl to atsakomybės. Šiais metais ši reikšminga kasmetinė šventė susijusi su dviem Bažnyčios gyvenimui svarbiais įvykiais, kuriuos jau leidžia nuvokti pasirinkta tema: „Eucharistija, Lurdas ir ligonių pastoracija“, – su Nekalčiausiosios Mergelės Marijos pasirodymų Lurde 150 metų jubiliejumi ir tarptautiniu Eucharistijos kongresu Kvebeke, Kanadoje. Tai teikia mums ypatingą progą aptarti artimą Eucharistijos slėpinio, Marijos vaidmens išganymo plane ir žmogaus skausmo bei kančios tikrovės sąsają.

Lurdo pasirodymų 150-osios metinės kviečia mus nukreipti žvilgsnį į Švenčiausiąją Mergelę, kurios Nekaltasis Prasidėjimas yra didi bei neužtarnauta Dievo dovana moteriai, idant ji, nepaisydama jai teksiančių išbandymų bei kančių, tvirtu bei nepajudinamu tikėjimu galėtų iki galo laikytis dieviškųjų planų. Dėl to Marija yra visiško savęs atidavimo Dievo valiai pavyzdys: ji įsidėjo į širdį amžinąjį Žodį ir pradėjo jį savo mergeliškose įsčiose; ji kliovėsi Dievu ir, kalavijui pervėrus jos sielą, nesvyruodama dalijosi savo Sūnaus kančia Kalvarijoje, kryžiaus papėdėje, atnaujindama savąjį taip Angelo apreiškimui. Tad apmąstyti Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą reiškia leistis būti patraukiamam taip, įstabiai suvienijusiam ją su Kristaus, žmonijos Atpirkėjo, misija, leistis būti paimamam ir vedamam jos rankos ir savo ruožtu ištarti Dievo valiai fiat visa savo džiaugsmų ir sielvartų, vilčių ir nusivylimų kupina egzistencija, suvokiant, kad išbandymai, skausmas ir kančia praturtina mūsų žemiškąją kelionę.

2. Neįmanoma kontempliuoti Marijos nejaučiant Kristaus traukos ir neįmanoma žvelgti į Kristų iškart nepastebint Marijos buvimo. Motiną ir Sūnų jungia Šventosios Dvasios veikimu jos įsčiose sukurtas nepertraukiamas ryšys, ir tą ryšį, kaip nuo ankstyvųjų amžių tikina Bažnyčios tėvai ir teologai, slėpiningai suvokiame Eucharistijos sakramente. „Kūnas, gimęs iš Marijos, prasidėjęs iš Šventosios Dvasios, yra iš dangaus nužengusi duona“, – sako Hilarijus Puatjietis. IX a. Bergamo sakramentarijuje skaitome: „Jos įsčios subrandino vaisių, duoną, pripildžiusią mus angeliškos dovanos. Marija atkūrė išganymui tai, ką savo kalte buvo sugriovusi Ieva.“ Šventasis Petras Damijonas atkreipia dėmesį: „Kūną, kurį Švenčiausioji Mergelė pagimdė, su motinišku rūpestingumu išmaitino savo įsčiose, tą kūną dabar neabejotinai gauname nuo šventojo altoriaus, o jo kraują geriame kaip mūsų atpirkimo sakramentą. To laikosi katalikų tikėjimas, to sąžiningai moko šventoji Bažnyčia.“ Švenčiausiosios Mergelės ryšys su Sūnumi, paaukotu Avinėliu, kuris panaikino pasaulio nuodėmę, nepalieka nuošalyje ir Bažnyčios, Kristaus mistinio Kūno. Marija, pasak Dievo tarno Jono Pauliaus II, „yra Eucharistijos moteris visu savo gyvenimu. Bažnyčia, laikydama Mariją savo pavyzdžiu, pašaukta sekti ir jos ryšiu su švenčiausiuoju Slėpiniu“ (Enciklika Ecclesia de Eucharistia, 53). Tokioje perspektyvoje pasidaro dar geriau suprantama, kodėl Palaimintosios Mergelės Marijos kultas Lurde lydimas pabrėžtino ir nuolatinio Eucharistijos priminimo kasdieniais Eucharistijos šventimais, Švenčiausiojo Sakramento adoracija ir ligonių palaiminimu, kuris yra piligrimų apsilankymo prie Massabielles grotos vienas išraiškingiausių momentų.

Daugybė ligotų piligrimų ir gausybė juos lydinčių savanorių Lurde padeda mums apmąstyti motinišką ir švelnų dėmesį, Mergelės rodomą žmogaus skausmui bei kančiai. Būdama susijusi su Kristaus Auka, Marija, Mater Dolorosa, kryžiaus papėdėje kentėjusi kartu su savo Sūnumi, yra itin artima krikščionių bendruomenei, susirenkančiai aplink savo kenčiančius narius, nešiojančius Viešpaties kančios žymes. Marija kartu kenčia su išbandomaisiais, kartu su jais puoselėja viltį bei guodžia juos palaikydama savo motiniška pagalba. Ir argi nėra tiesa, kad dvasinė tokių sergančių žmonių patirtis verčia mus vis labiau suprasti, jog „dieviškasis Atpirkėjas trokšta prasismelkti į kiekvieno kenčiančiojo širdį per savo Švenčiausiosios Motinos, pirmutinės ir labiausiai išaukštintos iš visų atpirktųjų, širdį“? (Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Salvifici doloris, 26).

3. Lurdas akina apmąstyti Nekalčiausiosios Mergelės motinišką meilę savo sergantiems ir kenčiantiems vaikams, o artimiausias tarptautinis Eucharistijos kongresas bus proga pagarbinti Altoriaus sakramente esantį Jėzų Kristų, patikėti save Jam kaip neapgaunančiai Vilčiai, priimti Jį kaip nemirtingumo vaistą, gydantį kūną ir dvasią. Jėzus Kristus atpirko pasaulį savo kančia, mirtimi ir prisikėlimu bei kaip „gyvenimo duona“ panoro likti su mumis mūsų žemiškojoje kelionėje. „Eucharistija – Dievo dovana, kad pasaulis gyventų“ – tokia yra Eucharistijos kongreso tema, kuria pabrėžiama Eucharistija kaip Tėvo savo įsikūnijusio ir nukryžiuoto Sūnaus dovanojimas pasauliui. Būtent Sūnus surenka mus apie Eucharistijos stalą, skatindamas savo mokinius rodyti meilės kupiną dėmesį kenčiantiems bei sergantiems, kuriuose krikščionių bendruomenė atpažįsta savo Viešpaties veidą. Posinodiniame apaštališkajame paraginime Sacramentum caritatis pabrėžiau, jog „mūsų bendruomenės, švęsdamos Eucharistiją, turėtų vis labiau suvokti, kad Kristaus auka yra už visus ir kad Eucharistija dėl to kiekvieną į Jį tikintį verčia patį tapti perlaužta duona už kitus“ (88). Tad esame raginami asmeniškai įsipareigoti tarnauti broliams, pirmiausia tiems, kurie išgyvena sunkumus, nes kiekvieno krikščionio pareiga iš tiesų yra kartu su Kristumi būti duona, laužiama tam, kad pasaulis gyventų.

4. Taigi tampa akivaizdu, jog pastoracija sveikatos srityje būtent iš Eucharistijos turėtų semtis reikiamų dvasinių jėgų, kad galėtų veiksmingai atskubėti žmogui į pagalbą bei padėti jam suprasti išganomąją jo paties kančios vertę. Jau cituotame apaštališkajame laiške Dievo tarnas Jonas Paulius II rašė, jog Bažnyčia savo kenčiančiuose broliuose ir seseryse įžvelgia tarsi daugialypį Kristaus antgamtinės galios subjektą (plg. 27). Slėpiningai susivienijęs su Kristumi, žmogus, kenčiantis su meile bei romiai atiduodantis save Dievo valiai, tampa gyva atnaša dėl pasaulio išganymo. Mano mylimas pirmtakas taip pat yra pareiškęs, kad „juo labiau žmogui grasina nuodėmė ir juo sunkesnės šiandieniame pasaulyje glūdinčios nuodėmės struktūros, juo žmogaus kančia iškalbingesnė. Ir juo labiau Bažnyčia jaučia poreikį pasitelkti žmogaus kančių dėl pasaulio išganymo vertę“ (ten pat). Tad jei Kvebeke Pasaulinę ligonių dieną dvasiškai lygiagrečiai bus kontempliuojamas Eucharistijos, Dievo dovanos, kad pasaulis gyventų, slėpinys, tai tada bus ne tik švenčiamas žmogaus kančios veiksmingas dalyvavimas išganomajame Dievo darbe, bet ir tam tikra prasme ragaujami tiems, kurie tiki, pažadėti brangūs vaisiai. Taip su tikėjimu priimamas skausmas virsta vartais, pro kuriuos įžengiama į atperkamosios Jėzaus kančios slėpinį bei kartu su juo pasiekiama jo prisikėlimo ramybė ir laimė.

5. Nuoširdžiai sveikindamas visus ligonius ir visus jais įvairiopai besirūpinančius, vyskupijų ir parapijų bendruomenes kviečiu artėjančią Pasaulinę ligonių dieną švęsti visapusiškai pasinaudojant Dievo Motinos pasirodymų Lurde 150-ųjų metinių laimingu sutapimu su tarptautiniu Eucharistijos kongresu. Tegul tai būna proga pabrėžti šventųjų Mišių, Eucharistinės adoracijos ir Eucharistijos kulto svarbą, stengiantis koplyčias mūsų sveikatos apsaugos centruose paversti tvinksinčia širdimi, kurioje Jėzus nepaliaujamai atnašauja save Tėvui, kad žmonija gyventų! Prideramas ir maldingas Eucharistijos dalijimas irgi teikia tikrą paguodą visokių negalių ištiktiems kenčiantiesiems.

Artėjanti Pasaulinė ligonių diena, be to, tebūna tinkama aplinkybė ypatingu būdu melsti Marijos motiniškos globos ligoniams, sveikatos apsaugos darbuotojams ir besidarbuojantiems šios srities pastoracijoje! Prieš akis ypač turiu į šią sritį įsitraukusius kunigus, pašvęstojo gyvenimo asmenis, savanorius ir visus, kuriems rūpi veikliai aukojantis kūnu ir siela tarnauti ligoniams bei pagalbos laukiantiesiems. Visus patikiu Marijai, Dievo ir mūsų Motinai, Nekaltajam Prasidėjimui. Tepadeda ji kiekvienam liudyti, kad vienintelis galiojantis atsakas į žmogaus skausmą ir kančią yra Kristus, kuris prisikeldamas nugalėjo mirtį ir dovanojo mums niekada nesibaigiantį gyvenimą. Kupinas tokių jausmų, nuoširdžiai teikiu visiems ypatingą apaštališkąjį palaiminimą.

Vatikanas, 2008 m. sausio 11 d.

BENEDICTUS PP. XVI