Brangūs broliai ir seserys!

Pasaulinė migrantų ir pabėgėlių diena visai Bažnyčiai teikia progą apmąstyti su didėjančiu migracijos reiškiniu susijusią temą, pasimelsti, kad širdys atsivertų krikščioniškajam svetingumui, ir darbuotis, kad pasaulyje daugėtų teisingumo ir meilės, ant kurių kaip pagrindo statydintina autentiška ir tvari taika. „Kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13, 14) – šį paraginimą Viešpats primygtinai mums adresuoja ir nuolatos atnaujina: jei Tėvas kviečia mus būti mylimais vaikais jo Sūnuje, tai jis drauge kviečia pripažinti, jog visi esame broliai Kristuje.

Iš to visus žmones jungiančio gilaus ryšio kyla tema, kurią šiais metais parinkau apmąstyti: „Viena žmonių šeima“, viena brolių ir seserų šeima visuomenėse, tampančiose vis labiau daugiatautėmis ir tarpkultūrinėmis, kur ir asmenys, išpažįstantys skirtingas religijas, kviečiami į atvirą pokalbį, kuriuo siekiama taikaus ir vaisingo bendrabūvio, gerbiančio teisėtus skirtumus. Vatikano II Susirinkimas teigia, kad „visos tautos sudaro vieną bendruomenę ir yra vienos kilmės, nes Dievas visą žmonių giminę apgyvendino žemės paviršiuje (plg. Apd 17, 26); vienas yra ir visų galutinis tikslas – Dievas, kurio apvaizda rodomas gerumas ir išganymo planai aprėpia visus“ (Deklaracija Nostra aetate, 1). „Neatsitiktinai gyvename vieni šalia kitų; būdami žmonės, visi esame tame pačiame kelyje ir einame juo kaip broliai ir seserys“ (Žinia 2008-ųjų metų Pasaulinės taikos dienos proga, 6).

Kelias, gyvenimo kelias, yra tas pats, tačiau situacijos, išgyvenamos žengiant šiuo keliu, skirtingos: daugeliui tenka susidurti su sunkia įvairių atmainų migracijos – vidinės ar į užsienį, nuolatinės ar laikinos, ekonominės ar politinės, savanoriškos ar priverstinės – patirtimi. Kai kuriais atvejais palikti savo šalį priverčia įvairių formų persekiojimas, dėl kurio bėgti tampa būtina. Mūsų laikams būdingas globalizacijos reiškinys irgi nėra vien socialinis ekonominis procesas, bet ir lemia, kad „žmonija tampa vis labiau tarpusavyje susijusi“, bei įveikia geografines ir kultūrines sienas. Šiuo atžvilgiu Bažnyčia nepaliaujamai primena, jog šio epochinio proceso gilioji prasmė ir pagrindinis etinis kriterijus yra žmonijos vienybė ir jos žengimas gėrio link (plg. Benediktas XVI. Caritas in veritate, 42). Tad visi, migrantai ir juos priimančios tautos, priklauso vienai šeimai ir visi turi tą pačią teisę naudotis žemės gėrybėmis, skirtomis, anot Bažnyčios socialinio mokymo, visiems. Tai solidarumo ir dalijimosi pagrindas.

„Kad žmogaus miestui suteiktų vienybės bei taikos pavidalą ir tam tikru būdu padarytų jį provaizdine Dievo miesto be sienų anticipacija, pakeliui į globalizaciją visuomenėje visuotinė gerovė bei pastangos to siekiant neišvengiamai turi aprėpti visą žmoniją, vadinasi, tautų ir nacijų bendruomenę“ (Benediktas XVI. Caritas in veritate, 7). Šioje perspektyvoje žvelgtina ir į migracijos reiškinį. Juk, kaip jau pastebėjo Dievo tarnas Paulius VI, „broliškumo tarp žmonių ir tarp tautų stygius“ yra gilioji nepakankamos plėtros priežastis (Enciklika Populorum progressio, 66) ir – galėtume pridurti – smarkiai lemia migracijos reiškinį. Žmogiškoji brolystė yra – kartais stebinanti – vienijančio santykio, gilaus ryšio su kitu, kitokiu negu aš, paremto paprastu buvimo žmogumi faktu, patirtis. Atsakingai priimama ir įgyvendinama, ji puoselėja bendrystės ir dalijimosi su kitais, pirmiausia migrantais, gyvenimą, palaiko dovanojimąsi kitiems, jų gerovei, visų žmonių gerovei vietinėje, nacionalinėje ir tarptautinėje bendruomenėje.

Garbingasis Dievo tarnas Jonas Paulius II tos pačios pasaulinės dienos proga 2001 m. pabrėžė: „[Visuotinė gerovė] aprėpia visą tautų šeimą, įveikia bet kokį nacionalistinį egoizmą. Tokiame kontekste reikia žvelgti į teisę emigruoti. Bažnyčia pripažįsta šią teisę kiekvienam žmogui dvejopu aspektu – kaip galimybę palikti savo šalį ir kaip galimybę keltis į kitą šalį ieškant geresnių gyvenimo sąlygų“ (Žinia 2001-ųjų metų Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga, 3; plg. Jonas XXIII. Enciklika Mater et magistra, 30; Paulius VI. Enciklika Octogesima adveniens, 17). Sykiu valstybės turi teisę reguliuoti imigrantų srautus ir saugoti savo sienas, nuolatos laiduodamos deramą pagarbą kiekvieno žmogiškojo asmens kilnumui. Imigrantams, be to, tenka pareiga integruotis į juos priėmusią šalį, gerbti jos įstatymus bei nacionalinę tapatybę. „Tada prireiks priėmimą, teiktiną visiems žmonėms, ypač vargstantiesiems, sieti su sąlygų, būtinų vietinių gyventojų ir atvykėlių oriam ir taikiam gyvenimui, įvertinimu“ (Jonas Paulius II. Žinia 2001-ųjų metų Pasaulinės taikos dienos proga, 13).

Šiame kontekste Bažnyčios kaip Dievo tautos, istorijos tėkmėje keliaujančios tarp visų kitų tautų, buvimas yra pasitikėjimo ir vilties šaltinis. Juk „Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas, arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“ (Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 1), ir dėl Šventosios Dvasios veikimo „pastangos kurti visuotinę brolybę nėra bergždžios“ (Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 38). Ypač šventoji Eucharistija Bažnyčioje yra neišsemiama bendrystės versmė visai žmonijai. Jos dėka Dievo tauta aprėpia „visas gimines, gentis, tautas ir kalbas“ (plg. Apr 7, 9) ne kokia nors šventąja galia, bet iškilia meilės tarnyste. Meilės tarnystė vargšams ir silpniesiems iš tikro yra kriterijus, parodantis Eucharistijos šventimo autentiškumą (plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Mane nobiscum Domine, 28).

Temos „Viena žmonijos šeima“ šviesoje pirmiausia apmąstytina pabėgėlių ir kitų priverstinių migrantų, sudarančių žymią migracijos reiškinio dalį, padėtis. Šių nuo smurto ir persekiojimo bėgančių žmonių atžvilgiu tarptautinė bendrija prisiėmė apibrėžtus įsipareigojimus. Pagarba jų teisėms ir tinkamas rūpinimasis saugumu bei socialine vienybe skatina stabilų bei darnų sugyvenimą.

Ir kalbant apie priverstinius migrantus solidarumas minta iš meilės „atsargų“, besirandančių iš to, kad save laikome viena žmonių šeima, o tikinčių katalikų atveju – mistinio Kristaus Kūno nariais: juk esame priklausomi vienas nuo kito ir visi atsakome už savo brolius ir seseris, kurie tokie yra kaip žmonės ir, jei tikime, kaip tikintieji. Jau kartą esu sakęs: „Žmogiškasis solidarumas visus įpareigoja priimti pabėgėlius ir rodyti jiems svetingumą, kad jie dėl abejingumo ir nepakantos nesijaustų izoliuoti“ (2007 m. birželio 20 d. bendroji audiencija: Insegnamenti II, 1 [2007], 1158). Tai reiškia, kad tiems, kurie priversti palikti savo namus ar šalį, privalu padėti surasti vietą, kur jie taikiai ir saugiai gyventų, dirbtų ir prisiimtų juos priglaudusioje šalyje egzistuojančias teises bei pareigas, prisidėdami prie bendrosios gerovės ir neužmiršdami gyvenimo religinio matmens.

Baigdamas kelias mintis, visada lydimas maldos, norėčiau skirti užsienio ir tarptautiniams studentams, kurių vis daugiau atsiduria migracijoje. Ši kategorija irgi socialiai reikšminga, turint galvoje, kad jie grįš į savo gimtąsias šalis ir ateityje ten perims atsakomybę. Tokie studentai yra kultūriniai ir ekonominiai „tiltai“, jungiantys jų gimtąsias ir juos priėmusias šalis, o tai irgi padeda rastis „vienai žmonijos šeimai“. Kaip tik toks įsitikinimas turėtų skatinti remti pastangas užsienio studentų labui ir skirti dėmesį jų konkrečioms problemoms, kaip antai: finansinių lėšų stygius, nemalonus jausmas atsidūrus vienam visiškai kitokioje socia­linėje ir universitetinėje aplinkoje, integracijos sunkumai. Šiuo atžvilgiu norėčiau priminti, kad „priklausyti universiteto bendruomenei <...> reiškia stovėti šiuolaikinį pasaulį suformavusių kultūrų sankryžoje“ (Jonas Paulius II. Kreipimasis į Jungtinių Amerikos Valstijų vyskupus iš Čikagos, Indianopolio ir Milvokio bažnytinių provincijų per jų vizitą Ad limina, 1998 05 30: Insegnamenti XXI, 1 [1998], 1116). Naujų kartų kultūra ugdoma mokykloje ir universitete – nuo šių institucijų labai priklauso tų kartų gebėjimas laikyti žmoniją šeima, pašaukta būti vieninga įvairovėje.

Brangūs broliai ir seserys, migrantų pasaulis platus ir įvairus. Yra nuostabios ir daug žadančios patirties, bet, deja, pasitaiko ir dramatiškos, nederančios civilizuotais save vadinantiems žmonėms ir visuomenėms. Bažnyčiai ši tikrovė yra iškalbingas mūsų laikų ženklas, aiškiau išryškinantis žmonijos pašaukimą būti viena šeima ir kartu sunkumus, kurie, užuot vieniję, ją skaldo ir drasko. Nepraraskime vilties ir drauge prašykime Dievo, visų žmonių Tėvo, padėti mums būti vyrais ir moterimis, gebančiais – kiekvienas asmeniškai – puoselėti broliškus santykius, ir padaryti, kad socialinėje, politinėje ir institucinėje plotmėje tarp tautų ir kultūrų daugėtų tarpusavio supratimo ir vienas kito branginimo. To linkėdamas ir šaukdamasis Švenčiausiosios Mergelės Marijos Stella Maris užtarimo, visiems, pirmiausia migrantams ir pabėgėliams, taip pat šioje svarbioje srityje besidarbuojantiesiems, nuoširdžiai teikiu apaštališkąjį palaiminimą.

Castel Gandolfo, 2010 m. rugsėjo 27 d.

BENEDICTUS PP. XVI