Gerbiamieji vyskupystės broliai,
Brangūs broliai ir seserys Kristuje

I
ĮŽANGA

1. Apaštalas Paulius, aiškindamas išganingą kančios galią, sako: „Savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ [1]. Šie žodžiai atrodo esą pabaigoje ilgo kelio, nusitiesiančio per kančią, priklausančią žmogaus istorijai ir nušviestą Dievo žodžiu. Jie įgyja tarsi džiaugsmingo galutinio atradimo vertę. Todėl šventasis Paulius rašo: „Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus“ [2]. Džiaugsmas kyla atradus kančios prasmę, ir šis atradimas, net jeigu juo ir labai asmeniškai dalijasi šiuos žodžius rašantis Paulius iš Tarso, – drauge galioja ir kitiems. Apaštalas dalijasi savo atradimu ir džiaugiasi juo dėl visų tų, kuriems tai gali padėti – panašiai kaip tai padėjo jam – suvokti išganingąją kančios prasmę.

2. Kančios tema – ypač išganingosios prasmės aspektu – labiausiai siejasi su Šventaisiais Atpirkimo metais kaip ypatingu Bažnyčios jubiliejumi. Ši aplinkybė palanki tam, kad šiais metais skirtume šiai temai ypatingą dėmesį. Nepriklausomai nuo šio fakto ši tema yra universali ir lydi žmogų kiekvienoje geografinėje vietoje: tam tikra prasme ji koegzistuoja su žmogumi pasaulyje ir todėl turi būti vis iš naujo apsvarstoma. Nors Paulius Laiške romiečiams rašė, kad „visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ [3], nors žmogui yra žinomas ir artimas gyvūnijos pasaulio kentėjimas, vis dėlto tai, ką išreiškiame žodžiu „kančia“, ypač esminga žmogaus prigimčiai. Kančia gili kaip pats žmogus būtent todėl, kad ji savotiškai išreiškia žmogui būdingą gelmę ir savo ruožtu ją pranoksta. Kančia atrodo priklausanti žmogaus transcendencijai: ji yra vienas iš dalykų, kur žmogui tam tikra prasme „skirta“ pranokti save patį; žmogus tam pašauktas slėpiningu būdu.

3. Kančios temą ypač dera svarstyti Atpirkimo metais, pirmiausia todėl, kad Atpirkimas buvo įvykdytas per Kristaus Kryžių, tai yra per jo kančią. Kartu Šventaisiais Atpirkimo metais prisimename enciklikoje Redemptor hominis išsakytą tiesą: Kristuje „kiekvienas žmogus tampa Bažnyčios keliu“ [4]. Galima sakyti, kad žmogus ypatingu būdu tampa Bažnyčios keliu, kai į jo gyvenimą įžengia kančia. Kaip žinoma, tai įvyksta įvairiais jo gyvenimo momentais, pasireiškia įvairiais būdais ir skirtingais mastais; tačiau vienu ar kitu atveju kančia atrodo beveik neatskiriamai susijusi su žemiškąja žmogaus egzistencija.

Kadangi vienu ar kitu būdu žemiškajame gyvenime žmogus žengia kančios keliu, Bažnyčia visais laikais – o ypač Atpirkimo metais – turėtų sutikti žmogų būtent šiame kelyje. Gimusi iš Atpirkimo slėpinio Kristaus Kryžiuje, ji privalo ieškoti susitikimo su žmogumi visų pirma jo kančios kelyje. Šiame susitikime žmogus tampa „Bažnyčios keliu”; ir šis kelias – vienas iš svarbiausiųjų jos kelių.

4. Iš to kyla šis Atpirkimo metų apmąstymas: kančios apmąstymas. Žmogiškoji kančia sukelia užuojautą, taip pat pagarbą ir savotiškai baugina. Juk kančioje slypi ypatingo slėpinio didybė. Šia ypatinga pagarba bet kuriai žmogiškajai kančiai turi prasidėti tai, apie ką bus kalbama toliau ir kas kyla iš giliausio širdies poreikio ir gilaus tikėjimo imperatyvo. Kančios temoje šie abu motyvai tampa ypač artimi vienas kitam ir susiję vienas su kitu: širdies poreikis liepia mums įveikti baimę, o tikėjimo imperatyvas – kaip pavyzdys, išreikštas pradžioje cituotais šventojo Pauliaus žodžiais, – suteikia turinį, kurio vardu ir kurio galia drįstame paliesti tai, kas kiekviename žmoguje atrodo taip nepaliečiama, nes žmogus savo kančioje lieka neapčiuopiamas slėpinys.

II
ŽMOGAUS KANČIOS PASAULIS

5. Nors kančia savo subjektyviuoju matmeniu kaip asmeninis vyksmas, glūdintis konkrečiame ir nepakartojamame žmogaus viduje, atrodo esanti beveik neapčiuopiama ir neperteikiama, tačiau būtent ji tuo pačiu metu savo „objektyviąja tikrove“ reikalauja būti traktuojama, apmąstoma ir suvokiama kaip eksplicitiška problema; ji reikalauja kelti esminius klausimus ir ieškoti į juos atsakymų. Akivaizdu, jog tai nėra tik kančios aprašymo klausimas. Esama kitų, pranokstančių aprašymo sferą kriterijų, kuriais privalome remtis, norėdami įsigilinti į žmogaus kančios pasaulį.

Atrodo, kad medicina kaip mokslas ir kartu gydymo menas plačiame žmogaus kentėjimų lauke geriausiai pažįsta sritį, kurią tiksliai atskleidžia ir santykinai geriausiai įvaldo „reakcijos“, tai yra terapijos, metodais. Tačiau tai yra tik viena sritis. Žmogaus kančios laukas kur kas platesnis, įvairesnis ir turintis daug matmenų. Žmogus kenčia įvairiais būdais, kuriuos ne visuomet gali aprėpti medicina, netgi pažangiausios jos specializacijos. Kančia yra kažkas gerokai platesnio negu liga; ji dar daugialypiškesnė ir drauge dar giliau įsišaknijusi pačioje žmogaus būtyje. Tam tikras šios problemos įsivaizdavimas kyla dėl skirtumo tarp fizinės ir moralinės kančios. Šis skirtumas grindžiamas dvilypiu žmogiškosios būties matmeniu ir nurodo į kūniškąjį ir dvasinį elementą, kaip tiesioginį kančios subjektą. Kadangi iš dalies žodžius „kančia“ ir „skausmas“ galime vartoti kaip sinonimus, kūno kančia yra tuomet, kai vienaip ar kitaip “skauda“ kūną, o moralinė kančia – tai „sielos skausmas“. Čia kalbama apie dvasinio pobūdžio skausmą, o ne tik apie tiek moralinę, tiek kūno kančią lydinčio skausmo „psichinę“ dimensiją. Moralinė kančia, žinoma, tiek pat plati ir įvairi kaip ir kūno kančia. Tačiau pirmosios kančios atveju, tai ne taip aiškiai apibrėžiama ir ne taip lengvai pasiekiama terapijai.

6. Šventasis Raštas yra didžioji knyga apie kančią. Iš Senojo Testamento knygų paminime tik keletą situacijų, paženklintų kančia, visų pirma moraline kančia: mirties pavojus [5], vaikų mirtis [6], ypač pirmgimio ir viengimio sūnaus mirtis [7], taip pat bevaikystė [8], tėvynės ilgesys [9], persekiojimas ir aplinkos priešiškumas [10], kenčiančiojo pajuoka ir panieka [11], vienatvė ir apleistumas [12]; be to, taip pat sąžinės priekaištai [13], sunkumas suprasti, kodėl niekšas klesti, o teisusis kenčia [14], neištikimybė ir nedėkingumas, patiriamas iš draugų bei kaimynų [15] ir galiausiai savo tautos nelaimė [16]. Senajame Testamente žmogus suvokiamas kaip kūno ir sielos vienovė, dažnai „moralinė“ kančia siejama su konkrečiomis kūno dalimis: kaulais [17], inkstais [18], kepenimis [19], viduriais [20], širdimi [21]. Akivaizdžiai moralinės kančios turi savo „fizinius“, arba kūniškuosius, komponentus ir dažnai atsiliepia viso organizmo būklei.

7. Kaip matome iš pateiktų pavyzdžių, Šventajame Rašte randame didžiulį įvairių skausmingų žmogui situacijų sąrašą. Tačiau šis daugeriopas išvardijimas neišsemia visko, kas šia tema pasakyta ir nuolat kartojama – ne raidėmis parašytoje – žmogaus istorijos knygoje, negana to – per kiekvieno žmogaus istoriją skaitomoje žmonijos istorijos knygoje.

Galima sakyti, kad žmogus kenčia patirdamas visokį blogį. Senojo Testamento žodyne kančia ir blogis sutapatinami. Iš tikrųjų šis žodynas nebuvo specialaus žodžio, išreiškiančio „kančią“. Taigi visokia kančia buvo vadinama „blogiu“ [22]. Tik graikų kalboje ir tuo kartu Naujajame Testamente (bei graikiškuose Senojo Testamento vertimuose) buvo pavartotas žodis „pascho – esu ištiktas, patiriu jausmą, kenčiu“; nuo tol kančia tiesiogiai nebetapatinama su objektyviu blogiu, bet išreiškia situaciją, kai žmogus patiria blogį ir tai patirdamas tampa kančios subjektu. Kančia turi tuo pačiu metu aktyvų ir pasyvų (nuo patior – „aš kenčiu“) pobūdį. Netgi kai žmogus pats sau užsitraukia kančią, kai jis pats yra jos priežastis, ši kančia lieka kažkas pasyvaus jo metafizinėje būtyje.

Tačiau tai nereiškia, kad kančia psichologine prasme nebūtų paženklinta „ypatingu“ aktyvumu. Tai yra daugeriopas ir subjektyviai įvairus skausmo, liūdesio, nusivylimo, pasidavimo ar netgi nevilties „aktyvumas“, priklausantis nuo kančios intensyvumo ir gelmės ir taip pat netiesiogiai priklausantis nuo kenčiančio asmens bendrosios sanklodos ir ypatingo jautrumo. Tačiau šių psichologinių kančios formų šerdyje visuomet glūdi blogio patyrimas, dėl kurio žmogus kenčia.

Taigi kančios tikrovė mus veda į klausimą apie blogio esmę: kas yra blogis?

Šis klausimas tam tikra prasme neatsiejamai susijęs su kančios tema. Krikščioniškas atsakymas į jį skiriasi nuo kai kurių kultūrinių ar religinių tradicijų atsakymo. Pagal šias tradicijas pati būtis kaip tokia laikoma blogiu, iš kurio reikia išsivaduoti. Krikščionybė skelbia esminį būties gėrį, gėrį viso, kas egzistuoja. Ji išpažįsta Kūrėjo ir kūrinijos gerumą. Žmogus kenčia dėl blogio, kuris yra tam tikras gėrio trūkumas, ribotumas ar iškraipymas. Galima sakyti, kad žmogus kenčia dėl gėrio, kuriame jis neturi jokios dalies, nuo kurio jis tam tikru mastu atskirtas arba kurį pats iš savęs atėmė. Visų pirma žmogus kenčia todėl, kad normaliu atveju jis „privalėtų“ turėti dalį šiame gėryje, o vis dėlto neturi. Krikščioniškajame suvokime kančios tikrovė paaiškinama per blogį, kuris tam tikru būdu susijęs su gėriu.

8. Žmogiškoji kančia sudaro tarsi „ypatingą pasaulį“, egzistuojantį drauge su žmogumi, pasirodantį ir vėl praeinantį jame, o kartais ir nepraeinantį, tik dar labiau sustiprėjantį ir pagilėjantį. Šis kančios pasaulis, padalytas į daugelį, nesuskaitomą daugybę žmonių, sykiu egzistuoja tarsi išsisklaidęs. Kiekvienas žmogus savo asmenine kančia ne tik sudaro mažą to „pasaulio“ dalį, bet ir tasai pasaulis yra žmoguje kažkas baigtinio ir vienkartinio. Su tuo susijęs tarpžmogiškas ir socialinis matmuo. Kančios pasaulis turi tarsi savo sutelktumą. Kenčiantys žmonės panašūs vienas į kitą savo padėtimi ir likimo išbandymais, taip pat supratimo ir dėmesio poreikiu ir galbūt visų pirma nuolatiniu klausimu apie kančios prasmę. Nors kančios pasaulis egzistuoja išsisklaidęs, jame drauge glūdi ypatingas iššūkis, kviečiantis į bendrystę ir solidarumą. Savo apmąstyme stengsimės atsiliepti į šį raginimą.

Žvelgdami į kančios pasaulį asmenine ir tuo pačiu metu kolektyvine prasme negalime nepastebėti fakto, jog šis pasaulis kai kuriais laikotarpiais arba kai kuriose žmogiškosios būties srityse tarytum tampa itin koncentruotas. Tai įvyksta, pavyzdžiui, gamtos katastrofų, epidemijų, didžiulių nelaimių, įvairių socialinių rykščių atvejais: be kita ko, pagalvokime apie nederlių ir tai, kas su juo ar įvairiomis kitomis problemomis susiję, – bado rykštę.

Pasvarstykime pagaliau ir apie karą. Jį ypač noriu pabrėžti. Kalbu apie paskutiniuosius du pasaulinius karus, iš jų antrasis pareikalavo ypač daug gyvybių ir atnešė žmonėms daug baisesnių kančių. Antroji mūsų amžiaus pusė savo ruožtu – tarsi proporcingai šių laikų civilizacijos padarytoms klaidoms bei prasižengimams – neša tokią didžiulę atominio karo grėsmę, kad apie šį periodą galime galvoti tik kaip apie nesulyginamą kančių sankaupą, kai žmonija gali net susinaikinti. Panašu, kad tokiu būdu kančios pasaulis, kurio galutinis subjektas yra kiekvienas žmogus, mūsų laikais, turbūt labiau nei bet kuriuo kitu metu, pavirto ypatinga „pasaulio kančia“, – pasaulio, kuris niekad anksčiau nebuvo tiek perkeistas žmogaus veiklos pasiekta pažanga ir kuris tuo pat metu dar niekada nebuvo tokiame žmonių klaidų ir kalčių sukeltame pavojuje.

III
KANČIOS PRASMĖS BEIEŠKANT

9. Žvelgiant į kiekvieno žmogaus patiriamą kančią, lygiai kaip ir į viso kančios pasaulio ištakas, neišvengiamai kyla klausimas – kodėl? Tai klausimas apie kančios pagrindą ir priežastį, taip pat ir apie jos tikslą (kodėl?), trumpai tariant, apie prasmę. Jis ne tik lydi žmogaus kančią, bet, atrodo, netgi apibrėžia jos žmogiškąjį turinį, tai, kas kančią daro būtent žmogiškąja kančia.

Akivaizdu, kad skausmas, ypač fizinis, yra plačiai paplitęs ir gyvūnų pasaulyje. Tačiau tik kenčiantis žmogus suvokia savo kančią ir kelia klausimą „kodėl?”; jeigu neranda jo tenkinančio atsakymo, jis, kaip žmogus, kenčia dar labiau. Tai sunkus klausimas, lygiai kaip ir kitas jam artimas klausimas apie blogį. Kodėl egzistuoja blogis? Kodėl jis yra pasaulyje? Kai keliame tokį klausimą, visuomet, bent jau tam tikra prasme, klausiame ir apie kančią.

Abu klausimai yra sunkūs, kai vienas individas užduoda juos kitam individui, kai žmonės klausia to kitų žmonių, taip pat kai žmogus klausia to Dievo. Juk žmogus neužduoda tokio klausimo pasauliui, nors kančia jį dažniausiai aplanko būtent iš ten, bet užduoda jį Dievui, kaip pasaulio Kūrėjui ir Viešpačiui. Yra gerai žinoma, kad Dievo ir žmogaus santykiuose dėl šio klausimo kyla daug nepasitenkinimų ir konfliktų, o kartais pradedama apskritai neigti Dievą. Kaip pasaulio egzistavimas atveria žmogaus sielos akims Dievo buvimą, jo išmintį, jėgą ir didybę, taip blogis ir kančia kartais net radikaliai užtemdo šį paveikslą, ypač matant kasdienę daugybės neužsitarnautų kančių ir be tinkamo atpildo likusių kalčių dramą. Ši aplinkybė, turbūt labiau nei bet kas kitas, rodo, koks svarbus yra žmogaus kančios klausimas ir kaip atidžiai reikia analizuoti jį patį bei visus jo įmanomus atsakymus.

10. Žmogus gali kreiptis į Dievą su šiuo klausimu iš visos širdies, baimės ir nerimo kupina siela; ir, kaip matome Senojo Testamento Apreiškime, Dievas laukia šio klausimo ir į jį įsiklauso. Gyviausiai jis iškyla Jobo knygoje.

Šio teisaus vyro, be jokios kaltės patyrusio daugybę kančių, istorija yra gerai žinoma. Jis praranda savo turtą, sūnus bei dukteris, ir galiausiai jį patį užpuola sunki liga. Šioje baisioje situacijoje jo namus aplanko trys draugai ir kiekvienas savaip stengiasi jį įtikinti, jog, kadangi jį prispaudė tokia daugybė įvairių baisių kančių, jis turi būti kažkuo labai nusikaltęs. Nes kančia, tvirtino jie, visuomet ištinka žmogų kaip bausmė už nusikaltimą. Ją siunčia absoliučiai teisus Dievas, ir ji pagrindžiama teisingumu. Galima sakyti, kad seni Jobo draugai nori ne tik įtikinti jį moraliniu blogio pateisinimu, bet tam tikra prasme stengiasi prieš pačius save apginti moralinę kančios prasmę. Jų akimis žiūrint, kančia gali būti prasminga tik kaip bausmė už nuodėmę, taigi tik Dievo, kuris už gera moka geru, o už pikta baudžia, teisingumo plotmėje.

Tokiai minčiai pritaria ir kitoje Senojo Testamento knygoje pateikta doktrina, kuri kančią mums parodo kaip Dievo siųstą bausmę už žmonių nuodėmes. Apreiškimo Dievas yra Įstatymdavys ir Teisėjas tokiu mastu, kokiu negali tapti jokia laikina valdžia. Iš tikrųjų Apreiškimo Dievas pirmiausia yra Kūrėjas, iš kurio kartu su egzistencija ateina ir gėris, esminis kūrinijos bruožas. Taigi jei žmogus sąmoningai ir laisva valia pažeidžia šį gėrį, jis ne tik prasižengia įstatymui, bet kartu įžeidžia ir Kūrėją, kuris yra pirmasis Įstatymdavys. Toks prasižengimas turi nuodėmės pobūdį tikrąja, tai yra bibline ir teologine, šio žodžio prasme. Moralinį nuodėmės blogį atitinka bausmė, garantuojanti moralinę tvarką ta pačia transcendentine prasme, kuria ši tvarka yra nustatyta Kūrėjo ir aukščiausiojo Įstatymų leidėjo. Iš čia kyla viena pamatinių tikėjimo tiesų, kuri taip pat remiasi Apreiškimu, tai yra kad Dievas yra teisingas teisėjas, atlyginantis už gera ir baudžiantis už pikta: „Tu teisus visur, ką mums padarei. Visi tavo darbai teisingi, tavo keliai tiesūs ir visi tavo sprendimai teisingi. Padarei teisingus sprendimus visur <...> Teisingu sprendimu už mūsų nuodėmes visa tai padarei“ [23].

Jobo draugų išreikštoje nuomonėje skamba įsitikinimas, randamas taip pat moralinėje žmonijos sąmonėje: už prasižengimus, nuodėmes ir nusikaltimus objektyvi moralinė tvarka reikalauja bausmės. Šiuo požiūriu kančia atrodo kaip „pateisintas blogis“. Tie, kurie kančią aiškina kaip bausmę už nuodėmes, savo įsitikinimą remia teisingumo tvarka, ir tai atitinka vieno iš Jobo draugų įsitikinimą: „Kalbu iš patirties: kas pikta aria ir bėdą sėja, tą patį jie ir pjauna“ [24].

11. Tačiau Jobas prieštarauja teigdamas, kad kančią su bausme už nuodėmę sutapatinantis principas yra teisingas. Jis tai daro remdamasis savo paties apmąstymais. Jobas žino, kad nenusipelnė tokios bausmės, priešingai, jis kalba apie gera, kurį padarė per savo gyvenimą. Galiausiai pats Dievas priekaištauja Jobo draugams už jų kaltinimus ir pripažįsta, kad Jobas yra nekaltas. Jo kančia yra nekalto žmogaus kančia ir turi būti priimta kaip slėpinys, kurio žmogus savo protu nėra pajėgus iki galo suvokti.

Jobo knyga nesugriauna teisingumu besiremiančios transcendentinės moralinės tvarkos pagrindų, kurie nurodyti visame Apreiškime, tiek senojoje, tiek ir naujojoje Sandoroje. Tačiau tuo pačiu metu ši knyga aiškiai parodo, kad šios tvarkos principai negali būti taikomi besąlygiškai ir paviršutiniškai. Nors kančia iš tikrųjų turi bausmės prasmę, kai ji siejasi su kalte, tačiau netiesa, kad kiekviena kančia yra kaltės padarinys ir turi bausmės pobūdį. Senajame Testamente tai ypatingai įrodo teisiojo Jobo paveikslas. Apreiškimas, kuris yra paties Dievo žodis, visiškai atvirai atskleidžia nekalto žmogaus kančios problemą: kančią be kaltės. Jobas nebuvo nubaustas, nebuvo jokios priežasties skirti jam bausmę, nors jam ir teko iškęsti labai didelį išbandymą. Jau knygos pradžioje paaiškėja, kad šį išbandymą Dievas leido dėl velnio provokacijų. Velnias sakė Viešpačiui, jog Jobas nėra teisus: „Argi veltui Jobas bijo Dievo? <...> Argi neaptvėrei iš visų pusių tvora jį patį, jo namus ir viską, ką tik jis turi? Tu palaiminai jo rankų darbą, ir jo galvijai padaugėjo žemėje. Betgi tik ištiesk ranką ir tik paliesk, kas yra jo, tuomet, esu tikras, jis iškeiks tave į akis“ [25]. Jeigu Viešpats sutinka kančiomis išbandyti Jobą, jis daro tai norėdamas parodyti jo teisumą. Kančia turi išbandymo pobūdį.

Jobo knyga nėra paskutinis Apreiškimo žodis šia tema. Tam tikra prasme ji yra aliuzija į Kristaus kančią. Tačiau jau savaime tai yra pakankamas argumentas, kodėl atsakymas į kančios prasmės klausimą neturi būti be išlygų siejamas su teisingumu grindžiama moraline tvarka. Kadangi tokio atsakymo priežastis ir jo reikšmė yra esminė ir transcendentinė, ji tuo pačiu metu yra ne tik nepakankama panašiose į teisiojo Jobo situacijose, bet net ir supaprastina bei sumenkina Apreiškime aptinkamo teisingumo sampratą.

12. Jobo knyga labai aštriai iškelia kančios klausimą „kodėl“, ji taip pat parodo, kad kančia aplanko nekaltą, tačiau problemos sprendimo nepateikia.

Jau Senajame Testamente pastebime tendenciją peržengti supratimą, jog kančia reiškia tik bausmę už nuodėmes, nors drauge pabrėžiama auklėjamoji kančios, kaip bausmės, reikšmė. Taigi Išrinktajai tautai Dievo siųstoje kančioje atsispindi jo gailestingumas kviečiant atsiversti: „<...> šios bausmės buvo skirtos ne mūsų tautai pražudyti, bet pamokyti“ [26].

Tokiu būdu patvirtinamas asmeninis bausmės matmuo. Šis matmuo nurodo, kad bausmė yra prasminga ne tik todėl, kad už vieną objektyvų blogį pažeidus įstatymą atsimokama kitu blogiu, bet pirmiausia ir svarbiausia todėl, kad ji įgalina atstatyti gėrį tame, kuris kenčia.

Tai yra ypač svarbus kančios aspektas. Jis giliai įsišaknijęs Senosios, o ypač Naujosios Sandoros Apreiškime. Kančia turi tarnauti atsivertimui, tai yra gėrio atstatymui subjekte, kuris šiame kvietime atgailauti gali atpažinti dieviškąjį gailestingumą. Atgailos tikslas yra nugalėti įvairiomis formomis žmoguje glūdintį blogį. Jos tikslas taip pat yra sustiprinti gėrį pačiame žmoguje ir jo santykiuose su kitais, ypač Dievu.

13. Norėdami rasti teisingą atsakymą į kančios klausimą „kodėl“, turime pažvelgti į dieviškosios meilės apreiškimą, galutinį viso ko, kas egzistuoja, prasmės šaltinį. Meilė taip pat yra giliausias, kančios, visuomet išliekančios slėpiniu, prasmės šaltinis: mes žinome, jog mūsų paaiškinimai yra nepakankami ir neadekvatūs. Jeigu sugebame suvokti dieviškosios meilės didybę, Kristus mums leidžia prisiliesti prie kančios slėpinio ir rasti atsakymą į klausimą „kodėl“.

Norėdami išsiaiškinti giliausią kančios prasmę sekant apreikštuoju Dievo žodžiu, turime plačiai atsiverti daugybę galių turinčiam žmogiškajam subjektui. Visų pirma turime priimti Apreiškimo šviesą ne tik tiek, kiek ji atskleidžia transcendentinę teisingumo tvarką, bet ir kiek nušviečia šią tvarką Meile, galutiniu viso ko, kas egzistuoja, šaltiniu. Meilė taip pat yra giliausias atsakymo, kokia kančios prasmė, šaltinis. Šį atsakymą Dievas davė žmonėms per Jėzaus Kristaus kryžių.

IV
JĖZUS KRISTUS: MEILE NUGALĖTA KANČIA

14. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ [27]. Šie pokalbyje su Nikodemu Kristaus pasakyti žodžiai nuveda mus į pačią išganingojo Dievo darbo gilumą. Jie taip pat atskleidžia krikščioniškosios soteriologijos, tai yra išganymo teologijos, esmę. Pagal šiuos Nikodemui pasakytus žodžius, Dievas atiduoda savo Sūnų „pasauliui“, kad jis išlaisvintų žmogų iš blogio, kuriame glūdi galutinė ir absoliuti kančios įžvalga. kartu pats žodis „atiduoda“ („atidavė“) nurodo, kad išlaisvinimas turi būti pasiektas per viengimio Sūnaus kančią. Tuo parodoma meilė, begalinė viengimio Sūnaus ir savo Sūnų „atidavusio“ Tėvo meilė. Tai meilė žmogui, meilė „pasauliui“: išganingoji meilė.

Čia susiduriame – tai turime aiškiai suvokti bendrai apmąstydami šią problemą – su visiškai nauja mūsų temos dimensija. Ši dimensija skiriasi nuo tos, kuri kančios prasmės ieškojimus apibrėžė ir tam tikra prasme įspraudė į teisingumo rėmus. Tai Atpirkimo, į kurį nurodo teisiojo Jobo žodžiai jau Senajame Testamente, ypač Vulgatos tekste, dimensija: „Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas; galų gale <...> aš pats jį regėsiu akimis savo“ [28]. Kadangi iki šiol mūsų svarstymai pirmiausia ir tam tikra prasme išimtinai buvo sutelkti į kančią bei daugybę jos laikinų formų (kaip ir į teisiojo Jobo kančias), anksčiau iš Jėzaus pokalbio su Nikodemu cituoti žodžiai atskleidžia esminę ir galutinę kančios prasmę. Dievas atiduoda savo viengimį Sūnų, kad žmogus „nepražūtų“, ir šio „nepražūtų“ reikšmė yra dar labiau sukonkretinama tolesniais žodžiais: „bet turėtų amžinąjį gyvenimą“.

Žmogus „pražūsta“, kai praranda „amžinąjį gyvenimą“. Taigi išganymo priešingybė yra ne tik laikina ar kažkokia kančia, bet galutinė kančia: amžinojo gyvenimo praradimas, Dievo atmetimo užsitraukimas, pasmerkimas. Viengimis Dievo Sūnus buvo atiduotas žmonijai pirmiausia, kad apsaugotų žmogų nuo šio galutinio blogio ir galutinės kančios. Taigi savo išganingoje misijoje Sūnus turi pakirsti pačias transcendentines blogio šaknis, iš kurių blogis skleidžiasi žmonijos istorijoje. Šios transcendentinės blogio šaknys glūdi nuodėmėje ir mirtyje: jos yra amžinojo gyvenimo praradimo pagrindas. Viengimio Sūnaus misija skirta nugalėti nuodėmę ir mirtį. Nuodėmę jis nugali savo paklusnumu iki mirties, o mirtį – Prisikėlimu.

15. Kai sakoma, kad savo misija Kristus pakerta pačias blogio šaknis, turima mintyje ne tik galutinis, eschatologinis blogis ir kančia (kad žmogus „nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“), bet taip pat, bent jau netiesiogiai, blogis ir kančia laikinąja ir istorine prasme. Blogis tebėra susietas su nuodėme ir mirtimi. Ir nors turime labai atsargiai vertinti žmogaus kančią kaip konkrečios nuodėmės padarinį (tai akivaizdžiai rodo teisiojo Jobo pavyzdys), tačiau kančios negalime atskirti nuo pirminės nuodėmės, kurią šventasis Jonas vadina „pasaulio nuodėme“ [29], nuo nuodėmingo asmeninių veiksmų ir socialinių procesų žmonijos istorijoje fono. Nors čia būtų neleistina taikyti siaurą tiesioginės priklausomybės kriterijų (kaip kad elgėsi trys Jobo draugai), lygiai taip pat negalima atmesti ir to, jog žmonijos kančios ištakose slypi lypis įsitraukimas į nuodėmę.

Lygiai taip yra ir mirties atveju. Ji dažnai laukiama net kaip išlaisvinimas iš šio gyvenimo kančių. Kartu neįmanoma ignoruoti ir to, jog ji tarsi sintetiškai galutinai užbaigia kūniškojo organizmo ir psichės destrukciją. Tačiau mirtis pirmiausia sunaikina visą psichofizinę žmogaus asmenybę. Siela gyvena ir būna atskirai nuo kūno, o kūnas pasmerktas pamažu suirti, kaip kad nusidėjusiam žmogui jo žemiškosios istorijos pradžioje skelbia Viešpaties Dievo pasakyti žodžiai: „Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ [30]. Taigi nors mirtis ir nėra kančios forma laikinąja šios sąvokos prasme, nors ji tam tikru būdu yra anapus visokios kančios, tačiau sykiu mirtyje žmogaus patiriamas blogis turi galutinį ir absoliutų pobūdį. Savo išganinguoju darbu viengimis Sūnus išvaduoja žmogų iš nuodėmės ir mirties. Pirmiausia iš žmonijos istorijos jis ištrina nuodėmės, kuri per gimtąją nuodėmę įsišaknijo veikiant piktajai dvasiai, dominavimą ir tuomet duoda žmogui galimybę gyventi pašvenčiamojoje malonėje. Savo pergale prieš nuodėmę jis taip pat sugriauna ir mirties viešpatavimą, savo prisikėlimu pradėdamas būsimąjį kūnų prisikėlimo procesą. Tai yra dvi esminės „amžinojo gyvenimo“, tai yra žmogaus galutinės laimės vienybėje su Dievu, sąlygos; išgelbėtiesiems tai reiškia, jog eschatologinėje perspektyvoje kančia yra visiškai sunaikinta.

Dėl Kristaus išganingojo darbo žmogus gyvena žemėje turėdamas amžinojo gyvenimo ir šventumo viltį. Nors per Kryžių ir Prisikėlimą Kristaus pasiekta pergalė prieš nuodėmę bei mirtį žmogaus gyvenime nepanaikina laikinųjų kentėjimų ir neišlaisvina iš kančios visos žmonijos egzistencijos jos istorinės dimensijos prasme, vis dėlto šią dimensiją ir kiekvieną kančią ji apšviečia nauja išganymo šviesa. Tai – Evangelijos šviesa, Geroji Naujiena. Šios šviesos centre randame pokalbyje su Nikodemu nuskambėjusią tiesą: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas,  kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ [31]. Ši tiesa radikaliai keičia žmogaus istorijos paveikslą bei jo žemiškąją situaciją: nepaisant nuodėmės, kuri įsišaknijo istorijoje kaip įgimtas paveldėjimas, kaip „pasaulio nuodėmė“ bei asmeninių nuodėmių visuma, Dievas Tėvas pamilo savo viengimį Sūnų, tai yra jis nuolat jį myli; atėjus laikui dėl šios visa pranokstančios meilės jis „atiduoda“ tą Sūnų, kad šis pakirstų pačias žmogiškojo blogio šaknis ir taip išganingu būdu priartėtų prie viso kančios pasaulio, kuriame dalyvauja žmogus.

16. Šia mesijine veikla Izraelyje Kristus be perstojo artėjo prie žmogiškosios kančios pasaulio. „Jis vaikščiojo darydamas gera“ [32], ir jo veikla pirmiausia palietė tuos, kurie kentėjo ir ieškojo pagalbos. Jis gydė ligonius, guodė nuliūdusius, maitino alkanus, išlaisvindavo žmones iš kurtumo, aklumo, raupsų, velnio ir įvairių fizinių negalių, tris kartus jis grąžino gyvenimą mirusiesiems. Jis buvo jautrus kiekvienai žmogiškajai kančiai, tiek kūno, tiek ir sielos. Kartu jis mokė, ir jo mokymo centre slypi aštuoni palaiminimai, skirti šiame laikiname gyvenime įvairių kančių bandomiems žmonėms. Tai „dvasingieji vargdieniai“, tie, „kurie liūdi“, „kurie alksta ir trokšta teisybės“, bei tie, „kurie persekiojami dėl teisybės“, kai juos įžeidinėja, persekioja, niekina bei šmeižia dėl Kristaus... [33] Taip rašo Matas; Lukas atskirai pažymi tuos, kurie dabar alksta [34].

Kristus visais būdais artinosi prie žmogiškosios kančios pasaulio, prisiimdamas šią kančią pats ant savęs. Per savo viešąją veiklą jis patyrė ne tik nuovargį, namų neturėjimą, net ir pačių artimiausių žmonių nesupratimą, už viską labiau jį slėgė vis didėjantis priešiškumas ir ketinimai jį nužudyti. Kristus tai žinojo ir dažnai kalbėjo savo mokiniams apie jo laukiančią kančią bei mirtį: „Štai einame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; jie nuteis jį mirti ir perduos pagonims, o tie išjuoks jį, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, bet po trijų dienų jis prisikels“ [35]. Kristus žengia į kančią ir mirtį gerai žinodamas savo misiją, kurią turi tiksliai įvykdyti. Būtent per šią kančią jis turi pasiekti, kad „žmogus nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“. Būtent per savo Kryžių jis turi pakirsti žmonijos istorijoje ir žmogaus sieloje slypinčias blogio šaknis. Būtent per savo Kryžių jis turi atlikti išganymo darbą. Amžinosios meilės plane šis darbas turi atperkamąjį pobūdį.

Todėl Kristus griežtai subara Petrą, kai šis nori jį priversti atsisakyti minčių apie kančią ir mirtį ant Kryžiaus [36]. Jo suėmimo Getsemananėje metu tas pats Petras stengiasi jį apginti kardu, bet Kristus sako: „Kišk kalaviją atgal į jo vietą. <...> Bet kaip gi išsipildytų Raštai, kad šitaip turi atsitikti?!“ [37]. Jis taip pat sako: „Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“ [38]. Šis atsakymas kaip ir kiti įvairiose Evangelijos vietose aptinkami atsakymai, rodo, kaip giliai Kristus buvo persiėmęs jau pokalbyje su Nikodemu savo išreikšta mintimi: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ [39]. Kristus eina į savo kančią suprasdamas jos išganingąją galią; jis eina paklusdamas Tėvui, bet pirmiausia – vienydamasis su juo toje meilėje, kuria jis mylėjo pasaulį ir žmogų pasaulyje. Būtent todėl šv. Paulius rašys apie Kristų: „[jis] pamilo mane ir paaukojo save už mane“ [40].

17. Turėjo išsipildyti Raštai. Senajame Testamente buvo daug mesijinių tekstų, kuriuose kalbama apie ateisiančiojo Dievo Pateptinio kančią. Ypač jaudinanti yra vadinamoji ketvirtoji VIešpaties Tarno giesmė Izaijo knygoje. Šioje giesmėje neveltui „penktuoju evangelistu“ vadinamas Pranašas taip realiai piešia Tarno kančias, tarsi matytų jas savo akimis: kūno ir dvasios akimis. Izaijo teksto šviesoje Kristaus kančia atrodo beveik dar gyvesnė ir labiau jaudinanti negu pačių evangelistų aprašymuose. Prieš mus pasirodo tikras kančios Vyras:

Jis išaugo nelyginant atžala jo akivaizdoje,
kaip šaknis iš sausos žemės.
Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus:
matėme mes jį, bet nepamėgome.
Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas,
skausmų vyras, apsipratęs su negalia, -
toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą.
Jis buvo paniekintas, laikėme mes jį nieku.
Tačiau jis mūsų negalias prisiėmė,
mūsų skausmus sau užsikrovė.
O mes laikėme jį raupsuotu, -
Dievo nubaustu ir nuvargintu.
Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų,
ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes.
Bausmė ant jo krito mūsų išganymui,
mes buvome išgydyti jo žaizdomis.
Visi mes lyg avys pakrikome,
kiekvienas eidamas savuoju keliu,
o Viešpats uždėjo ant jo kaltę mūsų visų [41].

Kenčiančio Tarno giesmėje yra aprašymas, kuriame tam tikra prasme galima atpažinti Kristaus kančios etapus su visomis jų detalėmis: suėmimu, pažeminimu, mušimu, apspjaudymu, jo, kaip kalinio, paniekinimu, neteisingu pasmerkimu, nuplakimu, apvainikavimu erškėčiais ir po to patyčiomis, kryžiaus nešimu, nukryžiavimu ir agonija.

Labiau nei šis kančios aprašymas pranašo žodžiuose mus sukrečia Kristaus aukos gelmė. Jis, nors būdamas nekaltas, užsikrauna visų kančias, nes prisiima ant savęs visų nuodėmes. ”Viešpats uždėjo ant jo kaltę mūsų visų“: visa žmogiškoji nuodėmė savo apimtimi ir gelme tampa tikrąja Atpirkėjo kančios priežastimi. Jeigu kančia „matuojama“ pagal patirtą blogį, tuomet pranašo žodžiai mums padeda suprasti Kristaus prisiimto blogio ir kančios mastą. Galima sakyti, jog tai „pavaduojamoji“ kančia; tačiau pirmiausia tai yra „atperkamoji“ kančia. Kančios vyras šioje pranašystėje yra tikrai tas „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ [42]. Per jo kančią nuodėmės yra panaikinamos todėl, kad jis vienintelis, kaip viengimis Sūnus, galėjo jas prisiimti ant savęs, priimti su tokia meile Tėvui, kuri viršija bet kurios nuodėmės blogį; tam tikra prasme jis sunaikina šį blogį dvasinėje Dievo ir žmonijos santykių plotmėje, kurią pripildo gerumu.

Čia prisiliečiame prie vienintelio atperkamosios kančios subjekto prigimties dualumo. Tas, kuris savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus atneša išganymą yra Dievo „atiduotas“ viengimis Sūnus. Drauge Sūnus, kuris yra tos pačios prigimties kaip Tėvas, kenčia kaip žmogus. Jo kančia turi žmogiškąjį matmenį; tačiau taip pat ji – vienintelė žmonijos istorijoje – yra tokia gili ir intensyvi, kad, ją, nors ir žmogišką, galima vadinti unikalia, nes čia kenčiantis žmogus yra pats viengimis Dievo Sūnus: „Dievas iš Dievo“. Taigi vien tik jis, viengimis Sūnus, gali apimti mastą blogio, glūdinčio žmogaus nuodėmėje – kiekvienoje nuodėmėje ir „totalinėje“ nuodėmėje istorinių žmonijos egzistencijos žemėje dimensijų prasme.

18. Galima sakyti, jog ankstesnieji svarstymai mus atveda tiesiai į Getsemanę ir Golgotą, kur išsipildė Izaijo knygos Kenčiančio Tarno giesmė. Bet prieš ten eidami, paskaitykime toliau šią giesmę, kur pranašiškai numatoma kančia Getsemanėje ir Golgotoje. Kenčiantis Tarnas – ir tai yra svarbiausia analizuojant Kristaus kančią – savo noru prisiima anksčiau minėtas kančias:

Nors ir buvo žiauriai kankinamas,
bet pakluso, – burnos nepravėrė.
Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti,
kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė žodžio.
Prievarta ir teismu jis buvo nušalintas,
ir kas bebūtų galvojęs apie jo likimą?
Kai jis buvo atskirtas nuo gyvybės krašto
ir pasmerktas mirti už mano tautos nuodėmę,
kapas jam buvo skirtas tarp nedorėlių,
laidojimo vieta su piktadariais,
nors jis nebuvo padaręs nieko bloga
nei ištaręs melagingo žodžio [43].

Kristus kenčia laisva valia ir kenčia nekaltas. Savo kančia jis priima daug kartų žmonių keltą klausimą, radikaliai nuskambėjusį Jobo knygoje. Tačiau Kristus ne tik užduoda tą patį klausimą (ir daro tai dar radikaliau, nes jis yra ne tik žmogus, kaip Jobas, bet ir viengimis Dievo Sūnus), bet ir pateikia plačiausią įmanomą atsakymą į šį klausimą. Galima sakyti, jog klausimo ir atsakymo kilmė yra ta pati. Į klausimą apie kančią ir jos prasmę Kristus atsako ne tik savo mokslu, tai yra Gerąja Naujiena, bet labiausiai savo paties kančia, organiškai ir neperskiriamai susijusia su Gerosios Naujienos skelbimu. O štai galutinis, apibendrinantis šio mokymo žodis, kurį vieną dieną šv. Paulius nusakys kaip: „žodį apie kryžių“ [44].

Šis „žodis apie kryžių“ suteikia senajai pranašystei galutinę realybę. Daug epizodų ir kalbų viešame Kristaus mokyme liudija, jog jis nuo pat pradžios priėmė pagal Tėvo valią pasaulio išganymui skirtą kančią. Tačiau lemiamas momentas yra malda Getsemanėje. Žodžiai: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“ [45] bei vėliau: „Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie tavo valia!“ [46] yra nepaprastai iškalbingi. Jie įrodo tiesą meilės, kurią viengimis Sūnus dovanoja Tėvui savo paklusnumu. Kartu šie žodžiai liudija jo kančią. Kristaus maldos žodžiai Getsemanės sode įrodo meilės tiesą per kančios tiesą. Kristaus žodžiai su visišku paprastumu iki galo patvirtina šią žmogiškąją kančios tiesą: kančia nugalimas blogis, prieš kurį dreba žmogus. Lygiai kaip ir Kristus Getsemanėje, žmogus sako: „Teaplenkia mane ši taurė“.

Kristaus žodžiai taip pat liudija unikalią ir nepalyginamą kančios, kokią gali patirti tik Žmogus, kuris yra viengimis Sūnus, gelmę bei intensyvumą; jie liudiją tą gelmę bei intensyvumą, kuriuos savo ruožtu mums padeda suvokti anksčiau cituoti pranašo žodžiai. Žinoma, ne iki galo (tam tektų prasiskverbti į dieviškąjį ir žmogiškąjį šio Subjekto slėpinį), bet jie padeda mums suprasti bent jau tą skirtumą (o drauge ir panašumą), kuris egzistuoja tarp visų įmanomų žmogiškosios kančios formų ir Dievo-Žmogaus kančios. Getsemanė yra ta vieta, kur prieš Kristaus sielos akis tarsi galutinai atsiskleidžia būtent ši kančia, su visu joje patiriamu blogiu, apie kurį kalbėjo pranašas.

Po žodžių Getsemanėje pasigirsta kiti, Golgotoje ištarti žodžiai: jie liudija unikalią pasaulio istorijoje patiriamo blogio ir kančios gelmę. Kai Kristus sako: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“, tai reiškia ne tik tą apleidimą, daug kartų aptinkamą Senajame Testamente, būtent Psalmėse ir ypač 22 [21] psalmėje, iš kurios ir pateikiama ši citata [47]. Galima sakyti, kad šie apleidimo žodžiai gimė neišardomos Sūnaus vienybės su Tėvu plotmėje, kad jie gimė todėl, kad „Viešpats uždėjo ant jo kaltę mūsų visų“ [48] ir kad tą patį turėjo mintyje šv. Paulius, sakydamas: „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis [Dievas] dėl mūsų padarė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu“ [49]. Kartu su šia siaubinga našta, apimančia „visą“ nuodėmėje slypintį blogį, kurį sukelia nusigręžimas nuo Dievo, Kristus per savo sūniškosios vienybės su Tėvu dieviškąją gelmę žmogiškai neišreiškiamu būdu, suvokia šią atsiskyrimo nuo Tėvo ir jo atmetimo, pasitraukimo nuo Dievo kančią. Bet būtent per šią kančią jis įvykdo Atpirkimą ir su paskutiniu atodūsiu gali ištarti: „Atlikta“ [50].

Taip pat galima sakyti, jog išsipildė Raštai, jog visiškai išsipildė Kenčiančio Tarno giesmės žodžiai: „Bet Viešpats norėjo, kad jis kentėtų negalią“ [51]. Kristaus aukoje žmogiškoji kančia pasiekė savo kulminaciją. Drauge ji buvo perkelta į visiškai naują matmenį ir naują tvarką: ji buvo susieta su meile, ta meile, apie kurią Kristus kalbėjo Nikodemui, kuri net iš kančios kuria gėrį, lygiai kaip ir aukščiausias pasaulio Atpirkimo gėris buvo pasiektas Kristaus kryžiumi, iš kurio ir toliau nuolat srovena. Kristaus kryžius tapo gyvojo vandens srovių šaltiniu [52]. Taigi jame mes taip pat turime iš naujo kelti kančios prasmės klausimą ir taip pat rasti giliausią atsakymą į jį.

V
KRISTAUS KANČIOS DALYVIAI

19. Tolesnės tos pačios Viešpaties Tarno giesmės iš Izaijo knygos eilutės veda mus šio klausimo ir atsakymo kryptimi:

Kai save atiduos kaip auką už nuodėmę,
matys palikuonių ir gyvens ilgai.
Per jį klestės VIEŠPATIES užmojis.
Už savo vargus jis matys šviesą dienų pilnatvėje,
per savo kančią mano tarnas nuteisins daugelį,
prisiims jų bausmę už kaltes.
Aš duosiu jam dalią tarp didžiūnų,
su galiūnais grobiu jis dalysis,
nes jis save atidavė mirčiai
ir buvo priskirtas prie nusidėjėlių.
Jis prisiėmė daugelio nuodėmę
ir užsistojo už nusidėjėlius [53].

Galima sakyti, kad dėl Kristaus Aukos visa žmogiškoji kančia pateko į naują situaciją. Jobas tarytum numatė tai sakydamas: „Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas“ [54], ir tarsi kreipė ten savo paties kančią, kurios tikroji reikšmė jam negalėjo atsiskleisti be Atpirkimo. Ant Kristaus Kryžiaus per kančią buvo ne tik įvykdytas Atpirkimas, bet atpirkta ir pati žmogiškoji kančia. Kristus – pats būdamas be nuodėmės – prisiėmė „visą nuodėmės blogį“. Ši blogio patirtis lėmė nepalyginamą mastą Kristaus kančios, tapusios Atpirkimo kaina. Apie tai kalba Kenčiančio Tarno giesmė Izaijo knygoje. Vėliau apie tai kalbės Kristaus krauju užantspauduotos Naujosios Sandoros liudytojai. Štai žodžiai iš apaštalo Petro pirmojo laiško: „Juk jūs žinote, kad esate atpirkti iš niekingos nuo protėvių paveldėtos elgsenos ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiausiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės“ [55]. Apaštalas Paulius Laiške galatams rašys: „[Jis] atidavė save už mūsų nuodėmes, kad nuo dabartinio blogo amžiaus išgelbėtų mus“ [56], o Pirmajame laiške korintiečiams: „Iš tiesų esate atpirkti už didelę kainą. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!“ [57].

Tokiais ir panašiais žodžiais Naujosios Sandoros liudytojai kalba apie Kristaus kančia įvykdyto Atpirkimo didybę. Atpirkėjas kentėjo vietoj žmogaus ir už žmogų. Kiekvienas žmogus vienaip ar kitaip dalyvauja Atpirkime. Taip pat kiekvienas yra kviečiamas dalyvauti toje kančioje, per kurią buvo įvykdytas Atpirkimas. Jis yra kviečiamas dalyvauti kančioje, per kurią buvo atpirkta ir visa žmogiškoji kančia. Per kančią laimėdamas Atpirkimą, Kristus kartu išaukštino žmogiškąją kančią pakeldamas jį į Atpirkimo lygmenį. Taigi kiekvienas žmogus per savo kančią gali tapti atperkamosios Kristaus kančios dalyviu.

20. Ši samprata išreikšta daugelyje Naujojo Testamento vietų. Antrajame laiške korintiečiams apaštalas rašo: „Mes visaip slegiami, bet nesužlugdyti; mes svyruojame, bet neprarandame vilties. Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę. Mes visuomet nešiojame savo kūne Kristaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne. Mums, gyviesiems, dėl Jėzaus nuolat gresia mirtis, kad Jėzaus gyvybė pasirodytų mūsų mirtingame kūne. <...> Taigi mes tikime ir todėl kalbame, žinodami, kad tasai, kuris prikėlė Viešpatį Jėzų, taip pat ir mus prikels su Jėzumi“ [58].

Šventasis Paulius mini įvairiausias kančias ir ypač tas, kurias „dėl Kristaus“ patyrė pirmieji krikščionys. Šios kančios leido laiško gavėjams dalyvauti per Išganytojo kančią ir mirtį atliktame Atpirkimo darbe. Tačiau kryžiaus ir mirties iškalbingumą užbaigia Prisikėlimo iškalbingumas. Prisikėlime žmogus randa visiškai naują šviesą, kuri padeda jam eiti pirmyn per tirštą pažeminimų, abejonių, beviltiškumo ir persekiojimų tamsą. Todėl Antrajame laiške korintiečiams apaštalas taip pat rašo: „Kaip mums gausiai tenka Kristaus kentėjimų, taip per Kristų mes kupini ir paguodos“ [59]. Kitoje vietoje jis kreipiasi į savo adresatus padrąsinimo žodžiais: „Viešpats telenkia jūsų širdis į Dievo meilę ir Kristaus kantrybę“ [60]. O Laiške romiečiams rašo: „vardan Dievo gailestingumo aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą“ [61].

Šiuose apaštalo žodžiuose pats dalyvavimas Kristaus kančioje turi tarytum dvejopą matmenį. Jei žmogus tampa Kristaus kančios dalyviu, tai tik todėl, kad Kristus atvėrė jam savo kančią ir kad tam tikra prasme jis pats savo atperkamąja kančia tapo visų žmogiškųjų kančių dalyvis. Tikėjimu atrasdamas išganingąją Kristaus kančią, žmogus joje taip pat suranda savo paties kančias; jis randa jas iš naujo, per tikėjimą, praturtintas nauju turiniu ir nauja prasme.

Šis atradimas įkvėpė šv. Paulių ištarti ypač stiprius žodžius Laiške galatams: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“ [62]. Tikėjimas leido šių žodžių autoriui pažinti tą meilę, kuri nuvedė Kristų iki Kryžiaus. Ir jeigu jis taip mylėjo – iki kančios ir mirties, – tai šia kančia ir mirtimi jis gyvena tame, kurį taip mylėjo; jis gyvena žmoguje: Pauliuje. Gyvendamas jame – o suprasdamas tai per savo tikėjimą Paulius atsako meile į meilę, – Kristus ypatingu būdu, per Kryžių, susivienija su žmogumi, su Pauliumi. Ši vienybė paskatino Paulių tame pačiame Laiške galatams parašyti kitus, nemažiau stiprius žodžius: „Bet aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui“ [63].

21. Kristaus Kryžius apšviečia žmogaus gyvenimą ir ypač jo kančią skvarbia, išganinga šviesa, kuri per tikėjimą pasiekia žmogų kartu su Prisikėlimu: kančios slėpinys glūdi Velykų slėpinyje. Kristaus kančios liudytojai taip pat yra ir jo Prisikėlimo liudytojai. Paulius rašo: „Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių“ [64]. Apaštalas iš tikrųjų pirmiausia patyrė Kristaus „prisikėlimo galybę“ kelyje į Damaską ir tik vėliau šioje Velykų šviesoje pasiekė „bendravimą jo kentėjimuose“, kurį mini, pavyzdžiui, Laiške galatams. Pauliaus kelias tikrai yra velykinis: dalyvavimas Kristaus Kryžiuje ateina per Prisikėlusiojo patirtį, tai yra per ypatingą dalyvavimą Prisikėlime. Taigi apaštalo žodžiuose apie kančią dažnai nuskamba nuo Kristaus Kryžiaus spindinčios šlovės motyvas.

Kryžiaus ir Prisikėlimo liudytojai buvo įsitikinę, kad „per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę“ [65]. Laiške tesalonikiečiams Paulius rašo: „Todėl mes ir giriamės jumis, <...> jūsų kantrybe bei tikėjimu visuose persekiojimuose ir varguose, kuriuos jums tenka pakelti. O tai ir yra teisingo Dievo teismo požymis: jūs turite tapti verti Dievo karalystės, dėl kurios kenčiate“ [66]. Taigi dalyvavimas Kristaus kentėjimuose kartu reiškia ir kentėjimą dėl Dievo karalystės. Teisingojo Dievo akyse per jo teismą Karalystės pasirodys verti tie, kurie dalyvauja Kristaus kentėjimuose. Tam tikra prasme per savo kančią jie grąžina tą begalinę Kristaus Aukos ir mirties kainą, kurią jis sumokėjo už mūsų Atpirkimą: šia kaina Dievo karalystė buvo iš naujo įtvirtinta žmonijos istorijoje, tapdama galutiniu žemiškosios žmogaus egzistencijos tikslu. Kristus per savo kančią įvedė mus į šią karalystę. Taip pat per kančią žmonės, apgaubti Kristaus atpirkimo slėpinio, bręsta įžengimui į Karalystę.

22. Su Dievo karalystės perspektyva susijusi iš Kristaus kryžiaus kylančios šlovės viltis. Prisikėlimas atskleidė šią šlovę – eschatologinę šlovę, kurią ant Kristaus kryžiaus buvo visiškai aptemdžiusi didžiulė kančia. Tie, kurie per savo pačių kančią įsitraukia į Kristaus kančią, yra pašaukti dalyvauti ir jo šlovėje. Paulius tai mini įvairiose vietose. Laiške romiečiams jis rašo: „Mes <...> Kristaus bendraįpėdiniai, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti“ [67]. Antrajame laiške korintiečiams skaitome: „O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę. Mes gi nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini“ [68]. Apaštalas Petras savo Pirmajame laiške apie šią tiesą kalbės tokiais žodžiais: „Verčiau džiaukitės dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti ir linksmintis“ [69].

Kančios ir šlovės motyvas turi griežtai evangelinį pobūdį, kuris atsiskleidžia žvelgiant į Kryžių ir Prisikėlimą. Prisikėlimas pirmiausia tapo šlovės pasireiškimu, atitinkančiu Kristaus iškėlimą per Kryžių. Jeigu žmonių akimis kryžius buvo Kristaus pažeminimas, tai Dievo akyse jis reiškė jo išaukštinimą. Ant kryžiaus Kristus atliko ir galutinai įvykdė savo misiją: įvykdydamas Tėvo valią jis kartu pasiekė ir savo pilnatvę. Silpnume pasireiškė jo jėga, o pažeminime – visa jo mesijinė didybė. Argi neįrodo šios didybės agonijos metu Golgotoje jo ištarti žodžiai, ypač jo nukryžiavimo kaltininkams: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ [70]. Dalyvaujantiems Kristaus kentėjimuose šie žodžiai nuskamba kaip nuostabiausias pavyzdys. Kentėjimai taip pat yra kvietimas parodyti žmogaus moralinę didybę bei dvasinę brandą. Tai įrodo visų kartų kankiniai bei Kristaus išpažinėjai, ištikimi jo žodžiams: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos“ [71].

Kristaus Prisikėlimas atskleidė „būsimojo amžiaus šlovę“ ir drauge patvirtino „kryžiaus išaukštinimą“: pačioje Kristaus kančioje paslėptą šlovę, kuri kaip anksčiau, taip ir dabar dažnai atsispindi žmogiškoje kančioje kaip žmogaus dvasinės didybės išraiška. Šią šlovę liudija ne tik tikėjimo kankiniai, bet ir daugybė tų, kurie kartais net be tikėjimo į Kristų kenčia ir paaukoja gyvenimą už tiesą ar teisingą reikalą. Visų šių žmonių kentėjimai akivaizdžiai paliudija nepaprastą žmogaus orumą.

23. Kančia iš tikrųjų visuomet yra išbandymas – kartais labai sunkus, – kurį žmonija priversta patirti. Iš šventojo Pauliaus laiškų į mus dažnai prabyla evangelinis paradoksas apie silpnumą ir jėgą, kurį ypatingu būdu patyrė pats apaštalas, o kartu su juo ir visi Kristaus kentėjimų dalyviai. Antrajame laiške korintiečiams Paulius rašo: „Todėl aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje“ [72]. Antrajame laiške Timotiejui skaitome: „Dėl šios priežasties aš ir kenčiu tuos vargus, bet nesigėdiju, nes žinau, kuo įtikėjau, ir esu tikras, kad jis gali išlaikyti man patikėtąjį turtą iki anos dienos“ [73]. O Laiške filipiečiams jis netgi pasakys: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“ [74].

Kristaus kentėjimų dalyviai prieš akis regi Velykų Kryžiaus ir Prisikėlimo Slėpinį, kuriame Kristus pirmiausia pasiekia galutinę žmogiškojo silpnumo ir bejėgiškumo ribą: jis miršta prikaltas prie kryžiaus. Bet jei tuo pačiu metu šis silpnumas jį išaukština, ir tas išaukštinimas įvyksta jo išaukštinimas, patvirtintas Prisikėlimo jėga, tai reiškia, jog visų žmogiškųjų kentėjimų silpnumas gali būti persunktas ta pačia Kristaus Kryžiuje apreikšta Dievo jėga. Pagal šią sampratą, kentėti reiškia tapti ypatingai jautriam, ypatingai atviram išganingų Dievo jėgų veikimui, kuris žmonijai siūlomas per Kristų. Jame Dievas patvirtina savo norą veikti ypač per kančią, tai yra žmogaus silpnumą ir savęs išsižadėjimą, ir būtent šiame silpnume ir savęs išsižadėjime jis nori apreikšti savo jėgą. Taip galima paaiškinti taip pat ir Pirmajame Petro laiške randamą paraginimą: „Bet jei nukenčia kaip krikščionis, tegul nesigėdija, o tegarbina šiuo vardu Dievą“ [75].

Laiške romiečiams apaštalas Paulius dar plačiau klaba apie „silpnume gimstančią jėgą“, šį dvasinį žmogaus užsigrūdinimą pagundų ir išbandymų sūkuryje, nes tai yra ypatingas Kristaus kentėjimų dalyvių pašaukimas. „Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ [76]. Kančioje glūdi tarsi specialus pašaukimas į dorybę, kurią žmogus savo ruožtu turi ugdyti pats. Tai ištvermės dorybė, leidžianti priimti tai, kas vargina ir sukelia blogį. Taip elgdamasis žmogus išlaisvina viltį, kuri palaiko jame įsitikinimą, jog kančia jo nesužlugdys ir neatims iš jo žmogiškajai būtybei būdingo orumo, su kuriuo siejamas ir gyvenimo prasmės suvokimas. Iš tikrųjų ši prasmė atsiskleidžia veikiant Dievo meilei, kuri yra didžiausia Šventosios Dvasios dovana. Kuo labiau žmogus dalyvauja šioje meilėje, tuo labiau jis iš naujo atranda save kančioje: jis vėl randa „sielą“, kurią manė „praradęs“ [77] dėl kančios.

24. Tačiau apaštalo, dalyvaujančio Kristaus kentėjimuose, patirtis siekia dar toliau. Laiške kolosiečiams randame žodžius, kalbančius tartum apie paskutinį su kančia susietos dvasinės kelionės etapą. Šv. Paulius rašo: „Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ [78]. O kitame laiške jis klausia savo skaitytojų: „Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai?“ [79].

Velykų slėpinyje Kristus davė pradžią savo bendrystei su žmogumi Bažnyčios bendruomenėje. Bažnyčios slėpinys pasireiškia tuo, kad jau Krikštu, kuris susieja su Kristumi, ir po to per Auką – sakramentiškai, per Eucharistiją – Bažnyčia nuolat dvasiškai statydinasi kaip Kristaus Kūnas. Šiame Kūne Kristus nori susivienyti su kiekvienu žmogumi, o ypatingu būdu jis susivienija su kenčiančiais. Apie šią išskirtinę vienybę liudija anksčiau iš Laiško kolosiečiams cituoti žodžiai. Kas kenčia susivienijęs su Kristumi – lygiai kaip apaštalas Paulius kenčia savo „vargus“ vienybėje su Kristumi – gauna iš Kristaus ne tik jau minėtos jėgos, bet taip pat „papildo“ savo kančiomis, „ko dar trūksta Kristaus vargams“. Šis evangelinis požiūris ypač išryškina kūrybinį kančios pobūdį. Kristaus kentėjimai sukūrė pasaulio atpirkimo gėrį. Tai neišsemiamas ir neišsenkantis gėris. Joks žmogus nebegali jo papildyti. Bet kartu, Bažnyčios kaip jo Kūno slėpinyje Kristus tam tikra prasme atvėrė savo atperkamąją kančią kiekvienai žmogiškajai kančiai. Kiek žmogus įsitraukia į Kristaus kentėjimus – nesvarbu, kurioje pasaulio dalyje ir kuriuo istorijos momentu būtų – tiek jis savo ruožtu papildo kentėjimus, kuriais Kristus įvykdė pasaulio Atpirkimą.

Ar tai reiškia, kad Kristaus įvykdytam Atpirkimui dar kažko trūksta? Ne. Tai tik reiškia, kad Atpirkimas, įvykdytas atlyginamosios meilės, lieka nuolat atviras kiekvienai žmogiškoje kančioje parodytai meilei. Šioje dimensijoje – meilės dimensijoje – jau iki galo įvykdytas Atpirkimas yra tam tikra prasme vykdomas nuolat. Kristus įvykdė Atpirkimą pilnutinai ir galutinai; tačiau tuo pat metu Kristus jo neuždarė: išganingoje kančioje, kuria buvo atpirktas pasaulis, Kristus nuo pradžių atsivėrė ir nuolat atsiveria kiekvienai žmogiškajai kančiai. Atrodo, atperkamosios Kristaus kančios pačią esmę sudaro tai, kad ji turi būti nepaliaujamai papildoma.

Taigi, būdamas atviras kiekvienai žmogiškajai kančiai, Kristus savo paties kančia atpirko pasaulį. Tačiau Atpirkimas, nors ir iki galo atliktas per Kristaus kančią, ypatingu būdu tęsiasi ir rutuliojasi žmonijos istorijoje. Jis auga kaip Kristaus Kūnas, Bažnyčia, ir šioje dimensijoje kiekviena žmogiškoji kančia dėl meilės vienybės su Kristumi papildo Kristaus kančią. Ji papildo šią kančią tai, kaip Bažnyčia papildo atperkamąjį Kristaus darbą. Bažnyčios slėpinys, – to kūno, kuris savyje papildo nukryžiuotą ir prikeltą Kristaus kūną, – tuo pat metu nurodo erdvę, kurioje žmogaus kentėjimai papildo Kristaus kentėjimus. Turint omeny šią plotmę, šią Bažnyčios kaip Kristaus Kūno dimensiją, kuri nuolat plėtojasi laike ir erdvėje, galima galvoti ir kalbėti apie tai, „ko trūksta“ Kristaus kentėjimams. Apaštalas tai aiškiai pasako rašydamas: „kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“.

Būtent Bažnyčia, kuri, nešdama žmonijai Atpirkimą, be perstojo semia iš neišsenkančių jo šaltinių, yra toji dimensija, kur atperkamąją Kristaus kančią nuolat papildo žmogaus kentėjimai. Tai pabrėžia dieviškąją ir žmogiškąją Bažnyčios prigimtį. Būtent dėl to kančia turi ypatingą vertę Bažnyčios akyse. Tai gėris, prieš kurį Bažnyčia pagarbiai lenkiasi, giliai tikėdama Atpirkimu. Ji lenkiasi prieš jį su tokiu giliu tikėjimu, su kuriuo saugo savyje neapsakomą Kristaus Kūno slėpinį.

VI
KANČIOS EVANGELIJA

25. Kristaus kryžiaus ir prisikėlimo liudijimai perdavė Bažnyčiai ir žmonijai ypatingą Kančios evangeliją. Pats Atpirkėjas parašė šią Evangeliją visų pirma savo paties meile priimta kančia, kad žmogus „nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ [80]. Ši kančia drauge su gyvuoju jo mokymo Žodžiu tapo turtingu šaltiniu visiems priėmusiems Jėzaus kentėjimų dalią, tiek iš pirmosios jo mokinių bei išpažinėjų kartos, tiek iš jų sekėjų praėjus šimtmečiams. Ypatinga paguoda yra pažymėti – tai taip pat tiksliai atitinka Evangeliją bei istoriją, – kad šalia Kristaus pirmutinę ir pačią aukščiausią vietą užima jo Motina – jos visas gyvenimas yra pavyzdinis Kančios evangelijos liudijimas. Marijos daugybė didžiulių kentėjimų buvo taip tarpusavyje susipynę, jog tai ne tik įrodė jos nepajudinamą tikėjimą, bet taip pat prisidėjo prie visų atpirkimo. Nuo slapto pokalbio su angelu ji pradėjo matyti savo, kaip motinos, misiją vieninteliu ir nepakartojamu būdu dalyvauti pačioje jos Sūnaus misijoje. Labai greitai šis jos suvokimas buvo patvirtintas įvykiais, lydėjusiais Jėzaus gimimą Betliejuje, ir iškilmingais senelio Simeono žodžiais, kuriais šis išpranašavo, jog jos širdį pervers aštrus kalavijas. Toliau tą patį patvirtino neramumai ir nepatogumai, patirti skubotai bėgant į Egiptą dėl žiauraus Erodo nuosprendžio.

Po jos Sūnaus slaptojo ir viešojo gyvenimo įvykių, kuriuose ji turėjo ypač jautriai dalyvauti, Kalvarijoje Marijos kančia greta Jėzaus kančios pasiekė žmogui vargiai įsivaizduojamą intensyvumą, tačiau kuris buvo slėpiningas ir antgamtiškai vaisingas pasaulio atpirkimo požiūriu. Marijos kopimas į Kalvarijos kalną ir stovėjimas kryžiaus papėdėje drauge su mylimuoju mokiniu buvo ypatingas dalijimasis atperkamąja jos Sūnaus mirtimi. Iš jo lūpų jos išgirsti žodžiai buvo iškilmingas tos Kančios evangelijos perdavimas, kad ji galėtų būti skelbiama visai tikinčiųjų bendrijai.

Būdama savo Sūnaus kančios liudininkė ir užuojauta dalyvaudama joje, Marija unikaliai prisidėjo prie Kančios evangelijos, iš anksto įkūnydama pradžioje minėtą šventojo Pauliaus frazę. Ji iš tikrųjų turi ypatingą vardą ir gali sakyti, jog „savo kūnu papildo”– ir širdyje turi tai, – „ko trūksta Kristaus vargams“.

Neprilygstamo Kristaus pavyzdžio, kuris labai aiškiai atsispindėjo jo Motinos gyvenime, šviesoje Kančios evangelija per apaštalų patirtį bei žodžius tampa neišsenkamas šaltinis vis naujoms, keičiančioms viena kitą Bažnyčios istorijoje kartoms. Kančios evangelija reiškia ne tik kančios buvimą Evangelijoje kaip vieną iš Gerosios Naujienos temų, bet taip pat apreiškia ir kančios išganingąją galią bei reikšmę Kristaus, kaip Mesijo, misijoje ir kartu Bažnyčios misijoje bei pašaukime.

Kristus nenuslėpė nuo savo klausytojų, kad reikės kentėti. Jis sakė labai aiškiai: „Jei kas nori eiti paskui mane, <...> teneša savo kryžių“ [81]; savo mokiniams jis kėlė tokius moralinius reikalavimus, kuriuos įvykdyti galima tik „savęs išsižadėjus“ [82]. Kelias į Dangaus karalystę yra „ankštas ir siauras“, Kristus supriešina jį su erdviu ir plačiu keliu, vedančiu į „pražūtį“ [83]. Jis taip pat įvairiomis progomis sakė, jog jo mokiniai ir išpažinėjai bus persekiojami, o tai, kaip mes žinome, vyko ne tik pirmaisiais Bažnyčios gyvavimo metais Romos imperijoje, bet ir vėlesniais istoriniais laikotarpiais įvairiose pasaulio vietose ir netgi tebevyksta mūsų laikais.

Štai keletas Kristaus mokymų šia tema: „Pirmiausia žmonės pakels prieš jus rankas ir ims jus persekioti. Dėl mano vardo tąsys jus po sinagogas ir kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdytojus. Tada jums bus proga liudyti. Taigi įsidėkite sau į širdis iš anksto negalvoti, kaip ginsitės; aš jums duosiu tokios iškalbos bei išminties, kad negalės nei atsispirti, nei prieštarauti nė vienas jūsų priešininkas. Jus išdavinės tėvai, broliai, giminės ir draugai; kai kuriuos net žudys. Visi jūsų nekęs dėl mano vardo. Vis dėlto nė plaukas nuo jūsų galvos nenukris. Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę“ [84].

Kančios evangelija įvairiose vietose pirmiausia kalba paties Jėzus žodžiais apaštalams apie kentėjimą „už Kristų“ ar „dėl Kristaus“. Mokytojas nenuslepia kentėjimų perspektyvos nuo mokinių ir sekėjų. Priešingai, jis atvirai ją apreiškia kartu nurodydamas antgamtinę pagalbą, lydėsiančią juos persekiojimų ir išmėginimų „dėl jo vardo“ metu. Šie persekiojimai ir vargai bus taip pat ypatingas panašumo bei vienybės su Kristumi įrodymas. „Jei pasaulis jūsų nekenčia, tai žinokite – jis manęs nekentė pirmiau negu jūsų <...>. Kadangi jūs ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia. <...>‘Tarnas ne didesnis už šeimininką!’ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios. <...> Ir visa tai jums darys dėl manęs, nes jie nepažįsta to, kuris mane yra siuntęs“ [85]. „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ [86]

Šiame pirmajame Kančios evangelijos skyriuje, kuriame kalbama apie persekiojimus, būtent apie vargus, patiriamus dėl Kristaus, ypatingas padrąsinimas ir sutvirtinimas iškalbingai palaikomas Prisikėlimo. Kristus savo Prisikėlimu galutinai nugalėjo pasaulį. Tačiau kadangi Kristaus Prisikėlimas neatsiejamas nuo jo Kančios ir mirties, jis sykiu nugalėjo pasaulį savo kentėjimu. Kančia ypatingu būdu dalyvavo toje pergalėje prieš pasaulį – ji pasirodė Prisikėlimu. Prisikėlusio Kristaus kūne – rankose, kojose ir šone – kryžiaus žaizdos. Per Prisikėlimą jis parodo pergalingą kančios galią ir nori pripildyti tikrumo dėl šios galios širdis tų, kuriuos jis pasirinko apaštalais ir kuriuos jis nuolat pasirenka ir siunčia. Apaštalas Paulius sakys: „Visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami“ [87].

26. Po pirmojo didelio Kančios evangelijos skyriaus užrašymo, istorijos raidoje keičiantis persekiojamųjų dėl Kristaus kartoms, tuo pat metu klostosi kitas didelis šios Evangelijos skyrius. Šis skyrius parašytas visų tų, kurie kenčia drauge su Kristumi vienydami savo žmogiškuosius kentėjimus su jo išganinga kančia. Šiuose žmonėse įvykdyta tai, ką pirmieji kančios ir prisikėlimo liudytojai sakė, rašė apie dalyvavimą Kristaus kentėjimuose. Todėl tuose žmonėse išsipildo Kančios evangelija ir tuo pačiu metu kiekvienas iš jų tam tikra prasme tęsia ją: jie rašo, skelbia ją pasauliui, kuriame gyvena, ir savo laiko žmonėms.

Per šimtmečius iš kartos į kartą buvo pastebėta, jog kančioje glūdi ypatinga galia ir malonė, vidujai patraukianti žmogų Kristaus artimybėn. Daugelis šventųjų, tokie kaip šv. Pranciškus Asyžietis, šv. Ignacas Lojola, šios malonės dėka išgyveno gilų atsivertimą. Toks atsivertimas ne tik atskleidžia žmogui išganingąją kančios prasmę, bet visų pirma jis tampa visiškai nauju asmeniu. Jam atsiskleidžia tarsi visiškai naujas jo gyvenimo bei pašaukimo matmuo. Tai savitai patvirtina dvasinę didybę, kuri visiškai nepalyginamu būdu pranoksta žmogaus kūną. Kai šis kūnas sunkiai serga, yra visiškai neįgalus, o žmogus beveik nebegali gyventi ir veikti, akivaizdžiau iškyla vidinė branda bei dvasinė didybė kaip jaudinanti pamoka sveikiesiems.

Ši vidinė branda ir dvasinė didybė kančioje yra ypatingo atsivertimo ir bendradarbiavimo su nukryžiuoto Atpirkėjo malone rezultatas. Jis pats veikia žmogaus kentėjimuose per savo tiesos ir paguodos Dvasią. Jis tam tikra prasme perkeičia pačią dvasinio gyvenimo esmę nurodydamas kenčiančiajam vietą arti savęs, jis, vidinis mokytojas ir vadovas, apreiškia kenčiančiam broliui ar seseriai šį nuostabų tarpusavio pasikeitimą, glūdintį pačiame Atpirkimo slėpinyje. Kentėjimas savyje yra blogio patyrimas. Bet Kristus pavertė kančią tvirčiausiu pagrindu galutiniam gėriui, amžinojo Išganymo gėriui. Savo kančia ant kryžiaus Kristus pasiekė pačias blogio, nuodėmės ir mirties šaknis. Jis nugalėjo blogio autorių šėtoną ir jo nuolatinį maištą prieš Kūrėją. Kristus atveria ir pamažu atskleidžia kenčiančiam broliui ar seseriai Dievo karalystės horizontus: pasaulio, atsigręžusio į Kūrėją, laisvo nuo nuodėmės ir pastatyto ant gelbstinčios meilės galios, horizontus. Kristus lėtai, bet veiksmingai veda į šį pasaulį, į Tėvo karalystę kenčiantį žmogų tam tikra prasme per pačią jo kentėjimų šerdį. Kančia negali būti perkeista ir pakeista malone iš išorės, tai padaroma tik iš vidaus. Kristus per savo paties išganingą kančią aktyviai dalyvauja kiekvienoje žmogiškojoje kančioje ir gali veikti iš šios kančios vidaus savo tiesos ir paguodos Dvasios galia.

Tai ne viskas: dieviškasis Atpirkėjas trokšta, kad kiekvieno kenčiančiojo siela būtų persmelkta jo šventosios Motinos, kuri yra pirmutinė ir labiausiai išaukštinta iš visų atpirktųjų, širdimi. Tarsi pratęsdamas motinystę, kuri Šventosios Dvasios galia davė jam gyvybę, mirštantis Kristus suteikė Mergelei Marijai naują „dvasinę ir visuotinę“ motinystę visų žmonių atžvilgiu, kad kiekvienas asmuo savo tikėjimo kelionėje drauge su ja galėtų likti susivienijęs su Jėzumi iki pat kryžiaus, ir kad kiekviena kančia šio kryžiaus pabaigoje įgytų naują gyvybę ir būtų ne žmogaus silpnybė, bet Dievo galybė.

Tačiau šis vidinis procesas ne visuomet vyksta pagal tą patį pavyzdį. Jis dažnai prasideda ir įsibėgėja labai sunkiai. Skiriasi netgi pats išeities taškas: žmonės įvairiai reaguoja į kentėjimą. Tačiau apskritai galima pasakyti, kad beveik visuomet individas pasitinka kentėjimą žmogiškai protestuodamas ir klausdamas „kodėl?“ Žmogus klausia, kokia kančios prasmė ir ieško atsakymo žmogaus lygmeniu. Žinoma, jis dažnai to klausia Dievo ir Kristaus. Be to, žmogus negali nematyti, kad tasai, kuriam jis užduoda klausimą, pats kenčia ir trokšta atsakyti žmogui nuo kryžiaus, nuo savo kentėjimo šerdies. Vis dėlto dažnai prireikia nemažai laiko, kad šis atsakymas būtų suvoktas iš vidaus. Kristus į šį žmogaus klausimą apie kančios prasmę neatsako tiesiogiai ir abstrakčiai. Žmogus išgirsta gelbstintį Kristaus atsakymą pats tolydžio tapdamas Kristaus kentėjimų dalininku.

Suvokimas, ateinantis per šį pasidalijimą, per vidinį susitikimą su Mokytoju, yra savaime kažkas daugiau nei vien tiktai abstraktus atsakymas į klausimą apie kančios prasmę. Visų pirma tai – kvietimas. Tai yra pašaukimas. Kristus neaiškina abstrakčiai kančios priežasčių, bet pirmiau viso kito jis sako: „Sek paskui mane!“ Ateik! Savo kentėjimais imkis dalies pasaulio gelbėjimo darbe, dalyvauk Išganyme, įvykdytame per mano kentėjimą! Per mano Kryžių. Žmogui, paėmusiam savo kryžių ir dvasiškai susivienijusiam su Kristaus kryžiumi, palaipsniui atsiskleidžia išganingoji kentėjimo prasmė. Jis randa šią prasmę ne savo žmogaus, bet Kristaus kančioje. Tačiau tuo pat metu išganingoji kančios prasmė iš Kristaus lygmens nusileidžia į žmogaus lygmenį ir tampa asmeniniu žmogaus atsaku. Būtent tuomet žmogus randa savo kančioje vidinę ramybę ir netgi dvasinį džiaugsmą.

27. Šventasis Paulius kalba apie tokį džiaugsmą Laiške kolosiečiams: „Aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus“ [88]. Džiaugsmo šaltinis randamas nugalint kančios nenaudingumo suvokimą, kuris kartais labai giliai įsišaknijęs žmogaus kančioje. Tas suvokimas ne tik užvaldo žmogų iš vidaus, bet, atrodo, paverčia jį našta kitiems. Žmogus jaučiasi pasmerktas priimti pagalbą ir globą iš kitų ir tuo pačiu metu pats sau atrodo esąs visiškai nereikalingas. Atradus išganingą kentėjimo vienybėje su Kristumi prasmę šis depresinis pojūtis perkeičiamas. Tikėjimas, jog tampama Kristaus kančios dalyviu, atneša vidinį tikrumą, kad kenčiantysis „papildo, ko dar trūksta Kristaus vargams“; įsitikinimą, jog Atpirkimo darbo dvasiniu matmeniu jis, panašiai kaip Kristus, pasitarnauja savo brolių ir seserų Išganymui ir vykdo nepamainomą tarnystę. Kristaus Kūne, kuris be perstojo gimsta iš Atpirkėjo kryžiaus, būtent persmelktas Kristaus aukos dvasia kentėjimas yra nepakeičiamas tarpininkas ir autorius tų gėrybių, kurios būtinos pasauliui išganyti. Kentėjimas labiau negu bet kas kitas atveria kelią malonei, perkeičiančiai žmonių sielas. Kančia labiau negu bet kas kitas žmonijos istoriją pripildo atpirkimo galios. Toje „kosminėje“ kovoje tarp dvasinio gėrio ir blogio jėgų, aprašytoje Laiške efeziečiams [89], žmogaus kentėjimai, suvienyti su atperkamąja Kristaus kančia, yra ypatinga parama gėrio jėgoms ir atveria kelią šių išganingųjų jėgų pergalei.

Taigi Bažnyčia visuose kenčiančiuose Kristaus broliuose ir seseryse regi tarsi daugialypį jo antgamtinės galios subjektą. Kaip dažnai į juos kreipiasi Bažnyčios ganytojai ir būtent iš jų siekia pagalbos ir paramos! Kančios evangelija rašoma be paliovos. Ji nuolat kalba paradoksaliais žodžiais: dieviškosios galios versmės ištrykšta būtent iš pačios žmogiškosios silpnybės. Kristaus kančios dalininkų kentėjimuose yra ta ypatinga pasaulio Atpirkimo begalinio lobio dalelė, ir jie gali dalytis šiuo lobiu su kitais. Kuo labiau žmogus gąsdinamas nuodėme, kuo svaresnės šiandienio pasaulio nuodėmės struktūros, tuo iškalbingesnė pati žmogaus kančia. Tuo labiau Bažnyčia jaučia poreikį pasaulio išganymui pasitelkti žmogiškųjų kentėjimų vertę.

VII
GAILESTINGASIS SAMARIETIS

28. Su kančios Evangelija tiesiog organiškai susijęs palyginimas apie gailestingąjį samarietį. Šiuo palyginimu Kristus nori atsakyti į klausimą: „O kas gi mano artimas?“ [90]. Iš trijų žmonių, ėjusių keliu iš Jeruzalės į Jerichą ir pamačiusių gulintį pusiau gyvą, plėšikų apnuogintą bei sumuštą vyrą, būtent samarietis pasirodė tikrasis aukos „artimas“: taigi „artimas“ yra tas, kuris vykdo artimo meilės įsakymą. Dar du žmonės ėjo tuo pačiu keliu; vienas buvo kunigas, kitas levitas, abu jie „pamatė, bet praėjo kita kelio puse“. Tačiau samarietis, „užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, <...> aptvarstė [žaizdas]“, tada „nugabeno į užeigą ir slaugė jį“ [91]. Išvykdamas jis dar kartą parodė savo susirūpinimą patikėdamas kenčiantį žmogų užeigos šeimininkui ir pažadėdamas atlyginti jo išlaidas.

Palyginimas apie gailestingąjį samarietį priklauso kančios Evangelijai. Jis nurodo, koks turi būti mūsų kiekvieno santykis su kenčiančiu artimu. Mes negalime abejingai „praeiti kita kelio puse“, turime „sustoti“ prie jo. Gailestingasis samarietis yra kiekvienas, kuris sustoja prie kito žmogaus kančios, kad ir kokia ji būtų. Šis sustojimas reiškia ne smalsumą, o pasirengimą pasitarnauti. Tai tarsi tam tikra vidinė širdies nuostatos emocinė išraiška. Gailestingasis samarietis yra kiekvienas, kuris yra jautrus kito kančiai, tai žmogus, kurį jaudina kito nelaimė. Kristus, pažįstantis žmogaus vidų, pabrėždamas jausmus, nori parodyti, jog jie yra svarbūs mūsų santykiui su kito žmogaus kančia. Todėl būtina ugdyti širdies jautrumą, liudijantį apie mūsų užuojautą kenčiančiam. Kartais ši užuojauta būna vienintelė ar pagrindinė mūsų meilės ir solidarumo su kenčiančiuoju išraiška.

Tačiau gailestingasis samarietis iš Kristaus palyginimo nesustoja vien tik iš gailesčio ar užuojautos. Šie jausmai tik paskatina jį veikti ir suteikti sužeistajam pagalbą. Taigi gailestingasis samarietis yra tas, kuris padeda kančioje, kad ir kokia ji būtų. Padeda kiek galėdamas veiksmingiau. Jis įdeda visą širdį ir negaili lėšų. Galima net sakyti, kad jis atiduoda pats save, savąjį „aš“, atverdamas šį „aš“ kitam žmogui. Čia mes paliečiame vieną iš esminių krikščioniškosios antropologijos vietų. Žmogus gali „save visiškai surasti tiktai nuoširdžiai pats save dovanodamas kitam“ [92]. Gailestingasis samarietis yra tas, kuris gali būtent taip save dovanoti.

29. Sekdami Evangelijos palyginimu galime sakyti, jog įvairiomis formomis žmonių pasaulyje pasireiškianti kančia egzistuoja taip pat tam, kad išlaisvintų žmoguje meilę, tą nesavanaudišką savojo „aš“ dovanojimą dėl kito, kenčiančiojo labui. Žmogiškosios kančios pasaulis tarytum nuolat šaukiasi kito, žmogiškosios meilės pasaulio; ir tam tikra prasme žmogus turi dėkoti kančiai dėl tos nesavanaudiškos, jo širdyje pabundančios ir veiksmais pasireiškiančios meilės. Žmogus, kuris yra „artimas“, negali abejingai praeiti pro kito kančią dėl fundamentalaus žmonių solidarumo, bet dar labiau dėl meilės artimui. Jis, kaip ir samarietis iš Evangelijos palyginimo, turi „sustoti“ ir „parodyti gailestingumą“. Pats palyginimas išreiškia gilią krikščioniškąją tiesą, kuri taip pat yra visuotinai pripažinta ir kaip žmogiškoji tiesa. Ne be priežasties net ir kasdienėje kalboje kiekviena pagalba kenčiančiam ar vargstančiam yra vadinama „gerojo samariečio“ darbais.

Bėgant amžiams tokia veikla įgavo institucines formas ir sudaro darbo sferą, kurioje dirba atitinkamų profesijų žmonės. Kaip ryškiai gailestingąjį samarietį atspindi gydytojo, slaugės ir panašios profesijos! Atsižvelgdami į „evangelinę“ jų reikšmę, mes linkę manyti, jog tai yra ir pašaukimas, ne tik profesija. Institucijos, iš kartos į kartą vykdžiusios „samarietišką“ tarnybą, dar labiau išplėtojo bei specializavosi mūsų laikais. Tai neabejotinai rodo, kad šiandien žmonės kreipia didesnį dėmesį ir yra atidesni artimo kentėjimams, kad stengiasi šias kančias vis geriau suprasti bei jų išvengti. Jų galimybės bei specializacija šioje srityje taip pat nuolat auga. Turėdami visa tai prieš akis, galime sakyti, jog Evangelijos palyginimas apie samarietį tapo vienu iš esminių moralės kultūros bei visuotinai žmogiškos civilizacijos elementu. O visiems tiems, kurie savo žiniomis bei galimybėmis įvairiai tarnauja kenčiančiam artimui, galime tarti tik gilaus dėkingumo žodžius.

Šie žodžiai skiriami visiems tiems, kurie nesavanaudiškai tarnauja kenčiančiam artimui savo noru įsipareigodami suteikti „gailestingojo samariečio“ pagalbą, skirdami tam nuo savo profesinio darbo likusį laiką bei energiją. Tokią spontanišką „gailestingojo samariečio“ ar karitatyvinę veiklą galima vadinti socialiniu darbu, ją taip pat galima apibūdinti ir kaip apaštalavimą, jeigu ji vykdoma turint aiškius evangelinius motyvus ir ypač jeigu siejama su Bažnyčia ar kita krikščionių bendruomene. Savanoriška „gailestingojo samariečio“ veikla vykdoma tam pritaikytoje aplinkoje arba per specialiai šiam tikslui sukurtas organizacijas. Labai svarbu išlaikyti tokį darbo pobūdį, ypač jeigu imamasi didesnių uždavinių, kuriems įgyvendinti būtinas bendradarbiavimas ir techninių priemonių naudojimas. Ne mažiau vertinga ir individuali veikla, ypač geriau pasirengusiųjų susidurti su įvairiomis žmogiškomis kančiomis, kurias palengvinti galima tik individualia ar asmeniška pagalba. Pagaliau šeimos pagalba reiškia ir artimo meilės darbus pačioje šeimoje, ir šeimų savitarpio pagalbą.

Sunku išvardyti visas Bažnyčioje bei visuomenėje egzistuojančias „gailestingojo samariečio“ darbų formas bei sritis. Reikia pripažinti, kad jų yra labai daug, bet taip pat reikia džiaugtis, kad jų dėka pamatinės moralinės vertybės, tokios kaip žmonių solidarumas, krikščioniškoji artimo meilė, suformuoja socialinio gyvenimo bei žmonių santykių rėmus ir savo ruožtu kovoja su įvairiomis neapykantos, prievartos, žiaurumo, paniekos kitiems ar tiesiog „nejautrumo“, kitaip tariant, abejingumo savo artimui ir jo kančioms, formomis.

Čia turime pabrėžti didžiulę svarbą tinkamų nuostatų, kurias reikia pritaikyti auklėjant. Šeima, mokykla ir kitos mokymo institucijos – net vien dėl humanitarinių tikslų – turi atkakliai stengtis pažadinti ir padidinti tą savo artimui ir jo kančioms jautrumą, kurio simboliu tapo gailestingasis Evangelijos samarietis. Akivaizdu, jog Bažnyčia turi elgtis taip pat ir, jeigu įmanoma, dar labiau sustiprinti šiame palyginime bei visoje Evangelijoje Kristaus nurodytas motyvacijas. Štai ką mums byloja palyginimas apie gailestingąjį samarietį, taip pat ir visa Evangelija: kiekvienas žmogus turi jausti, jog jis yra asmeniškai kviečiamas kančioje liudyti meilę. Institucijos yra labai svarbios ir būtinos, tačiau jokia institucija negali atstoti žmogaus širdies, jo užuojautos, meilės ar iniciatyvos akistatoje su kito žmogaus kančia. Ši tiesa akivaizdi kalbant apie fizinę kančią, tačiau dar labiau – susidūrus su įvairiomis moralinėmis ir pirmiausia sielos kančiomis.

30. Palyginimas apie gailestingąjį samarietį, kuris, kaip minėjome, priklauso kančios Evangelijai, visuomet lydėjo Bažnyčios ir krikščionybės istoriją, ėjo drauge su žmogaus ir žmonijos istorija. Šis palyginimas liudija, kad Kristaus apreikšta išganinga jo kančios prasmė jokiu būdu negali būti tapatinama su pasyvumo nuostata. Visiškai atvirkščiai. Evangelija yra pasyvumo kančios akivaizdoje neigimas. Pats Kristus tokioje situacijoje tampa itin aktyvus. Taip jis įvykdo mesijinę savo misijos programą, kaip kad sako pranašas: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“ [93]. Kristus su kaupu įvykdo šią mesijinę savo misijos programą: jis vaikšto „darydamas gera“ [94], ir jo darbų nešamas gėris tampa itin akivaizdus susitikus su žmogiškąja kančia. Gailestingojo samariečio palyginimas darniai atitinka paties Kristaus elgesį.

Šis palyginimas galiausiai pačia savo esme įsilieja į jaudinantį paskutiniojo teismo pasakojimą, aprašytą Mato evangelijoje: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“ [95]. Teisiesiems, kurie paklaus, kada jie visa tai jam padarė, Žmogaus Sūnus atsakys: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ [96]. Priešingas sprendimas lauks tų, kurie elgėsi kitaip: „Kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte“ [97].

Be abejo, galima būtų tęsti sąrašą kančių, kurios sužadino žmonių jausmus, užuojautą, pagalbą ar to nepadarė. Abi Kristaus pareiškimo dalys apie paskutinįjį teismą nedviprasmiškai rodo, kaip svarbu dėl amžinojo gyvenimo, į kurį pakviestas kiekvienas žmogus, „sustoti“ prie savo artimo kančios, kaip kad sustojo gailestingasis samarietis, „pasigailėti“ jo ir jam padėti. Mesijinėje Kristaus programoje, kuri taip pat yra ir Dievo karalystės programa, kančia pasaulyje egzistuoja tam, kad išlaisvintų meilę, kad pažadintų meilės darbus artimui, kad visą žmonių civilizaciją pakeistų į „meilės civilizaciją“. Šioje meilėje išganinga kančios prasmė visiškai išsipildo ir pasiekia savo galutinį matmenį. Kristaus žodžiai apie paskutinįjį teismą padeda mums tai suprasti su visu evangeliniu paprastumu bei aiškumu.

Šie žodžiai apie meilę, apie meilės darbus, susietus su žmogiškąja kančia, mums dar kartą leidžia surasti visus žmogiškuosius kentėjimus grindžiančią atperkamąją Kristaus kančią. Kristus sako: „Man padarėte“. Jis pats yra tas, kuris kiekviename žmoguje patiria meilę, jis yra tas, kuris priima kiekvienam be išimties kenčiančiam žmogui teikiamą pagalbą. Jis pats yra tame kenčiančiame žmoguje, nes jo išganinga kančia buvo kartą visiems laikams atverta kiekvienai žmogiškajai kančiai. Ir visi kenčiantieji yra kartą visiems laikams pakviesti „[dalyvauti] Kristaus kentėjimuose“ [98], lygiai kaip visi yra pakviesti savo pačių kančia „papildyti“, „ko dar trūksta Kristaus vargams“ [99]. Kartu Kristus mokė žmogų daryti gera savo kančia ir daryti gera tiems, kurie kenčia. Šiuo dvejopu aspektu jis iki galo atskleidė kančios prasmę.

VIII
PABAIGA

31. Tokia štai yra kančios prasmė, antgamtinė, bet kartu ir žmogiška. Ji yra antgamtinė, nes įsišaknijusi dieviškajame pasaulio Atpirkimo slėpinyje, bet ji taip pat yra giliai žmogiška, nes joje žmogus suranda save, savo žmogiškumą, savo orumą, savo misiją.

Kančia, žinoma, yra žmogaus slėpinio dalis. Bet tikriausiai ji nėra tiek apgaubta šio visiškai neperregiamo slėpinio, kiek pats žmogus. Vatikano II Susirinkimas apie šią tiesą kalbėjo: „Iš tiesų tiktai įsikūnijusio Žodžio slėpinyje tikrai išaiškėja ir žmogaus slėpinys. Kristus, galutinis Adomas, Tėvo ir jo meilės slėpinio apreiškime iki galo parodo žmogui jį patį ir atskleidžia jo pašaukimo didybę“ [100]. Jeigu šie žodžiai tinka viskam, kas susiję su žmogaus slėpiniu, tai jie, be abejo, ypatingu būdu tinka ir žmogaus kančiai. Būtent čia itin svarbu „parodyti žmogui jį patį ir atskleidžia jo pašaukimo didybę“. Patirtis rodo, kad tai gali būti labai dramatiška. Bet kai tai iki galo įvyksta ir nušviečia žmogaus gyvenimą, kartu tampa ir tikrai palaiminga. „Per Kristų ir Kristuje nušvinta kentėjimų ir mirties slėpinys“ [101].

Šiuos svarstymus apie kančią baigiame dabar, kai Bažnyčia išgyvena ypatingą Atpirkimo metinių Jubiliejų.

Pasaulio atpirkimo slėpinys yra nuostabiai įsišaknijęs kančioje, o kančia randa šiame slėpinyje aukščiausią ir tikriausią atramą.

Šiuos Atpirkimo metus norime pragyventi ypatingoje vienybėje su visais kenčiančiais. Taigi po Kalvarijos Kryžiumi dvasiškai turi susirinkti visi kenčiantys ir tikintys Kristų, ypač kenčiantys dėl savo tikėjimo juo, nukryžiuotu ir prisikėlusiu, kad jų kentėjimų auka paspartintų paties Išganytojo maldos, jog visi būtų viena, išsipildymą [102]. Tegul taip pat po šiuo Kryžiumi, ant kurio kabo „žmonių Išganytojas“, Kančios vyras, ant savęs prisiėmęs fizines ir moralines visų laikų žmonių kančias, susirenka visi geros valios žmonės, kad jie galėtų meilėje rasti išganingą savo kančios prasmę ir teisingus atsakymus į visus savo klausimus.

Drauge su Kristaus Motina Marija, stovėjusia po Kryžiumi [103], mes sustojame prie kiekvieno šiandieninio žmogaus kryžiaus.

Kreipiamės į visus šventuosius, kurie visais amžiais ypatingai dalyvavo Kristaus kentėjimuose, ir prašome jų paramos.

Taip pat prašome pagalbos ir visų jūsų, kurie kenčiate. Ypač jūsų, kurie esate silpni, prašome, kad taptumėte Bažnyčios ir žmonijos stiprybės šaltiniu. Tegul baisioje gėrio ir blogio jėgų kovoje, kurią matome šiandieniniame pasaulyje, jūsų kančia, suvienyta su Kristaus Kryžiumi, bus pergalinga!

Jums visiems, mieli broliai ir seserys, siunčiu savo apaštališkąjį palaiminimą.

Paskelbta Romoje, prie Šventojo Petro, 1984 m. vasario 11 d., švenčiant Lurdo Švč. Mergelės Marijos iškilmę šeštaisiais mano pontifikato metais.

JONAS PAULIUS II