1. Kiekvieni nauji metai žadina geresnio pasaulio lūkestį. Turėdamas tai prieš akis, prašau Dievą, žmonijos Tėvą, suteikti santarvės ir taikos, kad visiems išsipildytų laimingo ir klestinčio gyvenimo siekiai.

Praslinkus penkiasdešimčiai metų nuo Vatikano II Susirinkimo, padėjusio sustiprinti Bažnyčios misiją pasaulyje, malonu konstatuoti, kad krikščionys kaip Dievo tauta, gyvenanti bendrystėje su Dievu ir keliaujanti tarp žmonių, darbuojasi istorijoje dalydamiesi džiaugsmu ir viltimi, liūdesiu ir sielvartu [1], visiems skelbdami Kristaus išganymą ir skatindami taiką.

Mūsų laikai, paženklinti globalizacijos teigiamų bei neigiamų aspektų ir tebevykstančių kruvinų konfliktų bei gresiančių karų, iš tikrųjų reikalauja naujų sutartinų pastangų siekiant bendrojo gėrio, visų žmonių bei viso žmogaus vystymosi.

Nerimą kelia įtampos ir konfliktų židiniai, kurių priežastis – didėjanti nelygybė tarp turtingųjų ir vargšų bei vyraujanti egoistinė ir individualistinė mąstysena, kuri reiškiasi ir nereguliuojamu finansiniu kapitalizmu. Taikai pavojingos ne tik įvairios terorizmo bei tarptautinio nusikalstamumo formos, bet ir fundamentalizmas bei fanatizmas, iškraipantys tikrąją religijos esmę, kuri iš tikrųjų pašaukta skatinti žmonių tarpusavio bendrystę ir susitaikymą.

Ir sykiu gausybė taikos darbų, kurių pilnas pasaulis, liudija žmonijos įgimtą pašaukimą į taiką. Trokšti taikos yra kiekvieno žmogaus esminis siekis, tam tikra prasme sutampantis su pilnatviško, laimingo ir nusisekusio žmogiškojo gyvenimo troškimu. Kitaip tariant, taikos troškimas atitinka pagrindinį moralinį principą, t. y. pareigą ir teisę į visapusišką socialinį ir bendruomeninį vystymąsi, kuris yra žmogui skirto Dievo plano dalis.

Visa tai paskatino mane įkvėpimo šiai Žiniai semtis iš Jėzaus Kristaus žodžių: „Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9).

Evangelijos palaiminimai

2. Jėzaus paskelbti palaiminimai (plg. Mt 5, 3–12; Lk 6, 20–23) – tai pažadai. Biblinėje tradicijoje palaiminimai yra literatūrinis žanras, visada apimantis Gerąją Naujieną, t. y. Evangeliją, kurią vainikuoja pažadas. Tad palaiminimai ne tik moraliniai pasiūlymai, už kurių laikymąsi tam tikru laiku – paprastai kitame gyvenime – laukia atlygis ar būsimos laimės būvis. Palaiminimo esmė veikiau yra išpildymas pažado, skirto visiems tiems, kurie vadovaujasi tiesos, teisingumo ir meilės reikalavimais. Pasitikintys Dievu ir jo pažadais pasauliui dažnai atrodo naivūs ir nutolę nuo tikrovės. O štai Jėzus skelbia jiems, kad jie ne kitame, bet jau šiame gyvenime išvys, kad yra Dievo vaikai ir kad Dievas su jais yra solidarus nuo amžių ir per amžius. Jie supras, jog yra ne vieni, nes Jis stovi pusėje tų, kurie įsipareigoja tiesai, teisingumui ir meilei. Jėzus, Tėvo meilės apreiškimas, nesvyruodamas aukoja save patį. Priimdami Jėzų Kristų, Žmogų ir Dievą, džiugiai pajaučiame gavę milžinišką dovaną, dalyvavimą paties Dievo gyvenime, t. y. malonės gyvenimą, visiškai palaimingos egzistencijos laidą. Jėzus Kristus konkrečiai mums dovanoja tikrąją taiką, kuri kyla iš žmogaus pasitikėjimo kupino susitikimo su Dievu.

Jėzaus palaiminimas reiškia, kad taika yra mesijinė dovana ir sykiu žmogaus pastangų rezultatas. Taika iš tiesų suponuoja transcendencijai atvirą humanizmą. Ji yra abipusio dovanojimosi, vienas kito praturtinimo vaisius dėka kylančios iš Dievo dovanos, leidžiančios gyventi su kitais ir dėl kitų. Taikos etika yra bendrystės ir dalijimosi etika. Tad būtina įveikti įvairias šiandienes kultūras, antropologijas ir etikas, kurios remiasi grynai subjektyvistinėmis bei pragmatinėmis teorinėmis praktinėmis prielaidomis. Mat pastarosios lemia, kad sugyvenimo santykiai pajungiami galios ar pelno kriterijams, priemonės tampa tikslu ir priešingai, o kultūrai bei auklėjimui terūpi įrankiai, technika ir našumas. Išankstinė taikos sąlyga yra sugriovimas reliatyvizmo diktatūros ir prielaidos apie visiškai autonomišką moralę, kuri trukdo pripažinti neišdildomą prigimtinį moralės įstatymą, Dievo įrašytą į kiekvieno žmogaus sąžinę. Taika yra racionalus bei moralinis sugyvenimo statydinimas ant pamato, kurio matas sukurtas ne žmogaus, bet Dievo. 29-ojoje psalmėje primenama: „Tesuteikia Viešpats stiprybės savo tautai! Telaimina Viešpats savo tautą ramybe!“ (eil. 11).

Taika – Dievo dovana ir žmogaus pastangų vaisius

3. Taika susijusi su visu žmogaus asmeniu ir įtraukia visą žmogų. Tai – taika su Dievu gyvenant pagal jo valią. Tai – vidinė taika su savimi, išorinė taika su artimu ir visa kūrinija. Bet pirmiausia, kaip palaimintasis Jonas XXIII rašė savo enciklikoje Pacem in terris, kurios penkiasdešimtmetį minėsime po kelių mėnesių, tai – sugyvenimo statydinimas ant tiesos, laisvės, meilės ir teisingumo pamato [2]. To, kas sudaro žmogaus tikrąją prigimtį, jo esminių matmenų, jo vidinio gebėjimo pažinti, kas tikra ir gera, galiausiai patį Dievą, neigimas taikos statydinimui kelią grėsmę. Be Kūrėjo į žmogaus širdį įrašytos tiesos apie žmogų laisvė ir meilė pažeminamos, o teisingumui praktikuoti nebelieka pagrindo.

Norint tapti autentiškais taikdariais, iš pagrindų būtina paisyti transcendentinio matmens ir puoselėti nuolatinį pokalbį su Tėvu, gailestingu Tėvu, meldžiant atpirkimo, mums laimėto jo viengimio Sūnaus. Tik tada žmogus nugalės taikos drumstimo bei neigimo daigą – nuodėmę, kuri reiškiasi įvairiomis atmainomis – savanaudiškumu ir prievarta, godumu, galios bei valdžios troškimu, nepakanta, neapykanta ir neteisingomis struktūromis.

Taikos įgyvendinimas pirmiausia priklauso nuo pripažinimo, kad Dieve visi esame viena žmonių šeima. Jos struktūrą, pasak enciklikos Pacem in terris mokymo, sudaro santykiai tarp žmonių ir institucijų, juos gaivina ir remia bendruomeninis „mes“, turintis vidinę ir išorinę moralinę tvarką, kurioje nuoširdžiai pripažįstamos – remiantis tiesa ir teisingumu – teisės bei pareigos vienas kito atžvilgiu. Taika yra tvarka, gaivinama bei stiprinama meilės taip, kad kito vargai bei poreikiai jaučiami kaip savi, dalijamasi savo gėrybėmis, o bendros dvasinės vertybės vis labiau plinta pasaulyje. Taika yra tvarka, įgyvendinta laisvėje tokiu būdu, kuris atitinka žmogaus, dėl savo racionalios prigimties prisiimančio atsakomybę už savo darbus, kilnumą [3].

Taika nėra svajonė, utopija, ji – galima. Mūsų akys turėtų žvelgti skvarbiau, prasiskverbti pro regimybių bei reiškinių paviršių ir išvysti širdyse egzistuojančią pozityvią tikrovę, nes kiekvienas žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir pašauktas augti prisidėdamas prie naujo pasaulio statydinimo. Juk pats Dievas per savo Sūnaus įsikūnijimą ir jo įgyvendintą atpirkimą įžengė į istoriją duodamas pradžią naujai kūrinijai, sudarydamas su žmonėmis naują sandorą (plg. Jer 31, 31–34) ir per tai suteikdamas mums galimybę turėti „naują širdį“ ir „naują dvasią“ (plg. Ez 36, 26).

Būtent todėl Bažnyčia įsitikinusi, jog neatidėliotinai būtina iš naujo skelbti Jėzų Kristų, pirmutinį bei pagrindinį darnaus tautų vystymosi ir taikos veiksnį. Juk Jėzus yra mūsų taika, teisumas, sutaikinimas (plg. Ef 2, 14; 2 Kor 5, 18). Taikdarys, pagal Jėzaus palaiminimus, yra tas, kuris siekia gėrio kitam, sielos ir kūno gėrio, šiandien ir rytoj.

Iš tokio mokymo išplaukia, kad kiekvienas žmogus ir kiekviena bendruomenė – religinė, pilietinė, ugdomoji ir kultūrinė – pašaukti darbuotis dėl taikos. Taika pirmiausia yra visuomenės bendrojo gėrio įgyvendinimas įvairiais lygmenimis – pirminiu, tarpiniu, nacionaliniu, tarptautiniu ir pasauliniu. Kaip tik dėl to galime teigti, kad bendrojo gėrio įgyvendinimo keliai sykiu yra ir tie keliai, kuriais būtina žengti siekiant taikos.

Taikdariai – tie, kurie myli, gina ir skatina visą gyvybę

4. Bendrojo gėrio ir taikos įgyvendinimo būdas pirmiausia yra visiška pagarba žmogaus gyvybei nuo jos prasidėjimo akimirkos iki natūralios mirties. Vadinasi, tikrieji taikdariai yra tie, kurie myli, gina ir skatina visus žmogaus gyvybės matmenis – asmeninį, bendruomeninį bei transcendentinį. Pilnatviškas gyvenimas yra taikos viršūnė. Kas trokšta taikos, tas negali pakęsti kėsinimosi į gyvybę ir nusikaltimų jos atžvilgiu.

Kas nepakankamai brangina žmogaus gyvybę ir dėl to, pavyzdžiui, remia abortų liberalizaciją, tas galbūt nesuvokia, kad šitaip siūloma siekti iliuzinės taikos. Žmogų žeminantis bėgimas nuo atsakomybės ir beginklės, nekaltos būtybės nužudymas niekada negali suteikti laimės ar taikos. Kaip galima tikėtis įgyvendinti taiką, darnų tautų vystymąsi ar net aplinkos apsaugą nelaiduojant silpniausiųjų, pradedant negimusiaisiais, teisės į gyvybę? Kiekvienas gyvybės sužeidimas, ypač jos pradžioje, nepataisomai kenkia vystymuisi, taikai ir aplinkai. Taip pat neteisinga klastingai kodifikuoti melagingas teises bei laisves, grįstas ribotu ir reliatyvistiniu požiūriu į žmogų bei suktu taikymu dviprasmiškų sąvokų, kuriomis siekiama skatinti menamą teisę į abortą bei eutanaziją ir kurios galop kelia grėsmę pagrindinei teisei į gyvybę.

Taip pat pripažintina bei skatintina prigimtinė santuokos kaip vyro ir moters sąjungos struktūra, turint prieš akis mėginimus teisiškai sulyginti ją su radikaliai kitokiomis sąjungos formomis, kurios daro santuokai žalą ir prisideda prie jos išklibinimo užtemdydamos jos ypatingą pobūdį ir nepamainomą socialinį vaidmenį. Šie principai nėra nei tikėjimo tiesos, nei yra išvesti iš teisės į tikėjimo laisvę. Jie įrašyti į pačią žmogaus prigimtį, pažįstami protu ir todėl bendri visai žmonijai. Tad Bažnyčios pastangos juos skatinti yra ne konfesinio pobūdžio, bet skirtos visiems nepriklausomai nuo jų religinės priklausomybės. Tokios pastangos juo reikalingesnės, juo labiau šie principai neigiami ar klaidingai suprantami, nes tai žeidžia žmogaus tiesą ir rimtai kenkia teisingumui bei taikai.

Todėl prie taikos svariai prisidedama tada, kai teisinė sistema ir teisingumo vykdymas numato teisę iš sąžinės paskatų prieštarauti įstatymams bei vyriausybės potvarkiams, kurie kelia grėsmę žmogaus kilnumui, kaip antai, abortai ir eutanazija.

Tarp pagrindinių žmogaus teisių, turinčių pamatinę reikšmę ir taikiam tautų gyvenimui, taip pat yra asmenų ir bendruomenių teisė į tikėjimo laisvę. Šiuo istoriniu laikotarpiu vis svarbiau skatinti šią teisę ne tik negatyviu aspektu, kaip laisvę nuo ko nors – pavyzdžiui, nuo pareigų ar apribojimų, susijusių su laisve pasirinkti tikėjimą, – bet ir pozityviu aspektu, kaip įvairiomis formomis besireiškiančią laisvę kam nors – pavyzdžiui, liudyti savo tikėjimą; skelbti ir perduoti jo mokymą; vykdyti auklėjamąją, labdaringą ir karitatyvinę veiklą, leidžiančią taikyti tikėjimo priesakus; egzistuoti bei veikti kaip socialinėms įstaigoms, kurių struktūra nustatyta atsižvelgiant į tikėjimo mokymo principus bei institucinius tikslus. Deja, net ir senos krikščioniškosios tradicijos šalyse daugėja religinės nepakantos, ypač krikščionybei ir tiems, kurie tiesiog nešioja savo religijos tapatybės ženklus.

Taikdariai taip pat turi turėti prieš akis, kad radikalaus liberalizmo bei technokratijos ideologijos vis plačiau viešosios nuomonės srityje diegia įsitikinimą, kad ūkio plėtra siektina net valstybės socialinės funkcijos ir pilietinės visuomenės solidarumo tinklų bei teisių ir pareigų irimo kaina.

Tarp socialinių teisių ir pareigų, kurioms šiandien iškilęs didžiausias pavojus, yra teisė į darbą. Taip yra todėl, kad darbas ir teisingas darbuotojo teisinio statuso pripažinimas vis labiau nuvertinami, manant, kad ūkio plėtra pirmiausia remiasi visiška rinkos laisve. Tad darbas laikomas kintamuoju, priklausančiu nuo ekonominių bei finansinių mechanizmų. Šiuo atžvilgiu dar kartą pabrėžiu, jog žmogaus kilnumas ir ekonominiai, politiniai bei socialiniai veiksniai reikalauja, kad „prioritetinis išliktų tikslas – visiems atverti prieitį prie darbo ir stengtis išlaikyti galimybę dirbti“ [4]. Šiam ambicingam tikslui įgyvendinti būtinas naujas, etiniais principais ir dvasinėmis vertybėmis grįstas požiūris į darbą, stiprinantis darbo kaip pamatinės gėrybės asmeniui, šeimai ir visuomenei supratimą. Šią gėrybę lydi teisė ir pareiga drąsiai reikalauti naujos darbo visiems politikos.

Kurti taikos gėrį pagal naują plėtros ir ekonomikos modelį

5. Daug kas pripažįsta, kad šiandien reikia ir naujo plėtros modelio, ir naujo požiūrio į ekonomiką. Tiek visapusiška, solidari ir darni plėtra, tiek bendrasis gėris reikalauja teisingos vertybių skalės, kuri įmanoma tik galutiniu atramos tašku pripažįstant Dievą. Neužtenka disponuoti gausiomis priemonėmis ir pasirinkimo galimybėmis, kad ir kokios vertingos jos būtų. Tiek plėtrą skatinančios gausios gėrybės, tiek pasirinkimo galimybės naudotinos deramai gyvenant, teisingai elgiantis, kai pirmenybė pripažįstama dvasiniam matmeniui ir raginimui įgyvendinti bendrąjį gėrį. Kitaip jos netenka savo vertės ir galiausiai virsta naujais stabais.

Norint išeiti iš dabartinės finansinės ir ekonominės krizės, dėl kurios padidėjo nelygybė, reikia asmenų, grupių bei institucijų, skatinančių žmogiškąjį kūrybiškumą, kad net krizė taptų proga susivokti ir sukurti naują ekonomikos modelį. Pastaraisiais dešimtmečiais vyravęs ekonomikos modelis reikalavo kuo didesnio pelno bei vartojimo ir rėmėsi individualistiniu bei egoistiniu požiūriu, žmones vertinusiu tik pagal gebėjimą atitikti konkurencinius reikalavimus. Tačiau, žvelgiant iš kitokios perspektyvos, tikra ir tvari sėkmė pasiekiama dovanojant save, savo intelektinius gebėjimus, verslumo dvasią, nes gyvenimo verta, t. y. autentiškai žmogiška ekonominė plėtra turi remtis neatlyginamumo principu kaip broliškumo ir dovanojimo logikos išraiška [5]. Ekonominėje veikloje taikdarys konkrečiai yra tas, kurį su bendradarbiais ir kolegomis, klientais ir vartotojais sieja padorūs ir abipusiški santykiai. Jis vykdo ekonominę veiklą dėl bendrojo gėrio, darbuojasi pranokdamas savo paties asmeninius interesus, prisidėdamas prie dabartinių ir būsimų kartų gerovės, taigi darbuojasi ne tik sau, bet ir tam, kad ir kitiems laiduotų ateitį bei orų darbą.

Ekonomikos srityje pirmiausia valstybėms būtina pramonės bei žemės ūkio plėtros politika, atsižvelgianti į socialinę pažangą ir demokratinės teisinės valstybės principų visuotinį taikymą. Be to, nepaprastai svarbu suteikti etinę struktūrą monetarinėms, finansinėms ir komercinėms rinkoms, tas rinkas stabilizuoti, geriau koordinuoti ir kontroliuoti, kad jos nedarytų žalos neturtingiausiesiems. Gausūs taikdariai, be to, turėtų ryžtingiau negu iki šiol rūpintis maisto produktų krize, daug rimtesne negu finansų krizė. Dėl krizių, susijusių, be kita ko, su žemės ūkio pagrindinių produktų kainų staigiais svyravimais, neatsakingu kai kurių ekonomikos veikėjų elgesiu ir nepakankama vyriausybių bei tarptautinės bendrijos kontrole, aprūpinimo maisto produktais tema vėl atsidūrė tarptautinės politikos darbotvarkės centre. Kad ši krizė būtų įveikta, taikdariai pašaukti išvien solidariai darbuotis, pradedant vietiniu, baigiant tarptautiniu lygmeniu, siekdami įgalinti ūkininkus, pirmiausia smulkiuosius, oriai ir socialiniu, ekologiniu bei ekonominiu požiūriu darniai plėtoti savo veiklą.

Mokyti taikos kultūros: šeimos ir institucijų vaidmuo

6. Pabrėžtinai dar kartą norėčiau pakartoti, kad gausūs taikdariai pašaukti karštai siekti šeimos bendrojo gėrio bei socialinio teisingumo ir įsipareigoti veiksmingam socialiniam auklėjimui.

Niekam nevalia ignoruoti ar nevertinti lemiamo šeimos vaidmens; šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė demografiniu, etiniu, pedagoginiu, ekonominiu ir politiniu aspektais. Ji iš prigimties pašaukta skatinti gyvybę: lydi žmones jų augimo laikotarpiu ir vienas kitą stiprina abipusišku rūpinimusi. Pirmiausia krikščioniškoje šeimoje glūdi pirminis žmonių ugdymo pagal dieviškosios meilės matą planas. Šeima – vienas iš nepamainomų visuomenės subjektų įgyvendinant taikos kultūrą. Būtina ginti tėvų teisę ir jų pirminį vaidmenį auklėjant savo vaikus, pirmiausia moralės ir religijos srityje. Taikdariai, būsimi gyvybės ir meilės kultūros skatintojai, gimsta ir užauga šeimoje [6].

Į šią didžiulę taikos mokymo užduotį ypatingu būdu įtrauktos religinės bendruomenės. Bažnyčia įsitikinusi, kad tokia didelė atsakomybė neatsiejama nuo naujosios evangelizacijos, kurios kertiniai akmenys yra atsivertimas į tiesą bei Kristaus meilę, taigi dvasinis bei moralinis asmens ir visuomenės atgimimas. Susitikimas su Jėzumi Kristumi ugdo taikdarius įpareigodamas bendrystei ir kovai su neteisingumu.

Ypatinga užduotis taikos atžvilgiu tenka kultūros įstaigoms, mokykloms ir universitetams. Iš jų laukiama svaraus indėlio ne tik ugdant naujas vadovų kartas, bet ir atnaujinant viešąsias institucijas nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu. Jie gali prisidėti ir prie mokslinių apmąstymų, kuriais siekiama ekonominei bei finansinei veiklai suteikti tvirtą antropologinį ir etinį pagrindą. Norint įveikti technicizmą ir tarp savęs suderinti daugialypes politines tendencijas bendrojo gėrio atžvilgiu, šiandieniam pasauliui, ypač politikai, reikia naujo mąstymo, naujos kultūrinės sintezės. Bendrasis gėris, kaip darniam asmenų bei grupių augimui tarnaujanti pozityvių tarpasmeninių ir institucinių santykių visuma, yra kiekvieno tikro auklėjimo mokant taikos pagrindas.

Taikdario pedagogika

7. Galiausiai išryškėja poreikis pasiūlyti ir skatinti taikos pedagogiką, kuri reikalauja turtingo vidinio gyvenimo, aiškių ir tvirtų moralinių atsparos taškų, tinkamų nuostatų ir gyvensenų. Taikos darbai iš tiesų prisideda prie bendrojo gėrio įgyvendinimo, žadina dėmesį taikai, moko jos siekti. Taikios mintys, taikūs žodžiai bei veiksmai kuria taikos mąstyseną ir kultūrą, pagarbos, sąžiningumo ir nuoširdumo aplinką. Tad būtina žmones mokyti vienam kitą mylėti, persiimti taikos dvasia, gyventi ne tik vien pakenčiant kitą, bet ir jaučiant kitam geranoriškumą. Labiausiai ragintina „tarti ne kerštui, pripažinti savo klaidas, priimti atsiprašymus jų neieškant ir pagaliau atleisti“ [7], kad klaidos ir įžeidimai tikrai būtų pripažinti ir atsivertų kelias į bendrą susitaikymą. Tam būtina skleisti atleidimo pedagogiką. Juk blogis nugalimas gerumu, o teisingumo reikia ieškoti sekant visus savo vaikus mylinčio Dievo Tėvo pavyzdžiu (plg. Mt 5, 21–48). Tas darbas lėtas, nes suponuoja dvasinį vystymąsi, aukštesniųjų vertybių ugdymą ir naują požiūrį į žmogaus istoriją. Būtina atsisakyti netikros taikos, kurią žada šio pasaulio stabai, ir taip išvengti ją lydinčių pavojų, – atsisakyti netikros taikos, vis labiau atbukinančios sąžinę, skatinančios užsisklęsti ir vedančios prie abejingumo paženklintos skurdžios egzistencijos. Taikos pedagogika, priešingai, reiškia veiklą, atjautą, solidarumą, drąsą ir ištvermę.

Visas šias nuostatas savo gyvenime įkūnija Jėzus dovanodamas save iki gyvybės netekties (plg. Mt 10, 39; Lk 17, 33; Jn 12, 25). Jis pažada savo mokiniams, jog šie anksčiau ar vėliau padarys nepaprastą atradimą, apie kurį kalbėjau pradžioje, būtent kad Dievas, Jėzaus Dievas, pasaulyje yra visiškai solidarus su žmonėmis. Čia norėčiau priminti maldą, kuria prašome Dievo padaryti mus jo taikos įrankiais, kad jo meilę neštume ten, kur neapykanta, jo atleidimą – ten, kur įžeidimas, tikrąjį tikėjimą – ten, kur abejonė. Sykiu su palaimintuoju Jonu XXIII savo ruožtu prašykime Dievo apšviesti tautų atsakinguosius, kad jie ne tik rūpintųsi derama savo piliečių gerove, bet ir laiduotų bei gintų brangią taikos dovaną, visus uždegtų troškimu įveikti skiriančias sienas, sustiprinti abipusės meilės saitus, suprasti kitus ir atleisti padariusiems bloga, kad jo veikimo galia visos žemės tautos susibroliautų ir tarp jų sužydėtų bei visada karaliautų taip trokštama taika [8].

To melsdamas visiems linkiu būti tikrais taikdariais ir taikos statydintojais, kad žmogaus miestas augtų broliška santarve gerovėje ir taikoje.

Vatikanas, 2012 m. gruodžio 8 d.

BENEDICTUS PP. XVI