Brangūs broliai ir seserys Romoje ir visame pasaulyje ir visi Viešpaties mylimi vyrai ir moterys!

„Lux fulgebit hodie super nos,
quia natus est nobis Dominus. –

Šviesybė šiandien užtvino mus,
nes gimė mums Viešpats.“

(Romos mišiolas, Kalėdų ryto Mišios, įžangos priegiesmis)

Ryto Mišių liturgija mums priminė, kad naktis praėjo, prasidėjo diena; mus užtvindo iš Betliejaus grotos sklindanti šviesa.

Tačiau Biblijoje ir liturgijoje mums pasakojama ne apie natūralią, bet apie kitokią, ypatingą, šviesą, tam tikru įstabiu būdu nukreiptą į „mus“, į tuos „mus“, dėl kurių „gimė“ Betliejaus Kūdikis. Šis „mes“ yra Bažnyčia, didžiulė pasaulinė šeima tikinčiųjų į Kristų, kurie kupini vilties laukė Išganytojo naujo gimimo ir šiandien slėpinyje švenčia nuolatinį šio įvykio dabartiškumą.

Iš pradžių prie Betliejaus ėdžių šis „mes“ žmonių akims buvo beveik neregimas. Kaip pasakojama Luko evangelijoje, be Marijos ir Juozapo, tai apėmė kelis paprastus piemenis, kurie atskubėjo įspėti angelo. Pirmųjų Kalėdų šviesa buvo kaip naktyje įžiebta ugnis. Aplink tvyrojo tamsa, o oloje suspindo tikroji šviesa, „apšviečianti kiekvieną žmogų“ (plg. Jn 1, 9). Tačiau tai nutinka kukliai ir slėpiningai, lygiai taip, kaip visoje išganymo istorijoje veikia Dievas. Jis mėgsta uždegti nedidelius šviesulius, kad paskui nušvistų milžiniškos erdvės. Kur šviesa priimama, ten įsižiebia tiesa ir meilė, kurios joje glūdi, ir paskui šviesa – tarsi per palytėjimą – sklinda koncentriškais apskritimais širdyse bei protuose tų, kurie laisvai atsiveria jos spindesiui ir savo ruožtu virsta šviesos šaltiniais. Bažnyčios kelias prasideda varganoje Betliejaus oloje; šimtmečių tėkmėje ji tampa Tauta ir šviesa žmonijai. Ir šiandien Dievas per sutinkančius Kūdikį įžiebia ugnį pasaulio naktyje, kviesdamas žmones Jėzuje atpažinti savo išganomosios bei išlaisvinamosios artybės „ženklą“ ir tikinčiųjų „mes“ išplėsti ligi visos žmonijos.

Visur, kur yra Dievo meilę priimantis „mes“, net sunkiomis sąlygomis suspindi Kristaus šviesa. Kaip Mergelė Marija, Bažnyčia duoda pasauliui Jėzų, Sūnų, kurį pati gavo dovanai ir kuris atėjo išlaisvinti žmogaus iš nuodėmės vergijos. Kaip ir Marija, Bažnyčia nebijo, nes tas Kūdikis yra jos stiprybė. Tačiau ji jo sau nelaiko, bet siūlo Kūdikį visiems, jo nuoširdžiai ieškantiems, paprastiems žemės žmonėms, vargstantiesiems, smurto aukoms ir visiems, išsiilgusiems taikos gėrio. Žmonijai, smarkiai paveiktai sunkios ekonominės ir dar labiau moralinės krizės bei karų ir konfliktų skausmingų žaizdų, Bažnyčia, atjausdama žmogų ir likdama jam ištikima, šiandien drauge su piemenimis kartoja: „Bėkime į Betliejų“ (Lk 2, 15), ten atrasime savo viltį.

Bažnyčios „mes“ gyvena ten, kur gimė Jėzus, Šventojoje Žemėje, kad jos gyventojus kviestų atsisakyti bet kurios smurto bei keršto logikos ir naujomis jėgomis didžiadvasiškai žengti taikaus sugyvenimo keliu. Bažnyčios „mes“ yra ir kitose Artimųjų Rytų šalyse. Argi galima užmiršti neramumus Irake ir tas sąlygas, kuriomis šiame regione gyvena nedidelė Kristaus kaimenė? Kartais jai tenka patirti smurto bei neteisybių, tačiau ji visada stengiasi prisidėti prie civilizuoto sugyvenimo statydinimo ir priešinasi konfrontacijos bei artimo atmetimo logikai. Šri Lankoje, Korėjos pusiasalyje ir Filipinuose, taip pat kitose Azijos šalyse Bažnyčios „mes“ veikia kaip susitaikymo ir taikos raugas. Afrikoje Bažnyčia nepaliaujamai kelia savo balsą į Dievą, melsdama užbaigti visus smurtinius piktnaudžiavimus Kongo Demokratinėje Respublikoje. Gvinėjos ir Nigerijos piliečius ji akina gerbti kiekvieno žmogaus teises ir plėtoti dialogą. Madagaskaro gyventojus ragina įveikti vidinius susiskaldymus ir vieniems kitus priimti. Bažnyčia visiems primena, jog, nepaisant nepaliaujamų tragedijų, išbandymų ir sunkumų, jie visi pašaukti vilčiai. Europoje ir Šiaurės Amerikoje Bažnyčios „mes“ skatina nugalėti egoistinę ir technokratinę mąstyseną, plėtoti visuotinę gerovę ir gerbti silpniausius asmenis, pradedant dar negimusiaisiais. Hondūre ji padeda vėl pasukti į demokratizacijos kelią. Bažnyčios „mes“ visoje Lotynų Amerikoje yra tapatybės veiksnys, tiesos ir meilės pilnatvė, kurios negali pamainyti jokia ideologija, kvietimas gerbti neatimamas kiekvieno žmogaus teises ir skatinti jo visapusišką vystymąsi, teisingumo ir broliškumo žinia, vienybės šaltinis.

Ištikima savo Steigėjo įsakymui, Bažnyčia solidarizuojasi su visais nukentėjusiais nuo gamtos katastrofų ir skurdo, taip pat ir pasiturinčiose visuomenėse. Matydama paliekančiuosius savo tėvynę dėl bado, nepakantos ar aplinkos smukimo, Bažnyčia kviečia šiuos žmones priimti. Vienu žodžiu, Bažnyčia visur skelbia Kristaus Evangeliją, nepaisydama persekiojimų, diskriminacijos, užpuldinėjimų ir kartais priešiško abejingumo – visa tai, tiesą sakant, leidžia jai dalytis savo Mokytojo ir Viešpaties dalia.

Brangūs broliai ir seserys, kokia didelė dovana yra būti visiems atviros bendrystės dalimi! Būtent iš Švenčiausiosios Trejybės bendrystės širdies į pasaulį atėjo Emanuelis, Jėzus, „Dievas su mumis“. Kaip Betliejaus piemenys, kontempliuokime šį meilės ir šviesos slėpinį kupini nuostabos ir dėkingumo! Visiems linksmų Kalėdų!