Brangūs broliai ir seserys Romoje ir visame pasaulyje!

Savo velykinius linkėjimus nuoširdžiai norėčiau išreikšti šventojo Augustino žodžiais: „Resurrectio Domini, spes nostra – Viešpaties prisikėlimas yra mūsų viltis“ (Augustinas. Sermo 261, 1). Šiuo tvirtinimu didysis vyskupas savo tikintiesiems paaiškino, kad Jėzus prisikėlė, idant mes, nors ir turime mirti, nepultume į neviltį manydami, jog mirtimi gyvenimas galutinai baigiasi; Kristus prisikėlė, kad dovanotų mums viltį (plg. ten pat).

Iš tiesų vienas labiausiai žmogui nerimą keliančių klausimų yra štai toks: kas bus po mirties? Šiandienė iškilmė leidžia mums į šią mįslę atsakyti: paskutinis žodis tenka ne mirčiai, nes galiausiai pergalę švenčia Gyvenimas. Ir ši mūsų tikrybė pagrįsta ne tiesiog žmogiškaisiais samprotavimais, bet istorine tikėjimo duotybe: Jėzus Kristus, kuris buvo nukryžiuotas ir palaidotas, prisikėlė su pašlovintu kūnu. Jėzus prisikėlė, kad ir mes, į Jį tikėdami, galėtume turėti amžinąjį gyvenimą. Šito skelbimas yra Evangelijos žinios šerdis. Tai pabrėžtinai tvirtina šventasis Paulius: „O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas.“ Ir priduria: „Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių“ (1 Kor 15, 14.19). Auštant Velykų rytui pasaulyje prasidėjo naujas vilties pavasaris; su šia diena jau prasidėjo mūsų prisikėlimas, nes Velykos žymi ne tam tikrą istorijos momentą, bet yra naujo būvio pradžia: Jėzus prisikėlė ne tam, kad jo atminimas liktų gyvas mokinių širdyse, bet kad pats mumyse gyventų ir mes jame jau dabar galėtume ragauti amžinojo gyvenimo džiaugsmo.

Todėl prisikėlimas yra ne teorija, bet istorinė tikrovė, kurią Žmogus Jėzus Kristus apreiškė per savo paschą, perėjimą, atvėrusį tarp žemės ir dangaus „naują kelią“ (plg. Žyd 10, 20). Tai ne mitas ir ne sapnas, ne regėjimas ir ne utopija, ne pasaka, bet vienatinis ir nepakartojamas įvykis: Jėzus iš Nazareto, Marijos sūnus, penktadienį saulei leidžiantis nuimtas nuo kryžiaus ir palaidotas, pergalingai prisikėlė iš kapo. Auštant pirmajai dienai po šabo Petras ir Jonas tikrai rado kapą tuščią. Marija Magdalena ir kitos moterys sutiko prisikėlusį Jėzų; laužiantį duoną jį atpažino ir abu mokiniai iš Emauso; vakare Prisikėlusysis pasirodė apaštalams Vakarienės menėje, po to daugybei kitų mokinių Galilėjoje.

Viešpaties prisikėlimo skelbimas neša šviesą į pasaulio, kuriame gyvename, tamsiąsias zonas. Pirmiausia galvoje turiu materializmą ir nihilizmą, pasaulėžiūrą, neįstengiančią pažvelgti toliau to, ką įmanu eksperimentiškai konstatuoti, ir beviltiškai pasiduodančią niekio, kuris turėtų būti galutinis žmogiškosios egzistencijos taškas, jausenai. Iš tiesų: jei Kristus nebūtų prisikėlęs, tai „nebūtis“ neišvengiamai paimtų viršų. Kristų ir prisikėlimą pašalinus, žmogus tikrai neturėtų išeities, o kiekviena viltis virstų iliuzija. Tačiau kaip tik šiandien galingai skamba žinia apie Viešpaties prisikėlimą, ji atsako į nuolat skeptikų keliamą klausimą, taip perteikiamą Koheleto knygoje: „Ar yra dalykas, apie kurį būtų galima pasakyti: Žiūrėk, tai šis tas nauja?“ (plg. Koh 1, 10). Taip, atsakome mes: Velykų rytą visa tapo nauja. „Mors et vita duello conflixere mirando: dux vitae mortuus regnat vivus – Mirtis ir gyvybė nuostabiai kovės – mirtį nugalėjęs viešpatauja gyvybės Valdovas.“ Būtent tai ir yra nauja! Naujybė, perkeičianti gyvenimą to, kuris ją priima, kaip nutiko šventiesiems, pavyzdžiui, šventajam Pauliui.

Pauliaus metais turėjome nemažai progų apmąstyti didžiojo apaštalo patyrimą. Saulius Tarsietis, aršus krikščio­nių persekiotojas, kelyje į Damaską sutiko prisikėlusį Kristų ir buvo jo „pagautas“. Pauliui atsitiko tai, apie ką jis vėliau rašė Korinto krikščionims: „Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17). Žvelkime į šį didį misionierių, savo karštu ir drąsiu apaštalavimu nunešusį Evangeliją daugybei tuometinio pasaulio tautų. Jo mokymas ir pavyzdys teskatina mus ieškoti Viešpaties Jėzaus, teakina juo pasitikėti, nes žmoniją apnuodyti linkusi niekio jausena yra nugalėta prisikėlimo skleidžiamos šviesos ir vilties. Dabar išsipildė ir tikrove tapo psalmės žodžiai: „Juk tau pati tamsa nėra tamsi ir naktis šviečia kaip diena“ (Ps 139, 12). Visa gaubia nebe niekis, bet meilės kupina Dievo artuma. Išlaisvinta yra net pati mirties karalystė, nes, Dvasios dvelksmo nešamas, gyvybės Žodis pasiekė ir Šeolą (plg. 8 eil.).

Nors ir tiesa, kad mirtis nebeturi galios žmogui ir pasauliui, vis dėlto jos buvusio viešpatavimo ženklų tebelieka daug, pernelyg daug. Net jei Kristus savo Pascha išrovė blogio šaknis, jam vis dėlto dar reikia vyrų ir moterų, visada ir visur padedančių įtvirtinti jo pergalę savo ginklais – teisingumo ir tiesos, gailestingumo, atleidimo ir meilės ginklais. Būtent tokią žinią savo nesenos apaštališkosios kelionės į Kamerūną ir Angolą metu norėjau perteikti visam Afrikos žemynui, sutikusiam mane su dideliu entuziazmu ir pasirengimu klausytis. Afrika išties nepaprastai kenčia dėl žiaurių ir nesibaigiančių – dažnai užmirštų – konfliktų, draskančių ir kraujyje skandinančių jos tautas, ir dėl to, kad vis daugiau jos sūnų bei dukterų tampa bado, skurdo ir ligų aukomis. Tą pačią žinią pabrėžtinai pakartosiu Šventojoje Žemėje, kurią savo džiaugsmui aplankysiu po kelių savaičių. Sunkus, bet būtinas susitaikymas, kuris yra visų saugumo bei taikaus sugyvenimo paženklintos ateities prielaida, gali tapti tikrove tik iš naujo atkakliai bei nuoširdžiai stengiantis sureguliuoti izraeliečių ir palestiniečių konfliktą. Iš Šventosios Žemės žvilgsnis toliau krypsta į kaimynines šalis, Vidurio Rytus, į visą pasaulį. Šiais laikais, kai stinga maisto produktų, kai vyrauja finansinė sumaištis, kai slegia senos ir naujos skurdo formos, nerimą kelia klimato kaita, kai smurtas ir vargas verčia daugybę žmonių palikti tėvynę ir ieškoti saugesnių išgyvenimo galimybių, kai vis labiau graso terorizmas, vis labiau bijoma neaiškios ateities, neatidėliotinai būtina iš naujo atverti viltį įkvėpti išgalinčias perspektyvas. Niekas neturėtų nusišalinti nuo šios taikios kovos, prasidėjusios su Kristaus Pascha. Kartoju, jis ieško vyrų ir moterų, padedančių jam įtvirtinti jo pergalę kovojant tais pačiais teisingumo ir tiesos, gailestingumo, atleidimo ir meilės ginklais.

Resurrectio Domini, spes nostra! Kristaus prisikėlimas yra mūsų viltis! Šitai šiandien džiugiai skelbia Bažnyčia: ji skelbia viltį, kurią Dievas sutvirtino ir padarė nenugalimą prikeldamas iš mirties Jėzų Kristų; ji skleidžia viltį, kurią nešioja širdyje ir kuria trokšta pasidalyti su visais ir visur, ypač ten, kur krikščionys persekiojami dėl savo tikėjimo bei pastangų siekti teisingumo ir taikos; ji šaukiasi vilties, išgalinčios padrąsinti daryti gera net – ir pirmiausia – tada, kai šitai reikalauja aukos. Šiandien Bažnyčia švenčia dieną, kurią „Viešpats laimingą padarė“ ir kviečia džiaugtis. Šiandien Bažnyčia meldžia Mariją, Vilties Žvaigždę, vesti žmoniją į saugų išganymo uostą, į Kristaus Širdį. Jis yra Velykų auka, Avinėlis, „kuris atpirko pasaulį“, Nekaltasis, „sutaikęs mus su Tėvu“. Jam, pergalingam Karaliui, jam, nukryžiuotam ir prisikėlusiam, kupini džiaugsmo šaukiame: Aleliuja!