Apparuit gratia Dei Salvatoris nostri omnibus hominibus (Tit 2, 11)

Brangūs broliai ir seserys! Apaštalo Pauliaus žodžiais vėl skelbiu džiugią žinią apie Kristaus gimimą: taip, šiandien „Dievo, mūsų Išganytojo, malonė pasirodė visiems žmonėms“!

Pasirodė! Būtent tai Bažnyčia šiandien švenčia. Gerumo ir meilės kupina Dievo malonė nelieka paslėpta, ji „pasirodė“, ji tapo regima kūno pavidalu, parodė savo veidą. Kur? Betliejuje. Kada? Valdant imperatoriui Augustui, per pirmąjį gyventojų surašymą, minimą ir evangelisto Luko. O kas apreiškia? Ką tik gimęs kūdikis, Mergelės Marijos sūnus. Jame pasirodė Dievo, mūsų Išganytojo, malonė. Todėl šio kūdikio vardas Jehošua, Jėzus, reiškiantis: „Dievas gelbi“.

Dievo malonė pasirodė: todėl Kalėdos yra šviesos šventė. Tai ne ta šviesa, kuri vidurdienį nušviečia visus daiktus, bet spindesys, įsižiebiantis naktyje ir plintantis iš tam tikro visatos taško – iš Betliejaus grotos, kur pasaulio šviesą išvydo dieviškasis kūdikis. Iš tiesų jis yra pati šviesa, savo pasirodymu perskrodžianti tamsą, išsklaidanti tamsybes ir leidžianti mums suvokti savo egzistencijos ir istorijos prasmę bei vertę. Kiekviena prakartėlė kukliai ir iškalbingai kviečia atverti širdį ir protą gyvybės slėpiniui. Tai susitikimas su nemaria gyvybe, tapusia maria slėpiningame Kalėdų vyksme; šį vyksmą galime stebėti čia, aikštėje, taip pat nesuskaičiuojamose viso pasaulio bažnyčiose ir koplyčiose bei kiekvienuose namuose, kur garbinamas Jėzaus vardas.

Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms. Taip, Jėzus – Dievo, kuris gelbi, veidas tapo regimas ne tik nedaugeliui, ne tik keliems, bet visiems. Tiesa, kuklioje, neišpuoštoje pastogėje jį suranda tik keli žmonės, tačiau jis atėjo dėl visų – žydų ir pagonių, vargšų ir turtingų, artimų ir tolimų, tikinčių ir netikinčių… Antgamtinė malonė Dievo valia skirta visiems kūriniams. Tačiau žmogus turi ją priimti, ištarti jai, kaip Marija, savo „taip“, idant širdis būtų apšviesta šios dieviškosios šviesos. Tą naktį kūnu tapusį Žodį priėmė Marija ir Juozapas, jau laukę jo kupini meilės, ir prie savo bandų budėję piemenys (plg. Lk 2, 1–20). Tad pagarbinti Kūdikėlio Jėzaus atskubėjo nedidelė bendruomenė, įkūnijanti Bažnyčią ir visus geros valios žmones. Dievą, iš meilės tapusį mūsų broliu, ir šiandien suranda laukiantys ir ieškantys jo savo gyvenime, gręžiantys į jį savo širdį, trokštantys išvysti jo veidą ir prisidėti prie jo Karalystės atėjimo. Jėzus pats pasakys: tai – beturčiai dvasia, liūdintys, romieji, alkstantys teisingumo, gailestingieji, tyraširdžiai, taikdariai, persekiojamieji dėl teisumo (plg. Mt 5, 3–10). Visi jie Jėzuje atpažins Dievo veidą ir, kaip Betliejaus piemenys, grįš namo jo meilės džiaugsmo atnaujinta širdimi.

Broliai ir seserys, kurie manęs šiandien klausotės, vilties skelbimas, sudarantis Kalėdų žinios šerdį, skirtas visiems žmonėms. Jėzus gimė dėl visų žmonių, ir kaip Marija Betliejuje jį parodė piemenims, lygiai taip Bažnyčia šiandien jį rodo visai žmonijai, idant kiekvienas žmogus visomis aplinkybėmis galėtų patirti išganingosios Dievo malonės, kuri vienintelė geba paversti blogį gėriu, perkeisti žmogaus širdį ir padaryti ją ramybės „oaze“, galią.

Išganingosios Dievo malonės galią tepatiria gausybė tautų, tebegyvenančių tamsoje ir mirties šešėlyje (plg. Lk 1, 79). Dieviškoji Betliejaus šviesa tesklinda Šventojoje Žemėje, kur izraeliečiams ir palestiniečiams vėl niaukiasi horizontas; tesklinda ji Libane, Irake ir visuose Artimuosiuose Rytuose. Tepadaro ji vaisingas pastangas visų, kurie nepasiduoda iškreiptai konfrontacijos ir smurto logikai ir pirmenybę teikia dialogo bei derybų keliui, siekdami įveikti įtampas paskirose šalyse ir surasti teisingus bei tvarius šį regioną kamuojančių konfliktų sprendimus. Šios perkeičiančios ir atnaujinančios šviesos taip pat trokšta Zimbabvės Afrikoje gyventojai, jau ilgą laiką gniuždomi politinės ir socialinės krizės, kuri, deja, ir toliau didėja, taip pat Kongo Demokratinės Respublikos, pirmiausia Kivu regiono, Darfūro Sudane ir Somalio vyrai ir moterys, kurių niekaip nesibaigiančios kančios yra tragiškas stabilumo ir taikos stygiaus padarinys. Šios šviesos pirmiausia laukia šių ir visų sunkumus išgyvenančių šalių vaikai, idant jiems būtų sugrąžinta ateities viltis.

Kur trypiamas žmogaus kilnumas ir teisės, kur asmeninis egoizmas ar grupiniai interesai ima viršų bendrojo gėrio atžvilgiu, kur gresia pavojus įprasti prie brolžudiškos neapykantos ir žmogaus išnaudojimo, kur vidaus konfliktai skaldo visuomenines ir etnines grupes bei ardo bendrą gyvenimą, kur ir toliau smūgius suduoda terorizmas, kur susirūpinus žvelgiama į ateitį, tampančią vis nesaugesne, įskaitant ir pasiturinčias šalis, – ten visur tešviečia Kalėdų šviesa ir tepadrąsina visus persiimti tikro solidarumo dvasia. Jei kiekvienas galvos tik apie savo interesus, pasaulis negali nežlugti.

Brangūs broliai ir seserys, šiandien „Dievo, mūsų Išganytojo, malonė pasirodė“ (plg. Tit 2, 11) mūsų pasaulyje, kupiname galimybių bei silpnybių, pažangos ir krizių, vilčių ir baimių. Šiandien suspindi Jėzaus Kristaus, Aukščiausiojo Sūnaus ir Mergelės Marijos Sūnaus, šviesa. „Dievas iš Dievo, šviesa iš šviesos, tikras Dievas iš tikro Dievo. Jis dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus.“ Šiandien visur žemėje meldžiamės tam, kuris suvystytas į vystyklus guli varganoje prakartėlėje. Meldžiamės jam tyloje, o jis, dar negalintis kalbėti, regis, mus guosdamas taria: nebijokite, „Dievas aš – kito nėra!“ (Iz 45, 22). Ateikite pas mane, vyrai ir moterys, žmonės ir tautos, ateikite pas mane, nebijokite: atėjau, kad atneščiau jums Tėvo meilę, parodyčiau ramybės kelią.

Tad pakilkime, broliai ir seserys! Atskubėkime kaip Betliejaus piemenys naktį. Dievas atėjo mūsų pasitikti ir parodė mums malonės ir gailestingumo kupiną savo veidą! Jo atėjimas neturi likti bergždžias! Ieškokime Jėzaus, leiskimės būti traukiami jo šviesos, iš žmogaus širdies išgenančios liūdesį ir baimę! Kupini pasitikėjimo artinkimės prie jo ir nuolankiai prieš jį parklupkime pagarbindami. Visiems jums linksmų Kalėdų!