<...> Ši tema yra viena svarbiausių mano posinodinio apaštališkojo paraginimo Verbum Domini temų, aptariamų pirmojoje dalyje (plg. 19). Tame dokumente rašiau: „Svarbiausia sąvoka Šventajam Raštui kaip Dievo žodžiui žmonių žodžiais suvokti yra įkvėpimas.“ Būtent įkvėpimas kaip Dievo veikimas įgalina Dievo žodį išreikšti žmonių žodžiais. Vadinasi, įkvėpimo tema yra svarbi „tinkamam Rašto skaitymui ir jo teisingam aiškinimui“. Iš tiesų šventųjų raštų aiškinimas, nekreipiantis dėmesio į įkvėpimą ar tai užmirštantis, neatsižvelgia į svarbiausią ir vertingiausią jų bruožą – kilmę iš Dievo.

Toks aiškinimas nepriartina žmogaus prie Dievo žodžio ir todėl pražudo neįkainojamą lobį, glūdintį mums Šventajame Rašte. Tokiam aiškinimui rūpi vien žmogiški žodžiai, net jei jie, nelygu raštas, išsiskirtų nepaprasta gelme ir grožiu. Apibūdinant įkvėpimą, kalbama apie Šventojo Rašto giliąją prigimtį ir svarbiausią bei savitą reikšmę, būtent apie jo kaip Dievo žodžio kokybę.

Negana to, tame pačiame paraginime priminiau, kad „Sinodo tėvai, be to, iškėlė aikštėn, kad su įkvėpimo tema susijusi Rašto tiesos tema. Todėl gilinimasis į įkvėpimo dinamiką neabejotinai veda prie geresnio šventosiose knygose pateiktos tiesos supratimo“ (ten pat).

Pasak Susirinkimo konstitucijos Dei Verbum, Dievas adresuoja mums savo žodį, kad apreikštų save ir atskleistų savo valios slėpinį (plg. 2). Per savo Žodį Dievas trokšta perteikti mums tiesą apie save ir žmonijos išganymo planą. Tad pastangos atrasti šventosiose knygose vis daugiau tiesos prilygsta siekiui vis labiau pažinti Dievą ir jo išganomosios valios slėpinį.

„Teologinėje refleksijoje įkvėpimas ir tiesa visada laikyti Šventojo Rašto bažnytinio aiškinimo svarbiausiomis sąvokomis. Tačiau reikia pripažinti, kad šiandien, norint geriau atsiliepti į poreikį aiškinti šventuosius raštus pagal jų prigimtį, jas būtina tinkamai pagilinti“ (Verbum Domini, 19).

Imdamasi Biblijos įkvėpimo ir tiesos temos, Popiežiškoji Biblijos komisija pašaukta savitai ir kompetentingai prisidėti prie tų dalykų būtino gilinimo. Iš tiesų, Bažnyčios gyvenimui ir misijai esmiškai svarbu, kad šventieji tekstai būtų aiškinami pagal jų prigimtį: įkvėpimas ir tiesa yra pamatiniai šios prigimties dėmenys. <...>

Galiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad, siekiant tinkamai aiškinti, nevalia mechaniškai taikyti nei įkvėpimo, nei absoliučios tiesos kriterijaus ekstrapoliuojant pavienę frazę ar posakį. Kontekstas, leidžiantis suvokti Šventąjį Raštą kaip Dievo žodį, neatsiejamas nuo Dievo santykio su žmogumi istorijos visumoje, kur individualūs elementai vienas kitą apšviečia ir atveria supratimui. <...>