Brangūs broliai ir seserys!

45-osios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga norėčiau pateikti keletą apmąstymų, kuriems paskatino būdingas mūsų laikmečio reiškinys – komunikavimo internetu paplitimas. Vis plačiau laikomasi įsitikinimo, kad šiandienės radikalios pervartos komunikavimo srityje sąlygoja didžiules kultūrines ir socialines permainas, lygiai kaip kadaise pramonės revoliucija gamybos ciklo ir darbininkų gyvenimo naujovėmis lėmė esminius pokyčius visuomenėje. Naujosios technologijos keičia ne tik tarpusavio komunikavimo būdą, bet ir patį komunikavimą, todėl galima teigti, jog išgyvename didžiulę kultūrinę kaitą. Su nauju informacijos ir pažinimo sklaidos būdu randasi naujas mokymosi ir mąstymo būdas, teikiantis naujų galimybių megzti santykius ir statydinti bendrystę.

Atsiveria nauji, iki šiol neįsivaizduoti horizontai, dėl šių naujų medijų siūlomų galimybių keliantys nuostabą ir kartu vis primygtiniau reikalaujantys rimtai apmąstyti komunikavimo skaitmeniniame amžiuje prasmę. Tai ypač akivaizdu prieš akis turint nepaprastą interneto potencialą ir jo taikymo daugiasluoksniškumą. Kaip visi kiti žmogaus išradingumo vaisiai, taip ir naujosios komunikavimo technologijos turi tarnauti visapusiškai žmogaus ir visos žmonijos gerovei. Protingai naudojamos, jos gali padėti maldyti prasmės, tiesos ir vienybės troškimą, kuris išlieka giliausias kiek­vieno žmogaus lūkestis.

Skaitmeniniame pasaulyje perduoti informaciją vis dažniau reiškia pateikti ją socialiniame tinkle, kur žiniomis dalijamasi asmeninių mainų aplinkoje. Aiški informacijos gamintojo ir vartotojo perskyra pasidaro santykinė, o komunikavimas pretenduoja tapti ne tik duomenų mainais, bet ir vis labiau dalijimusi. Tokia dinamika padėjo naujaip įvertinti komunikavimą, kuris dabar laikomas pirmiausia dialogu, mainais, solidarumu ir teigiamų santykių statydinimu. Tačiau, kita vertus, šitai atsimuša į kelias skaitmeniniam komunikavimui būdingas ribas: tai sąveikos vienpusiškumas, tendencija tik iš dalies perteikti savo vidinį pasaulį, pavojus kaip nors konstruoti savo įvaizdį, galintis sugundyti persiimti pasitenkinimu savimi.

Pirmiausia jaunoji karta išgyvena šią komunikavimo kaitą, kupiną nerimo, prieštaravimų ir kūrybingumo, būdingų tiems, kurie karštai ir smalsiai atsiveria naujoms gyvenimo patirtims. Vis didesnis įsitraukimas į viešą skaitmeninę areną, sukurtą vadinamųjų social net­works, skatina nustatyti naujas tarpasmeninio gyvenimo formas, daro įtaką savivokai ir todėl neišvengiamai kelia klausimą ne tik dėl teisingo savojo elgesio, bet ir dėl savosios būties autentiškumo. Buvimas šiose virtualiose erdvėse gali būti autentiškos asmeninio susitikimo su kitais paieškos ženklas, jei stengiamasi išvengti pavojų, kaip antai, troškimo pabėgti į savotišką paralelinį pasaulį ar per daug išstatyti save virtualiam pasauliui. Ieškant dalijimosi, „draugysčių“, visada kyla iššūkis būti autentiškam bei ištikimam sau, nepasiduoti iliuzijai dirbtinai konstruoti savo viešą „profilį“.

Naujosios technologijos leidžia žmonėms susitikti peržengiant erdvės ir kultūros sienas ir taip kurti ištisą naują potencialių draugysčių pasaulį. Tai didelė galimybė, tačiau kartu reikalaujanti būti labai atidžiam ir įsisąmoninti galimą riziką. Kas yra mano „artimas“ šiame naujajame pasaulyje? Ar tai nekelia pavojaus mažiau skirti laiko tiems, su kuriais susitinkame savo normaliame kasdieniame gyvenime? Ar tai nekelia pavojaus tapti labiau išsiblaškiusiems, nes mūsų dėmesį padalija ir atitraukia „kitoks“ pasaulis negu tas, kuriame gyvename? Ar turime laiko kritiškai apgalvoti savo apsisprendimus ir puoselėti tikrai gilius ir ilgalaikius žmogiškuosius santykius? Svarbu visada prisiminti, jog virtualus ryšys niekada negali ir neturi atstoti tiesioginio asmeninio ryšio su žmonėmis visais mūsų gyvenimo lygmenimis.

Ir skaitmeniniame amžiuje kiekvienam privalu būti autentišku ir mąstančiu žmogumi. Apskritai social networks būdinga dinamika rodo, kad asmuo visada būna įtrauktas į tai, ką perteikia. Keisdamiesi informacija, žmonės jau dalijasi savimi, savo požiūriu į pasaulį, savo viltimis, idealais. Iš to išplaukia, jog egzistuoja krikščioniškasis buvimo skaitmeniniame pasaulyje stilius: jis reiškiasi nuoširdaus ir atviro, atsakingo ir kitų atžvilgiu pagarbaus komunikavimo pavidalu. Perteikti Evangeliją naujomis medijomis reiškia ne tik nedviprasmiškai religinį turinį įdėti į įvairių medijų platformas, bet ir savu skaitmeniniu profiliu bei komunikavimo stiliumi nuosekliai perteikti pasirinkimus, preferencijas ir vertinimus, iš pagrindų derančius su Evangelija, net jei apie tai konkrečiai nekalbama. Apskritai ir skaitmeniniame pasaulyje neįmanoma skelbti žinios nuosekliai neliudijant to, kas skelbiama. Naujose aplinkose ir naujomis raiškos priemonėmis krikščionis vėlgi pašauktas kiekvienam klausiančiam atsakyti apie jame gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3, 15).

Pareiga liudyti Evangeliją skaitmeniniame amžiuje reikalauja iš visų ypatingą dėmesį skirti tiems šios žinios aspektams, kurie galėtų būti iššūkis tam tikrai web būdingai logikai. Pirmiausia turime suvokti, kad tiesos, kuria stengiamės pasidalyti, vertę lemia ne jos „populiarumas“ ar patraukiamo dėmesio dydis. Turime perteikti ją visą, nemėgindami padaryti priimtiną ar net atskiesti. Ji turi tapti kasdieniu maistu, o ne akimirkos atrakcija. Evangelijos tiesa nėra vartojimo ar paviršutiniško mėgavimosi objektas; tai dovana, reikalaujanti laisvo atsako. Net ir skelbiama virtualioje interneto erdvėje, ji visada turi įsikūnyti realiame pasaulyje ir santykiuose su konkrečiais broliais ir seserimis, su kuriais dalijamės kasdieniu gyvenimu. Todėl perteikiant tikėjimą tiesioginiai asmeniniai santykiai visada iš pagrindų svarbūs!

Tad krikščionis norėčiau pakviesti, kad jie jungtųsi į skaitmeninio amžiaus atvertą santykių tinklą kupini pasitikėjimo, išmanymo ir atsakingo kūrybiškumo. Ne tiesiog buvimo ten troškimui patenkinti, bet todėl, kad tas tinklas yra esminis žmogaus gyvenimo dėmuo. Web prisideda prie intelektinės bei dvasinės sąmonės ir bendro sąmoningumo naujų ir sudėtingesnių formų plėtojimo. Ir šioje srityje esame kviečiami skelbti savo tikėjimą, kad Kristus yra Dievas, žmogaus ir istorijos Išganytojas, kuriame atbaigiami visi dalykai (plg. Ef 1, 10). Evangelijos skelbimas reikalauja pagarbios ir taktiškos perteikimo formos, palytinčios širdį ir sujaudinančios sąžinę; formos, primenančios stilių prisikėlusio Jėzaus, kuris prisiartino prie mokinių iš Emauso (plg. Lk 24, 13–35) ir laipsniškai atvedė juos prie slėpinio supratimo per savo artumą, pokalbį su jais ir per tai, kad subtiliai leido iškilti aikštėn tai, kas glūdėjo jų širdyse.

Tiesa, kuri yra Kristus, galiausiai yra pilnutinis ir autentiškas atsakas į kiekvieno žmogaus jaučiamą ryšio, bendrystės ir prasmės troškimą, kurį atspindi ir nepaprastas social networks populiarumas. Tikintieji, liudydami savo giliausius įsitikinimus, vertingai prisideda prie to, kad web netaptų įrankiu, kuriuo galima nuasmeninti žmones, manipuliuoti jų emocijomis ar įtakingiesiems leisti monopolizuoti kitų nuomones. Priešingai, tikintieji turėtų visus drąsinti išlaikyti gyvus amžinuosius žmogaus klausimus, liudijančius transcendencijos troškimą ir tikro, verto gyventi gyvenimo ilgesį. Kaip tik šis žmogui iš pagrindų būdingas dvasinis siekis verčia mus alkti tiesos ir bendrystės ir skatina sveikai ir sąžiningai tarpusavyje komunikuoti.

Kviečiu pirmiausia jaunuolius tinkamai naudotis savo buvimu skaitmeniniame pasaulyje. Pakartotinai kviečiu į susitikimą per artimiausią Pasaulinę jaunimo dieną Madride, kuriai rengtis labai padėjo naujųjų technologijų privalumai. Užtariant jų globėjui šventajam Pranciškui Salezui, meldžiu Dievą suteikti komunikavimo srities darbuotojams gebėjimo visada atlikti savo darbą labai sąžiningai ir profesionaliai ir visiems teikiu savo apaštališkąjį palaiminimą.

Vatikanas, 2011 m. sausio 24 d., Šv. Pranciškaus Salezo šventė

BENEDICTUS PP. XVI