Brangūs broliai ir seserys!

49-oji Pasaulinė maldos už dvasinius pašaukimus diena, švenčiama 2012 m. balandžio 29-ąją, ketvirtąjį Velykų sekmadienį, kviečia mus apmąstyti temą „Pašaukimai – Dievo meilės dovana“.

Kiekvienos tobulos dovanos versmė yra Dievas, kuris yra meilė – Deus caritas est: „kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“ (1 Jn 4, 16). Šventajame Rašte pateikiamas pasakojimas apie šį pirminį Dievo ir žmonijos saitą, ankstesnį net už sukūrimą. Laiške Efezo miesto krikščionims šv. Paulius padėkos ir šlovinimo himnu aukština Viešpatį, kuris, būdamas be galo geras, per visus šimtmečius rūpinasi savo visuotinio išganomojo plano, meilės plano, įgyvendinimu. Sūnuje Jėzuje, pasak apaštalo, jis išsirinko mus „prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (Ef 1, 4). Dievas mus jau mylėjo „pirma“ negu pradėjome egzistuoti! Vien iš savo besąlygiškos meilės jis sukūrė mus ne „iš pirma buvusių daiktų“ (plg. 2 Mak 7, 28), kad atvestų į pilnatvišką bendrystę su savimi.

Didžiai apstulbęs Dievo apvaizdos darbų akivaizdoje, psalmininkas sušunka: „Kai pasižiūri į tavo dangų, – tavo pirštų darbą, – į mėnulį ir žvaigždes, kuriuos tu pritvirtinai, – kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas yra mirtingasis, kad juo rūpiniesi?“ (Ps 8, 4–5). Taigi šiame stulbinančiame slėpinyje glūdi gilioji mūsų egzistencijos tiesa: kiekvienas kūrinys, pirmiausia žmogaus asmuo, yra Dievo minties ir darbo, begalinės, ištikimos, amžinos meilės vaisius (plg. Jer 31, 3). Būtent šios tikrovės atradimas tikrai iš pagrindų pakeičia mūsų gyvenimą. Garsiajame „Išpažinimų“ tekste šv. Augustinas labai įtaigiai atskleidė, kaip atrado Dievą, didžiausią grožį ir meilę, Dievą, kuris visada buvo netoli jo, bet pagaliau atvėrė jo protą bei širdį, kad perkeistų: „Vėlai pamilau tave, groži, toks senovinis ir toks naujas, vėlai pamilau tave! Ir štai tu buvai viduje, o aš lauke ir ten tavęs ieškojau ir sudarkytas broviausi į tas grožybes, kurias sukūrei. Tu buvai su manimi, o aš su tavimi nebuvau. Toli nuo manęs laikei tai, ko, jei nebūtų tavyje, [visai] nebūtų. Pakvietei, sušukai ir suskaldei mano kurtybę, suspindėjai, sublyksėjai ir nuvijai aklybę, paskleidei savo kvapą, aš įkvėpiau ir ilgiuosi tavęs, paragavau ir alkstu, ir trokštu, tu palietei mane, ir aš užsidegiau tavo ramybės troškimu“ (X, XXVII, 38). Štai kokiais įvaizdžiais šventasis Hipono vyskupas mėgina apibūdinti nenusakomą susitikimą su Dievu, su jo meile, perkeičiančia visą egzistenciją.

Ta meilė be išlygų, pirmesnė už mus, palaiko ir kviečia mus keliauti gyvenimo keliu, šaknijasi absoliučiai neužtarnautoje Dievo malonėje. Pirmiausia apie kunigiškąją tarnybą mano pirmtakas palaimintasis Jonas Paulius II yra pasakęs: „Visa kunigo tarnyba, nukreipta į meilę ir tarnavimą Bažnyčiai, sykiu vis labiau brandina meilę ir tarnavimą Jėzui, Bažnyčios Galvai, Ganytojui ir Sužadėtiniui, meilę, kuri visada yra atsakas į pirmesnę, laisvą ir neatlyginamai suteiktą Dievo meilę Kristuje“ (Apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 25). Iš tiesų kiekvienas ypatingas pašaukimas gimsta iš Dievo iniciatyvos ir yra Dievo meilės dovana! Jis žengia „pirmą žingsnį“ ir ne todėl, kad būtų mumyse ką nors labai gera atradęs, bet galia savo meilės, išlietos „mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5).

Visais laikais dieviškasis pašaukimas kyla iš begalinės Dievo meilės, pilnatviškai apreikštos Kristuje. Savo pirmojoje enciklikoje Deus caritas est parašiau: „Iš tiesų Dievą galima matyti įvairiopai. Meilės istorijoje, kuri pasakojama Biblijoje, jis pats eina mūsų link, stengiasi mus laimėti – iki pat Paskutinės vakarienės, iki pat širdies perdūrimo ant kryžiaus, iki pat pasirodymų po prisikėlimo ir didžių darbų, kuriais jis per apaštalų veikimą rodė kelią atgimstančiai Bažnyčiai. Ir vėlesniais Bažnyčios metais Viešpats nebuvo pasitraukęs: jis vis iš naujo artinasi prie mūsų – per žmones, kuriuose jis išvystamas; per savo žodį, sakramentus, ypač Eucharistiją“ (17).

Dievo meilė amžina, ištikima pati sau, pažadui, duotam „tūkstančiui kartų“ (Ps 105, 8). Todėl šios pirmesnės ir lydinčios Dievo meilės patrauklus grožis iš naujo skelbtinas naujoms kartoms: Dievo meilė yra paslėptas akstinas, motyvas, kuris nesilpsta net sunkiausiomis aplinkybėmis.

Brangūs broliai ir seserys, šiai meilei turime atverti savo gyvenimą, nes Jėzus Kristus kasdien mus šaukia į tobulą Tėvo meilę (plg. Mt 5, 48). Aukštasis krikščioniškojo gyvenimo matas ir yra mylėti taip, „kaip“ myli Dievas; tai meilė ištikimai ir vaisingai visą save atiduodant. Segovijos vienuolyno priorei, anais metais skausmingai išgyvenusiai dėl savo suspendavimo dramatiškos padėties, šv. Kryžiaus Jonas atsakė paragindamas elgtis pagal Dievo valią: „Negalvokite nieko kita, išskyrus tai, kad viskas surikiuota Dievo. Ir kur nėra meilės, ten neškite meilę ir pjausite meilę“ (Epistolario, 26).

Šioje atsidavimo dirvoje, kai atsiveriama Dievo meilei, kaip šios meilės vaisius gimsta ir auga visi pašaukimai. Būtent semiant iš to šaltinio per maldą, nuolatos skaitant Dievo žodį ir dažnai priimant sakramentus, ypač Eucharistiją, galima gyventi meile artimui, mokantis regėti Viešpaties Kristaus veidą (plg. Mt 25, 31–46). Norėdamas išreikšti neišardomą sąsają tarp šių „abiejų meilės rūšių“ – meilės Dievui ir meilės artimui, – kylančių iš tos pačios dieviškosios versmės ir į ją nukreiptų, šventasis popiežius Grigalius Didysis pasitelkia augalo pavyzdį: „Į mūsų širdies dirvą [Dievas] pirma pasodino meilės jam šaknį, ir tada, kaip lapų vainikas, išsiskleidė broliška meilė“ (Moralium Libri, sive expositio in Librum B. Job, VII, 24, 28: PL 75, 780D).

Šiomis abiem dieviškosios meilės išraiškomis turi ypač intensyviai ir tyrai gyventi apsisprendusieji sukti pašaukimo į kunigiškąją tarnybą ar pašvęstąjį gyvenimą keliu – tai būtina savybė. Juk meilė Dievui, kurio regimas – nors ir netobulas – paveikslas yra kunigai ir vienuoliai, ir yra motyvas atsiliepti į pašaukimą būti ypatingu būdu pašvęstam Viešpačiui kunigo šventimais ar įžadu laikytis evangelinių patarimų. Tvirtas šventojo Petro atsakymas dieviškajam Mokytojui: „Tu žinai, kad tave myliu“ (Jn 21, 15) yra dovanotos, pilnatviškai įgyvendinamos ir todėl gilaus džiaugsmo sklidinos egzistencijos slėpinys.

Kita konkreti meilės išraiška – meilė artimui, pirmiausia vargšams ir kenčiantiesiems – yra esminė paskata, kunigą ir pašvęstąjį asmenį paverčianti žmonių bendrystės ugdytoju ir vilties sėjėju. Dievui pašvęstųjų, pirmiausia kunigų, ryšys su krikščionių bendruomene yra gyvybiškai svarbus ir sykiu tampa jo jausminio matmens pamatine dalimi. Šventasis Arso klebonas mėgdavo kartoti: „Kunigas yra kunigas ne sau, bet jums“ (plg. Le curé d‘Ars. Sa pensée – Son coeur. Foi Vivante, 1966, 100).

Brangūs broliai vyskupai, brangūs kunigai, diakonai, pašvęstieji ir pašvęstosios, katechetai, pastoracijos darbuotojai ir visi, kurie darbuojatės naujų kartų auklėjimo ir ugdymo srityse, nuoširdžiai raginu jus atidžiai įsiklausyti į visus, kurie parapijose, organizacijose ir sąjūdžiuose pastebi pašaukimo į kunigystę ar ypatingą pašvęstumą ženklus. Svarbu sukurti Bažnyčioje palankias sąlygas, kad daugelis galėtų brandinti savo „taip“ kaip dosnų atsaką į meilės kupiną Dievo pašaukimą.

Pašaukimų pastoracijos užduotis tebūna pasiūlyti vaisingo kelio gaires. Pagrindinis momentas turėtų būti meilė Dievo žodžiui, vis geriau susipažįstant su Šventuoju Raštu ir puoselėjant dėmesingą ir nuolatinę asmeninę ir bendruomeninę maldą, idant būtų įmanoma tarp daugybės kasdienybę pripildančių balsų išgirsti dieviškąjį pašaukimą. Bet kiekvieno pašaukimo kelio „gyvybiškai svarbi šerdis“ tebūna Eucharistija: Kristaus aukoje, tobuloje meilės apraiškoje, mus palyti Dievo meilė ir būtent čia vis mokomės gyventi pagal Dievo meilės „aukštą matą“. Dievo žodis, malda ir Eucharistija yra brangus lobis, padedantis suvokti Dievo karalystei visiškai paskirto gyvenimo grožį.

Tikiuosi, kad vietinės Bažnyčios įvairiais lygmenimis taps įdėmaus atpažinimo ir pašaukimo nuodugnaus patikrinimo „vietomis“ ir suteiks jaunuoliams bei jaunuolėms išmintingą ir veiksmingą dvasinę globą. Šitaip krikščionių bendruomenė pati virs Dievo meilės, kurioje slypi bet kuris pašaukimas, apreiškimu. Tokia dinamika, atitinkanti Kristaus naujojo įsakymo reikalavimus, gali būti iškalbingai ir nepakartojamai įgyvendinta krikščioniškosiose šeimose, kurių meilė yra dėl savo Bažnyčios pasiaukojusio Kristaus meilės apraiška (plg. Ef 5, 32). Šeimoje, „gyvenimo ir meilės bendruomenėje“ (Gaudium et spes, 48), naujosios kartos gali įstabiai patirti šią save dovanojančią meilę. Juk šeima yra ne tik tinkama žmogiškojo ir krikščioniškojo auklėjimo vieta, bet ir gali tapti „pirmutine ir geriausia pašaukimų į Dievo karalystei pašvęstąjį gyvenimą seminarija“ (Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio, 53), padėdama jos nariams kaip tik šeimoje iš naujo atrasti kunigystės ir pašvęstojo gyvenimo grožį ir reikšmę. Ganytojai ir visi tikintys pasauliečiai turėtų nuolatos išvien darbuotis, kad Bažnyčioje gausėtų šių „bendrystės namų ir mokyklų“, besilygiuojančių į Šventosios Šeimos iš Nazareto pavyzdį, harmoningą Švenčiausiosios Trejybės gyvenimo atspindį žemėje.

To linkėdamas teikiu jums, garbingieji broliai vyskupai, kunigai, diakonai, vienuoliai ir vienuolės bei visi tikintys pasauliečiai, apaštališkąjį palaiminimą ir pirmiausia jums, jaunuoliai ir jaunuolės, kurie budria širdimi įsiklausote į Dievo balsą, pasirengę jam dosniai ir ištikimai pritarti.

Vatikanas, 2011 m. spalio 18 d.

BENEDICTUS PP. XVI