[Pratarmė]

Gerbiami broliai vyskupai ir kunigai,
mieli broliai ir seserys!

1. Viešpaties diena – taip nuo apaštalų laikų vadinamas sekmadienis [1] – Bažnyčios istorijoje visada buvo labai gerbiama dėl jos artimo ryšio su krikščioniškojo slėpinio tikruoju branduoliu. Juk savaitės ritme sekmadienis primena Kristaus prisikėlimo dieną. Tai savaitės Velykos, diena, kai švenčiama Kristaus pergalė prieš nuodėmę ir mirtį, pirmosios kūrinijos atbaiga Kristuje ir naujosios kūrinijos pradžia (plg. 2 Kor 5, 17). Tai diena, kai dėkinga adoracija prisimenama pirmoji pasaulio diena ir veiklia viltimi žvelgiama į „paskutiniąją dieną“, kurią Kristus šlovingai sugrįš (plg. Apd 1, 11; 1 Tes 4, 13–17) ir visa padarys nauja (plg. Apr 21, 5).

Todėl sekmadieniui apibūdinti gerai tinka džiaugsmingas psalmininko šūksnis: „Ši diena yra Viešpaties duota, – linksminkimės ir džiūgaukime“ ( Ps 118, 24). Šį kvietimą džiaugtis, atkartojamą Velykų liturgijos, ženklina nuostaba, kuri buvo apėmusi moteris, dalyvavusias Kristaus nukryžiavime, kai jos „labai anksti, pirmąją savaitės dieną“ (Mk 16, 2) atėjusios prie kapo rado jį tuščią. Tai kvietimas kokiu nors būdu vėl išgyventi tai, ką patyrė du mokiniai iš Emauso, pajutę savo širdžių užsidegimą, kai Prisikėlusysis ėjo kartu su jais, aiškindamas jiems Raštus ir leisdamas save atpažinti, kai „laužė duoną“ (plg. Lk 24, 32. 35). Tai aidas iš pradžių nedrąsaus ir vėliau nenugalimo džiaugsmo, kurį apaštalai patyrė tos pačios dienos vakarą, kai prisikėlęs Jėzus atsistojo jų viduryje ir jiems buvo dovanota jo ramybė ir Dvasia (plg. Jn 20, 19–23).

2. Kristaus prisikėlimas yra pamatinis įvykis, kuriuo remiasi krikščionių tikėjimas (plg. 1 Kor 15, 14) – nuostabą kelianti tikrovė, iki galo suvokiama tikėjimo šviesoje, tačiau istoriškai paliudyta tų, kuriems buvo leista matyti prisikėlusį Viešpatį. Tai nuostabus įvykis, ne tik absoliučiai nepakartojamas žmogaus istorijoje, bet ir sudarantis patį laiko slėpinio centrą. Juk, kaip mums primenama Velykų žvakės parengimo apeigomis įspūdingoje Velyknakčio liturgijoje, Kristus yra „laiko ir amžių“ Viešpats. Tad minėdama Kristaus prisikėlimo dieną ne vieną kartą per metus, bet kiekvieną sekmadienį, Bažnyčia siekia parodyti kiekvienai kartai pagrindinę istorijos ašį, į kurią remiasi pasaulio pradžios bei jo galutinės paskirties slėpinys. Todėl pagrįstai galima sakyti, kad „Viešpaties diena“, kaip yra sakoma vieno IV amžiaus autoriaus homilijoje, yra „dienų viešpats“ [2]. Gavusieji tikėjimo prisikėlusiu Viešpačiu malonę šios savaitės dienos reikšmę suvokia su dideliu jauduliu, paskatinusiu šv. Jeronimą ištarti: „Sekmadienis yra Prisikėlimo diena, tai krikščionių diena, mūsų diena“ [3]. Krikščionims sekmadienis iš tiesų yra „pirmapradė šventė“ [4], skirta ne tik laiko sekai žymėti, bet ir laiko giliai prasmei atskleisti.

3. Pamatinę sekmadienio reikšmę, nuolatos pripažįstamą per dutūkstantmetę istoriją, dar kartą patvirtino Vatikano II Susirinkimas: „Sekdama apaštalų tradicija, prasidėjusia pačiu Kristaus prisikėlimu, Bažnyčia kas septintą savaitės dieną švenčia Velykų slėpinį. Sekmadienis pagrįstai vadinamas Viešpaties diena“ [5]. Paulius VI iš naujo pabrėžė tai, aprobuodamas Romos naująjį liturginį kalendorių bei bendrąsias liturginių metų taisykles [6]. Trečiojo tūkstantmečio artėjimas, skatinantis tikinčiuosius Kristaus šviesoje apmąstyti istorijos raidą, sykiu kviečia juos su nauja jėga vėl atrasti sekmadienio prasmę: jo „slėpinį“, jo šventimo vertę, jo reikšmę krikščioniškajai bei žmogiškajai egzistencijai.

Džiaugiuosi magisterinėmis intervencijomis bei pastoracinėmis iniciatyvomis, kurias jūs, gerbiami broliai vyskupai, individualiai ir bendrai – padedami savo dvasininkų – plėtojote šia tema posusirinkiminiu laikotarpiu. Artinantis Didžiajam 2000 metų jubiliejui, norėčiau pasiūlyti jums šį apaštališkąjį laišką, vildamasis per tai paremti jūsų pastangas šioje taip gyvybiškai svarbioje srityje. Tačiau sykiu norėčiau kreiptis ir į jus, mieli tikintieji, tarsi dvasiškai pasirodydamas įvairiose bendruomenėse, ten, kur jūs su savo ganytojais renkatės švęsti Eucharistiją ir „Viešpaties dieną“. Daugelis įžvalgų bei jausmų, įkvėpusių šį laišką, subrendo per mano vyskupiškąją tarnybą Krokuvoje ir per mano vizitus į Romos parapijas, kurias, pradėjęs Romos vyskupo ir Petro įpėdinio tarnybą, reguliariai lankydavau liturginių metų įvairių laikų sekmadieniais. Apmąstydamas su jumis sekmadienio prasmę ir pabrėždamas, kodėl jį kaip tikrąją „Viešpaties dieną“ privalu švęsti ir naujomis mūsų laikų aplinkybėmis, jaučiuosi, tartum šiuo laišku tęsčiau gyvą dialogą, kurį mielai palaikau su tikinčiaisiais.

4. Akivaizdu, jog dar visai neseniai krikščioniškosios tradicijos šalyse „pašventinti“ sekmadienį būdavo lengviau dėl šioje praktikoje dalyvaujančių gyventojų gausos bei pačios pilietinės visuomenės organizacijos, kur sekmadieninis poilsis buvo laikomas pastovia įstatymų nuostatų, susijusių su įvairia profesine veikla, dalimi. Tačiau šiandien net šalyse, kur šventiškas šios dienos pobūdis nustatomas įstatymo, visuomeninių bei ekonominių santykių raida sąlygojo radikalius kolektyvinio elgesio ir dėl šios priežasties sekmadienio raiškos pokyčius. Plačiai įsitvirtino „savaitgalio“ kaip savaitinio atokvėpio praktika, šį laiką, kiek įmanoma, praleidžiant toli nuo namų ir neretai dalyvaujant politiniuose, kultūriniuose bei sportiniuose renginiuose, kurie paprastai sutampa su švenčių dienomis. Tai visuomeninis ir politinis reiškinys, kuriam, kiek jis pagarba autentiškoms vertybėms gali prisidėti prie žmogiškosios sklaidos bei visuomeninio gyvenimo pažangos, tikrai būdingi ne vien neigiami aspektai. Jis atitinka ne tik poilsio būtinybę, bet ir žmogui įgimtą poreikį „švęsti“. Tačiau jei sekmadienis praranda savo pirmapradę prasmę ir redukuojamas vien į „savaitgalį“, gali atsitikti, kad žmogus bus įkalintas tokiame siaurame horizonte, jog nebegalės matyti „dangaus“ [7], taigi nebebus pajėgus švęsti net ir dėvėdamas šventiškus drabužius.

Bet kuriuo atveju Kristaus mokiniams pavesta nepainioti sekmadienio šventimo, kuris turėtų būti autentiškas Viešpaties dienos pašventinimas, su „savaitgaliu“, iš esmės laikomu poilsio bei pramogų laiku. Šiuo atveju itin reikia autentiškos dvasinės brandos, padedančios krikščionims „būti patiems savimi“ visiškoje dermėje su tikėjimo dovana, būti visiškai pasirengusiems įtikinamai paliudyti juose gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3, 15). Taip jie būtų skatinami išsiugdyti gilesnę sekmadienio sampratą, idant net ir sunkiomis sąlygomis galėtų jį išgyventi visiškai paklusdami Šventajai Dvasiai.

5. Padėtis šiuo požiūriu šiandien yra gana įvairi. Kai kurios jaunos Bažnyčios rodo pavyzdį, kaip karštai galima švęsti sekmadienį ir miestuose, ir nuošaliausiuose kaimuose. Ir priešingai, kitose srityse dėl minėtų sociologinių sunkumų ir galbūt dėl nepakankamos tikėjimo motyvacijos dalyvaujančiųjų sekmadienio liturgijoje procentas yra itin menkas. Atrodo, jog daugelio tikinčiųjų sąmonėje nyksta ne tik Eucharistijos išskirtinės svarbos, bet ir pareigos dėkoti Dievui bendrai meldžiantis su kitais bažnytinės bendruomenės nariais suvokimas.

Be to, derėtų pridurti, kad ne tik misijų kraštuose, bet ir seniai krikščioniškomis tapusiose šalyse dėl kunigų stokos kartais neįmanoma garantuoti sekmadieninio Eucharistijos šventimo visose bendruomenėse.

6. Šios naujų situacijų įvairovės bei iš to kylančių klausimų akivaizdoje atrodo, jog šiandien labiau negu kada nors anksčiau yra būtina vėl atskleisti gilius, Bažnyčios priesaką pagrindžiančius doktrininius motyvus, kad sekmadienio nepakeičiama vertė krikščioniškajame gyvenime taptų tikrai aiški visiems tikintiesiems. Tai darydami seksime nenutrūkstama Bažnyčios Tradicija, kurią energingai priminė Vatikano II Susirinkimas, mokydamas, jog sekmadienį „krikščionys privalo susirinkti draugėn, idant, klausydami Dievo žodžio ir dalyvaudami Eucharistijoje, galėtų paminėti Viešpaties Jėzaus kančią, prisikėlimą bei garbę ir dėkoti Dievui, kuris ‘Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai’ (1 Pt 1, 3)“ [8].

7. Iš tiesų pareiga pašventinti sekmadienį pirmiausia dalyvaujant Eucharistijoje ir su krikščionišku džiaugsmu bei broliškumu ilsintis, teisingai suprantama tik tada, kai atsižvelgiama į įvairialypius šios dienos matmenis, į kuriuos atkreipti dėmesį norėtume šiame laiške.

Sekmadienis yra diena, sudaranti krikščioniškojo gyvenimo centrą. Kaip nuo savo pontifikato pradžios nenuilsdamas kartojau: „Nebijokite! Atverkite, plačiai atlapokite duris Kristui!“ [9], taip šiandien visus norėčiau primygtinai pakviesti iš naujo atrasti sekmadienį. Nebijokite dovanoti savo laiko Kristui! Taip, atverkime visą savo laiką Kristui, kad jis galėtų jį apšviesti bei duoti jam kryptį. Jis yra tas, kuris pažįsta ir laiko, ir amžinybės paslaptį ir patiki mums „savo dieną“ kaip vis naują savo meilės dovaną. Šios dienos atradimas iš naujo yra malonė, kurios turėtume maldauti ne tik norėdami pilnatviškai išgyventi tikėjimo reikalavimus, bet ir dėl to, kad galėtume konkrečiai atsakyti į kiekvieno žmogaus giliausius bei autentiškiausius troškimus. Laikas, dovanotas Kristui, niekada nėra prarastas laikas; priešingai, tai laikas, laimėtas mūsų santykių bei gyvenimo sužmoginimo labui.

Pirmasis skyrius
DIES DOMINI
KŪRĖJO DARBO ŠVENTIMAS

„Visa per jį atsirado“ (Jn 1, 3)

8. Krikščioniškojoje patirtyje sekmadienis pirmiausia yra Velykų šventė, kurią visiškai apšviečia prisikėlusio Kristaus šlovė. Tai „naujosios kūrinijos“ šventimas. Tačiau būtent šis sekmadienio aspektas, suvokus visą jo gilumą, yra neatskiriamas nuo jau pirmuose Šventojo Rašto puslapiuose pateikiamos naujienos apie Dievo planą kuriant pasaulį. Juk jei Žodis tapo kūnu „atėjus laiko pilnatvei“ (Gal 4, 4), vadinasi, jis savo slėpinio galia kaip Tėvo amžinasis Sūnus yra visatos pradžia ir pabaiga. Būtent tai tvirtina Jonas savo evangelijos prologe: „Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (1, 3). Laiške kolosiečiams tą patį pabrėžia Paulius: „Nes jame sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, <...>, – visa sutverta per jį ir jam“ (1, 16). Šis veiklus Sūnaus buvimas Dievo kuriamajame darbe visiškai apreiškiamas Velykų slėpiniu, kuriame Kristus, prisikeldamas iš numirusių kaip „užmigusiųjų pirmgimis“ (1 Kor 15, 20), davė pradžią naujajai kūrinijai ir pradėjo procesą, kurį pats užbaigssavo šlovingojo sugrįžimo akimirksniu, „kai jis perduos karalystę Dievui Tėvui <...>, kad Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 24. 28).

Tad jau kūrinijos aušroje Dievo plane buvo numatyta ši Kristaus „kosminė misija“. Ši kristocentrinė perspektyva, aprėpianti visą laiką, glūdėjo Dievo maloniame žvilgsnyje, kai jis, užbaigęs darbus, „palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą“ (Pr 2, 3). Tada – remiantis kunigiškojo autoriaus sukurtu pirmuoju bibliniu pasakojimu apie Kūrimą – gimė „šabas“, taip stipriai ženklinęs pirmąją Sandorą ir tam tikra prasme iš anksto skelbęs naujosios bei galutinės Sandoros šventąją dieną. „Dievo poilsio“ (plg. Pr 2, 2) ir poilsio, kurį jis suteikė Išėjimo tautai, kai ši žengė į Pažadėtąją žemę (plg. Iš 33, 14; Įst 3, 20; 12, 9; Joz 21, 44; Ps 95, 11), tema Naujajame Testamente atsiskleidžia naujai, galutinio „šabo poilsio“ (Žyd 4, 9), į kurį savo prisikėlimu įžengė pats Kristus ir į kurį įžengti, sekant jo sūniškojo paklusnumo pėdomis, kviečiama Dievo tauta (plg. Žyd 4, 3–16), šviesoje. Tad, norint suvokti visą sekmadienio prasmę, būtina vėl perskaityti didį pasakojimą apie Kūrimą bei pagilinti „šabo“ teologiją.

„Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1)

9. Pradžios knygos pasakojimo apie Kūrimą poetinis stilius puikiai atspindi žmogaus nuostabą kūrinijos neaprėpiamumo akivaizdoje ir garbinimo jausmus tam, kuris viską sukūrė iš nieko. Tai pasakojimas, kuriam būdinga intensyvi religinė reikšmė, himnas visatosKūrėjui, kuris, priešingai vis pasikartojančioms pagundoms dievinti pasaulį, nurodomas kaip vienintelis Viešpats. Sykiu tai himnas kūrinijos, kuri visa suformuota galingos bei gailestingos Dievo rankos, gerumui.

„Dievas matė, kad tai gera“ (Pr 1, 10. 12 ir t. t.). Šis per visą pasakojimą aidintis atliepas pateikia kaip teigiamą kiekvieną visatos elementą, sykiu leisdamas nuspėti jos deramą sampratą bei galimą atnaujinimą: pasaulis yra geras tiek, kiek išlaiko ryšį su savo šaltiniu, ir, iškreiptas nuodėmės, vėl tampa geras tada, kai padedamas malonės grįžta pas tą, kuris jį sukūrė. Ši dialektika, akivaizdu, tiesiogiai siejasi ne su negyvais daiktais ir gyvūnais, bet su žmonėmis, kuriems buvo suteikta neprilygstama, bet sykiu rizikinga laisvės dovana. Išsyk po pasakojimo apie Kūrimą Biblija pabrėžia šį dramatišką pagal Dievo paveikslą bei panašumą sukurto žmogaus didybės ir jo nuopuolio, pradedančio pasaulyje niūrią nuodėmės bei mirties istoriją, kontrastą (plg. Pr 3).

10. Kosmose, kadangi jis kilęs iš Dievo rankų, įspaustas jo gerumo ženklas. Tai gražus pasaulis, vertas žavėjimosi bei mėgavimosi, tačiau drauge skirtas kultivuoti bei plėtoti. Dievo darbų užbaigimas atveria pasaulį žmogaus veiklai. „Kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, jis ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs“ (Pr 2, 2). Šiuo antropomorfiniu Dievo „darbo“ įvaizdžiu Biblija ne tik leidžia mums išvysti Kūrėjo ir sukurtojo pasaulio blankius slėpiningo ryšio atšvaitus, bet ir atskleidžia žmogaus užduotį pasaulio atžvilgiu. Dievo „darbas“ tam tikra prasme yra pavyzdys žmogui. Juk jis pašauktas ne tik apgyvendinti, bet ir „statyti“ pasaulį, ir per tai tapti Dievo „bendradarbiu“. Jau enciklikoje Laborem exercens rašiau, kad pirmieji Pradžios knygos skyriai tam tikra prasme sudaro pirmąją „darbo evangeliją“ [10]. Šią tiesą pabrėžia ir Vatikano II Susirinkimas: „Juk, sukurtas pagal Dievo paveikslą, žmogus gavo įsakymą pajungti sau žemę su viskuo, kas joje yra, ir teisingai bei šventai valdyti pasaulį. Jam taip pat buvo įsakyta pripažinti Dievą, visatos Kūrėją, ir susieti su juo save patį bei visą kūriniją, kad šitaip žmogui visa pajungus, Viešpaties vardu žavėtųsi visa žemė“ [11].

Iškili mokslo, technikos ir kultūros plėtros įvairiomis jų raiškos formomis istorija – kaskart vis spartesnė ir šiandien tiesiog svaiginanti plėtra – pasaulio istorijoje yra vaisius misijos, kuria Dievas vyrui ir moteriai patikėjo užduotį ir atsakomybę pripildyti žemę ir užvaldyti ją laikantis jo įstatymo.

Šabas – džiugus Kūrėjo poilsis

11. Jei pirmajame Pradžios knygos puslapyje Dievo „darbas“ yra pavyzdys žmonėms, tai tas pat pasakytina ir apie jo „poilsį“: „septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus“ (Pr 2, 2). Ir čia susiduriame su daugiareikšmiu antropomorfizmu.

Būtų banalu ir netinkama Dievo „poilsį“ aiškinti kaip savotišką Dievo „neveikimą“. Iš tiesų davęs pradžią pasauliui kūrimo aktas savo prigimtimi yra nuolatinis; Dievas nesiliauja veikęs, kaip primena pats Jėzus kalbėdamas apie šabo priesaką: „Mano Tėvas darbuojasi lig šiolei, todėl ir aš darbuojuosi“ (Jn 5, 17). Dieviškuoju poilsiu septintą dieną nedaroma užuominos apie neveikiantį Dievą, bet pabrėžiama to, kas atlikta, pilnatvė ir tartum išreiškiamas Dievo stabtelėjimas priešais visą „labai gerą“ (plg. Pr 1, 31) jo rankų darbą, kad tai būtų galima apžvelgti džiaugsmingo pasitenkinimo kupinu žvilgsniu, „kontempliatyvios“ prigimties žvilgsniu, kuris krypsta ne į naujus laimėjimus, bet, priešingai, džiaugiasi to, kas atlikta, grožiu; žvilgsnį, aprėpiantį visus daiktus ir ypač žmogų kaip kūrinijos viršūnę. Tai žvilgsnis, kuriame iš dalies jau galima nujausti „sutuoktuvinę“ dinamiką, būdingą santykiui, kurį Dievas nori nustatyti su pagal jo paveikslą sukurtu kūriniu, kviesdamas jį įsitraukti į meilės sutartį. Siekdamas pasiūlyti išgelbėjimą visai žmonijai, jis tai pamažu įgyvendins per su Izraeliu sudarytą išganingąją sandorą, kurios viršūnė bus Kristus: būtent kūnu tapęs Žodis per eschatologinę Šventosios Dvasios dovaną ir Bažnyčios, kaip savo Kūno bei Sužadėtinės, įsteigimą Tėvo siūlomą gailestingumą bei meilę padarys prieinamus visai žmonijai.

12. Kūrėjo plane tarp kūrinijos ir išganymo tvarkos egzistuoja ir skirtumas, ir artimas ryšys. Tai pabrėžiama jau Senajame Testamente, kur „šabo“ priesakas siejamas ne tik su slėpiningu Dievo „poilsiu“ po kuriamojodarbo dienų (plg. Iš 20, 8–11), bet ir su išgelbėjimu, kurį Dievas suteikia Izraeliui išlaisvindamas jį iš Egipto vergovės (plg. Įst 5, 12–15). Tas pats Dievas, kuris ilsisi septintą dieną ir džiaugiasi savo kūrinija, parodo savo šlovę išlaisvindamas savo sūnus ir dukteris iš faraono priespaudos. Pritaikant pranašų pamėgtą įvaizdį, būtų galima pasakyti, jog Dievas ir vienu, ir kitu atveju apsireiškia kaip sužadėtinis priešais sužadėtinę (plg. Oz 2, 16–24; Jer 2, 2; Iz 54, 4–8).

Norint prisiartinti iki „šabo“, Dievo „poilsio“, branduolio, būtina, kaip duoda suprasti tam tikri tiktai žydų tradicijos elementai [12], suvokti sutuoktuvinį intensyvumą, ženklinantį Dievo santykį su savo tauta Senajame ir Naujajame Testamente. Štai kaip tai nusakoma vienoje nuostabioje Ozėjo knygos vietoje: „Sudarysiu jiems tą dieną sandorą su laukiniais žvėrimis, padangių paukščiais ir žemės ropliais. Sunaikinsiu krašte lanką, kalaviją ir karą, – duosiu jiems ramų ir saugų poilsį. Paimsiu tave sau žmona amžinai, – tave sau žmona paimsiu teisumu ir teisingumu, ištikima meile ir gailestingumu. Paimsiu tave sau žmona ištikimybe. Tuomet tu žinosi, kas yra Viešpats“ (2, 20–22).

„Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą“ (Pr 2, 3)

13. Tad šabo priesakas, pirmojoje Sandoroje rengiantis naujosios ir amžinosios Sandoros sekmadieniui, plaukia iš Dievo plano gelmių. Todėl jį randame ne greta griežtai kultinio pobūdžio potvarkių, kaip daugelį kitų priesakų, bet Dekaloge, „Dešimtyje Dievo įsakymų“, kurie yra dorovinio gyvenimo, įrašyto visų žmonių širdyse, tikrieji kertiniai akmenys. Perkeldami šį priesaką į pamatinių etikos struktūrų aplinką, Izraelis ir vėliau Bažnyčia parodo, jog jie jį laiko ne bendruomenės religinės drausmės dalyku, bet biblinio Apreiškimo skelbiamo bei nurodomo santykio su Dievu esmine bei nepakeičiama išraiška. Būtent šioje perspektyvoje krikščionys turėtų vėl atrasti šį priesaką šiandien. Net ir tada, kai jis natūraliai sutampa su žmogiškuoju poilsio poreikiu, vien tikėjimas leidžia suvokti jo gilią prasmę bei apsaugo nuo pavojaus jį subanalinti ir išduoti.

14. Tad poilsio diena yra šabas pirmiausia dėl to, kad ji Dievo „palaiminta“ ir „šventa padaryta“, tai yra atskirta nuo kitų dienų, jog tarp visų kitų dienų būtų „Viešpaties diena“.

Norint visiškai suvokti šabo „pašventinimo“ prasmę pirmajame pasakojime apie Kūrimą, prieš akis privalu turėti visą tekstą, kuriame aiškiai parodyta, kad visa be išimties tikrovė kyla iš Dievo. Jis yra laiko ir erdvės Viešpats. Jis nėra tiktai vienos dienos Dievas, bet visų žmogaus dienų Dievas.

Jei jis septintąją dieną ypatingu palaiminimu „padaro šventa“ ir „savo diena“ iš esmės, šitai derėtų suprasti kaip dinamišką sandoros ar net „sutuoktuvinį“ dialogą. Tai nenutrūkstantis meilės dialogas, tačiau jis ne monotoniškas, nes pokalbis įgauna įvairių meilės tonų – nuo įprastinių ir netiesioginių iki intensyviausių, – kai Rašto žodžiai bei daugelio mistikų liudijimai nesibaimina vartoti pasiskolintų iš vedybinės meilės patirties įvaizdžių.

15. Iš tikrųjų visas žmogaus gyvenimas, taip pat visas jo laikas turėtų būti Kūrėjo šlovinimas bei dėkojimas jam. Tačiau žmogaus santykiui su Dievu reikalingi ir aiškios maldos laikotarpiai, kai tai virsta intensyviu dialogu, apimančiu visus asmens matmenis. „Viešpaties diena“ kaip tik tokio santykio diena, kada žmogus kelia savo giesmę į Viešpatį, per tai tapdamas visos kūrinijos balsu.

Štai kodėl tai yra poilsio diena: neretai varginančio darbo ritmo nutraukimu, vaizdžiai dar vadinamu „atsinaujinimu“ ir „atsipalaidavimu“, išreiškiamas asmens ir kosmoso priklausomybės nuo Dievo pripažinimas. Viskas yra Dievo! Viešpaties diena nepaliaujamai tvirtina šį principą. Todėl „šabas“ buvo įspūdingai interpretuotas kaip tipiškas laiko „šventosios architektūros“, būdingos bibliniam Apreiškimui, elementas [13]. Jis primena, kad kosmosas ir istorija yra Dievo rankose ir kad žmogus, šios tiesos nuolatos neįsisąmonindamas, negali veikti pasaulyje kaip Dievo bendradarbis.

„Atsiminti“, kad „švęstum“

16. Dekalogo įsakymas, kuriuo Dievas įpareigoja laikytis šabo, būdinga formuluote pateiktas Išėjimo knygoje: „Atsimink šabo dieną, kad ją švęstum“ (20, 8). Už kelių eilučių įkvėptajame tekste tai pagrindžiama primenant Dievo darbus: „Nes per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą, ir visa, kas yra juose, bet septintąją dieną jis ilsėjosi. Todėl Viešpats septintąją dieną palaimino ir ją pašventino“ (20, 11). Prieš nurodydamas, ką reikėtų daryti, įsakymas pažymi, ką reikėtų atsiminti. Jis kviečia vėl atgaivinti tų didingų bei pamatinių Dievo kūrimo darbų atminimą. Šis atminimas turėtų įkvėpti gyvybę visam religiniam žmogaus gyvenimui ir tada pripildyti dieną, kurią žmogus pašauktas ilsėtis. Taip poilsis įgyja būdingą religinę vertę: tikintysis kviečiamas ne tik ilsėtis, kaip ilsėjosi Dievas, bet ilsėtis Viešpatyje, šlovinimu bei dėkojimu, vaiko artumu bei sutuoktinio draugiškumu grąžinant jam visą kūriniją.

17. Dievo įstabių darbų „atminimo“ tema, siejama su šabo poilsiu, randama ir Pakartoto Įstatymo knygoje (5, 12–15), kur priesakas grindžiamas ne tiek kūrimo darbu, kiek išlaisvinimu, Dievo atliktu išvedant Izraelį iš Egipto: „Atsimink, kad tu esi buvęs vergas Egipto žemėje, kad išvedė tave iš ten Viešpats, tavo Dievas, galingai pakelta ranka. Todėl Viešpats, tavo Dievas, ir įsakė tau švęsti šabo dieną“ (Įst 5, 15).

Ši formuluotė tartum papildo pirmąją: abi kartu jos atskleidžia „Viešpaties dienos“ prasmę vieningoje teologinėje kūrinijos ir išganymo perspektyvoje. Todėl priesako turinys pirmiausia yra ne tiesiog koks nors darbo nutraukimas, bet iškilmingas Dievo atliktų įstabių darbų šventimas.

Jei šis „atminimas“ yra gyvas, kupinas dėkojimo Dievui ir jo šlovinimo, žmogaus poilsis Viešpaties dieną įgyja visą savo prasmę. Tada žmogus įžengia į Dievo „poilsio“ matmenį ir intensyviai jame dalyvauja; taip jis tampa pajėgus patirti virpulį to džiaugsmo, kurį po kūrimo darbų juto pats Kūrėjas, pamatęs, kad visa, ką jis padarė, „buvo labai gera“ (Pr 1, 31).

Nuo šabo dienos prie sekmadienio

18. Kadangi trečiasis įsakymas iš esmės remiasi Dievo išganomųjų darbų atminimu, krikščionys, suvokę Kristaus pradėto naujo bei galutinio laiko savitumą, šventė pirmąją po šabo dieną, nes šią dieną Viešpats prisikėlė iš numirusių. Kristaus Velykų slėpinys išties yra visiškas pradžios slėpinio atvėrimas, išganymo istorijos viršūnė ir eschatologinės pasaulio atbaigos išankstinis numatymas. Ką Dievas atliko per Kūrimą ir ką jis padarė savo tautai per Išėjimą, buvo atbaigta per Kristaus mirtį ir prisikėlimą, net jei visa tai galutinai išryškės tik per parusia, šlovingąjį Kristaus sugrįžimą. Jame buvo ligi galo įgyvendinta dvasinė šabo prasmė; šv. Grigalius Didysis pabrėžia: „Tikruoju šabu laikome mūsų Išganytoją, Viešpatį Jėzų Kristų“ [14]. Štai kodėl džiaugsmas, kurį jaučia Dievas, per pirmąjį žmonijos šabą apžvelgdamas viską, kas buvo sukurta iš nieko, išreiškiamas džiaugsmu Kristaus, pasirodžiusio saviesiems Velykų sekmadienį, kad dovanotų jiems ramybę ir Dvasią (plg. Jn 20, 19–23). Velykų slėpinyje žmogus ir drauge su juo visa kūrinija, kuri „iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ (Rom 8, 22), iš tikrųjų patyrė naująjį „Išėjimą“ į Dievo vaikų, kartu su Kristumi galinčių šaukti: „Aba, Tėve!“ (Rom 8, 15; Gal 4, 6), laisvę. Šio slėpinio šviesoje atgaunama Senojo Testamento priesako dėl Viešpaties dienos prasmė, praturtinta ir visiškai atskleista šlovėje, spindinčioje prisikėlusio Kristaus veide (plg. 2 Kor 4, 6). Nuo „šabo“ dienos pereinama prie „pirmosios dienos po šabo“, nuo septintosios dienos prie pirmosios: dies Domini virsta dies Christi!

Antrasis skyrius
DIES CHRISTI
PRISIKĖLUSIO VIEŠPATIES IR DVASIOS DOVANOS DIENA

Savaitinės Velykos

19. „Dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gerbtino prisikėlimo švenčiame ne tik Velykų, bet ir kiekvieno savaitinio ciklo sekmadienį“, – V amžiaus pradžioje rašė popiežius Inocentas I [15], taip paliudydamas, kad praktika, išsirutuliojusi pirmaisiais metais po Viešpaties prisikėlimo, tuo metu jau buvo suleidusi gilias šaknis. Šv. Bazilijus kalba „apie Viešpaties prisikėlimu pagerbtą šventąjį sekmadienį, pirmąjį iš visų dienų“ [16]. Šv. Augustinas vadina sekmadienį „Velykų sakramentu“ [17].

Šį artimą sekmadienio ryšį su Viešpaties prisikėlimu pabrėžtinai akcentuoja visos Bažnyčios ir Vakaruose, ir Rytuose. Ypač Rytų Bažnyčių tradicijoje sekmadienis švenčiamas kaip anastasimos hemera, prisikėlimo diena [18], ir dėl tokio savo pobūdžio yra viso kulto centras.

Šios nepertraukiamos ir visuotinės tradicijos akivaizdoje yra aišku, kad, norint suvokti visą Viešpaties dienos prasmę, ją – nors ir kaip labai ji remtųsi kūrimo darbais ir, tiesiogiškiau, bibliniu Dievo „poilsiu“ – reikėtų ypač sieti su Kristaus prisikėlimu. Kaip tik tai vyksta kiekvieną krikščionišką sekmadienį, kiekvieną savaitę skatinant tikinčiuosius vėl apmąstyti ir išgyventi Velykų įvykį, iš kurio kyla pasaulio išganymas.

20. Pagal vieningą evangelijų liudijimą Jėzus Kristus prisikėlė iš numirusių „pirmąją savaitės dieną“ (Mk 16, 2. 9; Lk 24, 1; Jn 20, 1). Tą pačią dieną Prisikėlusysis pasirodė dviem mokiniams iš Emauso (plg. Lk 24, 13–25) ir vienuolikai susirinkusių apaštalų (plg. Lk 24, 36; Jn 20, 19). Po aštuonių dienų – taip liudija Jono evangelija (plg. 20, 26) – mokiniai vėl buvo susirinkę, kai jiems pasirodė Jėzus ir leido save atpažinti Tomui, parodydamas jam savo žaizdų žymes. Sekmadienis, aštuntosios savaitės po žydų Velykų pirmoji diena (plg. Apd 2, 1), buvo ir Sekminių diena, kai Šventosios Dvasios išliejimu išsipildė tai, ką Jėzus buvo pažadėjęs apaštalams po prisikėlimo (plg. Lk 24, 49; Apd 1, 45). Tai buvo pirmojo skelbimo ir pirmųjų krikštų diena: Petras skelbė susirinkusiai miniai, kad Kristus prisikėlė, ir tie, „kurie priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti“ (Apd 2, 41). Tai buvo Bažnyčios epifanija, Bažnyčios, kuri pasirodė kaip tauta, į kurią buvo surinkti bei suvienyti, nepaisant visų skirtumų, išblaškyti Dievo vaikai.

Pirmoji savaitės diena

21. Dėl šios priežasties jau apaštalų laikais pirmoji diena po šabo, pirmoji savaitės diena, ėmė lemti Kristaus mokinių gyvenimo ritmą (plg. 1 Kor 16, 2). „Pirmoji savaitės diena“ buvo ta diena, kai Paulius atsisveikindamas mokė Troados tikinčiuosius, susirinkusius „laužyti duonos“, ir padarė stebuklą, grąžindamas į gyvenimą ką tiktai mirusį jaunuolį Eutichą (plg. Apd 20, 7–12). Apreiškimas Jonui liudija buvus paprotį vadinti šią pirmąją savaitės dieną „Viešpaties diena“ (1, 10). Nuo tada tai bus vienas iš esminių požymių, skiriančių krikščionis nuo jų aplinkos. Apie tai jau antrojo šimtmečio pabaigoje rašė Bitinijos vietininkas Plinijus Jaunesnysis, minėjęs krikščionių paprotį „nustatytą dieną susirinkti prieš patekant saulei ir drauge giedoti giesmę, šlovinančią Kristų kaip Dievą“ [19]. Ir iš tiesų, kai krikščionys tardavo „Viešpaties diena“, jie suteikdavo šiai sąvokai prasmės pilnatvę, kylančią iš Velykų naujienos: „Jėzus Kristus yra Viešpats“ (Fil 2, 11; plg. Apd 2, 36; 1 Kor 12, 3). Taigi Kristui buvo pripažintas tas pats titulas, kuriuo Septuaginta įprastai versdavo Senojo Testamento apreiškimo uždraustą ištarti Dievo vardą JHWH.

22. Šiais ankstyvaisiais Bažnyčios laikais savaitinis dienų ritmas nebuvo žinomas visose Evangelijos plitimo vietovėse, ir romėnų bei graikų kalendoriaus švenčių dienos nesutapdavo su krikščionių sekmadieniu. Tai kėlė nemenkų sunkumų krikščionims, norėjusiems laikytis Viešpaties dienos tvirtai nustatytą savaitės dieną. Štai kodėl tikintieji būdavo priversti rinktis prieš patekant saulei [20]. Nepaisant to, ištikimybė savaitės ritmui nugalėjo, nes rėmėsi Naujuoju Testamentu ir buvo susieta su Senojo Testamento apreiškimu. Tai savo raštuose bei skelbdami noriai pabrėžia apologetai ir Bažnyčios tėvai. Velykų slėpinys buvo vaizdžiai paaiškintas remiantis tais Rašto tekstais, kuriuos, pasak šv. Luko liudijimo (plg. 24, 27. 44–47), prisikėlęs Kristus pats išaiškinęs mokiniams. Šių tekstų šviesoje Prisikėlimo dienos šventė įgijo doktrininę bei simbolinę vertę, pajėgią atspindėti visą krikščioniškojo slėpinio naujumą.

Didėjantis skirtumas nuo šabo

23. Kaip tik šį naujumą vis pabrėžia pirmųjų šimtmečių katechezė, stengdamasi parodyti sekmadienio ypatumus lyginant su žydų šabu. Šabo dieną žydai privalėdavo rinktis į sinagogą ir turėdavo laikytis Įstatymo nustatyto poilsio. Iš pradžių apaštalai, ypač Paulius, lankydavosi sinagogose, kad galėtų ten skelbti Kristų, komentuodami „pranašų žodžius, skaitomus kiekvieną šabą“ (Apd13, 27). Kai kuriose bendruomenėse, kaip galima konstatuoti, vienu metu būdavo ir laikomasi šabo, ir švenčiamas sekmadienis. Tačiau labai greitai abi dienas imta vis aiškiau skirti ir pirmiausia dėl to, kad norėta reaguoti į krikščionių, kilusių iš judaizmo ir dėl šios priežasties linkusių išsaugoti senojo Įstatymo įpareigojimą, atkaklumą. Šv. Ignotas Antiochietis rašo: „Jei tie, kurie gyveno pagal senąją tvarką, sulaukė naujos vilties, nebešvęsdami šabo, bet gyvendami pagal Viešpaties dieną, tą dieną, kai per jį ir jo mirtį patekėjo mūsų gyvenimo aušra <...>, slėpinį, iš kurio gavome tikėjimą ir kuriame pasiliekame, kad būtume laikomi tikri Kristaus, mūsų vienintelio Mokytojo, mokiniai, tai kaip galėtume gyventi be jo, kai juk ir pranašai, jo mokiniai Dvasioje, laukė jo kaip Mokytojo?“ [21] O šv. Augustinas teigia: „Todėl Viešpats ir savo dienai, trečiajai dienai po Kančios, įspaudė savo žymę. Tačiau savaitiniame cikle ji yra aštunta po septintos, tai yra po šabo, ir pirmoji savaitės diena“ [22]. Sekmadienio skyrimas nuo žydų šabo vis labiau įsitvirtina Bažnyčios sąmonėje, nors tam tikrais istorijos laikotarpiais dėl pareigos ilsėtis sekmadienį akcentavimo ir galima įžvelgti tam tikrą tendenciją „šabatizuoti“ Viešpaties dieną.

Negana to, krikščionijoje būta sričių, kur šabas ir sekmadienis būdavo švenčiami kaip „dvi broliškos dienos“ [23].

Naujojo kūrimo diena

24. Krikščionių sekmadienio lyginimas su Senojo Testamento šabo samprata paskatino taip pat nuodugniems teologiniams tyrinėjimams, sukėlusiems didelį susidomėjimą. Ypač buvo išryškintas nepakartojamas prisikėlimo ir kūrimo ryšys. Krikščioniškasis mąstymas ėmė spontaniškai sieti „pirmąją savaitės dieną“ įvykusį prisikėlimą su pirmąja diena tos kosminės savaitės (plg. Pr 1, 1 – 2, 4), pagal kurią Pradžios knygoje suskirstytas kūrimo vyksmas, – su diena, kai buvo sukurta šviesa (plg. 1, 3–5). Toks sąryšis skatino suvokti prisikėlimą kaip naujojo kūrimo pradžią, kūrimo, kurio pirmasis vaisius yra išaukštintasis Kristus, „visos tvarinijos pirmgimis“ (Kol 1, 15) ir „mirusiųjų pirmgimis“ (Kol 1, 18).

25. Sekmadienis iš tiesų yra diena, kurią labiau negu kokią nors kitą dieną krikščionis kviečiamas atsiminti išganymą, pasiūlytą jam per krikštą ir padariusį jį Kristuje nauju žmogumi. „Su juo palaidoti krikšte, jūs tikėjimu jame prisikėlėte galybe Dievo, kuris jį prikėlė iš numirusių“ (Kol 2, 12; plg. Rom 6, 4–6). Liturgija pabrėžia šį sekmadieniui būdingą krikšto matmenį, kviesdama švęsti krikštą ne tik Velykų naktį, bet šią savaitės dieną, „kai Bažnyčia mini Viešpaties prisikėlimą“ [24], ir kaip deramas atgailos apeigas šv. Mišių pradžioje rekomenduodama apšlakstymą švęstu vandeniu, primenančiu krikšto vyksmą, iš kurio gimė kiekviena krikščioniškoji egzistencija [25].

Aštuntoji diena – amžinybės įvaizdis

26. Kita vertus, tai, kad šabas yra septintoji savaitės diena, paskatino žvelgti į Viešpaties dieną papildomos simbolikos, tokios brangios Bažnyčios tėvams, šviesoje: sekmadienis yra ne tik pirmoji, bet ir „aštuntoji diena“, tai yra septynių dienų sekos atžvilgiu užima nepakartojamą ir transcendentinę vietą, prieš akis iškeliančią ne tik laiko pradžią, bet ir jo pabaigą „būsimoje amžinybėje“. Šv. Bazilijus aiškina, jog sekmadienis iš tikrųjų yra vienintelė diena, kuri bus po dabartinio laiko, diena be pabaigos, nepažįstanti nei vakaro, nei ryto, nepraeinama amžinybė, kuri negali pasenti; sekmadienis yra nepaliaujamas būsimojo gyvenimo be pabaigos skelbimas, skelbimas, nuolatos gaivinantis krikščionių viltį bei drąsinantis juos jų kelyje [26]. Žvelgdamas į paskutiniąją dieną, kuri visiškai įgyvendins laikiną šabo simboliką, šv. Augustinas, Išpažinimų pabaigoje kalba apie eschaton kaip apie „poilsio ramybę, šabo ramybę, ramybę be vakaro“ [27]. Sekmadienio, „pirmosios“ ir sykiu „aštuntosios“ dienos šventimas kreipia krikščionį į tikslą, kuris yra amžinasis gyvenimas [28].

Kristaus – šviesos diena

27. Remiantis šia kristocentrine perspektyva, reikėtų suvokti ir dar vieną simbolinę reikšmę, kurią Viešpaties dienai priskiria pamaldus mąstymas bei pastoracinė praktika. Kaip tik pastoracinė intuicija pakišo Bažnyčiai mintį Viešpaties dienos labui sukrikščioninti pavadinimą „saulės diena“, posakį, kuriuo romėnai žymėjo šią dieną ir kuris dar pasitaiko kai kuriose šiuolaikinėse kalbose [29]. Tai turėjo tikinčiuosius atitraukti nuo kulto, kur saulė buvo garbinama kaip dievas, ir šios dienos šventimą pakreipti į Kristų, tikrąją žmonijos „saulę“. Šv. Justinas, rašydamas pagonims, vartoja paplitusią terminologiją, norėdamas pažymėti, jog krikščionys susirenka „saulės dieną“ [30], tačiau šis posakis dabar turi tikintiesiems naują, visiškai evangelinę prasmę [31]. Kristus išties yra pasaulio šviesa (plg. Jn 9, 5; plg. taip pat 1, 4–5. 9), ir diena jo prisikėlimui atminti laiko savaitiniame ritme yra amžinas šios jo šlovės epifanijos atspindys. Sekmadienio, kaip prisikėlusio Kristaus pergalės nušviestos dienos, tema randama taip pat Valandų liturgijoje [32] ir pasižymi ypatingu įsakmumu naktinėse pamaldose, kurios Rytų liturgijose parengia sekmadieniui ir į jį įvesdina. Kai susirenkama šią dieną, Bažnyčia, nukreipdama savo žvilgsnį į Kristų bei skelbdama jį kaip šviesą „iš aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje“ (Lk 1, 78–79), sulig kiekvieną kartą iš naujo išgyvena Zacharijo nuostabą ir virpa iš džiaugsmo kaip Simeonas, imantis į savo rankas dieviškąjį kūdikį, atėjusį kaip šviesa „pagonims apšviesti“ (Lk 2, 32).

Dvasios dovanos diena

28. Sekmadienis, kaip šviesos diena, galėtų, gretinant jį su Šventąja Dvasia, vadintis ir „ugnies diena“. Juk Kristaus šviesa artimai susijusi su Dvasios „ugnimi“, ir abu įvaizdžiai žymi krikščionių sekmadienio prasmę [33]. Velykų dienos vakare apaštalams pasirodęs Jėzus kvėpė į juos ir kalbėjo: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 22–23). Šventosios Dvasios išliejimas buvo didžiulė Prisikėlusiojo dovana savo mokiniams Velykų sekmadienį. Ir vėl sekmadienį, praėjus penkiasdešimčiai dienų nuo prisikėlimo, Dvasia it „smarkus vėjas“ ir „ugnis“ (plg. Apd 2, 2–3) visa jėga nusileido ant apaštalų, kurie drauge su Marija buvo susirinkę Vakarienės menėje. Sekminės yra ne tik pirmapradis Bažnyčios įvykis, bet ir slėpinys, nuolat gaivinantis Bažnyčią [34]. Nors šis įvykis kiekvienais metais liturgiškai ypač pabrėžiamas Sekminių švente užbaigiant „Didįjį sekmadienį“ [35], jis – būtent todėl, kad artimai susijęs su Velykų slėpiniu, – priskirtinas ir gilesniems sekmadienio prasmės klodams. Taip „savaitinės Velykos“ tam tikra prasme virsta „savaitinėmis Sekminėmis“, per kurias krikščionys vėl išgyvena džiugią apaštalų susitikimo su Prisikėlusiuoju patirtį, leisdami save atgaivinti jo Dvasios dvelksmui.

Tikėjimo diena

29. Sekmadienis dėl visų šių jam būdingų matmenų iškyla kaip tikėjimo diena iš pagrindų. Būtent šią dieną Šventoji Dvasia, gyvoji „Bažnyčios“ atmintis (plg. Jn 14, 26), padarė pirmąjį Prisikėlusiojo pasirodymą įvykiu, atsinaujinančiu kiekvieno Kristaus mokinio „šiandien“ patirtyje. Tikintieji, stovėdami priešais jį sekmadienį, jaučiasi užkalbinami taip, kaip buvo užkalbintas šv. Tomas: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20, 27). Sekmadienis tikrai yra tikėjimo diena. Tai pabrėžia ir faktas, kad sekmadieninio Eucharistijos šventimo, kaip ir apskritai liturginių švenčių, liturgija numato Tikėjimo išpažinimą. Kalbamas ar giedamas Credo išryškina sekmadieniui būdingus krikšto bei Velykų aspektus ir paverčia jį diena, kurią pakrikštytasis, iš naujo atgaivinęs krikšto pažadų suvokimą, ypatingu būdu atnaujina savo priklausomybę Kristui ir Evangelijai. Klausydamasis žodžio ir priimdamas Viešpaties Kūną, jis žvelgia į prisikėlusį, „šventuosiuose ženkluose“ esantį Jėzų ir drauge su apaštalu Tomu išpažįsta: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28).

Diena, kurios nevalia atsisakyti!

30. Dabar suprantama, kodėl šią dieną reikia išsaugoti bei visų pirma intensyviai išgyventi ir mūsų laikams būdingų sunkumų sąlygomis. Trečiojo šimtmečio pradžios Rytų autorius praneša, kad jau tuomet tikintieji reguliariai švęsdavo sekmadienį visose vietovėse [36]. Savanoriška praktika vėliau tapo teisiškai įtvirtinta nuostata: Viešpaties diena teikė ritmą dutūkstantmetei Bažnyčios istorijai. Kaip galima manyti, kad ji toliau neženklins jos ateities? Problemos, mūsų laikais galinčios apsunkinti sekmadieninės pareigos praktikavimą, jaudina Bažnyčią ir verčia ją skirti motinišką dėmesį savo vaikų sąlygoms. Ji ypač jaučiasi pašaukta imtis naujų katechetinių bei pastoracinių įsipareigojimų, idant nė vienas iš jos tikinčiųjų normaliomis gyvenimo sąlygomis nebūtų atkirstas nuo gausaus malonės srauto, trykštančio iš Viešpaties dienos šventimo. Vadovaudamasis ta pačia dvasia, Vatikano II Susirinkimas dėl siūlymų reformuoti bažnytinį kalendorių atsižvelgiant į pasaulietiškų kalendorinių sistemų pokyčius pareiškė, jog Bažnyčia neprieštarauja tik tiems, kuriuose „palaikoma ir išlieka septynių dienų savaitė su sekmadieniu“ [37]. Artėjant trečiajam tūkstantmečiui, krikščioniškojo sekmadienio šventimas dėl patiems tikėjimo pagrindams svarbių reikšmių bei matmenų, kuriuos jis žadina bei apima, lieka reikšmingu krikščioniškosios tapatybės elementu.

Trečiasis skyrius
DIES ECCLESIAE
EUCHARISTINIS SUSIRINKIMAS – SEKMADIENIO ŠERDIS

Prisikėlusiojo buvimas tarp savųjų

31. „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Šis Kristaus pažadas niekada nepaliovė skambėjęs Bažnyčioje, kuri jį priima kaip vaisingą savo gyvenimo slėpinį bei vilties šaltinį. Jei sekmadienis yra Prisikėlimo diena, tai jis yra ne tik praeities įvykio atminimas: tai yra Prisikėlusiojo gyvo buvimo tarp savųjų šventimas.

Kristaus mokiniams, norintiems deramai skelbti bei išgyventi šį buvimą, neužtenka pavieniui melstis ir savo širdies slaptumoje, viduje minėti Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Juk visi, kurie yra gavę krikšto malonę, išgelbėti ne tik kaip individai, bet ir kaip mistinio Kūno nariai, tapę Dievo tautos dalimi [38]. Todėl svarbu, kad jie susirinktų ir per tai pilnatviškai išreikštų Bažnyčią kaip ecclesia, kaip prisikėlusiojo Viešpaties sušauktąjį susirinkimą: Viešpats atidavė savo gyvybę, „kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus“ (Jn 11, 52). Per Dvasios dovaną jie yra tapę „viena“ Kristuje (Gal 3, 28). Ši vienybė tampa regima tada, kai krikščionys susirenka; būtent tuomet jie suvokia save kaip išganytųjų tautą, susidedančią „iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių“ (Apr 5, 9), ir liudija tai pasauliui. Kristaus mokinių susirinkimu per amžius įkūnijamas įvaizdis pirmykštės krikščionių bendruomenės, kurią kaip pavyzdį pateikė šv. Lukas Apaštalų darbuose. Čia apie pirmuosius pakrikštytuosius rašoma: „jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (2, 42).

Eucharistinis susirinkimas

32. Eucharistija yra ne tik ypač intensyvi šios bažnytinio gyvenimo tikrovės išraiška, bet ir tam tikra prasme jos „šaltinis“ [39]. Eucharistija Bažnyčią maitina ir formuoja: „Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona“ (1 Kor 10, 17). Dėl šio gyvybiškai svarbaus ryšio su Viešpaties Kūno ir Kraujo sakramentu Bažnyčios slėpinys nepranokstamai skelbiamas, patiriamas ir išgyvenamas pirmiausia Eucharistijoje [40].

Eucharistijoje glūdintis bažnytinis matmuo tampa tikrove visuomet, kai ji švenčiama. Tačiau labiausiai jis išryškėja, kai visa bendruomenė sukviečiama paminėti Viešpaties prisikėlimo dieną. Katalikų Bažnyčios katekizmas autoritetingai moko: „Sekmadienį švenčiama Viešpaties diena ir jo Eucharistija yra Bažnyčios gyvenimo centras“ [41].

33. Per sekmadienio Mišias krikščionys iš tiesų itin intensyviai vėl išgyvena tai, ką patyrė apaštalai, susirinkę savaitės pirmosios dienos vakare, kai jiems pasirodė Prisikėlusysis (plg. Jn 20, 19). Tame nedideliame mokinių branduolyje, Bažnyčios pirmienose, tam tikra prasme dalyvavo visų laikų Dievo tauta. Per jos liudijimą kiekviena tikinčiųjų karta išgirsta Kristaus sveikinimą, praturtintą mesijine ramybės dovana, kurią jis įgijo savo krauju ir pasiūlė drauge su savo Dvasia: „Ramybė jums!“ Kristaus sugrįžimą „po aštuonių dienų“ (Jn 20, 26) galima laikyti įvykiu, pirmapradiškai simbolizuojančiu krikščionių bendruomenės praktiką kas aštuntą dieną – „Viešpaties dieną“, arba sekmadienį, – išpažinti tikėjimą prisikėlimu bei nuskinti jo pažadėtosios palaimos vaisius: „Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20, 29). Luko evangelijoje šį glaudų ryšį tarp Prisikėlusiojo pasirodymo ir Eucharistijos galima pajusti pasakojime apie keliaujančius iš Emauso du mokinius, prie kurių kelyje prisiartino Jėzus, kad padėtų jiems suprasti Raštus ir galiausiai pasiliktų su jais vakarieniauti prie stalo. ie pažino jį, kai jis „paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems“ (24, 30). Jėzaus gestai šiame pasakojime yra tokie patys kaip ir per Paskutiniąją vakarienę, su aiškia užuomina į „duonos laužymą“, taip pirmosiose krikščionių bendruomenėse būdavo vadinama Eucharistija.

Sekmadienio Eucharistija

34. Sekmadienį švenčiama Eucharistija, savaime suprantama, kaip tokia, nei skiriasi nuo tos, kuri švenčiama kurią nors kitą dieną, nei gali būti atskirta nuo liturginio bei sakramentinio gyvenimo visumos. Liturgija savo esme yra Bažnyčios epifanija [42], labiausiai išryškėjanti tada, kai maldai susirenka vyskupijos bendruomenė su savo vyskupu: „Bažnyčia ypatingai atsiskleidžia, visai Dievo tautai pilnai ir aktyviai dalyvaujant toje pačioje liturginėje šventėje, ypač toje pačioje Eucharistijoje, jungiamai vienos maldos ir vieno altoriaus, vadovaujamai vyskupo, apsupto savo kunigų bei patarnautojų“ [43]. Šis ryšys su vyskupu ir visa Bažnyčios bendruomene yra kiekvienakąrt švenčiant Eucharistiją, net kai ji švenčiama kurią nors kitą savaitės dieną ir vyskupui nevadovaujant. Tai išreiškiama jį paminint Eucharistijos maldoje.

Įpareigodama bendruomenę dalyvauti ir pasižymėdama ypatingu iškilmingumu, nes švenčiama „dieną, kai mūsų Viešpats Jėzus Kristus prisikėlė iš numirusių“ [44], sekmadienio Eucharistija dar kartą pabrėžtinai parodo jai būdingą bažnytinį matmenį: ji yra pavyzdys kitiems Eucharistijos šventimams. Kiekviena bendruomenė, suburdama visus savo narius „duonai laužyti“, tampa vieta, kur konkrečiai įgyvendinamas Bažnyčios slėpinys. Prašydama Tėvo, kad jis atmintų Bažnyčią pasaulyje ir ugdytų joje tobulą meilę bei visų tikinčiųjų vienybę su popiežiumi ir atskirų dalinių Bažnyčių vyskupais, bendruomenė Eucharistijos šventimu atsiveria bendrystei su visuotine Bažnyčia [45].

Bažnyčios diena

35. Tad dies Domini taip pat yra dies Ecclesiae. Štai kodėl pastoracijoje privalu itin pabrėžti sekmadieninio Eucharistijos šventimo bendruomeninį matmenį. Kaip esu priminęs kita proga, nė viena parapijos vykdoma veikla nėra „tokia gyvybiškai svarbi ir taip ugdanti bendruomenę kaip sekmadieninis Viešpaties dienos ir jo Eucharistijos šventimas“ [46]. Turėdamas tai galvoje, Vatikano II Susirinkimas kalbėjo apie būtinybę stengtis, kad „klestėtų parapijinės bendruomenės dvasia, ypač drauge švenčiant sekmadienio Mišias“ [47]. To paties siekta ir vėliau paskelbtomis liturgijos gairėmis, reikalaujančiomis, kad Eucharistija, paprastomis dienomis švenčiama kitose bažnyčiose ir koplyčiose, sekmadieniais ir švenčių dienomis būtų derinama su parapijos bendruomenės Mišiomis, idant „būtų stiprinamas bažnytinės bendrystės jausmas, kurį ypač palaiko bei išreiškia bendras sekmadienio Mišių šventimas, nepriklausomai nuo to, ar jos švenčiamos katedroje vadovaujant vyskupui, ar susirinkusioje parapijos bendruomenėje, kurios ganytojas atstovauja vyskupui“ [48].

36. Sekmadienio susirinkimas yra puiki vienybės vieta, nes čia švenčiamas sacramentum unitatis, iš pagrindų ženklinantis Bažnyčią kaip tautą, suburtą Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios [49]. Tėvams kartu su vaikais dalyvaujant toje pačioje Dievo žodžio ir gyvenimo Duonos puotoje, krikščioniškosios šeimos išgyvena vieną iš nuostabiausių savo tapatybės bei „užduoties“ būti „namų Bažnyčia“ apraiškų [50]. Čia pravartu priminti, jog vaikus mokyti dalyvauti sekmadienio Mišiose pirmiausia privalo jų tėvai,padedami tikybos mokytojų,kurie turėtų įvesdinimo į Mišias discipliną įtraukti į jiems patikėtų vaikų mokymo programas ir išaiškinti jiems pareigos švęsti sekmadienį tikrąjį pagrindą. Šiuo požiūriu – jei tai rodo aplinkybės – būtų naudingos ir vaikų Mišios, švenčiamos paisant įvairių nurodymų, kuriuos numato liturgijos nuostatai. [51]

Normalu, kad į parapijos, kaip „eucharistinės bendruomenės“ [52], sekmadienio Mišias rinktųsi joje veikiančios grupės, sąjųdžiai, susivienijimai ir nedidelės vienuolių bendruomenės. Šitai leidžia jiems bendrai patirti tai, kas juos labiausiai vienija, nepaisant jiems būdingų dvasingumo kelių, kuriais jie, bažnytinės vadovybės akimis [53], teisėtai skiriasi. Štai kodėl sekmadienį, Dievo tautos susirinkimo dieną, nevalia skatinti Mišių nedidelėms grupėms: svarbu ne tik garantuoti, kad parapijos susirinkimams netrūktų būtinos kunigų tarnybos, bet ir visiškai išsaugoti bei skatinti bažnytinės bendruomenės gyvenimą bei vienybę [54]. Aprobuoti kokias nors aiškiai apibrėžtas išimtis iš šio principo dėl ypatingų auklėjamojo ar pastoracinio pobūdžio reikalavimų, išmintingai pasvėrę, gali dalinių Bažnyčių vyskupai, kurie turėtų atsižvelgti ne tik į individų ar grupių gerovę, bet ypač į vaisius, kuriuos tai galėtų atnešti visai Bažnyčios bendruomenei.

Keliaujanti tauta

37. Bažnyčios kelionės per laiką rėmimasis Kristaus prisikėlimu ir kassavaitinis šio įvykio iškilmingo atminimo pasikartojimas padeda neužmiršti šios piligrimystės bei Dievo tautos eschatologinio matmens. Juk sekmadienis po sekmadienio Bažnyčia artinasi prie galutinės „Viešpaties dienos“, sekmadienio, kuris neturi pabaigos. Kristaus sugrįžimo laukimas iš tiesų yra tikrojo Bažnyčios slėpinio dalis [55] ir išryškėja per kiekvieną Eucharistijos šventimą. Tačiau Viešpaties diena, kuriai būdingas ypatingas prisikėlusiojo Kristaus šlovės atminimas, labiau pabrėžia būsimo jo „sugrįžimo“ šlovę. Todėl sekmadienis – tai diena, kai Bažnyčia, aiškiau atskleisdama savo kaip „Sužadėtinės“ pobūdį, tam tikra prasme užbėga už akių eschatologinei dangiškosios Jeruzalės tikrovei. Suburdama savo vaikus į eucharistinį susirinkimą ir mokydama juos laukti „dangiškojo Sužadėtinio“, Bažnyčia tartum atlieka „troškimo pratybas“ [56] ir iš anksto džiaugiasi nauju dangumi ir nauja žeme, kai iš dangaus nužengs šventasis miestas, naujoji Jeruzalė, išsipuošusi „kaip nuotaka savo sužadėtiniui“ (Apr 21, 2).

Vilties diena

38. Šiuo požiūriu sekmadienis yra ne tik tikėjimo, bet ir krikščioniškosios vilties diena. Juk dalyvavimu „Viešpaties vakarienėje“ už akių užbėgama dangiškajam „Avinėlio vestuvių pokyliui“ (Apr 19, 9). Krikščionių bendruomenė, švęsdama prisikėlusio ir į dangų įžengusio Kristaus atminimą, su viltimi laukia „mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo“ [57]. Šio intensyvaus savaitinio ritmo atnaujinama bei maitinama krikščioniškoji viltis tampa žmogiškosios vilties raugu bei šviesa. Todėl į visuotinę maldą įtraukiami ne tik krikščionių bendruomenės, bet ir visos žmonijos poreikiai; Eucharistijos švęsti susirinkusi Bažnyčia per tai liudija pasauliui, kad „džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas, patiriami dabarties meto žmonių, ypač neturtingųjų ir visų prispaustųjų“, yra ir jos pačios [58]. Sekmadieniniu Eucharistijos šventimu vainikuodama liudijimą, kurį jos vaikai stengiasi pateikti skelbdami Evangeliją ir praktikuodami meilę darbo pasaulyje ir visose gyvenimo užduočių srityse, Bažnyčia dar aiškiau parodo, kad ji yra „tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“ [59].

Žodžio stalas

39. Per sekmadienio Mišias, kaip per kiekvieną kitą Eucharistijos šventimą, su Prisikėlusiuoju susitinkama prie dviejų stalų – Dievo žodžio ir gyvybės Duonos. Pirmasis stalas siūlo tą pačią išganymo istorijos bei ypač Velykų slėpinio sampratą, kurią mokiniams perteikė prisikėlęs Jėzus: jis yra tas, kuris kalba, kuris yra savo žodyje, „kai Bažnyčioje skaitomas Šventasis Raštas“ [60]. Prie antrojo stalo prisikėlęs Viešpats tampa realiai, substanciškai bei nuolatinai esantis per jo kančios bei prisikėlimo atminimą, ir gyvybės duona aukojama kaip būsimosios šlovės laidas. Vatikano II Susirinkimas priminė, kad „Žodžio liturgija ir Eucharistinė liturgija yra taip glaudžiai susijusios, kad sudaro vieną dievogarbos veiksmą“ [61]. Susirinkimas taip pat nustatė: „idant tikintiesiems būtų dosniau paruoštas Dievo žodžio stalas, tebūnie plačiau atidarytos Biblijos lobynų durys“ [62], todėl nutarė, kad per šv. Mišias sekmadieniais bei privalomų švenčių dienomis be rimtos priežasties nevalia atsisakyti homilijos [63]. Šie laiku pasirodę potvarkiai buvo sąžiningai įgyvendinti per liturgijos reformą, apie kurią Paulius VI, aiškindamas gausesnę Šventojo Rašto skaitinių pasiūlą sekmadieniais bei švenčių dienomis, rašė: „Taip sutvarkyta tam, kad krikščionims vis labiau būtų žadinamas tas Dievo žodžio alkis (plg. Am 8, 11), kuris, vadovaujant Šventajai Dvasiai, tiesiog verste verstų naujosios Sandoros tautą ieškoti kelio į tobulą Bažnyčios vienybę“ [64].

40. Apmąstant sekmadienio Eucharistiją prabėgus daugiau negu trisdešimčiai metų po Susirinkimo, būtina peržiūrėti Dievo žodžio skelbimą ir nustatyti, ar Dievo tauta tikrai geriau pažįsta ir labiau myli Šventąjį Raštą [65]. Čia svarbūs du, vienas su kitu artimai susiję – šventimo ir gyvos patirties – aspektai. Viena vertus, Susirinkimo atverta galimybė skelbti Dievo žodį Eucharistijoje dalyvaujančiai bendruomenei jos kalba turėtų sužadinti naują atsakomybės jo atžvilgiu jausmą, tokį, kad „ypatingas šventųjų tekstų pobūdis atsiskleistų jau per skaitymo ar giedojimo būdą“ [66]. Kita vertus, būtina, kad tikintieji skelbiamo Dievo žodžio klausymuisi būtų gerai dvasiškai pasirengę – tinkamai susipažinę su Šventuoju Raštu ir, kur įmanoma pastoraciškai, savomis iniciatyvomis nuodugniau išsiaiškinę biblinius tekstus, ypač tuos, kurie skaitomi per Mišias švenčių dienomis. Juk jei šventojo teksto skaitymas, kuris turėtų būti lydimas maldos bei derėti su Bažnyčios aiškinimu [67], reguliariai negaivina individo ir krikščioniškosios šeimos gyvenimo, tai vien Dievo žodžio skelbimas liturgijoje vargiai bus pajėgus duoti vaisių, kurių tikimasi. Todėl itin pagirtinos iniciatyvos, kuriomis parapijų bendruomenės, įtraukdamos visus Eucharistijos dalyvius – kunigus, patarnautojus ir tikinčiuosius [68], – savaitę rengiasi sekmadienio Mišioms ir iš anksto apmąsto Dievo žodį, kuris bus skelbiamas. Siekiama, kad sekmadienio liturgijos naujieną atspindėtų visas šventimas – ne tik homilija, bet ir malda, klausymasis, giedojimas, – idant ji įtaigiau paveiktų visus dalyvius. Savaime suprantama, daug priklauso nuo tų, kurie vykdo žodžio tarnybą. Jie privalo rengtis aiškinti Dievo žodį, itin uoliai studijuodami Šventąjį Raštą bei melsdamiesi, kad galėtų sąžiningai perduoti turinį bei susieti jį su mūsų laikų žmonių klausimais ir gyvenimu.

41. Tačiau sykiu nevalia užmiršti, kad liturginis Dievo žodžio skelbimas, pirmiausia per Eucharistijos šventimą, labiau yra ne pamokymo bei katechezės laikas, bet Dievo su savo tauta pokalbis, kurio metu jai skelbiami įstabūs išganymo darbai ir kaskart iš naujo primenami Sandoros reikalavimai. Savo ruožtu Dievo tauta jaučiasi kviečiama atsiliepti į šį meilės dialogą padėka bei šlovinimu, taip pat ištikimybe, įrodoma stengiantis nuolatos „atsiversti“. Tad sekmadienio Mišios įpareigoja vidujai atnaujinti Krikšto pažadus, kuriuos tam tikra prasme apima Tikėjimo išpažinimo kalbėjimas ir kurie yra aiškiai išreikšti Velyknakčio liturgijoje ir teikiant Krikštą per Mišias. Šiame kontekste Dievo žodžio skelbimas per sekmadieninį Eucharistijos šventimą įgyja iškilmingą skambesį, kuris Senajame Testamente buvo būdingas Sandoros atnaujinimui, kai būdavo skelbiamas Įstatymas ir Izraelio bendruomenė, kaip dykumos tauta Sinajaus kalno papėdėje (plg. Iš 19, 7–8; 24, 3. 7), raginama pakartojant „taip“ atnaujinti savo nusistatymą būti ištikima Dievui bei laikytis jo įsakymų. Tardamas mums savo žodį, Dievas tikrai laukia mūsų atsakymo – to atsakymo, kurį už mus jau tarė Kristus savuoju „Amen“ (plg. 2 Kor 1, 20–22) ir kuris mumyse per Šventąją Dvasią nuaidi taip, kad tai, ką išgirstame, iš pagrindų sujudina mūsų gyvenimą [69].

Kristaus Kūno stalas

42. Žodžio stalas natūraliai šliejasi prie eucharistinės Duonos stalo ir rengia bendruomenę išgyventi įvairialypius pastarojo matmenis, sekmadienio Eucharistijoje įgyjančius ypatingą iškilmingumą. Per šventinį atspalvį, būdingą visos bendruomenės susibūrimui „Viešpaties dieną“, Eucharistija aiškiau negu kitomis dienomis atsiskleidžia kaip didysis „dėkojimas“, kurį Bažnyčia, kupina Šventosios Dvasios, kreipia į Tėvą, susivienydama su Kristumi ir tapdama visos žmonijos balsu. Savaitiniu ritmu esame akinami su dėkingumu prisiminti praėjusių dienų įvykius, iš naujo apmąstyti juos Dievo šviesoje ir padėkoti jam už nesuskaičiuojamas dovanas šlovindami jį per Kristų, su Kristumi ir Kristuje, Šventosios Dvasios vienybėje. Taip krikščionių bendruomenė atnaujina savo suvokimą, jog visa sukurta per Kristų (plg. Kol 1, 16; Jn 1, 3) ir jame, kuris atėjo kaip tarnas dalytis mūsų žmogiškąja egzistencija bei ją atpirkti, visa iš naujo suvienyti (plg. Ef 1, 10), kad būtų paaukota Dievui Tėvui, iš kurio visa kyla bei gauna savo gyvybę. Galiausiai savuoju „Amen“ pritardama eucharistinei doksologijai, Dievo tauta tikėjimu bei viltimi atsigręžia į eschatologinį laiką, kai Kristus „perduos karalystę Dievui Tėvui, <...> kad Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 24. 28).

43. Šis judėjimas „aukštyn“ glūdi kiekviename Eucharistijos šventime, darydamas jį džiaugsmingu, padėkos bei vilties kupinu įvykiu, tačiau ypač išryškėja per sekmadienio Mišias dėl jų ypatingo sąryšio su prisikėlimo atminimu. Kita vertus, šis „eucharistinis“ džiaugsmas, keliantis „aukštyn širdis“, yra Dievo judėjimo „žemyn“, mūsų link, vaisius, visam laikui įspaustas į Eucharistijos kaip aukos esmę, iškiliausio kenosis – tai yra savęs apiplėšimo, kuriuo Kristus „nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8), – slėpinio iškiliausią ženklą bei šventimą.

Mišios iš tikrųjų yra gyvas aukos ant kryžiaus sudabartinimas. Duonos ir vyno pavidalais, ant kurių maldaujama išlieti Šventąją Dvasią, unikaliai veikiančią per konsekracijos žodžius, Kristus atnašauja save Tėvui tuo pačiu aukojimo aktu, kuriuo jis save atidavė ant kryžiaus: „Toje dieviškoje aukoje, kuri aukojama Mišiose, yra ir nekruvinu būdu aukojamas tas pats Kristus, kuris vieną kartą pats save kruvinu būdu paaukojo ant kryžiaus altoriaus“ [70]. Su savo auka Kristus suvienija Bažnyčios auką: „Eucharistijoje Kristaus auka tampa ir jo kūno narių auka. Tikinčiųjų gyvenimas ir Dievo garbinimas, jų kančios, maldos ir darbai jungiasi su Kristaus gyvenimu ir jo Dievo garbinimu, kančiomis, maldomis ir darbais, su jo visa apimančia auka ir tuo būdu įgyja naują vertę“ [71]. Šis visos bendruomenės dalyvavimas Kristaus aukoje ypač akivaizdus per sekmadienio susirinkimą, teikiantį galimybę prie altoriaus atnešti praėjusią savaitę su visais jos žmogiškais sunkumais.

Velykų pokylis ir broliškas susitikimas

44. Tokį vieningumą ypač išreiškia Velykų pokylis, būdingas Eucharistijai, kur Kristus pats tampa maistu. Juk „Kristus patikėjo šią auką Bažnyčiai tam, kad tikintieji joje dalyvautų tiek dvasiškai, tikėjimu bei meile, tiek sakramentiškai, per šventosios Komunijos pokylį. Dalyvavimas Viešpaties vakarienėje visada yra bendrystė su Kristumi, aukoje atnašaujančiu save Tėvui“ [72]. Todėl Bažnyčia siūlo dalyvaujantiems Eucharistijoje tikintiesiems priimti Komuniją, jei jie yra deramai tam pasirengę, o jei jaučiasi padarę sunkią nuodėmę, tegauna Dievo atleidimą per Sutaikinimo sakramentą [73], prisimindami šv. Paulius žodžius Korinto bendruomenei (plg. 1 Kor 11, 27–32). Ypač įsakmiai eucharistinė Komunija siūloma per Mišias sekmadieniais ir kitomis švenčių dienomis.

Taip pat svarbu labai aiškiai suvokti, kad bendrystė su Kristumi ir bendrystė su broliais yra kuo artimiausiai susietos. Sekmadienio eucharistinis susibūrimas yra įvykis, kuriam būdingas broliškumas, kurį privalu išryškinti šventimu, atsižvelgiant, savaime suprantama, į liturginių veiksmų prigimtį. Tam padeda kvietimo maldai gestai ir pačios maldos tonas, leidžiantis pajusti dėmesingumą visų bendruomenės narių poreikiams.

Pasikeitimas ramybės ženklu – Romos apeigose tai atliekama prieš Komunijos dalijimą – yra ypač išraiškus judesys, kurį tikintieji kviečiami daryti kaip ženklą, žymintį Dievo tautos pritarimą viskam, kas buvo atlikta per Mišias [74], ir įsipareigojimą vienas kitą mylėti. Šis įsipareigojimas prisiimamas dalijantis viena duona, atmenant reiklius Kristaus žodžius: „Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną“ (Mt 5, 23–24).

Nuo Mišių prie „išsiuntimo“

45. Priimdami gyvybės Duoną, Kristaus mokiniai rengiasi Prisikėlusiojo ir jo Dvasios galia imtis užduočių, laukiančių jų įprastiniame gyvenime. Juk tikinčiajam, supratusiam to, kas atlikta, prasmę, Eucharistijos šventimas negali baigtis sulig bažnyčios durų slenksčiu. Kaip ir pirmieji Prisikėlimo liudytojai, krikščionys, kurie kiekvieną sekmadienį sukviečiami išgyventi bei išpažinti Prisikėlusiojo buvimą, yra pašaukti tapti Evangelijos skelbėjais bei liudytojais kasdieniame gyvenime. Šiuo požiūriu reikėtų iš naujo atrasti bei deramiau įvertinti maldą po Komunijos ir Mišių pabaigą – palaiminimą ir atsisveikinimą, – kad visi Eucharistijos dalyviai giliau įsisąmonintų jiems patikėtą atsakomybę. Susirinkimui išsiskirsčius, mokinys grįžta į savo įprastinę aplinką įpareigotas paversti visą savo gyvenimą dovana, dvasine, Dievui patinkančia auka (plg. Rom 12, 1). Jis jaučiasi skolingas broliams tai, ką gavo per Eucharistijos šventimą, panašiai kaip mokiniai iš Emauso: pažinę prisikėlusį Kristų, kai šis laužė duoną (plg. Lk 24, 30–32), jie pajuto poreikį nedelsdami grįžti pas savo brolius ir pasidalyti su jais susitikimo su Viešpačiu džiaugsmu (plg. Lk 24, 33–35).

Priesakas švęsti sekmadienį

46. Kadangi Eucharistija yra sekmadienio šerdis, suprantama, kodėl vyskupai nuo pat pirmojo šimtmečio nepaliaujamai primindavo savo tikintiesiems būtinybę dalyvauti liturginiame susirinkime. „Viešpaties dieną palikite viską, – raginama, pavyzdžiui, trečiojo šimtmečio traktate Didascalia apostolorum, – ir uoliai lėkite į savo susirinkimą, nes juo jūs šlovinate Dievą. Priešingu atveju, kaip galėtų pasiteisinti Dievui tie, kurie Viešpaties dieną nesirenka klausytis gyvybės žodžio ir maitintis negendančiu dieviškuoju maistu?“ [75]. Vyskupų raginimas paprastai rasdavo tikinčiųjų širdyse tvirtą pritarimą. Nors ir būta laikų bei situacijų, kai ši pareiga būdavo atliekama ne taip karštai, niekada nevalia užmiršti tikro heroizmo, kurį, kaip galima konstatuoti, nuo Bažnyčios pirmųjų šimtmečių iki mūsų dienų yra parodę kunigai ir tikintieji, vykdydami šią pareigą įvairiomis pavojaus bei suvaržytos laisvės aplinkybėmis.

Savo pirmojoje apologijoje, skirtoje imperatoriui Antoninui ir senatui, šv. Justinas su pasididžiavimu aprašė krikščioniškąją sekmadienio susirinkimų, suburiančių miesto ir kaimo krikščionis vienoje vietoje, praktiką [76]. Dioklecijano persekiojimo laikais, kai krikščionių susirinkimai buvo itin griežtai draudžiami, daugelis turėjo pakankamai drąsos pasipriešinti imperatoriaus ediktui ir verčiau sutikdavo mirti negu praleisti sekmadienio Eucharistiją. Tokie, pavyzdžiui, buvo kankiniai iš Abitanos Africa proconsularis provincijoje; į kaltinimus jie atsakė šiais žodžiais: „Be jokios baimės šventėme Viešpaties vakarienę, nes jos nevalia atidėti; toks mūsų įstatymas“; „be Viešpaties vakarienės negalime gyventi“. O viena iš kankinių pripažino: „Taip, ėjau į susirinkimą ir su savo broliais švenčiau Viešpaties vakarienę, nes esu krikščionė“ [77].

47. Bažnyčia niekada nesiliovė reiškusi šią sąžinės pareigą, pagrįstą vidiniu poreikiu, kurį taip stipriai juto pirmųjų šimtmečių krikščionys, nors iš pradžių ir nemanė, kad tai būtina nustatyti kaip įsaką. Tiktai vėliau, susidūrusi su kai kurių krikščionių drungnumu ar aplaidumu, ji buvo priversta aiškiai išreikšti pareigą dalyvauti sekmadienio Mišiose. Dažniausiai tai daryti buvo raginama, tačiau kartais tekdavo priimti nedviprasmiškus Bažnyčios teisės potvarkius. Tokia praktika pastebima įvairiuose vietiniuose susirinkimuose nuo ketvirtojo šimtmečio (pavyzdžiui, 300 metais įvykęs Elvyros sinodas kalba ne apie pareigą, bet apie bausmes tris kartus praleidus sekmadienio Mišias) [78] ir ypač nuo šeštojo šimtmečio (pavyzdžiui, 506 metais įvykusiame Agdės sinode) [79]. Šie vietinių sinodų dekretai natūraliai ugdė visuotinį paprotį, turintį įpareigojantį pobūdį [80].

1917 metų Kanonų teisės kodekse šiai tradicijai pirmą kartą buvo suteikta visuotinio įstatymo forma [81]. Dabartiniame kodekse tai patvirtinama nurodant, kad „sekmadienį ir kitomis švenčių dienomis tikintieji įpareigoti dalyvauti Mišiose“ [82]. Toks įstatymas paprastai laikomas rimtu įpareigojimu; tai taip pat moko Katalikų Bažnyčios katekizmas [83] ir, turint galvoje, koks reikšmingas krikščionių gyvenimui yra sekmadienis, nesunku suprasti kodėl.

48. Šiandien, kaip ir herojiškais ankstyvaisiais laikais, daugeliui žmonių, norinčių nuosekliai gyventi pagal savo tikėjimą, daugelyje pasaulio vietovių vėl tenka susidurti su sunkumais. Aplinka Evangelijos naujienai kartais yra tiesiog priešiška, kartais – taip būna dažniau – abejinga ir nesvetinga. Tikinčiajam, jei jis nenori palūžti, reikalinga galimybė tikėtis krikščionių bendruomenės paramos. Štai kodėl jis turėtų būti įsitikinęs, kad rinkimasis sekmadienį su kitais broliais bei seserimis švęsti Viešpaties Velykų Naujosios Sandoros sakramente yra lemtingai svarbus jo paties tikėjimo gyvenimui. Ypač vyskupams tenka užduotis stengtis, kad „visi tikintieji pripažintų, brangintų ir švęstų sekmadienį kaip tikrąją ‘Viešpaties dieną’, kurią Bažnyčia susirenka, idant klausydamasi Dievo žodžio, aukodama Viešpaties auką, pašventindama dieną malda, meilės darbais bei susilaikymu nuo darbo atnaujintų Velykų slėpinio atminimą“ [84].

49. Kadangi tikintieji privalo dalyvauti Mišiose, nebent jie negalėtų to padaryti dėl rimtos priežasties, vyskupai atitinkamai įpareigoti išties visiems sudaryti galimybę įvykdyti priesaką. Į tai orientuoti Bažnyčios teisės potvarkiai, pavyzdžiui, kunigui suteikta galia, prieš tai gavus vyskupijos vyskupo leidimą, sekmadieniais ir privalomų švenčių dienomis celebruoti daugiau negu vienerias Mišias [85], įsteigtos vakaro Mišios [86] ir galiausiai duotas nurodymas, kad laikas, tinkamas sekmadienio pareigai atlikti, prasideda jau šeštadienio vakare, sulig pirmaisiais sekmadienio mišparais [87]. Juk liturgijos požiūriu šventės diena tikrai prasideda šiais mišparais [88]. Tad Mišių, kurios kartais vadinamos „išvakarių Mišiomis“, tačiau iš tikrųjų kiekvienu požiūriu yra „šventadienio Mišios“, liturgija yra tokia pati kaip sekmadienio, įpareigojanti celebrantą sakyti homiliją ir su tikinčiaisiais kalbėti visuotinę maldą.

Vyskupai, be to, privalo priminti tikintiesiems, kad jie, sekmadienį išvykę iš savo pastovios gyvenamosios vietos, pasirūpintų dalyvauti Mišiose ten, kur yra atsidūrę, savo asmeniniu liudijimu praturtindami atitinkamą vietinę bendruomenę. Kita vertus, šios bendruomenės turėtų šiltai sutikti iš kitur atvykstančius brolius ir seseris, ypač vietovėse, pritraukiančiose daug turistų bei piligrimų, dėl kurių neretai būtinos ypatingos religinės pagalbos iniciatyvos [89].

Džiugus dalyvavimas ir giedojimas

50. Sekmadienio Mišias dėl jų pačių prigimties bei svarbos tikinčiųjų gyvenimui būtina parengti itin rūpestingai. Formomis, kurias siūlo pastoracinė išmintis ir vietiniai su liturginiais nuostatais derantys papročiai, privalu garantuoti, kad šventimas išsaugotų tą šventišką pobūdį, kuris pridera Viešpaties prisikėlimo dienos atminimo šventei. Dėl to svarbu skirti didelį dėmesį susirinkimo giedojimui, nes šis yra ypač tinkamas širdies džiaugsmui išreikšti, iškilmingumui pabrėžti ir dalijimuisi vienu tikėjimu bei ta pačia meile skatinti. Dėl šios priežasties reikia rūpintis bažnytinės muzikos – ir tekstų, ir melodijų – kokybe, kad šiandien siūlomi nauji kūriniai ne tik atitiktų liturgijos nuostatus, bet ir būtų verti tos bažnytinės tradicijos, kuri gali pasigirti neįkainojama paveldo šioje srityje verte.

Aktyviai dalyvauti skatinantis šventimas

51. Taip pat visomis jėgomis reikėtų stengtis, kad visi dalyviai – vaikai ir suaugusieji – jaustųsi užkalbinami, skatinant juos visiškai įsitraukti į liturgijos siūlomas aktyvaus dalyvavimo formas [90]. Tiesa, atlikti eucharistinę Auką bei atnašauti ją visos Dievo tautos vardu pridera tiktai tiems, kurie vykdo tarnaujamąją kunigystę savo brolių bei seserų labui [91]. Būtent tai yra pagrindas skirtumo – didesnio nei vien disciplininio pobūdžio – tarp užduoties, rezervuotos celebrantui, ir užduoties, tenkančios diakonui bei neįšventintiems tikintiesiems [92]. Tačiau tikintieji taip pat turėtų suvokti, kad ir jie savo per Krikštą gautos bendrosios kunigystės galia „susijungia Eucharistijos aukojime“ [93]. Jie „Dievui atnašauja dievišką Auką ir kartu su ja save pačius. Tiek aukodami, tiek priimdami šventąją Komuniją, visi savaip dalyvauja liturginiame veiksme, bet ne sumišai, o vieni vienaip, kiti kitaip“ [94], pasisemdami šviesos bei galios įgyvendinti savąją Krikštu gautą kunigystę malda bei švento gyvenimo liudijimu.

Kiti krikščioniškojo sekmadienio aspektai

52. Nors dalyvavimas Eucharistijoje yra sekmadienio šerdis, būtų ribota vien taip jį „pašventinti“. Juk Viešpaties diena tinkamai išgyvenama tik tada, kai ją visą ženklina dėkingas bei aktyvus Dievo darbų atminimas. Kiekvieną Kristaus mokinį tai įpareigoja ir kitiems, už liturginio vyksmo ribų išgyvenamiems dienos momentams – šeimos gyvenimui, socialiniams santykiams, poilsio bei atsipalaidavimo laikotarpiams – suteikti pobūdį, kuris padėtų Prisikėlusiojo ramybei bei džiaugsmui išnirti įprastinio gyvenimo audinyje. Pavyzdžiui, ramesnis tėvų ir vaikų buvimas kartu galėtų būti proga ne tik įsiklausyti vienam į kitą, bet ir drauge patirti ugdomųjų išgyvenimų bei didesnio vidinio susikaupimo akimirksnių. Kodėl gi pasauliečių gyvenime, jei įmanoma, nenumatyti ypatingų maldos laikotarpių – ypač, pavyzdžiui, mišparų šventimo – arba katechezei skirtų susitikimų, kurie, rengiami sekmadienio išvakarėse ar sekmadienį po pietų, padėtų pasirengti tikrajai Eucharistijos dovanai ir ją papildytų?

Šis gana tradicinis „sekmadienio pašventinimo“ būdas galbūt daugeliui žmonių tapo sunkiau įgyvendinamas; tačiau Bažnyčia išreiškia savo tikėjimą Prisikėlusiojo jėga bei Šventosios Dvasios galia šiandien labiau negu kada nors anksčiau parodydama, jog ji tikėjimo srityje nesitenkina minimalia ar vidutiniška pasiūla, bet padeda krikščionims atlikti tai, kas yra tobuliausia bei labiausiai patinka Viešpačiui. Tačiau apskritai, nepaisant sunkumų, netrūksta ir teigiamų bei viltingų ženklų. Daugelyje Bažnyčios sričių vėl juntamas – tai Dvasios dovana – poreikis melstis įvairiausiais būdais. Vėl prisimintos tokios senos pamaldumo formos kaip piligriminė kelionė, ir tikintieji neretai pasinaudoja sekmadienio poilsiu, kad aplankytų šventoves ir, galbūt net su visa šeima, išgyventų ten keletą intensyvios tikėjimo patirties valandų. Tai malonės valandos; jas reikia skatinti tinkama evangelizacija ir teikti joms kryptį, vadovaujantis autentiška pastoracine išmintimi.

Sekmadienio susirinkimai be kunigo

53. Išlieka parapijų, neturinčių kunigo, kuris sekmadienį švęstų Eucharistiją, problema. Tai dažnai pasitaiko jaunose Bažnyčiose, kur vienam vieninteliam kunigui patikima pastoracinė atsakomybė už tikinčiuosius, išsibarsčiusius po milžinišką teritoriją. Tačiau sunkių situacijų gali atsirasti ir šalyse, kur krikščionybės tradicija šimtmetinė, kai mažėjant dvasininkų nebeįmanoma garantuoti, kad kiekvienoje parapijoje būtų kunigas. Tokiais atvejais, kai Eucharistijos šventimas nėra galimas, Bažnyčia siūlo šaukti sekmadieninius susirinkimus be kunigo [95], vadovaujantis Šventojo Sosto išleistais ir vyskupų konferencijų pritaikytais potvarkiais bei nurodymais [96]. Tačiau tikslas visada turi būti Mišių aukos šventimas, vienintelis tikras Viešpaties Velykų aktualizavimas, vienintelis tobulas eucharistinis susirinkimas, kuriam, laužant Žodžio ir Eucharistijos duoną, in persona Christi vadovauja kunigas. Todėl pastoracijos srityje būtina imtis visų reikiamų priemonių, idant Eucharistija kuo dažniau būtų prieinama tikintiesiems, paprastai priverstiems jos atsisakyti, pasirūpinant, kad reguliariai lankytųsi kunigas, arba išnaudojant visas galimybes surengti tikinčiųjų susirinkimą centrinėje vietovėje, kurią pajėgtų pasiekti įvairios, taip pat toli nuo jos gyvenančios grupės.

Radijo ir televizijos transliacijos

54. Tikintieji, kurie dėl ligos, neįgalumo ar kitos rimtos priežasties negali dalyvauti, turėtų širdimi kiek įmanoma geriau susivienyti su Mišių šventimu iš tolo, pirmenybę teikdami tai dienai numatytiems skaitiniams bei maldoms iš Mišiolo, taip pat per Eucharistijos troškimą [97]. Daugelyje šalių televizija ir radijas teikia galimybę susivienyti su Eucharistijos šventimo momentu, kai jis iš tikrųjų vyksta šventovėje [98]. Tokio pobūdžio transliacijos, savaime suprantama, kaip tokios, neleidžia patenkinamai įvykdyti sekmadienio pareigos, reikalaujančios dalyvauti brolių susirinkime susiburiant toje pačioje vietoje, kur galima priimti eucharistinę Komuniją. Tačiau tiems, kuriems dalyvauti Eucharistijoje sutrukdyta ir kurie dėl to nuo priesako vykdymo atleisti, televizijos ar radijo transliacijos yra vertinga pagalba, pirmiausia tada, kai ją dosniu tarnavimu papildo ypatingieji tarnautojai, atnešantys ligoniams Eucharistiją, taip pat perduodantys visos bendruomenės sveikinimą bei solidarumą. Tad sekmadienio Mišios teikia gausių vaisių ir šiems krikščionims, jie irgi gali išgyventi sekmadienį kaip tikrą „Viešpaties dieną“ ir „Bažnyčios dieną“.

Ketvirtasis skyrius
DIES HOMINIS
SEKMADIENIS – DŽIAUGSMO, POILSIO IR SOLIDARUMO DIENA

Kristaus „džiaugsmo pilnatvė“

55. „Garbė tam, kuris aukščiau visų dienų iškėlė didžiąją sekmadienio dieną. Dangus ir žemė, angelai ir žmonės atsiduoda džiaugsmui“ [99]. Šie maronitų liturgijos akcentai taikliai perduoda džiaugsmo šūksnius, visada būdingus sekmadieniui tiek Vakarų, tiek Rytų liturgijoje. Ir apskritai, pažvelgus į istoriją, matyti, jog krikščionys, prisikėlusiojo Viešpaties dienai dar nė netapus poilsio diena – kuri, be to, buvo net nenumatyta to meto valstybiniame kalendoriuje, – išgyvendavo ją pirmiausia kaip džiaugsmo dieną. „Pirmąją savaitės dieną būkite visi linksmi“, – rašoma Didascalia apostolorum [100]. Džiaugsmas būdavo reiškiamas ir liturginėje praktikoje atitinkamų judesių parinkimu [101]. Šv. Augustinas, aiškindamas mums tuomet paplitusį Bažnyčios supratimą, taip pabrėžia kas savaitę pasikartojančių Velykų džiaugsmą: „Nustokite pasninkavę ir Prisikėlimo ženklan melskitės stovėdami; be to, visais sekmadieniais privalu giedoti Aleliuja“ [102].

56. Nors paskiros apeigų formos, tai priklauso nuo bažnytinės disciplinos, laikui bėgant gali kisti, tačiau sekmadienį, kaip kassavaitinį pirmojo susitikimo su Prisikėlusiuoju aidą, visada turėtų ženklinti džiaugsmas, su kuriuo mokiniai sutiko Mokytoją: „Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį“ (Jn 20, 20). Jiems, kaip vėliau ir visoms krikščionių kartoms, Jėzaus ištarti prieš kančią žodžiai tapo tikrove: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiūgaus. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu“ (Jn 16, 20). Argi jis pats nesimeldė, kad mokiniai turėtų „džiaugsmo pilnatvę“ (plg. Jn 17, 13)? Prisikėlęs Kristus Bažnyčiai yra neišsemiamo džiaugsmo šaltinis. Sekmadieninio Eucharistijos šventimo šventiškas pobūdis išreiškia džiaugsmą, kurį savo Bažnyčiai Kristus perduoda dovanodamas Dvasią. Juk džiaugsmas yra vienas iš Šventosios Dvasios vaisių (plg. Rom 14, 17; Gal 5, 22).

57. Tad, norėdami suvokti visą sekmadienio reikšmę, turime iš naujo atrasti ir šį tikėjimo egzistencijos matmenį. Krikščioniškasis džiaugsmas, be abejonės, turėtų ženklinti visą gyvenimą, ne tik vieną savaitės dieną. Tačiau dėl savo kaip prisikėlusiojo Viešpaties dienos, kurią švenčiami dieviškieji Kūrimo ir „Naujojo kūrimo“ darbai, reikšmingumo sekmadienis ypač yra džiaugsmo diena, negana to, tinkama auklėti save džiaugsmui ir vėl atrasti jo autentiškus esminius bruožus bei gilias šaknis. Šio džiaugsmo nevalia painioti su paviršutiniško pasitenkinimo bei trumpalaikio malonumo jausmais, dažnai trumpam sujaudinančiais jusles bei emocijas, kad po to paliktų širdyje nepasitenkinimą ar net kartėlį. Krikščioniškuoju požiūriu džiaugsmas yra ilgalaikiškesnis bei labiau paguodžiantis; jis netgi gali, kaip liudija šventieji [103], atsilaikyti prieš tamsią skausmo naktį ir tam tikra prasme yra „dorybė“, kurią reikia puoselėti.

58. Tačiau tarp krikščioniškojo džiaugsmo ir autentiškų žmogiškų džiaugsmų nėra jokios priešpriešos. Priešingai, pastaruosius sukelia ir galiausiai grindžia džiaugsmas dėl išaukštinto Kristaus (plg. Apd 2, 24–31), kuris yra žmogaus pagal Dievo planą tobulas paveikslas ir apreiškimas. Mano garbingasis pirmtakas Paulius VI apaštališkajame laiške apie krikščioniškąjį džiaugsmą rašė, jog „krikščioniškasis džiaugsmas savo esme yra vidinis dalyvavimas slėpiningame, sykiu dieviškajame ir žmogiškajame džiaugsme, kuris randamas išaukštinto Viešpaties Jėzaus Kristaus širdyje“ [104]. Tas pats popiežius, užbaigdamas savo laišką, ragino Bažnyčią Viešpaties dieną, kiek leidžia jėgos, liudyti džiaugsmą, kurį apaštalai išgyveno Velykų vakarą, išvydę Viešpatį. Todėl jis akino vyskupus atkakliai reikalauti „ištikimo ir džiugaus tikinčiųjų dalyvavimo sekmadienio Eucharistijoje. Kaip gali jie nepaisyti šio susitikimo, šio pokylio, kurį mums savo meilėje rengia Kristus? Tegu mūsų dalyvavimas jame kiekvienąkart bus kuo oresnis bei šventiškesnis! Juk ne kas kitas, o Kristus, nukryžiuotas ir prisikėlęs, ateina tarp savo mokinių, kad juos kartu nusivestų į savo Prisikėlimo atnaujinimą. Tai meilės sandoros tarp Dievo ir jo tautos viršūnė čia, žemėje, krikščioniškojo džiaugsmo ir pasirengimo amžinajai šventei ženklas ir šaltinis“ [105]. Šioje tikėjimo perspektyvoje krikščioniškasis sekmadienis yra tikroji „šventė“, Dievo žmogui dovanota diena, kad jis galutinai subręstų žmogiškai bei dvasiškai.

Šabo laikymasis

59. Šis krikščioniškojo sekmadienio aspektas ypatingu būdu išryškina jo matmenį, susijusį su Senojo Testamento šabo išpildymu. Viešpaties dieną, kuri Senajame Testamente siejama su Kūrimo darbais (plg. Pr 2, 1–3; Iš 20, 8–11) ir Išėjimu iš Egipto (plg. Įst 5, 12–15), krikščionis raginamas skelbti naująją kūriniją ir naująją Sandorą, įgyvendintą Kristaus Velykų slėpinyje. Kūrimo šventimas ne panaikinamas, bet, priešingai, praplečiamas kristocentriška perspektyva, tai yra tampa regimas Dievo plano „visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje“ (Ef 1, 10) šviesoje. Savo ruožtu visą savo prasmę įgyja ir per Išėjimą atlikto išlaisvinimo atminimas, virstantis visuotinio Išganymo, kurį atliko numiręs bei prisikėlęs Kristus, atminimu. Tad sekmadieniu šabas ne „pakeičiamas“, bet įgyvendinamas ir tam tikra prasme praplečiamas bei galutinai išreiškiamas kalbant apie išganymo istoriją, kurios viršūnė yra Kristus.

60. Remiantis tokiu požiūriu, galima išsaugoti visą biblinę teologiją apie „šabą“, nepakenkiant sekmadienio krikščioniškam pobūdžiui. Ši teologija vis iš naujo ir niekad neblėstant nuostabai grąžina mus į slėpiningą pradžią, kai amžinasis Dievo žodis laisvu meilės sprendimu iš nieko kūrė pasaulį. Kūrimo darbai buvo užantspauduoti palaiminimu bei pašventinimu dienos, kurią Dievas ilsėjosi „nuo visų kūrimo darbų“ (Pr 2, 3). Ši Dievo poilsio diena teikia prasmę laikui, kuris, esant savaičių sekai, ne tik tampa chronologiškai ritmingas, bet ir įgyja, taip sakant, teologinį skambesį. Juk nuolatinis šabo sugrįžimas šalina grėsmę, kad laikas užsisklęs savyje, nes, priimdamas Dievą ir jo kairoi – tai yra jo malonės bei išganomųjų įsikišimų momentus, – laikas lieka atviras amžinybės horizontui.

61. Šabas, Dievo palaiminta ir šventa padaryta septintoji diena, suskliaudžianti visus kūrybos darbus, yra tiesiogiai susijęs su šeštosios dienos darbais, kai Dievas „pagal savo paveikslą“ sukūrė žmogų (plg. Pr 1, 26). Ši kuo glaudžiausia sąsaja tarp „Dievo dienos“ ir „žmogaus dienos“ neišsprūdo iš akių Bažnyčios tėvams apmąstant Kūrimo pasakojimą. Ambraziejus šiuo klausimu sako: „Tad dėkui Viešpačiui, mūsų Dievui, sukūrusiam kūrinį, kur galėjo pailsėti. Jis sukūrė dangų, tačiau neperskaitau, kad jis ten būtų ilsėjęsis; jis sukūrė žvaigždes, mėnulį, saulę, ir dabar neperskaitau, kad jis ten ilsėjęsis. Tačiau skaitau, kad jis sukūrė žmogų ir tada ilsėjosi radęs jame tą, kuriam galėjo atleisti nuodėmes“ [106]. Taigi „Dievo diena“ visam laikui liks tiesiogiai susieta su „žmogaus diena“. Kai Dievo įsakas reikalauja: „Atsimink, kad švęstum šabo dieną“ (Iš 20, 8), tai poilsis, nustatytas jo pašventintai dienai pagerbti, tikrai nėra žmogui slegianti našta, bet, priešingai, padeda jam suvokti savo gyvybiškai svarbią bei išlaisvinančią priklausomybę nuo Kūrėjo ir sykiu pašaukimą bendradarbiauti jo kūryboje bei priimti jo malonę. Gerbdamas Dievo „poilsį“, žmogus visiškai atranda pats save. Tad Viešpaties diena atsiskleidžia kaip diena, iš esmės paženklinta dieviškojo palaiminimo (plg. Pr 2, 3), kuris ją, kaip gyvūnus bei žmones (plg. Pr 1, 22. 28), apdovanoja savotišku „vaisingumu“. Šis „vaisingumas“ ypač pasireiškia tuo, kad šabas gaivina ir tam tikra prasme „daugina“ patį laiką, gyvojo Dievo atminimu didindamas žmogaus gyvenimo džiaugsmą bei troškimą skatinti ir perduoti gyvybę.

62. Tad krikščionis turėtų neužmiršti, kad tikrieji įpareigojimo pašventinti „Viešpaties dieną“ motyvai tebegalioja, nors žydų šabo nuostatai, pranokti sekmadienio laikymosi, jam ir nustojo galios. Šiuos motyvus, iškilmingai įtrauktus į Dekalogą, privalu iš naujo perskaityti atsižvelgiant į sekmadienio teologiją bei dvasingumą: „Laikysies šabo dienos ir švęsi ją, kaip Viešpats, tavo Dievas, tau yra įsakęs. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas: nedirbsi jokio darbo – nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo jautis ar asilas, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenąs tavo gyvenvietėse, idant tavo vergas ir vergė galėtų ilsėtis, kaip tu. Atsimink, kad tu esi buvęs vergas Egipto žemėje, kad išvedė tave iš ten Viešpats, tavo Dievas, galingai pakelta ranka. Todėl Viešpats, tavo Dievas, ir įsakė tau švęsti šabo dieną“ (Įst 5, 12–20). Šabo laikymasis čia artimai susietas su išlaisvinimo darbais, Dievo atliktais savo tautos labui.

63. Kristus atėjo tam, kad įgyvendintų naują „išėjimą“, atneštų laisvę engiamiesiems. Daug žmonių jis išgydė šabo dieną (plg. Mt 12, 9–14 ir paralel. pasak.) tikrai ne dėl to, kad pažeistų Viešpaties dieną, bet turėdamas tikslą atskleisti visą jos reikšmę: „Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui“ (Mk 2, 27). Prieštaraudamas kai kurių savo amžininkų perdėm legalistiniam aiškinimui ir išskleisdamas autentišką biblinio šabo prasmę, Jėzus, „šabo Viešpats“ (Mk 2, 28), grąžina šios dienos – nustatytos, kad būtų gerbiamos ir Dievo, ir žmogaus teisės, – laikymosi išlaisvinamąjį pobūdį. Štai kodėl krikščionys, pašaukti skelbti Kristaus krauju gautą išlaisvinimą, pagrįstai jautėsi turį galią šabo prasmę perkelti į Prisikėlimo dieną. Kristaus Pascha iš tiesų išlaisvino žmogų iš daug radikalesnės vergovės negu ta, kuri slegia engiamą tautą, – iš vergavimo nuodėmei, kuri nutolina žmogų nuo Dievo, taip pat nuo savęs paties bei kitų ir sėja istorijoje vis naujas blogio bei prievartos sėklas.

Poilsio diena

64. Keletą šimtmečių krikščionys išgyvendavo sekmadienį vien kaip garbinimo dieną, neturėdami galimybių susieti su ja reikšmingo šabo poilsio. Tiktai ketvirtajame šimtmetyje Romos imperijos įstatymų buvo pripažintas savaitės ritmas ir nustatyta, kad teisėjai, miestų gyventojai ir įvairios amatininkų korporacijos gali nutraukti darbą „saulės dieną“ [107]. Krikščionys džiūgavo, kad buvo pašalintos kliūtys, dėl kurių Viešpaties dienos laikymasis kartais virsdavo herojišku žygdarbiu. Dabar jie galėdavo netrukdomi pasišvęsti bendrai maldai [108].

Taigi būtų klaidinga savaitės ritmą pripažįstančius įstatymus laikyti Bažnyčiai bereikšmiu istorijos faktu, kurio ji galėtų paprasčiausiai atsisakyti. Net žlugus imperijai, Susirinkimai niekada nesiliovė stengęsi išsaugoti nuostatus, susijusius su sekmadienio poilsiu. Šalyse, kur krikščionys sudaro mažumą ir kalendoriuje numatyti šventadieniai neatitinka sekmadienio, sekmadienis, nepaisant visko, visada lieka Viešpaties diena, kurią tikintieji buriasi į eucharistinį susirinkimą. Tačiau tam prireikia nemažų pastangų. Krikščionims yra nenormalu, kai sekmadienis, šventės ir džiaugsmo diena, nėra sykiu poilsio diena, ir jiems sunku „pašventinti“ sekmadienį neturint pakankamai laisvalaikio.

65. Kita vertus, ryšys tarp Viešpaties dienos ir poilsio dienos pilietinėje visuomenėje pasižymi svarba bei reikšmingumu, toli pranokstančiais krikščionybei būdingą perspektyvą. Darbo ir poilsio kaitos, įspaustos į žmogaus prigimtį, norėjo pats Dievas; tai liudija pasakojimas apie Kūrimą Pradžios knygoje (plg. 2, 2–3; Iš 20, 8–11): poilsis yra kažkas „šventa“, nes leidžia žmogui atitrūkti nuo kartais itin varginančio žemiškų užduočių ciklo ir iš naujo įsisąmoninti, kad visa yra sukurta Dievo. Yra pavojaus, kad nepaprasta galia, kurią Dievas suteikė žmogui kūrinijos atžvilgiu, gali paskatinti jį užmiršti, jog Dievas yra Kūrėjas, nuo kurio viskas priklauso. O toks pripažinimas dar reikalingesnis mūsų laikais, kai mokslas bei technika neįsivaizduojamai padidino galią, kurią žmogus reiškia per savo darbą.

66. Galiausiai iš akių nevalia išleisti, kad ir mūsų laikais darbas daugeliui yra sunki vergija – dėl apverktinų darbo sąlygų bei primestų ilgų darbo valandų, ypač skurdžiausiuose pasaulio kraštuose, arba dėl to, kad net ekonomiškai labai išsivysčiusiose visuomenėse būna pernelyg daug neteisingumo bei žmogaus išnaudojimo. Bažnyčia, šimtmečiais leidusi sekmadienio poilsį apibrėžiančius įstatymus [109], galvoje pirmiausia turėdavo vergų ir darbininkų darbą ne dėl to, kad šis darbas būtų buvęs mažiau garbingas, palyginti su dvasiniais sekmadieninės praktikos reikalavimais, bet veikiau dėl to, kad šią sritį reikėdavo labiau sureguliuoti norint palengvinti jos naštą bei visiems sudaryti galimybę švęsti sekmadienį. Vadovaudamasis tokia dvasia, mano pirmtakas Leonas XIII enciklikoje Rerum novarum apibūdino sekmadienio poilsį kaip darbininko teisę, kurią privalo garantuoti valstybė [110].

Mūsų dienomis irgi išlieka pareiga stengtis, kad visi galėtų patirti laisvę, poilsį bei atsipalaidavimą, reikalaujamus žmogaus orumo, artimai susijusio su religiniais, šeimos, kultūriniais ir tarpžmogiškais poreikiais, kuriuos vargiai įmanoma patenkinti nenustačius per savaitę bent vienos dienos, leidžiančios pasimėgauti galimybe kartu ilsėtis ir švęsti. Tokia darbininko teisė į poilsį, žinoma, kaip prielaidą numato jo teisę į darbą, ir, svarstydami problemas, susijusias su krikščioniškąja sekmadienio samprata, negalime neatsižvelgti į sunkią padėtį daugybės vyrų bei moterų, dėl darbo vietų stokos priverstų neveikliai praleisti ir darbo dienas.

67. Sekmadienio poilsis leidžia kasdienius rūpesčius bei užduotis vėl įskliausti į jiems būdingą matmenį: materialūs daiktai, dėl kurių taip rūpinamės, užleidžia vietą dvasios vertybėms; susitikimų bei ramesnių pokalbių metu vėl išvystame žmonių, su kuriais gyvename, tikrąjį veidą. Net gamtos grožybes – dažnai sužalotas troškimo valdyti, galiausiai atsigręžiančio prieš patį žmogų, – galima iš naujo atrasti bei intensyviai jomis mėgautis. Kaip diena, kurią žmogus sudaro taiką su Dievu, savimi bei kitais, sekmadienis šitaip virsta kvietimu žmogui atnaujintu žvilgsniu aprėpti gamtos stebuklus bei leistis būti pagaunamam tos nepaprastos ir slėpiningos harmonijos, apie kurią šv. Ambraziejus sakė: ji „nepažeidžiamu sutarimo bei meilės dėsniu“ į „vienybės ir taikos ryšį“ vienija įvairius kosmoso elementus [111]. Tada žmogus, pasak apaštalo, ima geriau suvokti, kad „kiekvienas gi Dievo tvarinys yra geras, ir niekas neatmestina, kas priimama su padėka, – juk visa tai pašventinama Dievo žodžiu ir malda!“ (1 Tim 4, 4–5). Taigi, jei žmogus po šešių darbo dienų – daugeliui, tiesą sakant, po penkių – nori laiko atsipalaiduoti bei skirti daugiau dėmesio kitiems savo gyvenimo aspektams, tai šitai atitinka jo autentišką poreikį, visiškai derantį su evangelinės naujienos perspektyva. Tačiau tikinčiajam privalu tenkinti šį poreikį nedarant žalos savo asmeninio bei bendruomeninio tikėjimo, parodomo Viešpaties dienos šventimu bei pašventinimu, svarbioms raiškos formoms.

Todėl natūralu, jog krikščionys siekia, kad ir ypatingomis mūsų laikų aplinkybėmis civilinė įstatymų leidyba atsižvelgtų į jų pareigą pašventinti sekmadienį. Bet kuriuo atveju jų sąžinė įpareigoja taip organizuoti sekmadienio poilsį, kad būtų įmanoma dalyvauti Eucharistijoje, susilaikant nuo tokios veiklos bei darbų, kurie nesuderinami su sekmadienio pašventinimu, jam būdingu džiaugsmu ir dvasiai bei kūnui reikalingu poilsiu [112].

68. Kad pats poilsis nesibaigtų tuštuma ar nevirstų nuobodumo šaltiniu, dvasiškai praturtintų, prisidėtų prie didesnės laisvės ir sudarytų galimybę apmąstymams bei broliškai bendrystei, tikintieji tarp kultūros priemonių ir visuomenės siūlomų pramogų turėtų pasirinkti tas, kurios geriausiai atitinka gyvenimą pagal Evangelijos nurodymus. Tada sekmadienio ir šventadienio poilsis taps „pranašiškas“, nes juo bus patvirtinamas ne tik absoliutus Dievo pirmumas, bet taip pat žmogaus pirmumas bei orumas visuomeninio bei ekonominio gyvenimo reikalavimų atžvilgiu ir užbėgama už akių „naujajai žemei“, kur išlaisvinimas iš poreikių vergijos bus visiškas bei galutinis. Vienu žodžiu, Viešpaties diena taip kuo autentiškiausiai virsta žmogaus diena.

Solidarumo diena

69. Sekmadienis tikintiesiems taip pat turėtų būti proga atsidėti gailestingumo, artimo meilės ir apaštalavimo veiklai. Vidujai dalyvauti prisikėlusio Kristaus džiaugsme reiškia tobulai dalytis meile, tvinksinčia Prisikėlusiojo širdyje: nėra džiaugsmo be meilės! Pats Jėzus tai pareiškia, susiedamas „naująjį įsakymą“ su džiaugsmu, kurį dovanoja: „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje. Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 10–12).

Tad sekmadienio Mišios jokiu būdu nesulaiko nuo artimo meilės pareigų, bet, priešingai, įpareigoja „meilės, maldingumo ir apaštalavimo darbams, kuriais parodoma, kad tikintieji, tiesa, nėra iš šio pasaulio, bet yra pasaulio šviesa ir garbina Tėvą žmonių akivaizdoje“ [113].

70. Nuo apaštalų laikų sekmadienio susibūrimas krikščionims išties būdavo broliško dalijimosi su didžiausiais vargšais metas. „Kas pirmąją savaitės dieną kiekvienas iš jūsų teatideda sutaupęs, kiek galėdamas“ (1 Kor 16, 2). Čia kalbama apie Pauliaus paakintą rinkliavą neturtingoms Judėjos bendruomenėms. Per Eucharistijos šventimą sekmadienį krikščionio širdis atsiveria Bažnyčios matmenims. Tačiau apaštalo raginimą reikėtų suprasti daug giliau: jam svetima mintis skatinti siaurą „aukos davimo“ mąstyseną, jis, priešingai, apeliuoja į reiklią solidarumo kultūrą, kuri būtų ne tik gyva tarp pačios bendruomenės narių, bet ir įgyvendinama visos visuomenės atžvilgiu [114]. Dėmesingiau negu kada nors anksčiau turėtume įsiklausyti į griežtus įspėjimus, kuriuos jis adresuoja Korinto bendruomenei, prasikaltusiai tuo, kad pažemino vargšus per brolišką agapę, kuri lydėjo Viešpaties vakarienę. „Taigi jūs susirinkę draugėn nebevalgote Viešpaties vakarienės, nes kiekvienas pirmiausia ima valgyti savo maistą, ir vienas lieka alkanas, o kitas nusigeria. Argi neturite savo namų pavalgyti ir išgerti? O gal norite paniekinti Dievo bažnyčią ir sugėdinti nepasiturinčius?“ (1 Kor 11, 20–22). Nemažiau griežti yra Jokūbo žodžiai: „Štai į jūsų susirinkimą ateina žmogus, auksiniais žiedais apsimaustęs, puikiais drabužiais pasipuošęs, taip pat įžengia vargdienis apskurusiu apdaru. Jūs šokinėjate apie tą, kuris puošniai apsirengęs ir sakote: ‘Atsisėsk čia patogiai’, o vargdieniui tariate: ‘Pastovėk ten’, arba: ‘Sėskis prie mano kojų’. Argi jūs nesate šališki, argi netampate kreivais sumetimais besivadovaujantys teisėjai?“ (Jok 2, 2–4).

71. Apaštalų nurodymai jau pirmaisiais šimtmečiais susilaukė plataus atsako ir tapo galingais Bažnyčios tėvų skelbimo akcentais. Šv. Ambraziejus ugningais žodžiais kreipiasi į turtinguosius, kurie tarėsi atlieką savo religines pareigas lankydami bažnyčią, bet nesidalydami savo gėrybėmis su vargšais, kuriuos dargi engdavo: „Ar negirdi, turtuoli, ką sako Viešpats? Tačiau tu ateini į bažnyčią ne tam, kad duotum vargšui, bet kad paimtum“ [115]. Šv. Jonas Auksaburnis yra ne mažiau reiklus: „Ar nori pagerbti Kristaus kūną? Nepraeik pro šalį, kai jis yra nuogas. Negarbink jo čia, šventykloje, apsirėdęs šilko drabužiais, kad praeitum pro jį lauke, kur jis kenčia dėl šalčio ir nuogumo. Jis, kuris pasakė: ‘Tai mano kūnas’, yra tasai pats, kuris pasakė: ‘Buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote’ ir ‘Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte’ <...>. Kokia nauda, kad Eucharistijos stalas nukrautas aukso taurėmis, jei Jis miršta iš bado? Pirma duok pavalgyti alkstančiam, tada tuo, kas liko, gali papuošti ir altorių“ [116].

Šiais žodžiais krikščionių bendruomenei veiksmingai primenama jos pareiga padaryti Eucharistiją vieta, kur broliškumas virsta konkrečiu solidarumu, kur paskutinieji virsta pirmaisiais brolių protuose bei širdyse, kur pats Kristus – turtingiems dosniai aukojant vargšams – tam tikra prasme gali laike pratęsti duonos padauginimo stebuklą [117].

72. Eucharistija yra broliškumo įvykis bei kvietimas broliškai gyventi. Iš sekmadienio Mišių sklinda meilės banga, turinti išplisti visame tikinčiųjų gyvenime, pirmiausia įkvėpdama būdą, kaip praleisti likusį sekmadienio laiką. Juk jei sekmadienis yra džiaugsmo diena, tai krikščionis privalo savo konkrečiu elgesiu parodyti, jog „vienam“ neįmanoma būti laimingam. Jis dairosi aplinkui ieškodamas žmonių, kuriems būtų reikalingas jo konkretus solidarumas. Gali pasitaikyti, kad jo kaimynystėje arba tarp pažįstamų yra ligonių, senelių, vaikų, imigrantų, kurie kaip tik sekmadienį dar skausmingiau jaučia savo vienatvę, vargus ir kančias. Žinoma, įsipareigojimo jų labui nevalia apriboti atsitiktinėmis iniciatyvomis sekmadieniais. Tačiau kodėl gi net ir labiau įsipareigojant nesuteikus Viešpaties dienai ryškesnio dalijimosi atspalvio, sutelkiant visą išradingumą, kuriam pajėgi krikščioniškoji meilė? Pasikviesti prie stalo vienišus bei vargstančius žmones, aplankyti ligonius, aprūpinti maistu neturtingas šeimas, skirti keletą valandų savanoriškai tarnybai bei solidarumo iniciatyvoms – visa tai tikrai padėtų paskleisti gyvenime Kristaus meilę, kurios buvo pasisemta prie Eucharistijos stalo.

73. Taip gyvenant, ne tik sekmadieninė Eucharistija, bet ir visas sekmadienis taps didinga artimo meilės, teisingumo ir taikos mokykla. Prisikėlusiojo buvimas tarp savųjų virsta kvietimu solidarumo veiksmams, karštu troškimu vidujai atsinaujinti, paskata keisti nuodėmės struktūras, į kurias įvelti individai, bendruomenės ir kartais ištisos tautos. Taigi sekmadienis tikrai nėra pramogavimas; priešingai, tai į laiką įspausta „pranašystė“, įpareigojanti tikinčiuosius sekti pėdomis to, kuris atėjo nešti „gerąją naujieną vargdieniams“, „skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems regėjimo“, „vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“ (plg. Lk 4, 18–19). Sekmadienį atmindami Velykų slėpinį, tikintieji leidžiasi mokyklon to, kuris pažadėjo: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę“ (Jn 14, 27). Prisimindami šiuos žodžius, jie savo ruožtu tampa „ramybės statydintojais“.

Penktasis skyrius
DIES DIERUM
SEKMADIENIS – PIRMAPRADĖ ŠVENTĖ, ATSKLEIDŽIANTI LAIKO PRASMĘ

Kristus – laiko Alfa ir Omega

74. „Krikščionybėje laikas yra esmingai svarbus. Laike sukuriamas pasaulis, jame vyksta išganymo istorija, kurios kulminacija yra Įsikūnijimo „laiko pilnatvė“ ir kurios horizontas yra garbingas Dievo Sūnaus sugrįžimas laikų pabaigoje. Jėzuje Kristuje, Įsikūnijusiame Žodyje, laikas tampa amžino Dievo matu“ [118].

Naujajame Testamente Kristaus žemiškosios egzistencijos metai tikrai yra laiko vidurys, kurio viršūnė – Prisikėlimas. Juk jei jis nuo pradėjimo pirmojo momento Švenčiausiosios Mergelės įsčiose yra žmogumi tapęs Dievas, tai tiktai Prisikėlimu visiškai permainomas bei išaukštinamas jo žmogiškumas, kuriuo per tai iki galo apreiškiama jo dieviškoji tapatybė bei šlovė. Kalbėdamas Pisidijos Antiochijoje, sinagogoje, Paulius labai taikliai pritaiko 2-osios psalmės ištarmę Kristaus prisikėlimui: „Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau“ (plg. Apd 13, 33). Kaip tiktai dėl šios priežasties Bažnyčia Velyknaktį pristato mums Kristų kaip „Pradžią ir Pabaigą, Alfą ir Omegą“. Žodžiais, kuriuos kunigas taria įbrėždamas į Velykų žvakę einamųjų metų skaitmenis, parodoma, kad „Kristus yra laiko Viešpats, jo pradžia ir pabaiga; Kristaus įsikūnijimas ir prisikėlimas apima kiekvienus metus, kiekvieną dieną ir kiekvieną akimirką, jiems suteikdamas ‘laiko pilnatvę’“ [119].

75. Kadangi sekmadienis yra savaitinės Velykos, kai primenama bei sudabartinama diena, kurią Kristus prisikėlė iš numirusių, ši diena taip pat atskleidžia ir laiko prasmę. Ji neturi nieko bendra su kosminiais ciklais, prie kurių gamtos religija bei žmogaus kultūra nori priderinti laiko ritmą, kartais galbūt pasiduodamos amžinojo sugrįžimo mitui. Krikščioniškasis sekmadienis yra visiškai kas kita! Kildamas iš Prisikėlimo, jis skrodžia žmogaus laiką, mėnesius, metus, šimtmečius it rodyklės strėlė, nukreipta į Kristaus sugrįžimo tikslą. Sekmadieniu užbėgama už akių paskutiniajai dienai, paruzijos dienai, kuri tam tikra prasme jau išpranašaujama Kristaus šlove per Prisikėlimo įvykį.

Juk visa, kas atsitiks iki pasaulio pabaigos, tebus tiktai išplėtimas bei aiškesnis atskleidimas to, kas įvyko tą dieną, kai Dvasios galia prisikėlė iškankintas Nukryžiuotojo kūnas ir savo ruožtu tapo žmonijai Dvasios šaltiniu. Todėl tas, kuris tiki Kristumi, žino, kad nebereikia laukti dar vieno išganymo laiko, nes pasaulis jau gyvena paskutiniaisiais laikais, kad ir kaip ilgai jie truktų. Ne tik Bažnyčia, bet ir kosmosas bei istorija nepaliaujamai valdomi bei vadovaujami išaukštinto Kristaus. Būtent ši gyvybinė jėga galutinio išganymo linkme kryptingai stumia kūriniją, kuri „iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ (Rom 8, 22). Šį kelią žmogus gali tik miglotai nujausti, tačiau krikščionys turi raktą ir tikrumą, ir sekmadienio pašventinimas yra iškalbingas liudijimas, kurį jie pašaukti pateikti, idant žmogaus laikus visada remtų viltis.

Sekmadienis liturginiais metais

76. Pasikartojanti kas savaitę Viešpaties diena šaknimis siekia seniausiąją Bažnyčios tradiciją ir krikščionims yra gyvybiškai svarbi. Tačiau netruko nusistovėti ir kitas ritmas – liturginių metų ciklas. Žmogui psichologiškai būdinga švęsti metų dienas, su tam tikrų datų bei metų laikų pasikartojimu siejant praeities įvykių atminimą. Ir, kai kalbama apie lemtingus tautos gyvenimui įvykius, normalu, kad jų sukaktys kelia šventišką nuotaiką, pertraukiančią dienų monotoniją.

Pagrindiniai išganymo įvykiai, kuriais remiasi Bažnyčios gyvenimas, pagal Dievo planą buvo artimai susiję su Velykų ir Sekminių bei kasmetinėmis žydų šventėmis ir pranašingai jų numatyti. Nuo antrojo šimtmečio krikščioniškasis kasmetinės Velykų šventės šventimas, papildęs savaitines Velykas, suteikė galimybę labiau sigilinti į numirusio ir prisikėlusio Kristaus slėpinį. Velykų šventė, kuri po parengiamojo pasninkavimo kaip „švenčių šventė“ buvo švenčiama ilgos vigilijos metu ir vėliau pailginta penkiasdešimčia dienų iki Sekminių, tapo tinkamiausia diena katechumenų iniciacijai. Jeigu jie tikrai krikštu miršta nuodėmei ir prisikelia naujam gyvenimui, tai tik dėl to, kad Jėzus buvo paaukotas „dėl mūsų nusikaltimų“ ir prikeltas „mums nuteisinti“ (plg. Rom 4, 25; 6, 3–11). Glaudžiai susieta su Velykų slėpiniu, ypatingą reikšmę įgyja Sekminių šventė, kurios metu švenčiamas Šventosios Dvasios nusileidimas ant drauge su Marija susirinkusių apaštalų bei jų misijos tarp visų tautų pradžia [120].

77. Tokia atminimo logika pagrindė visų liturginių metų suskirstymą. Pasak Vatikano II Susirinkimo, Bažnyčia norėjo per liturginius metus išskleisti visus Kristaus slėpinius „nuo Įsikūnijimo ir Gimimo iki Žengimo į dangų, iki Sekminių, iki su palaiminga viltimi laukiamo antrojo Viešpaties atėjimo. Taip minėdama atpirkimo slėpinius, Bažnyčia juos tarsi pakartoja, kad tikintieji, juose dalyvaudami, semtųsi iš atveriamo Viešpaties galybės bei nuopelnų lobyno ir būtų pripildyti išganymo malonės“ [121].

Iškilmingiausia šventė po Velykų ir Sekminių neabejotinai yra Viešpaties Gimimo šventė, kai krikščionys apmąsto Įsikūnijimo slėpinį bei Dievo Žodį, kuris nusileido prisiimti žmogaus būtį, kad padarytų mus savo dieviškumo dalininkais.

78. Todėl „švęsdama šį metinį Kristaus slėpinių ciklą, Bažnyčia su ypatinga meile pagerbia palaimintąją Dievo Motiną Mariją, neatsiejamai sujungtą su jos Sūnaus išganomąja veikla“ [122]. Panašiai į liturginių metų ciklą įterpdama kankinių ir kitų šventųjų minėjimus jų metinių dienomis, Bažnyčia švenčia šventųjų, kentėjusių su Kristumi ir su juo išaukštintų, Velykų slėpinį [123]. Autentiška liturgijos dvasia švenčiamas šventųjų atminimas neaptemdo centrinės Kristaus vietos, bet, priešingai, parodydamas jo išganymo galią, ją pabrėžia. Kaip sakoma šv. Paulino Noliečio giesmėje, „viskas praeina, tačiau šventųjų šlovė tęsiasi Kristuje, kuris, likdamas toks pats, viską atnaujina“ [124]. Tokį liturginių metų tvarka įtvirtintą šventųjų ir Kristaus išaukštinimo vidinį ryšį iškalbingiausiai rodo sekmadienio, kaip Viešpaties dienos, pamatinis bei dominuojantis pobūdis. Švenčiant sekmadienį pagal liturginių metų laikus, kuriuos sekmadienis suskirsto, krikščionio bažnytinis bei dvasinis įsipareigojimas iš pagrindų sutelkiamas į Kristų, iš kurio jis semiasi maisto bei paskatų.

79. Taip sekmadienis atsiskleidžia kaip natūralus modelis, padedantis suprasti bei švęsti tuos liturginių metų šventadienius, kurių vertė krikščioniškajam gyvenimui tokia didelė, kad Bažnyčia nutarė pabrėžti jų reikšmingumą įpareigodama tikinčiuosius dalyvauti Mišiose bei laikytis poilsio, nors šios šventės ir sutampa su įvairiomis savaitės dienomis [125]. Tokių šventadienių skaičius įvairiose epochose yra nevienodas ir priklauso nuo socialinės bei ekonominės padėties, šventadienių įsišaknijimo tradicijoje ir, be to, papildomos apsaugos civilinės teisės įstatymais [126].

Dabartiniai kanoniniai ir liturginiai nuostatai numato galimybę kiekvienai Vyskupų konferencijai priklausomai nuo ypatingų vienos ar kitos šalies sąlygų sumažinti privalomų šventadienių. Kiekvieną tokį sprendimą privalo pirma patvirtinti Apaštalų Sostas [127], ir tik tada tokių Viešpaties slėpinių kaip Apsireiškimas, Žengimas dangų ar Kristaus Kūnas ir Kraujas šventimas laikantis liturgijos nuostatų perkeliamas į sekmadienį, kad tikintieji galėtų apmąstyti slėpinį [128]. Lygiai taip pat vyskupai turėtų skatinti tikinčiuosius dalyvauti Mišiose kitais svarbiais šventadieniais, švenčiamais kitomis savaitės dienomis [129].

80. Ypač atkreiptinas dėmesys į dažnai pasitaikančias situacijas, kai iškyla grėsmė, kad būdingos tam tikrai aplinkai liaudiškos bei kultūrinės tradicijos užgoš sekmadienio bei kitų liturginių šventadienių šventimą ir užterš autentiško krikščionių tikėjimo dvasią elementais, kurie yra jai svetimi ir gali ją iškreipti. Tokiais atvejais katecheze bei atitinkamomis pastoracinėmis iniciatyvomis reikia siekti nedviprasmiško aiškumo, atmetant viską, kas nesuderinama su Kristaus Evangelija. Tačiau sykiu nevalia išleisti iš akių, kad tokios tradicijos – ir analogiškai kai kurie nauji civilizuotos visuomenės kultūriniai projektai – neretai turi vertybių, kurias nesunku suderinti su tikėjimo reikalavimais. Vyskupams reikia savo įžvalga išsaugoti autentiškas tam tikros visuomeninės aplinkos ir ypač liaudiškojo pamaldumo vertybes, kad liturginis šventimas – ypač sekmadieniais ir šventadieniais – ne nukentėtų, bet būtų turtingesnis [130].

Pabaiga

81. Sekmadienio dvasiniai ir pastoraciniai turtai, tradicijos, patikėti Bažnyčiai, yra tikrai dideli. Sekmadienis – imant visą jo reikšmių bei sąsajų visumą – yra savotiška krikščioniškojo gyvenimo sintezė ir sąlyga, kad jis bus gyvenamas tinkamai. Tad suprantama, kodėl Bažnyčiai taip rūpi, kad būtų laikomasi Viešpaties dienos, ir kodėl, kalbant apie Bažnyčios drausmę, tai lieka tikra pareiga. Tačiau sekmadienio laikymasis turėtų būti ne tik traktuojamas kaip įsakas, bet pirmiausia juntamas kaip poreikis, kuo giliausiai įspaustas į krikščioniškąją egzistenciją. Tikrai labai svarbu, kad kiekvienas tikintysis įsitikintų, jog jis negali nei gyventi tikėjimu, nei visapusiškai dalyvauti bendruomenės gyvenime, reguliariai nesimaitindamas Dievo žodžiu bei Eucharistijos duona sekmadieniniame Eucharistijos susirinkime. Eucharistijoje tikrove tampa garbinimo, kurį žmogus skolingas Dievui ir kurio neįmanoma palyginti su jokia kita religine patirtimi, pilnatvė. Tai ypač iškalbingai išreiškia sekmadieninis susirinkimas, kai visa bendruomenė paklūsta Prisikėlusiajam, kuris ją sušaukia, kad jai kaip amžinąjį sakramentinį išganymo šaltinį dovanotų savo žodžio šviesą ir savo kūno maistą. Malonė, plūstanti iš šio šaltinio, atnaujina žmones, gyvenimą ir istoriją.

82. Būtent šiuo tvirtu tikėjimo įsitikinimu, lydimu suvokimo, jog sekmadienio šventimas taip pat susijęs su žmogiškųjų vertybių paveldu, krikščionys šiandien turėtų atsakyti į iššūkius, metamus kultūros, kuri, laimei, suprato poilsio bei laisvalaikio būtinybę, tačiau dažnai išgyvena tai labai paviršutiniškai, susigundydama moralės požiūriu abejotinomis pramogavimo formomis. Nors krikščionis, kaip ir kiti žmonės, mėgaujasi savaitine poilsio diena, jis sykiu gyvai suvokia sekmadienio – dienos, kurią jis pašauktas švęsti savo ir visos žmonijos išganymą, – naujumą bei pirmapradiškumą. Sekmadienis yra džiaugsmo bei poilsio diena kaip tik todėl, kad tai yra „Viešpaties diena“, prisikėlusio Viešpaties diena.

83. Taip suprantamas bei išgyvenamas sekmadienis tampa tartum kitų dienų siela, ir šia prasme galima priminti Origeno įžvalgą, kad tobulas krikščionis „visada yra Viešpaties dienoje, visada švenčia sekmadienį“ [131]. Sekmadienis yra tikra mokykla, nuolatinis krikščioniškosios pedagogikos vadovas. Ši pedagogika nepakeičiama, ypač šiandienos sąlygomis, kai visuomenę vis labiau ženklina susiskaidymas bei kultūrinis pliuralizmas, nuolatos bandantys atskirų krikščionių ištikimybę ypatingiems jų tikėjimo reikalavimams. Daugelyje pasaulio kraštų ryškėja „diasporos“ pobūdžio krikščionybė, kai Kristaus mokiniai gyvena išsisklaidę, ne be sunkumų palaikydami tarpusavio ryšius ir nesulaukdami pagalbos iš struktūrų bei tradicijų, būdingų krikščioniškajai kultūrai. Šioje probleminėje aplinkoje galimybė sekmadienį atsidurti tarp savo tikėjimo brolių bei pasikeisti broliškumo dovanomis yra nepamainoma paspirtis.

84. Sekmadienis, skirtas krikščioniškajam gyvenimui palaikyti, įgyja vertę ir kaip liudijimas bei skelbimas. Kaip maldos, bendrystės ir džiaugsmo diena, sekmadienis daro poveikį visuomenei skleisdamas gyvybines jėgas bei viltį. Jis skelbia, kad laikas, kuriame gyvena prisikėlęs istorijos Viešpats, yra ne mūsų iliuzijų karstas, bet vis naujos ateities lopšys, mums duota proga trumpas mūsų gyvenimo akimirkas paversti amžinybės sėklomis. Sekmadienis – tai kvietimas žvelgti į priekį, diena, kai krikščionių bendruomenė kreipiasi į Kristų šūkiu: „Maranata: ateik, mūsų Viešpatie!“ (1 Kor 16, 22). Šiuo vilties bei laukimo šūkiu Bažnyčia lydi bei remia žmonių viltį. Ir, Kristaus apšviesta, sekmadienis po sekmadienio ji artinasi prie pabaigos neturinčio sekmadienio, prie dangiškosios Jeruzalės sekmadienio, kai bus užbaigtas mistinis Dievo miestas, kuriam „apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jį apšviečia tviskanti Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis“ (Apr 21, 23).

85. Bažnyčią, besiveržiančią šio tikslo link, palaiko ir gaivina Dvasia. Ji žadina jos atmintį ir kiekvienai tikinčiųjų kartai aktualizuoja Prisikėlimo įvykį. Ji yra vidinė dovana, asmeniškai vienijanti mus su Prisikėlusiuoju bei mūsų broliais vieninteliame Kūne, gaivinanti mūsų tikėjimą, liejanti mūsų širdyse meilę ir atnaujinanti mūsų viltį. Dvasia nepaliaujamai yra kiekvieną Bažnyčios dieną, nenuspėjamai ir dosniai dalydama savo gausias dovanas. Tačiau per sekmadienio susirinkimą, kai švenčiamos savaitinės Velykos, Bažnyčia ypač įsiklauso į Dvasią ir drauge su ja atsiveria Kristui, karštai trokšdama jo šlovingojo sugrįžimo: „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: ‘Ateik!’“ (Apr 22, 17). Būtent dėl Šventosios Dvasios vaidmens norėjau, kad paraginimas iš naujo atrasti sekmadienio prasmę pasirodytų kaip tik šiais tiesioginio pasirengimo Didžiajam jubiliejui metais, skirtais Šventajai Dvasiai.

86. Švenčiausiosios Mergelės užtarimui patikiu, kad krikščionių bendruomenės veikliai priimtų šį apaštališkąjį laišką. Nė kiek neužtemdydama pagrindinės Kristaus ir jo Dvasios vietos, ji visada dalyvauja Bažnyčios sekmadieniuose. To reikalauja pats Kristaus slėpinys: juk kaip galėtų ji, Mater Domini ir Mater Ecclesiae, ypatingu būdu nedalyvauti dieną, kuri vienu metu yra dies Domini ir dies Ecclesiae, Viešpaties diena ir Bažnyčios diena?

Būtent į Švč. Mergelę Mariją žvelgia tikintieji, per sekmadienio Mišias klausydamiesi skelbiamo Dievo žodžio, mokydamiesi iš jos išsaugoti bei apsvarstyti jį savo širdyje (plg. Lk 2, 19). Su Marija jie mokosi stovėti kryžiaus papėdėje, atnašaudami Tėvui Kristaus auką ir su ja savo gyvenimą. Su Marija jie išgyvena prisikėlimo džiaugsmą, pasisavindami Magnificat žodžius, kuriais apgiedama neišsemiama Dievo gailestingumo dovana nepermaldaujamoje laiko tėkmėje: „Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso“ (Lk 1, 50). Sekmadienis po sekmadienio keliaujanti tauta leidžiasi Marijos pėdomis, ir jos motiniškas užtarimas suteikia maldai, kurią Bažnyčia kelia į Švenčiausiąją Trejybę, ypatingo intensyvumo bei veiksmingumo.

87. Mieli broliai ir seserys, artėjantis Jubiliejus reikalauja didesnių mūsų dvasinių bei pastoracinių pastangų. Juk tai ir yra jo tikrasis tikslas. Metai, kuriais švęsime Jubiliejų, bus paženklinti daugybe iniciatyvų, deramai žyminčių antrojo tūkstantmečio nuo Dievo Žodžio įsikūnijimo pabaigą ir trečiojo pradžią. Tačiau tie metai ir tas ypatingas laikas praeis, ir mes lauksime naujų jubiliejų bei kitų iškilmingų sukakčių. Tuo tarpu sekmadienis su savo įprastiniu „iškilmingumu“ ir toliau ritmiškai skirstys Bažnyčios kelionės laiką – iki Sekmadienio, kuris bus be pabaigos.

Todėl raginu jus, mieli broliai vyskupai ir kunigai, drauge su tikinčiaisiais nepaliauti stengtis, kad šios šventos dienos vertė būtų vis geriau suprantama ir išgyvenama. Tai atneš vaisių krikščionių bendruomenėms ir neabejotinai teigiamai paveiks visą visuomenę.

Tesusitinka trečiojo tūkstantmečio vyrai ir moterys prisikėlusį Kristų susirinkdami į Bažnyčią, kiekvieną sekmadienį džiaugsmingai švenčiančia slėpinį, iš kurio gauna visą savo gyvybę. Ir jo mokiniai, nuolatos atnaujinami savaitinio Velykų slėpinio atminimo, tebūna vis įtikinamesni išganymo Evangelijos skelbėjai ir energingi meilės civilizacijos statytojai.

Visiems teikiu savo apaštališkąjį palaiminimą!

Vatikanas, 1998-ųjų, dvidešimtųjų mano pontifikato metų, gegužės 31-oji, Sekminės.

JONAS PAULIUS II