Brangūs broliai ir seserys!

Gavėnios metas, vedantis mus prie šventųjų Velykų šventimo, Bažnyčiai yra labai brangus ir svarbus liturginis laikas, išgyventinas prideramai uoliai ir todėl teikiantis man džiugią progą kreiptis į jus ypatingu žodžiu. Laukdama galutinio susivienijimo su savo Sužadėtiniu amžinosiose Velykose, Bažnyčios bendruomenė, karštai melsdamasi ir stropiai darydama artimo meilės darbus, intensyviau žengia dvasios apvalymo keliu, kad iš Atpirkimo slėpinio apsčiau pasisemtų naujojo gyvenimo Viešpatyje Kristuje (plg. Gavėnios laiko I dėkojimo giesmė).

1. Toks gyvenimas jau dovanotas mūsų Krikšto dieną, kai mums, „tapusiems Kristaus mirties ir prisikėlimo dalininkais“, prasidėjo „džiugus ir uždegantis mokinystės nuotykis“ (Homilija Viešpaties Krikšto šventės dieną, 2010 01 10). Šventasis Paulius savo laiškuose nuolatos pabrėžia šių maudynių suteiktą nepakartojamą bendrystę su Dievo Sūnumi. Tai, kad Krikštas dažniausiai priimamas esant kūdikiu, parodo, jog tai yra Dievo dovana: amžinojo gyvenimo niekas nepelno savo jėgomis. Dievo gailestingumas, panaikinantis nuodėmę ir įgalinantis gyventi būnant „tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ (Fil 2, 5), žmogui dovanojamas neužtarnaujamai.

Laiške filipiečiams tautų apaštalas pateikia perkeitimo, įvykstančio dalyvaujant Kristaus mirtyje ir prisikėlime, prasmę nurodydamas to tikslą: „Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių“ (Fil 3, 10–11). Tad Krikštas yra ne praeities ritualas, bet susitikimas su Kristumi, formuojančiu visą pakrikštytojo egzistenciją, suteikiančiu jam dieviškąjį gyvenimą ir kviečiančiu nuoširdžiam atsivertimui, pradėtam bei palaikomam Malonės ir leidžiančiam pasiekti Kristaus pilnatvės amžiaus saiką.

Su gavėnia, kaip palankiu laiku patirti gelbinčią Malonę, Krikštą sieja ypatingas ryšys. Vatikano II Susirinkimo tėvai visus Bažnyčios ganytojus paragino gavėnios liturgijoje gausiau panaudoti „jai būdingus krikšto elementus“ (Konstitucija Sacrosanctum Concilium, 109). Juk Bažnyčia Velyknaktį visada sieja su Krikšto šventimu: šiuo sakramentu įgyvendinamas tas didis slėpinys, kuriame žmogus miršta nuodėmei, tampa naujo gyvenimo prisikėlusiame Kristuje dalininku ir gauna tą pačią Dievo Dvasią, kuri Kristų prikėlė iš numirusių (plg. Rom 8, 11). Šią neužtarnautą dovaną kiekvienas turime vis iš naujo atgaivinti, ir gavėnia siūlo mums katechumenatą primenantį kelią, kuris ankstyvosios Bažnyčios krikščionims buvo ir šiandieniams katechumenams yra nepamainoma tikėjimo ir krikščioniškojo gyvenimo mokykla: jie tikrai išgyvena Krikštą kaip savo egzistencijos svarbiausią aktą.

2. Niekas taip gerai nepadeda rimtai žengti keliu į Velykas ir rengtis švęsti Viešpaties prisikėlimo – džiugiausios ir iškilmingiausios visų liturginių metų šventės, – kaip leidimasis būti vedamam Dievo žodžio. Todėl gavėnios meto sekmadienių Evangelijos tekstais Bažnyčia veda mus į itin intensyvų susitikimą su Viešpačiu, dar kartą įgalindama pereiti įkrikščioninimo etapus: katechumenams – atgimimo sakramento priėmimo atžvilgiu, jau pakrikštytiesiems – žengiant naujus ir lemiamus žingsnius sekant paskui Kristų ir tobuliau jam save atiduodant.

Pirmą kelionės per gavėnią sekmadienį išryškinamas mūsų kaip žmonių šioje žemėje būvis. Pergalinga kova su pagundomis, kuria prasideda Jėzaus misija, esame kviečiami suvokti savo silpnumą, kad priimtume Malonę, išlaisvinančią iš nuodėmių ir įliejančią naujų jėgų Kristuje, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas (plg. Suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigynas, 25). Tai aiškus raginimas prisiminti, kad krikščioniškasis tikėjimas, sekant Jėzaus pavyzdžiu ir vienijantis su juo, apima kovą su „tamsybių pasaulio valdovais“ (Ef 6, 12) – pasaulio, kuriame darbuojasi velnias, ir šiandien nenuilstamai gundantis prie Viešpaties artintis trokštantį žmogų: Kristus laimi šią kovą, kad ir mūsų širdį atvertų vilčiai ir padėtų nugalėti blogio pagundas.

Evangelija apie Viešpaties atsimainymą mums prieš akis iškelia Kristaus šlovę, kuria nuvokiamas prisikėlimas ir skelbiamas žmogaus sudievinimas. Krikščionių bendruomenė suvokia, jog ji, lygiai kaip apaštalai Petras, Jokūbas ir Jonas, irgi užvedama „nuošaliai ant aukšto kalno“ (Mt 17, 1), kad Kristuje, kaip sūnūs Sūnuje, vėl gautų dieviškosios Malonės dovaną: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ (eil. 5). Taip kviečiama atsitraukti nuo kasdienybės triukšmo ir panirti į artybę Dievo, trokštančio kasdien tarti mums žodį, prasiskverbiantį iki dvasios, kur mes skiriame gėrį nuo blogio (plg. Žyd 4, 12), ir stiprinantį valią sekti paskui Viešpatį.

Samarietei skirtu Jėzaus prašymu: „Duok man gerti“ (Jn 4, 7) trečiojo sekmadienio liturgijoje išreiškiama Dievo aistra kiekvienam žmogui ir mūsų širdyse norima sužadinti troškulį versmės „vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (eil. 14): tai Šventosios Dvasios, padarančios krikščionis tikraisiais garbintojais, gebančiais šlovinti Tėvą „dvasia ir tiesa“ (eil. 23), dovana. Tik šis vanduo pajėgia numaldyti gėrio, tiesos ir grožio troškulį! Tik šis vanduo, duodamas mums Sūnaus, drėkina neramios ir nepatenkintos sielos dykumą, kol ši, pasak šventojo Augustino žinomo posakio, „suras atilsį Dieve“.

Sekmadienio skaitinyje apie neregį Kristus aikštėn iškyla kaip pasaulio šviesa. Evangelija kiekvieno iš mūsų klausia: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“ „Tikiu, Viešpatie!“ (Jn 9, 35. 38) – džiugiai patvirtina neregys, taip tapdamas kiekvieno tikinčiojo balsu. Išgydymo stebuklas rodo, jog Kristus kartu su rega norėjo atverti ir mūsų vidinį žvilgsnį, kad mūsų tikėjimas darytųsi vis gilesnis ir mes Jame galėtume atpažinti mūsų vienatinį Išganytoją. Jis apšviečia visas gyvenimo tamsybes ir įgalina žmogų gyventi kaip „šviesos vaiką“.

Penktąjį sekmadienį skelbiant Lozoriaus prikėlimą, atsiduriame galutinio mūsų egzistencijos slėpinio akivaizdoje: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. <...> Ar tai tiki?“ (Jn 11, 25–26). Krikščionių bendruomenei tai akimirka kartu su Morta nuoširdžiai sudėti visas viltis į Jėzų iš Nazareto: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“ (eil. 27). Bendrystė su Kristumi šiame gyvenime rengia mus nugalėti mirties ribą, kad Jame gyventume per amžius. Tikėjimas mirusiųjų prisikėlimu ir amžinojo gyvenimo viltis atveria žvilgsnį į galutinę mūsų egzistencijos prasmę: Dievas sukūrė žmogų prisikėlimui ir gyvenimui, ir ši tiesa žmonių istorijai, jų asmeninei egzistencijai, jų visuomeniniam gyvenimui, taip pat kultūrai, politikai, ekonomikai suteikia autentišką ir galutinį matmenį. Be tikėjimo šviesos visa visada lieka užsklęsta kape be ateities, be vilties.

Kelionė per gavėnią užbaigiama Velykų tridieniu, pirmiausia didžiąja Velyknakčio vigilija: atnaujindami Krikšto pažadus iš naujo išpažįstame, kad Kristus yra Viešpats mūsų gyvenimo, kurį Dievas mums dovanojo, kai atgimėme „iš vandens ir Šventosios Dvasios“, ir iš naujo patvirtiname savo tvirtą apsisprendimą atsiliepti į Malonės veikimą, kad būtume Jo mokiniai.

3. Krikšto sakramentu panardinti į Kristaus mirtį ir prisikėlimą, kasdien vis iš naujo esame akinami išlaisvinti širdį iš materialių daiktų naštos, iš savanaudiško prisirišimo prie „žemės“, skurdinančio mus ir trukdančio mums būti disponuojamiems bei atviriems Dievui ir artimui. Kristuje Dievas pasireiškė kaip meilė (plg. 1 Jn 4, 7–10). Kristaus kryžius, „žodis apie kryžių“, parodo išganingąją Dievo galią (plg. 1 Kor 1, 18), kuri dovanojama žmogui pakelti ir išgelbėti, – didžiausią meilę (plg. enciklika Deus caritas est, 12). Tradicinėmis pasninko, išmaldos ir maldos praktikomis, įsipareigojimo atsiversti išraiškos būdais, gavėnia moko vis radikaliau gyventi Kristaus meile. Pasninkas, kurį galima pagrįsti įvairiai, krikščioniui turi giliai religinę prasmę: skurdžiau padengdami stalą, mokomės įveikti savo egoizmą ir gyventi dovanojimo bei meilės logika; ko nors – ne vien ko turime per daug – atsižadėdami, mokomės nukreipti savo žvilgsnį nuo mūsų pačių „aš“, greta savęs atrasti kitą ir daugelio brolių veiduose atpažinti Kristų. Krikščionims pasninkas neturi nieko bendra su atsigręžimu į save, bet vis labiau atveria Dievui bei žmonių poreikiams ir laiduoja, kad meilė Dievui apimtų ir meilę artimui (plg. Mk 12, 31).

Savo kelyje susiduriame ir su pagunda turėti, su meilės pinigams pagunda, keliančia grėsmę Dievo primatui mūsų gyvenime. Godus troškimas turėti yra smurto, piktnaudžiavimo ir mirties priežastis; todėl Bažnyčia ypač gavėnios metu primena išmaldos praktiką, t. y. gebėjimą dalytis. O gėrybių stabmeldystė ne tik nutolina nuo kito, bet ir žmogų apiplėšia, daro jį nelaimingą, apgaudinėja, žadina netikras viltis, neduodama to, ką žada, nes Dievą, vienintelį gyvybės šaltinį, pakeičia materialiais daiktais. Argi įmanoma suvokti Dievo tėvišką gerumą, kai širdis pilna savęs paties ir savų planų, kuriais tikimasi garantuoti sau ateitį? Kyla pagunda galvoti taip, kaip turtuolis palyginime: „…mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams...“ Žinome Viešpaties nuosprendį: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės...“ (Lk 12, 19–20). Išmaldos praktika yra raginimas teikti Dievui pirmenybę ir būti dėmesingam kitam, kad vėl atrastume savo gerąjį Tėvą ir priimtume jo gailestingumą.

Visą gavėnios metą Bažnyčia mums gausiai siūlo Dievo žodį. Jį apmąstydami ir pasisavindami, kad juo kasdien gyventume, mokomės brangios ir nepamainomos maldos formos, nes Dievo, nepaliaujamai kalbančio mūsų širdžiai, dėmesingas klausymasis maitina mus tikėjimo kelyje, kuriuo pradėjome eiti Krikšto dieną. Malda taip pat leidžia mums naujaip suvokti laiką: juk be amžinybės ir transcendencijos perspektyvos jis tik skaičiuoja mūsų žingsnius horizonto be ateities link. O maldoje surandame laiko Dievui ir suvokiame, kad jo „žodžiai nepraeis“ (plg. Mk 13, 31), ir įžengiame į tą artimą bendrystę su Juo, kurios niekas iš mūsų nebeatims (plg. Jn 16, 22) ir kuri mus atveria nesugriaunamai amžinojo gyvenimo vilčiai.

Apibendrinant, gavėnios kelionė, kurios metu esame kviečiami kontempliuoti Kryžiaus slėpinį, reiškia „panašiai kaip jis numirti“ (Fil 3, 10), kad mūsų gyvenime įvyktų gilus atsivertimas; kad leistumės būti perkeisti Šventosios Dvasios veikimo, kaip šv. Paulius pakeliui į Damaską; kad savo egzistenciją ryžtingai kreiptume pagal Dievo valią; kad išsilaisvintume iš savo egoizmo, nugalėdami instinktą kitus valdyti ir atsiverdami Kristaus meilei. Gavėnios metas yra tinkamas laikas primažinti savo silpnybes ir, sąžiningai patikrinus savo gyvenimą, priimti Sutaikinimo sakramento atnaujinančią Malonę bei ryžtingai žygiuoti Kristaus link.

Brangūs broliai ir seserys, atsivertimo kelias į Velykas per asmeninį susitikimą su Atpirkėju ir per pasninką, išmaldą bei maldą veda mus prie savo Krikšto atradimo iš naujo. Šią gavėnią vėl priimkime Malonę, dovanotą Dievo aną valandą, kad ji apšviestų mūsų veiksmus ir jiems vadovautų. Tuo, kas žymima ir įgyvendinama sakramentu, sekdami paskui Kristų, turime kasdien vis dosniau ir įtikinamiau gyventi. Žengdami šiuo keliu, patikime save Mergelei Marijai, pagimdžiusiai Dievo Sūnų tikėjimu ir kūnu, kad, kaip ir ji, panirtume į jos Sūnaus mirtį bei prisikėlimą ir turėtume amžinąjį gyvenimą.

Vatikanas, 2010 m. lapkričio 4 d.

BENEDICTUS PP. XVI