Brangūs jaunuoliai!

Sveikinu jus visus kupinas džiaugsmo ir meilės. Esu tikras, kad iš Pasaulinės jaunimo dienos, vykusios Madride, daugelis grįžote labiau „įsišakniję“ Kristuje, labiau ant jo statydamiesi, sutvirtėję tikėjimu (plg. Kol 2, 7). Šiais metais [2012], įkvėpti temos „Visuomet džiaukitės Viešpatyje!“ (Fil 4, 4), įvairiose vyskupijose šventėme buvimo krikščionimis džiaugsmą. O dabar rengiamės kitai Pasaulinei jaunimo dienai, kuri 2013 m. liepą bus švenčiama Rio de Žaneire.

Iš pradžių norėčiau jus dar kartą pakviesti dalyvauti šiame svarbiame susitikime. Iškalbingas simbolis mums bus garsioji Kristaus Atpirkėjo statula, iškilusi virš šio gražaus Brazilijos miesto: Viešpaties ištiestos rankos rodo troškimą priimti visus, kurie pas jį ateina, o širdis – jo neapsakomą meilę kiekvienam ir kiekvienai iš jūsų. Leiskite, kad jis jus prie savęs patrauktų! Išgyvenkite šį susitikimą su Kristumi daugybės kitų jaunuolių draugėj, atvyksiančių į Rio švęsti Pasaulio jaunimo dienos! Leiskite jam jus mylėti, ir tapsite liudytojais, kurių reikia pasauliui.

Kviečiu rengtis Rio de Žaneire vyksiančiai Pasaulinei jaunimo dienai jau dabar apmąstant susitikimo temą: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visas tautas“ (plg. Mt 28, 19). Tai didi visai Bažnyčiai Kristaus palikta užduotis, kuri po dviejų tūkstančių metų tebėra aktuali ir šiandien. Šiandien tas priesakas turi galingai nuaidėti ir jūsų širdyse. Pasirengimo susitikimui Rio metai sutampa su Tikėjimo metais, prasidėjusiais Vyskupų sinodu, skirtu „Naujosios evangelizacijos perduodant krikščionių tikėjimą“ darbams. Todėl, brangūs jaunuoliai, džiaugiuosi, kad ir jūs esate įtraukti į šį visos Bažnyčios užsidegimą misionieriauti: padaryti Kristų žinomą yra brangiausia dovana, kokią tik galite padovanoti kitiems.

1. Primygtinis kvietimas

Istorija parodė, kiek daug jaunų žmonių dosniai atsiduodami Evangelijos skelbimui svariai prisidėjo prie Dievo Karalystės ir šio pasaulio plėtros. Gerąją Naujieną apie Kristuje apreikštą Dievo Meilę jie su dideliu užsidegimu nešė turėdami daug menkesnes nei šiandienės priemones bei galimybes. Į galvą, pavyzdžiui, ateina palaimintasis Jose de Anchieta. XVI a. jaunas ispanų jėzuitas, neturėdamas dar net dvidešimties metų, išvyko misionieriauti į Braziliją ir tapo didžiu Naujojo pasaulio apaštalu. Bet prieš akis turiu ir tuos iš jūsų, kurie dosniai atsiduodate Bažnyčios misijai: įstabų liudijimą išgyvenau Madride vykusioje Pasaulinėje jaunimo dienoje, ypač per susitikimą su savanoriais.

Šiandien nemažai jaunuolių iš tikrųjų abejoja, ar gyvenimas yra gėris, ir nemato aiškiai savo kelio. Apskritai šiandienio pasaulio sunkumų akivaizdoje daugeliui kyla klausimas: argi aš galiu ką nors padaryti? Tikėjimo šviesa išsklaido šią tamsą, leidžia suprasti, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas be galo vertingas, nes yra Dievo meilės vaisius. Jis myli ir tuos, kurie nuo jo nutolo ar jį užmiršo: jis kantriai laukia; negana to, net dovanojo savo Sūnų, kuris mirė ir prisikėlė, kad iš pagrindų išlaisvintų mus iš blogio. O Kristus išsiuntė savo mokinius visoms tautoms džiugiai skelbti apie išganymą ir naują gyvenimą.

Bažnyčia, tęsianti šią evangelizacijos misiją, deda viltis ir į jus. Brangūs jaunuoliai, jūs esate pirmutiniai misionieriai tarp savo bendraamžių! Vatikano II Susirinkimo, kurio penkiasdešimtąsias metines šiais metais minime, pabaigoje Dievo tarnas Paulius VI į pasaulio vaikinus ir merginas kreipėsi Žinia. Ji prasidėjo šiais žodžiais: „Savo baigiamąją žinią Susirinkimas nori adresuoti jums, pasaulio vaikinai ir merginos. Mat jūs perimsite fakelą iš savo tėvų rankų ir gyvensite pasaulyje didelių istorijos pervartų laikotarpiu. Perimdami tai, kas geriausia, iš savo tėvų bei mokytojų pavyzdžio ir mokymo, ugdysite rytojaus visuomenę: kartu su ja išsigelbėsite arba pražūsite.“ Ir užbaigė paraginimu: „Karštai statydinkite pasaulį, geresnį už šiandienį“ (Žinia jaunuoliams, 1965 m. gruodžio 8 d.).

Brangūs bičiuliai, šis kvietimas labai aktualus. Gyvename ypatingoje istorinėje epochoje: technikos pažanga dovanojo mums žmonių ir tautų sąveikavimo dar neregėtų galimybių, tačiau šių santykių globalizacija bus teigiama, o pasaulis pasidarys žmoniškesnis tik tada, kai ji remsis ne materializmu, bet meile, vienintele tikrove, gebančia pripildyti kiekvieno širdį ir suvienyti žmones. Dievas yra meilė. Žmogus, užmiršęs Dievą, yra be vilties ir netenka gebėjimo mylėti į save panašius. Todėl neatidėliotinai būtina liudyti Dievo artumą, kad ir kiti galėtų ją patirti: nuo to priklauso žmonijos ir kiekvieno iš mūsų išganymas. Kas tą būtinybę suvokia, negali kartu su šv. Pauliumi nesušukti: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16).

2. Tapkite Kristaus mokiniais

Šis raginimas misionieriauti skiriamas jums dar dėl vienos priežasties: jis būtinas jūsų asmeniniam tikėjimo keliui. Palaimintasis Jonas Paulius II rašė: „Tikėjimas stiprėja perduodamas“ (Enciklika Redemptoris missio, 2). Skelbdami Evangeliją, patys vis labiau įsišaknijate Kristuje, tampate brandžiais krikščionimis. Įsipareigojimas misionieriauti – esminis tikėjimo matmuo: neevangelizuojant neįmanu būti tikru tikinčiuoju. O Evangelijos skelbimas gali kilti tik iš džiaugsmo susitikus su Kristumi ir suvokimo, kad jis yra uola, ant kurios galima statydinti savo egzistenciją. Įsipareigojus tarnauti kitiems ir skelbti Evangeliją, jūsų pačių gyvenimas, įvairios veiklos suskaidytas į fragmentus, įgis vienybę Viešpatyje, tada jūs patys save statydinsite, augsite ir bręsite kaip žmonės.

Tačiau ką reiškia būti misionieriumi? Pirmiausia tai būti Kristaus mokiniu, nuolatos iš naujo įsiklausyti į jo kvietimą sekti paskui jį, žvelgti į jį: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29). Mokinys yra asmuo, kuris klausosi Jėzaus žodžio (plg. Lk 10, 39) ir pripažįsta Jėzų Mokytoju, mylėjusiu mus iki savo gyvybės paaukojimo. Vadinasi, tai reiškia leistis kasdien būti ugdomam Dievo žodžio: tai padarys jus Viešpaties draugais ir suteiks jums gebėjimą į šią draugystę su Jėzumi įtraukti kitus jaunuolius.

Patariu visada atminti iš Dievo gautas dovanas, kad savo ruožtu galėtumėte jas perduoti. Išmokite iš naujo perskaityti savo asmeninę istoriją, suvokite iki jūsų gyvenusių kartų įstabų paveldą: daugybė tikinčiųjų drąsiai perteikė tikėjimą susidurdami su išbandymais ir nesupratingumu. Niekada neužmirškime: esame grandis neišmatuojamos vyrų ir moterų grandinės. Jie perdavė mums tikėjimo tiesą vildamiesi, kad ji bus perteikta ir kitiems. Norint būti misionieriais būtina pažinti šį gautąjį paveldą, Bažnyčios tikėjimą: norint skelbti tai, kuo tikima, būtina tai pažinti. Jaunimui skirto katekizmo YouCat, kurį jums perdaviau per Pasaulinę jaunimo dieną Madride, įžangoje parašiau: „Savo tikėjimą turite pažinti taip tiksliai, kaip informacijų technologijų specialistas savo kompiuterio operacinę sistemą. Turite jį taip gerai suprasti, kaip muzikas grojamą kūrinį. Negana to, kad galėtumėte tvirtai ir ryžtingai atsispirti šio laiko iššūkiams bei pagundoms, turite būti dar giliau įsišakniję į savo tėvų kartos tikėjimą“ (Pratarmė).

3. Eikite!

Jėzus išsiuntė savo mokinius liepdamas: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas“ (Mk 16, 15–16). Evangelizuoti reiškia nešti kitiems išganymo Gerąją Naujieną, o ta Geroji Naujiena yra asmuo – Jėzus Kristus. Kai su juo susitinku, kai atrandu, kad esu labai mylimas ir išgelbėtas Dievo, pajuntu ne tik troškimą, bet ir primygtinį poreikį supažindinti su juo ir kitus. Jono evangelijos pradžioje regime, kaip Andriejus, sutikęs Jėzų, skuba atvesti pas jį savo brolį Simoną (plg. 1, 40–42). Evangelizacija visada prasideda nuo susitikimo su Viešpačiu Jėzumi: kas prie jo prisiartino ir patyrė jo meilę, trokšta tučtuojau pasidalyti su kitais šio susitikimo grožiu ir iš tos draugystės kylančiu džiaugsmu. Juo geriau pažįstame Kristų, juo labiau trokštame jį skelbti. Juo daugiau su juo kalbamės, juo kyla didesnis troškimas kalbėti apie jį. Juo stipriau esame jo pagauti, juo labiau norime patraukti prie jo kitus.

Per Krikštą, atveriantį mums naują gyvenimą, Šventoji Dvasia mumyse apsigyvena ir uždega mūsų protą bei širdį, leidžia pažinti Dievą ir vis artimiau susidraugauti su Kristumi; Šventoji Dvasia skatina mus daryti gera, tarnauti kitiems, save dovanoti. Per Sutvirtinimą esame sustiprinami jos dovanomis, kad vis brandžiau liudytume Evangeliją. Tad misijos siela yra meilės Dvasia: ji akina mus išeiti iš savęs, „eiti“ ir evangelizuoti. Brangūs jaunuoliai, leiskitės būti vedami Dievo meilės jėgos, leiskite šiai meilei nugalėti polinkį užsisklęsti savame pasaulyje, savose problemose, įpročiuose, išdrįskite „išžengti“ iš savęs, „eiti“ pas kitus bei vesti juos į susitikimą su Dievu.

4. Pasiekite visas tautas

Prisikėlęs Kristus išsiuntė savo mokinius liudyti jo išganomojo artumo visoms tautoms, nes Dievas, kupinas apsčios meilės, trokšta visus išgelbėti ir apsaugoti nuo pražūties. Savo meilės auka ant kryžiaus Jėzus visiems vyrams ir moterims atvėrė kelią į Dievo pažinimą ir įsitraukimą į meilės bendrystę su juo. Kad Evangelijos išganomoji žinia pasiektų žemės pakraščius, visų laikų bei vietovių vyrus ir moteris, jis įsteigė mokinių bendruomenę. Persiimkime šiuo Dievo troškimu!

Brangūs bičiuliai, apsidairykite atviromis akimis: daugelis jaunuolių prarado gyvenimo prasmę. Eikite! Kristui reikia ir jūsų! Leiskitės būti patraukti jo meilės, būkite šios neišmatuojamos meilės įrankiai, kad ji pasiektų visus, pirmiausia „toli esančiuosius“. Vieni tolimi yra geografiškai, kiti todėl, kad jų kultūra nepalieka vietos Dievui; vieni asmeniškai dar nepriėmė Evangelijos, kiti yra ją jau priėmę, tačiau gyvena taip, tarsi Dievo nebūtų. Visiems atverkime savo širdies vartus ir pamėginkime paprastai ir pagarbiai juos užkalbinti: jei tas pokalbis vyks tikros draugystės dvasia, jis bus vaisingas. „Tautos“, į kurias esame siunčiami, yra ne tik kitos pasaulio šalys, bet ir įvairios gyvenimo sritys – šeima, bendruomenės, studijų ir darbo vietos, draugų būreliai ir laisvalaikio vietos. Evangelija džiugiai skelbtina visose be išimties gyvenimo erdvėse.

Norėčiau paminėti dvi sritis, kur reikėtų dėti daugiau misionieriškųjų pastangų. Pirmoji yra visuomenės komunikavimo priemonių, ypač interneto, pasaulis. Jau esu jums, brangūs jaunuoliai, kita proga sakęs: „Jauskite pareigą į šios naujos komunikacinės ir informacinės aplinkos kultūrą nešti vertybes, kuriomis remiasi jūsų gyvenimas! <...> Pirmiausia jums, jaunuoliai, kone spontaniškai artimiems šioms naujoms komunikavimo priemonėms, tenka užduotis evangelizuoti šį skaitmeninį žemyną“ (Žinia 43-osios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga, 2009 05 24). Tad šiomis komunikavimo priemonėmis naudokitės išmintingai, suvokdami jas lydinčius pavojus, pirmiausia priklausomybės grėsmę ir iškylančią riziką supainioti virtualų pasaulį su realiu, susitikimą bei tiesioginį pokalbį su žmonėmis pakeisti kontaktais tinkle.

Antra sritis susijusi su mobilumu. Vis daugiau jaunuolių šiandien keliauja studijų, darbo ar malonumo sumetimais. Tačiau galvoje taip pat turiu ir visus migracinius judėjimus, kai milijonai žmonių – dažnai jaunų – traukia į kitus regionus ar šalis spaudžiami ekonominių ar socialinių priežasčių. Ir šie reiškiniai gali tapti apvaizdos dovanotomis progomis skelbti Evangeliją. Brangūs jaunuoliai, nebijokite liudyti savo tikėjimo ir šiose srityse: jūsų perduodamas susitikimo su Kristumi džiaugsmas – brangi dovana visiems, kuriuos sutinkate.

5. Padarykite mano mokiniais!

Manau, jog jau nekart susidūrėte su tuo, kaip sunku jūsų bendraamžius pakviesti patirti tikėjimą. Dažnai turėjote konstatuoti, kad daugelis jaunuolių tam tikruose savo gyvenimo tarpsniuose trokšta pažinti Kristų ir gyventi Evangelijos vertybėmis, tačiau jaučia vidinį netinkamumą ir negebėjimą. Ką tada daryti? Būdas, kaip Dievui palytėti jų širdį, pirmiausia bus jūsų artumas ir paprastas liudijimas. Kristus skelbiamas ne tik žodžiais, bet visu gyvenimu ir meilės veiksmais. Evangelizuotoju tampama iš įlietos į mūsų širdis Kristaus meilės; vadinasi, mūsų meilė turi panašėti į jo meilę. Kad visus tiesos ir gyvenimo prasmės ieškančiuosius atvestume į Dievo namus, Bažnyčią, kur yra viltis ir išganymas (plg. Lk 10, 29–37), kaip gailestingasis samarietis, privalome visada būti dėmesingi sutiktajam, mokėti išklausyti, suprasti, padėti. Brangūs bičiuliai, niekada neužmirškite, kad pirmutinis meilės darbas, kurį galite padaryti kitiems, yra pasidalyti su jais savo vilties šaltiniu: kas neduoda Dievo, duoda per mažai! Jėzus ragina savo apaštalus: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–21). Priemonės, kurias turime, kad žmones „padarytume mokiniais“, pirmiausia yra krikštas ir katechezė. Tai reiškia, kad evangelizuojamuosius būtina atvesti į susitikimą su gyvuoju Kristumi, pirmiausia per jo žodį ir sakramentus: per tai jie jį įtikės, pažins Dievą ir gyvens iš jo malonės. Kiekvienas turėtų savęs paklausti: ar aš kada nors turėjau drąsos pasiūlyti nepakrikštytiems jaunuoliams pasikrikštyti? Ar aš kurį nors pakviečiau pasukti krikščioniškojo tikėjimo atradimo keliu? Brangūs bičiuliai, nebijokite savo bendraamžiams siūlyti susitikti su Kristumi. Šaukitės Šventosios Dvasios: ji visada parodys, kaip vis labiau pažinti bei mylėti Kristų ir išmokys jus kūrybiškai perduoti Evangeliją.

6. Tvirti tikėjimu

Evangelizacijos sunkumų akivaizdoje kartais kils pagunda, kaip ir pranašui Jeremijui, ištarti: „Ai, ai, ai, Viešpatie Dieve! – sudejavau, – Štai aš nemoku kalbėti? Esu tik vaikas! Bet Viešpats man atsakė: Nesakyk: ‚Esu tik vaikas!‘ Kur tik tave siųsiu, tu eisi, ką tik tau liepsiu, – kalbėsi!“ (Jer 1, 6–7). Jei jaučiatės netinkami, negebantys, silpni skelbti ir liudyti tikėjimą, nebijokite. Evangelizacija yra ne mūsų iniciatyva ir nepriklauso pirmiausia nuo mūsų talentų, tai – pasitikėjimo kupinas ir klusnus atsakas į Dievo pašaukimą, jis remiasi ne mūsų, bet jo jėga. Tą patyrė apaštalas Paulius: „Deja, šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo“ (2 Kor 4, 7).

Todėl raginu jus uoliai praktikuoti maldą ir sakramentus. Tikroji evangelizacija visada gimsta iš maldos ir yra jos palaikoma: kad galėtume kalbėti apie Dievą, pirma turime kalbėtis su Dievu. Maldoje taip pat patikime Viešpačiui tuos žmones, pas kuriuos esame pasiųsti, melsdami, kad jis palytėtų jų širdis; prašome Šventosios Dvasios, kad ji padarytų mus jų išganymo įrankiais, o Kristus įdėtų į mūsų lūpas žodžius ir paverstų mus jo meilės ženklu. Apskritai meldžiamės dėl visos Bažnyčios misijos, atsiliepdami į nedviprasmišką Jėzaus paraginimą: „Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mt 9, 38). Eucharistijoje atraskite savo tikėjimo gyvenimo ir krikščioniškojo liudijimo šaltinį ištikimai dalyvaudami sekmadienio Mišiose ir kuo dažniau per savaitę. Dažnai priimkite Sutaikinimo sakramentą: tai brangus susitikimas su mus priimančio, mums atleidžiančio ir mūsų širdis meile atnaujinančio Dievo gailestingumu. Nedelskite priimti Sutvirtinimo sakramento, jei jo dar nepriėmėte, rūpestingai ir uoliai jam renkitės. Kaip ir Eucharistija, jis yra misijos sakramentas, nes dovanoja mums Šventosios Dvasios galią ir meilę be baimės išpažinti tikėjimą. Be to, raginu jus praktikuoti Eucharistijos adoraciją: įsiklausymas į Švenčiausiajame Sakramente esantį Jėzų ir pokalbis su juo tampa naujo užsidegimo misionieriauti išeities tašku.

Jei eisite šiuo keliu, pats Kristus suteiks jums gebėjimą būti visiškai ištikimiems jo žodžiui bei ištikimai ir drąsiai jį liudyti. Kartais būsite raginami įrodyti savo ištvermę, ypač tada, kai susidursite su užsisklendimu ar prieštaravimu Dievo žodžiui. Tam tikrose pasaulio srityse kai kurie jūsų kenčia, kad dėl tikėjimo laisvės stygiaus negali viešai liudyti tikėjimo į Kristų. O yra ir tokių, kurie jau sumokėjo gyvybe už tai, jog priklausė Bažnyčiai. Raginu jus tvirtai laikytis tikėjimo būnant tikriems, kad per kiekvieną išbandymą Kristus yra šalia jūsų. Jis jums vis kartoja: „Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia atlygis danguje“ (Mt 5, 11–12).

7. Su visa Bažnyčia

Brangūs jaunuoliai, kad tvirtai išpažintumėte krikščionių tikėjimą visur, kur esate pasiųsti, jums reikia Bažnyčios. Niekas negali liudyti Evangelijos vienas. Jėzus išsiuntė savo mokinius visus drauge: „padarykite mokiniais“ pasakyta daugiskaita. Taigi liudijame visada kaip krikščionių bendruomenės nariai, o mūsų misija vaisinga tampa per bendrystę, kuria gyvename Bažnyčioje: iš mūsų vienybės ir tarpusavio meilės kiti mus atpažįsta kaip Kristaus mokinius (plg. Jn 13, 35). Esu dėkingas Viešpačiui už mūsų krikščioniškųjų bendruomenių, parapijų, bažnytinių sąjūdžių vertingą evangelizacinę veiklą. Šios evangelizacijos vaisiai priklauso visai Bažnyčiai: „Vienas pasėja, kitas nupjauna“, – sakė Jėzus (Jn 4, 37).

Šiuo atžvilgiu galiu tik dėkoti už misionierių, visą gyvenimą paskiriančių Evangelijos skelbimui iki žemės pakraščių, didžią dovaną. Taip pat šlovinu Viešpatį už kunigus ir pašvęstuosius asmenis, atiduodančius save visą, kad Kristus būtų skelbiamas ir mylimas. Dievo pašauktus jaunuolius čia norėčiau padrąsinti karštai įsipareigoti tiems pašaukimams: „Palaimingiau duoti negu imti“ (Apd 20, 35). Visiems, kurie viską palieka, kad sektų paskui jį, Jėzus pažadėjo šimteriopą atlygį ir amžinąjį gyvenimą (plg. Mt 19, 29)!

Dėkoju ir už visus tikinčius pasauliečius, kurie savo kasdienėje aplinkoje, būtent šeimoje ir darbovietėje, stengiasi misionieriauti, kad Kristus būtų mylimas, jam tarnaujama, o Dievo karalystė augtų. Galvoje pirmiausia turiu tuos, kurie darbuojasi auklėjimo ir švietimo, sveikatos apsaugos, verslo, politikos ir ūkio srityse, taip pat daugelyje kitų pasauliečių apaštalavimo barų. Kristui reikia jūsų pastangų ir liudijimo. Niekas – nei sunkumai, nei nesupratingumas – neturi priversti jūsų atsisakyti nešti Kristaus Evangeliją ten, kur jūs esate: didžiojoje evangelizacijos mozaikoje kiekvienas esate vertingas.

8. „Štai aš, Viešpatie!“

Baigdamas, brangūs jaunuoliai, norėčiau pakviesti jus savo pačių gelmėje įsiklausyti į Jėzaus kvietimą skelbti Evangeliją. Kaip rodo didžioji Kristaus Atpirkėjo statula Rio de Žaneire, jo širdis atvira mylėti visus be jokio skirtumo, o jo rankos ištiestos, kad pasiektų kiekvieną. Turite būti Jėzaus širdis ir rankos! Eikite ir liudykite jo meilę, būkite nauji misionieriai, įkvėpti meilės ir atvirumo visiems! Sekite Bažnyčios didžiųjų misionierių, kaip antai šv. Pranciškus Ksaveras ir daugelis kitų, pavyzdžiu.

Pasaulinės jaunimo dienos Madride pabaigoje palaiminau kelis misionieriauti iškeliaujančius jaunuolius iš skirtingų žemynų. Jie atstovavo daugybei jaunų žmonių, kurie pranašo Izaijo žodžiais taria Viešpačiui: „Štai aš, siųsk mane!“ (Iz 6, 8). Bažnyčia pasitiki jumis ir yra labai dėkinga už džiaugsmą bei dinamiškumą: dosniai paskirkite savo talentus Evangelijai skelbti! Žinome, kad Šventoji Dvasia dovanoja save tiems, kurie nuolankia širdimi atiduoda save tokiam skelbimui. Ir nebijokite: Jėzus, pasaulio Išgelbėtojas, yra su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos (plg. Mt 28, 20).

Šis raginimas, kurį skiriu viso pasaulio jaunuoliams, ypač reikšmingas jums, mieli Lotynų Amerikos jaunuoliai! Juk 2007 m. Aparecidoje vykusiame visuotiniame Lotynų Amerikos vyskupų konferencijų susirinkime vyskupai davė pradžią „žemyno misijai“. O jaunuoliai, tame žemyne sudarantys gyventojų daugumą, yra Bažnyčiai bei visuomenei svarbi ir vertinga jėga. Tad būkite pirmaisiais misionieriais! Dabar, kai Pasaulinė jaunimo diena grįžta į Lotynų Ameriką, raginu visus žemyno jaunuolius: uždekite savo tikėjimu bendraamžius visame pasaulyje!

Mergelė Marija, Naujosios evangelizacijos Žvaigždė, kurios taip pat šaukiamasi Aparecidos ir Gvadelupės Dievo Motinos titulais, telydi kiekvieną iš jūsų, vykdantį Dievo meilės liudijimo misiją. Su ypatingu nuoširdumu visiems teikiu savo apaštališkąjį palaiminimą.

Vatikanas, 2012 m. spalio 18 d.

BENEDICTUS PP. XVI