1. Sparti technologijos plėtra visuomenės komunikavimo priemonių srityje neabejotinai yra vienas šiuolaikinės visuomenės pažangos ženklų. Turint prieš akis šias be paliovos besiplėtojančias naujybes, žodžiai, aptinkami Vatikano II Susirinkimo dekrete Inter mirifica, kurį 1963 m. gruodžio 4 d. paskelbė mano garbingasis pirmtakas, Dievo tarnas Paulius VI, atrodo dar aktualesni: „Tarp nuostabiausių technikos išradimų, kuriuos, ypač mūsų laikais, Dievo padedamas žmogaus genijus padarė kūrinijoje, Motina Bažnyčia itin rūpestingai priima ir stebi pirmiausia tuos, kurie labiausiai susiję su žmogaus dvasia ir kurie atvėrė kelius nepaprastai lengvai perduoti bet kokias žinias, mintis bei nuostatas“ [1].

I. Vaisinga kelionė dekreto Inter mirifica keliu

2. Prabėgus keturiasdešimčiai metų po šio dokumento paskelbimo, mano nuomone, pravartu apmąstyti iššūkius, visuomenės komunikavimo priemonių keliamus Bažnyčiai, kuri, anot Pauliaus VI, „jaustųsi kalta Viešpačiui, jei nesinaudotų šiomis galingomis priemonėmis“ [2]. Iš tiesų Bažnyčia pašaukta ne tik naudotis šiomis priemonėmis Evangelijai skleisti, bet ir, šiandien labiau nei kada nors anksčiau, išganingąją žinią įtraukti į „naująją kultūrą“, kurią kuria bei gausina galingos komunikavimo priemonės. Ji suvokia, kad naudojimasis šiuolaikinio komunikavimo technikomis bei technologijomis yra neatsiejama jos misijos trečiajame tūkstantmetyje dalis.

Tokio suvokimo skatinama krikščionių bendruomenė ėmėsi reikšmingų žingsnių pasitelkdama komunikavimo priemones religiniam švietimui, evangelizacijai ir katechizacijai, pastoracijos darbuotojų lavinimui šioje srityje ir įvairių komunikavimo priemonių vartotojų bei adresatų brandžios atsakomybės ugdymui.

3. Mūsų pasaulyje, kupiname komunikacinio potencialo, naujajai evangelizacijai kyla įvairialypių iššūkių. Į tai atsižvelgdamas, enciklikoje Redemptoris missio troškau pabrėžti, jog pirmasis šiuolaikinių laikų areopagas yra komunikavimo pasaulis, gebantis žmoniją suvienyti ir paversti – kaip mėgstama sakyti – „globaliniu kaimu“. Visuomenės komunikavimo priemonės pasidarė tokios svarbios, jog daugeliui tapo pagrindiniu vadovavimosi bei įkvėpimo šaltiniu formuojant asmeninį, šeiminį ir socialinį elgesį. Tai sudėtinga problema, nes tokia kultūra pirmiau negu iš turinių gimsta iš paties fakto, kad egzistuoja nauji komunikavimo būdai su iki tol negirdėtomis technikomis bei kalbomis.

Mūsų epocha yra globalinio komunikavimo amžius, kai daugybė žmogaus egzistencijos momentų rutuliojasi per medijų procesus ar bent su jais susiliesdami. Apsiribosiu paminėdamas asmenybės ir sąžinės ugdymą, emocinių ryšių aiškinimą bei struktūravimą, mokomojo ir ugdomojo tarpsnio artikuliaciją, kultūros reiškinių plėtojimą bei skleidimą, socialinio, politinio ir ekonominio gyvenimo vystymąsi.

Pasak organiškos ir teisingos žmogiškosios pažangos vizijos, komunikavimo priemonės gali ir turi skatinti teisingumą bei solidarumą, tiksliai ir teisingai pranešinėdamos apie įvykius, nuodugniai analizuodamos situacijas ir problemas, suteikdamos balsą skirtingoms nuomonėms. Aukščiausieji tiesos ir teisingumo kriterijai, kuriais privalu vadovautis atsakingai įgyvendinant laisvę bei atsakomybę, sudaro horizontą, kuriame turėtų skleistis autentiška naudojimosi galingomis šiuolaikinėmis visuomenės komunikavimo priemonėmis deontologija.

II. Evangelinės įžvalgos ir misijos pareiga

4. Komunikavimo priemonių pasauliui irgi reikia Kristaus atpirkimo. Padėti tikėjimo akimis analizuoti visuomenės komunikavimo procesus bei vertę neabejotinai gali geresnis Šventojo Rašto supratimas, nes jis siūlosi kaip žiniõs, kuri savo išganingąja verte ne efemerinė ir atsitiktinė, bet pamatinė, perteikimo „didysis kodeksas“.

Išganymo istorija pasakoja bei dokumentuoja Dievo komunikavimą su žmogumi, komunikavimą, kuriame pasitelkiamos komunikavimo visos formos ir visi būdai. Žmogiškoji būtybė buvo sukurta pagal Dievo paveikslą ir panašumą, idant priimtų dieviškąjį apreiškimą ir įsileistų į meilės dialogą su juo. Dėl nuodėmės gebėjimas praktikuoti dialogą tiek asmeniniu, tiek socialiniu lygmeniu pakito, ir žmonėms teko ir tebetenka patirti karčią nesupratimo ir nutolimo patirtį. Tačiau Dievas jų nepaliko, bet atsiuntė jiems savo Sūnų (plg. Mk 12, 1–11). Kūnu tapusiame Žodyje komunikacinis įvykis įgyja giliausią išganomąją reikšmę: Šventojoje Dvasioje žmogui dovanojamas gebėjimas priimti išganymą bei skelbti ir liudyti jį savo broliams.

5. Tad komunikavimas tarp Dievo ir žmonijos pasiekė savo tobulumo viršūnę kūnu tapusiame Žodyje. Meilės aktas, kuriuo Dievas apsireiškia, ir žmonijos atsakymas į tai tikėjimu pagimdo vaisingą dialogą. Būtent todėl, tam tikru būdu pasisavindami mokinių prašymą: „Išmokyk mus melstis“ (Lk 11, 1), galime prašyti Viešpaties padėti suprasti, kaip komunikuoti su Dievu ir žmonėmis naudojantis nuostabiomis visuomenės komunikavimo priemonėmis. Tokio galutinio ir lemiamo komunikavimo horizonte komunikavimo priemonės teikia apvaizdingą progą pasiekti žmones visose platumose, įveikiant laiko, erdvės ir kalbos sienas, formuluojant tikėjimo turinį įvairiausiais būdais, ir pateikti kiekvienam ieškančiajam patikimą atsparą, leidžiančią įsitraukti į dialogą su Jėzuje Kristuje pilnatviškai apreikštu Dievo slėpiniu.

Įsikūnijęs Žodis paliko mums pavyzdį to, kaip turėtume komunikuoti su Tėvu ir žmonėmis, – tiek tylos ir susikaupimo momentais, tiek skelbdami visur ir visomis galimomis kalbomis. Jis aiškina Raštą, taiko palyginimus, veda dialogą namų aplinkoje, kalba aikštėse, gatvėse, ežero pakrantėje, kalnų aukštumose. Asmeninis susitikimas su juo nė vieno nepalieka abejingo, bet skatina juo sekti: „Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidury dienos, ir ką šnibždu į ausį, skelbkite nuo stogų“ (Mt 10, 27).

Tačiau egzistuoja viršūnė, kur komunikavimas virsta visiška bendryste: Eucharistinis susitikimas. Atpažindami Jėzų per duonos laužymą (plg. Lk 24, 30–31), tikintieji jaučiasi akinami skelbti jo mirtį bei prisikėlimą ir tapti džiugiais bei drąsiais jo Karalystės liudytojais (plg. Lk 24, 35).

6. Atpirkimas pagydo ir atnaujina tikinčiųjų komunikacinį gebėjimą. Susitikimas su Kristumi paverčia juos naujais kūriniais, leidžia jiems tapti dalimi tos tautos, kurią jis mirdamas ant kryžiaus laimėjo savo krauju, ir įvesdina juos į vidinį Trejybės gyvenimą, kuris yra nepaliaujamas ir abipusiškas keitimasis tobula ir begaline meile tarp Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.

Komunikavimas smelkia esminius Bažnyčios, pašauktos skelbti visiems linksmą išganymo žinią, matmenis. Dėl šios priežasties ji naudojasi galimybėmis, kurias teikia visuomenės komunikavimo priemonės kaip Dievo apvaizdos mūsų dienoms dovanoti didesnės bendrystės ir skvarbesnio skelbimo būdai [3]. Skatindamos intensyvesnius ir netarpiškesnius mainus tarp vietinių Bažnyčių, vienas kito pažinimą ir bendradarbiavimą, komunikavimo priemonės leidžia iškelti aikštėn Dievo tautos visuotinumą.

Dėkojame Dievui už šias galingas komunikavimo priemones, kurios, jei tikinčiųjų yra naudojamos tikėjimo ir klusnumo Šventosios Dvasios šviesai dvasia, gali prisidėti prie Evangelijos skleidimo ir sustiprinti bažnytinių bendruomenių bendrystės saitus.

III. Mąstysenos permaina ir pastoracijos atnaujinimas

7. Komunikavimo priemonės neįkainojamai padeda Bažnyčiai skleisti Evangeliją bei religines vertybes, skatinti dialogą ir ekumeninį bei tarpreliginį bendradarbiavimą, taip pat ginti tuos svarbius principus, be kurių neįmanoma statydinti žmogaus asmens orumą gerbiančios ir bendrajam gėriui dėmesingos visuomenės. Bažnyčia noriai telkiasi šias priemones, kad pateiktų žinių apie save bei plėstų evangelizacijos, katechizacijos ir ugdymo ribas, naudojimąsi jomis laikydama atsaku į Viešpaties paliepimą: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15).

Ši misija tikrai nelengva mūsų laikais, kai plinta įsitikinimas, jog tikrybių metas negrįžtamai praėjo: žmogus dabar turi mokytis gyventi visiško prasmės nebuvimo horizonte, supamas laikinybės ir greitos praeinamybės [4]. Tokiomis sąlygomis komunikavimo priemonės gali būti naudojamos „Evangelijai skelbti arba jai nutildyti žmogaus širdyje“ [5]. Tai kelia rimtą iššūkį tikintiesiems, pirmiausia tėvams, šeimoms ir visiems atsakingiems už vaikų bei jaunuolių ugdymą. Bažnytinės bendruomenės nariai, ypač apdovanoti talentu darbuotis komunikavimo priemonių pasaulyje, protingai ir išmintingai skatintini tapti profesionalais, gebančiais puoselėti dialogą su plačiu masinių komunikavimo priemonių pasauliu.

8. Branginti komunikavimo priemones turėtų ne tik šios srities „žinovai“, bet ir visa bažnytinė bendruomenė. Jei jau, kaip pastebėta, visuomenės komunikavimo priemones domina įvairios tikėjimo raiškos sritys, tikintieji turi atsižvelgti į komunikavimo priemonių kultūrą, kurioje gyvena, – nuo liturgijos, komunikavimo su Dievu ir broliais viršūnės ir pagrindinės apraiškos, iki katechezės, neturinčios išleisti iš akių, kad ji kreipiasi į žmones, paveiktus šiandienės kalbos ir kultūros.

Dabartinis visuomenės komunikavimo reiškinys akina Bažnyčią tam tikru būdu pastoraciškai bei kultūriškai atsinaujinti, idant būtų tinkamai atsiliepta į laiką, kuriame gyvenama. Ta užduotis pirmiausia tenka ganytojams: iš tiesų svarbu stengtis, kad Evangelijos skelbimas būtų skvarbus, akinantis žmones jos žinios klausytis ir ją priimti [6]. Ypatinga atsakomybė šioje srityje rezervuota pašvęstiesiems asmenims, priklausantiems institucijoms, kurių charizma susijusi su įsipareigojimu veikti visuomenės komunikavimo srityje. Pasirengę dvasiniu ir profesiniu matmeniu, jie turėtų „noriai talkinti – kiek tai pastoraciškai tikslinga <...>, kad būtų išvengta žalos, kurią sukelia netinkamas naudojimasis komunikavimo priemonėmis, ir skatinamos kokybiškesnės programos, kurios gerbtų moralės įstatymą ir būtų kupinos žmogiškųjų bei krikščioniškųjų vertybių“ [7].

9. Komunikavimo priemonės yra tokios svarbios, jog prieš penkiolika metų laikiau nesant tinkama palikti jas individų ar nedidelių grupių iniciatyvai ir pasiūliau aiškiai įtraukti į pastoracinius planus [8]. Naujos technologijos teikia tolesnių progų komunikavimui, suprantamam kaip tarnystė pastoraciniam valdymui ir įvairialypių krikščioniškosios bendruomenės užduočių organizavimui. Pavyzdžiui, internetas ne tik siūlo didesnių informacinių išteklių, bet ir pratina žmones interaktyviai komunikuoti [9]. Šia priemone kūrybiškai naudojasi jau daugelis krikščionių, tirdami galimybes pritaikyti ją evangelizacijai, mokymui, vidiniam komunikavimui, administravimui ir vadovavimui. Tačiau greta interneto naudojamasi kitomis naujomis komunikavimo priemonėmis, tikrinama tradicinių priemonių vertė. Dienraščiai ir žurnalai, įvairaus pobūdžio publikacijos, katalikų radijas ir televizija visuminėje Bažnyčios komunikavimo panoramoje tebelieka labai naudingos priemonės.

Turiniai visada pritaikytini įvairių grupių reikmėms, tuo tarpu tikslas akivaizdžiai turi būti pastangos padėti žmonėms suvokti informacijos etinį ir moralinį matmenį [10]. Lygiai taip pat svarbu profesionaliems komunikavimo srities darbuotojams laiduoti reikiamą ugdymą bei pastoracinį dėmesį. Šiems vyrams ir moterims tenka dažnai patirti ypatingą spaudimą bei susidurti su etinėmis dilemomis, kylančiomis iš jų kasdienio darbo; daugelis jų „nuoširdžiai trokšta žinoti ir praktikuoti tai, kas etiškai ir morališkai teisinga“, ir tikisi iš Bažnyčios gairių ir paramos [11].

IV. Komunikavimo priemonės – didžių socialinių klausimų kryžkelė

10. Bažnyčia, kuri Viešpaties jai patikėtos išganymo žinios galia taip pat yra žmonijos mokytoja, suvokia savo pareigą prisidėti prie geresnio perspektyvų bei atsakomybių, susijusių su dabartiniu visuomenės komunikavimo plėtojimusi, supratimo. Būtent todėl, kad tai daro įtaką individų sąžinei, ugdo jų mąstyseną ir sąlygoja požiūrį į daiktus, aiškiai ir stipriai pabrėžtina, jog visuomenės komunikavimo priemonės yra saugotinas bei skatintinas paveldas. Visuomenės komunikavimo priemonės turi būti įtrauktos į nuoseklią teisių ir pareigų struktūrą tiek ugdymo ir etinės atsakomybės, tiek įstatymų ir institucinių kompetencijų atžvilgiu.

Bendrajam gėriui tarnaujančių komunikavimo priemonių teigiama plėtra yra visų ir kiekvieno atsakomybė [12]. Dėl komunikavimo priemonių artimų ryšių su ekonomika, politika ir kultūra reikalinga sistema, gebanti laiduoti asmens centriškumą bei orumą, šeimos kaip visuomenės pagrindinės ląstelės primatą ir deramus santykius tarp įvairių asmenų.

11. Siūlosi trys pamatiniai pasirinkimai: ugdymas, dalyvavimas, dialogas.

Pirmiausia reikalingas plataus masto ugdomasis darbas tam, kad komunikavimo priemonės būtų pažįstamos ir protingai bei tinkamai naudojamos. Jų paskleistos naujos kalbos keičia mokymosi procesus ir santykių tarp žmonių kokybę, todėl be tinkamo ugdymo gresia pavojus, kad šios priemonės, užuot tarnavusios asmenims, ims jais manipuliuoti bei juos labai žalingai veikti. Tai ypač pasakytina apie jaunuolius, kuriuos natūraliai traukia technologinės naujovės ir kuriuos, kaip tokius, dar labiau reikia mokyti atsakingai ir kritiškai naudotis komunikavimo priemonėmis.

Antra, norėčiau atkreipti dėmesį į komunikavimo priemonių prieinamumą ir solidarios atsakomybės ženklinamą dalyvavimą jų valdyme. Jei jau komunikavimo priemonės yra visai žmonijai skirtas gėris, būtina nuolat rasti laiko dvasią atitinkančių formų, įgalinančių – taip pat atitinkamais įstatymų potvarkiais – laiduoti platų dalyvavimą jų valdyme. Solidarios atsakomybės kultūra turi plėstis.

Galiausiai nevalia užmiršti komunikavimo priemonių didžiulio potencialo skatinti dialogą, virstant abipusio pažinimo, solidarumo ir taikos įrankiais. Jei komunikavimo priemonės skatina tautų tarpusavio supratimą, jos tampa galingu gėrio ištekliu; jei jomis naudojamasi neteisingumui bei konfliktams skatinti – griaunamuoju „ginklu“. Mano garbingasis pirmtakas palaimintasis Jonas XXIII enciklikoje Pacem in terris jau įspėjo žmoniją dėl tokio rizikos potencialo [13].

12. Didelį susidomėjimą sukėlė apmąstymai „apie viešąją nuomonę Bažnyčioje“ ir „apie Bažnyčią viešojoje nuomonėje“. Viename susitikime su katalikiškų periodinių leidinių redaktoriais mano garbingasis pirmtakas Pijus XII pareiškė, jog Bažnyčios gyvenime, jei nebūtų viešosios nuomonės, kažko trūktų. Ta pati mintis buvo pakartota kitomis progomis [14], o Kanonų teisės kodekse tam tikromis sąlygomis pripažįstama teisė reikšti savo nuomonę [15]. Nors ir tiesa, kad tikėjimo tiesos nėra atviros savavališkam aiškinimui, o pagarba kito teisėms nubrėžia vidines ribas savo vertinimų reiškimui, nemažiau tiesa taip pat ir tai, kad tarp katalikų lieka nemažai erdvės keistis nuomonėmis teisingumo ir protingumo paisančio dialogo metu.

Ir komunikavimas Bažnyčios bendruomenėje, ir Bažnyčios komunikavimas su pasauliu reikalauja skaidrumo ir naujų artinimosi prie klausimų, susijusių su komunikavimo priemonių pasauliu, būdų. Toks komunikavimas turi linkti į konstruktyvų dialogą ir skatinti krikščionių bendruomenėje tinkamai informuotą ir skirti gebančią viešąją nuomonę. Bažnyčia, lygiai kaip kitos institucijos ir grupės, turi poreikį bei teisę supažindinti su savo veikla, tačiau sykiu, reikalaujant aplinkybėms, ji turi išgalėti išlaikyti tinkamą santūrumą, nepažeisdama punktualaus ir pakankamo žinių apie Bažnyčios įvykius perteikimo. Tai viena iš sričių, kur labiausiai būtinas tikinčių pasauliečių ir ganytojų bendradarbiavimas; Susirinkimas teisingai pabrėžia, kad „iš šio šeimiško bendravimo tarp pasauliečių ir ganytojų dera laukti daug naudos Bažnyčiai. Mat jis stiprina pasauliečių atsakomybės jausmą, ugdo užsidegimą, ir pasauliečiai savo jėgomis lengviau įsitraukia į ganytojų darbą. O ganytojai, pasauliečių patyrimo padedami, pajėgia aiškiau ir tinkamiau spręsti, kas yra dvasiniai ir kas yra laikinieji dalykai, ir šitaip visa Bažnyčia, sustiprinta visų savo narių, galės veiksmingiau atlikti savo misiją pasaulio gyvenime“ [16].

V. Komunikuoti Šventosios Dvasios galia

13. Mūsų laikais tikintiesiems ir geros valios žmonėms didelis iššūkis yra palaikyti tiesiakalbį ir laisvą komunikavimą, prisidedantį prie visapusiškos pažangos pasaulyje įtvirtinimo. Visiems privalu mokėti puoselėti įdėmų įžvalgumą ir nuolatinį budrumą, ugdytis sveiką kritiškumą komunikavimo priemonių įtaigumo jėgos akivaizdoje.

Kristų tikintieji žino, kad ir šioje srityje jie gali tikėtis Šventosios Dvasios pagalbos. Tokia pagalba atrodo dar reikalingesnė turint omenyje, kaip smarkiai vidinius komunikavimo sunkumus gali padidinti ideologijos, pelno ar galios troškimas, konkurencija ir konfliktai tarp individų ir tarp grupių, taip pat žmogiškasis silpnumas ir socialinės negerovės. Šiuolaikinė technologija įspūdingai didina komunikavimo spartą, apimtį ir svarbą, tačiau neskatina tų jautrių tarp protų ir širdžių vykstančių mainų, kurie turėtų ženklinti kiekvieną komunikavimą, tarnaujantį solidarumui ir meilei.

Išganymo istorijoje Kristus pateikia save kaip Tėvo „perteikėją“: „Dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų“ (Žyd 1, 2). Amžinasis kūnu tapęs Žodis perteikdamas save visada gerbia tuos, kurie klausosi, moko suprasti jų padėtį ir poreikius, skatina užjausti juos kenčiančius ir ryžtingai pasakyti jiems, ką jie turi išgirsti, be piktnaudžiavimų ir kompromisų, apgavysčių ir manipuliacijų. Jėzus moko, kad komunikavimas yra moralės aktas: „Geras žmogus iš savo lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo lobyno iškelia bloga. Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį. Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas“ (Mt 12, 35–37).

14. Apaštalas Paulius turi aiškią žinią įsitraukusiems į komunikavimą (politikams, profesionaliems komunikuotojams, vartotojams): „Tad, pametę melus, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui, nes esame vieni kitų nariai. <...> Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams“ (Ef 4, 25. 29).

Dirbantiesiems komunikavimo srityje, pirmiausia tikintiesiems, įsitraukusiems į šią svarbią visuomenės aplinką, adresuoju kvietimą, kurį jau nuo savo kaip visuotinės Bažnyčios ganytojo tarnybos pradžios panorau išreikšti visam pasauliui: „Nebijokite!“

Nebijokite naujų technologijų! Jos yra „tarp nuostabiausių išradimų“ – inter mirifica, kuriuos Dievas mums patikėjo, kad atrastume tiesą, ja naudotumės ir ją skleistume, įskaitant tiesą apie mūsų orumą ir mūsų, kaip jo vaikų, jo amžinosios Karalystės paveldėtojų, paskirtį.

Nebijokite pasaulio priešinimosi! Jėzus mums garantavo: „Aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).

Nebijokite net savo pačių silpnumo ir netinkamumo! Dieviškasis Mokytojas yra pasakęs: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Perteikite Kristaus vilties, malonės ir meilės žinią, visada šiame laikinajame pasaulyje išlaikydami gyvą amžinąją dangaus perspektyvą, kuri tiesiogiai nepasiekiama nė vienai komunikavimo priemonei: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9).

Marijai, dovanojusiai mums gyvenimo Žodį ir savo širdyje išlaikiusiai jo nepražūvančius žodžius, patikiu Bažnyčios kelionę šiandieniame pasaulyje. Tegul Švenčiausioji Mergelė padeda mums kiekviena priemone perteikti gyvenimo Kristuje, mūsų Išganytojuje, grožį ir džiaugsmą.

Visiems teikiu savo apaštališkąjį palaiminimą!

Vatikanas, 2005 m. sausio 24 d., Šv. Pranciškaus Salezo, žurnalistų globėjo, šventė

JONAS PAULIUS II