Garbingieji broliai vyskupai ir kunigai!

Brangūs broliai ir seserys!

47-oji Pasaulinė maldos už pašaukimus diena, kurią švęsime 2010 m. balandžio 25-ąją, ketvirtą Velykų sekmadienį – Gerojo Ganytojo sekmadienį, duoda man progą pateikti jums apmąstyti temą, labai derančią su Kunigų metais: Liudijimas žadina pašaukimus. Ar pašaukimų pastoracijos pastangos duos vaisių, iš tikrųjų pirmiausia priklauso nuo Dievo maloningo veikimo, tačiau pastoracinė patirtis patvirtina, jog prisideda ir kokybiškas bei turtingas asmeninis ir bendruomeninis liudijimas tų, kurie kunigiškąja tarnyba ar pašvęstuoju gyvenimu jau atsiliepė į Viešpaties šaukimą, nes jų liudijimas gali pabudinti kitų troškimą irgi dosniai atsakyti į Kristaus kvietimą. Tad kunigų bei Dievui pašvęstųjų vyrų ir moterų gyvenimą ir misiją sieja artimas ryšys. Todėl norėčiau pakviesti visus Viešpaties pakviestuosius darbuotis jo vynuogyne kaip tik šiais Kunigų metais, kuriuos paskelbiau šventojo Jono Marijos Vianėjaus, Arso klebono, visada aktualaus kunigo ir klebono pavyzdžio, mirties 150-ųjų metinių proga, atnaujinti savo ištikimą atsaką.

Jau Senajame Testamente pranašai suvokė, jog yra pašaukti savo gyvenimu liudyti tai, ką skelbia, nepaisydami nesupratimo, atmetimo ir persekiojimo. Dievo jiems patikėta užduotis paglemždavo jų visą esybę lyg širdyje „įsiliepsnojusi ugnis“, kurios neįmanoma užgesinti (plg. Jer 20, 9), todėl jie būdavo pasirengę dovanoti Viešpačiui ne tik savo balsą, bet ir visa, kas sudarė jų egzistenciją. Atėjus laiko pilnatvei, Jėzus, Tėvo siųstasis (plg. Jn 5, 36), savo misija paliudijo Dievo meilę visiems be išimties žmonėms, ypatingą dėmesį skirdamas apleistiesiems, nusidėjėliams, atstumtiesiems, vargšams. Jis yra iškiliausias Dievo ir jo noro išgelbėti žmones liudytojas. Brėkštant šiam naujam metui, Jonas Krikštytojas savo gyvenimu, kuris visas skirtas paruošti Kristui kelią, paliudija, kad Marijos iš Nazareto sūnuje išsipildo Dievo pažadai. Išvydęs jį ateinantį prie Jordano, kur krikštijo, Jonas nurodo jį savo mokiniams kaip „Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29). Jo liudijimas duoda gausių vaisių: du iš mokinių išgirdo tuos žodžius ir „nuėjo paskui Jėzų“ (Jn 1, 37).

Anot Jono evangelijos, ir Petras pašaukiamas per jo brolio Andriejaus liudijimą. Pastarasis, sutikęs Mokytoją ir paklausęs kvietimo pasilikti, pajaučia poreikį nedelsiant pranešti broliui, ką atrado pasilikęs su Viešpačiu: „Radome Mesiją (išvertus tai reiškia: Dievo Pateptąjį – Kristų)“ (Jn 1, 41). Lygiai taip pat nutiko Natanaeliui, Baltramiejui, kai kitas mokinys – Pilypas džiugiai pasidalijo su juo savo atradimu: „Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai. Tai Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus“ (Jn 1, 45). Laisva ir neužtarnauta Dievo iniciatyva sutinka ir užgauna žmogaus atsakomybę, paskatindama į ją atsiliepusiuosius liudijant tapti dieviškojo pašaukimo įrankiais. Tai ir šiandien vyksta Bažnyčioje: Dievas naudojasi kunigų liudijimu, kad pažadintų naujų kunigiškųjų ir vienuoliškųjų pašaukimų tarnauti Dievo tautai. Dėl šios priežasties norėčiau priminti tris kunigiškojo gyvenimo aspektus, mano akimis, esmingai svarbius, kad kunigo liudijimas būtų veiksmingas.

Pagrindinis ir būdingas kiekvieno pašaukimo į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą elementas yra draugystė su Kristumi. Jėzus gyveno nuolatine vienybe su Tėvu. Tai pažadino ir mokinių troškimą gyventi tuo pačiu patyrimu, mokantis iš Jo nenutrūkstamos bendrystės ir dialogo su Tėvu. Kunigas, būdamas „Dievo žmogus“, priklausantis Dievui ir padedantis kitiems Dievą pažinti ir su juo gyventi, privalo puoselėti artimą ryšį su Dievu, likti jo meilėje, skirti laiko jo žodžio klausymuisi. Malda – svarbiausias pašaukimus žadinantis liudijimas. Kaip apaštalas Andriejus, pranešęs savo broliui, kad pažino Mokytoją, lygiai taip ir tas, kuris trokšta tapti Kristaus mokiniu ir liudytoju, turi būti jį asmeniškai „matęs“ ir pažinęs, būti išmokęs jį mylėti ir su juo būti.

Kitas įšventinamosios kunigystės ir pašvęstojo gyvenimo aspektas yra visiškas savęs atidavimas Dievui. Apaštalas Jonas rašo: „Mes iš to pažinome meilę, kad jis už mus paguldė gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius“ (1 Jn 3, 16). Šiais žodžiais mokiniai kviečiami persiimti Jėzaus, visu savo gyvenimu vykdžiusio Tėvo valią iki pat didžiausio savęs atidavimo ant kryžiaus, logika. Čia iki galo atsiskleidžia Dievo gailestingumas – gailestingoji meilė, nugalinti blogio, nuodėmės ir mirties tamsą. Jėzus, per Paskutinę vakarienę pakylantis nuo stalo, nusivelkantis viršutinius drabužius, persijuosiantis rankšluosčiu ir pasilenkiantis mazgoti apaštalams kojų, išreiškia tarnystės ir atsidavimo, visą gyvenimą puoselėtų klusnumo Dievo valiai dvasia, prasmę (plg. Jn 13, 3–5). Sekdamas Jėzumi, kiekvienas ypatingu būdu pašauktasis į pašvęstąjį gyvenimą turi stengtis liudyti visišką savęs atidavimą Dievui. Iš čia kyla gebėjimas su visišku, nuolatiniu ir ištikimu atsidavimu rūpintis tais, kurie jiems, kaip ganytojams, yra patikėti Apvaizdos, ir tapti džiugiais daugybės brolių ir seserų kelio palydovais, idant jie atsivertų susitikimui su Kristumi, o jo žodis apšviestų jų kelią. Kiekvieno pašaukimo istorija beveik visada susijusi su liudijimu kunigo, džiugiai gyvenančio atsidavimu broliams ir seserims dėl Dangaus karalystės. Kunigo artumas ir žodis gali sužadinti norą klausti ir prisidėti prie galutinio apsisprendimo (plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 39).

Pagaliau trečiasis aspektas, kuriuo būtinai turėtų išsiskirti kunigai ir pašvęstieji asmenys, yra gyvenimas bendrystėje. Kaip aiškų savo mokinių ženklą Jėzus nurodė gilią bendrystę meilėje: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35). Kunigas ypač turi būti bendrystės žmogus, atviras visiems žmonėms ir galintis krūvoje išlaikyti visą jam patikėtą keliaujančiąją kaimenę. Jis privalo padėti įveikti susiskaldymus, sušvelninti kontrastus ir nesupratimą, atleisti už įžeidimus. Per susitikimą su Aostos dvasininkais 2005 m. liepą sakiau, kad atsiskyrę ir liūdni kunigai tikrai nepadrąsins jaunimo sekti jų pavyzdžiu. Todėl labai svarbu gyventi bendryste, taip rodant, kaip puiku būti kunigu. Tada jaunuolis pasakys: „Tokia galėtų būti ir mano ateitis, taip galima gyventi“ (Kalba Intordo/Aostos parapijos bažnyčioje 2005 m. liepos 25 d.). Vatikano II Susirinkimas, kalbėdamas apie pašaukimus žadinantį liudijimą, pabrėžia meilės ir broliško bendradarbiavimo pavyzdį, kurį kunigams privalu rodyti (plg. Dekretas Optatam totius, 2).

Norėčiau priminti, ką yra parašęs mano garbingasis pirmtakas Jonas Paulius II: „Svarbiausia ir veiksmingiausia pašaukimų žadinimo priemonė yra kunigų gyvenimo liudijimas, besąlygiškas atsidavimas Dievo kaimenei, meilės sklidinas tarnavimas Viešpačiui ir jo Bažnyčiai, paženklintas su Velykų džiaugsmu ir viltimi prisiimto ir nešamo kryžiaus, pagaliau broliška santarvė ir uolus rūpinimasis pasaulio evangelizacija“ (Pastores dabo vobis, 41). Galima sakyti, kad pašaukimai į kunigystę randasi iš sąlyčio su kunigais ir yra nelyginant brangus paveldas, perduodamas žodžiu, pavyzdžiu ir visu gyvenimu.

Tas pat pasakytina apie pašvęstąjį gyvenimą. Pati pašvęstųjų vyrų ir moterų egzistencija kalba apie Kristaus meilę, kai jie juo seka būdami visiškai ištikimi Evangelijai ir džiugiai perimdami jo sprendimo bei elgesio kriterijus. Pasauliui, kurio logika neretai paženklinta materializmo, egoizmo ir individualizmo, jie tampa „prieštaravimo ženklu“. Leisdamiesi pagaunami Dievo ir savęs išsižadėdami, jie savo ištikimybe bei liudijimo galia ir toliau žadina daugelio jaunuolių širdyse troškimą sekti Kristų visada ir visą save atiduodant. Sekti skaistų, neturtingą ir klusnų Kristų bei su juo tapatintis – štai pašvęstojo gyvenimo idealas, absoliučios Dievo pirmenybės žmonių gyvenime ir istorijoje liudijimas.

Kiekvienas kunigas, pašvęstasis bei pašvęstoji, būdami ištikimi savo pašaukimui, tarnavimo Kristui džiaugsmu užkrečia kitus ir visus krikščionis kviečia atsiliepti į bendrąjį pašaukimą šventėti. Todėl, norint skatinti ypatingus pašaukimus į kunigiškąją tarnybą ir pašvęstąjį gyvenimą, sustiprinti ir skvarbesnę padaryti pašaukimų pastoraciją, būtinas pavyzdys tų, kurie Dievui ir jo planui dėl žmonių labo jau yra ištarę „taip“. Asmeninis liudijimas, pagrįstas konkrečiais egzistenciniais apsisprendimais, padrąsins ir jaunuolius reikliai apsispręsti dėl savo ateities. Norint jiems padėti, būtina per susitikimą ir dialogą meistriškai mokėti juos apšviesti ir lydėti, pirmučiausia teikiant pašaukimu paremtos egzistencijos pavyzdį. Taip elgėsi ir Arso klebonas: palaikydamas nuolatinius ryšius su parapijiečiais mokė juos „savo gyvenimo liudijimu. Regėdami jo pavyzdį, tikintieji išmoko melstis“ (Laiškas pradedant Kunigų metus, 2009 06 16).

Ši Pasaulinė maldos už pašaukimus diena tesuteikia jaunuoliams dar vieną vertingą progą apmąstyti savo pašaukimą ir kukliai, ištikimai bei noriai jį priimti. Mergelė Marija, Bažnyčios Motina, teišsaugo ypatingu būdu Viešpatį sekančiųjų širdyse ir menkiausią pašaukimo daigelį ir tepadeda jam išaugti į didelį medį, duodantį gausių vaisių Bažnyčios ir visos žmonijos labui. To melsdamas, visiems teikiu apaštališkąjį palaiminimą.

Vatikanas, 2009 m. lapkričio 13 d.

BENEDICTUS PP. XVI