Brangūs Broliai, mylimi sūnūs ir mylimos dukterys,
sveikinu ir apaštališkai laiminu Jus!

I. ĮVADAS

Laiko ženklas

1. Moters kilnumas ir jos pašaukimas, kaip nuolatinis žmogiškojo ir krikščioniškojo mąstymo objektas, įgavo paskutiniaisiais metais ypatingą jėgą. Apie tai liudija Bažnyčios Magisteriumo pasisakymai, pakartoti daugelyje II Vatikano Susirinkimo dokumentų. Baigiamajame jo kreipimesi pabrėžiama: „Ateina valanda, jau atėjo valanda, kada moters pašaukimas tikrai pildosi, ateina valanda, kai moteris įgauna valstybėje niekada iki šiol neregėtą įtaką, spindesį bei galybę. Štai kodėl tuo metu, kai žmonija patiria tokią gilią mutaciją, moterys, pripildytos Evangelijos dvasios, lygiai taip pat gali padėti žmonijai išvengti degradavimo“[1]. Šio Kreipimosi žodžiai trumpai išdėsto tai, ką jau buvo išreiškęs Susirinkimo mokymas, ypač Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes[2] ir Dekretas apie pasauliečių apaštalavimą Apostolicam actuositatem.

Panašūs požiūriai pasireiškė ir priešsusirinkiminiu laikotarpiu, pavyzdžiui, daugelyje Popiežiaus Pijaus II pasisakymų, o taipogi Popiežiaus Jono XXIII enciklikoje Pacem in terris. Po II Vatikano Susirinkimo mano pirmtakas Paulius VI pabrėžė šio laiko ženklo esmę, suteikdamas Bažnyčios Daktaro titulą šventajai Jėzaus Teresei ir šventajai Kotrynai[6], o taip pat 1971-ųjų metų Vyskupų Sinodo Asamblėjos prašymu įkurdamas Komisiją ad hoc, kurios pagrindinis tikslas buvo nagrinėti šiuolaikines problemas, susijusias su „veiksmingu moterų kilnumo ir atsakomybės išaukštinimu“ .

Tarp kita ko, vienoje iš savo kalbų Paulius VI pasakė: „Iš tiesų, krikščionybėje, labiau nei kurioje nors kitoje religijoje, moteris iš pat pradžių turi ypatingą kilnumo statusą, kurio gausūs ir ryškūs aspektai yra patvirtinti Naujajame Testamente (...); akivaizdžiai pasirodo, kad moteris yra pašaukta dalyvauti gyvoje ir veikiančioje krikščionybės struktūroje tokiu reikšmingu būdu, kad jo visas potencialumas tikriausiai dar nebuvo įžvelgtas“[8].

Neseniai Įvykusios Vyskupų Sinodo Asamblėjos (1987 m. spalis), skirtos „pasauliečių pašaukimui ir misijai Bažnyčioje ir pasaulyje, praėjus dvidešimčiai metų po II Vatikano Susirinkimo“, Tėvai vėl susirūpino moters kilnumu ir jos vaidmeniu. Jie ypač pageidavo, kad būtų ištirti antropologiniai ir teologiniai pagrindai, taip būtini problemų, susijusių su moters ir vyro esme bei kilnumu, išsprendimui. Kalbama apie Kūrėjo potvarkio pagrindo ir pasekmės supratimą, pagal kurį žmogiškoji būtybė visada egzistuoja tik kaip moteris ir vyras. Tik ištyrus minėtus pagrindus, įgalinančius suprasti moters kilnumo ir pašaukimo gilumą, galima kalbėti apie jos aktyvų dalyvavimą Bažnyčioje ir visuomenėje.

Štai kokią temą aš ketinu gvildenti šiame dokumente. Posinodinis kvietimas, kuris bus publikuojamas po šio dokumento, pateiks keletą pastoracinės tvarkos pasiūlymų apie moters vietą Bažnyčioje ir visuomenėje. Tai pasiūlymai, dėl kurių Sinodo Tėvai tęs savo svarbius apmąstymus, prieš tai išstudijavę paliudijimus klausytojų pasauliečių, moterų ir vyrų, atvykusių iš daugybės kontinentų Bažnyčių.

Marijos Metai

2. Paskutinis Sinodas įvyko Marijos Metais, davusiais ypatingą impulsą šios temos gvildenimui, apie ką kaip tik byloja enciklika Redemptoris Mater. Ši enciklika plėtoja ir aktualina II Vatikano Susirinkimo mokymą, esantį Dogminės konstitucijos apie Bažnyčią Lumen gentium VIII skyriuje. Šis skyrius turi reikšmingą pavadinimą „Švenčiausioji Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja, Kristaus ir Bažnyčios paslaptyje“. Marija, Biblijos moteris (žr. Pr 3, 15; Jn 2, 4; 19, 26), intymiai priklauso išganytojiškai Kristaus paslapčiai; štai kodėl Ji ypatingu būdu dalyvauja ir Bažnyčios paslaptyje. „'Ir kadangi Bažnyčia Kristuje yra giliausios vienybės su Dievu ir visos žmonijos vienybės tarsi sakramentas“[10], tai ypatingas Dievo Motinos dalyvavimas Bažnyčios paslaptyje leidžia mums pamąstyti apie nepaprastą ryšį, egzistuojantį tarp šios moters ir visos žmogiškosios šeimos. Tai liečia kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį, visus žmogaus giminės sūnus ir dukteris, kuriuose, besikeičiant kartoms, išsipildo pagrindinis visos žmonijos palikimas, susijęs su biblinės pradžios paslaptimi: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal Dievo paveikslą jis jį sukūrė, jis sukūrė vyrą ir moterį“ (Pr 1, 27).

Ši amžinoji tiesa apie žmogų – vyrą ir moterį – tiesa, kuri nekintamai įrašyta kiekvieno patirtyje, tuo pat metu sudaro paslaptį, kuri „iš tiesų atsiskleidžia tik (...) įsikūnijusiame Žodyje“. Kristus, kaip moko Susirinkimas, „rodo žmogui, koks privalo būti žmogus ir koks jo aukščiausias pašaukimas“[12]. Ar tas faktas, kad Jis rodo žmogui, koks privalo būti žmogus, neleidžia nuspėti ypatingos vietos moteriai, kuri yra Kristaus Motina?

Ar Kristaus kreipimasis, esantis Evangelijoje ir sudarantis viso Šventojo Rašto, Senojo ir Naujojo Testamento, pagrindą, negali nieko pasakyti Bažnyčiai ir žmonijai apie moters kilnumą ir jos pašaukimą?

Kaip tik tokia yra intriga esamo dokumento, kuris įsirašo į dar platesnį Marijos Metų kontekstą einant į pabaigą antrajam ir artėjant trečiajam tūkstantmečiui nuo Kristaus gimimo. Man atrodo, kad būtų vertingiau suteikti šiam dokumentui apmąstymo stilių ir charakterį.

II. MOTERIS – DIEVO MOTINA (THEOTÓKOS)

Vienybė su Dievu

3. „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters“. Šiais Laiško Galatams (4, 4) žodžiais apaštalas Paulius sujungia tarp savęs pagrindinius momentus, kurie iš esmės nusako išsipildymą paslapties, kuri buvo „iš anksto nutarta Dievo“ (Ef 1, 9). Sūnus, Žodis vienaesmis Tėvui, gimsta iš moters kaip žmogus, atėjus laiko pilnatvei. Šis įvykis veda į žmogaus istorijos žemėje, suprantamos kaip išganymo istorija, viršūnę. Reikšminga tai, kad apaštalas nevadina Kristaus Motinos Jos tikruoju vardu Marija, bet pristato Ją kaip moterį, o tai sutampa su protoevangelijos žodžiais Pradžios knygoje (žr. 3, 15). Ši moteris kaip tik stovi centre išganymo įvykio, kuris ir nustato laiko pilnatvę: šis įvykis išsipildo Joje ir per Ją.

Tokiu būdu prasideda centrinis ir svarbiausias išganymo istorijoje įvykis – Viešpaties Velykos. Vis dėlto, tikriausiai vertėtų jį iš naujo apmąstyti, pradedant dvasine žmogaus istorija pačia plačiausia jos prasme, kadangi ji išreiškia save per įvairias pasaulio religijas. Pasiremkime II Vatikano Susirinkimo žodžiais: „Žmonės laukia, ką įvairios religijos atsakys į slėpiningas gyvenimo mįsles, kurios tiek senovėje, tiek ir dabar labiausiai jaudina žmonių širdis: kas yra žmogus, kokia mūsų gyvenimo prasmė ir tikslas, kas yra gėris ir kas nuodėmė, kokia kentėjimų kilmė ir prasmė, kuriuo keliu pasiekiama tikroji laimė, kas yra mirtis, teismas ir atlyginimas po mirties, kas pagaliau yra ana galutinė ir neaprėpiamoji paslaptis, kuri apima mūsų egzistenciją, iš kurios esame kilę ir į kurią grįžtame“ [3].

„Yra žinoma, kad nuo senovės iki mūsų laikų įvairios tautos suvokia tam tikrą paslaptingą galybę, kuri tvarko daiktų tėkmę ir žmonių gyvenimo įvykius, ir kuri pripažįstama kaip Aukščiausioji Būtybė ar net Tėvas“[14].

Šioje plačioje panoramoje, kuri išskiria žmogiškosios būtybės troškimus ieškoti Dievo, dažnai tarytum apgraibomis (žr. Apd 17, 27), laiko pilnatvė, apie kurią Paulius kalba savo Laiške, paryškina paties Dievo, To, kuriame „mes gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28), atsakymą. Tai Dievas, kuris „daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o galiausiai šiomis dienomis jis prabilo į mus per Sūnų“ (Žyd 1, 1–2). Vienaesmio Tėvui Sūnaus, kaip žmogaus, „gimusio iš moters“, siuntimas sudaro kulminaciją ir galutinį paties Dievo apsireiškimo žmonijai etapą. Tuo pačiu metu šis apsireiškimas, kaip moko kitas II Vatikano Susirinkimo tekstas, – turi išganomąjį pobūdį: „Gerasis ir išmintingasis Dievas panoro apreikšti save pat; ir paskelbti savo valios paslaptį (plg. Ef 1, 9), kurios dėka žmonės per Kristų, įsikūnijusį Žodį, Šventojoje Dvasioje turėtų galimybę prieiti prie Tėvo ir tapti dieviškosios prigimties dalyviais“[15].

Moteris yra pačioje šio išganomojo įvykio širdyje. Paties Dievo apsireiškimas, kaip neaprėpiamoji Trejybės vienybė, sudaro Angelo Apreiškimo Nazarete esmę. „Štai tu pradėsi Įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus...“ Marija paklausė Angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu, todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“[16] (Lk 1, 31–37).

Šį įvykį lengva suprasti Izraelio, išrinktosios tautos, kurios duktė yra Marija, istorijos perspektyvoje, bet taipogi jis lengvai suprantamas ir perspektyvoje visų kelių, kuriais klaidžioja žmonija nuolatos ieškodama atsakymo į pagrindinius, o kartu ir galutinius klausimus, neduodančius jiems ramybės. Argi Angelo Apreiškimo Nazarete metu nepastebima pradžia šio galutinio atsakymo, kuriuo remiantis, pats Dievas eina pasitikti žmogaus širdies nerimo?[17] Čia kalbama ne vien tik apie žodžius, Dievo ištartus per pranašus, nes šio atsakymo metu Žodis iš tiesų tampa kūnu (žr. Jn 1, 14). Tokiu būdu Marija pasiekia tokią vienybę su Dievu, kuri pranoksta bet kokius žmogaus dvasios lūkesčius. Ji aplenkė netgi viso Izraelio lūkesčius, o ypač šios išrinktosios tautos dukterų lūkesčius, kurios, remdamosios pažadu, galėjo tikėtis kada nors tapti Mesijo motina. Vis dėlto, kuri iš jų galėjo nuspėti, jog žadėtasis Mesijas bus Aukščiausiojo Sūnus? Atsiradus monoteistiniam tikėjimui Senojo Testamento laikais, tai buvo sunkiai suvokiama. Tik Šventosios Dvasios, nužengusios ant jos, galybės dėka Marija galėjo priimti tai, kas „neįmanoma žmonėms, bet įmanoma Dievui“ (Mk 10, 27).

Theotókos

4. Tokiu būdu laiko pilnatvė atskleidžia nepaprastą moters kilnumą. Šį kilnumą, iš vienos pusės, sudaro antgamtinis pakilimas į vienybę su Dievu Jėzuje Kristuje, kuris nustato gilų ir galutinį visų žmonių egzistencijos tiek žemėje, tiek amžinybėje tikslą. Šiuo požiūriu moteris yra visos žmogaus giminės atstovė ir pirmapradis pavyzdys, ji atstovauja žmogiškumą, kuris priklauso visoms žmogiškoms būtybėms, tiek vyrams, tiek moterims. Tačiau iš kitos pusės, Nazareto įvykis iškelia aikštėn tokią vienybės su Dievu formą, kuri priklauso tik moteriai, Marijai: tai vienybė tarp motinos ir sūnaus. Švenčiausioji Nazareto Mergelė iš tiesų tampa Dievo Motina.

Šią tiesą, iš pat pradžių priimtą krikščionių tikėjimo, iškilmingai suformulavo Efezo Susirinkimas (431 m.). Prieštaraudamas Nestorijui, kurio nuomone Marija buvo tik Jėzaus–žmogaus motina, minėtas Susirinkimas atskleidė gilią Švenčiausiosios Mergelės Marijos motinystės prasmę. Angelo Apreiškimo metu, atsakydama savuoju „fiat“, Marija pajuto savo įsčiose žmogų, kuris buvo Dievo Sūnus, vienaesmis Tėvui.

Vadinasi, ji iš tiesų yra Dievo Motina, nes motinystė apima ne tik kūną ir žmogiškąją prigimtį, bet visą asmenį. Tokiu būdu vardas Theotokos – Dievo Motina – tampa tikruoju vienybės su Dievu vardu, suteiktu Švenčiausiajai Mergelei Marijai.

Ypatinga Theotokos vienybė su Dievu, kuri aukščiausiu būdu įgyvendina antgamtinę lemtį vienybėje su Tėvu, kuri duota kiekvienam žmogui (filii in Filio), yra skaisti malonė, o būdama tokia, ji yra Dvasios dovana. Bet tuo pat metu, atsakydama tikėjimu, Marija išreiškia savo laisvą valią ir visišką savo asmeninio ir moteriško aš dalyvavimą Įsikūnijimo įvykyje. Savo „fiat“ dėka Marija tampa tikruoju vienybės su Dievu subjektu, vienybės, kuri išsipildė Žodžio, vienaesmio Tėvui, Įsikūnijimo paslaptyje. Bet kuri Dievo veikla žmonių istorijoje visuomet gerbia laisvą žmogiškojo aš valią. Taip pat yra ir Angelo Apreiškimo metu Nazarete.

Tarnauti reiškia viešpatauti“

5. Minėtas įvykis turi ir labai ryškų tarpasmeninį charakterį: tai dialogas. Mes jo gerai nesuprantame, nesutelkę viso pokalbio tarp Angclo ir Marijos į pasveikinimą malonės pilnoji[19]. Visas Apreiškimo dialogas atskleidžia esminį įvykio mastą, būtent, antgamtinį mastą (kekharitomene). Tačiau malonė niekada nepalieka nuošalyje prigimties, ji jos nepanaikina; priešingai, ji ją tobulina ir taurina.

Malonės pilnatvė, suteikta Nazareto Mergelei dėl Jos Theotokos savybės, tuo pat metu reiškia tobulybės pilnatvę viso to, kas yra charakteringa moteriai, ir kas yra moteriška. Taigi mes tam tikra prasme atsiduriame centriniame taške, t.y. moters asmeninio kilnumo pirmapradyje pavyzdyje. Kada Marija į dangaus pasiuntinio žodžius atsako savuoju „fiat“, malonės pilnoji jaučia būtinybę išreikšti savo asmeninį ryšį su Jai apreikšta dovana, todėl Ji ištaria: „Štai aš Viešpaties tarnaitė“ (Lk 1, 38). Jokiu būdu negalima sumenkinti šio sakinio gilios prasmės, nenatūraliai izoliuojant jį nuo viso įvykio konteksto, ir nuo viso atskleistos tiesos apie Dievą ir žmogų turinio. Išsireiškimas „Viešpaties tarnaitė“ perteikia visą Marijos norą tapti būtybe Dievo atžvilgiu. Tačiau žodis tarnaitė, baigiantis Apreiškimo dialogui, įsirašo į visą Motinos ir Sūnaus istorijos perspektyvą. Iš tiesų, Sūnus, kuris iš tikrųjų ir vienaesmiškai yra Aukščiausiojo Sūnus, dažnai, o ypač kulminaciniu savo misijos momentu, pasakys apie save: „Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam būtų tarnaujama, bet kad pats tarnautų“ (Mk 10, 45).

Kristus pats savyje visada supranta, jog yra Viešpaties Tarnas, pasak Izaijo pranašystės, kuri išreiškia Jo kaip Mesijo esmę (žr. 42, 1; 49, 3.6; 52, 13). Jis taipogi supranta, jog yra pasaulio Atpirkėjas. Nuo pat pirmosios savo dieviškosios motinystės akimirkos ir vienybės su Sūnumi, kurį „Tėvas siuntė į pasaulį, kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 17), Marija Įžengia į mesijinę Kristaus tarnystę[20].

Tai toji tarnystė, kuri sudaro patį Viešpatavimo, kuriame „tarnauti reiškia viešpatauti“, pagrindą[21].

Kristus, Viešpaties Tarnas, parodys visiems karališkąjį savo tarnystės kilnumą, su kuriuo yra tampriai susijęs kiekvieno žmogaus pašaukimas.

Tokiu būdu, moters–Dievo Motinos tikrovės įvertinimas yra puikiausias būdas mums pasinerti į esamą Marijos Metų apmąstymą. Minėta tikrovė kartu nustato ir esminę apmąstymo apie moters kilnumą ir pašaukimą perspektyvą. Mąstant, kalbant apie moters kilnumą ir pašaukimą, mintis, širdis ir veiksmas neturi nusigręžti nuo šios perspektyvos. Kiekvieno žmogaus kilnumas ir jį atitinkantis pašaukimas įgauna savo galutinę vertę tik sąjungoje su Dievu. Marija, Biblijos moteris, yra pati tobuliausia tokio kilnumo ir pašaukimo išraiška. Išties, kiekviena žmogiška būtybė – tiek vyriška, tiek moteriška – sukurta pagal Dievo paveikslą ir panašumą, gali atsiskleisti tik šio paveikslo ir panašumo prasmėje.

III. VIEŠPATIES PAVEIKSLAS IR PANAŠUMAS

Pradžios knyga

6. Persikelkime į biblinės pradžios kontekstą, kur apreikšta tiesa apie žmogų kaip Dievo paveikslą ir panašumą sudaro pastovų visos krikščioniškosios antropologijos pagrindą[22]. „Dievas sukūrė žmogų, pagal savo paveikslą, jis jį sukūrė pagal Dievo paveikslą, jis sukūrė vyrą ir moterį“ (Pr 1, 27).

Ši glausta ištrauka savyje talpina pagrindines antropologijos tiesas: regimajame pasaulyje, tarp visų rūšių būtybių, žmogus yra viršūnė; žmogaus giminė, kuri prasideda tada, kai vyras ir moteris yra pašaukiami egzistencijai, apvainikuoja visą kūrimo darbą; jie abu, tiek vyras, tiek moteris, vienodu laipsniu yra žmonės, nes abu yra sukurti pagal Dievo paveikslą. Šis paveikslas, šis panašumas su Dievu, kuris yra esminis žmogui, per vyrą ir moterį, kaip sutuoktinius ir tėvus, yra perduodamas palikuonims: „Būkite vaisingi, dauginkitės, pripildykite žemę ir pažabokite ją“ (Pr 1, 28). Kūrėjas patiki žemę žmogaus giminės viešpatavimui, visiems vyrams ir moterims, kurie semiasi kilnumo ir pašaukimo iš savo bendros kilmės.

Pradžios knygoje mes randame ir kitą žmogaus, vyro ir moters, kūrimo aprašymą (žr. 2, 18–25), kuriuo mes pasiremsime vėliau. Tačiau dabar vertėtų patikslinti, jog tiesa apie asmeninį žmogiškosios būtybės charakterį išplaukia iš biblinio aprašymo. Žmogus yra asmuo, o tai vienodai liečia tiek vyrą, tiek moterį, nes abu jie buvo sukurti pagal asmeninio Dievo paveikslą ir panašumą. Žmogų, panašų į Dievą, daro tas faktas, kad priešingai visiems gyviems tvariniams, įskaitant ir būtybes, apdovanotas pojūčiais (animalia), jis yra protinga būtybė (animal rationalc)[23]. Tokios savybės dėka vyras ir moteris gali dominuoti kitų matomo pasaulio tvarinių atžvilgiu (žr. Pr 1, 28).

Antrajame žmogaus kūrimo aprašyme (žr. Pr 2, 18–25) kalba, išreiškianti tiesą apie žmogaus, o ypatingai moters, kūrimą, yra skirtinga; tam tikra prasme ji yra ne tokia aiški, galima būtų pasakyti, kad ji turi greičiau aprašomąjį bei metaforišką pobūdį, labiau artimą žinomų tos epochos mitų kalbai. Vis dėlto tarp šių dviejų tekstų nėra jokio esminio prieštaravimo. Pradžios knygos tekstas 2, 18–25 padeda geriau suprasti tai, ką mes randame Pradžios knygos glaustoje ištraukoje 1, 27–28, ir tuo pat metu, jei pirmasis skaitomas ryšium su antruoju, tai pastarasis padeda dar giliau suprasti jame glūdinčią pagrindinę tiesą apie žmogų, sukurtą pagal Dievo paveikslą ir panašumą kaip vyras ir moteris.

Pradžios knygos aprašyme 2, 18–25, moteris yra sukurta Dievo iš vyro šonkaulio, ir kaip kitas aš, kaip pašnekovas ji stovi šalia vyro, kuris jį supančių gyvų tvarinių pasaulyje jaučiasi vienišas ir nė viename iš jų neranda sau tinkamos pagalbos. Moteris, tokiu būdu pašaukta gyvenimui, tučtuojau yra pripažįstama vyro kaip „kūnas iš jo kūno, ir kaulai iš jo kaulų“ (Pr 2, 23), ir kaip tik dėl to ji vadinama moterimi. Biblinėje kalboje šis pavadinimas pažymi esminį tapatumą vyro atžvilgiu – ishishsha – ko šiuolaikinės kalbos, deja, apskritai nesugeba išreikšti. „Toji vadinsis moterimi (ishsha), nes buvo ištraukta iš vyro (ish)“ (Pr 2, 23).

Biblinis tekstas teikia pakankamą pamatą tam, kad būtų pripažinta esminė vyro ir moters lygybė žmogiškumo požiūriu[24]. Nuo pat pradžios jie abu, skirtingai nuo kitų juos supančių gyvų pasaulio būtybių, yra asmenys. Moteris yra kitas aš jų bendrame žmogiškume. Pačioje pradžioje jie pasirodo kaip dviejų vienybė, o tai reiškia, kad praėjo pirmapradė vienatvė, kurioje vyras nerado sau tinkamos pagalbos (Pr 2, 20). Argi čia kalbama vien tik apie paramą veikti ar pažaboti žemę (žr. Pr 1, 28)? Savaime aišku, kad kalbama apie gyvenimo draugę, su kuria vyras gali susijungti kaip su savo žmona ir tapti su ja vienu kūnu, tam tikslui atsižadant net savo tėvo ir motinos (žr. Pr 2, 24). Vadinasi, biblinis aprašymas vyro ir moters kūrimo kontekste kalba apie santuokos įtvirtinimą per Dievą, kaip apie būtiną sąlygą gyvenimo perdavimo naujoms žmonių kartoms, kurioms santuoką ir santuokinę meilę išgyventi paliepė pati prigimtis: „Būkite vaisingi, dauginkitės, pripildykite žemę ir pažabokite ją“ (Pr 1, 28).

Asmuo — Bendrystė — Dovana

7. Mintyse gilindamiesi į Pradžios knygos aprašymo 2, 18–25 visumą ir ją aiškindami tiesos apie Dievo paveikslą ir panašumą šviesoje (žr. Pr 1, 26–27), mes galime dar visapusiškiau suprasti, iš ko susideda asmeninis žmogiškosios būtybės charakteris, kurio dėka jie abu, vyras ir moteris, yra panašūs į Dievą.

Iš tiesų, kiekvienas žmogus yra panašus į Dievą kaip protinga ir laisva būtybė, sugebanti pažinti Dievą ir Jį mylėti. Mes taipogi manome, kad vyras negali būti vienas (žr. Pr 2, 18); jis gali egzistuoti tik kaip dviejų vienybė, vadinasi, tik santykyje su kitu žmogiškuoju asmeniu. Čia kalbama apie abipusišką ryšį, apie vyro ryšį moters atžvilgiu, o moters – vyro atžvilgiu. Buvimas asmeniu pagal Dievo paveikslą ir panašumą apima ir egzistavimą ryšyje ir santykyje su kitu aš. Tai vienintelio ir triasmenio Dievo galutinio apsireiškimo ženklas: gyvoji vienybė Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios bendrystėje.

Biblijos pradžioje tai tiesiogiai dar nepasakoma. Visas Senasis Testamentas yra tiesos apie Dievo sąjungą ir vienybę atskleidimas. Naujasis Testamentas įves į šią pagrindinę apie Dievą neaprėpiamos Dievo intymaus gyvenimo paslapties apreiškimą. Dievas, kuris pasirodė žmonėms per Kristų, yra vienybė Trejybėje, Jis yra vienybė bendrystėje. Tokiu būdu, nauja šviesa nušvito Dievo paveikslas ir panašumas žmoguje, apie kurį kalba Pradžios knyga. Tas faktas, kad žmogus, sukurtas kaip vyras ir moteris pagal Dievo paveikslą, ne vien tik reiškia, kad kiekvienas iš jų individualiai yra panašus į Dievą kaip protinga ir laisva būtybė. Jis taipogi reiškia, kad vyras ir moteris, sukurti kaip dviejų vienybė jų bendrame žmogiškume, yra pašaukti gyventi meilės bendrystėje, ir tokiu būdu atspindėti pasaulyje tą meilės bendrystę, kuri yra Dieve ir per kurią visi trys Asmenys mylisi intymioje vienintelio dieviškojo gyvenimo paslaptyje. Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, kaip vienintelis Dievas pagal dievybės vienybę, egzistuoja kaip Asmenys per neaprėpiamus dieviškuosius ryšius. Tik tokiu būdu tampa suprantama tiesa, pagal kurią Dievas pats savimi yra meilė (žr. 1 Jn 4, 16).

Dievo paveikslas ir panašumas žmoguje, sukurtame kaip vyras ir moteris (remiantis spėjama analogija tarp Kūrėjo ir tvarinio), taipogi išreiškia dviejų vienybę jų bendrame žmogiškume. Ši dviejų vienybė, kuri yra tarpasmeninės bendrystės ženklas, parodo, kad į žmogaus kūrimą kartu buvo įrašytas ir tam tikras dieviškosios bendrystės panašumas (communio). Šis panašumas buvo įrašytas kaip abiejų, vyro ir moters, asmeninės būtybės savybė, o taipogi kaip kvietimas ir užduotis. Į Dievo paveikslą ir panašumą, kuriuos žmonių giminė nešioja savyje nuo pradžios, įsišaknija tai, kas sudaro visą žmogiškąjį ethos: Senasis ir Naujasis Testamentas išvystys šį ethos, kuriame aukščiausias yra meilės įsakymas .

Dviejų vienybėje vyras ir moteris nuo pat pradžios yra pašaukti ne tik gyventi vienam šalia kito arba drauge, bet ir gyventi abipusiškai, vienas kitam.

Tai kartu padeda suprasti, ką reiškia pagalba, apie kurią kalba Pradžios knyga 2, 18–25: „Reikia, kad aš suteikčiau jam tinkamą pagalbą“. Biblijos kontekstas sudaro galimybę išgirsti šį žodį tokia prasme, kad moteris privalo padėti vyrui, o tuo pat metu ir vyras turi padėti moteriai, o tai pirmiausia įvyksta dėl jų savybės būti žmogiškuoju asmeniu, kas tam tikru būdu padeda vienam ir kitam nuolatos iš naujo atskleisti ir patvirtinti pilnutinę savo žmogiškumo prasmę. Lengvai suprantama, kad šiame pagrindiniame plane kalbama apie abipusišką pagalbą, apie savitarpio pagalbą. Žmogiškumas reiškia kvietimą į tarpasmeninę bendrystę. Pradžios knygos tekstas 2, 18–25 parodo, jog santuoka yra pirmasis ir, tam tikra prasme, pagrindinis šio kvietimo dydis. Tačiau ne vienintelis. Visa žmogaus istorija žemėje prabėga minėto kvietimo rėmuose. Veikiant principui, pagal kurį kiekvienas gyvena kitam! tarpasmeninėje bendrystėje, galima pamatyti, jog ilgainiui pačiame žmogiškume kurio taip troško Dievas, sėkmingai susilieja tai, kas vyriška ir kas moteriška. Bibliniai tekstai, pradedant Pradžios knyga, suteikia mums galimybę nuolatos atrasti žemę, kurioje įsišaknija tiesa apie žmogų, tvirtą ir neliečiamą žemę tarp sudėtingų žmogaus gyvenimo pasikeitimų.

Ši tiesa tolygiai liečia ir išganymo istoriją. Čia ypatingai reikšmingas yra II Vatikano Susirinkimo tvirtinimas.

Pastoracinės konstitucijos Gaudium et spes skyriuje apie „žmonių bendruomenę“ skaitome: „Kai Viešpats Jėzus meldžia Tėvą, kad „visi būtų viena... kaip ir mes esame viena“ (Jn 17, 21–22) ir atskleidžia horizontus, neprieinamus žmogiškajam protui, Jis leidžia pamatyti panašumą tarp Dievo asmenų vienybės Trejybėje ir Dievo vaikų vienybės tiesoje ir meilėje. Šis palyginimas parodo, jog žmogus – vienintelis žemėje kūrinys, kurio Dievas norėjo dėl jo paties, gali save visiškai surasti tiktai nuoširdžiai pats save atiduodamas kitam“[26].

Taip išsireikšdamas šis Susirinkimo tekstas apibendrintai pateikia tiesos apie vyrą ir moterį sistemą (tiesos, kuri jau išryškėja pirmuosiuose Pradžios knygos skyriuose), kaip struktūrą, talpinančią savyje biblinę ir krikščioniškąją antropologiją. Žmogus – vyras ir moteris – yra vienintelė būtybė tarp regimojo pasaulio tvarinių, kurio Dievas Kūrėjas norėjo dėl jo paties; tai asmuo. Būti asmeniu, reiškia siekti savęs įgyvendinimo (Susirinkimo tekstas sako „save visiškai surasti“), kurį galima pasiekti tik „nuoširdžiai pats save atiduodant kitam“. Tokios asmens interpretacijos pavyzdys yra pats Dievas kaip Trejybė ir Asmenų bendrystė. Pasakymas, kad žmogus yra sukurtas pagal šį Dievo paveikslą ir panašumą, reiškia, kad žmogus yra pašauktas gyventi ir aukotis kitam.

Tai būdinga visiems žmonėms, moterims ir vyrams, kurie vykdo tai, remiantis savybėmis, būdingomis kiekvienai ir kiekvienam. Dabartinio apmąstymo apie moters kilnumą ir pašaukimą rėmuose, ši tiesa apie žmogiškąją būtybę sudaro būtiną išeities tašką. Jau Pradžios knyga, kaip pirmąjį apmatą, leidžia pajusti šį sužieduotinį ryšio tarp asmenų charakterį, ir kaip tik šiuose rėmuose vėliau plėtosis tiesa apie motinystę ir nekaltybę, kaip apie du ypatingus moters pašaukimo dydžius dieviškojo Apreiškimo šviesoje. Šie du dydžiai pasieks aukščiausiąją biblinę išraišką, atėjus laiko pilnatvei (žr. Gal 4, 4), Nazareto moters, Švenčiausios Mergelės–Motinos paveiksle.

Biblinės kalbos antropomorfizmas

8. Žmogaus kaip Dievo paveikslo ir panašumo pristatymas Šventojo Rašto pradžioje įgauna ir kitą reikšmę. Tai svarbiausias dalykas, norint suprasti biblinį Apreiškimą kaip tai, ką Dievas sako apie save patį. Kalbėdamas apie save „per pranašus kaip per Sūnų“ (Žyd 1, 12), kuris tapo žmogumi, Dievas vartoja žmogaus kalbą, Jis naudoja sąvokas ir posakius, būdingus žmogui. Jeigu tokia kalbėjimo maniera yra charakterizuojama tam tikru antropomorfizmu, tai yra pagrindo tvirtinti, jog žmogus yra panašus į Dievą, sukurtas pagal Jo paveikslą ir panašumą. Tada ir pats Dievas tam tikru laipsniu yra panašus į žmogų, ir kaip tik tokio panašumo dėka Jis gali būti pažįstamas žmonėms. Tuo pat metu Biblijos kalba yra pakankamai aiški, kad atskleistų panašumo bei analogijos ribas. Iš tikrųjų, biblinis apreiškimas teigia, kad jei šis žmogaus panašumas su Dievu yra tikras, tai dar iš esmės realesnis yra nepanašumas[27], kuris atskiria nuo Kūrėjo visus kūrinius. Galų gale žmogui, sukurtam pagal Dievo panašumą, Dievas nenustoja būti tuo, „kuris gyvena neprieinamoje šviesoje“ (1 Tim 6, 16): tai yra iš esmės Skirtingas, Visai Kitoks.

Vertėtų atsižvelgti į pastabą apie analogijos ribas, t.y. žmogaus panašumo su Dievu biblinėje kalboje ribas, netgi tada, kai įvairiose Šventojo Rašto ištraukose (ypač Senajame Testamente), mes aptinkame palyginimų, priskiriančių Dievui vyriškas arba moteriškas savybes. Jose mes galime įžvelgti netiesioginį patvirtinimą tiesos, pagal kurią vyras ir moteris abu buvo sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Jeigu egzistuoja Kūrėjo panašumas su kūriniais, tai savaime suprantama, kodėl Biblija savo ruožtu pavartojo išsireiškimus, priskiriančius jam tiek vyriškas, tiek moteriškas savybes.

Pacituokime čia keletą ištraukų pranašui Izaijui: „Sionas pasakė: „Viešpats išsižadėjo manęs; Viešpats mane užmiršo“. Argi moteris užmiršta savo kūdikį, argi ji negailestinga savo sūnui įsčiose? Netgi, jei moteris tave užmirš, aš tavęs neužmiršiu“ (49, 14–15). Be to: „Kaip motina guodžia savo kūdikį, aš taip pat jus guosiu, Jeruzalėje jūs būsite paguosti“ (Iz 66, 13).

Psalmėse Dievas taipogi palyginamas su dėmesinga motina: „Mano dvasia yra manyje kaip vaikas, kaip kūdikis prie savo motinos. Lauk Viešpaties, Izraeli“ (Ps 131, 2–3). Daugelis ištraukų byloja apie Dievo meilę, dėmesingą savo tautai, tarsi panašią į motinos meilę: taigi, kaip motina Dievas nešiojo žmoniją, o ypatingai savo išrinktąją tautą, savo įsčiose, Jis ją pagimdė skausme, ją maitino ir guodė (žr. Iz 42, 14; 46, 3–4). Daugelyje ištraukų Dievo meilė yra pateikiama kaip vyriška vyro ir tėvo (žr. Os 11, 1 –4; Jer 3, 4–19) meilė, bet kartais ir kaip moteriška motinos meilė.

Tokia biblinės kalbos savybė, jos antropomorfinė maniera kalbant apie Dievą, taipogi netiesiogiai atskleidžia amžinosios kartos, dalyvaujančios intymiame Dievo gyvenime, paslaptį. Tačiau toji karta neturi savyje jokios vyriškos ar moteriškos ypatybės. Ji yra išvis dieviškosios prigimties. Pačiu tobuliausiu būdu ji yra dvasinė, nes „Dievas yra dvasia“ (Jn 4, 24), ir ji neturi jokios savybės, būdingos kūnui – nei moteriškos, nei vyriškos. Vadinasi, ir tėvystė Dieve yra pilnutinai dieviška, laisva nuo kūniško vyriško charakterio, būdingo žmogiškajai tėvystei. Šia prasme Senasis Testamentas kalbėjo apie Dievą kaip apie Tėvą, ir kreipėsi į Jį tarsi į Tėvą. Jėzus Kristus, kuris šią tiesą, kaip krikščioniškosios maldos normą, pastatė pačiame Evangelijos centre ir kreipėsi į Dievą, Jį šaukdamas „Aba, Tėve“ (Mk 14, 36), kaip vienintelis ir vienaesmis Sūnus parodė tėvystę suprakūniška, antžmogiška ir tikriausia dieviškąja prasme.

Jis kalbėjo kaip Sūnus, susijęs su savo Tėvu amžinąja dieviškosios kartos paslaptimi, ir Jis darė tai kartu būdamas tikrai žmogišku Švenčiausios Mergelės–Motinos Sūnumi.

Jeigu amžinajai Dievo Žodžio kartai negalima priskirti žmogiškųjų savybių, ir jei dieviškoji tėvystė neturi vyriškųjų savybių, fizine žodžio prasme, priešingai, reikia ieškoti Dieve absoliutaus visos kartos modelio žmogiškųjų būtybių pasaulyje.

Atrodo, apie tai mes skaitome Laiške Efeziečiams: „Dėl to aš klaupiuosi prieš Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą“ (3, 14–15). Kiekviena karta kūrinių srityje įgyja savo pirmąjį modelį kartoje, esančioje Dieve, ir visiškai dievišku, t.y. dvasiniu, būdu. Kiekviena karta sukurtame pasaulyje prilygsta šiam absoliučiam, nesukurtam modeliui. Štai kodėl visa tai, kas žmogaus gimdyme yra būdinga vyrui, ir kas būdinga moteriai – žmogiškoji tėvystė ir motinystė – nešioja savyje panašumą, t.y. analogiją su dieviškąja karta ir tėvyste, kuri Dieve yra visiškai skirtinga, iš esmės dvasiška ir dieviška. Žmonėse, priešingai, gimdymas yra dviejų vienybės savybė: jie abu, tiek vyras, tiek moteris, gimdo.

IV. IEVA – MARIJA

„Pradžia ir nuodėmė“

9. Dievas sukūrė žmogų šventą, tačiau žmogus, piktojo gundomas, nuo istorijos pradžios piktam panaudojęs savo laisvę, sukilo prieš Dievą, trokšdamas pasiekti savo tikslą šalia Dievo“[28]. Šiais žodžiais, paskutiniojo Susirinkimo mokymas primena atskleistą doktriną apie nuodėmę, o ypatingai apie pirmąją nuodėmę, būtent, apie gimtąją nuodėmę. Biblinė pradžia, t.y. paties pasaulio ir žmogaus kūrimas jame, kartu apima ir tiesą apie tą nuodėmę, kuri gali būti vadinama žmogaus atsiradimo žemėje nuodėme. Netgi jei tai, kas parašyta Pradžios knygoje, yra išreikšta simbolinio atpasakojimo forma, ir yra žmogaus, kaip vyriškos ir moteriškos būtybės (žr. Pr 2, 18–25), kūrimo aprašymo atvejis, visa tai tuo pat metu atskleidžia ir tai, ką galima būtų pavadinti nuodėmės paslaptimi, o dar visapusiškiau, blogio paslaptimi, kuri egzistuoja Dievo sukurtame pasaulyje.

Neįmanoma suprasti nuodėmės paslapties, nesiremiant visa tiesa apie Dievo paveikslą ir panašumą, kuri sudaro biblinės antropologijos pagrindą. Ši tiesa atskleidžia žmogaus, kaip ypatingos dovanos iš Kūrėjo pusės, kūrimą, dovanos, kuri išlaiko savyje ne tik žmogiškosios būtybės, vyro ir moters, esminio kilnumo pagrindą ir šaltinį sukurtame pasaulyje, bet ir kvietimo abiems dalyvauti paties Dievo intymiame gyvenime pradžią. Apreiškimo šviesoje kūrimas tuo pat metu reiškia ir išganymo istorijos pradžią. Kaip tik tokioje pradžioje nuodėmė įsirašo ir įgauna savo formą kaip prieštaravimas ir neigimas.

Paradoksaliai galima pasakyti, jog nuodėmė, pateikta Pradžios knygoje (3 skyrius), yra tiesos, liečiančios Dievo paveikslą ir panašumą žmoguje, patvirtinimas, jei toji tiesa reiškia laisvę, t.y. laisvą valią, kuria žmogus gali pasinaudoti ieškodamas gėrio, ir kuria jis taipogi gali piktnaudžiauti, ieškodamas blogio prieš Dievo valią.

Tačiau giliąja savo prasme nuodėmė yra neigimas to, kas yra Dievas, kaip Kūrėjas, žmogaus atžvilgiu, ir to, ko Dievas trokšta žmogui nuo pat pradžios ir visiems laikams. Kurdamas vyrą ir moterį pagal savo paveikslą ir panašumą, Dievas troško jiems gėrio pilnatvės bei antgamtinės laimės, kuri išplaukia iš dalyvavimo pačiame Jo gyvenime. Darydamas nuodėmę, žmogus atstumia šią dovaną, ir tučtuojau pats nori tapti „panašiu į Dievą, kuris pažįsta gėrį ir blogį“ (Pr 3, 5), t.y. tapti tuo, kuris apsprendžia gėrį ir blogį nepriklausomai nuo Dievo, savo Kūrėjo. Nuo pat savo kilmės nuodėmė turi savo žmogiškąjį dydį, savo vidinį matą žmogaus laisvoje valioje, ir tuo pat metu ji išlaiko savyje tam tikrą šėtonišką[29] savybę, kaip tai aiškiai nusako Pradžios knyga (3, 1–5). Nuodėmė iššaukia atitrūkimą nuo pirmapradės vienybės, kuria žmogus naudojosi pradinio teisingumo būklėje, nuo sąjungos su Dievu, vienybės šaltiniu jo asmeninio aš viduje, vyro ir moters savitarpio santykiuose (communio personarum), ir galiausiai išorinio pasaulio, gamtos atžvilgiu

Biblinis gimtosios nuodėmės aprašymas Pradžios knygoje (3 skyrius) tam tikru būdu paskirstė vaidmenis, kuriuos atliko moteris ir vyras. Truputį vėliau, kai kurios Biblijos ištraukos pasirems tuo, pavyzdžiui, šventojo Pauliaus Laiške Timotiejui: „Juk pirmas buvo sutvertas Adomas, o paskui – Ieva. Be to, Adomas nesidavė suvedžiojamas, o moteris – buvo apgauta ir nupuolė“ (1 Tim 2, 13–14).

Bet nekyla jokios abejonės, kad, nežiūrint į tokį vaidmenų paskirstymą bibliniame aprašyme, pirmoji nuodėmė yra nuodėme žmogiškosios būtybės, Dievo sukurtos kaip vyras ir moteris. Tai kartu yra ir pirmųjų tėvų nuodėmė, su kuria yra susijęs jos paveldimas charakteris. Šiuo požiūriu mes ją vadiname gimtąja nuodėme.

Kaip jau buvo minėta, šios nuodėmės negalima adekvačiai suprasti, nesiremiant žmogaus, vyro ir moters, kūrimo pagal Dievo paveikslą ir panašumą paslaptimi. Egzistuojant tokiam santykiui, galima apčiuopti ir nepanašumo su Dievu paslaptį, nepanašumą, kuris yra nuodėmė ir pasireiškia blogyje,veikiančiame pasaulio istorijoje, t.y. nepanašumą su Dievu, kuris „tik vienas yra tikrai geras“ (Mt 19, 17), ir kuris yra gėrio pilnatvė. Jeigu šis nuodėmės nepanašumas su Dievu, pačia Šventenybe, klastoja panašumą laisvės ir laisvos valios srityje, tai galima pasakyti, jog tik dėl to nuodėmėje esantis nepanašumas yra dar dramatiškesnis ir skausmingesnis.

Taipogi reikia pripažinti, kad čia Dievas kaip Kūrėjas ir Tėvas yra nuskriaudžiamas, Jis įžeidžiamas ir, suprantama, įžeidžiamas į pačią širdį tos dovanos, kuri įeina į amžinąjį Dievo sumanymą žmogaus atžvilgiu.

Tačiau tuo pat metu žmogus – vyras ir moteris – taip pat yra pakirstas nuodėmės, kurios autorius jis yra, blogio. Biblinis Pradžios knygos tekstas (3 skyrius) atskleidžia tai žodžiais, kurie aiškiai nusako naują žmogaus situaciją sukurtame pasaulyje. Jis leidžia įžvelgti perspektyvą triūso, kurio pagalba žmogus apsirūpins sau pragyvenimą (žr. Pr 3, 17–19), o taipogi didelių kančių, kuriose moteris gimdys vaikus (žr. Pr 3, 16), perspektyvą. O visa tai yra paženklinta mirties, kuri nurodo žmogaus gyvenimo žemėje baigtį, neišvengiamumu. Tokiu būdu žmogus, kuris yra dulkė, „grįš į žemę, iš kur jis atsirado“: „Dulkė esi ir į dulkę pavirsi“ (Pr3, 19).

Šie žodžiai pasitvirtina iš kartos į kartą. Tačiau jie nereiškia, kad Dievo paveikslas ir panašumas žmoguje, moteryje ir vyre, buvo sugriauti nuodėmės; jie reiškia, kad Dievo paveikslas ir panašumas buvo aptemdytas[30] ir tam tikra prasme sumažėjęs. Iš tiesų, nuodėmė nuskurdino žmogų, ką primena ir II Vatikano Susirinkimas[31].

Jeigu jau žmogus savo asmens prigimtimi yra Dievo paveikslas ir panašumas, tai jo didingumas ir kilnumas išsiskleidžia tik sąjungoje su Dievu, vienybėje su Juo, ieškojime pagrindinės vienybės, kuri priklauso vidinei pačios kūrimo paslapties logikai. Toji vienybė atitinka gilią tiesą apie visus kūrinius, apdovanotus protu, o ypatingai tiesą apie žmogų, kurs vienintelis tarp matomo pasaulio tvarinių nuo pat pradžios buvo išaukštintas dėka pasirinkimo, Dievo atlikto Jėzuje nuo neatmenamų laikų: „Mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą..., iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais“ (Ef 1, 4–6).

Biblijos mokymo visuma mums duoda galimybę tvirtinti, kad lemtis liečia visus žmogiškuosius asmenis, vyrus ir moteris, kiekvieną vyrą ir moterį be išimties.

„Jis tave valdys“

10. Biblinis Pradžios knygos aprašymas aiškiai apibrėžia žmogaus nuodėmės pasekmes ir kartu parodo pusiausvyros stoką pradiniuose vyro ir moters santykiuose, kurie atitiko asmens kilnumą, kurį turėjo kiekvienas iš jų. Žmogus, vyras ar moteris, yra asmuo, o taigi ir „vienintelis žemėje kūrinys, kurio Dievas norėjo dėl jo paties“ ir tuo pat metu tasai kūrinys, visiškai vienas „gali save visiškai surasti tiktai nuoširdžiai pats save atiduodamas kitam“[32].

Kaip tik ten ir gimsta bendrystės ryšys, kuriame įgauna savo išraišką dviejų vienybė ir asmeninis vyro ir moters kilnumas. Vadinasi, kai mes skaitome bibliniame aprašyme žodžius, adresuotus moteriai: „Geismas suves tave su vyru, ir jis tave valdys“ (Pr 3, 16), mes pastebime atotrūkį ir nuolatinę grėsmę, kurie leidžia kaip tik šią dviejų vienybę, kuri atitinka Dievo paveikslo ir panašumo kiekviename iš jų, kilnumą. Bet ši grėsmė atrodo pavojingesnė moteriai. Iš tiesų, į egzistenciją, kuri yra paties savęs atidavimas ir gyvenimas kitam, prasiskverbia valdymo faktas: „Jis tave valdys“. Šis valdymas parodo pagrindinės lygybės, kurią turi vyras ir moteris dviejų vienybėje, stabilumo pažeidimą ir praradimą, o tai ypatingai moters nenaudai, nes tik vienintelė lygybė, kylanti iš dviejų, kaip asmenų, kilnumo gali suteikti tarpusavio santykiams autentiško communio personarum charakterį. Jeigu šios lygybės, kuri kartu yra dovana ir teisė, kylanti iš paties Dievo Kūrėjo, pažeidimas išlaiko savyje elementą, nepalankų moteriai, tai faktiškai jis kartu menkina ir tikrąjį žmogaus kilnumą. Čia mes paliečiame nepaprastai opią vietą ethos srityje, nuo pat pradžios Kūrėjo įrašytą į patį dviejų kūrimo pagal savo paveikslą ir panašumą įvykį.

Toks Pradžios knygos tvirtinimas (3, 16) turi didžiulę ir reikšmingą svarbą. Jis apima savyje ir vyro bei moters savitarpio santykį santuokoje. Kalbama apie troškimą, atsiradusį santuokinės meilės rėmuose, kuri padaro taip, kad paties savęs atidavimas kitiems iš moters pusės laukia savo išbaigtumo per analogišką atsidavimą iš jos vyro pusės. Tik remiantis šiuo principu, abu, o ypatingai moteris, gali pasiekti tikrąją dviejų vienybę, atitinkančią asmens kilnumą. Santuokinė vienybė reikalauja, kad būtų gerbiama ir tobulinama tikroji dviejų sutuoktinių asmenybė. Moteris negali tapti vyro viešpatavimo ir valdymo objektu. Bet biblinio teksto žodžiai tiesiogiai liečia gimtąją nuodėmę ir jos pastovias pasekmes vyrui ir moteriai. Juos slegia paveldimas kaltumas; jie nuolat nešioja savyje nuodėmes priežastį, t.y. tendenciją iškraipyti moralinę tvarką, kuri atitinka žmogaus kaip asmens racionalią prigimtį ir kilnumą. Ši tendencija yra išreikšta trejopu geidulingumu, kurį Apaštalo tekstas aprašo kaip kūno, akių ir turtų geismą (žr. 1 Jn 2, 16). Aukščiau pacituoti Pradžios knygos žodžiai (3, 16) parodo, kokiu būdu šis trejopas geidulys, ši nuodėmės priežastis slėgs vyro ir moters savitarpio santykius.

Tie patys žodžiai tiesiogiai remiasi santuoka, bet netiesiogine prasme jie liečia įvairias gyvenimo sritis, situacijas, kuriose moteris yra skriaudžiama arba tampa diskriminacijos objektu vien dėl to, kad ji yra moteris.

Apreikšta tiesa apie žmogaus, kaip vyriškos ir moteriškos būtybės, kūrimą sudaro pagrindinį argumentą visose situacijose, kurios, būdamos objektyviai kenksmingos, t.y. neteisingos, išlaiko ir išreiškia nuodėmės palikimą, kurį visos žmogiškosios būtybės nešiojasi savyje.

Šventojo Rašto knygos įvairiose vietose patvirtina veiksmingą tokių situacijų egzistavimą, ir tuo pat metu jos skelbia būtinybę atsiversti, tai reiškia apsivalyti nuo blogio ir išsivaduoti iš nuodėmės, iš visko, kas kitą įžeidžia, menkina žmogų – ne tik įžeidžiamąjį, bet ir įžeidėją. Toks Dievo apreikšto Žodžio nekintamas kreipimasis. Tokiu būdu iki galo yra išreikštas biblinis ethos[33].

Mūsų dienomis klausimas, liečiantis moterų teises, įgavo naują reikšmę plačiame žmogaus asmens teisių kontekste. Biblinis ir evangelinis kreipimasis, nušviesdamas programą, kuri buvo įvairiais būdais skelbiama ir primenama, saugo tiesą apie dviejų vienybę, t.y. apie kilnumą ir pašaukimą, kylančius iš asmeninio specifinio vyro ir moters skirtingumo ir savitumo.

Štai kodėl, netgi teisingas moters priešinimasis tam, ką išreiškia bibliniai žodžiai „jis tave valdys“ (Pr 3, 16), jokia dingstimi negali vesti prie moterų suvyriškėjimo. Moteris, išsivadavimo nuo vyro viešpatavimo tikslu, negali pasisavinti vyriškų savybių savo asmeninio moteriško savitumo nenaudai. Egzistuoja pagrįsta baimė, kad taip veikdama moteris ne išsiskleis, bet, priešingai, sugebės tik iškreipti ir prarasti tai, kas sudaro jos esminį turtingumą. Kalbama apie didžiulį turtą. Bibliniame aprašyme pirmojo žmogaus sušukimas, pamačius sukurtą moterį, yra susižavėjimo ir didelio džiaugsmo šūksnis, kuris perėjo visą žmogaus žemėje istoriją.

Asmeniniai moteriškumo resursai, žinoma, nėra mažesni už vyriškuosius, jie tik skirtingi. Moteris, beje, kaip ir vyras, privalo stebėti savo asmeninį išsiskleidimą, savo kilnumą ir pašaukimą, veikiant minėtiems ištekliams, ir remiantis savo moteriškumo turtais, kuriuos ji gavo kūrimo dieną, ir kuriuos ji paveldi kaip jai būdingą Dievo paveikslo ir panašumo išraišką.

Tik tokiu požiūriu remiantis galima įveikti ir nuodėmės paveldėjimą, kuris išreikštas Biblijos žodžiais: „Geismas suves tave su vyru, ir jis tave valdys“. Šio blogo paveldėjimo išvengimas iš kartos į kartą yra kiekvienos žmogiškosios būtybės, tiek vyro, tiek moters, pareiga. Iš tiesų, visais atvejais, kada vyras yra atsakingas už tai, kas įžeidžia asmeninį kilnumą ir moters pašaukimą, jis veikia prieš savo paties asmeninį kilnumą ir pašaukimą.

Protoevangelija

11. Pradžios knyga liudija apie nuodėmę, kuri yra žmogaus pradžios blogis su visomis savo pasekmėmis, kurios nuo to laiko slegia visą žmogaus giminę, o tuo pat metu ji (Pradžios knyga – V. D.) išlaiko savyje pirmąjį pergalės prieš blogį ir nuodėmę skelbimą. Viso to įrodymas yra žodžiai, kuriuos mes skaitome Pradžios knygoje (3, 15), ir kurie paprastai vadinami protoevangelija: „Aš įvesiu priešingumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo ir jos palikuonių, jie sutraiškys tau galvą“. Reikšminga yra tai, kad atpirkėjo, pasaulio išganytojo skelbimas, esantis šiuose žodžiuose, liečia moterį. Protoevangelijoje ji yra minima pirmiausia kaip protėvis to, kuris busžmogaus atpirkėjas[34]. Jeigu atpirkimas turi įvykti per kovą prieš blogį, perį priešiškumą tarp moters kilmės ir kilmės to, kuris kaip melo tėvas yra pirmasis nuodėmės autorius žmogaus istorijoje, tai kartu bus ir priešiškumas tarp jo ir moters.

Šiuose žodžiuose atsiveria viso Apreiškimo perspektyva: iš pradžių kaip pasirengimas Evangelijai, vėliau kaip pati Evangelija. Šioje perspektyvoje yra du moters paveikslai: Ieva ir Marija, vadinamos vienu vardu – moteris.

Protoevangelijos žodžiai, perskaityti Naujojo Testamento šviesoje, adekvačiai išreiškia moters misiją išganytojiškoje atpirkėjo kovoje prieš blogio autorių žmogaus istorijoje.

Ievos–Marijos palyginimas nuolat prisimenamas apmąstymuose apie tikėjimo, priimto iš dieviškojo Apreiškimo, išsaugojimą, o tai viena iš temų, kurias dažnai gvildendavo Tėvai, bažnytiniai rašytojai ir teologai[35]. Paprastai tai yra skirtumas, prieštaravimas, išplaukiantis iš šio palyginimo. Ieva, „visų gyvųjų motina“ (Pr 3, 20), yra liudytoja biblinės pradžios, kurioje glūdi tiesa apie žmogaus kūrimą pagal Dievo paveikslą ir panašumą bei tiesa apie gimtąją nuodėmę. Marija yra naujos pradžios ir naujo kūrimo liudytoja (žr. 2 Kor 5, 17). Dar daugiau, Ji kaip pirmoji atpirktoji išganymo istorijoje, yra naujas kūrinys: Ji yra malonės pilnoji. Sunku suprasti, kodėl protoevangelijos žodžiai taip ryškiai iškelia moterį, jeigu nepripažįsta, kad kaip tik joje naujoji ir galutinė Dievo Sandora su žmonija, Sandora atpirkėjiškame Kristaus kraujyje įgauna savo pradžią. Ji prasideda moterimi, konkrečia moterimi Angelo Apreiškimo metu Nazarete.

Tai absoliutus Evangelijos naujoviškumas: kitomis Senojo Testamento aplinkybėmis, kad įsiterptų į savo Tautos istoriją, Dievas kreipėsi į moteris kaip Samuelio motiną ir Samsono motiną; bet baigdamas savo Sandorą su žmonija, Jis kreipėsi tiktai į vyrus: Nojų, Abraomą, Mozę. Naujosios Sandoros, kuri turi būti amžina ir neatšaukiama, pradžioje stovi moteris, Švenčiausioji Nazareto Mergelė. Tai yra ženklas, parodantis, jog Jėzuje Kristuje „nebėra nei vyro, nei moters“ (Gal 3, 28). Jame abipusis prieštaravimas tarp vyro ir moters, kaip gimtosios nuodėmės palikimas, yra iš esmės įveiktas. „Visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ – rašys Apaštalas (Gal 3, 28).

Šie žodžiai remiasi pirmaprade dviejų vienybe, kuri yra susijusi su žmogiškosios būtybės, vyro ir moters, kūrimu pagal Dievo paveikslą ir panašumą, pagal visiškai tobulos Asmenų bendrystės pavyzdį, koks yra pats Dievas. Pauliaus išsireiškimas tvirtina, kad žmogaus Atpirkimo paslaptis Jėzuje Kristuje, Marijos Sūnuje, sukaupia ir atnaujina visa tai, kas kūrimo paslaptyje atitiko amžinąjį Dievo Kūrėjo planą. Štai kodėl žmogaus, kaip vyro ir moters, kūrimo dieną „Dievas pamato visa, ką buvo sutvėręs: tai buvo labai gera“ (Pr 1, 31). Atpirkimas tam tikra prasme iš pačių šaknų atstatė gėrį, kurį iš esmės nuskurdino nuodėmė ir jos palikimas žmogaus istorijoje.

Protoevangelijos moteris yra įrašyta į Atpirkimo perspektyvą. Ievos ir Marijos palyginimas gali būti suprantamas ir ta prasme, kad Marija prisiima pati sau ir padaro sava moters paslaptį, kurios pradžia yra Ieva – „visų gyvųjų motina“ (Pr 3, 20): visų pirma Ji prisiima ją ir padaro sava Kristaus, „naujojo ir paskutiniojo Adomo“ (žr. 1 Kor 15, 45), kuris priėmė savo asmenyje pirmojo Adomo prigimtį, paslapties viduje. Naujosios Sandoros prigimtis glūdi tame, kad Dievo Sūnus, vienaesmis amžinajam Tėvui, tampa žmogumi: Jis priima žmogiškumą Žodžio dieviškojo Asmens vienybėje. Tas, kuris atperka, tuo pat metu yra tikras žmogus. Pasaulio Atpirkimo paslaptis spėja, kad Dievas Sūnus priėmė žmogiškumą kaip Adomo palikimą , ir tapo panašus į jį ir į visus žmones viskuo, „tačiau buvo nenusidėjęs“ (Žyd 4, 15). Tokiu būdu, Jis, kaip moko II Vatikano Susirinkimas, rodo žmogui, koks privalo būti žmogus ir koks jo aukščiausias pašaukimas[36]. Tam tikra prasme Jis padėjo iš naujo atskleisti „kas yra žmogus“ (Ps 8, 5).

Visose kartose tikėjimo ir krikščioniškojo apmąstymo apie tikėjimą tradicijoje Adomo ir Kristaus palyginimas visada eina lygiagrečiai su Ievos ir Marijos palyginimu. Jeigu Marija yra taipogi apibūdinta kaip naujoji Ieva, tada kokia gali būti tokios analogijos reikšmė? Ji, žinoma, yra daugiapusė. Ypatingai reikia sustoti ties tuo požiūriu, kuris įžvelgia Marijoje pilnutinį apsireiškimą viso to, kas glūdi bibliniame žodyje moteris, t.y. apsireiškimą, atitinkantį Atpirkimo paslaptį.

Marija tam tikra prasme peržengia ribas, apie kurias kalba Pradžios knyga (3, 16), ir grįžta į pradžią, kur yra moteris tokia, kokios buvo norima kūrime ir amžinajame Dievo sumanyme, Švenčiausios Trejybės gelmėse. Marija yra moters, visų ir kiekvienos moters kilnumo ir pašaukimo nauja pradžia[37].

Svarbiausias dalykas viso to supratimui ypatingai slypi žodžiuose, kuriuos evangelistas įdėjo į Marijos lūpas po Angelo Apreiškimo, apsilankymo pas Elzbietą metu: „Didžių dalykų padarė man Visagalis“ (Lk 1, 49). Šie žodžiai, žinoma, liečia prasidėjimą Jos Sūnaus, kuris yra „Aukščiausiojo Sūnus“ (Lk 1, 32), Dievo šventasis; bet tuo pat metu jie gali reikšti ir Jos žmogiškumo, moteriško charakterio atradimą. „Didžių dalykų padarė man Visagalis“: toks yra atradimas visų moteriškumo turtų, asmeninių išteklių, amžinojo moters savitumo, moters, kokios panorėjo Dievas, ir kuri pati savimi yra asmuo ir tuo pat metu save visiškai suranda nuoširdžiai pati save atiduodama kitam.

Šis atradimas žengia koja kojon su aiškiu Dievo teikiamos dovanos ir dosnumo sąmoningumu. Nuo pat pradžios nuodėmė aptemdė šį sąmoningumą, tam tikra prasme ji jį užslopino, kaip apie tai byloja pirmosios pagundos, einančios iš „melo tėvo“ (Pr 3, 1–5), aprašymas. Atėjus laiko pilnatvei, kada žmonijos istorijoje pradeda pildytis Atpirkimo paslaptis, minėtas sąmoningumas su visa savo jėga atsiskleidžia Nazareto biblinės moters žodžiuose. Marijoje Ieva vėl atranda tikrąjį moters, moteriško žmogiškumo kilnumą. Toks atradimas privalo nuolat pasiekti kiekvienos moters širdį ir suteikti jos pašaukimui bei gyvenimui prasmę.

V. JĖZUS KRISTUS

„Jie nusistebėjo, kad jis šnekučiuoja su moterimi“

12. Protoevangelijos žodžiai Pradžios knygoje leidžia mums sugrįžti prie Evangelijos. Žmogaus atpirkimas, paskelbtas joje, čia tampa tikrove Jėzaus Kristaus asmenyje ir misijoje, kur mes kaip tik atrandame tai, ką Atpirkimo tikrovė reiškia moters kilnumui ir pašaukimui. Šis reikšmingumas ypatingai atsiskleidžia Kristaus žodžiuose ir visame Jo elgesyje moterų atžvilgiu, elgesyje, kuris yra labai paprastas, o dėl tokios priežasties ir ypatingas, jei atsižvelgiama į Jo epochą: tai elgesys, apibūdinamas dideliu ir gilumu, ir skaidrumu. Jėzaus misijos Nazarete metu Jo kelyje pasirodo tam tikras moterų skaičius ir Jėzaus susitikimas su kiekviena iš jų iliustruoja šį naują gyvenimą, evangelinį gyvenimą, apie kurį mes jau užsiminėme.

Visuotinai pripažinta, – netgi tų, kurie kritiškai nusistatę krikščioniškojo pavedimo atžvilgiu, – kad Kristus savo amžininkų akivaizdoje tapo tikrojo moters kilnumo ir pašaukimo, kuris įtrauktas į šį kilnumą, užtarėju. Kartais tai sukeldavo sumišimą ir nustebimą, o neretai ir pasipiktinimą: „Jie nusistebėjo, kad jis šnekučiuoja su moterimi“ (Jn 4, 27), nes toks elgesys skyrėsi nuo Jo amžininkų poelgio. Netgi Kristaus mokiniai nusistebėjo. Fariziejus, pas kurį atėjo nusidėjėlė moteris, kad palietų kvapų tepalą prie Jėzaus kojų, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė!“ (Lk 7, 39).

Kristaus žodžiai: „Muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo Karalystę“ (Mt 21, 31) turėjo kurstyti dar didesnį apstulbimą arba dargi sukelti pilniems puikybės klausytojams šventą pasipiktinimų.

Tasai, kuris taip kalbėjo ir veikė, davė suprasti, kad karalystės paslaptys Jam buvo visiškai žinomos. Taipogi Jis pats „žinojo, kas yra žmogaus viduje“ (Jn 2, 25), jo intymioje būtyje, jo širdyje. Jis buvo liudininkas amžinojo Dievo sumanymo žmogiškosios būtybės atžvilgiu, Jo sukurtos kaip vyras ir moteris pagal Jo paveikslą ir panašumą. Jis kartu puikiai suprato nuodėmės pasekmes, šią veikiančią žmogaus širdyje nuodėmingumo paslaptį, kuri kaip kartus vaisius aptemdo jame Dievo paveikslą. Reikšmingas yra tas faktas, kad svarbiame pašnekesy apie santuoką ir jos neišardomumą, Jėzus remiasi pradžia, stovėdamas prieš savo pašnekovus, kurie puikiai žinojo Įstatymą, tai yra prieš raštvedžius. Buvo keliamas klausimas apie vyro teisę „dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną“ (Mt 19, 3); o taipogi apie žmonos teisę, apie jos tikrąją vietą santuokoje, apie jos kilnumą. Pašnekovai manė laikytis Mozės įstatymo, galiojančio Izraelyje: „O kodėl Mozė liepė duoti skyrybų raštą, atleidžiant žmoną?“ (Mt 19, 7). Jėzus atsakė: „Mozė leido jums atleisti žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo“ (Mt 19, 8). Jėzus remiasi pradžia, žmogaus kaip vyro ir moters kūrimu ir Dievo sutvarkymu, kurio pagrindą sudaro tas faktas, kad jie abu buvo sukurti pagal jo paveikslą ir panašumą. Štai kodėl, kai vyras palieka tėvą ir motiną, norėdamas prisiglausti prie žmonos taip, kad du taptų vienu kūnu, Įstatymas, einantis iš paties Dievo, lieka galiojančiu: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6).

Šio ethos principas, nuo pat pradžios įrašytas į kūrimo tikrovę, dabar, priešingai diskriminacinei tradicijai moters atžvilgiu, yra Kristaus patvirtinimas. Minėtoje tradicijoje viešpatavo vyras, pakankamai neatsižvelgdamas į moterį ir kilnumą, kurį kūrimo ethos padarė dviejų asmenų, susijungusių santuokoje, tarpusavio santykių pagrindu. Šis ethos yra primintas ir patvirtintas Kristaus žodžiais: tai Evangelijos ir atpirkimo ethos.

Evangelijos moterys

13. Kada peržvelgiami Evangelijos puslapiai, pro mūsų akis praslenka daugybė moterų, besiskiriančių savo amžiumi ir padėtimi. Mes sutinkame moteris, pakirstas ligos arba fizinių kančių, kaip moteris, „kenčianti nuo ligos dvasios. Ji buvo sutraukta ir visiškai negalėjo išsitiesti“ (Lk 13, 11), kaip Simono uošvė, kuri „gulėjo karščiuodama“ (Mk 1, 30), arba kaip moteris, „serganti kraujoplūdžiu“ (Mk 5, 25–34), kuri negalėjo nieko paliesti, nes buvo manoma, kad žmogus, prisilietęs prie jos, tampa nešvarus. Kiekviena iš jų pasveiko, o paskutinioji, serganti hemorojumi, kuri prisilietė prie Jėzaus apsiausto minioje (Mk 5, 27), buvo Jo išgirta už didelį tikėjimą: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Mk 5, 34). Yra ir Jajiro duktė, kurią Jėzus grąžina gyvenimui, švelniai kreipdamasis į ją: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ (Mk 5, 41). Tai ir našlė iš Najino, kurios vienatinį sūnų atgaivino Jėzus, suteikdamas savo gestui nuoširdžios užuojautos išraišką: Jam „jos pagailo, ir Jis tarė: 'Neverk!'“ (Lk 7, 13). Galiausiai tai ir kanaanietė, moteris, kuri pelnė iš Kristaus pusės ypatingus pagarbos žodžius už savo tikėjimą, nuolankumą ir didžiadvasiškumą, ką sugeba tik vienintelė motinos širdis: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai!“ (Mt 15, 28). Moteris kanaanietė prašė, kad pasveiktų jos duktė.

Kartais Jėzaus sutiktos moterys, gavusios Jo gausių malonių, lydėdavo, kai Jis keliaudavo su savo mokiniais per miestus ir kaimus, skelbdamas Dievo Karalystės Evangeliją; ir „jos jiems pasitarnaudavo savo turtu“. Be to Evangelija dar mini Joaną, Erodo prievaizdo žmoną, Zuzaną ir daugelį kitų moterų (Lk 8, 1–3).

Moterų paveikslai neretai iškildavo parabolėse, kuriomis Jėzus iš Nazareto iliustruodavo tiesą apie Dievo Karalystę, kreipdamasis į savo klausytojus. Tai parabolės apie pamestą drachmą (Lk 15, 8–10), apie raugą (Mt 13, 33), apie protingas ir paikas mergaites (Mt 25, 1–13). Pasakojimas apie našlės obolą yra nepaprastai iškalbingas. Tuomet, kai „turtuoliai deda savo dovanas į aukų skrynią..., vargšė našlė įmeta du smulkius pinigėlius“. Tada Jėzus taria: „Šita neturtinga našlė įmetė daugiau už visus...; ji iš savo neturto įmetė viską, ką turėjo pragyvenimui“ (Lk 21, 1–4). Tokiu būdu Jėzus ją parodo pavyzdžiu visiems, ir Jis ją apgina, nes to laikmečio socialinėje ir juridinėje sistemoje našlės neturėjo visiškai jokios apsaugos (žr.taip pat Lk 18, 1–7).

Visame Jėzaus mokyme, o kartu ir Jo elgesyje neatrandama nieko, kas atspindėtų moters diskriminaciją, įprastą epochai. Priešingai, Jo žodžiai ir veiksmai visada išreiškia pagarbą ir šlovę, priklausančias moteriai.

Sukaustyta moteris yra vadinama Abraomo dukterimi (Lk 13, 16), tuo tarpu kai visoje Biblijoje Abraomo sūnaus titulas suteikiamas tik vyrams. Keliaudamas kryžiaus keliu iki Golgotos, Jėzus pasakys moterims: „Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs...“ (Lk 23, 28). Tokia kalbėjimo apie moteris ir kreipimosi į jas maniera, kaip ir jų gydymo būdas, sudaro aiškų naujoviškumą tuo metu vyraujantiems papročiams.

Visa tai dar aiškiau atsiskleidžia, kai nurodomos tos moterys, į kurias paprastai buvo žiūrima su panieka, kaip į nusidėjėles, ištvirkėles, kaip į svetimaujančias. Pavyzdžiui, tokia kaip Samarietė, kuriai Jėzus taria: Tu jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei“. Ir ji, supratusi, jog Jis žino jos gyvenimo paslaptis, atpažino Jame Mesiją ir nubėgo pranešti apie Jį savo tėvynainiams. Buvęs dialogas prieš šį atpažinimą yra vienas iš pačių gražiausių Evangelijoje (Jn 4, 7–27).

Kita visiems žinoma nusidėjėlė, nepaisydama viešosios nuomonės pasmerkimo, įžengia į fariziejaus namus, kad palaistytų Jėzaus kojas kvapiu tepalu. Pastarasis pasakys apie ją šeimininkui, pasipiktinusiam tokiu gestu: „Jai atleidžiamos jos gausios nuodėmės, nes ji labai pamilo“ (Lk 7, 37–47).

Galiausiai, štai pats išraiškingiausias atvejis: Jėzui atvedama moteris, nutverta svetimaujant. Į įžūlų klausimą: „Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Jėzus atsako: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Šio atsakymo tiesa buvo tokia aiški, kad „jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų“. Jėzus ir moteris liko vieni. „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ – „Niekas, Viešpatie“ – „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8, 3–11).

Minėti epizodai sudaro labai aiškų visumos vaizdą. Kristus yra tasai, kuris „žino, kas yra žmogaus viduje“ (Jn 2, 25), vyro ir moters viduje. Jis žino žmogaus kilnumą, jo vertę Dievo akivaizdoje. Pačiu savo gyvenimu Kristus visiems laikams patvirtina jo svarbą. Visa, ką Jis kalba ir daro, galutinai išsipildo velykinėje Atpirkimo paslaptyje. Jėzaus elgesys su moterimis, sutiktomis Jo kelyje mesijinės veiklos metais, yra amžinojo Dievo sumanymo atspindys, Dievo, kuris, kurdamas kiekvieną iš jų, ją išsirinko ir pamilo Kristuje (Ef 1, 1–5). Štai kodėl kiekviena iš jų yra tasai „vienintelis žemėje kūrinys, kurio Dievas norėjo dėl jo paties“. Tolygiai kiekviena nuo pradžios paveldi asmens, kaip moters, kilnumą. Jėzus iš Nazareto patvirtina šį kilnumą, Jis jį nuolat primena ir atnaujina, Jis padaro jį Evangelijos bei Atpirkimo pavedimo, dėl kurio Jis buvo atsiųstas į pasaulį, sudėtine dalimi. Tokiu būdu į velykinės paslapties dydį reikėtų įtraukti kiekvieną Kristaus žodį arba judesį moterų atžvilgiu. Tuomet viskas gerai suprantama.

Moteris, nutverta svetimaujant

14. Jėzus įžengia į konkrečią istorinę moters situaciją, į situaciją, apsunkintą nuodėmės palikimo. Šis palikimas kaip tik pasireiškia papročiu diskriminuoti moterį vyro naudai, ir ji tuo yra paženklinta. Tokiu požiūriu moters, nutvertos svetimaujant (Jn 8, 3–11), epizodas išlaiko savyje ypatingą išraiškingumą. Galiausiai Jėzus jai tarė: „Daugiau nebenusidėk“, bet pirmiausia Jis pažadina nuodėmės supratimą vyruose, kurie kaltina ją, norėdami užmušti akmenimis, ir tokiu būdu parodo savo gilų sugebėjimą iš tiesų įžvelgti vyrų sąžinę ir poelgius. Jėzus, atrodo, sako kaltintojams: argi ši moteris su visomis savo nuodėmėmis taipogi neatskleidžia ir jūsų asmeninių nusižengimų, jūsų vyriškosios neteisybės, jūsų klaidų?

Čia slypi ir tiesa, kuri vertinga visai žmogaus giminei. Epizodas, kurį aprašo Evangelija pagal Joną, gali atsidurti nesuskaičiuojamose tokio pat tipo aplinkybėse visose istorijos epochose. Moteris paliekama viena, ji su savo nuodėme tampa viešosios nuomonės pasmerkimo objektu, tuo tarpu už jos nuodėmės slepiasi nusidėjėlis vyras, kaltas dėl kito nuodėmės, šios nuodėmės bendrininkas. Tačiau jo nuodėmė nepatraukė dėmesio, ji buvo nutylėta: jis nesijautė atsakingas už kito nuodėmę. Kartais pro pirštus žiūrint į savąją nuodėmę jam netgi pavyksta tapti kaltintoju, ką byloja minėtas epizodas. Kiek kartų moteris beatsiskaitytų už savo nuodėmę (galimas daiktas, kad ir ji kai kuriais atvejais yra kalta dėl vyro nuodėmės, kaip dėl kito nuodėmės), visada už ją moka tik ji viena! Kiek kartų atsisakoma jos motinystės, kada vyras, vaiko tėvas, nenori prisiimti sau atsakomybės? Šalia daugybės vienišų motinų mūsų visuomenėje, vertėtų taipogi pamąstyti apie visas tas, kurios gana dažnai, skatinamos tam tikro spaudimo, netgi iš kaltojo vyro pusės, išsilaisvina nuo kūdikio, jam dar negimus. Jos išsilaisvina, bet kokia gi kaina? Viešoji nuomonė šiandien įvairiais būdais stengiasi išdildyti tokios nuodėmės blogį; bet apskritai, moters sąžinė negali užmiršti, kad ji atėmė kūdikiui gyvybę, kadangi jai nepavyko nugalėti savo tuštybės priimant gyvybę, kuri nuo pat pradžios buvo įrašyta į jos ethos.

Jėzaus elgesys Jono papasakotame epizode 8, 3–11 yra reikšmingas. Tokie momentai, kada pasirodo Jo galybė – tiesos galia – priešais žmogiškąją sąžinę, yra negausūs. Jėzus yra ramus, susikaupęs, susimąstęs. Argi Jo sąžinė tiek čia, tiek pokalbyje su fariziejais (Mt 19, 3–9) nėra visiškai artima pradžios paslapčiai, kada žmogus buvo sukurtas kaip vyras ir moteris, ir moteris buvo patikėta vyrui su savo moteriškais skirtumais ir savo sugebėjimu tapti motina? Vyras taipogi buvo Kūrėjo patikėtas moteriai. Jie abipusiškai buvo patikėti vienas kitam kaip asmenys, sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Tik tokioje tarpusavio dovanoje yra išmatuojama meilė, santuokinė meilė: siekiant nuoširdžiai atiduoti save vienas kitam, reikia, kad kiekvienas iš dviejų jaustųsi atsakingas už šią dovaną. Minėtas meilės matas liečia juos abu, tiek vyrą, tiek moterį, nuo pat pradžios. Po gimtosios nuodėmės priešingos jėgos veikia vyro ir moters širdyje dėl trigubo geidulingumo, nuodėmės šaltinio. Jos veikia pačiose žmogaus gelmėse. Todėl „Pamoksle nuo kalno“ Jėzus pasakys: „Kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5, 28). Žodžiai, kurie tiesiogiai nukreipti į vyrą, atskleidžia tikrąjį jo atsakomybės už moterį gilumą, atsižvelgiant į jos kilnumą, motinystę ir pašaukimą. Bet jie netiesiogiai liečia ir moterį. Kristus davė visa, kas galima, kad tik to meto laiko panaudojimo ir visuomeninių santykių rėmuose moteris galėtų Jo mokyme ir veikimo būde iš naujo atrasti savo asmenybę ir kilnumą. Amžinosios dviejų vienybės pagrindu, šis kilnumas tiesiogiai priklauso nuo pačios moters, kaip visiškai atsakingo subjekto, bet tuo pat metu jis yra duotas kaip pareiga vyrui. Kristus logiškai apeliuoja į vyro atsakomybę. Šiame apmąstyme apie moters kilnumą ir pašaukimą mums šiandien būtina remtis būdu, kuriuo naudojasi Evangelija iškeldama problemą. Moters, beje, kaip ir vyro, kilnumas ir pašaukimas atranda savo amžinąjį šaltinį Dievo širdyje, o istorinėmis žmogaus gyvenimo sąlygomis jie tampriai susiję su dviejų vienybe. Štai kodėl kiekvienas vyras turi apsvarstyti savyje, ar toji, kuri jam patikėta kaip sesuo tame pačiame žmogiškume, būdama jo žmona, netapo jo širdyje svetimavimo objektu; ar toji, kuri įvairiausiais būdais yra jo egzistencijos pasaulyje bendrasubjektas, netapo jam objektu: malonumo ir eksploatacijos objektu.

Evangelinio pavedimo saugotojos

15. Kristaus veikimo maniera, Jo veiksmų ir žodžių Evangelija yra nuolatinis protestas prieš visa, kas įžeidžia moters kilnumą. Štai kodėl moterys, stovinčios aplink Kristų, pačios atsiduria tiesoje, kurią Jis moko ir įgyvendina, netgi jei tai tiesa apie jų nuodėmingumo būklę. Jos jaučiasi išvaduotos šios tiesos, grąžintos sau pačioms: jos jaučiasi mylimos amžinąja meile, meile, kuri įgauna tiesioginę savo išraišką pačiame Kristuje. Kristaus veiklos srityje jų visuomeninė padėtis keičiasi. Jos pajunta, kad Jėzus su jomis kalba tokiais klausimais, kokie toje epochoje nebuvo svarstomi su moterimis. Pats reikšmingiausias tam tikra prasme šios tematikos pavyzdys yra samarietė prie Sichemo šulinio. Jėzus, žinodamas, kad ji yra nusidėjėlė, ir tai jai pasakydamas, su ja kalba apie pačias giliausias Dievo paslaptis.

Jis jai kalba apie beribę Dievo meilės dovaną, kuri yra tarsi „versmė vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (Jn 4, 14). Jis jai kalba apie Dievą, kuris yra dvasia, ir apie tikruosius garbintojus, kurie turi šlovinti Tėvą dvasia ir tiesa (Jn 4, 4). Galiausiai Jis jai atskleidžia paslaptį, jog yra Mesijas, pažadėtas Izraeliui (Jn 4, 26).

Tai beprecedentinis įvykis: toji moteris, kuri be to dar yra ir moteris–nusidėjėlė, tampa Kristaus mokiniu; atpažinusi Jį, ji apskelbė Kristų Samarijos miesto gyventojams taip, kad jie taip pat įtikėjo Jį (Jn 4, 39–42). Atsižvelgiant į įprastą manierą, kokia su moterimis elgdavosi tie, kurie mokydavo Izraelyje – tai beprecedentinis įvykis, tuo tarpu, kai Jėzaus iš Nazareto elgesyje toks įvykis įgauna normalų pobūdį. Šia dingstimi dvi Lozoriaus seserys taip pat nusipelnė ypatingo įvertinimo: „Jėzus mylėjo Mortą, jos sescrį (Mariją) ir Lozorių“ (Jn 11, 5). Marija klausėsi Jėzaus žodžių kai Jis užsuko jų aplankyti, Jis pats apibūdino Marijos elgesį kaip geriausiąją dalį, palyginus su Mortos rūpesčiu dėl daugelio namų ruošos dalykų (Lk 10, 38–42). Kitomis aplinkybėmis ta pati Morta po Lozoriaus mirties tampa Kristaus pašnekove: tai pokalbis apie pačias giliausias apreiškimo ir tikėjimo tiesas. „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“. Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“... Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną“. Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ – „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“ (Jn 11, 21–27). Po tokio tikėjimo išpažinimo Jėzus prikėlė Lozorių iš numirusiųjų. Minėtas pokalbis su Morta yra vienas svarbiausių Evangelijoje.

Kristus kalba su moterimis apie Dievo dalykus, ir jos juos supranta autentiškame dvasios ir širdies sugebėjime suvokti bei tikėjimo žygyje. Šiam, tokiam moteriškam, atsakymui Jėzus jaučia pagarbą ir susižavėjimą, kaip kanaanietės atveju (Mt 15, 28). Kartkartėmis Jis rodo pavyzdžiu šį didelį tikėjimą, pripildytą meilės, bet Jis duoda pamokymą remdamasis šiuo moterišku dvasios ir širdies sutikimu. Taip atsitinka ir su moterimi nusidėjėle. Jis taip pasielgia ir fariziejaus namuose, kad paaiškintų, kas yra nuodėmių atleidimas. „Jai atleidžiamos jos gausios nuodėmės, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“ (Lk 7, 47). Kito pasirinkimo proga Jėzus stoja ginti moterį ir jos elgesį prieš savo mokinius, o ypatingai prieš Judą: „Kam skaudinate moterį? Ji man padarė gerą darbą! Išpildama aliejų ant mano kūno, ji tai padarė mano laidotuvėms. Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši Evangelija, ir jos atminimui bus pasakojama, ką yra padariusi“ (Mt 26, 6–13).

Iš tiesų, Evangelijos ne tik pasakoja apie tai, ką yra padariusi ši moteris Betanijoje Simono Raupsuotojo namuose, bet jos iškelia aikštėn tą faktą, kad galutiniu ir lemiamu Jėzaus iš Nazareto visos mesijinės misijos išbandymo momentu po kryžiumi stovi vien moterys. Iš apaštalų vienintelis Jonas liko ištikimas. Moterų, priešingai, buvo daug. Ten buvo ne tik Kristaus Motina ir „jo motinos sesuo, ir Marija Kleopienė, ir Marija Magdalietė“ (Jn 19, 25), bet „tenai buvo daug moterų, kurios žiurėjo iš tolo. Jos buvo atlydėjusios Jėzų iš Galilėjos, jam patarnaudamos“ (Mt 27, 55).

Pastebima, jog tikėjimo ir ištikimybės išbandyme, kuris buvo labai sunkus, moterys pasirodė stipresnės už apaštalus: šiais pavojaus momentais toms, kurios labai myli, pavyksta nugalėti baimę. Be to, kelyje į Kalvariją buvo sutiktos ir tokios moterys, „kurios verkė jo ir aimanavo“ (Lk 23, 27). Dar prieš jas buvo Piloto žmona, kuri įspėjo savo vyrą: „Nieko nedaryk šiam teisiajam! Šiąnakt sapne aš labai dėl jo kentėjau“ (Mt 27, 19)

Pirmieji Prisikėlimo liudytojai

16. Nuo pat Kristaus misijos pradžios moteris Jo atžvilgiu ir Jo visos paslapties atžvilgiu parodo ypatingą jautrumą, atitinkant; vieną iš jos moteriškumo savybių. Be to dera pažymėti, kad visa tai ypatingai pasitvirtina velykinės paslapties akivaizdoje, ne tik nukryžiavimo momentu, bet ir prisikėlimui auštant. Moterys pirmosios aplanko kapą. Jos pirmosios pamato, jog jis tuščias. Jos pirmos išgirsta: „Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs“. (Mt 28, 6). Jos pirmosios apkabino Jo kojas (Mt 28, 9). Taipogi jos pirmos yra pašauktos pranešti šią tiesą apaštalams (Mt 28, 1–10; Lk 24, 8–11). Evangelija pagal Joną (žr. taip pat Mk 16, 9) išaukština ypatingą Marijos Magdalietės vaidmenį. Ji pirmoji sutinka prisikėlusį Kristų. Iš pradžių ji pamano, jog tai sodininkas; ji atpažįsta Jį tik tada, kai Jis pašaukia ją vardu. „Jėzus jai sako: „Marija!“ Ji atsigręžia ir sušunka hebrajiškai: „Rabuni!“ (tai reiškia: „Mokytojau“). Jėzus jai tarė: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš žengsiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą’“. Marija Magdalietė nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką jai sakęs“ (Jn 20, 16–18). Kaip tik todėl ji netgi buvo pavadinta „Apaštalų apaštalu“[38]. Marija Magdalietė pirmiau už apaštalus buvo prisikėlusio Kristaus liudytoja, o kaip tik dėl to ji pirmoji davė apie Jį parodymus apaštalams. Šis įvykis tam tikra prasme yra tarsi apvainikavimas viso to, kas anksčiau buvo pasakyta apie Kristaus dieviškosios tiesos perdavimą moterims, apie lygybės su vyrais pagrindą. Galima pasakyti, jog tokiu būdu išsipildo Pranašo žodžiai: „Aš išliesiu savo Dvasią ant visų kūnų. Jūsų sūnūs ir dukterys pranašaus“ (Jl 3, 1).

Praėjus penkiasdešimčiai dienų po Kristaus prisikėlimo, šie žodžiai dar kartą į pasitvirtino Jeruzalės menėje, nusileidžiant Šventajai Dvasiai, Globėjui (žr. Apd 2, 17).

Visa, kas čia buvo pasakyta apie Kristaus elgesį moterų atžvilgiu, patvirtina irnušviečia Šventojoje Dvasioje tiesą apie vyro ir moters lygybę. Kalbama apie radikalų paritetų turint galvoje, kad jie abu, tiek vyras, tiek moteris, buvo sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, abu vienodai gali naudotis dieviškąja tiesa ir meile Šventojoje Dvasioje. Ir vienas, ir antras sutinka Jos išganytojišką ir pašventinantį atėjimą.

Faktas būti vyru ar moterimi neužtraukia jokio apribojimo, taip kaip šis išganytojiškas ir pašventinantis Dvasios veikimas žmoguje jokiu būdu nėra apribojimas tuo, ar jis žydas ar graikas, vergas ar laisvas, pasak gerai žinomų Apaštalo žodžių: „Visi jūs esate viena Jėzuje Kristuje“ (Gal 3, 28). Ši vienybė nepanaikina ir skirtumų. Šventoji Dvasia, kurianti šią vienybę antgamtinėje pašventinančios malonės tvarkoje, tokiu pat laipsniu prisideda prie to fakto, kad „jūsų sūnūs pranašauja“ kaip ir „jūsų dukterys“. Pranašauti – tai reiškia žodžiu ir gyvenimu išreikšti įstabius Dievo darbus (žr. Apd 2, 11), išsaugant kiekvieno asmens, tiek vyro, tiek moters, tiesą ir savitumą. Evangelinė lygybė, moters ir vyro paritetas priešais įstabius Dievo darbus, lygybė, kuri taip aiškiai pasireiškė Jėzaus Nazariečio darbuose ir žodžiuose, sudaro akivaizdžiausią moters orumo ir jos išryškinimo Bažnyčioje ir pasaulyje pagrindą. Kiekvienas pašaukimas turi giliai asmeninę ir pranašišką prasmę. Taip suprastame pašaukime moters asmenybė įgauna naują dydį: tai įstabių Dievo darbų dydis, kurio gyvuoju subjektu ir nepamainomu liudininku tampa moteris.

VI. MOTINYSTĖ – SKAISTYBĖ

Du moters pašaukimo dydžiai

17. Dabar mums reikia nukreipti savo apmąstymus į skaistybę ir motinystę, į du ypatingus dydžius, pagal kuriuos yra įgyvendinama moters asmenybė. Evangelijos šviesoje jie įgauna savo prasmės ir vertės pilnatvę Marijoje, kuri, būdama Skaisčiausioji Mergelė, tampa Dievo Sūnaus Motina. Šie du moters pašaukimo dydžiai jungiasi ir siejasi tarp savęs ypatingu būdu, vadinasi, vienas ne tik kad nepašalino kito, bet puikiausiai jį papildė. Angelo Apreiškimo aprašymas Evangelijoje pagal Luką aiškiai parodo, jog tai Švenčiausiajai Nazareto Mergelei atrodė neįmanoma. Kada Ji išgirsta sakant: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi“, Ji tučtuojau klausia: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ (Lk 1, 31–34). Esant bendrai įvykių tvarkai, motinystė yra vyro ir moters abipusio pažinimo santuokoje vaisius. Marija, tvirtai nutarusi išsaugoti skaistybę, užduoda klausimą dieviškajam pasiuntiniui ir netrukus gauna iš jo paaiškinimą: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs“; tavo motinystė nebus santuokinio pažinimo išdava, bet ji bus Šventosios Dvasios veikimas, ir Aukščiausiojo galybė pridengs savo šešėliu Sūnaus prasidėjimo ir gimimo paslaptį.

Kaip Aukščiausiojo Sūnus, Jis yra tau išimtinai duotas Dievo tik Dievui žinomu būdu. Vadinasi, Marija išsaugojo savo skaistybę, kurią Ji atskleidė sakydama: „Aš nepažįstu vyro“ (Lk 1, 34), ir tuo pat metu Ji tapo Motina. Skaistybė ir motinystė koegzistuoja Joje: jos nepašalina viena kitos ir abipusiškai neprimeta viena kitai apribojimų. Priešingai, Dievo Motinos asmenybė padeda mums visiems – o ypatingai visoms moterims suprasti, kokiu būdu šie du dydžiai, šie du keliai moters, kaip asmenybės, pašaukime paaiškina ir papildo vienas kitą.

Motinystė

18. Siekiant dalyvauti minėtame atradime, reikia dar sykį pagilinti tikrąją žmogaus asmens prigimtį, kurią priminė II Vatikano Susirinkimas. Žmogus, ar tai būtų vyras ar moteris, yra vienintelis pasaulyje kūrinys, kurio Dievas norėjo dėl jo paties: jis yra asmuo, subjektas, kuris apsisprendžia pats. Tuo pat metu žmogus „gali save visiškai surasti tiktai nuoširdžiai pats save atiduodamas kitam“[39]. Jau buvo pasakyta, kad toks asmens aprašymas, ir netgi tam tikra prasme apibrėžimas, atitinka pagrindinę biblinę tiesą apie žmogaus – vyro ir moters – kūrimą pagal Dievo paveikslą ir panašumą.

Tai nėra grynai teorinė interpretacija ar abstraktus apibrėžimas, nes ji iš esmės parodo, ką reiškia būti žmogumi, iškeldama paties savęs atidavimo kitam bei asmens vertę. Tokia asmens koncepcija kartu apima ir ethos esmę, kuri, būdama susijusi su Kūrimo tiesa, bus pilnutinai išvystyta Apreiškimo knygose, o ypač Evangelijoje.

Ši tiesa apie asmenį taipogi atveria kelią į visišką moters motinystės supratimą. Motinystė yra vyro ir moters santuokinio ryšio vaisius, o kartu ir vaisius biblinio pažinimo, kuris atitinka dviejų vienybę kūne (žr. Pr 2, 24) ir tokiu būdu įgyvendina iš moters pusės ypatingą savęs atidavimą, t.y. išraišką vedybinės meilės, kurioje sutuoktiniai susijungia taip artimai, jog tampa vienu kūnu. Biblinis pažinimas išsipildo pagal asmens tiesą tik tuomet, kai abipusis savęs atidavimas neiškreipiamas vyro troškimu tapti savo žmonos šeimininku („jis tave valdys“), ar moters užsisklendimu savo asmeniniuose instinktuose („geismas tave atves prie vyro“) (Pr 3, 16).

Abipusis asmenų atsidavimas santuokoje atsiveria naujo gyvenimo dovanai, naujam žmogui, kuris kaip ir jo tėvai taip pat yra asmuo. Motinystė nuo pat savo atsiradimo išlaiko savyje ypatingą atsiskleidimą naujam asmeniui: kaip tik čia glūdi moters vaidmuo. Šiame atsiskleidime, vaiko prasidėjime ir gimdyme, moteris „save visiškai suranda tiktai nuoširdžiai pati save atiduodama kitam“. Vidinio pasiruošimo priimti kūdikį ir jį pagimdyti dovana yra susijusi su santuoka, kuri, kaip jau buvo minėta, turėtų tapti ypatingu abipusio savęs atidavimo momentu tiek iš moters, tiek iš vyro pusės. Naujo žmogaus pradėjimą ir gimdymą, pasak Biblijos, lydi šie moters – motinos žodžiai: „Aš gavau vyrą iš Viešpaties“ (Pr 4, 1). Ievos, visų gyvųjų motinos, šauksmas nuolat pasikartoja gimstant naujai žmogiškajai būtybei, jis išreiškia moters džiaugsmą ir jos dalyvavimo didžiojoje amžinosios kartos paslaptyje supratimą. Sutuoktiniai dalyvauja kuriamojoje Dievo galybėje.

Moters motinystė, pradedant vaiko pradėjimu ir baigiant jo gimimu, yra biopsichologinis ir psichinis procesas, kuris mūsų dienomis yra geriau žinomas negu praeityje ir sudaro daugybės gilių tyrinėjimų objektą. Mokslinė analizė visiškai patvirtina tą faktą, jog pati fizinė moters ir jos organizmo sandara vedybinio ryšio su vyru pasėkoje turi savyje natūralų sugebėjimą motinystei, vaiko pradėjimui, nėštumui ir gimdymui. Tai tuo pat metu atitinka psichofizinę moters struktūrą. Visa, ką šia tema pateikia įvairios mokslo šakos, yra be galo svarbu ir naudinga, tačiau egzistuoja viena sąlyga, būtent, – neapsiriboti vien tik biofiziologine moters ir motinystės interpretacija. Toks sumažintas paveikslas įgaus materialistinio žmogaus ir pasaulio supratimo prasmę. Tokiu atveju bus prarasta tai, kas iš tiesų yra reikšminga: motinystė, kaip žmogiškasis faktas ir fenomenas, pilnutinai save išreiškia tik per tiesą apie asmenį. Motinystė yra susijusi su asmenine moteriškos būtybės struktūra ir asmeniniu dovanos dydžiu: „Aš gavau vyrą iš Viešpaties“ (Pr 4, 1). Kūrėjas tėvams padovanojo kūdikį. Moteriai šis faktas ypatingu būdu siejasi su „nuoširdžiu pačios savęs atidavimu kitam“. Marijos žodžiai Angelo Apreiškimo metu: „Tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38), reiškia moters pasirengimą tokiam savęs pačios atidavimui ir naujo gyvenimo priėmimui.

Moters motinystėje, vienybėje su vyro tėvyste, atsispindi amžinoji paslaptis dosnumo, kuris slypi pačiame Dieve, viename ir triasmenyje Dieve (žr. Ef 3, 14–15). Žmogiškasis gimdymas yra bendras ir vyrui, ir moteriai. Ir jeigu moteris, įkvėpta meilės vyrui, pasako jam: „Aš tau pagimdžiau sūnų“, šie žodžiai tuo pat metu reiškia: „Štai mūsų sūnus“. Vis dėlto, net jeigu jie abu kartu yra kūdikio tėvai, moters motinystei tenka ypatingas vaidmuo jų, kaip tėvų, bendrame vaidmenyje, ir netgi pats reikliausias vaidmuo.

Būti tėvais, netgi jei tai liečia ir vieną, ir kitą, labiau išsipildo moteryje, ypatingai priešgimdyminiame periode. Tai moteris tiesiogiai užmoka šio bendro gimdymo kainą, kada visiškai eikvojama jos kūno ir dvasios energija. Vadinasi, būtina, kad vyras pilnutinai jaustų ypatingą įsiskolinimą moters atžvilgiu, atliekant jų bendrą tėvų pareigą. Jokia moterų ir vyrų teisių pariteto programa negalioja, jei į tai nėra atsižvelgiama visiškai centriniu būdu.

Motinystė turi savyje ypatingą bendrystę su paslaptimi gyvybės, bręstančios moters įsčiose: motina žavisi šia paslaptimi; savo vienintelės intuicijos dėka ji supranta tai, kas vyksta joje. Pradžios šviesoje motina priima ir kaip asmenį myli vaiką, kurį nešioja savo įsčiose. Ši vienintelė kontakto su nauja žmogiška būtybe rūšis nėštumo laikotarpiu savo ruožtu sukuria požiūrį į vyrą – ne tik į savo vaiką, bet ir į vyrą apskritai – tam, kad giliai apibūdintų visą moters asmenybę. Paprastai pripažįstama, jog moteris labiau nei vyras sugeba rūpintis konkrečiu žmogaus asmeniu, ir kad motinystė nuolat vysto šiuos gabumus. Vyras, netgi jei jis ir pilnutinai atlieka šią tėvų pareigą, nuolat esti nėštumo ir vaiko gimimo proceso išorėje, ir daugeliu atžvilgių jam reikia pasimokyti savo asmeninės tėvystes iš motinos. Visa tai, galima pasakyti, įeina į normalų žmogiškąjį tėvų pareigos dinamiškumą, netgi kai kalbama apie vėlesnius vaiko gimimo etapus, ypatingai pirmajame periode. Vaiko auklėjimas apskritai turėtų įtraukti dvigubą tėvų indėlį, tiek motinišką, tiek tėvišką. Vis dėlto moters vaidmuo ugdant žmogiškąją asmenybę yra lemiamas.

Motinystė sąryšyje su Sandora

19. Į mūsų apmąstymus vėl grįžta biblinė moters paradigma iš protoevangelijos. Moteris, kaip motina ir pirmoji žmogiškosios būtybės auklėtoja (auklėjimas yra dvasinis tėvų pareigos dydis), turi ypatingą prioritetą vyro atžvilgiu. Jei motinystė, visų pirma savo biofizine prasme, priklauso nuo vyro, tai ji reikšmingu ženklu paženklina visą procesą, kuris įgalina vystytis žmogaus giminės naujų sūnų ir dukterų asmenybėms. Moters motinystė savo biofizine prasme parodo akivaizdų pasyvumą: naujos gyvybės formavimo procesas vyksta joje, jos organizme, tačiau jis pasireiškia gilia viso šio organizmo implikacija. Tuo pat metu savo asmenine ir etine prasme motinystė atskleidžia labai svarbų moters kūrybiškumą, nuo kurio didžia dalimi priklauso pats naujos žmogiškosios būtybės žmogiškumas. Taipogi šia prasme moters motinystė išreiškia ypatingą kvietimą ir iššūkį, kurie yra adresuojami vyrui ir jo tėvystei.

Biblinė moters paradigma pasiekia savo viršūnę Dievo Motinos motinystėje. Protoevangelijos žodžiai: „Aš įvesiu priešingumą tarp tavęs ir moters“ čia vėl pasitvirtina. Dievas pradeda Joje Naują Sandorą su žmonija per Jos motinišką „fiat“ („tebūna man“). Tai amžinoji ir galutinė Sandora Kristuje, Jo kūne ir kraujyje, Jo Kryžiuje ir Prisikėlime. Vien todėl, kai ši Sandora turi būti įvykdyta kūne ir kraujyje, ji prasideda Motinoje. Tik dėka Jos ir dėka Jos skaistaus ir motiniško „fiat“Aukščiausiojo Sūnus gali ištarti Tėvui: „Tu paruošei man kūną. Štai ateinu vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10, 5.7).

Moters motinystė buvo įtraukta į Sandoros, kurią Dievas įtvirtino su žmogumi Jėzuje Kristuje, įstatymą. Kiekvieną kartą, kai tik moters motinystė pasireiškia žemėje žmogaus istorijoje, ji yra nuolatiniame sąryšyje su Sandora, kurią Dievas įtvirtino su žmogaus gimine dėka Dievo Motinos motinystės.

Argi šios tiesos neįrodo Jėzaus atsakymas į sušukimą moters, kuri iš minios Jį palaimino už motinystę tos, kuri Jį pagimdė: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!“ Jėzus atsiliepė: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ (Lk 11, 27–28). Jėzus patvirtina motinystės prasmę kūno atžvilgiu; tačiau tuo pat metu Jis parodo dar gilesnę jos prasmę, kylančią iš dvasios įstatymo: ji yra Sandoros su Dievu, kuris yra dvasia (Jn 4, 24), ženklas. Tokia yra Dievo Motinos motinystė. Taipogi ir kiekvienos moters motinystė, suprasta Evangelijos šviesoje, nėra vien iš kūno ir kraujo, – joje pasireiškia gilus gyvojo Dievo žodžio klausymas ir pasiruošimas laikytis šio žodžio, kuris yra amžinojo gyvenimo žodis (žr. Jn 6, 68). Išties, kaip tik tie, kurie gimsta iš žemiškųjų motinų, tie žmogaus giminės sūnūs ir dukterys gauna iš Dievo Sūnaus galią tapti „Dievo vaikais“ (Jn 1, 12). Naujosios Sandoros dydis Kristaus kraujyje perima žmogaus gimdymą, visa tai paversdamas naujų kūrinių (2 Kor 5, 17) tikrove ir darbu. Visų žmonių istorijos požiūriu moters motinystė yra pirmasis slenkstis, kurio peržengimas kartu yra ir Dievo vaikų apreiškimo (žr. Rom 8, 19) sąlyga.

„Gimdydama moteris būna prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet, kūdikiui gimus, ji kančią užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė pasauliui žmogus“ (Jn 16, 21). Šie Kristaus žodžiai pirmojoje dalyje primena apie gimdymo skausmus, kurie priklauso gimtosios nuodėmės paveldėjimui; bet kartu jie atskleidžia moters motinystės ryšį su velykine paslaptimi. Iš tiesų, šioje paslaptyje tolygiai slepiasi Motinos skausmas po Kryžiumi, Motinos, kuri tikėdama dalyvauja sukrečiančioje savo Sūnaus nukryžiavimo paslaptyje.

Stebint Motiną, kuriai „sielą pervėrė kalavijas“ (Lk 2, 35), mintys nukrypsta į visas moteris, kurios kenčia fiziškai arba morališkai. Šioje kančioje jautrumas, būdingas moteriai, taipogi atlieka savo vaidmenį, – taip dažnai moteris labiau nei vyras moka iškęsti kančią. Sunku suvesti šių kančių balansą, sunku ir jas visas išvardyti: vertėtų prisiminti motinišką rūpinimąsi vaikais, ypatingai – kai jie serga arba eina klaidingu keliu, brangiausių žmonių mirtį, vienatvę našlių arba motinų, kurias užmiršo suaugę vaikai, kančias moterų, kurios vienos pačios kovoja tam, kad išgyventų, sužeistų arba išnaudojamų moterų kančias.

Galiausiai egzistuoja ir sąžinės kančios, kurių priežastis – nuodėmė, pažeidusi žmogiškąjį moters orumą, tai sąžinės žaizdos, kurios lengvai neužgyja. Kaip tik su šiomis kančiomis ir vertėtų ateiti prie Kristaus Kryžiaus.

Bet Evangelijos žodžiai apie moterį, kuri yra prislėgta, kai ateina jai metas gimdyti, vėliau išreiškia džiaugsmą, – tai „džiaugsmas, kad gimė pasauliui žmogus“. Šis džiaugsmas taipogi siejasi su velykine paslaptimi, t.y. su džiaugsmu, kuris duotas apaštalams Kristaus Prisikėlimo dieną: „Taip ir jūs dabar nusiminę“ (šie žodžiai buvo ištarti kančios išvakarėse); „bet aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdis džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims“ (Jn 16, 22).

Skaistybė Karalystei

20. Kristaus mokymo motinystė yra sugretinama su skaistybe, bet ji taipogi skiriasi nuo jos. Dėl tokios priežasties pasilieka esmine Kristaus ištarta frazė, esanti tiesioginiame dialogo apie šeimos neišardomumą kontekste. Išgirdę atsakymą, skirtą fariziejams, mokiniai tarė Kristui: „Jei tokie vyro ir žmonos reikalai, tai neverta vesti“ (Mt 19, 10). Nepriklausomai nuo prasmės, kurią turėjo apaštalų mintyse išsireiškimas „tai neverta vesti“, Kristus, išeidamas iš jų klaidingos nuomonės, jiems nušviečia celibato reikšmę: Jis išskiria celibatą dėl natūralių nepakankamumų, netgi sukeltų žmogaus, ir celibatą dėl dangaus Karalystės. Kristus tarė: „Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus Karalystės“ (Mt 19, 12). Vadinasi, kalbama apie laisvą celibatą, pasirinktą dėl dangaus Karalystės, t.y. pagal eschatologinį vyro pašaukimą į vienybę su Dievu. Paskui Jis priduria: „Kas pajėgia išmanyti, teišmano!“, ir šie žodžiai atkartojo tai, ką Jis pasakė pokalbio apie celibatą pradžioje (Mt 19, 11). Štai kodėl celibatas dėl Dangaus Karalystės yra ne tik vyro laisvo pasirinkimo vaisius, bet ir ypatingos Dievo malonės vaisius, Dievo, kuris pašaukia nustatytą asmenį gyventi celibate. Jei kaip tik čia glūdi ypatingas artėjančios Dievo Karalystės ženklas, tai kartu tai padeda laikino gyvenimo bėgyje pašvęsti visas dvasios ir kūno jėgas vien tik eschatologinei karalystei.

Jėzaus žodžiai yra atsakymas į apaštalų klausimą. Jie buvo tiesiogiai adresuoti tiems, kurie kėlė klausimą: šiuo atveju tai buvo vyrai. Vis dėlto Kristaus atsakymas pats savimi tinka tiek vyrams, tiek moterims. Šiame kontekste jie parodo evangelinį skaistybės idealą, vaizduojantį realią naujovę Senojo Testamento tradicijos atžvilgiu. Ši tradicija tam tikru būdu, žinoma, siejasi su Izraelio laukimu, o ypač su moters laukimu Izraelyje, su Mesijo, kuris turėjo būti kilęs iš moters, atėjimo laukimu. Iš tiesų, celibato ir mergystės idealas dėl pačios didžiausios giminystės su Dievu nebuvo visiškai svetimas kai kuriems žydų sluoksniams, ypač epochoje prieš Jėzaus atėjimą. Tačiau celibatas dėl Karalystės, t.y. mergystė, nenuginčijamai yra naujovė, susijusi su Dievo Įsikūnijimu.

Nuo Kristaus atėjimo laikų Dievo Tautos laukimas turi pakrypti į artėjančią eschatologinę Karalystę, įkurią pats Kristus turi įvesti naująjį Izraelį. Tokiai orientacijai ir vertybių pasikeitimui išties yra būtinas naujas sąmoningumo pakilimas tikėjime. Kristus pabrėžia tai du kartus: „Kas pajėgia išmanyti, teišmano!“ Tik tie išmano, „kuriems duota išmanyti“ (Mt 19, 11). Marija yra pirmasis asmuo, kuriame pasireiškė šis naujas sąmoningumas, nes Ji paklausė Angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ (Lk 1, 34). Netgi „sužadėta su vyru, vardu Juozapas“ (Lk 1, 27), Ji tvirtai nusprendė išsaugoti savo skaistybę, o motinystė, kuri išsipildo Joje, kyla tik iš Aukščiausiojo galybės, ir yra Šventosios Dvasios nužengimo ant Jos vaisius (Lk 1, 35).

Taigi ši dieviškoji motinystė yra visiškai nenumatytas atsakymas į moters žmogiškąjį laukimą Izraelyje: ji netikėtai ateina pas Mariją kaip paties Dievo dovana. Ši dovana tapo visų žmonių naujo laukimo pradžia ir prototipu veikiant amžinajai Sandorai ir naujajam bei galutiniam Dievo pažadui: ji yra eschatologinės vilties ženklas.

Pagrįsta Evangelija, skaistybės prasme buvo išvystyta ir pagilinta tolygiai kaip moters pašaukimas, kuriame jos kilnumas yra patvirtinamas Švenčiausiosios Nazareto Mergelės paveikslu. Evangelija siūlo asmens pašventimo idealą, kurio esmę sudaro ypatingas jo pasišventimas Dievui, remiantis evangeliniais patarimais, ypač patarimais apie skaistybę, skurdą ir paklusnumą. Jų tobulas įsikūnijimas yra pats Jėzus Kristus. Tas, kuris galutinai trokšta sekti paskui Jį, sutinka gyventi pagal šiuos patarimus. Pastarieji skiriasi nuo įsakymų ir nurodo krikščioniui Evangelijos charakterio kelią. Nuo pat krikščionybės atsiradimo vyrai ir moterys tvirtai žengia šiuo keliu, kadangi evangelinis idealas, nežiūrint į lyčių skirtumus, yra nukreiptas į žmogiškąją būtybę.

Platesne šio konteksto prasme, skaistybę vertėtų įvertinti tolygiai kaip moters kelią, kuriame ji skirtingu santuokai būdu vysto savo kaip moters asmenybę.

Norint suprasti šį kelią, reikia dar kartą sugrįžti prie pagrindinio krikščioniškosios antropologijos principo. Laisvai pasirinktoje skaistybėje moteris pasireiškia kaip asmuo, t.y. kaip būtybė, kurios Kūrėjas norėjo dėl jos pačios iš pat pradžių[41], o tuo pat metu ji išreiškia asmeninę savo moteriškumo vertę nuoširdžiai pati save atiduodama Dievui, kuris apsireiškė Kristuje, ir tapdama dovana Kristui – žmogaus Atpirkėjui ir sielų Sužieduotiniui, tai yra mylimąja dovana. Negalima teisingai suprasti skaistybės ir moters pasišventimo skaistybei, neatsižvelgiant į sužieduotinę meilę: iš tiesų tik tokioje meilėje asmuo atiduoda save kitam[42]. Analogiškai turi būti suprastas ir vyro pasišventimas kunigystės celibatui arba vienuolio gyvenimui.

Įgimtas moters asmenybės polinkis žmonos padėčiai randa atsakymą taip suprastoje skaistybėje. Moteris, iš pradžių pašaukta būti mylima ir mylėti, pašaukime skaistybei visų pirma sutinka Kristų, Atpirkėją, kuris mylės iki pabaigos visiškai save atiduodamas kitiems, o ji atsako į šią dovaną nuoširdžiai pati save atiduodama per visą savo gyvenimą. Vadinasi, ji atiduoda save dieviškajam Sužieduotiniui, ir jos asmens dovana siekia grynai dvasinio pobūdžio vienybės: veikiant Šventajai Dvasiai, ji tampa viena dvasia su Kristumi Sužieduotiniu (1 Kor 6, 17).

Toks yra skaistybės evangelinis idealas, kuriame ypatingu būdu yra įgyvendinamas ir moters kilnumas bei pašaukimas. Tokiu būdu suprastoje skaistybėje pasireiškia taip vadinamas Evangelijos radikalizmas: viską atmesti ir sekti paskui Kristų (Mt 19, 17). To negalima lyginti su paprastu faktu likti viengungiu, kadangi skaistybė neapsiriboja vieninteliu ne, ji meilės įsakyme išlaiko savyje gilų taip: visišką ir nedalomą savęs atidavimą, siekiant mylėti.

Dvasinė motinystė

21. Skaistybė Evangelijos požiūriu apima ir atsisakymą tuoktis, o tolygiai ir atsisakymą nuo fizinės motinystės. Vis dėlto atsisakymas nuo tokio tipo motinystės, kuri gali sukelti moters širdyje didelį pasiaukojimą, atveria kelią kitokio pobūdžio motinystės patirčiai: tai motinystė pagal dvasią (Rom 8, 4). Iš tiesų, skaistybė neatima iš moters jai būdingų savybių. Dvasinė motinystė įgyja daugybę formų; pasišventusios moterys besivadovaujančios charizma ir įvairių apaštališko pobūdžio Institutų taisyklėmis, ją pareiškia rūpinimusi žmogiškosiomis būtybėmis, o ypač likimo nuskriaustaisiais, ligoniais, invalidais, bedaliais, našlaičiais, seneliais, vaikais, jaunimu, kaliniais, o apskritai, marginalizuotais (nustumtais į gyvenimo pakraštį) asmenimis. Tokiu būdu pasišventusi moteris visuose ir kiekviename sutinka skirtingą ir vienintelį Sužieduotinį, pasak Jo paties žodžių: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Sužieduotinė meilė turi ypatingą tendenciją sietis su tais, kurie yra jos veiklos srityje. Santuokoje ši tendencija, būdama atvira visiems, ypatingai pasireiškia tėvų meile savo vaikams. Skaistybėje šis polinkis atskleidžia visiems žmonėms Kristaus–Sužieduotinio meilės objektus. Kristaus, kiekvieno ir visų žmonių Atpirkėjo, atžvilgiu sužieduotinė meilė, kurios motiniškos galimybės glūdi moters, skaisčiosios sužadėtinės, širdyje, tolygiai yra pasirengusi atsiverti visiems ir kiekvienam atskirai. Tai yra įgyvendinama religinėse apaštalinio gyvenimo Bendruomenėse, o skirtingai kontempliatyvinėse arba vienuolių Bendruomenėse. Beje, egzistuoja dar ir kitos pašaukimo skaistybei bei Karalystei formos, pavyzdžiui, pasauliniai Institutai arba pasišventusiųjų Bendruomenės, kurios klesti judėjimų, grupių ir asociacijų viduje: visose minėtose tiesose tikroji asmenų, gyvenančių skaistybėje, dvasinės motinystės prigimtis pasireiškia įvairiais būdais, šiaip ar taip, kalbama ne vien apie bendruomeninio gyvenimo, bet ir apie nebendruomenines formas. Apskritai skaistybė, kaip moters pašaukimas, visada yra asmens, konkretaus ir vienintelio asmens, pašaukimas. Vadinasi, dvasinė motinystė, išgyventa vadovaujantis šiuo pašaukimu, yra giliai asmeninė.

Tuo remiantis, konstatuojamas ypatingas netekėjusios moters skaistybės ir ištekėjusios moters motinystės sugretinimas. Toks sugretinimas suprantamas ne vien kaip perėjimas iš motinystės į skaistybę, kaip tai buvo pabrėžta anksčiau; jis taipogi suprantamas prasme skaistybės perėjimo į santuoką, kaip moters pašaukimo formą, kurioje ji tampa vaikų, gimusių iš jos įsčių, motina. Antrosios analogijos išeities taškas yra vedybų esmė. Išties, moteris įvedama arba į Santuokos sakramentą, arba dvasiškai į santuoką su Kristumi. Ir vienu, ir kitu atveju santuoka parodo žmonos nuoširdų atsidavimą vyrui. Taigi galima pasakyti, jog santuokos prasmė dvasiškai orientuojasi į skaistybę. O fizinė motinystė? Argi ji neturėtų tapti taipogi ir dvasine motinyste, kad atitiktų tikrąją žmogaus, kuris yra kūno ir dvasios vienybė, kilmę? Taigi egzistuoja tvirtas pagrindas įžvelgti šiuose dviejuose skirtinguose keliuose, – dviejuose moters gyvenimo pašaukimuose, – gilų papildymą, o kartu ir gilią vidinę vienybę asmens būtyje.

„Mano vaikeliai, kuriuos aš ir vėl su skausmu gimdau“

22. Evangelija atskleidžia ir suteikia galimybę teisingai suprasti tokią žmogaus būtį. Evangelija padeda moteriai ir vyrui ją išgyventi ir tokiu būdu atsiskleisti. Iš tiesų egzistuoja visiška lygybė Šventosios Dvasios dovanų ir įstabių Dievo darbų atžvilgiu (Apd 2, 11). Ir ne tik tai. Kaip tik Dievo įstabių darbų akivaizdoje vyras, kuriuo yra Apaštalas, jaučia būtinybę vadovautis tuo, kas būdinga moters prigimčiai, kad išreikštų savo apaštališkos tarnystės tiesą. Taip pasielgia ir Paulius Tarsietis, kada kreipiasi į Galatus, sakydamas: „Mano vaikeliai, kuriuos aš ir vėl su skausmu gimdau“ (4, 19). Pirmajame laiške Korintiečiams (7, 38) Apaštalas skelbia skaistybės pranašumą santuokos atžvilgiu, t.y. nuolatinę Bažnyčios doktriną Kristaus žodžių, išdėstytų Evangelijoje pagal Matą (19, 10–12), dvasioje, visiškai nesumenkindamas fizinės ir dvasinės motinystės svarbos. Kad atskleistų pagrindinę Bažnyčios misiją, jis nieko geriau neatranda už rėmimąsi motinyste.

Tos pačios analogijos ir tos pačios tiesos atgarsį mes aptinkame Dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią. Marija yra Bažnyčios paveikslas[43]: „Bažnyčia irgi teisingai vadinama motina ir mergele, o jos paslaptyje Švenčiausioji Mergelė yra pradininkė, davusi kilniausią ir vienintelį tiek mergelės, tiek motinos pavyzdį (...). Ji pagimdė Sūnų, kurį Dievas padarė pirmgimiu tarp daugelio brolių (Rom 29), tai yra tikinčiųjų, prie kurių gimdymo bei auklėjimo Marija prisideda su motiniška meile“[44].

„Bažnyčia, su meile apmąstydama paslėptąjį Marijos šventumą, sekdama jos meile ir ištikimai vykdydama Tėvo valią, priimdama su tikėjimu Dievo žodį, tampa taip pat motina. Ji Dievo žodžio skelbimu bei krikštu iš tiesų gimdo naujam bei nemirtingam gyvenimui vaikus, kuriuos ji pradėjo iš Šventosios Dvasios ir kurie yra gimę iš Dievo“[45].

Čia kalbama apie motinystę pagal dvasią žmogaus giminės sūnų ir dukterų atžvilgiu. Ir ši motinystė, kaip jau buvo minėta, tolygiai tampa moters vaidmeniu skaistybėje. Bažnyčia „taip pat yra mergelė, kuri nepaliestai tyrai saugoja Sužieduotiniui duotąjį pažadą“[46]. Tai išsipildo Marijoje pačiu tobuliausiu būdu. „Sekdama savo Viešpaties Motina, Bažnyčia Šventosios Dvasios galia nekaltai išlaiko nepaliestą tikėjimą, tvirtą viltį ir nuoširdžią meilę“[47].

Susirinkimas užtikrino, kad, nenukreipus žvilgsnio į Dievo Motiną, neįmanoma suprasti Bažnyčios paslapties, jos tikrovės, jos esminio gyvybingumo. Netiesiogiai mes čia atrandame sąryšį su bibline moters paradigma, aiškiai nubrėžta pradžios pasakojime (Pr 3, 15) ir viso nueito kelio bėgyje, pradedant Kūrimu ir per nuodėmę pasiekiant Atpirkimą.

Tokiu būdu pasitvirtina gili vienybė tarp to, kas žmogiška, ir to, kas sudaro dieviškąjį išganymo planą žmogaus istorijoje. Biblija įtikina mus, jog neįmanoma atlikti tinkamos žmogaus hermeneutikos, tai yra to, kas žmogiška, prideramai neatsižvelgus į tai, kas yra moteriška. Tai analogiškai randasi išganomajame Dievo plane. Jeigu mes trokštame jį suprasti visos žmonijos istorijos atžvilgiu, mes savo tikėjimo šviesoje negalime palikti nuošalyje moters paslapties: mergelė – motina – žmona.

VII. BAŽNYČIA – KRISTAUS SUŽIEDUOTINĖ

„Didžioji paslaptis“

23. Šiuo atžvilgiu Laiško Efeziečiams žodžiai turi esminę reikšmę: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės, nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas, tarytum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja, kaip ir Kristus Bažnyčią. Mes gi esame jo kūno nariai. „Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu“. Šita paslaptis yra didelė – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (5, 25–32).

Šiame Laiške autorius išreiškia tiesą apie Bažnyčią kaip Kristaus Sužieduotinę, kartu parodydamas, kaip toji tiesa remiasi bibline žmogaus, vyro ir moters, kūrimo tikrove. Sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą ir „tapę vienu kūnu“, jie abu buvo pašaukti santuokinei meilei. Remiantis kūrimo aprašymu Pradžios knygoje (2, 18–25), taipogi galima pasakyti, jog šis pagrindinis kvietimas atsirado kartu su moters kūrimu ir yra Kūrėjo įrašytas į santuokos įtvirtinimą, santuokos, kuri, pasak Pradžios knygos 2, 24, iš pat pradžių nešiojo asmenų vienybės charakterį („communio personarum“). Net jeigu ir netiesiogiai šis pradžios (Pr 1, 27; 2, 24) aprašymas parodo, kad visi vyro ir moters tarpusavio santykių ethos turi atitikti autentišką asmeninę jų būties prigimtį. Į visa tai jau buvo atsižvelgta anksčiau. Laiško Efeziečiams tekstas dar kartą patvirtina tą pačią tiesą, ir tuo pat metu jis palygina santuokinį vyro ir moters meilės charakterį su Kristaus ir Bažnyčios paslaptimi. Kristus yra Bažnyčios Sužieduotinis, o Bažnyčia – Kristaus Sužieduotinė. Tokia analogija nėra beprecedentinė: ji perkelia į Naująjį Testamentą tai, kas jau buvo Senajame Testamente, ypač apie pranašus Oziją, Jeremiją, Ezechielį, Izaiją[48]. Tam tikros ištraukos nusipelnė ypatingos analizės. Truputį pacituokime tekstą. Štai kaip Dievas per pranašą kreipiasi į savo išrinktąją tautą: „Nebijok, tu daugiau nebepatirsi gėdos, nesigėdink, tau daugiau nebereikės raudonuoti, nes tu užmirši savo jaunystės gėdą, tu nebeprisiminsi savo našlystės negarbės. Tavo kūrėjas yra tavo Sužieduotinis, jo vardas – „Visatos Viešpats“. Izraelio Šventasis yra tavo atpirkėjas, jis vadinamas žemės Dievu... Argi iš moters atimama jos jaunystė? – sako Viešpats, tavo Dievas. Akimirksnį aš tave apleidau, bet su didele meile aš sujungiu tave su savimi. Valandėlę netverdamas pykčiu aš slėpiau nuo tavęs savo veidą. Amžinojoje meilėje man pagailo tavęs, – pasakė Viešpats, tavo atpirkėjas... Nes kalnai gali prasiskirti ir kalvos susvyruoti, bet mano meilė niekada nepasitrauks nuo tavęs, o mano ramybės sandora niekada nestokos tvirtumo“ (Iz54, 4–8, 10).

Jei žmogus, vyras ir moteris, buvo sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, tai Dievas gali apie save kalbėti pranašo lūpomis, vartodamas kalbą, kuri savo prigimtimi yra žmogiška: minėtame Izaijo tekste Dievo meilės išraiška yra žmogiška, tačiau pati meilė yra dieviška. Būdama Dievo meile, ji yra santuokinio, bet grynai dieviškojo pobūdžio netgi tada, kai ji pasireiškia vyro meilės moteriai analogija. Toji moteris – sužieduotinė yra Izraelis, išrinktoji Dievo tauta, o šio pasirinkimo šaltinis glūdi vien tik nuoširdžioje Dievo meilėje. Kaip tik per tokią meilę pasireiškia Sandora, dažnai pateikiama kaip santuokinis ryšys, kurį Dievas užmezga su savo išrinktąja tauta.

Iš Dievo pusės ji yra tvirtas įsipareigojimas: Jis lieka ištikimas savo sužieduotinei meilei, netgi tada, kai sužieduotinė daugelį kartų pasirodė esanti neištikima. Šis sužieduotinės meilės paveikslas, susijęs su dieviškojo Sužieduotinio paveikslu ir labai aiškus pranašiškuose tekstuose, yra patvirtinamas ir apvainikuojamas Laiške Efeziečiams (5, 23–32). Jonas Krikštytojas pasveikino Kristų kaip Sužadėtinį (žr. Jn 3, 27–29); o ir pats Kristus pritaikė sau šį pranašų pavartotą palyginimą (žr. Mk 2, 19–20). Apaštalas Paulius, įkvėptas viso Senojo Testamento palikimo, rašė Korintiečiams: „Aš pavyduliauju dėl jūsų Dievo pavydu. Mat, aš jus sužiedavau su vienu vyru, su Kristumi, ir turiu pas jį nuvesti jus, kaip skaisčią mergelę“ (2 Kor 11, 2). Tačiau pati stipriausia apie Kristaus Atpirkėjo meilę išraiška, remiantis sutuoktinių meilės santuokoje analogija, parašyta Laiške Efeziečiams: „Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save“ (5, 25), ir tuo pasitvirtina faktas, jog Bažnyčia yra Kristaus Sužieduotinė: „Izraelio Šventasis yra tavo atpirkėjas“ (Iz 54, 5). Pauliaus tekste santuokinio ryšio analogija tuo pat metu įgauna dvi kryptis, kurios sudaro didžiosios paslapties (sacramentum magnum) visumą. Sutuoktinių sąjunga, tiesą pasakius, paaiškina sužadėtinį Kristaus ir Bažnyčios vienybės charakterį; o ši vienybė, kaip didysis sakramentas, savo ruožtu nustato santuokos, šventosios dviejų sutuoktinių, vyro ir moters, sąjungos sakramentališkumą.

Skaitant šį turtingą ir sudėtingą tekstą, kuris yra plati analogija, mes privalome įžvelgti jame žmogiškųjų tarpasmeninių santykių tikrovės išraišką, kuri simboline kalba atskleidžia didžiąją dieviškąją paslaptį.

„Evangelinė naujovė“

24. Tekstas kreipiasi į sutuoktinius, į konkrečias moteris ir vyrus, ir jis jiems primena santuokinės meilės ethos, kylantį iš dieviškojo santuokos įtvirtinimo nuo pat pradžios. Šio įtvirtinimo tikrąją prigimtį patvirtina raginimas „vyrai, mylėkite žmonas“, mylėkite jas dėl šio ypatingo ir vienintelio ryšio, per kurį vyras ir moteris tampa santuokoje „vienu kūnu“ (Pr 2, 24; Ef 5, 31). Šioje meilėje pastebimas pagrindinis moters kaip asmens patvirtinimas, dėka kurio laisvai gali vystytis ir turtėti moters asmenybė. Kaip tik taip ir elgiasi Kristus, Bažnyčios Sužieduotinis, trokšdamas, kad ji būtų „garbinga, be jokios dėmės ir raukšlės“ (Ef 5, 27). Galima pasakyti, jog kaip tik čia visiškai pasitvirtina tai, kas sudaro Kristaus stilių moters atžvilgiu. Vyras turėtų perimti visus šio stiliaus elementus savo žmonos atžvilgiu; o analogiškai, taip turėtų pasielgti kiekvienas vyras moters atžvilgiu bet kokiose situacijose. Tokiu būdu jie abu, vyras ir moteris, gyvena nuoširdžiai save atiduodami vienas kitam!

Laiško Efeziečiams autorius nemato jokio priešingumo tarp taip suformuluoto raginimo ir tvirtinimo, jog „moterys turi būti klusnios savo vyrams, lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva“ (5, 22–23). Autorius žino, jog toks elgesys, taip giliai įsišaknijęs to laikmečio papročiuose ir religinėje tradicijoje, privalo būti naujai suprastas ir išgyventas tarsi „klusnumas vieni kitiems dėl Kristaus baimės“ (5, 21), juo labiau, kad vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva; jis ja yra tam, kad „atiduotų už ją save“ (Ef 5, 25), o savęs atidavimas už ją reiškia savo gyvenimo paaukojimą. Tuo tarpu kai Kristaus ir Bažnyčios santykiuose paklūsta vien Bažnyčia, vyro ir moters santykiuose klusnumas nėra vienašališkas, – jis yra abipusis.

Seno atžvilgiu tai, žinoma, naujovė, – tai evangelinė naujovė. Mes aptinkame daugybę tekstų, kuriuose apaštaliniai autoriai išreiškia šią naujovę, net jeigu joje ir pastebima tai, kas yra sena, kas įsišaknija Izraelio religinėje tradicijoje, jo būde suprasti ir paaiškinti šventus tekstus kaip, pavyzdžiui, Pradžios knygos antrąjį skyrių[49].

Apaštalų Laiškai yra adresuoti asmenims, kurie gyvena tokioje aplinkoje, kur vienodai galvojama ir veikiama. Kristaus naujovė yra įvykis; ji nedviprasmiškai sudaro evangelinio kreipimosi turinį ir yra Atpirkimo vaisius. Tačiau tuo pat metu supratimas, kad santuokoje egzistuoja „sutuoktinių tarpusavio klusnumas dėl Kristaus baimės“, ir ne vien tik moters paklusnumas savo vyrui, privalo apimti visas širdis, sąžines, elgesius ir papročius. Tai kreipimasis, kuris nuo to laiko nesiliauja buvęs neatidėliotinu būsimosioms kartoms, tai kreipimasis, kurį žmonės be paliovos turi iš naujo priimti. Apaštalas rašė ne vien tik tai, kad „Jėzuje Kristuje... nėra nei vyro, nei moters“, jis taipogi rašė, jog „nėra nei vergo, nei laisvo žmogaus“. O vis dėlto, kiek reikėjo kartų, kad šis principas susikonkretizuotų žmonijos istorijoje per vergovės panaikinimą, o ką galima būtų pasakyti apie daugybę vergovės formų, kurioms pakluso žmonės ir ištisos tautos, ir kurios dar nepranyko iš istorijos arenos?

Vis dėlto Atpirkimo ethos iššūkis yra aiškus ir galutinis. Visos moters klusnumo vyrui santuokoje motyvacijos privalo būti aiškinamos „klusnumo vienas kitam dėl Kristaus baimės“ prasme. Tikrosios santuokinės meilės dydis randa savo patį giliausią šaltinį Kristuje, kuris yra Bažnyčios, savo Sužadėtinės, Sužieduotinis.

Simbolinis „didžiosios paslapties“ dydis

25. Laiško Efeziečiams tekste mes atrandame antrąjį dydį analogijos, kuri turi tarnauti didžiosios paslapties atskleidimui. Tai simbolinis dydis. Jeigu Dievo meilė žmogui, Izraeliui, išrinktajai tautai pranašų yra pateikta kaip vyro meilė žmonai, tai ši analogija išreiškia sužieduotinę savybę ir dieviškąjį, o ne žmogiškąjį Dievo meilės charakterį: „Tavo Kūrėjas yra tavo Sužieduotinis... Taip vadinamas visos žemės Dievas“ (Iz 54, 5). Tą patį galima būtų pasakyti apie Kristaus Atpirkėjo meilę: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų“ (Jn 3, 16). Taigi kalbama apie Dievo meilę, pasireiškusią Kristaus įvykdytame Atpirkime. Pasak Pauliaus Laiško, toji meilė yra panaši į sutuoktinių santuokinę meilę, bet, aišku, ji nėra identiška jai. Išties, analogija daro prielaidą panašumui, kuris palieka vietos atitinkamai skirtingo veikimo laisvei.

Tai bus lengva konstatuoti, jei mes apmąstysime sužieduotinės paveikslą. Pagal Laišką Efeziečiams, sužadėtine yra Bažnyčia, taip kaip pranašams sužadėtine buvo Izraelis; vadinasi, kalbama ne apie vieną atskirą asmenį, o apie bendrą subjektą. Toks bendras subjektas ir yra Dievo Tauta, tai yra bendruomenė, susidedanti iš daugybės asmenų, vyrų ir moterų. „Kristus mylėjo Bažnyčią“, būtent, kaip bendruomenę, kaip Dievo Tautą, o kartu Jis mylėjo kiekvieną šios Bažnyčios asmenį, Bažnyčios, kuri toje pačioje ištraukoje yra pavadinta Jo kūnu (žr. Ef 5, 23). Iš tiesų, Kristus atpirko kiekvieną vyrą ir moterį, Jis atpirko visus be išimties. Atpirkime kaip tik ir pasireiškia ši Dievo meilė, o kartu ir išsipildo žmonijos bei pasaulio istorijoje sužieduotinis šios meilės charakteris.

Kristus įžengė į šią istoriją ir joje pasiliko kaip Sužieduotinis, kuris „pats pasiaukojo“. Pasiaukoti – reiškia „nuoširdžiai save atiduoti kitam“, atiduoti save visiškai ir iš pačių pagrindų: „Nėra didesnės meilės už šią“ (Jn 15, 13). Remiantis šia koncepcija, Bažnyčios dėka visos žmogiškos būtybės – tiek vyrai, tiek moterys, – yra pašauktos tapti Kristaus, pasaulio Atpirkėjo, Sužieduotinėmis. Tokiu būdu, pasak Pauliaus, faktas būti sužieduotine, o būtent moteriškos giminės, tampa viso žmogiškumo simboliu: „Nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 28).

Lingvistiniu požiūriu galima pasakyti, jog sužieduotinės meilės analogija Laiške Efeziečiams tai, kas vyriška, pritaiko tam, kas yra moteriška, turint galvoje, kad žmonės, kaip Bažnyčios nariai, yra tolygiai įtraukti į Sužieduotinės sąvoką. Tai neturėtų stebinti, kadangi Apaštalas, norėdamas išreikšti savo misiją Kristuje ir Bažnyčioje, kalba apie „vaikelius, kuriuos jis ir vėl su skausmu gimdo“ (Gal 4, 19). Visa tai, kas yra žmogiška, ir kas žmogiškai asmeniška, vyriškumas ir moteriškumas skiriasi vienas nuo kito, bet tuo pat metu vienas kitą papildo ir abipusiai nušviečia. Tai pasirodo ir didžiojoje Laiško Efeziečiams analogijoje apie Sužieduotinę. Bažnyčioje visos žmogiškos būtybės, – tiek vyrai, tiek moterys, – yra Sužieduotinės, nes jos priima Kristaus Atpirkėjo meilę tarsi dovaną, o kartu stengiasi į ją atsakyti, paaukodamos save.

Kristus yra Sužieduotinis. Tuo yra išreikšta tiesa apie meilę Dievo, kuris „pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 19), ir kuris peržengė visus žmonių lūkesčius savo pasiaukojimu, pagimdžiusiu šią sužieduotinę meilę žmogui: „jis parodė savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1). Sužieduotinis, – Sūnus vienaesmis Dievui Tėvui, – tapo Marijos sūnumi, žmogaus sūnumi, tai yra tikruoju vyriškosios giminės žmogumi. Sužieduotinio simbolis yra vyriškosios giminės. Šiame vyriškame simbolyje atvaizduotas žmogiškasis charakteris meilės, per kurią Dievas išreiškė savo dieviškąją meilę Izraeliui, Bažnyčiai ir visiems žmonėms. Apmąstydami tai, ką sako Evangelijos apie Kristaus elgesį su moterimis, mes galime padaryti išvadą, jog Izraelio sūnus, kaip žmogus, atskleidė Abraomo dukterų (žr. Lk 13, 16) orumą, priklausantį iš pat pradžių moteriai lygiomis teisėmis su vyru. Tuo pat metu Kristus įvertino visą moters savitumą vyro atžvilgiu, visą jos turtingumą, kuris suteiktas jai kūrimo paslaptyje. Kristaus elgesyje su moterimis mes regime pavyzdingu būdu išsipildant tai, ką Laiško Efeziečiams tekstas išreiškia sąvoka sužieduotinis. Kaip tik todėl, kad dieviškoji Kristaus meilė yra Sužieduotinio meilė, ji yra visos žmogiškosios meilės, o ypač vyrų meilės, paradigma ir pavyzdys.

Eucharistija

26. Plačiame didžiosios paslapties, pasireiškiančios Sužieduotiniu ryšiu tarp Kristaus ir Bažnyčios, kontekste galima geriau įžvelgti Dvylikos kvietimo faktą. Kviesdamas vien vyrus tapti Jo apaštalais, Kristus veikė laisvu ir suvereniu būdu. Jis tai padarė taip pat laisvai, kaip ir visa savo elgsena įvertino moters kilnumą ir pašaukimą, neprisitaikydamas nei prie vyraujančių papročių, nei prie tradicijų, kurias sankcionavo Jo laikmečio įstatymai. Štai kodėl hipotezė, remiantis kuria Jis pavadintų vyrus apaštalais, prisitaikant prie plačiai paplitusių to meto papročių, visiškai nesiderina su Kristaus veikimo būdu. „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, neatsižvelgi įasmenis“ (Mt 22, 16). Šie žodžiai puikiai iliustruoja Jėzaus Nazariečio elgesį. Čia kartu atrandamas ir Dvylikos kvietimo paaiškinimas. Jie buvo šalia Kristaus Paskutinės vakarienės metu; tik jie vieninteliai gavo sakramentalinį įsakymą: „Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22, 19; 1 Kor 11, 24), susijusį su Eucharistijos įtvirtinimu. Prisikėlimo dienos vakare jie priima Šventąją Dvasią, kad atleistų nuodėmes: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 23).

Mes esame pačiame centre velykinės paslapties, kuri pilnai atskleidžia Dievo sužieduotinės meilę. Kristus yra Sužieduotinis, nes Jis „pats save atidavė už kitus“: buvo atiduotas Jo kūnas, ir išlietas Jo kraujas (žr. Lk 22, 19–20). Tokiu būdu Jis „parodė savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1). Savęs paties atidavimas, kuris įeina į Kryžiaus auką, lemiamu būdu pabrėžia sužieduotinę Dievo meilės prasmę. Kristus, kaip pasaulio Atpirkėjas, yra Bažnyčios Sužieduotinis. Eucharistija yra mūsų Atpirkimo sakramentas. Tai Sužieduotinio ir Sužieduotinės sakramentas. Eucharistija atnaujina ir iš naujo paslaptingai įgyvendina atpirkėjišką Kristaus darbą kuriant Bažnyčią, savo kūną. Su šiuo kūnu Kristus yra susijungęs tarsi vyras su žmona. Visa tai pasakyta Laiške Efeziečiams. Į didžiąją Kristaus ir Bažnyčios paslaptį yra įtraukta amžinoji dviejų vienybė, iš pat pradžių įtvirtinta tarp vyro ir moters.

Jeigu Kristus, įtvirtindamas Eucharistiją, neabejotinai ją susiejo su kunigiška apaštalų tarnyste, tai teisėtai galima manyti, jog Jis tokiu būdu norėjo išreikšti santykį tarp vyro ir moters, tarp to, kas moteriška, ir to, kas vyriška, tai yra tokį santykį, kurio panoro Dievas tiek Kūrimo, tiek Atpirkimo paslaptyje. Eucharistijoje visų pirma paslaptingai pasireiškia atpirkėjiška Kristaus–Sužieduotinio veikla Bažnyčios–Sužieduotinės atžvilgiu. Visa tai tampa aišku ir neabejotina, kai sakramentinė Eucharistijos tarnystė, kur kunigas veikia in persona Christi, yra vykdoma žmogaus. Kaip tik čia glūdi paaiškinimas, kuris patvirtina mokymą Deklaracijos Inter insigniores, publikavusios Pauliaus VI mandatą, siekiant atsakyti į klausimus, kuriuos iššaukė moterų priėmimo į ministerialinę kunigystę problema.[50]

Sužieduotinės auka

27. II Vatikano Susirinkimas atnaujino Bažnyčioje kunigystės visuotinumo supratimą. Naujojoje Sandoroje yra tik viena auka ir vienas kunigas, – tai Kristus. Visi pakrikštytieji, – tiek vyrai, tiek moterys, – dalyvauja šioje ypatingoje kunigystėje, nes jie turi „aukoti savo kūnus, kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką (žr. Rom 12, 1), kad visur liudytų Kristų ir reikalaujantiems duotų juose esančios amžinojo gyvenimo vilties apyskaitą (žr. 1 Pt 3, 15)“[51].

Visuotinis dalyvavimas Kristaus aukoje, per kurią Atpirkėjas įteikė Tėvui visą pasaulį ir žmoniją, visus Bažnyčios narius padarė kunigų karalyste (žr. Apr 5, 10; 1 Pt 2, 9), tai reiškia, kad jie dalyvauja ne tik kunigystės misijoje, bet ir Kristaus Mesijo pranašiškoje bei karališkoje misijoje. Be to, šis dalyvavimas įtvirtina organinį Bažnyčios kaip Dievo Tautos ryšį su Kristumi. Tuo pat metu pasireiškia ir Laiško Efeziečiams didžioji paslaptis: Sužieduotinė yra sujungta su savo Sužieduotiniu, nes gyvena Jo gyvenimą; ji sujungta su Juo, nes dalyvauja Jo triguboje misijoje (tria munera Christi), ir sujungta tokiu būdu, kad „pati save atduodama kitam“, atsakytų į neapsakomą Sužieduotinio, pasaulio Atpirkėjo, meilės dovaną. Tai liečia kiekvieną Bažnyčią, visus vyrus ir visas moteris, o, žinoma, ir tuos, kurie dalyvauja ministerialinėje kunigystėje[52], kuri savo prigimtimi yra tarnystė. Kristaus ir Bažnyčios didžiosios paslapties rėmuose visi yra pašaukti savo gyvenimo auka – tarsi sužieduotinė – atsakyti į neapsakomą Kristaus meilės dovaną, Kristaus, kurs vienintelis kaip pasaulio Atpirkėjas yra Bažnyčios Sužieduotinis. Karališkoje kunigystėje, kuri yra visuotinė, drauge pasireiškia ir Sužieduotinės dovana.

Visa tai teikia esminę svarbą, siekiant iš pačių pagrindų suprasti Bažnyčią, vengiant Bažnyčios, – kaip institucijos, sudarytos iš žmonių ir įrašytos į istoriją, – atžvilgiu tokių aiškinimo ir vertinimo kriterijų, kurie nesusiję su jos prigimtimi. Netgi jei Bažnyčia ir turi savo hierarchinę[53] struktūrą, ši vis dėlto visiškai skirta Kristaus narių šventumui. O šventumas yra nustatomas veikiant didžiajai paslapčiai, kurioje Sužieduotinė savo meilės dovana atsako į Sužieduotinio dovaną, tai darydama Šventojoje Dvasioje, nes „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5). II Vatikano Susirinkimas, patvirtindamas visos tradicijos mokymą, priminė, jog šventumo hierarchijoje Bažnyčios paveikslas kaip tik yra moteris, Marija Nazarietė. Ji žengia pirma mūsų visų šventumo keliu; Jos asmenyje „Bažnyčia pasiekia tokį tobulumą, kuris ją padaro be dėmės ir raukšlės“[54] (žr. Ef 5, 27). Šia prasme galima būtų pasakyti, jog Bažnyčia, būdama apaštalų ir Petro, tuo pat metu yra ir Marijos[55].

Bažnyčios istorijoje pirmaisiais jos gyvavimo metais šalia vyrų buvo daug moterų, kurioms Sužieduotinės atsakymas į atpirkėjišką Sužieduotinio meilę įgavo visą savo išraiškingą jėgą. Visų pirma mes regime tas, kurios asmeniškai sutiko Kristų, kurios sekė paskui Jį, ir kurios, Jam išėjus, atsidėjo maldai kartu su Apaštalais Jeruzalės Menėje iki Sekminių dienos.

Tą dieną Šventoji Dvasia kalbėjo per Dievo Tautos sūnus ir dukteris, įgyvendindama tai, ką paskelbė pranašas Joelis (žr. Apd 2, 17). Minėtos moterys ir kitos, pasekusios jų pavyzdžiu, suvaidino aktyvų ir svarbų vaidmenį pirmosios Bažnyčios gyvenime ir pirmosios krikščioniškosios bendruomenės, – o vėliau ir paskesnių, – statyboje iš pat pamatų dėka jų charizmų ir daugybės tarnavimo būdų. Apaštalų raštuose minimi jų vardai: tai Febė, „kuri yra Kenchrėjos bendruomenės diakonė“ (Rom 16, 1), Priska su savo vyru Akvilu (žr. 2 Tim 4, 19), Evodija ir Sintichė (žr. Fil 4, 2), Marija, Trifena, Persidė ir Trifona (žr. Rom 16, 6,12). Apaštalas kalba apie jų triūsą Kristaus labui: jos atskleidžia įvairias apaštalinės tarnystės sritis Bažnyčioje, pradedant namų Bažnyčia. Iš tiesų, nuoširdus tikėjimas iš motinos persiduoda vaikams ir kūdikiams, kaip tai atsitiko Timotiejaus namuose (žr. 2 Tim 1, 5).

Tas pat nuolat atsinaujina amžių bėgyje iš kartos į kartą, apie ką byloja Bažnyčios istorija. Iš tiesų, Bažnyčia, gindama moters kilnumą ir jos pašaukimą, parodė dėkingumą toms, kurios, būdamos ištikimos Evangelijai, visais laikais dalyvavo apaštalinėje visos Dievo Tautos misijoje, ir ji jas pagerbė. Kalbama apie Šventąsias kankines, mergaites ir šeimos motinas, kurios drąsiai puoselėjo savo tikėjimą ir, auklėdamos savo vaikus Evangelijos dvasia, perdavė jiems tikėjimą ir Bažnyčios tradiciją.

Visais laikais ir visose šalyse mes randame daugybę drąsių moterų (žr. Pr 31, 10), kurios, nepaisydamos persekiojimų, sunkumų ir diskriminacijų, dalyvavo Bažnyčios misijoje. Užtektų vien paminėti Moniką, Augustino motiną, Makriną, Olgą iš Kijevo, Matildą iš Toskanos, Jadvygą iš Silezijos ir Jadvygą iš Krokuvos, Brigitą iš Švedijos, Žaną d'Ark, Rozą iš Limos, Elzbietą Seton ir Mariją Uod.

Krikščionių moterų liudijimas ir veikla turėjo reikšmingą įtaką tiek Bažnyčios, tiek visuomenės gyvenime. Netgi rimtų visuomeninių diskriminacijų akivaizdoje šventos moterys, tapusios stiprios savo vienybės su Kristumi dėka, veikė laisvai. Tokia vienybė ir laisvė, esanti Dieve, paaiškina, pavyzdžiui, svarbią šventosios Kotrynos iš Sienos veiklą Bažnyčios gyvenime ir Šventosios Jėzaus Teresės veiklą vienuolių gyvenime.

Dar ir mūsų dienomis dėka liudijimo daugybės moterų, kurios skleidžia savo pašaukimą šventumui, Bažnyčia neperstoja savęs turtinusi. Šventos moterys yra moteriško idealo įsikūnijimas, bet kartu jos yra pavyzdys visiems krikščionims, tai sequela Christi pavyzdys, toks pavyzdys, kokiu Sužieduotinė su meile privalo atsakyti į Sužieduotinio meilę.

VIII. DIDŽIAUSIA YRA MEILĖ

Pasikeitimų akivaizdoje

28. „Bažnyčia tiki, jog Kristus, miręs už visus ir prisikėlęs iš numirusiųjų, teikia per savo Dvasią šviesos ir jėgų, kad žmogus galėtų pasiekti savo didį pašaukimą“[56].

Šiuos Susirinkimo konstitucijos Gaudium et spes žodžius mes galime pritaikyti dabartinių apmąstymų temai. Ypatingas moters kilnumo ir jos pašaukimo pabrėžimas, būdingas mūsų epochai, gali ir turi būti priimtas tokioje šviesoje ir jėgose, kurias Kristaus Dvasia teikia žmogui, ir taip turi būti mūsų išradingoje epochoje su daugybe pasikeitimų. Bažnyčia „tiki, jog kiekvieno žmogaus ir visos žmonijos istorijos raktas, centras ir tikslas gali būti atrastas jos Viešpatyje ir Mokytojuje“, ir „ji tvirtina, kad už visų kitėjimų esama daug dalykų, kurie nesikeičia ir kurie savo galutinį pagrindą turi Kristuje, kuris tas pats vakar, šiandien ir per amžius“[57].

Šiais žodžiais konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje mums nurodo kelią, kuriuo turime žengti, kad atliktume savo pareigą, liečiančią moters kilnumą ir jos pašaukimą reikšmingų mūsų laikmečio pasikeitimų rėmuose.

Mes galime teisingai ir deramai pasirengti šiems pasikeitimams tik sugrįžtant prie pagrindų, kurie yra Kristuje, prie nesikeičiančių tiesų ir vertybių, kurių ištikimu liudytoju ir Mokytoju yra Jis pats (žr. Apr 1, 5). Kitoks veikimo būdas duotų abejotinų, grynai klaidingų ir apgaulingų rezultatų.

Moters kilnumas ir meilės įstatymas

29. Jau pacituota Laiško Efeziečiams ištrauka (5, 21–33), kur ryšys tarp Kristaus ir Bažnyčios yra pateiktas tarsi tarp sužieduotinio ir sužieduotinės, kaip tik iššaukia santuokos įtvirtinimą, pasak Pradžios knygos žodžių (žr. 2, 24). Ji tiesą apie santuoką, kaip pirmapradį sakramentą, sugretina su vyro ir moters kūrimu pagal Dievo paveikslą ir atvaizdą (žr. Pr 1, 27; 5, 1). Šio reikšmingo ryšio, esančio Laiške Efeziečiams, dėka yra visiškai atskleista tai, kas nusako moters kilnumą Dievo, Kūrėjo ir Atpirkėjo, požiūriu, o kartu ir žmogaus, vyro ir moters, požiūriu. Sutinkamai su Dievo amžinuoju sumanymu, moteris yra toji, kurioje meilės įsakymas sukurtame asmenų pasaulyje atranda savo pradinio įsišaknijimo vietą. Meilės įsakymas priklauso intymiam paties Dievo gyvenimui, Trejybės gyvenimui. Intymiame Dievo gyvenime Šventoji Dvasia yra asmeninė meilės hipostazė. Per Dvasią, nesukurtą dovaną, meilė tampa dovana sukurtiems asmenims. Dievo meilė pasiekia kūrinius: „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5).

Moters kvietimas gyventi šalia vyro („pagalba, kuri jam būtų tinkama“: Pr 2, 18) dviejų vienybėje pateikia matomame kūrinių pasaulyje ypatingas sąlygas, kad „Dievo meilė būtų išlieta (būtybių, sukurtų pagal Jo paveikslą) širdyse“. Jeigu Laiško Efeziečiams autorius vadina Kristų Sužieduotiniu, o Bažnyčią – Sužieduotine, šia analogija jis netiesiogiai patvirtina tiesą apie moterį kaip žmoną. Sužieduotinis yra tasai, kurs myli. Sužieduotinė yra mylima: ji priima meilę, kad savo ruožtu mylėtų.

Pradžios knygos ištrauka, dar kartą perskaityta sužieduotinio simbolio šviesoje Laiške Efeziečiams, įgalina mus suprasti tiesą, kuri atrodo visiškai galutinė moters kilnumo, o to pasėkoje, ir jos pašaukimo klausimui: moters kilnumas yra matuojamas meilės įsakymu, kuris iš esmės yra teisingumo ir gailestingumo įsakymas[58].

Tik žmogus gali mylėti, ir tik žmogus gali būti mylimas. Kaip tik čia pirmiausia ir glūdi ontologinės tvarkos patvirtinimas, iš kurio vėliau išplaukia etinės kilmės patvirtinimas. Meilė yra ontologinis ir etinis asmens reikalavimas. Žmogus turi būti mylimas, nes viena tik meilė derinasi su tuo, kas yra žmogus. Tokiu būdu yra paaiškinamas meilės įsakymas, kuris jau buvo žinomas Senajame Testamente (žr. Dt 6, 5; Lv 19, 18), ir kurį Kristus pastatė pačiame evangelinės ethos centre (žr. Mt 22, 36–40; Mk 12, 28–34). Taip paaiškėja ir meilės primatas, kurį išreiškia Pauliaus žodžiai Laiške Korintiečiams: „Didžiausia yra meilė“ (1 Kor 13, 13).

Neatsižvelgus į šį įstatymą ir šį primatą, neįmanoma visiškai ir adekvačiai atsakyti į klausimą apie moters kilnumą ir jos pašaukimą. Kai mes sakome, jog moteris yra toji, kuri priima meilę, kad savo ruožtu mylėtų, mes negalvojame visų pirma vien tik apie specifinį santuokinį ryšį santuokoje. Mes galvojame apie kažką labiau universalaus, pagrįsto pačiu faktu būti moterimi tarpasmeninių santykių visumoje, kurie įvairiausiais būdais sudaro žmonių, – vyrų ir moterų, – sambūvį ir bendradarbiavimą. Šiame skirtingame ir plačiame kontekste moteris atskleidžia ypatingą žmogaus asmens vertę, bet tuo pat metu dėl savo moteriškumo ji yra konkretus asmuo. Tai liečia visas moteris ir kiekvieną atskirai, nepriklausomai nuo kultūrinio konteksto, kuriame jos bebūtų, nuo jų dvasinių, psichologinių ir fizinių savybių, kaip, pavyzdžiui, jų amžius, išsilavinimas, sveikata, darbas, nepriklausomai nuo to, ar ji ištekėjusi, ar vieniša.

Laiško Efeziečiams ištrauka, kurią mes svarstome, leidžia mums pagalvoti apie kažką panašaus į ypatingą moters pranašystę jos moteriškume. Sužieduotinio ir Sužieduotinės analogija primena meilę, kuria kiekvienas žmogus, kiekvienas vyras ir moteris, yra mylimas Dievo Kristuje. Tačiau biblinės analogijos kontekste, taip pat remiantis vidine teksto logika, kaip tik moteris, sužieduotinė, atskleidžia visiems šią tiesą. Pranašiška moters savybė jos moteriškume atranda savo pačią aukščiausią išraišką Skaisčiausioje Dievo Motinoje. Dėl tokios priežasties pilnutinai ir tiesiogiai įvertinamas intymus ryšys, vienijantis meilės įstatymą, kuris ateina į žmonių pasaulį per Moterį ir Šventąją Dvasią. Angelo Apreiškimo metu Marija išgirsta žodžius: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs“ (Lk 1, 35).

Misijos supratimas

30. Moters kilnumas yra intymiai susijęs su meile, kurią ji priima vien dėl savo moteriškumo, o, kita vertus, su meile, kurią ji savo ruožtu teikia. Taip patvirtinama tiesa apie asmenį ir meilę. Nagrinėjant tiesą apie žmogų, dar sykį vertėtų pasiremti II Vatikano Susirinkimu: „Žmogus – vienintelis žemėje kūrinys, kurio Dievas norėjo dėl jo paties, gali save visiškai surasti tiktai nuoširdžiai pats save atiduodamas kitam“[59]. Tai liečia kiekvieną žmogų, kaip asmenį, sukurtą pagal Dievo atvaizdą, nežiūrint į tai, ar jis vyras, ar moteris. Čia pridėtas ontologinės kilmės patvirtinimas taipogi įkvepia ir etinį asmens pašaukimo dydį. Moteris negali likti pati savimi, neatiduodama savo meilės kitiems.

Nuo pat pradžios moteris, kaip ir vyras, buvo sukurta Dievo ir jo pastatyta kaip tik šiame meilės įstatyme. Gimtoji nuodėmė nepanaikino šio įstatymo, ji jo nepanaikino negražinamai. Apie tai liudija protoevangelijos žodžiai (žr. Pr 3, 15). Šiais apmąstymais mes nustatėme ypatingą moters vietą šiame svarbiausiame Apreiškimo tekste. Tarp kita ko, vertėtų pabrėžti, kad ta pati moteris, kuriai pavyko tapti bibline paradigma, tolygiai reiškiasi eschatologinėje pasaulio ir žmogaus perspektyvoje, tokioje, kokią išreiškia Apreiškimas Jonui[60]. Tai „moteris, apsisiautusi saule“, po jos kojomis mėnulis, o ant galvos žvaigždžių vainikas (žr. Apr 12, 1). Galima pasakyti, jog tai moteris kosmoso matmens, viso kūrimo darbo matmens.

Tuo pat metu ji dejuoja „kentėdama gimdymo sopulius“ (Apr 12, 2), tarsi Ieva, „visų gyvųjų motina“ (Pr 3, 20). Ji kenčia dar ir todėl, kad „priešais moterį, jai pagimdžius“, (Apr 12, 4), sustoja „didysis slibinas, senoji Gyvatė“ (Apr 12, 9) jau žinomas protoevangelijoje, kaip Velnias, „melo (ir nuodėmės) tėvas“(Jn 8, 44). Ir štai senoji Gyvatė nori praryti kūdikį. Jeigu šiame tekste mes įžvelgiame vaikystės Evangelijos (žr. Mt 2, 13–16) atspindį, mes galime manyti, jog biblinėje moters paradigmoje nuo pat pradžios ir iki pat istorijos pabaigos įsirašo kova prieš blogį ir Velnią. Tai kova žmogaus, jo tikrojo gėrio, jo išganymo labui. Argi Biblija nenori mums pasakyti, jog kaip tik moteryje, Ievoje–Marijoje, istorija patiria dramatišką kovą už kiekvieną žmogų, kovą už pagrindinį taip arba ne, kurį jis pasako Dievui ir Jo amžinajam sumanymui apie žmogų?

Jeigu moters kilnumas liudija apie meilę, kurią ji priima, kad savo ruožtu mylėtų, tai biblinė moters paradigma taipogi parodo, jog pačios moters pašaukimą apsprendžia tikrasis meilės įstatymas. Čia kalbama apie pašaukimą pagrindine prasme, galima pasakyti visapusiška prasme, apie pašaukimą, kuris išsipildo ir pasireiškia per daugelį moters pašaukimų Bažnyčioje ir pasaulyje.

Moters moralinė jėga ir jos dvasinė galia supranta tą faktą, jog Dievas ypatingu būdu patiki jai žmogų, žmogiškąją būtybę. Suprantama, Dievas patiki kiekvieną žmogų visiems žmonėms ir kiekvienam atskirai. Tačiau tai ypatingu būdu liečia moterį, – kaip tik dėl jos moteriškumo, – ir taipogi ypatingu būdu nustato jos pašaukimą.

Remiantis tokiu sąmoningumu ir tuo, kas patikėta, moralinė moters jėga pasireiškia per daugybę moters paveikslų iš Senojo Testamento, iš Kristaus laikų ir sekančių epochų, iki mūsų dienų. Moteris yra stipri, suprasdama tai, kas jai patikėta, stipri tuo, kad Dievas „jai patiki žmogų“ visada ir visur, netgi visuomeninės diskriminacijos sąlygomis, kuriose ji gali atsidurti. Toks sąmoningumas ir pagrindinis pašaukimas byloja moteriai apie kilnumą, kurį ji gauna iš paties Dievo, o tai ją daro stipria ir kartu sustiprina jos pašaukimą. Tokiu būdu stipri moteris (žr. Pr 31, 10) tampa nepamainoma parama ir dvasinės jėgos šaltiniu kitiems, kurie supranta didelę jos dvasinę energiją. Tokioms stiprioms moterims labai skolingos jų šeimos, o neretai ir ištisos tautos.

Mūsų epochoje mokslo ir technikos laimėjimai įgalina pasiekti iki šiol neregėto laipsnio materialinę gerovę, kuri patenkina vienus ir atstumia kitus. Esant tokioms sąlygoms, toks vienašališkas progresas gali sukelti palaipsniui didėjantį dėmesio žmogui ir visam tam, kas iš esmės yra žmogiška, išnykimą. Šia prasme, ypač mūsų dienomis, dedamos didelės viltys į moters talentą, siekiant bet kuriomis aplinkybėmis sustiprinti dėmesį žmogui: vien todėl, kad jis yra žmogus! Nes „didžiausia yra meilė“ (1 Kor 13, 13).

Štai kodėl atidus moters biblinės paradigmos skaitymas, pradedant Pradžios knyga ir baigiant Apreiškimu Jonui, aiškiai parodo, iš ko susideda moters kilnumas ir pašaukimas, kas joje yra nekintamo ir nepraranda aktualumo, turint savo „galutinį pagrindą Kristuje, kuris tas pats vakar, šiandien ir per amžius“[61]. Jeigu žmogus ypatingu būdu yra Dievo patikėtas moteriai, argi tai nereiškia, jog Kristus deda į ją viltis išsipildyme „karališkosios kunigystės“ (1 Pt 2, 9), kuri yra turtas, Jo teikiamas žmonėms? Kristus, kurs tik vienas yra didysis Naujosios ir amžinosios Sandoros kunigas ir Bažnyčios Sužieduotinis, nuolat grąžina tą patį palikimą Tėvui per Šventąją Dvasią, kad Dievas būtų „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28)[62].

Tuomet ir tiesa, jog „didžiausia yra meilė“ (1 Kor 13, 13), pasieks savo galutinį išsipildymą.

IX. PABAIGA

„Jei tu pažintum Dievo dovaną“

31. „Jei tu pažintum Dievo dovaną“ (Jn 4, 10), pasakė Jėzus samarietei viename iš puikiausių dialogų, kurie parodo visą Jo pagarbą kiekvienos moters kilnumui ir pašaukimui, sudarančiam palankias sąlygas kiekvienai dalyvauti Jo kaip Mesijo misijoje.

Šie apmąstymai, jau einantys į pabaigą, Dievo dovanos viduje yra nukreipti į pažinimą to, ką Jis, Kūrėjas ir Atpirkėjas, patiki moteriai, kiekvienai moteriai. Išties, Kristaus Dvasioje ji gali rasti visą savo moteriškumo prasmę ir tokiu būdu pasirengti „nuoširdžiam pačios savęs atidavimui“ kitiems, o per tai atrasti save pačią.

Marijos Metais Bažnyčia trokšta padėkoti Švenčiausiajai Trejybei už moters paslaptį ir už kiekvieną moterį, už tai, kas sudaro jos moteriško kilnumo amžinąjį matmenį, už įstabius Dievo darbus, kurie žmogaus kartų istorijoje išsipildė joje ir per ją. Galiausiai, ar ne tik joje ir per ją išsipildė tai, kas yra didžiausia žmogaus istorijoje žemėje, tai yra įvykis, jog pats Dievas tapo žmogumi?

Štai kodėl Bažnyčia dėkoja už visas moteris ir už kiekvieną iš jų: už motinas, seseris, žmonas; už moteris, pasišventusias Dievui skaistybėje; už moteris, pasiaukojusias daugybei žmogiškų būtybių, kurios laukė nemokamos meilės iš kito asmens; už moteris, kurios rūpinasi žmogumi šeimoje, šiame pagrindiniame žmogaus bendruomenės ženkle; už moteris, kurios atlieka tarnybą, ir kurių pečius neretai slegia didelė visuomeninė atsakomybė; už stiprias ir silpnas moteris, – už visas tas, kurios atėjo iš Dievo širdies visame savo moteriškumo gražume ir turtingume, už tas, kurios buvo apsuptos Jo amžinosios meilės, už tas, kurios kartu su vyrais žengia šios žemės, laikinosios žmonių tėvynės, žemės, dažnai tampančios ašarų pakalne, keliu; už tas, kurios kartu su vyrais yra atsakingos už žmonijos likimą kasdieniuose rūpesčiuose, remdamosios galutiniu likimu, kurį žmogaus šeima turi Dieve, neaprėpiamosios Trejybės gelmėse.

Bažnyčia dėkoja už visus moteriško talento pasireiškimus, pasirodžiusius istorijos bėgyje visose tautose ir nacijose; ji dėkoja už visas charizmas, kuriomis Šventoji Dvasia apdovanojo moteris Dievo Tautos istorijoje, už visas pergales, atneštas dėka jų tikėjimo, vilties ir meilės; ji dėkoja už visus moteriško šventumo vaisius.

Bažnyčia tuo pat metu prašo, kad šios neįkainojamos Dvasios dovanos (žr. 1 Kor 12, 4), su dideliu dosnumu teikiamos amžinosios Jeruzalės dukterims, būtų atidžiai pripažintos ir įvertintos, kad jos ypač mūsų laikais prisidėtų prie bendro Bažnyčios ir žmonijos gėrio.

Apmąstant biblinę moters paslaptį, Bažnyčia meldžia, kad visos moterys liktų savimi šioje paslaptyje, kad jos atrastų savo aukščiausiąjį pašaukimą.

Juk Marija, kuri „eina visų Bažnyčių priešakyje, vedama tikėjimo, meilės ir tobulos vienybės su Kristumi“[63], galėtų suteikti šį vaisių mums visiems šiais Jai pašvęstais Metais, atsidūrus ant trečiojo tūkstantmečio nuo Kristaus gimimo slenksčio!

Išreikšdamas šiuos linkėjimus, aš apaštališkai laiminu visus tikinčiuosius, o ypatingai visas moteris, mūsų seseris Kristuje.

Rašyta Romoje, prie Šventojo Petro bazilikos, 1988 metų rugpjūčio 15 d. Švenčiausiosios Mergelės Marijos dangun ėmimo iškilmėje, dešimtaisiais mano pontifikato metais

JONAS PAULIUS PP II