2000 metų jubiliejaus proga garbingasis Jonas Paulius II naujo krikščionybės eros tūkstantmečio pradžioje primygtinai vėl pabrėžė poreikį atnaujinti įsipareigojimą skelbti visiems Evangeliją persiimant „įkarščiu, kuris buvo būdingas pirmiesiems krikščionims“ (Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte, 58). Tai vertingiausia Bažnyčios paslauga žmonijai ir kiekvienam asmeniui, ieškančiam giliosios prasmės, kad galėtų pilnatviškai gyventi. Todėl, švenčiant Pasaulio misijų dieną, kasdien nuskamba toks pat kvietimas. Nepaliaujamas Evangelijos skelbimas išties gaivina Bažnyčią, jos užsidegimą, apaštališkąją dvasią, atnaujina jos pastoracinius metodus, kad jie vis geriau atitiktų naujas situacijas – taip pat tas, kuriose būtina naujoji evangelizacija – ir įkvėptų karštą troškimą misionieriauti: „Juk misija tikrai atnaujina Bažnyčią, stiprina tikėjimą bei krikščioniškąją tapatybę, iš naujo uždega ir motyvuoja. Tikėjimas stiprėja perduodamas! Įsipareigojimas visuotinei misijai stiprina ir palaiko krikščioniškųjų tautų naująją evangelizaciją“ (Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 2).

Eikite ir skelbkite

Šis tikslas nuolat atgaivinamas švenčiant liturgiją, pirmiausia Eucharistiją, kuri visada užbaigiama atkartojant prisikėlusio Kristaus priesaką apaštalams: „Tad eikite...“ (Mt 28, 19). Liturgija visada yra pašaukimas „iš pasaulio“ ir naujas išsiuntimas „į pasaulį“ liudyti to, kas patirta, – išganingosios Dievo žodžio galios, išganingosios Kristaus Velykų slėpinio galios. Visi, kurie sutiko prisikėlusį Viešpatį, jautė poreikį skelbti tai kitiems taip, kaip abu mokiniai iš Emauso. Atpažinę Viešpatį laužant duoną, „jie tuoj pat pakilo ir grįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika“ ir papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje (plg. Lk 24, 33–35). Popiežius Jonas Paulius II linkėjo, kad Viešpats rastų „mus budrius, pasirengusius atpažinti jo veidą ir lėkti pas brolius pranešti didžią naujieną: Mes matėme Viešpatį!“ (Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte, 59).

Visiems

Evangelija turi būti skelbiama visoms tautoms. Bažnyčia „savo prigimtimi yra misionieriška, nes pagal Dievo planą kilo iš Sūnaus ir Šventosios Dvasios misijos“ (Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Ad gentes, 2). Tai „iš tiesų yra malonė ir tikrasis Bažnyčios pašaukimas, jos giliausioji tapatybė. Ji egzistuoja, kad evangelizuotų“ (Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 14). Todėl ji niekada negali užsisklęsti savyje. Tam tikrose vietovėse ji suleidžia šaknis, kad eitų kitur. Paklusdama Kristaus įsakymui ir veikiama Šventosios Dvasios malonės bei meilės, visiškai aktualiai būdama visų žmonių ir visų tautų akivaizdoje, ji veda juos tikėjiman į Kristų (plg. Ad gentes, 5).

Ši užduotis neprarado neatidėliotinumo. Priešingai, „Bažnyčiai patikėta Kristaus Atpirkėjo misija dar toli gražu neužbaigta. Apžvelgę žmoniją antrojo tūkstantmečio po Jėzaus atėjimo pabaigoje, suvokiame, kad ši misija dar tėra vos prasidėjusi ir kad jai turime skirti visas savo jėgas“ (Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 1). Negalime likti ramūs žinodami, kad po dviejų tūkstančių metų vis dar yra Kristaus nepažįstančių ir jo išganingosios naujienos negirdėjusių tautų.

Ne tik tai: gausėja ir tų, kuriems Evangelija buvo paskelbta, tačiau jie ją užmiršo ir nuo jos nutolo, nebesuvokia, kad priklauso Bažnyčiai, o daugelyje sričių, taip pat tradiciškai krikščioniškosiose visuomenėse, šiandien nebenorima atsiverti tikėjimo žodžiui. Vyksta kultūrinė kaita, maitinama globalizacijos, minties sąjūdžių ir vyraujančio reliatyvizmo, kaita, kreipianti į mąstyseną ir gyvenseną, nusigręžiančias nuo Evangelijos žinios, tarsi Dievo nebūtų, ir kaip gyvenimo tikslą aukštinančias gerovės, lengvo uždarbio, karjeros ir sėkmės siekį net ir moralinių vertybių sąskaita.

Visų atsakomybė

Pasaulinė misija visada apima visus ir viską. Evangelija yra ne išskirtinai tam, kuris gavo, priklausantis turtas, bet dovana, kuria reikia dalytis su visais, kitiems praneština geroji naujiena. Ir ši dovana, šis įpareigojimas skelbti įstabius Dievo darbus patikėtas ne keliems, bet visiems pakrikštytiesiems, tiems, kurie yra „išrinktoji giminė, <...> šventoji tauta, įsigytoji liaudis“ (1 Pt 2, 9).

Tai apima ir visą veiklą. Dėmesys Bažnyčios evangelizaciniam darbui pasaulyje ir dalyvavimas jame negali apsiriboti keliomis ypatingomis akimirkomis ar progomis, o tokia veikla negali būti suprantama kaip viena greta kitų pastoracinės veiklos rūšių: misionieriškasis Bažnyčios matmuo esminis ir todėl visada turėtinas prieš akis. Svarbu, kad ir pavieniai pakrikštytieji, ir bažnytinė bendruomenė misijomis būtų suinteresuoti ne sporadiškai ar protarpiais, bet nuolatos kaip krikščioniškąja gyvenimo forma. Pasaulio misijų sekmadienis irgi yra ne izoliuotas akimirksnis metų raidoje, bet vertinga proga stabtelėti ir apmąstyti, ar ir kaip atsiliepiame į pašaukimą misionieriauti: Bažnyčios gyvenimui atsakymas yra esminės svarbos.

Pasaulinė evangelizacija

Evangelizacija yra sudėtingas, įvairius elementus apimantis procesas. Iš jų misijų veikla visada ypatingą dėmesį skirdavo solidarumui. Šitai yra ir vienas iš Pasaulio misijų sekmadienio tikslų, kai prašome per Popiežiškąsias misijų draugijas padėti vykdyti evangelizacines užduotis misijų srityse. Turima galvoje parama institucijoms, būtinoms Bažnyčiai sutvirtinti bei sustiprinti per katechetus, seminaristus bei kunigus, ir savas indėlis, skirtas žmonių gyvenimo sąlygoms pagerinti šalyse, smarkiausiai kamuojamose neturto, nepakankamos mitybos – ypač vaikų, ligų, sveikatos apsaugos bei švietimo įstaigų stygiaus. Ir tai neatsiejama nuo Bažnyčios misijos. Dievo tarnas Paulius VI pabrėžia, kad evangelizacijoje nevalia nekreipti dėmesio į temas, susijusias su žmogiškumo skatinimu, teisingumu, išlaisvinimu iš bet kokios engimo formos, visada, žinoma, gerbiant politinės plotmės autonomiją. Atsiriboti nuo žemiškųjų žmogaus problemų reikštų „užmiršti Evangelijos mokymą apie meilę savo kenčiančiam ir vargstančiam artimui“ (Apaštališkasis laiškas Evangelii nuntiandi, 31, 34), tai kirstųsi su elgesiu Jėzaus, kuris „ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visokias ligas bei negales“ (Mt 9, 35).

Taip krikščionis, jam tenkančios atsakomybės galia įtrauktas į Bažnyčios misiją, tampa bendrystės, taikos, Kristaus dovanoto solidarumo statydintoju ir prisideda prie Dievo visai žmonijai skirto išganingojo plano įgyvendinimo. Kylantys iššūkiai kviečia krikščionis keliauti išvien su kitais, o misija yra neatsiejamas šio bendro kelio dėmuo. Joje, nors ir tarsi trapiame inde, glūdi mūsų krikščioniškasis pašaukimas, neįkainojamas Evangelijos lobis, gyvas mirusio ir prisikėlusio Jėzaus, sutinkamo ir tikimo Bažnyčioje, liudijimas.

Pasaulio misijų sekmadienis kiekvienam tesužadina džiugų troškimą „eiti“ į žmoniją skelbiant Kristų visiems. Jo vardu nuoširdžiai teikiu jums apaštališkąjį palaiminimą, pirmiausia tiems, kurie daugiausia vargsta ir kenčia dėl Evangelijos.

Vatikanas, 2011 m. sausio 6-oji, Viešpaties Apsireiškimo iškilmė

BENEDICTUS PP. XVI