Brangūs bičiuliai!

Dažnai mintimis grįžtu prie Pasaulio jaunimo dienos Sidnėjuje 2008 metais. Ten išgyvenome didelę tikėjimo šventę, kurios metu galingai veikė Dievo Dvasia, kurdama artimą bendrystę tarp dalyvių, susirinkusių iš viso pasaulio. Tas sambūris, kaip ir ankstesnieji, subrandino gausių vaisių daugelio jaunuolių ir visos Bažnyčios gyvenime. Dabar mūsų žvilgsnis krypsta į artimiausią Pasaulio jaunimo dieną 2011 m. rugpjūtį Madride. 1989-aisiais, likus keliems mėnesiams iki Berlyno sienos griuvimo, ši jaunimo piligriminė kelionė buvo stabtelėjusi Ispanijoje, Santjago de Komposteloje. Dabar, kai visai Europai labai reikia iš naujo atrasti savo krikščioniškąsias šaknis, mūsų susitikimas tema: „Būkite Kristuje įsišakniję ir ant jo statykitės, tvirtėkite tikėjimu“(plg. Kol 2, 7) įvyks Madride. Kviečiu jus dalyvauti šiame Bažnyčiai Europoje ir visuotinei Bažnyčiai tokiame svarbiame renginyje. Norėčiau, kad visi jaunuoliai: ir besidalijantys tikėjimu į Jėzų Kristų, ir svyruojantys, abejojantys ar netikintys į Jį, gyvai patirtų tai, kas galėtų būti lemtinga jų gyvenime, – prisikėlusį ir gyvą Viešpatį Jėzų ir jo meilę kiekvienam iš mūsų.

1. Prie jūsų didžiausių lūkesčių versmės

Kiekvienoje epochoje, įskaitant mūsų, daugybė jaunuolių giliai trokšta tiesos ir solidarumo paženklintų asmeninių santykių. Daugelis puoselėja lūkesčius megzti autentiškus draugystės ryšius, pažinti tikrąją meilę, sukurti neišardomą šeimą, siekti asmeninio stabilumo ir tikrojo saugumo, tai yra to, kas gali laiduoti giedrą ir laimingą ateitį. Prisimindamas savo jaunystę, suprantu, kad stabilumas ir saugumas nėra klausimai, labiausiai rūpintys jaunuoliams. Žinoma, svarbu turėti darbą ir per tai tvirtą pagrindą po kojomis, tačiau jūsų jaunystės metai sykiu yra ir laikas, kai iš gyvenimo stengiatės išgauti daugiausia. Mintimis grįždamas į tą laiką, pirmiausia pamenu, kad mes nenorėjome pasiduoti normaliam buržuaziniam gyvenimui. Troškome atrasti tai, kas didinga, nauja. Troškome atrasti gyvenimą, visą jo didybę ir grožį. Nacionalsocialistų diktatūros ir karo metais buvome dominuojančios galios, taip sakant, „uždaryti“. Taigi troškome ištrūkti į laisvę, kad mums atsivertų žmogaus galimybių pilnatvė. Manau, kad tam tikru mastu tas postūmis išsiveržti iš to, kas įprasta, būdingas kiekvienai kartai. Būti jaunam iš dalies reiškia trokšti kažko, kas pranoksta kasdienį gyvenimą ir saugų darbą, ilgėtis to, kas iš tikro didu. Ar tai tiesiog tuščia svajonė, išblėstanti, kai tampame suaugę? Ne, žmogus tikrai sukurtas tam, kas didu, sukurtas begalybei. Nieko kito nepakaks. Šventasis Augustinas buvo teisus: „mūsų širdis nenurims, kol nesuras atilsio Tavyje“. Didingesnio gyvenimo troškimas rodo, kad esame sukurti to, kurio „įspaudą“ nešiojamės. Dievas yra gyvenimas, ir štai todėl kiekvienas kūrinys siekia gyventi; žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, nepakartojamu ir ypatingu būdu siekia meilės, džiaugsmo ir ramybės. Tada nesunku suprasti, kaip kvaila manyti, kad tik pašalinus Dievą žmogus galės tikrai gyventi! Dievas yra gyvybės versmė; jį panaikinti reikštų atskirti save nuo tos versmės ir neišvengiamai atsisakyti pilnatvės ir džiaugsmo: „Kūrinys be Kūrėjo pranyksta“ (Vatikano II Susirinkimas. Gaudium et spes, 36). Kai kuriose pasaulio dalyse, ypač Vakaruose, šiandienė kultūra linksta atmesti Dievą ir tikėjimą laikyti grynai privačiu dalyku, neturinčiu jokios reikšmės visuomenės gyvenimui. Net jei visos visuomenę pagrindžiančios vertybės kyla iš Evangelijos – kaip antai, asmens kilnumo, solidarumo, darbo ir šeimos jausmas, – regime savotišką „Dievo užtemimą“, tam tikrą amneziją, kuri, nors ir nėra tiesioginis krikščionybės atmetimas, vis dėlto yra mūsų tikėjimo lobio paneigimas, galintis sugriauti mūsų giliausiąją tapatybę.

Dėl šios priežasties, brangūs bičiuliai, kviečiu jus intensyviau žengti tikėjimo į Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą, keliu. Esate visuomenės ir Bažnyčios ateitis! Laiške kolosiečiams apaštalas Paulius rašo, kad gyvybiškai svarbu turėti šaknis, tvirtą pagrindą! Tai ypač galioja šiandien, kai daugelis neturi tvirtų atsparos taškų savo gyvenimui statydinti ir todėl jaučiasi iš pagrindų nesaugūs. Paplitęs reliatyvizmas, teigiantis, jog viskas lygiavertiška ir neegzistuoja jokia tiesa, joks absoliutus atsparos taškas, gimdo ne tikrąją laisvę, bet nestabilumą, sumaištį ir taikstymąsi prie akimirkos madų. Kaip jaunam augalui reikia tvirto ramsčio, kol jis suleis gilias šaknis ir pasidarys tvirtas, vaisių nešti gebantis medis, lygiai taip ir jūs, jaunuoliai, turite teisę gauti iš ankstesnių kartų patvarių atsparos taškų, padedančių pasirinkti ir statydinti savo gyvenimą.

2. Būkite įsišakniję Kristuje ir ant jo statykitės

Norėdamas išryškinti tikėjimo svarbą tikinčiųjų gyvenime, norėčiau apmąstyti su jumis kiekvieną iš sąvokų šventojo Pauliaus pasakyme: „Būkite Kristuje įsišakniję ir ant jo statykitės, tvirtėkite tikėjimu“ (plg. Kol 2, 7). Čia galime išskirti tris įvaizdžius: „įsišakniję“ primena medį ir jį maitinančias šaknis; „statykitės“ susijęs su namo statyba; „tvirtėkite“ žymi fizinį ar moralinį augimą. Šie įvaizdžiai labai iškalbingi. Prieš imdamasis juos komentuoti, norėčiau atkreipti dėmesį, kad visos trys sąvokos originalo tekste yra neveikiamosios rūšies. Tai reiškia, jog būtent pats Kristus imasi iniciatyvos įšaknydinti, statyti ir tvirtinti tikintįjį.

Pirmasis įvaizdis yra medžio, tvirtai suleidusio į dirvą savo šaknis, kurios jį laiko stačią ir maitina. Be tų šaknų jis būtų nupūstas vėjo ir žūtų. O kokios yra mūsų šaknys? Paprastai labai svarbūs mūsų asmeninės tapatybės elementai yra mūsų tėvai, šeimos ir šalies kultūra. Tačiau Biblija atskleidžia dar vieną. Pranašas Jeremijas rašo: „Laimingas žmogus, kuris Viešpačiu pasitiki, kurio viltis yra tik Viešpats. Toks žmogus yra kaip medis, pasodintas prie vandens, leidžiantis savo šaknis srovės link, – nebijo kaitros, kai ji užeina, jo lapai nuolat žaliuoja, sausros metų nepabūgsta, vaisių duoti nenustoja“ (Jer 17, 7–8). Pranašui leisti šaknis reiškia pasitikėti Dievu. Iš jo gauname gyvybę; be Jo neįstengtume tikrai gyventi. „Dievas mums suteikė amžinąjį gyvenimą, ir tas gyvenimas yra jo Sūnuje“ (1 Jn 5, 11). Pats Jėzus sako mums, kad jis yra mūsų gyvenimas (plg. Jn 14, 6). Todėl krikščioniškasis tikėjimas yra ne tik tikėjimas, kad tam tikri dalykai yra tiesa, bet pirmiausia asmeninis santykis su Jėzumi Kristumi, visai mūsų egzistencijai naujos dinamikos suteikiantis susitikimas su Dievo Sūnumi. Užmezgus asmeninį santykį su juo, Kristus atskleidžia mums mūsų tikrąją tapatybę ir, draugaujant su juo, mūsų gyvenimas auga ir visapusiškai išsiskleidžia. Jaunystėje būna akimirka, kai kiekvienas paklausiame: kokią prasmę turi mano gyvenimas? Kokį tikslą ir kokią kryptį turėčiau jam suteikti? Tai pamatinis etapas, kurį laiką galintis neduoti ramybės dvasiai. Iškyla klausimas, kokio darbo imtis, kokius socialinius santykius kurti, kokius jausmus plėtoti... Šiame kontekste vėl prisimenu savo jaunystę. Kažkaip gana anksti suvokiau, jog Viešpats pageidauja, kad tapčiau kunigu. Paskui vėliau, po karo, kai to tikslo siekiau studijuodamas seminarijoje ir universitete, vėl turėjau tuo įsitikinti. Turėjau savęs paklausti: ar tai tikrai mano kelias? Ar tikrai tokia yra Dievo valia mano atžvilgiu? Ar gebėsiu išlikti ištikimas jam ir ligi galo atiduoti save jo tarnybai? Toks apsisprendimas būna ir gana kankinantis. Kitaip ir negali būti. Bet paskui randasi ir tikrumas: tai teisingas sprendimas! Taip, Viešpats trokšta manęs ir suteiks man jėgų. Jei jo klausysiuos ir su juo vaikščiosiu, tikrai tapsiu savimi pačiu. Svarbu įgyvendinti ne savo troškimus, bet jo valią. Taip mano gyvenimas taps autentiškas.

Kaip šaknys laiko medį tvirtai įšaknydintą dirvoje, lygiai taip namo pamatai suteikia jam ilgalaikio tvarumo. Per tikėjimą statomės ant Kristaus (plg. Kol 2, 7), kaip namas statomas ant pamatų. Šventojoje istorijoje daug pavyzdžių šventųjų, stačiusių savo gyvenimą ant Dievo žodžio. Pirmasis yra Abraomas. Jis, mūsų tikėjimo tėvas, paragintas palikti tėvų namus ir leistis į nežinomą kraštą, pakluso Dievui. „Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu“ (Jok 2, 23). Statytis ant Kristaus reiškia teigiamai atsiliepti į Dievo kvietimą, pasitikint juo ir įgyvendinant jo žodį. Pats Jėzus įspėjo savo mokinius: „Kam vadinate mane: ‘Viešpatie, Viešpatie’, o nedarote, ką sakau?!“ (Lk 6, 46). O toliau pridūrė statomo namo įvaizdį: „Kiekvienas, kuris ateina pas mane, klausosi mano žodžių ir juos vykdo, – aš jums parodysiu, į ką jis panašus. Jis panašus į namą statantį žmogų, kuris giliai iškasė žemę ir padėjo pamatus ant uolos. Užėjus potvyniui, srovė atsimušė į tą namą, bet neįstengė jo pajudinti, nes buvo gerai pastatytas“ (Lk 6, 47–48).

Brangūs bičiuliai, statykite savo namą ant uolos, kaip žmogus, kuris „giliai iškasė žemę“. Kasdien stenkitės laikytis Kristaus žodžio. Klausykitės jo kaip tikro draugo, su kuriuo gali pasidalyti savo gyvenimo keliu. Turėdami jį prie šono, gebėsite drąsiai ir viltingai sutikti sunkumus ir problemas, taip pat nusivylimus ir nesėkmes. Jums nuolatos siūlomi lengvesni pasirinkimai, bet patys žinote, kad jie galiausiai yra apgaulingi ir neatneš jums giedrumo ir džiaugsmo. Tiktai Dievo žodis rodo autentišką gyvenimą, tik perduotasis tikėjimas yra kelią apšviečianti šviesa. Dėkingai priimkite šią dvasinę dovaną, gautą iš savo šeimų, ir įsipareigokite atsakingai atsiliepti į Dievo pašaukimą, augdami tikėjimu. Netikėkite tais, kurie sako, kad kitų nereikia gyvenimui statyti! Priešingai, atsiremkite į jums brangių žmonių tikėjimą, Bažnyčios tikėjimą ir dėkokite Viešpačiui, kad jį gavote ir juo persiėmėte!

3. Tvirtėkite tikėjimu

„Būkite Kristuje įsišakniję ir ant jo statykitės, tvirtėkite tikėjimu“ (plg. Kol 2, 7).Laišką, iš kurio paimti šie žodžiai, šventasis Paulius parašė atsakydamas į apibrėžtą Koloso miesto krikščionių poreikį. Tai bendruomenei grėsmę kėlė tam tikrų kultūrinių ano meto tendencijų, nugręžiančių tikinčiuosius nuo Evangelijos, įtaka. Mūsų pačių kultūrinis kontekstas, brangūs jaunuoliai, daug kuo panašus į anuometinę kolosiečių aplinką. Juk egzistuoja stipri laicistinės minties srovė, siekianti išstumti Dievą į žmonių ir visuomenės gyvenimo pakraštį, siūlydama ir mėgindama kurti „rojų“ be Jo. Tačiau patirtis moko, kad pasaulis be Dievo tampa „pragaru“: kupinu savanaudiškumo, suirusių šeimų, individų ir tautų tarpusavio neapykantos, labai stokojančiu meilės, džiaugsmo ir vilties. Ir priešingai, kur individai ir tautos priima Dievo buvimą, garbina jį tiesoje ir klausosi jo balso, ten statydinama meilės civilizacija, kurioje gerbiamas kiekvieno kilnumas ir auga bendrystė bei visi jos vaisiai. Vis dėlto kai kurie krikščionys leidžiasi suvedžiojami laicistinės minties ar patraukiami religinių srovių, nutolinančių nuo tikėjimo į Jėzų Kristų. Kiti, nors ir nepasidavė toms vilionės, leido savo tikėjimui atvėsti, o tai neišvengiamai turėjo neigiamų padarinių jų moraliniam gyvenimui.

Broliams, užsikrėtusiems Evangelijai svetimomis idėjomis, apaštalas priminė mirusio ir prisikėlusio Kristaus galią. Šis slėpinys yra mūsų gyvenimo pamatas ir krikščioniškojo tikėjimo šerdis. Visos tai ignoruojančios ir „kvailyste“ (1 Kor 1, 23) laikančios filosofijos parodo savo ribotumą žmogaus širdyje tūnančių didžiųjų klausimų atžvilgiu. Kaip Petro įpėdinis, trokštu sutvirtinti jūsų tikėjimą (plg. Lk 22, 23). Tvirtai tikime, jog Jėzus Kristus paaukojo save ant kryžiaus, kad dovanotų mums savo meilę; savo kančia jis prisiėmė mūsų kančias, mūsų nuodėmes, gavo mums atleidimą ir sutaikino su Dievu Tėvu, atverdamas kelią į amžinąjį gyvenimą. Taip buvome išlaisvinti iš to, kas labiausiai apsunkina mūsų gyvenimą: iš nuodėmės vergijos. Dabar galime mylėti visus, net savo priešus, ir ta meile dalytis su vargingesniais ir sunkumus išgyvenančiais broliais.

Brangūs bičiuliai, kryžius neretai baugina, nes atrodo neigia gyvenimą. Iš tiesų yra priešingai! Tai Dievo „taip“ žmogui, aukščiausia jo meilės išraiška ir versmė, iš kurios trykšta amžinasis gyvenimas. Juk būtent iš Jėzaus Širdies, perdurtos ant kryžiaus, ištryško tas dieviškasis gyvenimas, visados prieinamas tiems, kurie pakelia akis į Nukryžiuotąjį. Galiu jus tik pakviesti priimti Jėzaus kryžių, Dievo meilės ženklą, kaip naujo gyvenimo šaltinį. Be iš numirusių prisikėlusio Jėzaus negali būti jokio išgelbėjimo! Jis vienintelis gali išlaisvinti pasaulį iš blogio ir leisti augti mūsų visų trokštamai teisingumo, taikos ir meilės Karalystei.

4. Tikėti į Jėzų Kristų jo nematant

Evangelijoje aprašyta apaštalo Tomo tikėjimo patirtis, kaip jis priėmė kryžiaus slėpinį ir Kristaus prisikėlimą. Tomas buvo vienas iš dvylikos apaštalų; sekė paskui Jėzų; tiesiogiai matė jo atliekamus išgydymus ir stebuklus; klausėsi jo žodžių; išgyveno sumaištį jam mirus. Tą vakarą, kai Viešpats pasirodė mokiniams, Tomo nebuvo, o kai jam buvo pasakyta, kad Jėzus gyvas ir pasirodė, jis pareiškė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ (Jn 20, 25).

Mes irgi trokštame galėti regėti Jėzų, su juo kalbėtis ir galingiau pajusti jo buvimą. Daugeliui žmonių šiandien tapo sunku prisiartinti prie Jėzaus. Yra tiek daug Jėzaus paveikslų, pretenduojančių būti moksliniais ir atitraukiančių nuo jo asmens didybės ir nepakartojamumo. Štai kodėl po daugelio studijų bei apmąstymų metų subrandinau mintį perteikti šį tą iš savo asmeninio susitikimo su Jėzumi knygos pavidalu, taip tarsi padėdamas kitiems išvysti, išgirsti, palytėti Viešpatį, kuriame Dievas atėjo susitikti su mumis, kad mes jį pažintume. Juk pats Jėzus, vėl pasirodęs mokiniams po aštuonių dienų, Tomui pasakė: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20, 27). Mes irgi galime apčiuopiamai palytėti Jėzų, taip sakant, ištiesti ranką į jo kančios ženklus, jo meilės ženklus – į sakramentus, kuriais jis ypač priartėja prie mūsų, dovanoja mums save. Brangūs jaunuoliai, išmokite pamatyti Jėzų, susitikti su Jėzumi Eucharistijoje, kur jis yra čia ir dabar bei artimas mums, kad taptų mums kelionės maistu; Atgailos sakramente, kur Viešpats parodo savo gailestingumą visada siūlydamas atleidimą. Atpažinkite Jėzų ir tarnaukite jam, esančiam vargšuose, ligoniuose, sunkumų kamuojamuose ir pagalbos prašančiuose broliuose.

Tikėdami užmegzkite ir puoselėkite asmeninį dialogą su Jėzumi Kristumi. Geriau pažinkite jį skaitydami evangelijas ir Katalikų Bažnyčios katekizmą, kalbėkitės su juo malda ir juo pasitikėkite: jis niekada neišduos! „Tikėjimas pirmiausia yra asmeniškas žmogaus ryšys su Dievu ir drauge nuo to neatskiriamas laisvas pritarimas visai Dievo apreikštai tiesai“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 150). Taip jūsų tikėjimas subręs, sutvirtės ir nesirems vien religiniu jausmu ar miglotais vaikystėje išmoktų katekizmo tiesų prisiminimais. Tada pažinsite Dievą ir su juo autentiškai gyvensite, lygiai kaip apaštalas Tomas, kuris savo tikėjimą į Jėzų parodė tvirtai pareikšdamas: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“

5. Liudyti palaikomiems Bažnyčios tikėjimo

Tą akimirką Jėzus sušuko Tomui: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20, 29). Jis galvoje turėjo Bažnyčios, besiremiančios tiesioginių liudytojų – apaštalų tikėjimu, kelią. Dabar tampa aišku, kad mūsų asmeninis tikėjimas į Kristų, gimęs iš dialogo su juo, susijęs su Bažnyčios tikėjimu: esame ne izoliuoti individualūs tikintieji, bet per Krikštą šios didelės šeimos nariai, ir būtent Bažnyčios išpažįstamas tikėjimas stiprina mūsų asmeninį tikėjimą. Tikėjimo išpažinimas, kurį skelbiame per sekmadienio Mišias, sergsti mus nuo pavojaus įtikėti kitokį negu Kristaus apreikštą Dievą: „Tad kiekvienas tikintysis yra tartum viena grandis didžiojoje tikinčiųjų grandinėje. Aš negaliu tikėti, jei manęs neremia kitų tikėjimas, o savo tikėjimu palaikau jų tikėjimą“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 166). Visada dėkokime Viešpačiui už Bažnyčios dovaną, nes Bažnyčia padeda mums saugiai augti tikėjimu, dovanojančiu tikrą gyvenimą (plg. Jn 20, 31).

Bažnyčios istorijoje šventieji ir kankiniai iš Kristaus šlovingojo kryžiaus nuolatos sėmėsi jėgų, kad išliktų ištikimi Dievui net netekdami gyvybės, tikėjime atrasdavo jėgų įveikti savo silpnybes ir nugalėti visas bėdas. Juk iš tiesų, pasak apaštalo Jono, „o kas gi nugali pasaulį, jei ne tas, kuris tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus?“ (1 Jn 5, 5). Pergalė, kylanti iš tikėjimo, yra meilės pergalė. Daugybė krikščionių gyvai liudijo ir tebeliudija meile besireiškiančio tikėjimo galią, siekdami taikos, skatindami teisingumą, statydindami žmoniškesnį pasaulį, – pasaulį, atitinkantį Dievo planą. Įvairiose socialinio gyvenimo srityse jie kompetentingai ir profesionaliai veiksmingai prisideda prie visų gerovės. Iš tikėjimo kylanti meilė paskatino juos konkrečiai liudyti darbais ir žodžiais: Kristus nėra tik mums patiems skirtas gėris, jis – brangus lobis, kuriuo privalu dalytis su kitais. Mūsų globalizacijos amžiuje visame pasaulyje liudykite krikščioniškąją viltį – juk tiek daug žmonių ištroškę laukia tos vilties! Stovėdamas prie savo draugo Lozoriaus, mirusio prieš keturias dienas, kapo, Jėzus, prieš sugrąžindamas jį gyveniman, sako Lozoriaus seseriai Mortai: „Jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę“ (plg. Jn 11, 40). Jei tikėsite ir gebėsite kasdien gyventi tikėjimu bei jį liudyti, ir jūs tapsite įrankiais, padedančiais kitiems jaunuoliams atrasti gyvenimo, gimusio iš susitikimo su Kristumi, prasmę ir džiaugsmą!

6. Pakeliui į Pasaulio jaunimo dieną Madride

Brangūs bičiuliai, dar kartą jus kviečiu atvykti į Pasaulio jaunimo dieną, kuri vyks Madride. Kupinas didelio džiaugsmo, kiekvieno jūsų asmeniškai laukiu: Kristus trokšta sutvirtinti jūsų tikėjimą per Bažnyčią. Apsispręsti įtikėti į Kristų ir juo sekti nėra lengva; tam trukdo mūsų asmeninė neištikimybė ir daugybė balsų, nukreipiančių mus rinktis lengvesnius kelius. Nepraraskite drąsos, veikiau ieškokite krikščionių bendruomenės, Bažnyčios paramos! Susitikimui Madride intensyviai ruoškitės šiais metais kartu su vyskupais, kunigais ir jaunimo pastoracijos vadovais vyskupijose, parapijos bendruomenėse, sąjungose ir sąjūdžiuose. Mūsų susitikimo kokybė pirmiausia priklausys nuo dvasinio pasirengimo, maldos, bendro įsiklausymo į Dievo žodį ir abipusės paramos.

Brangūs jaunuoliai, Bažnyčia deda į jus savo viltis! Jai reikia jūsų gyvo tikėjimo, kūrybingos meilės ir vilties kupino dinamiškumo. Jūsų buvimas Bažnyčią atnaujina, atjaunina, suteikia jai naujos energijos. Štai kodėl Pasaulio jaunimo dienos yra malonė ne tik jums, bet ir visai Dievo tautai. Bažnyčia Ispanijoje veikliai rengiasi jus priimti ir kartu išgyventi džiugią tikėjimo patirtį. Dėkoju vyskupijoms, parapijoms, šventovėms, pašvęstojo gyvenimo bendruomenėms, bažnytinėms organizacijoms ir sąjūdžiams, visiems dosniai prisidedantiems prie šio įvykio rengimo. Mergelė Marija telydi jus šiame pasirengimo kelyje. Angelui apreiškus, ji kupina tikėjimo priėmė Dievo žodį, kupina tikėjimo pritarė Dievo darbui joje. Ištardama savo fiat, savo „taip“, ji gavo begalinės meilės dovaną, paskatinusią ją visą save dovanoti Dievui. Teužtaria ji kiekvieną iš jūsų, kad per ateinančią Pasaulio jaunimo dieną paaugtų jūsų tikėjimas ir meilė. Noriu patikinti, jog visada tėviškai prisimenu jus savo maldose. Visus jus nuoširdžiai laiminu.

Vatikanas, 2010 m. rugpjūčio 6-oji, Viešpaties Atsimainymo šventė

BENEDICTUS PP. XVI