ĮŽANGA

1. Viešpaties kaimenės ganytojai (Pastores gregis) žino, kad vykdydami savo vyskupiškąją tarnystę gali tikėtis ypatingos Dievo malonės. Pagal Romos pontifikalą šventimų metu per iškilmingą maldą pagrindinis konsekruotojas po prašymo išlieti palaikančią ir vadovaujančią Šventąją Dvasią kartoja žodžius, esančius jau senajame Apaštalų Tradicijos tekste: „Tėve, kuris pažįsti širdies slėpinius, suteik tavo parinktam į vyskupo tarnystę tarnui malonę, kad be priekaišto ganytų tavo šventąją kaimenę“ [1]. Taip tęstinai vykdoma Viešpaties Jėzaus, amžinojo Ganytojo, valia, – jis pasiuntė apaštalus, kaip pats buvo Tėvo pasiųstas (plg. Jn 20, 21), ir norėjo, kad jų įpėdiniai vyskupai būtų jo Bažnyčios ganytojai per amžių amžius [2].

Į 2001 m. nuo rugsėjo 30 iki spalio 27 d. vykusį X visuotinį Vyskupų sinodo susirinkimą iš viso pasaulio susirinkę vyskupai turėjo prieš akis Gerojo Ganytojo atvaizdą, labai brangintą taip pat ankstyvojoje krikščionių ikonografijoje. Prie apaštalo Petro kapo drauge su jais kontempliavome Vyskupo, Jėzaus Kristaus Evangelijos tarno dėl pasaulio vilties, atvaizdą. Visi sutarėme, kad Jėzaus Gerojo Ganytojo figūra yra tas ypatingas provaizdis, kuriuo nuolat turime remtis. Niekas negali būti pripažintas esąs vertas šio titulo „nisi per caritatem efficiatur unum cum Christo“ [3]. Tai pagrindinė priežastis, kodėl „vyskupo idealas, kuriuo Bažnyčia ir toliau grindžia savo viltį, yra ganytojas, panašėjantis su Kristumi gyvenimo šventumu, didžiadvasiškai atiduodantis savo jėgas jam patikėtai Bažnyčiai, o drauge širdyje nešiojantis rūpestį dėl visame pasaulyje pasklidusių Bažnyčių (plg. 2 Kor 11, 28)“ [4].

Dešimtasis Vyskupų sinodo susirinkimas

2. Dėkojame Viešpačiui už dovaną dar kartą švęsti Vyskupų sinodo susirinkimą , taip pat už šiame susitikime kilusį giluminį Bažnyčios esmės patyrimą. X eilinis visuotinis Vyskupų sinodo susirinkimas buvo švenčiamas dar gyvai jaučiant Didžiojo 2000 metų jubiliejaus atmosferą ir vyko daugybės susirinkimų įkandin: tiek specialiųjų, kurių bendras bruožas yra evangelizacijos perspektyvos įvairiuose žemynuose, pradedant Afrika, Amerika, Azija, Okeanija ir baigiant Europa, tiek eilinių. Iš pastarųjų paskutinieji buvo skirti apmąstyti pašaukimų, kuriuos Šventoji Dvasia pažadina Dievo tautoje, didžiulę įvairovę Bažnyčioje. Žvelgiant į tai, dėmesys vyskupo tarnystei papildė vaizdą tokios bendrystės ir misijos ekleziologijos, kokią turime nuolat turėti prieš akis.

Todėl sinodo darbe reikėjo nuolat atsižvelgti į doktriną, susijusią su vyskupyste ir vyskupo tarnyba, nubrėžtą Vatikano II Susirinkimo, ypač Dogminės konstitucijos apie Bažnyčią Lumen gentium trečiojo skyriaus, taip pat Dekreto dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje Christus Dominus. Turėdamas omenyje tą iškilią doktriną, apibendrinančią ir plėtojančią tradicinius teologinius ir teisinius elementus, mano garbingasis pirmtakas Paulius VI galėjo patvirtinti: „Mums atrodo, Susirinkimas vėl grąžino suvokimą, kad vyskupo valdžia turi dieviškąjį pamatą, patvirtino jos nepamainomą funkciją, atnaujino pastoracinę mokymo, šventinimo ir valdymo galią, pagerbė jos išplėtimą į visuotinę Bažnyčią per kolegialią bendrystę, patikslino hierarchinę struktūrą, sustiprino ją bendra broliška atsakomybe su kitais vyskupais dėl bendrųjų ir specialiųjų Bažnyčios poreikių, taip pat hierarchinės vienybės ir solidaraus bendradarbiavimo dvasia dar glaudžiau susiejo su Bažnyčios galva, vyskupų kolegijos esminiu centru“ [5].

Tuo pat metu sinodo tėvai pagal nusibrėžtą temą iš naujo apmąstė savo tarnystę, žvelgdami į teologinę viltį. Ši užduotis pasirodė ypač svarbi ganytojo, kuris Bažnyčioje yra pirmiausia velykinio ir eschatologinio liudijimo nešėjas, misijai.

Viltis pagrįsta Kristumi

3. Iš tikrųjų kiekvieno vyskupo uždavinys yra skelbti pasauliui viltį, pradedant nuo Jėzaus Kristaus Evangelijos skelbimo: skelbti viltį „ne tik dėl praeinančių dalykų, tačiau taip pat ir visų pirma eschatologinę viltį, laukiančią Dievo šlovės turtų (plg. Ef 1, 18), viršijančią visa, kas gali ateiti žmogaus mintin (1 Kor 2, 9), nepalyginamą su dabarties kentėjimais (plg. Rom 8, 8)“ [6]. Teologinės vilties perspektyva drauge su tikėjimo ir meilės perspektyva privalo persmelkti vyskupo tarnystę.

Vyskupui tenka ypatinga užduotis būti pranašu, liudytoju ir vilties tarnu. Jis privalo žadinti pasitikėjimą ir visiems pagrįsti krikščioniškąją viltį (plg. 1 Pt 3, 15). Vyskupas yra tos vilties pranašas, liudytojas ir tarnas pirmiausia ten, kur stipresnis imanentinės kultūros, stumiančios šalin kiekvieną atsivėrimą transcendencijai, spaudimas. Kur trūksta vilties, ten imama abejoti dėl paties tikėjimo. Nunykus šiai dorybei įkandin nusilpsta ir meilė. Viltis, ypač didėjančio nepasitikėjimo ir abejingumo laikais, yra svarbi tikėjimo atspara ir veiksmingas akstinas meilei. Vilties jėga kyla iš įsitikinimo, kad Dievas trokšta visuotinio išganymo (plg. 1 Tim 2, 3), taip pat iš nuolatinio Viešpaties Jėzaus, Emanuelio, su mumis iki pasaulio pabaigos esančio Dievo, buvimo (plg. Mt 28, 20).

Tik iš Evangelijos kylančia šviesa ir paguoda vyskupas gali palaikyti savo viltį (plg. Rom 15, 4) ir gaivinti ją tuose, kurie patikėti jo sielovadiniam rūpinimuisi. Jis turi taip pat sekti Mergele Marija, Mater spei, įtikėjusia Viešpaties žodžių išsipildymu (plg. Lk 1, 45). Remdamasis Dievo žodžiu ir tvirtai laikydamasis vilties, kuri yra tarsi saugus ir tvirtas inkaras, prasiskverbiantis į dangaus gelmes (plg. Žyd 6, 18–20), vyskupas savo Bažnyčioje yra budrus sargas, drąsus pranašas, tikėtinas liudytojas ir ištikimas tarnas Kristaus, „garbės vilties“ (plg. Kol 1, 27), kurio dėka „nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“ (plg. Apr 21, 4).

Viltis beviltiškumo akivaizdoje

4. Kaip visi atsimename, Vyskupų sinodas vyko labai dramatišku metu. Sinodo tėvų širdyse dar tebebuvo gyvas baisių 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių aidas, drauge su skausmingais tų įvykių padariniais: nesuskaitomų nekaltų aukų žūtimi, netikrumu bei baime dėl pačios žmogiškosios civilizacijos likimo ir taikaus tautų sugyvenimo. Vis aiškiau ryškėjo iš paskos einančių karų bei mirčių horizontai, kurie, prisidėdami prie esančių konfliktinių situacijų, su visu neatidėliotinu būtinumu atskleidė poreikį kreiptis į Taikos Kunigaikštį, maldaujant, kad žmonių širdys atsivertų vienybei, solidarumui ir taikai [7].

Sinodo susirinkimas meldėsi ir drauge pareiškė pasmerkimą visoms prievartos formoms, taip pat nurodė žmogaus nuodėmę kaip giliausią prievartos šaknį. Žvelgdami į žlungančias žmonių viltis, pagrįstas materialistinėmis, imanentistinėmis ar ekonomistinėmis ideologijomis, siekiančiomis viską matuoti efektyvumo, galios ar rinkos santykių kategorijomis, sinodo tėvai patvirtino savo įsitikinimą, kad vien tik Prisikėlusiojo šviesa ir Šventosios Dvasios įkvėpimas padeda grįsti savo lūkesčius viltimi, kuri nenuvilia. Todėl jie pareiškė: „Negalime leistis, kad mus įgąsdintų gyvojo Dievo neigimas, reiškiamas įvairiomis formomis, kuriomis mažiau ar daugiau bandoma abejoti krikščioniškąja viltimi, paverčiant ją parodija ar net išjuokiant. Kupini Šventosios Dvasios džiaugsmo išpažįstame: Kristus iš tikrųjų prisikėlė! Savo pašlovinta žmogyste jis atvėrė amžinojo gyvenimo perspektyvą visiems žmonėms, priimantiems atsivertimo malonę“ [8].

Tikrumas dėl šio tikėjimo išpažinimo turi būti tokio masto, kad diena iš dienos vis labiau stiprintų vyskupo viltį ir žadintų jo pasitikėjimą, jog gailestingas Dievo gerumas niekuomet nesiliaus tiesęs ir atvėrinėjęs išganymo kelius į kiekvieno žmogaus laisvę. Ta viltis turi jį skatinti toje aplinkoje, kur jis vykdo savo vyskupiškąją tarnystę, atpažinti gyvybės ženklus, gebančius įveikti kenksmingus ir mirtingus blogio pradus. Viltis turi taip pat jį palaikyti, kad net konfliktai sudarytų progą augti ir vestų į vienybę. Ši viltis, sudėta į Jėzų Gerąjį Ganytoją, pripildys vyskupo širdį užuojautos ir paragins pasilenkti prie kiekvieno žmogaus kančios bei palengvinti jo žaizdų skausmą, visuomet išlaikant pasitikėjimą, kad pražuvėlė avis gali būti surasta.

Taip vyskupas taps vis aiškesniu Kristaus, Bažnyčios Ganytojo ir Sužadėtinio, ženklu. Elgdamasis kaip kiekvieno žmogaus tėvas, brolis ir bičiulis, vyskupas kiekvieną lydės kaip gyvas Kristaus – mūsų vilties, kuriame išsipildo visi Dievo pažadai ir patenkinami visi kūrinijos lūkesčiai [9], atvaizdas.

Evangelijos tarnai dėl pasaulio vilties

5. Rengdamasis pristatyti savo apaštališkąjį paraginimą, kuriame apimamas X visuotinio Vyskupų sinodo susirinkimo apmąstymų paveldas nuo pirmųjų Lineamenta, skirtų darbo dokumentui Instrumentum laboris, sinodo tėvų kalbų auloje, įžangos bei apibendrinimo pranešimų Relatio, minčių ir sielovadinės patirties praturtinimo grupėse circuli minores iki Propositiones teksto, kuris buvo man įteiktas pasibaigus sinodo darbui, kad savo ruožtu galėčiau visai Bažnyčiai perteikti dokumentą, skirtą sinodo temai „Vyskupas, Jėzaus Kristaus Evangelijos tarnas dėl pasaulio vilties“ [10], – broliškai sveikinu visus ir siunčiu ramybės pabučiavimą visiems vyskupams, esantiems vienybėje su šiuo Vyskupo sostu, patikėtu pirmiausia Petrui, kad taptų vienybės laidu ir taip pat, kaip visi pripažįsta, vadovautų meilėje [11].

Gerbiami ir brangūs broliai, kreipiuosi į jus iš naujo panašiai jus ragindamas, kaip naujojo tūkstantmečio pradžioje raginau visą Bažnyčią: Duc in altum! Iš tikrųjų pats Kristus kartoja tai apaštalų, iš jo paties lūpų išgirdusių šį kvietimą ir su pasitikėjimu apsiėmusių vykdyti savo misiją pasaulio keliuose, įpėdiniams: Duc in altum! (Lk 5, 4). Nušviesti šio primygtinio Viešpaties kvietimo, „galime iš naujo suvokti Bažnyčios mums patikėtą trejopą munus: munus docendi, sanctificandi et regendi <…> Duc in altum docendo! ‘Skelbk žodį, – sakome su apaštalu, – veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas’ (2 Tim 4, 2). Duc in altum sanctificando! Tinklai, kuriuos savo pašaukimo galia turime mesti tarp žmonių, pirmiausia yra sakramentai, o mes esame jų teikėjai, diegėjai ir sargai. Sakramentai sudaro savotišką gelbstintį „tinklą“, išlaisvinantį mus nuo blogio ir vedantį į gyvenimo pilnatvę. Duc in altum regendo! Kaip ganytojai ir tikri tėvai, padedami kunigų ir kitų pagalbininkų, turime užduotį suburti tikinčiųjų šeimą ir ugdyti joje meilę ir brolišką vienybę. Kad ir kokia sunki ir varginanti būtų ši misija, neturime prarasti drąsos. Drauge su Petru ir pirmaisiais mokiniais būdami kupini vilties atnaujiname savo nuoširdų tikėjimo išpažinimą: ‘Viešpatie, dėl tavo žodžio užmesiu tinklus!’ (Lk 5, 5). Dėl tavo žodžio, Kristau, norime tarnauti tavo Evangelijai dėl pasaulio vilties!“ [12].

Gyvendami kaip vilties žmonės ir savo tarnyste atspindėdami bendrystės bei misijos ekleziologiją, vyskupai iš tiesų bus vilties nešėjai savo kaimenei. Žinome, kad pasauliui reikia „vilties, kuri neapgauna“ (Rom 5, 5). Žinome, kad ta viltis yra Kristus. Tai suvokdami skelbiame viltį, kylančią iš Kryžiaus.

Ave Crux spes unica! Pasveikinimą, nuskambėjusį X visuotinio Vyskupų sinodo susirinkimo metu, tegu nuolat taria mūsų lūpos, nes Kryžius yra mirties ir gyvenimo slėpinys. Kryžius tapo Bažnyčiai „gyvybės medžiu“. Todėl skelbiame: gyvybė nugalėjo mirtį.

Tardami šiuos Velykų skelbimo žodžius daugybė šventų vyskupų buvo mūsų pirmtakai, in medio Ecclesiae būdami raiškiu Gerojo Ganytojo ženklu. Todėl šloviname visagalį ir amžiną Dievą ir dėkojame jam, nes, kaip giedame šventojoje liturgijoje, jis stiprina mus jų pavyzdžiu, moko jų žodžiais ir jų užtarimo dėka mus globoja [13]. Kaip sakiau sinodo darbų baigimo proga, kiekvieno iš tų šventų vyskupų veidas nuo Bažnyčios gyvavimo pradžios iki šių dienų yra tarsi dalelė mistinės mozaikos, sudarančios Kristaus Gerojo Ganytojo atvaizdą. Tegu mūsų žvilgsnis krypsta į jį taip pat ir dėl kaimenės, kurią mums patikėjo ganytojų Ganytojas, – kad vis labiau angažuodamiesi taptume Evangelijos tarnais dėl pasaulio vilties.

Kontempliuodami mūsų Mokytojo ir Viešpaties veidą tą valandą „kai jis iki galo išreiškė meilę saviesiems“, leiskime jam mums visiems, panašiai kaip jis tai padarė apaštalui Petrui, nuplauti kojas, kad drauge su juo turėtume dalį ( plg. Jn 13, 1–9). Šventojoje Bažnyčioje jo suteikta mums galia kunigų ir diakonų, visų pašvęstojo gyvenimo asmenų bei tikinčiųjų pasauliečių akivaizdoje garsiai pakartokime: „Nepaisant kokie esame, tegu jūsų viltis nebūna sudėta į mus: jei esame geri, esame tarnai; būdami blogi, esame tarnai. Jei vis dėlto esame geri ir ištikimi tarnai, tuomet iš tikrųjų esame tarnai“ [14]. Evangelijos tarnai dėl pasaulio vilties.

I skyrius
VYSKUPO TARNYSTĖ IR SLĖPINYS

„... iš jų išsirinko Dvylika“ (Lk 6, 13)

6. Viešpats Jėzus savo žemiškosios kelionės metu skelbė Karalystės Evangeliją ir savimi apreiškė jos pradžią, visiems žmonėms atskleisdamas jos slėpinį [15]. Jis pašaukė vyrus bei moteris juo sekti ir tarp mokinių išsirinko Dvylika, „kad jie būtų kartu su juo“ (Mk 3, 14). Luko evangelijoje sakoma, kad Jėzus įvykdė tą pasirinkimą po nakties, kurią jis praleido besimelsdamas ant kalno (plg. Lk 6, 12). Morkaus evangelijoje savo ruožtu šis Jėzaus veiksmas apibrėžiamas kaip suverenus steigiamasis aktas, suteikiantis tapatybę pašauktiesiems: „Jis paskyrė Dvylika“ (3, 14). Taip atskleidžiamas Dvylikos išrinkimo slėpinys: tai meilės aktas, Jėzaus norėtas laisva valia, glaudžiai susivienijus su Tėvu Šventojoje Dvasioje.

Jėzaus patikėta apaštalams misija privalo tęstis iki pasaulio pabaigos (plg. Mt 28, 20), nes Evangelija, kurią perduoti buvo jiems patikėta, yra Bažnyčios gyvenimas kiekvienoje epochoje. Būtent dėl to apaštalai rūpinosi paskirti savo įpėdinius, kad, kaip teigia šv. Ireniejus, apaštališkoji tradicija būtų apreiškiama ir saugoma per amžius [16].

Ypatingas Šventosios Dvasios, kuria apaštalai buvo pripildyti prisikėlusio Viešpaties, išliejimas (plg. Apd 1, 5. 8; 2, 4; Jn 20, 22–23), buvo jų perduodamas rankų uždėjimu ant savo bendradarbių (plg. 1 Tim 4, 14; 2 Tim 1, 6–7). Šie savo ruožtu tuo pačiu gestu perduodavo ją kitiems, o anie pagal eilę – dar kitiems. Šiuo būdu dvasinė dovana atėjo iki mūsų dienų per rankų uždėjimą, arba vyskupo konsekraciją, kuri suteikia Šventimų sakramento pilnatvę, aukščiausiąją kunigystę ir šventosios tarnybos visumą. Taip per vyskupus ir jų pagalbininkus kunigus Viešpats Jėzus, sėdėdamas Dievo Tėvo dešinėje, nuolat būna tarp savo tikinčiųjų. Jis visais laikais ir visose vietose skelbia Dievo žodį visoms tautoms, tikintiesiems teikia tikėjimo sakramentus ir drauge veda Naujojo Testamento tautą jos kelionėje į amžiną laimę. Gerasis Ganytojas nepalieka savo kaimenės, bet globoja ją ir visuomet saugoja per tuos, kurie, ontologiškai dalyvaudami jo gyvenime ir misijoje, ypatingu ir regimu būdu vykdo su šia misija susijusį mokytojo, ganytojo ir kunigo vaidmenį ir veikia jo vardu. Vykdydami funkcijas, susijusias su sielovados tarnyste, jie yra jo vikarai ir ambasadoriai [17].

Vyskupo tarnybos trejybinis pamatas

7. Nuodugniau apmąstytas sielovadinės tarnybos kristologinis matmuo leidžia suvokti pačios tarnybos trejybinį pamatą. Kristaus gyvenimas turi trejybinį pobūdį. Jis yra amžinas ir vienatinis Tėvo Sūnus, pateptas Šventąja Dvasia ir atsiųstas į pasaulį; jis yra tas, kuris drauge su Tėvu siunčia Bažnyčiai Dvasią. Tas trejybinis matmuo, pasireiškiantis visame Jėzaus buvime ir veikime, taip pat formuoja vyskupo buvimą ir veikimą. Todėl Sinodo tėvai pagrįstai norėjo nušviesti vyskupo gyvenimą bei tarnybą remdamiesi Vatikano II Susirinkimo trejybine ekleziologija.

Pagal labai seną tradiciją vyskupas vaizduojamas kaip Tėvas, kuris, pasak Ignoto Antiochiečio, yra tarsi neregimas visų vyskupas. Dėl to kiekvienam vyskupui tenka Jėzaus Kristaus Tėvo vieta ir būtent dėl tokio atstovavimo vyskupas privalo būti visų labai gerbiamas [18]. Atsižvelgiant į šią simboliką, vyskupo sostas, kuris ypač Rytų Bažnyčios tradicijoje primena tėviškąją Dievo valdžią, gali būti užimtas tik vyskupo. Iš tos pačios simbolikos kyla kiekvieno vyskupo pareiga rūpintis Dievo tauta su tėviška meile ir vadovauti jai išganymo kelyje, padedant vyskupo bendradarbiams kunigams, taip pat diakonams [19]. Ir atvirkščiai, tikintieji, kaip primena senovinis tekstas, privalo mylėti vyskupus, kurie po Dievo yra tarsi tėvas ar motina [20]. Dėl šios priežasties pagal daugelyje kultūrų paplitusį paprotį bučiuojama vyskupo ranka – kaip gyvybę teikiančio mylinčio Tėvo.

Kristus yra autentiška Tėvo ikona ir jo gailestingo buvimo tarp žmonių apsireiškimas. Vyskupas, veikdamas paties Kristaus asmeniu bei vardu, jam patikėtoje Bažnyčioje tampa Viešpaties Jėzaus, Ganytojo ir Sužadėtinio, Bažnyčios Mokytojo ir Kunigo gyvuoju ženklu [21]. Iš čia kyla sielovados tarnyba, kurioje, kaip siūlo Romos pontifikalo homiletikos schema, ypač trys funcijos – mokymo, šventinimo ir vadovavimo Dievo tautai – turi būti vykdomos taip, kaip būdinga Gerajam Ganytojui: iš meilės, pažįstant kaimenę, rūpinantis visais, reiškiant gailestingumą vargšams, piligrimams ir stokojantiems, ieškant nuklydusių avių ir grąžinant jas į bendrą avidę.

Patepimas Šventąja Dvasia daro vyskupą panašų į Kristų ir taip pat suteikia jam galią gyvai tęsti Kristaus slėpinį Bažnyčios labui. Dėl tokio trejybinio gyvenimo pobūdžio kiekvienas vyskupas savo tarnyboje įpareigojamas su meile sergėti visą kaimenę, nes jis ten pastatytas Šventosios Dvasios vadovauti Dievo Bažnyčiai: Tėvo, kurio įvaizdžiui jis atstovauja, jo Sūnaus Jėzaus Kristaus, per kurį vyskupas paskirtas mokytoju, kunigu ir ganytoju, ir Šventosios Dvasios, kuri teikia Bažnyčiai gyvybę ir žmogiškąjį silpnumą palaiko savo galybe, vardu [22].

Vyskupo tarnybos kolegialus pobūdis

8. „...paskyrė Dvylika“ (Mk 3, 14). Dogminėje konstitucijoje Lumen gentium, remiantis šiais žodžiais, pateikiamas mokymas apie Dvylikos grupės, „sudarytos kaip kolegija, kitaip tariant, stabili grupė, kuriai vadovauti Jėzus paskyrė iš jų tarpo išrinktą Petrą“ [23], kolegialų pobūdį. Panašiu būdu per asmeninę Romos vyskupo sukcesiją, perimtą iš šventojo Petro, ir visų vyskupų kaip visuminės grupės sukcesiją nuo apaštalų Romos popiežius ir vyskupai yra tarpusavyje susivieniję kaip kolegija [24].

Vyskupų kolegiali vienybė grindžiama tiek vyskupo šventimais, tiek hierarchine bendryste; ši vienybė giliai susijusi su kiekvieno vyskupo gyvenimu ir pagal Jėzaus Kristaus norą priklauso Bažnyčios struktūrai. Vyskupo tarnybos pilnatvė pasiekiama per vyskupo šventimus ir per hierarchinę bendrystę su kolegijos Galva ir jos nariais, taigi su visa kolegija, kuri visuomet paklūsta savo Galvai. Šitaip tampama vyskupų kolegijos nariu [25], čia taip pat glūdi priežastis, dėl kurios per vyskupo šventimus gautos trys funkcijos – šventinimo, mokymo ir valdymo – turi būti vykdomos hierarchinėje bendrystėje, nors ir skirtingu būdu, atsižvelgiant į skirtingus tiesioginius tikslus [26].

Tai sudaro „kolegialumo dvasią“(affectus collegialis), arba juntamą kolegialumą, iš kurio kyla vyskupų rūpinimasis kitomis vietinėmis Bažnyčiomis ir visuotine Bažnyčia [27]. Kai sakoma, kad vyskupas niekuomet nėra vienas, nes jis visuomet susijęs su Tėvu per Sūnų Šventojoje Dvasioje, reikia taip pat pridurti, jog jis niekuomet nėra vienas todėl, kad lieka drauge su savo broliais vyskupystėje ir su tuo, kurį Viešpats išrinko Petro įpėdiniu.

Ta kolegialumo dvasia įgyvendinama ir pasireiškia įvairiu laipsniu ir įvairiais būdais, taip pat instituciškai, pavyzdžiui, per Vyskupų sinodą, vietinius bažnytinius susirinkimus, vyskupų konferencijas, Romos kuriją, ad limina vizitus, misijų bendradarbiavimą. Tačiau iki galo kolegialumo dvasia įgyvendinama ir reiškiasi tik per kolegialų veikimą griežtąja prasme, tai yra visiems vyskupams bendrai veikiant drauge su jų Galva, su kuria jie vykdo visišką ir aukščiausią valdžią visoje Bažnyčioje [28].

Apaštalų tarnybos kolegialus pobūdis yra paties Kristaus noras. Kolegialumo dvasia arba juntamas kolegialumas (collegialitas affectiva), visuomet egzistuoja tarp vyskupų kaip communio episcoporum, tačiau tik kai kuriais veiksmais pasireiškia kaip veiksmingas kolegialumas (collegialitas effectiva). Juntamo kolegialumo ir veiksmingo kolegialumo įgyvendinimas įvairiais būdais priklauso žmogiškosios prigimties sričiai, tačiau jie įvairiu mastu konkretizuoja Dievo reikalavimą, kad vyskupystė reikštųsi kolegialiai [29]. Be to, visuotinių Bažnyčios susirinkimų metu kolegijos valdžia visai Bažnyčiai vykdoma iškilmingu būdu [30].

Kolegialus matmuo suteikia vyskupystei visuotinį pobūdį. Galima išvesti paralelę tarp vienos ir visuotinės, todėl nedalijamos Bažnyčios ir vieno bei nedalijamo, taigi visuotinio episkopato. Šios vienybės principas ir pamatas – tiek Bažnyčios, tiek vyskupų kolegijos atžvilgiu – yra Romos vyskupas. Kaip moko Vatikano II Susirinkimas: „ši kolegija, būdama sudaryta iš daugelio, išreiškia Dievo tautos įvairovę ir visuotinumą, o būdama suburta po viena galva – Kristaus kaimenės vienybę“ [31]. Todėl „episkopato vienybė yra vienas iš Bažnyčios vienybės konstitucinių elementų“ [32].

Visuotinė Bažnyčia nėra dalinių Bažnyčių suma, nei jų federacija, nėra nei jų bendrystės padarinys, kadangi, kaip byloja ankstyvosios Bažnyčios tėvai ir liturgija, savo esminiu slėpiniu visuotinė Bažnyčia yra pirmesnė už kūriniją [33]. Remiantis tokiu mokymu galima pridurti, kad tarp visuotinės Bažnyčios ir dalinių Bažnyčių egzistuoja vienybė, dėl kurios dalinės Bažnyčios yra suformuotos „visuotinės Bažnyčios pavyzdžiu; jose ir iš jų randasi viena ir vienatinė Katalikų Bažnyčia“ [34], – šios vienybės atspindys yra santykis tarp vyskupų kolegijos kaip visumos ir kiekvieno atskiro vyskupo. Todėl „Vyskupų kolegijos nedera suprasti nei kaip vietinėms Bažnyčioms vadovaujančių vyskupų sumos, nei kaip tų vyskupų bendrystės rezultato. Kadangi Vyskupų kolegija yra esminis visuotinės Bažnyčios elementas, ji yra tikrovė, pranokstanti vadovavimo atskirai Bažnyčiai tarnystę“ [35].

Paralelizmą tarp visuotinės Bažnyčios ir vyskupų kolegijos galime geriau suvokti, žvelgdami į Vatikano II Susirinkimo mokymą: „Taip apaštalai buvo pirmieji naujojo Izraelio daigai ir drauge Šventosios hierarchijos pradžia“ [36]. Apaštalų traktavimas ne paskirai, bet kaip sudarančių kolegiją, yra Bažnyčios, kuri buvo juose įsteigta visuotinė ir vieninga, ir jų įpėdinių, vyskupų kolegijos, šio visuotinumo bei vienybės ženklo, struktūros užuomazga [37].

„Vyskupų kolegijos valdžia visai Bažnyčiai nėra atskirų Vyskupų vietinėse Bažnyčiose vykdomų valdžių sumos rezultatas; tai pirmesnė tikrovė, kurioje dalyvauja atskiri vyskupai, galintys veikti visos Bažnyčios mastu tik kolegialiai“[38]. Mokymo bei valdymo valdžioje vyskupai tiesiogiai dalyvauja dėl pačios priklausomybės vyskupų kolegijai, kurioje iš tikrųjų tęsiasi apaštalų kolegija [39].

Panašiai kaip visuotinė Bažnyčia yra viena ir nedaloma, taip pat vyskupų kolegija yra „nedalomas teologinis subjektas“; atsižvelgiant į tai, aukščiausia, visiška ir visuotinė valdžia, kurios subjektas yra kolegija, taip pat asmeniškai Romos popiežius, yra viena ir nedaloma. Valdžios, susijusios su trimis funkcijomis – šventinimo, mokymo ir valdymo, – vykdymas yra instrumentinis sakramentiniu būdu priimtos ganytojiškos tarnystės vykdymo atžvilgiu. Būtent todėl, kad vyskupų kolegija yra pirmesnė tikrovė negu vadovavimas vietinei Bažnyčiai, daug vyskupų, vykdančių būdingus vyskupo tarnybai uždavinius, nėra kokios nors vietinės Bažnyčios vadovai [40]. Kiekvienas vyskupas, visuomet būdamas vienybėje su visais broliais vyskupystėje, taip pat su Romos vyskupu, yra Kristaus, Bažnyčios Galvos ir Ganytojo, atstovas – ne tik asmeniškai ir konkrečiai, kai jam pavedama vienos iš Bažnyčių ganytojo tarnyba, bet taip pat kai jis bendradarbiauja su Bažnyčią valdančiu vyskupijos vyskupu [41], ir kai dalyvauja popiežiaus visuotinio ganytojo tarnyboje, vadovaujant visuotinei Bažnyčiai. Atsižvelgiant į faktą, kad Bažnyčios istorijoje, be vadovavimo vienai vietinei Bažnyčiai, buvo pripažįstamos taip pat kitokios vyskupo tarnybos, pavyzdžiui, vyskupo pagalbininko tarnyba arba atstovavimas popiežiui Šventojo Sosto įstaigose arba pasiuntinybėse, šiandien taip pat teisiškai sureguliuotu būdu Bažnyčioje tokios tarnybos leidžiamos tais atvejais, kai jos pasirodo būtinos [42].

Vyskupo tarnybos vidinė vienybė ir misijinis pobūdis

9. Evangelijoje pagal Luką (plg. 6, 13) sakoma, kad Jėzus pavadino Dvylika apaštalais, tai reiškia „pasiųstaisiais“. Evangelijoje pagal Morkų taip pat skaitome, kad Jėzus paskyrė Dvylika, „kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio“ (3, 14). Tai reiškia, kad tiek Dvylikos išrinkimas, tiek jų paskyrimas apaštalais turi misijos tikslą. Jų pirmasis pasiuntimas (plg. Mt 10, 5; Mk 6, 7; Lk 9, 1–2) visapusiškai išsiskleidžia misijoje, kurią Jėzus jiems patiki po prisikėlimo, žengdamas į dangų. Šie žodžiai iki šiol išlieka labai aktualūs: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 18–20). Ta apaštalų misija buvo iškilmingai patvirtinta per Sekmines, išliejant Šventąją Dvasią.

Anksčiau cituotame Evangelijos pagal Matą tekste visa ganytojiškoji tarnyba gali būti suvokiama kaip pasireiškianti trejopa mokymo, šventinimo ir valdymo funkcija. Čia matome Kristaus tarnystės ir pasiuntinybės trejopo matmens atspindį. Iš tikrųjų mes kaip krikščionys ir nauju kokybiniu būdu kaip kunigai dalyvaujame mūsų Mokytojo, kuris yra Pranašas, Kunigas ir Karalius, misijoje ir esame pašaukti pateikti jam ypatingą liudijimą Bažnyčioje ir pasaulyje.

Tos trys funkcijos (triplex munus), taip pat iš jų kylanti valdžia veiklos plotmėje išreiškia ganytojiškąją tarnybą (munus pastorale), kurią kiekvienas vyskupas priima vyskupo šventimų metu. Tai ta pati Kristaus meilė, kurioje dalyvaujama per konsekraciją; ši meilė konkretizuojama skelbiant vilties Evangeliją visoms tautoms (plg. Lk 4, 16–19), teikiant sakramentus tiems, kurie atsiveria išganymui, taip pat vadovaujant šventajai tautai, žengiančiai į amžinąjį gyvenimą. Šios trys funkcijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, jos viena kitą paaiškina, sąlygoja ir nušviečia [43].

Būtent todėl vyskupas, mokydamas drauge šventina ir vadovauja Dievo tautai; šventindamas moko ir vadovauja; vadovaudamas moko ir šventina. Šventasis Augustinas vyskupo tarnybos visumą apibrėžia kaip Amoris officium [44]. Iš čia kyla tikrumas, kad Bažnyčioje niekuomet nenusilps ganytojiška Jėzaus Kristaus meilė.

„... pasišaukė, kuriuos pats norėjo“ (Mk 3, 13)

10. Gausi minia sekė paskui Jėzų, kai jis nusprendė eiti ant kalno ir pasišaukti apaštalus. Buvo daug mokinių, tačiau jis ypatingai apaštalų užduočiai iš jų pasirinko tik Dvylika (plg. Mk 3, 13–19). Sinodo auloje dažnai skambėdavo žinomi šventojo Augustino žodžiai: „Jums esu vyskupas, su jumis esu krikščionis“ [45].

Vyskupas, būdamas Šventosios Dvasios dovana Bažnyčiai, pirmiausia, kaip ir kiekvienas kitas krikščionis, yra Bažnyčios sūnus ir narys. Iš šios šventosios Motinos jis Krikšto sakramentu gavo dieviškojo gyvenimo dovaną ir pirmąsias tikėjimo pamokas. Drauge su kitais tikinčiaisiais jam tenka išskirtinis Dievo vaiko vertumas, kuris turi būti išgyvenamas bendryste ir dėkingumo bei brolybės dvasia. Kita vertus, Šventimų sakramento pilnatvės galia vyskupas tikinčiųjų atžvilgiu yra mokytojas, pašventintojas ir ganytojas, kuriam patikėta veikti Kristaus vardu bei asmeniu.

Šie iš tikrųjų dvejopi santykiai klostosi ne tiesiog greta vienas kito, o yra giliai tarpusavyje susipynę ir priklauso vienas nuo kito, kadangi abu semiasi iš Kristaus, vienintelio ir aukščiausiojo Kunigo, turtų. Vyskupas tampa „tėvu“ būtent todėl, kad yra visiškai Bažnyčios „sūnus“. Čia vėl atsiranda ryšys tarp bendrosios tikinčiųjų kunigystės ir tarnybinės kunigystės: tai du būdai, kuriais dalyvaujame vienintelėje Kristaus kunigystėje, kurioje egzistuoja du matmenys, susivienijantys aukščiausiame Kryžiaus aukos akte.

Tai atspindi ryšys, kuris Bažnyčioje sieja bendrąją ir tarnybinę kunigystę. Nors šios kunigystės apraiškos iš esmės skiriasi viena nuo kitos, jos drauge skirtos viena kitai [46], ir tai kelia tarpusavio bendrumą, darniai struktūruojantį Bažnyčios gyvenimą kaip Kristaus įvykdyto išganymo istorinės aktualizacijos vietą. Tą tarpusavio bendrumą išreiškia pats vyskupo asmuo, kuris yra ir lieka pakrikštytas Bažnyčios narys, tačiau drauge yra statomas į aukščiausiąją kunigystę. Ši gilesnioji vyskupo tikrovės plotmė – tai jo buvimo „tarp tikinčiųjų“ ir „jų akivaizdoje“ pagrindas.

Tai primena Vatikano II Susirinkimas gražiame tekste: „Taigi nors Bažnyčioje ir ne visi eina tuo pačiu keliu, visi yra pašaukti siekti šventumo ir visi yra gavę lygiai tą patį tikėjimą Dievo teisingumo dėka (plg. 2 Pt 1, 1). Nors kai kurie Kristaus valia yra paskirti būti kitiems mokytojais, slėpinių perteikėjais ir ganytojais, visi yra lygūs orumu ir visiems tikintiesiems bendra veikla Kristaus kūno statyboje. Viešpaties nustatytas skirtumas tarp šventųjų tarnautojų ir kitų Dievo tautos narių kartu yra jungtis, nes ganytojai ir kiti tikintieji susieti abipusės priklausomybės ryšiais. Bažnyčios ganytojai, sekdami Viešpaties pavyzdžiu, tegu patarnauja tarpusavyje ir kitiems tikintiesiems; o tikintieji uoliai teateina į pagalbą ganytojams ir mokytojams“[47].

Šventimais gauta ganytojiškoji tarnystė, statanti vyskupą tikinčiųjų „akivaizdon“, pasireiškia buvimu „dėl“ kitų tikinčiųjų, o tai neprieštarauja jo buvimui „su“ jais. Tai tinka tiek kalbant apie asmeninį vyskupo šventėjimą, kurio reikia siekti ir tai įgyvendinti vykdant jo tarnystę, tiek apie „stilių“, kuriuo vyskupas vykdo savo tarnybą ir visas atitinkamas funkcijas.

Pačioje vyskupo tarnyboje esantis abipusis ryšys tarp bendrosios ir tarnybinės kunigystės pasireiškia savotišku „grįžtamuoju ryšiu“ tarp abiejų kunigystės formų: tai ryšys tarp visų tikinčiųjų tikėjimo liudijimo ir autentiško vyskupo tikėjimo liudijimo per jo veiksmus, susijusius su mokymu; tarp švento tikinčiųjų gyvenimo ir vyskupo jiems teikiamų šventėjimo priemonių; galiausiai ryšys tarp asmeninės vyskupo atsakomybės siekiant jam patikėtos Bažnyčios gėrio ir bendros visų tikinčiųjų atsakomybės tos pačios Bažnyčios gėrio atžvilgiu.
 

II skyrius
VYSKUPO DVASINIS GYVENIMAS

„... Jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo“ (Mk 3, 14)

11. Tuo pačiu meilės aktu, kuriuo Jėzus laisva valia pasirinko apaštalus, jis pasikviečia Dvylika dalyvauti jo gyvenime. Šis dalyvavimas, t. y. minties ir širdies bendrystė, tampa kaip jų dalyvavimo Jėzaus misijoje vidiniu reikalavimu. Vyskupo funkcijų nevalia susiaurinti tik iki organizacinių uždavinių. Siekiant išvengti šio pavojaus tiek parengiamuosiuose Sinodo dokumentuose, tiek auloje skambėjusiose Sinodo tėvų kalbose buvo nuolat pabrėžiama vyskupystės kaip Šventimų sakramento pilnatvės, drauge su jo teologiniais, kristologiniais ir pneumatologiniais pagrindais, įtaka asmeniniam vyskupo gyvenimui ir jam patikėtos tarnystės vykdymui.

Objektyvų pašventinimą, Kristaus veikimu gaunamą per sakramentą drauge su Šventosios Dvasios dovana, turi atitikti subjektyvus šventumas: vyskupas, padedamas malonės, privalo vis labiau šventėti vykdydamas savo tarnybą. Per konsekraciją įvykusi ontologinė permaina, reiškianti supanašėjimą su Kristumi, reikalauja tokio gyvenimo stiliaus, kuriame pasireikštų „buvimas kartu su juo“. Per sinodo sesijas daug kartų pabrėžta ganytojiškos meilės, nulemtos sakramento žymės ir su tuo susijusios malonės, svarba. Buvo sakoma, kad meilė yra tarsi vyskupo tarnybos šerdis: jis įtraukiamas į ganytojiškąją preegzistenciją, palenkiančią jį gyventi kaip Kristus Gerasis Ganytojas, dėl Tėvo ir dėl brolių, kasdien aukojant save kaip dovaną. Pirmiausia būtent per savo tarnybos vykdymą, sekdamas Gerojo Ganytojo ganytojiška meile, vyskupas šaukiamas pašventinti save ir kitus, laikydamasis visa vienijančio principo kontempliuoti Kristaus veidą ir skelbti išganymo Evangeliją [48]. Todėl vyskupo dvasingumo kryptis ir impulsai kyla ne tik iš Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentų, bet taip pat iš vyskupo šventimų, kurie įpareigoja jį tikėjimu, viltimi bei meile išgyventi savo kaip evangelizuotojo, liturgo ir bendruomenės vadovo tarnybą. Vyskupo dvasingumas yra bažnytinis dvasingumas, kadangi viskas jo gyvenime nukreipta į Bažnyčios ugdymą meilėje.

Tai reikalauja iš vyskupo tarnystės nuostatos, paženklintos asmenine stiprybe, apaštališka drąsa ir pasitikinčiu atsidavimu vidiniam Šventosios Dvasios veikimui. Todėl vyskupas stengsis gyventi sekdamas Kristaus, vargingo ir nuolankaus tarno, kenoze, kad jo vykdoma ganytojiška tarnyba būtų Dievo Tarno Jėzaus tikras atspindys ir leistų panašiai kaip jis būti arti kiekvieno, nuo didžiausio iki mažiausio. Trumpai tariant, ir vėl tam tikru grįžtamuoju ryšiu ištikima ir su meile atliekama tarnyba pašventina vyskupą ir subjektyvioje plotmėje vis labiau priartina jį prie to ontologinio šventumo lobio, kurį jame išliejo sakramentas.

Vyskupo asmeninis šventumas niekuomet neapsiriboja subjektyviu lygmeniu, nes, būdamas veiksmingas, visuomet neša naudą jo ganytojiškam rūpinimuisi patikėtiems tikintiesiems. Praktikuodamas meilės dorybę, sudarančią jo gautosios ganytojiškos tarnybos esmę, vyskupas tampa Kristaus ženklu ir įgyja moralinį autoritetą, reikalingą juridinei valdžiai vykdyti ir veiksmingai veikti socialinę aplinką. Jei vyskupo tarnyba nebūtų grindžiama šventumo liudijimu, pasireiškiančiu pastoracine meile, nuolankumu ir gyvenimo paprastumu, ji galiausiai būtų redukuota vien į funkcinį vaidmenį ir tragiškai prarastų tikėtinumą dvasininkijos ir tikinčiųjų akivaizdoje.

Kvietimas į šventumą mūsų dienų Bažnyčioje

12. Vienas iš biblinių įvaizdžių yra ypač tinkamas raktas suvokti vyskupą kaip Dievo bičiulį ir tautos vadovą bei ganytoją. Tai Mozės figūra. Vyskupas gali semtis įkvėpimo savo gyvenimui ir ganytojiškam veikimui žvelgdamas į Mozę, išrinktą ir pasiųstą Viešpaties, ryžtingai vedančio savo tautą į Pažado žemę, ištikimo gyvojo Dievo žodžio bei įstatymo aiškintojo, Sandoros tarpininko, uoliai ir su pasitikėjimu besimeldžiančio už savo tautą. Panašiai kaip Mozė, po pokalbio su Viešpačiu grįžęs pas savo tautą spinduliuojančiu veidu (plg. Iš 34, 29–30), vyskupas taip pat galės perteikti savo broliams ženklus, kad yra jiems tėvas, brolis ir bičiulis tik tuomet, kai panirs į tamsų, o drauge ir šviesų Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios slėpinio debesį. Nušviestas Švenčiausiosios Trejybės spindesiu vyskupas taps gailestingo Dievo gerumo ženklu, gyvu Sūnaus meilės atvaizdu, skaidriu Dvasios žmogumi, pašventintu ir pasiųstu vadovauti keliaujančiai į amžinybę Dievo tautai.

Sinodo tėvai labai aiškiai atskleidė dvasinio angažavimosi svarbą vyskupo gyvenime, tarnyboje ir jo kelyje. Aš pats kalbėjau apie šį prioritetą pagal Bažnyčios gyvenimo reikalavimus ir Šventosios Dvasios kvietimą: pastaraisiais metais ji visiems priminė malonės pirmumą, visuotinį dvasingumo poreikį, šventumo liudijimo būtinybę.

Nuoroda į dvasingumą kyla iš Šventosios Dvasios veikimo išganymo istorijoje apsvarstymo. Jos buvimas yra aktyvus ir dinamiškas, pranašiškas ir misionieriškas. Šventosios Dvasios pilnatvės dovana, vyskupo gaunama šventimų metu, yra brangus ir raginantis kvietimas bendradarbiauti veikiant Dvasiai bažnytinėje bendrystėje ir visuotinėje misijoje.

Sinodo susirinkimas, vykęs po Didžiojo 2000 metų jubiliejaus, nuo pat pradžių priėmė raginimą į šventumą, kurį aš iškėliau visai Bažnyčiai: „Visa pastoracija turi būti orientuota į šventumą. <...> Pasibaigus Jubiliejui, vėl imame eiti įprastiniu keliu; tačiau šventumas išlieka labiau negu kada nors anksčiau neatidėliotina pastoracijos užduotis“ [49]. Mano kvietimas pašaukimą į šventumą iškelti į pirmą vietą buvo entuziastingai priimtas; tokioje atmosferoje vyko sinodo darbas, ir šis klimatas suteikė sinodo tėvų pranešimams bei svarstyboms bendrą šerdį. Atrodo, kad jie savo širdyse juto šv. Grigaliaus Nazianziečio įspėjimą: „pirmiau apsivalyti pačiam, po to valyti kitus; pirmiau leistis pamokomam išminties, po to mokyti kitus; pirmiau pačiam tapti šviesa, po to šviesti; pirmiau priartėti prie Dievo, po to vesti pas jį kitus; pirmiau būti šventam, po to šventinti“ [50].

Todėl sinodo susirinkimo metu dažnai pasigirsdavo balsų, raginančių aiškiai išskirti būdingus „vyskupiško“ šventumo kelio bruožus. Šis šventumas visuomet išgyvenamas su liaudimi ir dėl liaudies, jam būdinga bendrystė, kuri skatina augti tarpusavio meilėje. Tai nėra antriniai ar marginaliniai reikalavimai. Būtent vyskupo asmeninis dvasinis gyvenimas palankiai veikia jo pastoracinės veiklos vaisingumą. Argi sukauptas Kristaus slėpinio apmąstymas, uolus jo Veido kontempliavimas ir pasiaukojantis sekimas Gerojo Ganytojo gyvenimu nėra bet kurios veiksmingos pastoracijos pagrindas? Kadangi mūsų laikams būdingas nepaliaujamas judėjimas, dažnai net pavojingas aktyvizmas, „darant dėl darymo“, vyskupas pats pirmas savo gyvenimo pavyzdžiu turi rodyti „buvimo“ pirmumą „veikimo“ atžvilgiu, o dar labiau malonės pirmenybę, kuri krikščioniškojoje gyvenimo vizijoje yra esminis pastoracinės tarnybos „planavimo“ principas [51].

Vyskupo dvasinė kelionė

13. Vyskupas gali būti laikomas tikru Dievo tautos bendrystės bei vilties tarnu tik tuomet, kai jo kelias eina Viešpaties esamybėje. Negalima tarnauti žmonėms, pirmiau nebūnant „Dievo tarnu“. Taip pat negalima būti Dievo tarnu, nebūnant „Dievo žmogumi“. Todėl sinodo pradžios homilijoje sakiau: „Ganytojas privalo būti „Dievo žmogumi“; jo gyvenimas ir tarnystė turi visiškai priklausyti Dievui; jie kyla iš aukščiausio dieviškosios šviesos ir galios slėpinio“ [52].

Vyskupo pašaukimas į šventumą yra sakramentinio įvykio arba vyskupo šventimų, sudarančių jo tarnybos pamatą, neatskiriama dalis. Senovinėje „Serapiono euchologijoje“ konsekracijos apeigų maldavimas formuluojamas taip: „Tiesos Dieve, padaryk iš gyvojo tavo tarno vyskupo šventąjį vyskupą, šventųjų apaštalų įpėdinį“ [53]. Kadangi vyskupo šventimai nenulemia dorybių tobulumo, „vyskupas turi intensyviau žengti tobulumo keliu, kad taptų panašus į tobulą Žmogų – Kristų“ [54].

Kristologinis ir trejybinis vyskupo slėpinio ir tarnystės pobūdis reikalauja iš jo šventumo kelio, kuris turi būti laipsniškas įžengimas į vis gilesnę dvasinę ir apaštališką brandą, paženklintą ganytojiškos meilės pirmenybės. Ši kelionė išgyvenama drauge su jo liaudimi, žengiant asmeniniu ir drauge bendruomeniniu keliu, kuris yra panašus į visos Bažnyčios gyvenimą. Tačiau šiame kelyje vyskupas, būdamas glaudžioje bendrystėje su Kristumi ir dėmesingai paklusdamas Šventajai Dvasiai, yra liudytojas, pavyzdys, ragintojas ir įkvėpėjas. Kanonų teisės kodekse rašoma: „Vyskupijos vyskupas, atmindamas, jog privalo duoti šventumo pavyzdį meile, nuolankumu ir gyvenimo paprastumu, turi visomis jėgomis siekti, kad tikintieji šventėtų kiekvienas pagal savo pašaukimą. Kadangi vyskupas yra pagrindinis Dievo slėpinių tvarkytojas, jis turi nuolat siekti, kad jo rūpesčiui patikėti tikintieji galėtų augti malone per sakramentų šventimą ir pažintų bei išgyventų Velykų slėpinį“ [55].

Vyskupo, panašiai kaip visų tikinčiųjų, dvasinis kelias kyla iš sakramentinės krikšto ir sutvirtinimo malonės. Ši malonė sieja jį su visais tikinčiaisiais, nes, kaip moko Vatikano II Susirinkimas, „Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės“ [56]. Čia ypač tinka žinomas šv. Augustino posakis, kupinas realizmo ir antgamtinės išminties: „Jei mane gasdina buvimas dėl jūsų, mane guodžia buvimas su jumis. Jums esu vyskupas, o su jumis esu krikščionis. Pirmasis titulas reiškia pareigybę, antrasis – malonę. Pirmasis reiškia pavojų, antrasis – išganymą“ [57]. Tačiau dėl ganytojiškos meilės pareigybė tampa tarnavimu, o pavojus perkeičiamas į progą augti ir bręsti. Vyskupo tarnyba yra ne tik šventumo šaltinis kitiems, bet taip pat sudaro šventėjimo motyvą tam, kas leidžia Dievo meilei įžengti į savo širdį ir gyvenimą.

Sinodo tėvai apibendrino šios kelionės reikalavimus. Pirmiausia jie pabrėžė krikštu ir sutvirtinimu duotą žymę, kuri nuo mūsų krikščioniškojo gyvenimo pradžios per teologines dorybes leidžia mums tikėti Dievą, juo viltis ir jį mylėti. Savo ruožtu Šventoji Dvasia apdovanoja mus savo dovanomis: ji padeda mums augti gėryje, praktikuojant moralines dorybes, konkretizuojančias dvasinį gyvenimą taip pat žmogiškoje plotmėje [58]. Krikšto dėka vyskupas kaip ir kiekvienas krikščionis dalyvauja dvasingume, įsišaknijusiame vienybėje su Kristumi ir pasireiškiančiame jo sekimu pagal Evangeliją. Todėl vyskupas dalyvauja visų tikinčiųjų pašaukime į šventumą. Jis turi puoselėti maldos ir gilaus tikėjimo gyvenimą ir visiškai pasitikėti Dievu, aukodamas savo Evangelijos liudijimą, būdamas klusnus Šventosios Dvasios įkvėpimams ir išlaikydamas ypatingą sūnišką atsidavimą Švč. Mergelei Marijai, tobulai dvasinio gyvenimo mokytojai [59].

Vyskupo dvasingumas yra bendrystės dvasingumas, išgyvenamas vienybėje su kitais pakrikštytaisiais, kurie drauge su juo yra vieno Tėvo danguje ir vienos Motinos žemėje – šventosios Bažnyčios – vaikai. Kaip ir visiems tikintiems Kristų, vyskupui reikia dvasinio gyvenimo pastiprinimo maitinantis gyvu ir veiksmingu Evangelijos žodžiu, taip pat šventosios Eucharistijos gyvybės duona, kuri yra amžinojo gyvenimo maistas. Kadangi žmogiškoji prigimtis yra trapi, vyskupas taip pat kviečiamas dažnai ir reguliariai naudotis Atgailos sakramentu, priimdamas gailestingumo dovaną, kurios teikėju jis yra tapęs. Suvokdamas žmogiškąjį silpnumą ir asmenines nuodėmes, kiekvienas vyskupas drauge su savo kunigais pirmiausia pats naudojasi Susitaikinimo sakramentu ir traktuoja jį kaip būtinybę ir vis iš naujo laukiamą malonę, atnaujinančią jo įsipareigojimą šventėti vykdant savo tarnybą. Šitaip jis vaizdžiai išreiškia Bažnyčios, kuri yra pati savaime šventa, tačiau vis dėlto sudaryta iš nusidėjėlių ir reikalinga atleidimo, slėpinį.

Panašiai kaip visi kunigai, būdamas bendrystėje su vyskupijos presbiteratu, vyskupas stengiasi daryti pažangą savo ypatingame šventumo kelyje. Jis taip pat pašauktas į šventumą dėl naujo titulo, susijusio su Šventimų sakramentu. Taigi vyskupas gyvena tikėjimu, viltimi ir meile, tarnaudamas Viešpaties žodžiui, tai pat Dievo tautos pašventinimui ir dvasinei pažangai. Jis privalo būti šventas, nes turi tarnauti Bažnyčiai kaip mokytojas, pašventintojas ir vadovas. Būdamas toks, jis taip pat privalo giliai ir karštai mylėti Bažnyčią. Kiekvienas vyskupas darosi panašus į Kristų, kad mylėtų Bažnyčią Sužadėtinio Kristaus meile ir tarnautų Bažnyčios vienybei, kad Bažnyčią paverstų „Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybe suvienyta tauta“ [60].

Kaip ne kartą pabrėžė Sinodo tėvai, specifinį vyskupo dvasingumą dar labiau praturtina su kunigystės pilnatve susijusi malonė, gauta šventimų metu. Būdamas kaimenės ganytojas ir Jėzaus Kristaus Evangelijos tarnas dėl vilties, vyskupas privalo tapti skaidriu Aukščiausiojo Ganytojo Kristaus atspindžiu. Ši pareiga aiškiai primenama Romos pontifikale: „Priimk mitrą ir tegu nušvita tavyje šventumo spindesys, kad kai pasirodys Ganytojų Kunigaikštis, galėtum pasirodyti vertas nenykstančio šlovės vainiko“ [61].

Todėl vyskupui nuolat reikia Dievo malonės, stiprinančios ir tobulinančios jo žmogiškąją prigimtį. Galime drauge su apaštalu Pauliumi pakartoti: „Mūsų tinkamumas iš Dievo, kuris padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros“ (2 Kor 3, 5–6). Reikia pabrėžti: apaštališkoji tarnyba yra vyskupui dvasingumo šaltinis. Jis privalo semtis iš dvasinių išteklių, padedančių šventėti ir leidžiančių atskleisti Šventosios Dvasios veikimą jo ganytojiškam rūpinimuisi patikėtoje Dievo tautoje [62].

Šiuo požiūriu vyskupo dvasinis kelias sutampa su ganytojiška meile, kuri teisėtai turi būti laikoma jo apaštalavimo šerdimi, panašiai kaip ši meilė sudaro kunigo ar diakono apaštalavimo šerdį. Čia kalbama ne tik apie existentia, bet apie pro-existentia, tai yra apie gyvenimą, kuris įkvėpimo semiasi iš aukščiausio Viešpaties Kristaus pavyzdžio ir kuris visiškai paskiriamas garbinti Tėvą ir tarnauti broliams. Todėl Vatikano II Susirinkimas tvirtina, kad ganytojai turi panašiai kaip Kristus šventai ir džiaugsmingai, nuolankiai ir tvirtai atlikti savo tarnybą: „Šitaip atliekama, ji bus puiki pašventinimo priemonė jiems patiems“ [63]. Nė vienas vyskupas neturi pamiršti, kad šventumo viršūnė lieka Nukryžiuotas Kristus, atiduodantis save kaip didžiausią auką Tėvui ir broliams Šventojoje Dvasioje. Todėl sekimas Kristaus pavyzdžiu ir dalyvavimas jo kentėjimuose (plg. 1 Pt 4, 15) tampa puikiu šventumo keliu vyskupui savo tautoje.

Marija, dvasinio gyvenimo vilties Motina ir mokytoja

14. Vyskupo dvasinio gyvenimo atspara turi būti motiniškas Mergelės Marijos, Bažnyčios vadinamos Mater spei et spes nostra, buvimas. Todėl vyskupas turi puoselėti autentišką ir sūnišką pamaldumą Marijai, jausdamasis pašauktas pasisavinti jos fiat, iš naujo išgyvendamas ir įgyvendindamas Jėzaus ant kryžiaus atliktą aktą, kuriuo Marijai patikėtas mylimasis mokinys, o mokiniui – Marija (plg. Jn 19, 26–27). Vyskupas taip pat pašauktas apmąstyti ištvermingą Kristaus mokinių ir apaštalų maldą su Marija rengiantis Sekminėms. Ši gimstančios Bažnyčios ikona išreiškia neatskiriamą ryšį, siejantį Mariją su apaštalų įpėdiniais (plg. Apd 1, 14).

Šventoji Dievo Motina vyskupui turi būti mokytoja, mokanti jį klausytis ir įgyvendinti Dievo žodį, būti ištikimu vienintelio Mokytojo mokiniu, ištvermingai laikytis tikėjimo, pasitikėti viltimi ir karštai mylėti. Panašiai kaip Marija buvo Žodžio įsikūnijimo „atminimas“ ankstyvojoje krikščionių bendruomenėje, vyskupas, būdamas bendrystėje su visais kitais vyskupais, vienybėje su Petro įpėdiniu ir paklusdamas jo valdžiai, yra gyvosios Bažnyčios tradicijos saugotojas ir perteikėjas.

Gilus vyskupo pamaldumas Marijai nuolat siejasi su liturgija, kur Mergelė Marija ypatingu būdu dalyvauja švenčiant išganymo slėpinius ir drauge visai Bažnyčiai yra klausymosi ir meilės, aukos ir dvasinės motinystės pavyzdys. Vyskupo užduotis yra laiduoti, kad liturgija visuomet būtų „pavyzdinga forma“, Dievo tautos pamaldumo Marijai įkvėpimo šaltinis, nuolatinė atspara ir galutinis tikslas [64]. Laikydamasis šio principo vyskupas taip pat puoselės savo asmeninį bei bendruomeninį pamaldumą Marijai Bažnyčios patvirtintomis ir rekomenduojamomis maldingomis praktikomis, ypač melsdamasis šventąjį rožinį, tą Evangelijos santrauką. Kiekvienas vyskupas, puikiai pažindamas šią maldą, sutelktą į Kristaus gyvenimo išganomųjų įvykių, su kuriais glaudžiai susijusi jo Motina, apmąstymą, kviečiamas taip pat būti uoliu šios maldos skleidėju [65].

Patikėti save Žodžiui

15. Vyskupų sinodo susirinkime buvo nurodytos kai kurios savo dvasinio gyvenimo palaikymo ir pagilinimo priemonės [66]. Tarp jų pirmąją vietą užima Dievo žodžio skaitymas ir apmąstymas. Kiekvienas vyskupas turi visuomet atsiduoti ir jaustis patikėtas „Dievui ir jo malonės žodžiui, kuris turi galią jus išugdyti ir duoti paveldėjimą tarp visų pašvęstųjų“ (Apd 20, 32). Prieš tapdamas žodžio perteikėju, vyskupas drauge su savo kunigais, kaip kiekvienas tikintysis ir visa Bažnyčia [67], privalo būti žodžio klausytoju. Jis turi būti „paniręs“ žodyje, leistis būti jo maitinamas ir saugomas panašiai kaip motinos įsčiose. Drauge su šv. Ignotu Antiochiečiu vyskupas kartoja: „Patikiu save Evangelijai tarsi Kristaus kūnui“ [68]. Kiekvienas vyskupas turi visuomet atminti šv. Jeronimo įspėjimą, pakartotą Vatikano II Susirinkimo: „Nepažinti Šventojo Rašto reiškia nepažinti Kristaus“ [69]. Neįmanoma kalbėti apie šventumo primatą be Dievo žodžio klausymo, kuris vadovauja ir gaivina.

Pavedus save Dievo žodžiui ir saugant jį kaip Mergelė Marija, Virgo audens [70], reikia praktikuoti tam tikras priemones, kurias siūlo Bažnyčios tradicija ir dvasinė patirtis. Tai pirmiausia dažnas asmeninis Šventojo Rašto skaitymas ir reguliarios jo studijos. Vyskupas veltui bandytų skelbti Dievo žodį kitiems, pirmiau pats į jį neįsiklausęs [71]. Be dažno sąlyčio su Šventuoju Raštu vyskupas vargiai galėtų būti vilties tarnas, nes, pasak šv. Pauliaus: „Visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties“ (plg. Rom 15, 4). Origeno žodžiai taip pat nuolat taikytini: „Vyskupui būdinga dvejopa veikla: mokytis iš Dievo skaitant dieviškuosius raštus ir dažnai juos apmąstant, taip pat mokyti žmones. Tačiau tegu jis moko tų dalykų, kuriuos pats išmoko iš Dievo“ [72].

Sinodas priminė Dievo žodžio skaitymo (lectio) ir apmąstymo (meditatio) svarbą ganytojų gyvenime jiems tarnaujant bendruomenei. Kaip rašiau apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte: „Ypač būtina, kad Žodžio klausymasis taptų gyvu susitikimu pagal seną ir visuomet galiojančią lectio divina tradiciją, leidžiančią semti iš biblinio teksto gyvą žodį, klausiantį, kreipiantį, formuojantį gyvenimą“. Laiku, kuris skirtas meditacijai ir lectio, žodį jau priėmusi širdis atsiveria Dievo veikimo kontempliavimui, taip pat minčių ir į Dievą nukreipto gyvenimo permainai, o tai lydi malonės ir atleidimo maldavimas.

Maitintis Eucharistija

16. Kadangi Velykų slėpinys sudaro Gerojo Ganytojo misijos centrą, Eucharistija taip pat yra vyskupo, kaip ir kunigo, gyvenimo bei misijos centre.

Jis kasdien švęsdamas Mišias drauge su Kristumi aukoja pats save. Kai celebruojama katedroje arba kitose, ypač parapijų, bažnyčiose dalyvaujant tikintiesiems, vyskupas ten visiems pasirodo kaip tas, kas jis iš tikrųjų yra, tai yra Sacerdos et Pontifex, kadangi veikia Kristaus asmeniu ir jo Dvasios galia, arba hiereus, šventas kunigas, atsidavęs šventiesiems altoriaus slėpiniams, kuriuos skelbia ir aiškina pamokslaudamas [74].

Vyskupo meilė šventajai Eucharistijai pasireiškia taip pat tuomet, kai jis per dieną nemažai laiko skiria adoracijai prieš tabernakulį. Tuomet vyskupas atveria prieš Viešpatį savo širdį, kad ji būtų pripildyta ir formuojama Aukščiausiojo Ganytojo, ant Kryžiaus už avis išliejusio savo kraują ir atidavusio gyvybę, meilės. Vyskupas kreipiasi į Viešpatį savo malda, nepaliaujamai užtardamas jam patikėtas avis.

Malda ir Valandų liturgija

17. Kita sinodo tėvų nurodyta priemonė yra malda, ypač ta, kuri skiriama Viešpačiui Valandų liturgijoje, kuri visuomet ir ypatingu būdu yra krikščionių bendruomenės malda Kristaus vardu vadovaujant Šventajai Dvasiai.

Malda pati savaime yra ypatinga pareiga vyskupui ir tiems, kurie „gavę pašaukimo į ypatingu būdu pašvęstą gyvenimą dovaną; malda savo prigimtimi daro juos atviresnius įsimąstymo patirčiai“ [75]. Vyskupas negali pamiršti, kad jis yra įpėdinis apaštalų, Kristaus paskirtų visų pirma tam, kad „būtų kartu su juo“ (Mk 3, 14) ir kurie pradėdami savo misiją iškilmingai pareiškė savo gyvenimo programą: „Atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai“ (Apd 6, 4). Todėl vyskupas įstengs būti tikintiesiems maldos mokytojas tik tuomet, jei remsis asmenine dialogo su Dievu patirtimi. Jis turi įstengti kiekvieną akimirką kreiptis į Dievą, drauge su psalmininku kartodamas: „Mano viltis tavo žodyje“ (Ps 119, 114). Iš maldos jis semsis vilties, kuria galės tarsi užkrėsti tikinčiuosius. Malda – tai privilegijuota terpė, kur reiškiasi ir gyvuoja viltis, nes, pasak šv. Tomo Akviniečio, ji yra „vilties interpretatorė“ [76].

Asmeninė vyskupo malda turi būti būdingai „apaštališka“, aukojama Tėvui kaip užtarimas atsižvelgiant į visus vyskupui patikėtos liaudies poreikius. Romos pontifikale būtent taip išreiškiamas išrinktojo vyskupystei paskutinis įsipareigojimas prieš uždedant rankas: „Ar nori nepaliaudamas melstis visagaliam Dievui už jo šventąją tautą ir nepriekaištingai atlikti aukščiausiojo kunigo ir ganytojo pareigas?“ [77]. Ypatingu būdu vyskupas meldžia savo kunigų šventumo, pašaukimų į kunigiškąją tarnystę ir pašvęstąjį gyvenimą, kad Bažnyčioje vis labiau užsidegtų misijinis ir apaštališkas atsidavimas.

Žvelgiant į Valandų liturgiją, kuri pašventina ir veda visą dieną, teikiant šlovę Dievui, reikia prisiminti tai, ką puikiai išreiškė Vatikano II Susirinkimas: „Taisyklingai atliekama kunigų ar kitų bažnytinės institucijos įpareigotų tai daryti asmenų arba drauge su kunigu nustatytu būdu besimeldžiančių tikinčiųjų, ši nuostabi šlovinimo giesmė tikrai yra pačios Sužadėtinės balsas, kylantis pas Sužadėtinį arba, dar geriau, tai Kristaus ir jo Kūno malda Tėvui. Taigi visi, kurie šiuo būdu meldžiasi, ir atlieka Bažnyčios pareigą, ir dalyvauja visoje Kristaus Sužadėtinės garbėje, nes, giedodami Dievui šlovės giesmę, Motinos Bažnyčios vardu stovi priešais jo sostą“ [78]. Mano garbingasis pirmtakas Paulius VI rašydamas apie brevijoriaus maldą teigė, jog ji yra „vietinės Bažnyčios malda“, kurioje reiškiasi „besimeldžiančios Bažnyčios tikroji prigimtis“ [79]. Valandų liturgijoje vykstančiame pašventinime – consecratio temporis įvyksta ta laus perennis, kuri yra dangiškosios liturgijos provaizdis ir išankstinis pažadas, jungiamoji grandis su angelais ir šventaisiais, per amžius šlovinančiais Dievo vardą. Vyskupas save įgyvendina ir atskleidžia kaip vilties žmogų tokiu mastu, kokiu jis įžengia į eschatologinį psalmyno maldos dinamizmą. Psalmėse skamba Vox sponsae, šaukiantis Sužadėtinį.

Kiekvienas vyskupas meldžiasi drauge su savo liaudimi ir už savo liaudį. Vyskupas yra stiprinamas ir padedamas savo tikinčiųjų, kunigų, diakonų, pašvęstojo gyvenimo asmenų ir visų pasauliečių maldos. Tarp jų vyskupas yra maldos auklėtojas ir puoselėtojas. Jis ne tik perteikia tai, ką kontempliavo, bet taip pat atveria krikščionims kontempliacijos kelią. Žinomas devizas contemplata aliis tradere tuo būdu tampa devizu contemplationem aliis tradere.

Evangelinių patarimų ir palaiminimų kelias

18. Viešpats siūlo evangelinių patarimų kelią visiems savo mokiniams, ypač tiems, kurie savo žemiškajame gyvenime trokšta apaštalų pavyzdžiu artimiau sekti Viešpačiu [80]. Tai ypač tinka vyskupams, kaip apaštalų įpėdiniams pašauktiems sekti Kristumi tobulos meilės keliu. Todėl vyskupas konsekruojamas panašiai kaip ir Jėzus. Jo gyvenimas radikaliai priklauso nuo Viešpaties ir yra visiškai perregimas Kristaus įvaizdis Bažnyčios ir pasaulio akivaizdoje. Vyskupo gyvenimas privalo spinduliuoti Kristaus gyvenimą, taigi ir Kristaus klusnumą Tėvui net iki mirties, kryžiaus mirties (plg. Fil 2, 8), jo skaisčią mergelišką meilę ir jo neturtą, kuris yra absoliuti laisvė nuo žemiškųjų turtų.

Tuo būdu vyskupai savo pavyzdžiu gali vesti ne tik tuos, kurie Bažnyčioje pašaukti eiti paskui Kristų pašvęstuoju gyvenimu, bet ir kunigus, kuriems taip pat siūlomas radikalus šventumas evangelinių patarimų dvasia. Toks radikalumas taikomas visiems tikintiesiems, taip pat pasauliečiams, nes jis yra „esminis ir neišvengiamas reikalavimas, kylantis iš Kristaus kvietimo eiti paskui jį ir sekti juo gilioje vienybėje su juo, įgyvendintoje Šventosios Dvasios“ [81].

Vyskupo veide tikintieji turi pastebėti savybes, kurios yra malonės dovana ir  palaiminimuose sudaro tarsi paties Kristaus autoportretą: neturtą, romumą ir teisingumo troškimą; gailestingąjį Tėvą ir taikdarį; nuolat regintį Dievą tyraširdį. Tikintieji taip pat turi turėti galimybę savo vyskupe matyti veidą to, kuris išgyvena Jėzaus užuojautą nuliūdusiems, kai kuriais atvejais, kaip buvo amžių būvyje ir pasitaiko šiandien, vyskupo veide turi atsispindėti galia ir vidinis džiaugsmas, kaip žmogaus, persekiojamo dėl Evangelijos tiesos.

Klusnumo dorybė

19. Vyskupas, turėdamas labai žmogiškų Jėzaus bruožų, tampa bendrystės dvasingumo, siekiančio ugdyti Bažnyčią, kad visa, ką vyskupas sako ar daro, atspindėtų bendrą sūnišką atsidavimą meilingam Tėvo planui Kristuje ir Dvasioje, pavyzdžiu ir varikliu. Vyskupas, kaip šventumo mokytojas ir savo tautos pašventinimo tarnautojas, yra pašauktas ištikimai vykdyti Tėvo valią.

Vyskupo klusnumas turi būti išgyvenamas kaip – kitaip būti ir negalėtų – klusnumas paties Kristaus, kuris daug kartų pareiškė, jog nužengė iš dangaus vykdyti ne savo valią, bet to, kuris jį atsiuntė (plg. Jn 6, 38; 8, 29; Fil 2, 7–8).

Žengdamas Kristaus pėdomis vyskupas yra klusnus Evangelijai ir Bažnyčios Tradicijai, jis moka skaityti laiko ženklus ir atpažinti Šventosios Dvasios balsą Petro tarnystėje ir vyskupų kolegialume. Apaštališkajame paraginime Pastores dabo vobis pateikiau apaštališką, bendruomeninį ir sielovadinį kunigo klusnumo pobūdį [82]. Žinoma, ten minimus būdingus bruožus dar didesniu mastu aptinkame vyskupo klusnume. Jo gauta Šventimų sakramento pilnatvė nustato jo ypatingą santykį su Petro įpėdiniu, vyskupų kolegijos nariais ir vietine Bažnyčia. Vyskupas privalo angažuotis, palaikydamas intensyvų ryšį su popiežiumi, broliais vyskupais, išlaikydamas vienybės ir bendradarbiavimo saitus ir taip atsiliepdamas į Dievo troškimą neatsiejamai suvienyti apaštalus apie Petrą. Vyskupo hierarchinė bendrystė su popiežiumi šventimų galia sustiprina jo gebėjimą sudabartinti nematomą visos Bažnyčios Galvą – Jėzų Kristų.

Apaštališkasis klusnumo aspektas apima taip pat bendruomeninį aspektą, kadangi episkopatas savo esme yra „vienas ir nedalus“ [83]. Atsižvelgiant į šį bendruomeninį matmenį vyskupas pašauktas išgyventi savo paklusnumą įveikdamas individualizmo pagundas ir, vykdydamas vyskupų kolegijos misiją, siekti visos Bažnyčios gėrio.

Rodydamas klusnumo pavyzdį vyskupas per maldą ir tyrimą stengsis suvokti Dievo valią per tai, ką Šventoji Dvasia kalba Bažnyčiai. Evangeliniu būdu vykdydamas savo valdžią vyskupas palaikys dialogą su bendradarbiais ir tikinčiaisiais, siekdamas veiksmingai pagerinti tarpusavio supratimą [84].

Tai jam padės pastoraciniu požiūriu įvertinti visų Dievo tautos narių orumą ir ištikimybę, su pusiausvyra ir giedru palankumu puoselėjant jų iniciatyvą. Reikia padėti tikintiesiems puoselėti atsakingą klusnumą, leisiantį jiems aktyviai angažuotis sielovados srityje [85]. Atsižvelgiant į tai, visuomet aktualus lieka šv. Ignoto Antiochiečio paraginimas Polikarpui: „Tegu niekas nevyksta be tavo sutikimo, tačiau tu nieko nesiimk be Dievo pritarimo“ [86].

Vyskupo neturto dvasia ir jos praktikavimas

20. Reikšdami kolegialų pritarimą sinodo tėvai priėmė mano sinodo pradžios liturgijoje išsakytą kvietimą evangelinį neturto palaiminimą laikyti vienu iš būtinų sėkmingo vyskupo tarnystės vykdymo mūsų dienomis reikalavimų. Ta proga vyskupų susirinkime tarsi iškilo Viešpats Kristus, kuris „atpirkimo darbą atliko būdamas neturtingas ir persekiojamas“; jis ragina, kad ir Bažnyčia, o pirmiausia jos ganytojai leistųsi „tuo pačiu keliu, idant perteiktų žmonėms išganymo vaisius“ [87].

Todėl vyskupas, norintis būti autentišku liudytoju ir vilties Evangelijos tarnu, privalo būti vir pauper. To reikalauja liudijimas, kuriuo vyskupas įpareigotas liudyti vargingą Kristų; to reikalauja taip pat rūpinimasis Bažnyčia ir vargšais, kurių labui dera pasirinkimo prioritetas. Vyskupo apsisprendimas išgyventi savo tarnystę neturte veiksmingai prisideda prie to, kad Bažnyčia tampa „vargšų namais“.

Toks apsisprendimas taip pat suteikia vyskupui vidinę laisvę vykdant savo tarnystę ir leidžia jam veiksmingai perteikti išganymo vaisius. Vyskupo valdžia turi būti vykdoma su neišsemiamu didžiadvasiškumu ir neribotu nesavanaudiškumu. Jis veiksmingai įvykdys šią tarnybą, jei jo gyvenimas bus paprastas, saikingas, o drauge veiklus ir pasiaukojantis, jei jis liks ne nuošalyje, bet iškels į krikščioniškosios bendruomenės centrą tuos, kurie visuomenėje laikomi nesvarbiausiais [88]. Beveik to nesuvokdamas jis puoselės „kūrybingą meilę“, kuri neš vaisių ne tik teikiamos pagalbos veiksmingumu, bet taip pat gebėjimu gyventi broliško dalijimosi dvasia. Apaštalų laikų Bažnyčioje, kaip aiškiai liudijama Apaštalų darbų knygoje, kai kurių bendruomenės narių vargingumas skatindavo kitų solidarumą, ir tai davė nuostabų rezultatą: „Tarp jų nebuvo vargšų“ (Apd 4, 34). Bažnyčia skolinga šios pranašystės skelbimą pasauliui, draskomam bado ir tautų nelygybės. Dalijimosi ir paprastumo dvasia vyskupas administruoja Bažnyčios gėrybes kaip „geras namų šeimininkas“ ir rūpinasi, kad jos būtų naudojamos siekiant Bažnyčiai būdingų tikslų: Dievo kultui, tarnautojams išlaikyti, apaštalavimo darbams ir gailestingumo iniciatyvoms vargšų atžvilgiu.

Bažnyčios ganytojams buvo visada taikomas titulas procurator pauperum. Taip turi būti ir šiandien, kad Jėzaus Kristaus Evangelija taptų esama ir girdima kaip vilties šaltinis visiems, o ypač tiems, kurie tik iš Dievo gali laukti oresnio gyvenimo ir geresnės ateities. Bažnyčia ir Bažnyčios raginamos Viešpaties pavyzdžiu „pirmenybę teikti būtent neturtėliams“ – šį pasirinkimą nurodžiau kaip trečiojo tūkstantmečio programą [89].

Skaisčiai tarnauti Bažnyčiai, atspindinčiai Kristaus tyrumą

21. „Priimk šį žiedą, ištikimybės antspaudą; tobulu tikėjimu ir tyru gyvenimu saugok Kristaus Sužadėtinę – šventąją Bažnyčią“. Šie žodžiai iš Romos pontifikalo [90] ragina vyskupą įsisąmoninti savo įsipareigojimą atspindėti mergelišką Kristaus meilę savo tikintiesiems. Vyskupas visų pirma kviečiamas tarp tikinčiųjų puoselėti pagarba ir įvertinimu pagrįstus santykius, derančius šeimoje, kur klesti meilė pagal apaštalo Petro žodžius: „<...> karštai iš širdies mylėkite vieni kitus. Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir pasiliekančiu Dievo žodžiu“ (1 Pt  1, 22–23).

 Ragindamas, kad krikščionys jo žodžiu ir pavyzdžiu aukotų savo kūnus kaip gyvą ir šventą auką, vyskupas turi visiems priminti, kad „šio pasaulio pavidalas praeina“ (1 Kor 7, 31) ir kad mūsų pareiga laukti Kristaus šlovingojo grįžimo „palaimintosios vilties“ (plg. Tit 2, 13). Savo ganytojišku rūpinimusi ir tėviška meile jis bus ypač artimas tiems, kurie išpažindami evangelinius patarimus pasirinko vienuolišką gyvenimą ir vykdo Bažnyčioje vertingą tarnystę. Vyskupas palaiko ir drąsina kunigus, kurie pašaukti Dievo malone laisvai priėmė celibato įsipareigojimą Dangaus karalystės labui; jis primena sau ir jiems to svarbaus Dievo tautai pasirinkimo evangelinius ir dvasinius motyvus. Šiandienos Bažnyčios ir pasaulio tikrovėje skaisčios meilės liudijimas, viena vertus, yra tam tikra dvasinės terapijos forma žmonijai, kita vertus, tai protestas prieš lytinio instinkto stabmeldišką sudievinimą.

Šiandienės visuomenės aplinkoje vyskupas turi būti labai artimas savo kaimenei, ypač savo kunigams, jis privalo tėviškai domėtis jų asketiniais bei dvasiniais sunkumais, laiduoti jiems tinkamą paramą, padėti išlaikyti ištikimybę pašaukimui, taip pat atitikti pavyzdinius gyvenimo šventumo reikalavimus vykdant savo tarnybą. Rimtų trūkumų, juo labiau nusikaltimų, kenkiančių Evangelijos liudijimui, atveju, ypač jei tai įvyksta dėl Bažnyčios tarnautojų, vyskupas privalo būti tvirtas ir ryžtingas, teisingas ir dalykiškas. Jis privalo reaguoti greitai ir laikytis nustatytų kanoninių normų, siekdamas tiek pašvęstojo tarnautojo pasitaisymo bei dvasinio gėrio, tiek skandalo atitaisymo ir teisingumo grąžinimo, taip pat rūpindamasis globa ir pagalba aukoms.

Savo žodžiu, jautriu ir tėvišku veikimu vyskupas vykdo savo pareigą rodydamas  pasauliui šventos ir skaisčios Bažnyčios tikrovę jos tarnautojuose ir tikinčiuosiuose. Taip elgdamasis vyskupas vadovauja savo kaimenei kaip Sužadėtinis Kristus, kuris atidavė už mus savo gyvybę ir paliko mums skaisčios ir mergeliškos, dėl to taip pat vaisingos ir visuotinės meilės pavyzdį.

Bendrystės ir misijos dvasingumo ugdytojas

22. Laiške Novo millennio ineunte pabrėžiau būtinybę padaryti Bažnyčią „bendrystės namais ir mokykla“ [91]. Šis raginimas sulaukė didelio dėmesio ir buvo pakartotas sinodo susirinkime. Akivaizdu, kad vyskupas savo dvasiniame kelyje yra pirmutinis pašauktas būti bendrystės dvasingumo ugdytoju; jis turi nenuilstamai darbuotis, kad tai taptų pamatiniu auklėjamuoju principu visur, kur vykdomas žmogiškas ar krikščioniškas ugdymas: parapijose, katalikiškose draugijose, bažnytiniuose judėjimuose, katalikiškose mokyklose ir jaunimo grupėse. Vyskupas turi ypač rūpintis tuo, kad bendrystės dvasingumas įsišaknytų ir stiprėtų ten, kur ugdomi būsimieji kunigai, tai yra seminarijose, taip pat vienuolijų noviciatuose, vienuolynuose, teologijos institutuose bei fakultetuose.

Bendrystės dvasingumo diegimo pagrindinius punktus apibendrindamas nurodžiau tame pačiame apaštališkajame laiške. Čia pakanka pridurti, jog vyskupas privalo ypač raginti puoselėti bendrystės dvasingumą savo kunigus, diakonus ir pašvęstojo gyvenimo asmenis, jis tai gali daryti vesdamas dialogą ir asmeniškai susitikdamas, taip pat per bendruomeninius susitikimus, kuriems savo Bažnyčioje stengsis parinkti ypatingas progas, padedančias tikintiesiems labiau įsiklausyti į Dvasios balsą, kuris „kalba Bažnyčiai“ (Apd 2, 7. 11 ir kt.). Tokie tinkami momentai yra susikaupimo dienos ar dvasinės pratybos bei dvasingumo dienos, taip pat išmintingas naudojimasis naujosiomis komunikavimo priemonėmis, jei tai naudinga ir veiksminga.

Vyskupui bendrystės dvasingumo ugdymas taip pat reiškia bendrystės su Romos popiežiumi, su broliais vyskupais, ypač priklausančiais tai pačiai vyskupų konferencijai ar bažnytinei provincijai, stiprinimą. Šiuo atveju taip pat, be kita ko, siekiant atsispirti vienatvės pavojui, nuovargiui dėl daugybės problemų ir jų neproporcingumo, vyskupas turi pasitelkti į pagalbą ne tik maldą, bet ir draugystę bei brolišką bendrystę su savo broliais vyskupais.

Bendrystė, kurios šaltinis ir pavyzdys yra Trejybė, visuomet pasireiškia per misiją. Misija yra bendrystės vaisius ir logiškas rezultatas. Dinamiškam bendrystės procesui padeda atsivėrimas misijos perspektyvoms bei reikalavimams, visuomet laiduojant vienybės liudijimą, kad pasaulis įtikėtų, taip pat plėtojant meilės erdvę, kad visi žmonės galėtų įsitraukti į trejybinę bendrystę, iš kurios yra išėję ir kuriai yra skirti. Juo bendrystė stipresnė, juo labiau plėtojama misija, ypač kai išgyvenama meilės neturte, t. y. kai gebama pasitikti kiekvieną žmogų, grupę ar kultūrą su Kryžiaus, mūsų spec unica galia ir aukščiausiu Dievo meilės liudijimu, kuris taip pat išreiškiamas kaip visuotinė mūsų brolių ir seserų meilė.

Kasdienos kelionė

23. Dvasinis realizmas leidžia mums įžvelgti, kad vyskupas kviečiamas išgyventi savo pašaukimą į šventumą išorinių ir vidinių sunkumų, savo paties ir kitų silpnybių, nenumatytų kasdienio gyvenimo aplinkybių, asmeninių bei institucinių problemų aplinkoje. Tai yra nuolatinė ganytojų gyvenimo būklė, apie kurią šv. Grigalius Didysis apgailestaudamas sako: „Po to, kai mano širdį užgulė ganytojiškos tarnystės našta, dažnai nebegaliu dvasiškai susikaupti. Privalau rūpintis bažnyčių ir vienuolijų reikalais; dažnai būnu įpareigotas vertinti kitų asmenų gyvenimą bei veiksmus <...>. Kai protas plėšomas ir skaidomas tokiais gausiais ir rimtais reikalais, kaip jis gali susikaupti ir susitelkti vien tik į pamokslavimą, neatsitraukiant nuo žodžio skelbimo tarnystės? <...> Sargo gyvenimas privalo visuomet būti kilnus ir budrus“ [92].

Kad galėtų atsispirti aplinkos jėgoms, bandančioms sugriauti jo vidinę vienybę, vyskupas privalo gyventi ramų gyvenimą, padedantį išlaikyti protinę, psichinę ir jausminę pusiausvyrą, kuri leidžia jam atvirai priimti atskirus asmenis ir išklausyti jų problemas, dalyvauti įvairiose – tiek džiaugsmingose, tiek liūdnose – situacijose. Įvairiapusis vyskupo rūpinimasis savo sveikata taip pat yra meilės aktas tikinčiųjų atžvilgiu ir didesnio atvirumo bei dispozicijos Šventosios Dvasios įkvėpimams laidas. Šiame dalyke žinomi patyrusio ganytojo šv. Karolio Baromiejaus patarimai, jo pasakyti per paskutinį sinodą, kuriame jis dalyvavo: „Esi sielų ganytojas? Nenorėk dėl to apleisti savęs paties ir neatiduok savęs aplinkiniams tiek, kad neliktų tau pačiam. Privalai prisiminti sielas, kurioms vadovauji, tačiau ne taip, kad pamirštum savo paties sielą“ [93].

Be to, vyskupas turi stengtis laikytis pusiausvyros ir darniai derindamas savo gausius įsipareigojimus: dieviškųjų slėpinių šventimą, asmeninę maldą, privačias studijas ir pastoracinį planavimą, susitelkimą ir būtiną poilsį. Remdamasis tokia dvasinio gyvenimo pagalba, vyskupas ras širdies ramybę ir išgyvens gilią bendrystę su Švenčiausiąja Trejybe, per kurią buvo išrinktas ir pašventintas. Dievo laiduojamos jam malonės dėka vyskupas gebės kasdien įvykdyti savo tarnybą kaip vilties liudytojas, atsižvelgdamas į Bažnyčios ir pasaulio reikalavimus.

Nuolatinis vyskupo ugdymas

24. Nenuilstamas vyskupo įsipareigojimas siekti šventumo kristocentrišku ir bažnytiniu dvasingumu Sinodo susirinkime buvo susietas su nuolatinio ugdymo reikalavimu. Per ankstesnius sinodus buvo pabrėžta, o vėliau apaštališkuosiuose paraginimuose Christifideles laici, Pastores dabo vobis ir Vita consecrata patvirtinta, jog nuolatinis ugdymas turi būti laikomas būtinu, ypač vyskupui, kuriam patikėta atsakomybė už bendrą plėtotę ir bendrą kelią Bažnyčioje. Panašiai kaip kunigams ir pašvęstojo gyvenimo asmenims, vyskupui nuolatinis ugdymas yra jo pašaukimo ir misijos vidinis reikalavimas. Per šį ugdymą galime atpažinti naujus paraginimus, per kuriuos Dievas patikslina ir aktualizuoja pirminį pašaukimą. Apaštalas Petras per pirmąjį susitikimą su Kristumi pakviestas „Eik paskui mane“ (plg. Mt 4, 19), tą patį kvietimą girdi pakartotinai iš Prisikėlusiojo prieš šiam žengiant į dangų. Kvietime pranašaujami būsimosios apaštalo tarnystės sunkumai ir išbandymai ir priduriama „Tu sek paskui mane!“ (Jn 21, 22). „Taigi apaštalo gyvenimą ir misiją lydi kvietimas ‘sek paskui mane’. Tasai ‘sek paskui mane’ patvirtina pašaukimą ir reikalauja ištikimybės iki pat mirties bei gali reikšti sekimą Kristumi iki visiško pasiaukojimo kankinyste“ [94]. Čia nekalbama vien tik apie atitinkamą aggiornamento, kurio reikalauja realistinis Bažnyčios bei pasaulio situacijos atpažinimas, leidžiantis ganytojui dalyvauti dabartiniuose įvykiuose atviru protu ir užjaučiančia širdimi. Su šia nuolatinio ugdymo paskata siejasi antropologiniai motyvai ir faktas, kad pats gyvenimas yra nepaliaujamas brandos siekimas, taip pat teologiniai motyvai, siekiantys gilių sakramentinių šaknų: vyskupas privalo su „budria meile saugoti savyje ‘slėpinį’, patikėtą jam Bažnyčios ir žmonijos gerovės vardan“ [95]. Nuolat atsinaujinant, ypač turint omenyje kai kuriuos labai svarbius dalykus, reikia nemažai laiko skirti klausymui, bendrystei ir dialogui su ekspertais – vyskupais, kunigais, vienuoliais, vienuolėmis ir pasauliečiais – ir dalytis sielovadine patirtimi, teorinėmis žiniomis, dvasiniais ištekliais – tikro dvasinio praturtinimo šaltiniais. Sinodo tėvai pabrėžė, kad tam būtų naudingi specialūs vyskupams skirti ugdymo kursai, taip pat Vyskupų kongregacijos arba Tautų evangelizavimo kongregacijos kasmetiniai susitikimai tiems vyskupams, kurių trumpas vyskupystės stažas. Buvo pareikštas pageidavimas, kad trumpus ugdomuosius kursus arba studijas bei atsinaujinimo dienas, taip pat dvasines pratybas vyskupams organizuotų bei rengtų patriarchatų sinodai, regioninės bei nacionalinės vyskupų konferencijos, taip pat kontinentiniai vyskupų susirinkimai. Siūlytina, kad vyskupų konferencijos vadovybė imtųsi rengti ir įgyvendinti tokias nuolatinio ugdymo programas, ragintų vyskupus dalyvauti tuose kursuose, taip siekiant didesnės ganytojų bendrystės ir veiksmingesnės sielovados atskirose vyskupijose [96].

Akivaizdu, kad tiek Bažnyčios gyvenimas, tiek veikimo stilius, sielovados iniciatyvos ar vyskupo tarnystės formos evoliucionuoja. Šiuo požiūriu būtinas aggiornamento pagal Kanonų teisės kodekso potvarkius, turint omenyje naujus iššūkius bei užduotis Bažnyčioje ir visuomenėje. Tai turėdamas galvoje Sinodo susirinkimas pasiūlė pakartotinai peržiūrėti 1973 m. vasario 22 d. Vyskupų kongregacijos paskelbtą vadovą Ecclesiae imago ir pritaikyti jį atsižvelgiant į pasikeitusias laiko aplinkybes bei Bažnyčios sielovados gyvenime įvykusius pokyčius [97].

Šventų vyskupų pavyzdys

25. Vyskupus visuomet stiprina šventųjų ganytojų pavyzdys gyvenime ir tarnystėje, dvasiniame kelyje ir apaštališkos veiklos tobulinimo srityje. Sinodo pabaigos proga švęstos Eucharistijos homilijoje priminiau per pastarąjį šimtmetį kanonizuotus ganytojus, kaip Šventosios Dvasios malonės, kurios Bažnyčiai niekuomet netrūko ir nepritrūks, pavyzdį ir liudijimą [98].

Bažnyčios istorijoje, pradedant nuo apaštalų, buvo labai daug ganytojų, kurių mokymas ir šventumas gali būti kelrodžiu nušviečiant trečiojo tūkstantmečio vyskupų dvasinį kelią. Nuostabūs pirmųjų Bažnyčios amžių didžiųjų ganytojų, vietinių Bažnyčių steigėjų, tikėjimo liudytojų ir kankinių, persekiojimų laikais atidavusių gyvybę už Kristų, liudijimai išlieka švyturiais, kuriais gali vadovautis mūsų laikų vyskupai, semdamiesi nuorodų ir padrąsinimo savo tarnystėje Evangelijai.

Daugelis iš jų buvo ypatingas vilties dorybės praktikavimo pavyzdys: jie sunkiais laikais stiprino liaudies dvasią, atstatydavo bažnyčias po persekiojimų ir nelaimių, statydavo prieglaudas piligrimams ir vargšams, atidarydavo ligonines ligoniams ir seneliams. Daug kitų vyskupų buvo įkvėpti vedliai, praminantys savo tautai naujus kelius. Sunkiais laikais jie neatitraukdavo žvilgsnio nuo nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus, mūsų vilties, ir pateikdavo pozityvių ir kūrybingų atsakymų į laiko iššūkius. Trečiojo tūkstantmečio pradžioje dar yra tokių ganytojų, kurie gali papasakoti Kryžiuje įsišaknijusiu tikėjimu pagrįstą istoriją. Ganytojų, gebančių suprasti žmonių siekimus, juos paremti, nuskaistinti, nušviesti Evangelijos šviesa, todėl jie taip pat kuria ateitį drauge su jiems patikėtais žmonėmis.

Taigi kiekviena vietinė Bažnyčia turi pagerbti savo šventuosius vyskupus, atmindama ganytojus, kurie savo šventu gyvenimu ir iškiliu mokymu paliko liaudžiai nuostabų meilės paveldą. Jie yra dvasiniai globėjai ir sargai iš dangaus, vadovaujantys laike keliaujančiai Bažnyčiai. Sinodo susirinkimas pasiūlė, kad vietinės Bažnyčios arba, tai priklauso nuo situacijos, vyskupų konferencijos, siekiant išlaikyti visuomet gyvą pasižymėjusių savo tarnybos vykdymu vyskupų ištikimybės atminimą, pristatytų tikintiesiems jų gyvenimo bruožus, pateikdamos naujas biografijas arba, jei tai įmanoma, bylas kanonizacijai [99].

Pilnatviško dvasinio ir apaštališkojo gyvenimo liudijimas ir šiandien rodo Evangelijos galią perkeisti individus ir bendruomenes, persmelkiant pasaulį ir istoriją Dievo šventumu. Tai taip pat yra vilties priežastis, ypač jaunosioms kartoms, laukiančioms iš Bažnyčios kūrybinių pasiūlymų, iš kurių gali semtis įkvėpimo atnaujinant Kristuje mūsų laikų visuomenę.
 

III skyrius
TIKĖJIMO MOKYTOJAS IR ŽODŽIO ŠAUKLYS

„Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją“ (Mk 16, 15)

26. Prisikėlęs Jėzus savo mokiniams patiki misiją padaryti jo mokiniais visų tautų žmones ir mokyti juos laikytis visko, ką jis jiems perdavė. Taigi Bažnyčiai, nukryžiuoto ir prisikėlusio Viešpaties mokinių bendrijai, buvo patikėta pareiga skelbti Evangeliją visai kūrinijai. Šis uždavinys bus aktualus iki pasaulio pabaigos. Nuo pat pradžių evangelizacijos misija buvo integrali Bažnyčios tapatybės dalis. Apaštalas Paulius šį suvokimą išreiškė žinomais žodžiais: „Kad aš skelbiu Evangeliją, tai neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16).

Kadangi Evangelijos skelbimo pareiga tenka visai Bažnyčiai ir kiekvienam jos nariui, ypač tai galioja vyskupams, kurie šventimų dieną įtraukiami į apaštališkąją įpėdinystę, kaip pagrindinę pareigą priima Evangelijos skelbimą, „Šventosios Dvasios galia kviesdami žmones tikėjimu arba stiprindami juos gyvame tikėjime“ [100].

Vyskupo evangelizacinė veikla, vedanti žmones į tikėjimą arba sutvirtinanti jų tikėjimo gyvenimą, yra esminis vyskupo tėvystės bruožas. Galima kartoti drauge su šventuoju Pauliumi: „Nors turėtumėte tūkstančius auklėtojų Kristuje, bet nebus kelių tėvų, nes paskelbdamas Evangeliją, aš esu tapęs jūsų tėvu Kristuje Jėzuje“ (1 Kor 4, 15). Būtent dėl tos nuolatinės dinamikos, kuria pradedamas naujas gyvenimas Dvasioje, vyskupo tarnyba pasaulyje pasirodo kaip vilties ženklas tautoms ir kiekvienam žmogui.

Sinodo tėvai priminė, kad Kristaus skelbimui visuomet priklauso pirmoji vieta, o vyskupas yra pirmutinis Evangelijos skelbėjas žodžiu ir savo gyvenimo liudijimu. Jis privalo suvokti šių laikų iššūkius ir turėti drąsos į juos atsiliepti. Visi vyskupai, tarnaudami tiesai, privalo imtis šios pareigos su galia ir pasitikėjimu [101].

Kristus Evangelijos ir žmogaus širdyje

27. Evangelijos skelbimo tema labai dažnai minėta sinodo tėvų kalbose; jie daug kartų ir įvairiais būdais patvirtino, jog gyvoji Evangelijos skelbimo šerdis yra
nukryžiuotas ir prisikėlęs dėl visų žmonių išganymo Kristus [102]. Kristus yra pati evangelizacijos šerdis, o jos programa – tai „pažinti, mylėti [Kristų] ir juo sekti, norint jame gyventi trejybinį gyvenimą ir juo keisti istoriją ligi jos užbaigos dangiškąja Jeruzale. Tai programa, kuri nekinta mainantis laikams ir kultūroms, nors ir atsižvelgia į laiką bei kultūrą autentiško dialogo ir veiksmingo bendravimo labui. Ši programa visiems laikams yra mūsų programa trečiajam tūkstantmečiui“ [103].

Iš Kristaus, Evangelijos šerdies, kyla visos kitos tikėjimo tiesos; iš jo visai žmonijai spinduliuoja viltis. Kristus yra šviesa, nušviečianti kiekvieną žmogų, ir kas atgimsta jame, gauna pirmuosius Dvasios vaisius, leidžiančius vykdyti naują meilės įstatymą [104]. Savo apaštališkosios misijos galia vyskupas gali vesti savo tautą į tikėjimo slėpinių šerdį, kur galima sutikti gyvą Jėzaus Kristaus asmenį. Taip tikintieji suvokia, jog nugalėjusio nuodėmę ir mirtį Kristaus Pascha sudaro visos krikščioniškosios patirties šaltinį ir nepamainomą atsparą [105].

Viešpaties mirties ir prisikėlimo skelbimas „negali neapimti pranašingo skelbimo apie pomirtinį gyvenimą, žmogaus tikrąjį ir galutinį pašaukimą, kuris sykiu yra dabartinės padėties tąsa ir visiškas peržengimas: anapus laiko ir istorijos, anapus šio praeinančio pasaulio tikrovės <...>. Taigi evangelizacija taip pat apima vilties, teikiamos Dievo pažadų, duotų per Naująją Sandorą Jėzuje Kristuje, skelbimą“ [106].

Vyskupas, Žodžio klausytojas ir saugotojas

28. Vatikano II Susirinkimas, eidamas Bažnyčios tradicijos nubrėžtu keliu, aiškina, jog vyskupams būdingą mokymo misiją sudaro pagarbus tikėjimo sergėjimas ir drąsus jo skelbimas [107].

Šiuo požiūriu labai reikšmingas gestas yra vyskupus šventinant pagal Romos apeigas, kai virš išrinktojo galvos laikoma atversta Evangelijų knyga: šitaip, viena vertus, išreiškiama, jog Žodis apima ir sergėja vyskupo tarnybą, o kita vertus, tai, kad vyskupo, vykdančio kasdienį Evangelijos skelbimo įsipareigojimą labai kantriai ir laikantis sveiko mokymo (plg. 2 Tim 4, 2), gyvenimas privalo būti visiškai pavaldus Dievo žodžiui. Sinodo tėvai daug kartų priminė, jog vyskupas sergėja Dievo žodį su meile ir ryžtingai jį gina, liudydamas jame glūdinčią išganymo žinią. Taigi vyskupo munus docendi kyla iš pačios esmės to, kas turi būti saugojama, tai yra tikėjimo paveldo.

Mūsų Viešpats Kristus Šventajame Rašte – Senajame ir Naujajame Testamentuose ir Tradicijoje patikėjo savo Bažnyčiai vieningą Dievo apreiškimo paveldą, tarsi veidrodį, „kuriame žemėje keliaujanti Bažnyčia įsižiūri į Dievą, iš kurio visa gauna, iki ateis laikas, kuomet tiesiogiai pamatysim jį tokį, koks jis yra“ [108]. Tai vyko per amžius iki mūsų dienų, įvairioms bendruomenėms laiko tėkmėje priimant visuomet naują ir veiksmingą Žodį, su atsidavimu klausantis Šventosios Dvasios balso ir angažuojantis, kad šis Žodis būtų gyvas ir veiksmingas įvairiais istorijos laikotarpiais. Tokiu būdu perduodamas Žodis – Tradicija – vis labiau įsisąmonintas kaip gyvenimo Žodis, o jo skelbimo ir išsaugojimo užduotis, vadovaujant ir padedant Šventajai Dvasiai, buvo laipsniškai įgyvendinama kaip nepertraukiamas perdavimas viso to, kas Bažnyčia yra ir ką ji tiki [109].

Pasak Vatikano II Susirinkimo mokymo, ši iš apaštalų kilusi Tradicija toliau tęsiasi Bažnyčioje. Panašiai auga ir plėtojasi perduodamų dalykų bei žodžių suvokimas, taigi laikantis perduodamo tikėjimo, jį praktikuojant ir išpažįstant tarp vyskupų ir tikinčiųjų reiškiasi ypatingas vienmintiškumas [110]. Siekdami būti ištikimi Dvasiai, bylojančiai Bažnyčioje, ganytojai ir tikintieji susitinka, kurdami glaudžius tikėjimo ryšius, tarsi išreiškiančius pirmąjį sensus fidei momentą. Čia vėl verta prisiminti Vatikano II Susirinkimo žodžius: „Visuma tikinčiųjų, kuriuos patepė Šventasis (plg. 1 Jn 2, 20 ir 27), tikėdama negali klysti ir šią ypatingą savybę atskleidžia per antgamtinį visos tautos tikėjimo jausmą, ‘nuo vyskupų iki paskutinio pasauliečio’ visuotinai sutardami dėl tikėjimo ir dorovės“ [111].

Todėl Bažnyčios gyvenimas ir gyvenimas Bažnyčioje kiekvienam vyskupui yra mokymo misijos vykdymo sąlyga. Vyskupas randa savo tapatybę ir vietą Viešpaties mokinių bendruomenėje, kurioje gavo dieviškojo gyvenimo dovaną ir pirmuosius tikėjimo pamokymus. Kiekvienas vyskupas, ypač tuomet, kai iš savo vyskupiškojo sosto tikinčiųjų susirinkime vykdo tikėjimo mokytojo funkciją, privalo būti pasirengęs kartoti šv. Augustino žodžius: „Kalbėdami iš čia esame jums tarsi mokytojai, tačiau esame drauge su jumis toje pačioje mokykloje vienintelio Mokytojo mokiniai“ [112]. Bažnyčioje, gyvojo Dievo mokykloje, tiek vyskupai, tiek tikintieji yra mokiniai ir visi reikalingi Šventosios Dvasios pamokymo.

Yra labai daug vietų, kur Šventoji Dvasia teikia savo vidinį mokymą: pirmiausia kiekvieno žmogaus širdyje, įvairių vietinių Bažnyčių gyvenime, kur iškyla ir tampa girdimi įvairūs individų bei bažnytinių bendruomenių poreikiai, išreiškiami ne tik žinoma kalba, bet taip pat nauja ir skirtinga kalbėsena.

Dvasia tampa girdima taip pat tuomet, kai pažadina Bažnyčioje įvairias tarnystes bei charizmas. Sinodo auloje šia tema daug kartų siūlyta palaikyti tiesioginius ir asmeninius ryšius su vyskupų pastoraciniam rūpinimuisi patikėtomis bendruomenėmis, sekant Gerojo Ganytojo, pažįstančio savąsias avis ir kviečiančio jas vardu, pavyzdžiu. Dažni vyskupo susitikimai pirmiausia su kunigais, taip pat su diakonais, pašvęstojo gyvenimo asmenimis ir jų bendruomenėmis, su tikinčiaisiais pasauliečiais, tiek individualiai, tiek įvairiuose sambūriuose, turi didelę reikšmę vykdant tarnybą Dievo tautoje.

Autentiška ir autoritetinga žodžio tarnyba

29. Kiekvienas vyskupas drauge su šventimais gauna misiją autoritetingai skelbti žodį. Kiekvienas vyskupas šventimų galia yra autentiškas mokytojas, skelbiantis jam patikėtiems žmonėms tikėjimą, kurį reikia priimti ir taikyti moraliniame gyvenime. Tai reiškia, kad vyskupai turi paties Kristaus valdžią ir dėl šios esminės priežasties „vyskupus, mokančius drauge su Romos popiežiumi, visiems reikia gerbti kaip dieviškosios ir katalikiškosios tiesos liudytojus, ir Kristaus vardu paskelbtą savo vyskupo sprendimą dėl tikėjimo bei doros dalykų tikintieji turi priimti ir ištikimai laikytis su dievobaimingu dvasios klusnumu“ [113]. Tarnaudamas Tiesai vyskupas pastatomas bendruomenės akivaizdon, kadangi jis yra dėl bendruomenės, kuriai skiria savo pastoracinį rūpinimąsi, ir dėl jos jis nepaliaujamai malda kreipiasi į Dievą.

Todėl tai, ką kiekvienas vyskupas išgirsta ir gauna iš Bažnyčios širdies, jis atiduoda savo broliams, kuriais rūpinasi kaip Gerasis Ganytojas. Čia sensus fidei įgyja pilnatvę. Vatikano II Susirinkimas moko: „Tuo tiesos dvasios žadinamu ir palaikomu tikėjimo jausmu Dievo tauta, vedama šventojo magisteriumo ir ištikimai jam paklusdama, priima jau nebe žmonių, o tikrą Dievo žodį (plg. 1 Tes 2, 13), nenutoldama laikosi ‘vieną kartą visiems laikams šventiesiems duoto tikėjimo’ (Jud 3) ir teisingo sprendimo dėka vis giliau į jį prasiskverbia ir tobuliau pritaiko gyvenime“ [114]. Taigi šis skelbiamas bendruomenėje ir jai skiriamas žodis jau nebėra vyskupo, kaip privataus asmens, žodis, bet stiprinančio tikėjime, suburiančio apie Dievo slėpinį ir teikiančio gyvybę Ganytojo žodis.

Tikintiesiems reikia savo vyskupo žodžio, jiems reikalingas tikėjimo patvirtinimas ir apvalymas. Sinodo susirinkimas savo ruožtu patvirtino tą poreikį ir atkreipė dėmesį į kai kurias sritis, kuriose tas poreikis ypač juntamas. Viena iš jų – pirminis skelbimas, arba kerigma, kuri visuomet būtina tikėjimo klusnumui sužadinti, bet ypač jos reikia šiandien, kai daliai krikščionių būdingas indiferentiškumas ir religijos dalykų neišmanymas [115]. Katechezės srityje, be abejo, taip pat vyskupas yra katechetas aukščiausia šios sąvokos prasme. Šventų ir didžių vyskupų katechetiniai tekstai ir šiandien kelia nuostabą bei teikia naudos juos skaitantiems; jų vaidmuo ir veiksmingumas ragina pabrėžti, kad vadovavimas katechezei yra visuomet aktuali vyskupo užduotis. Vykdydamas šią užduotį vyskupas remsis Katalikų Bažnyčios katekizmu.

Neprarado svarbos tai, ką rašiau apaštališkajame paraginime Catechesi tradendae: „[Jūs, vyskupai,] turite ypatingą misiją: esate labiausiai atsakingi už katechezę, patys esate tikriausi katechetai“ [116]. Todėl kiekvieno vyskupo pareiga yra garantuoti savo vietinėje Bažnyčioje tikrą prioritetą aktyviai ir vaisingai katechezei. Negana to, jis pats privalo rūpintis tiesioginėmis iniciatyvomis, kuriomis siekiama žadinti ir palaikyti tikrą meilę katechezei [117].

Suvokdamas savo atsakomybę tikėjimo perdavimo ir mokymo srityje kiekvienas vyskupas privalo laiduoti, kad atitinkamai tuo rūpinsis ir tie, kurių pašaukimas ir misija yra perduoti tikėjimą. Čia kalbama apie kunigus ir diakonus, apie pašvęstojo gyvenimo asmenis, šeimų tėvus ir motinas, sielovados srityje įsipareigojusius asmenis, ypač katechetus, taip pat teologijos bei bažnytinių mokslų dėstytojus ir katalikų tikybos mokytojus [118]. Vyskupas turi rūpintis jų pradiniu ir nuolatiniu ugdymu.

Vykdant šią pareigą ypač naudingas atviras dialogas ir bendradarbiavimas su teologais, atsidavusiais neišsemiamo Kristaus slėpinio tyrinėjimui pagal tam tikrus metodus. Juos, taip pat mokyklines bei akademines įstaigas, kuriose jie veikia, vyskupas turi drąsinti ir remti, kad vykdytų savo darbą tarnaudami Dievo tautai, išlaikydami ištikimybę Tradicijai ir atkreipdami dėmesį į besikeičiančius istorinius iššūkius [119]. Atsiradus reikalui vyskupai privalo ryžtingai ginti tikėjimo vienybę bei integralumą, autoritetingai nuspręsdami, kas atitinka Dievo žodį ir kas neatitinka jo [120].

Sinodo tėvai taip pat atkreipė vyskupų dėmesį į jų mokymo pareigą moralės srityje. Bažnyčios pateikiamos normos atspindi Dievo įsakymus, kurie apibendrinami ir vainikuojami evangeliniu meilės įsakymu. Šiandien taip pat išlieka aktualus Pakartoto Įstatymo knygos raginimas: „Tiksliai sekite visą kelią, kurį Viešpats, jūsų Dievas, jums įsakė, idant klestėtumėte ir jums sektųsi, idant ilgai gyventumėte krašte, kurį paveldėsite“ (Įst 5, 33). Nereikia pamiršti, kad Dekalogo įsakymai turi tvirtą pamatą žmogiškojoje prigimtyje, todėl jų ginamos vertybės įgyja visuotinę vertę. Tai ypač pasakytina apie tokias vertybes kaip žmogaus gyvybė, kurią reikia saugoti nuo prasidėjimo iki natūralios mirties, taip pat asmenų ir tautų laisvė, socialinis teisingumas ir jo įgyvendinimo struktūros [121].

Vyskupo tarnyba Evangelijos įkultūrinimui

30. Kultūros evangelizacija ir Evangelijos įkultūrinimas sudaro integralią naujosios evangelizacijos dalį, todėl šios užduotys susijusios su vyskupo pareigomis. Sinodas šia tema pakartojo keletą mano ankstesnių pareiškimų: „Tikėjimas, netampantis kultūra, nėra iki galo priimtas, apmąstytas ir ištikimai išgyvenamas“ [122].

Čia iš esmės kalbama apie seną užduotį, kuri tuo pat metu yra nuolat nauja, kylanti iš paties Įsikūnijimo slėpinio ir grindžiama vidiniu Evangelijos gebėjimu įsišaknyti kiekvienoje kultūroje, ją formuojant ir plėtojant, taip pat apvalant ir atveriant tiesos ir gyvenimo pilnatvei, įgyvendintai Jėzuje Kristuje. Šiai temai buvo skirta daug dėmesio kontinentiniuose sinoduose, per kuriuos padaryta vertingų įžvalgų. Aš pats įvairiomis progomis taip pat kalbėjau šiuo klausimu.

Kiekvienas vyskupas, atsižvelgdamas į savo vietinės Bažnyčios teritorijoje esančias kultūrines vertybes, privalo padaryti viską, kas įmanoma, kad Evangelija būtų skelbiama integraliai ir formuotų žmonių širdis bei tautų papročius. Vykdant šią evangelizacijos užduotį vyskupui ypač praverstų tiek teologų, tiek kultūrinio, meninio ir istorinio vyskupijos paveldo ekspertų indėlis: tai siejasi ir su pirmąja, ir su naująja evangelizacija ir yra veiksminga sielovados priemonė [123].

Perduodant tikėjimą ir skelbiant Evangeliją „naujuosiuose areopaguose“ labai svarbios yra visuomenės bendravimo priemonės, į kurias taip pat atkreipė dėmesį sinodo tėvai. Jie ragino vyskupus labiau bendradarbiauti tarp vyskupų konferencijų, taip pat nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu, siekiant garantuoti kokybišką darbą šioje jautrioje ir svarbioje visuomenės gyvenimo srityje [124].

Kai kalbame apie Evangelijos skelbimą, svarbu ne tik rūpintis išlaikyti ortodoksalumą, bet taip pat skelbti ją reikšmingai, kad ji būtų išgirsta ir priimta. Tai suponuoja pastangas ypač seminarijose skirti laiko ir vietos kandidatams ugdyti, parengiant juos naudotis socialinio bendravimo priemonėmis, kad evangelizuotojai būtų geri skelbėjai ir geri komunikuotojai.

Skelbti žodžiu ir pavyzdžiu

31. Vyskupo tarnyba skelbiant Evangeliją ir saugant tikėjimą Dievo tautoje nebūtų iki galo perteikta, jei nebūtų priminta apie asmeninio integralumo poreikį: vyskupo mokymą tęsia autentiško tikėjimo gyvenimo liudijimas ir pavyzdys. Jei vyskupas, autoritetingai mokydamas Jėzaus Kristaus vardu [125] bendruomenėje skelbiamo žodžio, pats negyventų tuo, ko moko, jis duotų bendruomenei iš vidaus prieštaringą žinią.

Tai paaiškina, kodėl visi vyskupo veiksmai turi būti nukreipti į Evangelijos, kuri „yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“ (Rom 1, 16), skelbimą. Esminė vyskupo užduotis yra padėti Dievo tautai paklusti tikėjimui apreikštuoju žodžiu (Rom 1, 5) ir iki galo priimti Kristaus mokymą. Galima sakyti, kad vyskupo asmenyje misija ir gyvenimas taip susivienija, kad apie tai negalima mąstyti kaip apie dvi tikroves: mes, vyskupai, esame mūsų misija. Jeigu jos nevykdytume, nustotume buvę savimi. Mūsų tikėjimo liudijime mūsų gyvenimas tampa regimas Kristaus buvimo mūsų bendruomenėse ženklas.

Gyvenimo liudijimas vyskupui yra tarsi naujas autoriteto šaltinis, papildantis per konsekraciją gautą objektyvų šaltinį. Šitaip valdžia eina sutartinai su autoritetu. Abu šie dalykai būtini. Iš vieno kyla objektyvi būtinybė tikintiesiems priimti autentišką vyskupo mokymą; iš kito – tai, kad ta žinia galima pasitikėti. Siedamas su tai, noriu priminti didžio ankstyvųjų laikų Bažnyčios vyskupo šv. Hiliaro iš Puatjė žodžius: „Šventasis apaštalas Paulius, norėdamas apibūdinti idealų vyskupą ir savo mokymu suformuoti visiškai naują Bažnyčios žmogų, paaiškino, kokia būtų, jei galima taip pasakyti, tobulumo viršūnė. Jis tvirtino, jog vyskupas turi išpažinti tikrą mokymą, atitinkantį tai, ko pats buvo išmokytas, raginti kitus priimti sveiką mokslą ir atremti tam prieštaraujančių argumentus <...>. Būdamas nepriekaištingo gyvenimo tarnautojas, jei nebus išsilavinęs, jis galės padėti tik pats sau; kita vertus, išsilavinęs tarnas praranda iš kultūros kylantį autoritetą, jei jo gyvenimas nepasirodo nepriekaištingas“ [126].

Apaštalas Paulius tokiais žodžiais nusako siektiną elgesį: „Pats visais atžvilgiais rodyk gerų darbų pavyzdį: mokymo grynumą, rimtumą, sveiką ir be priekaištų mokslą, kad priešininkas liktų sugėdintas, neturėdamas apie mus pasakyti nieko blogo“ (Tit 2, 7–8).

IV skyrius
AUKŠČIAUSIOS KUNIGYSTĖS MALONĖS TARNAUTOJAS

„Pašvęstiesiems Kristuje Jėzuje, pašauktiesiems šventiesiems“ (1 Kor 1, 2)

32. Mąstant apie vieną pirmųjų ir pagrindinių vyskupo funkcijų, tai yra šventinimo tarnybą, galvoje sukasi apaštalo Pauliaus žodžiai, skirti Korinto tikintiesiems, jiems prieš akis iškeliantys jų pašaukimo slėpinį: „Pašauktiesiems šventiesiems ir visiems, kurie šaukiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo“ (1 Kor 1, 2). Krikščionio pašventinimas įgyvendinamas Krikšto nuplovimu, sustiprinamas Sutvirtinimo ir Susitaikinimo sakramentais, maitinamas Eucharistija, brangiausiu Bažnyčios gėriu, sakramentu, per kurį Bažnyčia nuolat statoma kaip Dievo tauta, Kristaus kūnas ir Šventosios Dvasios šventovė [127].

Vyskupas tampa tarnu to pašventinimo, kuris sklinda Bažnyčioje ypač per šventąją liturgiją. Liturgija, o visų pirma Eucharistijos šventimas, vadinama Bažnyčios veiklos „šaltiniu ir viršūne“ [128]. Šie žodžiai patvirtinami liturginėje vyskupo tarnyboje, sudarančioje kertinį jo veiklos momentą ir siekiančioje pašventinti Dievo tautą.

Liturginio gyvenimo svoris aiškiai juntamas vietinėje Bažnyčioje, kur vyskupas vykdo savo šventinimo tarnybą skelbdamas ir aiškindamas Dievo žodį, vadovaudamas maldai už savo liaudį ir su savo liaudimi bei sakramentų teikimui. Todėl dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią Lumen gentium vyskupui priskiriamas gražus titulas, paimtas iš vyskupų šventinimo bizantinių apeigų: „Aukščiausios kunigystės malonės tarnautojas, ypač nuolat Bažnyčią maitinančios ir auginančios Eucharistijos, kurią pats aukoja arba rūpinasi jos šventimu“ [129].

Šventinimo tarnyba ir kitos dvi – mokymo ir valdymo – tarnybos yra glaudžiai susijusios. Žodžio skelbimas nukreiptas į dalyvavimą dieviškajame gyvenime per dvejopą – Žodžio ir Eucharistijos – stalą. Jis plėtojasi ir reiškiasi kasdieniame tikinčiųjų gyvenime; visi kviečiami savo elgsena išreikšti tai, ką gavo tikėjimu [130]. Valdymo tarnyba, kaip Kristaus Gerojo Ganytojo tarnyba, reiškiasi funkcijomis ir darbais, kuriais siekiama, kad tikinčiųjų gyvenime išryškėtų gyvenimo ir meilės pilnatvė Švenčiausiosios Trejybės garbei ir jos meilingo buvimo pasaulyje liudijimui.

Kiekvienas vyskupas, vykdydamas šventinimo tarnybą (munus sanctificandi) įgyvendina tai, ko siekiama mokymo tarnyba (munus docendi), ir drauge semiasi malonės, reikalingos valdymo tarnybai (munus regendi), savo elgsenai pavyzdį imdamas iš Aukščiausiojo Ganytojo Kristaus taip, kad viskas būtų pajungta Bažnyčios statybai ir Švenčiausiosios Trejybės garbei.

Vietinės Bažnyčios gyvenimo šaltinis ir viršūnė

33. Vyskupas vykdo šventinimo tarnybą švęsdamas Eucharistiją ir kitus sakramentus, šlovindamas Dievą Valandų liturgija, vadovaudamas kitoms šventoms apeigoms, puoselėdamas liturginį gyvenimą ir autentišką liaudiškąjį pamaldumą. Be to, tarp kitų vyskupo vadovaujamų iškilmių ypač išskirtinos tos celebracijos, per kurias vyskupo tarnyba atsiskleidžia kaip kunigystės pilnatvė. Turima omenyje Sutvirtinimo ir Kunigystės sakramentų teikimas, iškilmingas Eucharistijos šventimas, kai vyskupas būna apsuptas savo kunigų ir kitų tarnautojų (pavyzdžiui, Krizmos Mišiose), taip pat bažnyčių bei altorių pašventinimas, mergelių pasišventimas ir kitos svarbios vietinės Bažnyčios apeigos. Tose celebracijose vyskupas regimu būdu yra tikinčiųjų tėvas ir ganytojas, savo tautos „didis kunigas“ (plg. Žyd 10, 21), besimeldžiantis maldos mokytojas, kuris užtaria savo brolius ir su ta pačia tauta maldauja Viešpatį bei jam dėkoja, išryškindamas Dievo pirmenybę ir šlovę.

Visais tais momentais tarsi iš šaltinio liejasi Dievo malonė, persmelkdama Dievo vaikų gyvenimą jų žemiškosios kelionės metu, kreipdama jų gyvenimą į jo viršūnę ir pilnatvę dangaus tėvynėje. Taigi šventinimo tarnyba yra krikščioniškosios vilties skelbimo pamatas. Skelbdamas žodį vyskupas ne tik skelbia Dievo pažadus ir atveria kelius į ateitį, bet taip pat paremia Dievo tautą jos žemiškojoje kelionėje. Švęsdamas sakramentus, kurie yra būsimosios šlovės laidas, vyskupas leidžia žmonėms iš anksto ragauti galutinio likimo bendrystėje su Mergele Marija ir šventaisiais – su nepajudinamu tikrumu dėl galutinės Kristaus pergalės prieš nuodėmę bei mirtį ir dėl jo šlovingo atėjimo.

Katedros bažnyčios svarba

34. Vyskupas vykdo šventinimo tarnybą visoje vyskupijoje, tačiau svarbiausia vyskupijos vieta – katedra, kuri yra tarsi vietinės Bažnyčios bažnyčia–motina ir židinys.

Katedros bažnyčia yra vieta, kur yra vyskupo katedra (sostas), iš kur jis moko ir prisideda prie liaudies ugdymo skelbdamas žodį, vadovauja pagrindinėms liturginių metų celebracijoms ir teikia sakramentus. Sėdėdamas savo soste vyskupas pasirodo tikinčiųjų susirinkimui kaip vadovaujantis  in loco Dei Patris; kaip minėjau, pagal senovinę tiek Rytų, tiek Vakarų tradiciją tik vyskupas gali užimti vyskupo sostą. To sosto (cathedra) buvimas daro katedros bažnyčią erdviniu ir dvasiniu vienybės bei bendrystės centru tiek vyskupijos dvasininkijai, tiek visai šventajai Dievo tautai.

Šiuo požiūriu turėtume prisiminti Vatikano II Susirinkimo mokymą, pasak kurio, „visi turi labai vertinti liturginį vyskupijos gyvenimą, sutelktą apie vyskupą, ypač katedros bažnyčioje. Tebūna jie įsitikinę, kad Bažnyčia ypatingai atsiskleidžia visai Dievo tautai visapusiškai ir aktyviai dalyvaujant toje pačioje liturginėje šventėje, ypač toje pačioje Eucharistijoje, jungiamai vienos maldos ir vieno altoriaus, vadovaujamai vyskupo, apsupto kunigų ir patarnautojų“ [131]. Todėl katedroje, įgyvendinant aukščiausią Bažnyčios gyvenimo momentą, taip pat vyksta kilniausias ir šventas vyskupo munus sanctificandi aktas, kuris, kaip kiekviena vyskupo vadovaujama liturgija, apima tiek žmonių pašventinimą, tiek Dievo kultą bei šlovinimą.

Ypatingos Bažnyčios slėpinio pasireiškimo progos yra ypatingi liturginiai šventimai. Tarp jų primenu kasmetinę Krizmos Mišių liturgiją, kurią reikia laikyti „viena pagrindinių vyskupo kunigystės pilnatvės apraiškų ir glaudžios vienybės tarp vyskupo ir kunigų ženklu“ [132]. Per šią celebraciją drauge su ligonių ir katechumenų aliejais šventinama šventoji Krizma, visų atgimusiųjų iš vandens ir Šventosios Dvasios išganymo ir tobulo gyvenimo sakramentinis ženklas. Tarp iškilmingiausių liturgijų reikia taip pat paminėti ir šventimų teikimą – tai apeigos, kurioms tinkama ir normali vieta yra katedros bažnyčia [133]. Reikia pridurti ir kitas progas, kaip antai katedros pašventinimo metinių šventimą ir šventųjų vyskupijos globėjų šventes.

Šios ir kitos progos atitinkamai pagal kiekvienos vyskupijos liturginį kalendorių sudaro vertingas galimybes stiprinti bendrystės ryšius su kunigais, pašvęstojo gyvenimo asmenimis, tikinčiaisiais pasauliečiais, taip pat pažadinti misijų impulsą tarp visų vietinės Bažnyčios narių. Todėl apeigyne Caeremoniale Episcoporum išryškinama katedros ir joje vykstančių iškilmių reikšmė visos vietinės Bažnyčios gerovei ir pavyzdžiui [134].

Vyskupas – liturgijos kaip tikėjimo pedagogikos vedėjas

35. Atsižvelgdami į dabartines Bažnyčios gyvenimo aplinkybes, sinodo tėvai norėjo atkreipti dėmesį į didelę reikšmę, tenkančią šventinimo tarnybai, vykdomai per liturgiją, kuri turi būti švenčiama išryškinant didaktinę ir auklėjamąją funkciją [135]. Todėl būtina, kad liturginiai šventimai būtų iš tikrųjų slėpinio apsireiškimas. Juose turi perregimai reikštis Dievo kulto esmė, atsispindėti tikra besimeldžiančios ir Dievo slėpinius švenčiančios Bažnyčios esmė. Jei liturginiuose šventimuose visi dalyvaus atitinkamai pagal įvairias tarnystes, apeigos nestokos orumo ir grožio.

Aš pats vykdydamas savo tarnybą troškau suteikti pirmenybę liturginėms apeigoms tiek Romoje, tiek apaštališkųjų kelionių metu įvairiuose žemynuose tarp įvairių tautų. Siekdamas iškelti krikščioniškosios liturgijos orumą ir grožį visomis jos apraiškomis, stengiausi ugdyti tikinčiųjų religinius jausmus ir atverti juos transcendencijai, skleisdamas tikrąją Dievo vardo šventinimo prasmę.

Raginu visus brolius vyskupus, tikėjimo mokytojus ir aukščiausios Kristaus kunigystės dalyvius visokeriopai stengtis autentiškai puoselėti liturgiją. Tačiau tai reikalauja, kad ją švenčiant būtų aiškiai skelbiama apreikštoji tiesa, ištikimai perteikiamas dieviškasis gyvenimas ir vienprasmiškai reiškiamas teisingas Bažnyčios mokymas. Kiekvienam turi būti suvokiama katalikų tikėjimo slėpinių šventųjų apeigų svarba. Krikščioniškojo gyvenimo ir tikėjimo tiesas perduodame ne tik žodžiais, bet taip pat sakramentiniais ženklais ir liturginių apeigų visuma. Šia tema gerai žinomas senovinis principas, glaudžiai susiejantis lex credendi su lex orandi [136].

Todėl kiekvienas vyskupas privalo pavyzdingai vadovauti liturginėms apeigoms, suvokdamas, jog turi tractare mysteria. Jo gyvenimas turi būti formuojamas teologinių dorybių, kurios įkvėps jį palaikyti ryšį su šventąja Dievo tauta. Vyskupas turi mokėti perduoti antgamtinę žodžių, maldų ir apeigų prasmę taip, kad visus įtrauktų į dalyvavimą šventuosiuose slėpiniuose. Be to, konkrečiai ir atitinkamai ugdydamas vyskupijoje liturginę sielovadą, vyskupas turi laiduoti, kad tarnautojai ir liaudis įgytų autentišką liturgijos suvokimą ir patirtį, kad tikintieji galėtų integraliai, sąmoningai, aktyviai ir vaisingai dalyvauti šventuosiuose slėpiniuose pagal Vatikano II Susirinkimo lūkesčius [137].

Liturginės iškilmės, ypač katedroje vadovaujamos vyskupo, turi būti perregimas Bažnyčios tikėjimo skelbimas, ypatingi momentai, kai vyskupas perteikia tikintiesiems Kristaus slėpinį ir padeda laipsniškai jį įžvelgti, džiaugsmingai išgyvenant ir po to liudijant meilės darbais (plg. Gal 5, 6).

Atsižvelgdamas į tai, kaip svarbu tinkamai perteikti tikėjimą per šventąją Bažnyčios liturgiją, vyskupas dėl tikinčiųjų labo negali nesirūpinti, kad privalomų liturginių normų būtų laikomasi visada visų ir visur. Tai reikalauja tvirtai ir laiku įspėti dėl piktnaudžiavimų ir užkirsti kelią savavališkiems liturginiams pakeitimams. Vyskupas taip pat privalo rūpintis ir laiduoti, kiek tai nuo jo priklauso, bendradarbiaudamas su vyskupų konferencijomis ar atitinkamomis liturginėmis komisijomis, kad liturginių veiksmų orumas ir tiesa būtų išlaikoma radijo bei televizijos transliacijose.

Viešpaties dienos ir liturginių metų centrinė vieta

36. Gyvenimas ir tarnyba turi būti tarsi persmelkta Viešpaties buvimo jo slėpinyje. Dideliu mastu nuo vyskupo pavyzdžio priklauso, kaip visoje vyskupijoje plėtojamas įsitikinimas, kad liturgijai tenka centrinė vieta dvasiniu, katechetiniu ir pastoraciniu požiūriu.

Tos vyskupo tarnybos šerdį sudaro Kristaus Velykų slėpinio šventimas Viešpaties dieną, arba sekmadienį. Kaip jau ne kartą sakiau, taip pat visai neseniai, reikia grąžinti svarbiausią vietą Viešpaties dienos, o joje – Eucharistijos šventimui. Sekmadienis laikytinas „ypatinga tikėjimo diena, prisikėlusio Viešpaties ir Dvasios dovanos diena, tikromis savaitės Velykomis“ [138]. Vyskupo, sekmadienį, t. y. Bažnyčios dieną, vadovaujančio Eucharistijai savo katedroje arba vyskupijos parapijose, pavyzdys gali būti ženklas, liudijantis ištikimybę prisikėlimo slėpiniui, ir vilties šaltinis, Dievo tautai keliaujant nuo sekmadienio iki sekmadienio iki pat nesibaigiančios amžinųjų Velykų aštuntosios dienos [139].

Bažnyčia per liturginius metus naujai išgyvena visą Kristaus slėpinį, pradedant nuo Viešpaties Įsikūnijimo ir Gimimo iki Dangun žengimo, Sekminių dienos ir viltingo Jo šlovingojo grįžimo laukimo [140]. Žinoma, vyskupas skiria ypatingą dėmesį Velykų tridienio, sudarančio visų liturginių metų šerdį, drauge su Velykų vigilija ir jos tęsiniu Velykų laikotarpiu parengimui ir šventimui.

Cikliškai ritmiški liturginiai metai gali būti pagrindas planuojant vyskupijos gyvenimą, sutelktą apie Kristaus slėpinį, laukiant jo šlovingo atėjimo. Tame tikėjimo kelyje Bažnyčia stiprinama Mergelės Marijos prisiminimu, kuri „kaip danguje jau pašlovinta kūnu ir siela <...>, taip šioje žemėje <...> šviečia keliaujančiai Dievo tautai kaip tikros vilties ir paguodos ženklas“ [141]. Tą viltį gaivina atminimas kankinių ir kitų šventųjų, kurie „įvairiopos Dievo malonės iškelti tobulybėn ir jau pasiekę amžinąjį išganymą, danguje tobulai šlovina Dievą ir užtaria mus“ [142].

Vyskupas – Eucharistijos šventimo tarnautojas

37. Vyskupo munus sanctificandi centre yra Eucharistija, kurią jis pats švenčia arba kurios šventimu rūpinasi ir kurioje ypač pasireiškia jo kaip „tvarkytojo“ arba aukščiausiosios kunigystės malonės tarnautojo tarnyba [143]. Vadovaudamas eucharistiniam susirinkimui vyskupas padeda statyti Bažnyčią, bendrystės ir misijos slėpinį. Eucharistija yra esminis gyvenimo principas ne tik atskiriems tikintiesiems, bet ir visai jų bendruomenei Kristuje. Tikintieji, suburti Evangelijos skelbimo, sudaro bendruomenes, kuriose Kristaus Bažnyčia iš tikrųjų esti, ir tai ypač akivaizdžiai pasirodo švenčiant eucharistinę auką [144]. Šiuo klausimu žinomas Vatikano II Susirinkimo mokymas: „Kiekviena prie altoriaus susirinkusi bendruomenė yra tos meilės ir ‘mistinio Kūno vienybės, be kurios negali būti išganymo', simbolis. Tose bendruomenėse, nors jos dažnai menkos, neturtingos ir išblaškytos, gyvena Kristus, kurio dėka suburta viena, šventa, katalikiška ir apaštališka Bažnyčia. Juk ‘dalyvavimas Viešpaties kūne ir kraujyje įvykdo ne ką kita, kaip mūsų virsmą tuo, ką priimame’“ [145].

Iš Eucharistijos šventimo, kuris yra „viso Evangelijos skelbimo šaltinis ir viršūnė“ [146], kyla visas misijinis Bažnyčios angažavimasis, siekiant gyvenimo liudijimu parodyti kitiems tikėjimu išgyvenamus slėpinius.

Tarp visų vyskupo pastoracinės tarnybos reikalavimų įsipareigojimas švęsti Eucharistiją yra svarbiausias ir neatidėliotiniausias. Prie pagrindinių vyskupo užduočių priklauso taip pat laiduoti tikintiesiems galimybę artintis prie Viešpaties stalo, ypač sekmadienį, kuris, kaip anksčiau minėjau, yra diena, kai Bažnyčia – Dievo vaikų bendruomenė ir šeima, susibūrusi apie savo kunigus, – randa savo ypatingą krikščioniškąją tapatybę [147].

Vis dėlto daugelyje vietų dėl kunigų stygiaus, taip pat dėl kitų rimtų ir nuolatinių priežasčių labai sunku garantuoti normalų Eucharistijos šventimą. Tuomet didėja vyskupo pareiga, kad jis kaip šeimos tėvas ir malonės tarnautojas visuomet dėmesingai įžiūrėtų tikruosius poveikius ir situacijos rimtumą. Reikia apdairiai paskirstyti presbiterato narius ir žiūrėti, kad panašiais ypatingais atvejais bendruomenės neliktų ilgą laiką be Eucharistijos šventimo.

Kai bendruomenėje neįmanoma numatyti Mišių šventimo, vyskupas turi pasirūpinti, kad bent sekmadienį ir švenčių dienomis bendruomenė, nuolat laukianti visapusiško susitikimo su Kristumi švenčiant Velykų slėpinį, galėtų sulaukti specialaus pobūdžio šventimo. Šiuo atveju tikintieji, vadovaujami atsakingų tarnautojų, galės pasinaudoti skelbiamo žodžio ir eucharistinės komunijos dovana, numatant atitinkamas sekmadienines pamaldas be kunigo [148].

Vyskupo atsakomybė už krikščioniškąją iniciaciją

38. Dabartinėje Bažnyčios ir pasaulio situacijoje, tiek jaunose Bažnyčiose, tiek šalyse, kur krikščionybė įsitvirtinusi jau nuo amžių, grįžimas prie krikščioniškosios iniciacijos, ypač suaugusiųjų, didžios tradicijos atrodo numatytas Apvaizdos. Šią naudingą rekomendaciją perteikė Vatikano II Susirinkimas [149], siekdamas atverti kelius susitikimui su Kristumi ir Bažnyčia daugeliui vyrų ir moterų, paliestų Šventosios Dvasios malonės ir siekiančių užmegzti bendrystę su už mus mirusio ir prisikėlusio Kristaus išganymo slėpiniu.

Krikščioniškosios iniciacijos kelyje katechumenai laipsniškai supažindinami su Kristaus ir Bažnyčios slėpiniu analogiškai prigimtinio gyvenimo pradžiai, plėtrai ir augimui. Tikintiesiems, atgimusiems Krikštu ir įimtiems į karališkąją kunigystę, sustiprintiems per Sutvirtinimą, kurio pirmutinis teikėjas yra vyskupas, šitaip ypatingu būdu išliejamos Šventosios Dvasios dovanos. Galiausiai dalyvaudami Eucharistijoje ir stiprinami amžinojo gyvenimo maistu, tikintieji visapusiškai įsijungia į mistinį Kristaus Kūną, Bažnyčią. Šitaip tikintieji „dėl krikščioniškosios iniciacijos sakramentų padarinių gali vis labiau ir visapusiškiau ragauti dieviškojo gyvenimo turtų ir žengti pirmyn iki pasieks meilės tobulumą“ [150].

Atsižvelgdami į dabartinę situaciją vyskupai turi įgyvendinti Suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigų nuostatus. Jie privalo rūpintis, kad kiekvienoje vyskupijoje būtų struktūrų ir į sielovados darbą įsitraukusių žmonių, kurie būtini siekiant kuo oriau ir veiksmingiau įgyvendinti liturginius, katechetinius ir sielovadinius krikščioniškosios iniciacijos nurodymus ir jos discipliną pagal šių dienų poreikius.

Atsižvelgiant į laipsnišką įvedimą į Kristaus ir Bažnyčios slėpinį, gyvą ir veikiantį kiekvienoje vietinėje Bažnyčioje, įkrikščioninimo kelias reikalauja vyskupijos vyskupo tarnybos ir jo dalyvavimo ypač baigiamojoje to kelio fazėje, teikiant Krikštą, Sutvirtinimą ir Eucharistiją, kas paprastai atliekama per Velykų vigiliją.

Vyskupui taip pat tenka užduotis pagal bažnytinę teisę reguliuoti visa, kas susiję su vaikų ir jaunimo įkrikščioninimu: jų katechetinį parengimą ir laipsnišką įsipareigojimą bendruomenės gyvenime. Vyskupas turi budriai sekti, kad katechumenato ir tos programos, kuriomis tęsiamas ar atnaujinamas įkrikščioninimo procesas arba siekiama patraukti atitolusius nuo normalaus bendruomeninio tikėjimo gyvenimo žmones, būtų suderintos su bažnytinėmis normomis ir harmoningai atitiktų vyskupijos parapijų bendruomenių gyvenimą.

Sutvirtinimo sakramentą vyskupas, būdamas įprastinis jo teikėjas, turi rūpintis teikti pats. Vyskupo buvimas parapijos bendruomenėje, kur yra krikštykla ir eucharistinis stalas, yra natūrali ir įprastinė įkrikščioninimo proceso vieta – ji veiksmingai primena Sekminių slėpinį ir yra labai naudinga stiprinant ganytojo ir tikinčiųjų bažnytinės bendrystės ryšius.

Vyskupo atsakomybė atgailos disciplinos srityje

39. Sinodo tėvai savo kalbose ypatingą dėmesį skyrė atgailos disciplinai, parodydami didžiulę jos reikšmę ir pabrėždami ypatingą rūpinimąsi, kurį vyskupai kaip apaštalų įpėdiniai turi skirti Atgailos sakramento sielovadai ir disciplinai. Su džiaugsmu išgirdau juos patvirtinus mano giliausią įsitikinimą, jog privalu kuo didesnį sielovadinį dėmesį skirti šiam Bažnyčios sakramentui, susitaikinimo, ramybės ir džiaugsmo šaltiniui, skirtam visiems mums, reikalingiems Viešpaties gailestingumo ir išgydymo iš nuodėmės žaizdų.

Vyskupui, kuriam pirmutiniam tenka atsakomybė už atgailos discipliną jo vietinėje Bažnyčioje, dera paskelbti kerigminį iššūkį raginant atsiversti ir atgailauti. Jo pareiga yra su evangeline laisve kalbėti apie liūdną ir niokojantį nuodėmės buvimą individų gyvenime ir bendruomenių istorijoje. Tuo pat metu vyskupas turi skelbti beribį gailestingumo slėpinį, Dievo parodytą mums Kryžiumi ir jo Sūnaus Jėzaus Kristaus prisikėlimu, taip pat Šventosios Dvasios išliejimu nuodėmėms atleisti. Tas skelbimas, kuriuo kviečiama į susitaikinimą ir viltį, sudaro pačią Evangelijos šerdį. Tai buvo pirmasis dalykas, kurį apaštalai skelbė Sekminių dieną; šiame skelbime atskleidžiama pati išganymo malonės, perteikiamos sakramentais, esmė.

Vyskupas pagal aplinkybes turi būti pavyzdingas Atgailos sakramento teikėjas, jis pats reguliariai ir ištikimai privalo naudotis šiuo sakramentu. Vyskupas turi nepaliaudamas raginti savo kunigus labai gerbti sutaikinimo tarnybą, gaunamą per Kunigystės šventimus, taip pat drąsinti juos vykdyti šią tarnybą didžiadvasiškai ir suvokiant antgamtiškumą, sekant Tėvu, sveikinančiu kiekvieną grįžtantį namo, ir Sūnumi, ant pečių nešančiu pražuvėlę avį [151].

Vyskupui taip pat tenka atsakomybė neišleisti iš akių, kad bendrasis išrišimas būtų teikiamas laikantis teisės nuostatų. Dėl šio dalyko savo apaštališkajame laiške Misericordia Dei aš pabrėžiau, kad vyskupai turi priminti įpareigojančią discipliną, pagal kurią individuali bei integrali išpažintis ir išrišimas sudaro vienintelį įprastinį būdą, kuriuo tikintieji, suvokiantys padarę sunkią nuodėmę, gali būti sutaikinti su Dievu ir Bažnyčia. Tik fizinė ar moralinė negalimybė atleidžia nuo to įprastinio būdo, ir tuo atveju susitaikinimas galimas kitu būdu. Vyskupas turi priminti visiems įpareigotiems vykdyti sielovados tarnybą, kad jiems tenka pareiga suteikti tikintiesiems galimybę atlikti individualią išpažintį [152]. Pats vyskupas privalo įsitikinti, kad tikintiesiems iš tikrųjų visais įmanomais būdais padedama atlikti išpažintį.

Tradicijos ir Bažnyčios mokymo šviesoje žvelgiant į glaudų ryšį tarp Susitaikinimo sakramento ir dalyvavimo Eucharistijoje, galima matyti, kaip šiandien būtina ugdyti tikinčiųjų sąžines, idant jie vertai ir vaisingai galėtų dalyvauti eucharistiniame pokylyje, artindamiesi prie jo būdami malonės būklėje [153].

Be to, verta priminti, kad vyskupui taip pat tenka pareiga, apdairiai parinkus tinkamus kunigus, – atsižvelgiant į naujausius Šventojo Sosto dokumentus [153] – reguliuoti egzorcizmų ir gydymo maldų discipliną [154].

Dėmesys liaudiškajam pamaldumui

40. Sinodo tėvai patvirtino liaudiškojo pamaldumo svarbą perduodant ir ugdant tikėjimą. Pasak mano pirmtako, garbingo atminimo Pauliaus VI, liaudiškasis pamaldumas labai vertingas tiek Dievo, tiek brolių atžvilgiu [155], taigi jis yra tikras dvasingumo lobis krikščionių bendruomenės gyvenime.

Mūsų laikais, kai juntamas visuotinis dvasingumo troškimas, daugelį nuvedantis į religines sektas ar kitokį neapibrėžto dvasingumo praktikavimą, vyskupai raginami atpažinti ir puoselėti tikro liaudiškojo pamaldumo vertybes bei formas.

Tebėra aktualūs apaštališkojo paraginimo Evangelii nuntiandi žodžiai: „Elgesio taisykles tokios kartu ir turtingos, ir pažeidžiamos tikrovės atžvilgiu visiems, kuriuos Viešpats pašaukė būti bažnytinės bendruomenės vadovais, turėtų diktuoti pastoracinė meilė. Pirmiausia reikėtų būti jautriam, mokėti įžvelgti šios tikrovės vidinius matmenis bei nenuneigiamas vertybes, būti pasirengusiam padėti jai įveikti nukrypimo pavojus. Toks liaudies religingumas, nukreiptas gera kryptimi, daugybei žmonių gali vis labiau virsti tikru susitikimu su Dievu Jėzuje Kristuje“ [156].

Liaudiškojo pamaldumo raiškos formas reikia formuoti ir prireikus gryninti pagal krikščioniškojo gyvenimo ir tikėjimo principus. Per liaudiškąjį pamaldumą tikintieji turi būti vedami į asmeninį susitikimą su Kristumi, į bendrystę su Švenčiausiąja Mergele Marija ir šventaisiais, ypač per Dievo žodžio klausymą, maldą, dalyvavimą sakramentiniame gyvenime ir meilės liudijimą, taip pat gailestingumo darbus [157].

Kad plačiau apmąstytumėte šią temą, taip pat susipažintumėte su vertingais teologiniais, pastoraciniais ir dvasiniais patarimais, norėčiau nurodyti Apaštalų Sosto išleistus dokumentus, kuriuose minima, kad savo vyskupijoje vyskupas atsakingas už visas liaudiškojo pamaldumo apraiškas. Vyskupas kompetentingas reguliuoti tas apraiškas, raginti tikinčiuosius naudotis jomis krikščioniškajame gyvenime, prireikus gryninti jas ar formuoti pagal Evangeliją [158].

Visų tikinčiųjų šventumo ugdymas

41. Dievo tautos šventumas, kuriam pajungta vyskupo šventinimo tarnyba, yra Dievo malonės dovana ir Dievo pirmenybės Bažnyčios gyvenime apraiška. Todėl vyskupas savo tarnyboje nepailsdamas turi propaguoti tikrą sielovadą ir šventumo pedagogiką, tokiu būdu įgyvendindamas konstitucijos Lumen gentium  penktajame skyriuje pateiktą programą apie visuotinį pašaukimą į šventumą.

Šią programą troškau pasiūlyti visai Bažnyčiai trečiojo tūkstantmečio pradžioje kaip pastoracinį prioritetą ir didžiojo Įsikūnijimo jubiliejaus vaisių [159]. Šventumas šiandien tebėra laiko ženklas, įrodantis krikščioniškąją tiesą, ryškėjančią geriausiuose jos atstovuose, tiek tuose, kurių daugelis buvo iškelti į altorių garbę, tiek dar gausesniame būryje tų, kurie slapta turtino ir tebeturtina žmonijos istoriją nuolankiu ir džiugiu kasdienybės šventumu. Mūsų dienomis taip pat netrūksta vertingų šventumo liudijimų įvairiomis formomis: tiek asmeninių, tiek bendruomeninių, kurie visiems, taip pat naujosioms kartoms, yra vilties ženklas.

Siekiant iškelti į šviesą šventumo liudijimą, raginu brolius vyskupus rinkti ir skelbti mūsų dienomis pasirodančius šventumo ir didvyriškų dorybių ženklus, susijusius su jų vyskupijų tikinčiaisiais, ypač su krikščionių sutuoktinių poromis. Tinkamais atvejais raginu vyskupus pradėti kanonizacijos bylas [160]. Tai gali būti vilties ženklas visiems, o keliaujančiai Dievo tautai – padrąsinimo motyvas liudijant pasaulio akivaizdoje nuolatinį malonės buvimą žmogiškosios istorijos įvykiuose.
 

V skyrius
PASTORACINĖ VYSKUPO VALDŽIA

„Aš jums daviau pavyzdį“ (Jn 13, 15)

42. Aptardamas vadovavimo Dievo šeimai ir įprastinio bei kasdienio rūpinimosi Viešpaties Jėzaus kaimene įsipareigojimą, Vatikano II Susirinkimas aiškina, jog vyskupai, vykdydami savo tėvišką ir ganytojišką tarnybą tarp tikinčiųjų, privalo elgtis kaip „tarnaujantieji“, visuomet prieš akis turėdami Gerojo Ganytojo, kuris atėjo ne kad jam būtų tarnaujama, bet pats tarnauti ir atiduoti už avis gyvybę (plg. Mt 20, 28; Mk 10, 45; Lk 22, 26–27; Jn 10, 11), pavyzdį [161].

Šis Jėzaus įvaizdis, tobuliausias vyskupo pavyzdys, labai išraiškingai byloja Evangelijoje pagal Joną aprašytame kojų plovimo epizode: „Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo. Vakarieniaujant, <...> Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs. <...> Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, [tarė]: <...> ‘Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau’“ (Jn 13, 1–15).

Kontempliuokime Jėzų, atliekantį šį veiksmą, duodantį mums raktą į jo buvimo ir pasiuntinybės, jo gyvenimo ir mirties supratimą. Kontempliuokime Jėzaus meilę, pasireiškiančią veikimu, konkrečiais gestais. Kontempliuokime Jėzų, radikaliai ir iki galo priėmusį tarno išvaizdą (plg. Fil 2, 7). Jis, mūsų Mokytojas ir Viešpats, viską gavęs iš Tėvo rankų, mylėjo mus iki galo ir visiškai pasidavė į žmonių rankas, priimdamas visa tai, ką jie vėliau panoro su juo daryti. Jėzaus gestas yra meilės aktas, susijęs su Eucharistijos įsteigimu, aiškiai suvokiant kančios ir mirties perspektyvą. Tai gestas, atskleidžiantis Įsikūnijimo prasmę, tačiau dar labiau – Dievo esmę. Dievas yra meilė ir todėl jis priima tarno išvaizdą: Dievas tapo žmogaus tarnu, kad nuvestų žmogų į visapusišką bendrystę su savimi.

Jeigu toks yra Mokytojas ir Viešpats, tai į ypatingą Jėzaus artumą Dvylikos pavyzdžiu pašauktųjų tarnybos ir paties buvimo prasmė gali būti tik visiškas ir besąlygiškas atsidavimas kitiems, tiek priklausantiems kaimenei, tiek dar nesantiems jos nariais (plg. Jn 10, 16), dovanojant savo gyvenimą.

Valdžia ganytojiškoje vyskupo tarnyboje

43. Vyskupas Kristaus vardu pasiųstas kaip ganytojas rūpintis jam patikėta Dievo tautos dalimi. Per Evangeliją ir Eucharistiją vyskupas turi padėti augti šiai tautai kaip bendrystės Šventojoje Dvasioje tikrovei [162]. Tai yra šaltinis, iš kurio kyla vyskupo atstovavimas ir vadovavimas jam patikėtai Bažnyčiai drauge su ganytojiškai tarnybai (munus pastorale) atlikti būtina valdžia, sakramentiniu būdu gaunama per dalyvavimą Kristaus pašventinime ir misijoje [163]. Todėl „kaip Kristaus pavaduotojai ir pasiuntiniai, vyskupai jiems pavestąsias dalines Bažnyčias valdo patarimais, įtikinėjimais, pavyzdžiais, taip pat savo autoritetu ir šventąja valdžia, tačiau naudotis ja gali vien tam, kad savo kaimenę pagausintų tiesa ir šventumu, atmindami, jog didesnis turi tapti mažesniu, o vadovaujantis – patarnautoju (plg. Lk 22, 26–27)“ [164].

Ši Susirinkimo dokumento ištrauka puikiai apibendrina katalikų mokymą apie ganytojišką vyskupo valdžią ir atsispindi vyskupo šventimų apeigose: „Vyskupo titulas reiškia tarnystę, o ne garbę, todėl vyskupas turi stengtis tarnauti, o ne viešpatauti kitiems pagal Mokytojo įsakymą“ [165]. Čia aptinkame pamatinį principą, pagal kurį, pasak šventojo Pauliaus, valdžia Bažnyčioje skirta Dievo tautos ugdymui, o ne griovimui (plg. 2 Kor 10, 8). Kaip ne kartą sakyta sinodo auloje, Kristaus kaimenės ugdymas tiesa ir šventumu reikalauja iš vyskupo tam tikrų savybių, be kita ko, pavyzdingo gyvenimo, gebėjimo užmegzti su žmonėmis autentiškus ir konstruktyvius santykius, raginimo bendradarbiauti ir gebėjimo ugdyti bendradarbiavimą, širdies gerumo ir kantrybės, supratimo ir užuojautos dėl dvasios ir kūno kentėjimų, taip pat pakantumo ir atlaidumo. Iš esmės reikia kuo geriau perteikti tą aukščiausią pavyzdį, kuriuo yra Jėzus Gerasis Ganytojas.

Vyskupo valdžia, šviečianti Gerojo Ganytojo šviesa ir suformuota pagal jo pavyzdį, yra tikra valdžia. Ji, vykdoma Kristaus vardu, „yra būdinga, paprasta ir tiesioginė [propria, ordinaria et immediata], nors Bažnyčios aukščiausioji vadovybė galiausiai tvarko naudojimąsi ja ir Bažnyčios arba tikinčiųjų labui gali atitinkamai ją apriboti. Šios valdžios dėka vyskupai turi šventą teisę ir pareigą Viešpačiui savo valdiniams leisti įstatymus, teisti ir tvarkyti visa, kas priklauso kultui ir apaštalavimui“ [166]. Dėl gautos pareigybės vyskupas turi objektyvią juridinę valdžią; ji išreiškiama valdymo aktais, leidžiančiais vykdyti sakramentu gautą ganytojišką tarnybą (munus pastorale).

Tačiau reikia dar kartą priminti, kad vyskupo valdymas pastoraciniu požiūriu bus veiksmingas tik tuo atveju, jei bus grindžiamas moraliniu autoritetu, kylančiu iš jo gyvenimo šventumo. Tai parengs tikinčiųjų širdis vyskupo savo Bažnyčioje skelbiamai Evangelijai, taip pat jo nurodytiems nuostatams, skirtiems Dievo tautos gėriui. Dėl to šv. Ambraziejus įspėjo: „Tenebūna kuniguose nieko vulgaraus, nieko bendra su nerafinuotos minios troškimais, įpročiais ir papročiais. Kunigo orumas reikalauja santūraus rimtumo, griežto gyvenimo ir ypatingo autoriteto“ [167].

Valdymo Bažnyčioje nevalia suvokti kaip kažko neasmeniško ar biurokratinio būtent todėl, kad čia veikia iš liudijimo kylantis autoritetas. Viskame, ką kalba ar daro vyskupas, turi reikštis Kristaus žodžio ir veikimo autoritetas. Be autoritetingumo, kylančio iš gyvenimo šventumo, be asmeninio tikėjimo, vilties ir meilės liudijimo, Dievo tautai būtų sunku priimti vyskupo valdžią kaip Kristaus, veikiančio Bažnyčioje, buvimą.

Vyskupai, Viešpaties valia būdami Bažnyčios apaštališkumo tarnai, apdovanoti vedančios ir vadovaujančios Šventosios Dvasios (Spiritus principalis) galia, yra apaštalų įpėdiniai ne tik autoritetu ir šventąja valdžia, bet taip pat apaštališkojo gyvenimo būdu, apaštališkais kentėjimais dėl Evangelijos skelbimo ir skleidimo, jautriu ir gailestingu rūpinimusi jiems patikėtais tikinčiaisiais, silpnųjų gynimu ir nenuilstamu dėmesiu Dievo tautai.

Sinodo auloje buvo priminta, kad po Vatikano II Susirinkimo vykdyti valdžią Bažnyčioje dažnai būdavo nelengva. Ši padėtis tebesitęsia, nors kai kurie aštriausi sunkumai jau įveikti. Išlieka problema, kaip būtina valdžios vykdymo tarnyba gali būti geriau suprantama, priimama ir vykdoma. Pirmutinis atsakymas kyla iš pačios bažnytinės valdžios prigimties: ji yra – ir kaip tokia turi kuo skaidriau išryškėti – dalyvavimas Kristaus misijoje, išgyvenamas nuolankiai, visiškai atsiduodant ir tarnaujant.

Vyskupo autoritetas vertinamas ne išoriniais ženklais, bet geriau suvokiant jo tarnystės, pagrįstos apaštališkumo charizma, teologinę, dvasinę ir moralinę reikšmę. Visa tai, kas sinodo auloje buvo pasakyta apie kojų plovimą, susiejant tarno ir ganytojo įvaizdžius, leidžia mums suvokti, jog vyskupystė tikrai garbinga tuomet, kai ji yra tarnavimo forma. Kiekvienas vyskupas privalo pritaikyti sau Jėzaus žodžius: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas, ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10, 42–45). Atmindamas šiuos Viešpaties žodžius vyskupas valdo nuolankaus tarno ir mylinčio ganytojo širdimi: jis vadovauja savo kaimenei siekdamas Dievo šlovės ir sielų išganymo (plg. Lk 22, 26–27). Šitaip išgyvenama vyskupo valdžia yra pasaulyje unikalus vadovavimo būdas.

Jau minėtame Lumen gentium tekste tvirtinama, kad vyskupai vadovauja jiems patikėtoms vietinėms Bažnyčioms kaip Kristaus pavaduotojai ir pasiuntiniai „patarimais, įtikinėjimais, pavyzdžiais“ [168]. Nėra prieštaravimo tolesniems žodžiams, kai Vatikano II Susirinkimas priduria, kad vyskupai valdo „patarimais, įtikinėjimais, pavyzdžiais, taip pat savo autoritetu ir šventąja valdžia“ [169]. Čia kalbama apie „šventąją valdžią“, kylančią iš moralinio autoriteto, pagrįsto vyskupo gyvenimo šventumu. Tai padeda priimti kiekvieną jo valdymo aktą ir padaro jį veiksmingą.

Ganytojiškas valdymo stilius ir vyskupijos bendruomenė

44. Bažnytinės bendrystės išgyvenimas moko vyskupą pastoracinio stiliaus, kuriam būdingas vis didesnis atvirumas bendradarbiaujant su visais. Įgyvendinama tarpusavio sąveika tarp to, ką vyskupas privalo nuspręsti būdamas asmeniškai atsakingas už jam patikėtos Bažnyčios gėrį, ir, kita vertus, indėlio, kuriuo tikintieji gali prisidėti per patariamuosius organus, kaip antai: vyskupijos sinodą, vyskupijos tarybą, sielovados tarybą [170].

Sinodo tėvai nepamiršo nurodyti vyskupo valdymo būdų, kuriais vyskupijoje organizuojama sielovados veikla [171]. Dalinė Bažnyčia susijusi ne tik su trejopa vyskupo tarnyba (munus episcopale), bet taip pat su visos Dievo tautos trejopa – pranašiškąja, kunigiškąja ir karališkąja – funkcija. Visi tikintieji Krikšto galia atitinkamai dalyvauja trejopoje Kristaus munus. Tikra jų lygybė orumo ir veikimo atžvilgiu nulemia tai, kad visi pašaukti bendradarbiauti Kristaus kūno statyboje, taigi vykdyti Dievo Bažnyčiai pasaulyje patikėtą misiją atitinkamai pagal kiekvieno luomą ir pareigas [172].

Kiekvienas tikinčiųjų skirtingumas, grindžiamas įvairiomis charizmomis, funkcijomis bei pareigomis, iš tikrųjų turi tarnauti kitiems Dievo tautos nariams. Ontologinis ir funkcinis vyskupo išskyrimas, kuriuo jis dėl gautos Kunigystės sakramento pilnatvės pastatomas tikinčiųjų „akivaizdon“, reiškia buvimą „dėl kitų“ tikinčiųjų ir neišskiria iš jo buvimo „su kitais“.

Bažnyčia yra organiška bendrystė, įgyvendinama koordinuojant įvairias charizmas ir tarnystės rūšis dėl bendro tikslo – išganymo. Sinodo susirinkime jau sakyta, kad vyskupas atsakingas už tos vienybės įvairovėje įgyvendinimą remdamas įvairių įsipareigojusių asmenų bendrą veikimą, ir taip tampa įmanoma žengti bendru tikėjimo ir misijos keliu [173].

Be to, reikia pridurti, kad ganytojiškos vyskupo tarnybos jokiu būdu nedera suprastinti iki paprasto moderatoriaus vaidmens. Savo ruožtu munus episcopale suponuoja aiškią bei vienaprasmę valdymo teisę bei pareigą, apimančią taip pat jurisdikcijos elementą. Ganytojai yra vieši liudytojai, o jų galia potestas testandi fidem įgyja pilnatvę galioje potestas iudicandi: vyskupas pašauktas ne tik liudyti tikėjimą, bet taip pat vertinti ir disciplinuoti jo sielovadiniam rūpinimuisi patikėtų tikinčiųjų tikėjimo apraiškas. Vykdydamas šią užduotį vyskupas daro visa, kas įmanoma, kad pasiektų savo tikinčiųjų pritarimą, tačiau galiausiai vyskupui tenka atsakomybė dėl sprendimo, kurį diktuos jo sąžinė mąstant apie būsimą Dievo teismą.

Bažnytinė bendrystė, kaip organiška sandara, reikalauja asmeninės vyskupo atsakomybės, tačiau taip pat ir visų kategorijų tikinčiųjų, sudarančių vietinę Bažnyčią ir bendrai atsakingų dėl jos gėrio, dalyvavimo. Šventoji Dvasia savo įtaka laiduoja šios organiškos bendrystės autentiškumą: Dvasia veikia tiek per asmeninę vyskupo atsakomybę, tiek per tikinčiųjų dalyvavimą toje atsakomybėje. Šventoji Dvasia, laiduodama visų tikinčiųjų lygybės per Krikštą, taip pat charizmų bei pareigų skirtingumo pagrindą, gali veiksmingai įgyvendinti bendrystę. Šie principai reguliuoja vyskupijų sinodų veiklą, jų kanoninis aprašymas pateiktas Kanonų teisės kodekso 460–468 kan., o vėliau buvo patikslintas 1997 m. kovo 19 d. Tarpdikasterinėje instrukcijoje [174]. Šių normų iš esmės turi laikytis ir kiti vyskupijų susirinkimai, kuriems vadovauja vyskupas, niekuomet neišsižadantis asmeninės atsakomybės.

Kiekvienas krikščionis Krikšto sakramentu priima Dievo meilę per Šventosios Dvasios išliejimą, o vyskupas – apie tai buvo deramai priminta sinodo susirinkime – Šventimų sakramentu priima į savo širdį ganytojišką Kristaus meilę. Šios ganytojiškos meilės tikslas yra bendrystės kūrimas [175]. Prieš paversdamas šią bendrystėn nukreiptą meilę veikla, vyskupas autentišku dvasiniu gyvenimu turi pasirūpinti jos buvimu savo ir Bažnyčios širdyje.

Jei bendrystė išreiškia Bažnyčios esmę, tuomet normalu, kad bendrystės dvasingumas turi tendenciją reikštis tiek asmeninėje, tiek bendruomeninėje sferoje, žadindamas įvairių kategorijų tikinčiųjų dalyvavimo ir bendros atsakomybės formas. Savo vietinėje Bažnyčioje vyskupas stengiasi plėtoti bendrystės ir dalyvavimo struktūras, leidžiančias įsiklausyti į Šventąją Dvasią, gyvenančią ir bylojančią tikinčiuosiuose, kad galėtų vadovauti tam, ką Dvasia jiems įkvepia Bažnyčios labui.

Vietinės Bažnyčios struktūros

45. Daugelyje sinodo tėvų pranešimų buvo kalbama apie įvairius vyskupijos gyvenimo aspektus bei momentus. Atitinkamas dėmesys skirtas vyskupijos kurijai, kaip struktūrai, kuria vyskupas naudojasi išreikšdamas savo ganytojišką meilę įvairiomis apraiškomis [176]. Ypač kalbėta apie tai, kad ekonominį vyskupijos administravimą derėtų patikėti doriems ir kompetentingiems asmenims, kad tai taptų skaidrumo pavyzdžiu visoms kitoms analogiškoms bažnytinėms institucijoms. Jeigu vyskupijoje išgyvenamas bendrystės dvasingumas, būtina dėmesį atkreipti į vargingesnes parapijas ir bendruomenes, taip pat pagal galimybes dalį vyskupijos finansinių išteklių skirti vargingiausioms bažnyčioms, ypač misijų ir migracijos regionuose [177].

Sinodo tėvai sutelkė savo dėmesį būtent į parapiją, primindami, kad vyskupas pats pirmas atsako už tą bendruomenę, kuriai tenka ypatinga vieta tarp vyskupijoje egzistuojančių bendruomenių; todėl vyskupas pirmiausia turi rūpintis parapijomis [178]. Daugelis patvirtino, kad parapija ir toliau lieka kasdieninio vyskupijos gyvenimo pagrindine grandimi.

Pastoracinės vizitacijos

46. Šiuo požiūriu galima įžvelgti didelę pastoracinių vizitų reikšmę. Tai autentiškas malonės metas ir ypatingas, savotiškai unikalus vyskupo ir tikinčiųjų susitikimo bei dialogo momentas [179]. Vyskupas Bartolomeu dos Martires, kurį paskelbiau palaimintuoju ką tik pasibaigus sinodui, savo klasikiniame veikale Stimulus Pastorum – šį veikalą labai vertino šv. Karolis Baromiejus – pastoracinį vizitą vadina quasi anima episcopalis regiminis ir įtaigiai aprašo tai kaip dvasinio vyskupo buvimo tarp tikinčiųjų išplėtimą [180].

Pastoracinio vizito parapijoje metu vyskupas turėtų deleguoti kitiems administracinių klausimų nagrinėjimą ir pirmiausia rūpintis asmeniniais susitikimais, pradėdamas nuo klebono ir kitų kunigų. Būtent tokiais momentais vyskupas labiausiai suartėja su savo žmonėmis, vykdydamas žodžio, šventinimo ir pastoracinio vadovavimo tarnybą, tiesiogiai pažindamas žmonių nerimą ir rūpesčius, džiaugsmus ir lūkesčius, kviesdamas kiekvieną į viltį. Tuomet vyskupas turi užmegzti tiesioginį ryšį pirmiausia su vargingiausiais, senais ir ligotais žmonėmis. Toks pastoracinis vizitas atsiskleidžia savo tikrąja esme kaip Viešpaties, lankančio savo tautą ir atnešančio jai ramybę, buvimo ženklas.

Vyskupas ir jo presbiteratas

47. Vatikano II Susirinkimo dekrete Christus Dominus ne be reikalo aprašoma vietinė Bažnyčia kaip tikinčiųjų bendruomenė, patikėta ganytojiškam vyskupo rūpinimuisi cum cooperatione presbyterii [181]. Tarp vyskupo ir presbiterių yra communio sacramentalis dėl tarnybinės, arba hierarchinės, kunigystės, kuri yra dalyvavimas vienintelėje Kristaus kunigystėje, taip pat, net jeigu ir kitokiu laipsniu, dėl bažnytinės pašventintosios tarnybos ir dėl apaštališkos misijos.

Kunigai, tarp jų ypač klebonai, yra artimiausi vyskupo tarnybos bendradarbiai. Sinodo tėvai atnaujino rekomendacijas ir paraginimus, jau esančius Vatikano II Susirinkimo dokumentuose ir neseniai apsvarstytus apaštališkajame paraginime Pastores dabo vobis [182], kur raginama kurti ypatingus santykius tarp vyskupo ir jo kunigų. Vyskupas turi stengtis būti savo kunigams tėvu ir broliu, juos mylinčiu, klausančiu, priimančiu, koreguojančiu, paguodžiančiu, besistengiančiu su jais bendradarbiauti ir, kiek leidžia galimybės, besirūpinančiu jų gėriu žmogiškąja, dvasine, kunigiškąja ir finansinio aprūpinimo plotme [183]. Privilegijuotas vyskupo rūpinimasis savo kunigais reiškiasi kaip tėviškas ir broliškas buvimas svarbiausiais jiems tarnybinio gyvenimo etapais, pradedant nuo pirmųjų ganytojiškos tarnybos žingsnių. Pamatinis dalykas lieka nuolatinis kunigų ugdymas, kuris visiems yra tarsi „pašaukimas pašaukime“, nes įvairiais ir vienas kitą papildančiais aspektais šiuo ugdymu siekiama padėti kunigui vykdyti kunigiškąsias pareigas Jėzaus stiliumi.

Tarp pagrindinių kiekvieno vyskupijos vyskupo pareigų yra dvasinis rūpinimasis dvasininkija. „Kunigo gestas, kai jis Kunigystės šventimų dieną savo rankas įdeda į vyskupo rankas ir taip išreiškia ‘sūnišką pagarbą ir klusnumą’, iš pirmo žvilgsnio tarsi nusako santykį tik viena kryptimi. Iš tikrųjų šis gestas susieja abu: kunigą ir vyskupą. Jaunas presbiteris pasirenka patikėti save vyskupui, o vyskupas savo ruožtu imasi rūpintis tomis rankomis“ [184].

Noriu pridurti, kad dar dviem kitais momentais kunigas turi turėti galimybę jausti ypatingą savo vyskupo artumą. Pirmasis iš jų, kai kunigas gauna sielovadinę misiją: tiek pirmą kartą, neseniai įšventinto kunigo atveju, tiek keičiantis tarnybai ar imantis naujos sielovadinės misijos. Sielovadinės misijos pavedimas vyskupui reiškia tėvišką atsakomybę savo kunigo atžvilgiu. Čia tinka paminėti šventojo Jeronimo žodžius: „Žinome, kad tas pats santykis, egzistavęs tarp Aarono ir jo sūnų, yra tarp vyskupo ir jo kunigų. Vienas yra Viešpats, viena šventovė: tebūnie taip pat tarnybos vienybė <...>. Argi išmintingas sūnus nėra pagyrimas tėvui? Tegul vyskupas sveikina save, išmintingai pasirinkęs tokius kunigus Kristui“ [185].

Kitas momentas, kai kunigas dėl senyvo amžiaus atsistatydina nuo vadovavimo bendruomenei arba kitų pareigų, reikalaujančių tiesioginės atsakomybės. Tokiomis ir panašiomis aplinkybėmis vyskupas turi pasirūpinti, kad kunigas ne tik pajustų vietinės Bažnyčios dėkingumą už jo ligtolinius apaštalavimo darbus, bet taip pat suvoktų savo naujos padėties vyskupijos presbiterate ypatingumą: kunigui išlieka galimybė, gal net didesnė negu iki tol, įnešti savo indėlį į Bažnyčios ugdymą pavyzdiniu dar ištvermingesnės maldos liudijimu bei dalijimusi patirtimi su jaunesniais konfratrais. Kunigams, atsidūrusiems panašioje padėtyje dėl sunkios ligos ar kitos nuolatinio neįgalumo formos, vyskupas turi leisti pajusti savo artumą ir padėti išlaikyti gyvą įsitikinimą, kad jie „ir toliau veiksmingai dalyvauja Bažnyčios statyme, ypač dėl savo vienijimosi su kenčiančiu Jėzumi Kristumi, taip pat su daugybe brolių bei seserų Bažnyčioje, dalyvaujančių mūsų Viešpaties kančioje“ [186].

Be to, vyskupas turi malda ir aktyvia užuojauta lydėti taip pat tuos kunigus, kurie dėl kokios nors priežasties suabejojo savo pašaukimu bei ištikimybe Viešpaties kvietimui ir kokiu nors būdu neatliko savo pareigų [187].

Galiausiai vyskupas turi atpažinti eventualiai pasirodžiusius tarp diecezinių kunigų herojiškų dorybių ženklus ir tais atvejais, kai tai atrodo tinkama, siekti jų viešo pripažinimo, imdamasis veiksmų, kad būtų pradėtas kanonizacijos procesas [188].

Kunigystės kandidatų ugdymas

48. Nagrinėdami kunigų tarnybos temą sinodo tėvai skyrė dėmesio kunigystės kandidatų ugdymui seminarijoje [189]. Kunigų ugdymas vyskupui yra pirmaeilės svarbos dalykas, reikalaujantis maldos, pasiaukojimo ir darbo. Suvokdami, kad seminarija yra viena didžiausių vyskupijos vertybių, sinodo tėvai į tai deramai atsižvelgė, patvirtindami nediskutuotiną didžiųjų seminarijų poreikį, tačiau taip pat atkreipė dėmesį į mažųjų seminarijų, kaip atitinkamų krikščioniškųjų vertybių, vedančių į Kristaus sekimą, perteikimo vietų, didelę svarbą [190].

Kiekvienas vyskupas privalo rūpintis kuo geriau atrinkti būsimųjų kunigų auklėtojus drauge nustatydamas jų būtino pasirengimo vykdyti krikščionių bendruomenės gyvenimui esmingai reikalingą tarnybą naudingiausias ir tinkamiausias formas. Vyskupas turi reguliariai lankytis seminarijoje taip pat tais atvejais, jei dėl ypatingų aplinkybių drauge su kitais vyskupais tektų imtis neretai būtino, o dažnai rekomenduotino pasirinkimo – tarpdiecezinės seminarijos [191]. Asmeninis ir giluminis kunigystės kandidatų pažinimas vietinėje Bažnyčioje yra dalykas, kurio vyskupas negali apleisti. Palaikydamas tiesioginius ryšius vyskupas turi rūpintis, kad seminarijoje būtų ugdomi brandūs ir pusiausvyra pasižymintys asmenys, gebantys užmegzti tvirtus žmogiškus ir pastoracinius santykius, teologiškai pasirengę, puoselėjantys dvasinį gyvenimą ir mylintys Bažnyčią. Vyskupas turi taip pat stengtis puoselėti ir žadinti ekonominio pobūdžio iniciatyvas, kuriomis siekiama paremti jaunus kandidatus į kunigus.

Vis dėlto akivaizdu, kad pirmiausia pašaukimus žadina ir ugdo malda. Pašaukimams reikia užtarėjų, kurie melstų „pjūties šeimininką“. Juo labiau pašaukimų problemą nagrinėsime pasitelkdami maldą, juo labiau malda padės išrinktajam klausytis šaukiančiojo balso.

Atėjus laikui teikti šventimus, kiekvienas vyskupas privalo daryti atitinkamą tyrimą [192]. Suvokdamas savo didelę atsakomybę dėl kunigystės šventimų, vyskupas tik po teisės reikalaujamo nuodugnaus ištyrimo ir plačių konsultacijų gali priimti į vyskupiją kandidatus iš kitų vyskupijų ar vienuolinio instituto [193].

Vyskupas ir nuolatiniai diakonai

49. Būdami šventimų teikėjai, vyskupai yra taip pat tiesiogiai atsakingi už nuolatinius diakonus, kuriuos sinodo susirinkimas pripažįsta esant tikra Dievo dovana skelbiant Evangeliją, mokant krikščionių bendruomenes ir puoselėjant meilės tarnystę Dievo šeimoje [194].

Todėl kiekvienas vyskupas turi labai rūpintis tais pašaukimais, kadangi jam tenka galutinė atsakomybė už jų atpažinimą ir ugdymą. Nors paprastai jis vykdo šią atsakomybę pasitelkdamas patikimus bendradarbius, savo ruožtu privalančius veikti pagal griežtus Apaštalų Sosto nuostatus [195], vyskupas turi stengtis, kiek leidžia galimybės, asmeniškai pažinti besirengiančius diakonatui. Po diakonų šventimų vyskupas liks jiems tikras tėvas, raginantis mylėti Kristaus Kūną ir Kraują, kuriems jie tarnauja, ir šventąją Bažnyčią, kuriai įsipareigojo tarnauti; vedusius diakonus vyskupas ragins gyventi pavyzdingą šeimyninį gyvenimą.

Vyskupo rūpinimasis pašvęstojo gyvenimo asmenimis

50. Posinodiniame apaštališkajame paraginime Vita consecrata buvo pabrėžta pašvęstojo gyvenimo svarba vyskupo tarnyboje. Remdamiesi šiuo tekstu pastarojo sinodo tėvai nutarė, kad Bažnyčioje, kuri suvokiama kaip bendrystė, vyskupas turi vertinti ir puoselėti ypatingą pašvęstojo gyvenimo, nuolat ir tvirtai priklausančio Bažnyčios gyvenimui bei šventumui, pašaukimą ir misiją [196]. Vietinėse Bažnyčiose pašauktasis gyvenimas taip pat atlieka pavyzdingo buvimo ir charizminės misijos užduotį. Todėl vyskupas taip pat privalo dėmesingai stebėti, ar jo vyskupijoje pasitaiko herojiško dorybių praktikavimo liudijimų ir savo nuožiūra pradėti kanonizacijos procesą.

Rūpindamasis pašvęstojo gyvenimo apraiškomis – tiek padrąsindamas, tiek budriai stebėdamas, – vyskupas turi skirti ypatingą vietą kontempliatyviajam gyvenimui. Savo ruožtu pašvęstojo gyvenimo asmenys turi priimti nuoširdžius ganytojiškus vyskupo nurodymus, siekdami visapusiškos bendrystės su vietinės Bažnyčios, kurioje jie gyvena, gyvenimu ir misija. Vyskupas atsakingas už apaštalavimo veiklą vyskupijoje; pašvęstojo gyvenimo asmenys privalo bendradarbiauti su juo, kad jų dalyvavimu ir tarnyste būtų praturtinta bažnytinė bendrystė. Šiuo požiūriu reikia atsižvelgti į dokumentą Mutuae relationes, taip pat į tai, ką numato galiojanti teisė.

Ypatingas dėmesys skirtinas diecezinių teisių institutams, ypač tiems, kurie susiduria su rimtomis problemomis; jais visais vyskupas turi tėviškai rūpintis. Nagrinėdamas vyskupijoje atsiradusių naujų institutų patvirtinimo klausimą, vyskupas turi elgtis pagal apaštališkojo paraginimo Vita consecrata nurodymus ir rekomendacijas, taip pat pagal kitas kompetentingų Apaštalų Sosto dikasterijų instrukcijas [197].

Vyskupo ganytojiškas rūpinimasis pasauliečiais tikinčiaisiais

51. Tikinčiuosiuose pasauliečiuose, sudarančiuose didžiąją Dievo tautos dalį, turi išryškėti misijinė Krikšto galia. Dėl to pasauliečiams reikalinga vyskupų parama, padrąsinimas ir pagalba: vyskupai turi vadovauti jų apaštalavimui atsižvelgdami į jo pasaulietišką pobūdį, pasauliečiams naudojantis Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentų malone. Būtina puoselėti specialias ugdymo programas, pagal kurias pasauliečiai parengiami imtis atsakomybės vyskupijos ir parapijų lygmens struktūrose, taip pat įvairiose tarnybose, pavyzdžiui, liturgijos animavimo, katechezės, katalikų tikybos mokymo mokyklose ir kitur.

Pasauliečių pašaukimas pirmiausia yra – ir čia juos reikia paraginti – kultūrų evangelizacija, Evangelijos galios įvedimas į šeimos, darbo, žiniasklaidos priemonių, sporto ir laisvalaikio tikrovę, krikščioniškas visuomeninės santvarkos ir viešojo gyvenimo gaivinimas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu. Atsižvelgiant į jų vietą pasaulyje, tikintieji pasauliečiai gali daryti didelę įtaką savo aplinkoje, daugeliui žmonių atskleisdami vilties horizontus bei perspektyvas. Kita vertus, dėl savo gyvenimo pasirinkimo įsitraukdami į laikinąją tikrovę, tikintieji pasauliečiai pagal savo pasaulietišką pašaukimą savo darbo srityse kviečiami paliudyti savo viltį (1 Pt 3, 15), puoselėdami savo širdyse „naujos žemės laukimą“ [198]. Savo ruožtu vyskupai privalo būti arti tikinčiųjų pasauliečių, kurie yra įsitraukę į sudėtingas pasaulio problemas ir todėl itin veikiami kentėjimų ir nerimo; vyskupai turi ypač remti pasauliečius, kad jie kaip krikščionys išsiskirtų iš kitų stipria viltimi ir būtų tvirtai įsitikinę, jog Viešpats visuomet yra su savo vaikais.

Reikia taip pat skirti dėmesio į draugijas susibūrusių pasauliečių, tiek tęsiančių senąsias tradicijas, tiek priklausančių naujiesiems bažnytiniams judėjimams, apaštalavimui. Visos tos draugijos praturtina Bažnyčią, tačiau čia irgi reikalinga nuolatinė tyrimo tarnystė, būdinga vyskupui, kurio ganytojiškai misijai priklauso puoselėti įvairios kilmės judėjimų tarpusavio papildomumą, budriai stebėti jų plėtrą, teologinį bei dvasinį animatorių ugdymą, naujų tikrovių integraciją į vyskupiją ar parapiją, stebint, kad jos neliktų atskirtos [199]. Vyskupas taip pat turi rūpintis, kad pasauliečių draugijos remtų vyskupijos pašaukimų sielovadą puoselėjant įvairius pašaukimus, ypač į kunigystę, pašvęstąjį gyvenimą ir misijų užduotis [200].

Vyskupo rūpinimasis šeima

52. Daugelis sinodo tėvų išreiškė paramą šeimai, vadinamai „namų Bažnyčia“, kuri yra atvira Jėzaus buvimui erdvė ir gyvenimo šventovė. Šeima, pastatyta ant Santuokos sakramento pamato, yra svarbiausioji bendruomenė, kurioje tiek sutuoktiniai, tiek vaikai išgyvena savo pašaukimą ir tobulėja meilėje. Sinodas pabrėžė, kad krikščioniškoji šeima tuo pat metu yra atvira misijai apaštališka bendruomenė [201].

Vyskupui taip pat dera rūpintis, kad civilinėje visuomenėje būtų saugomos ir ginamos santuokos vertybės, darant tinkamus politinius bei ekonominius pasirinkimus. Krikščioniškojoje bendruomenėje vyskupas turi rūpintis sužadėtinių rengimu santuokai, jaunų sutuoktinių porų palydėjimu, šeimų grupių, talkinančių šeimų sielovadoje arba, kas taip pat labai svarbu, padedančių sunkumus išgyvenančioms šeimoms, subūrimu. Vyskupo artumas sutuoktiniams bei jų vaikams per įvairias vyskupijos iniciatyvas yra padrąsinimas šeimoms.

Žvelgdami į edukacinius šeimos uždavinius sinodo tėvai vienbalsiai vertino katalikiškąsias mokyklas, integraliai ugdančias jaunimo kartas, tarnaujančias tikėjimo įkultūrinimui ir dialogui tarp įvairių kultūrų. Todėl būtina, kad vyskupas remtų ir vertintų katalikiškųjų mokyklų veiklą, taip pat rūpintųsi jų atsiradimu ten, kur jų dar nėra, pagal galimybes įtikindamas pasaulietiškąsias institucijas puoselėti šalyje veiksmingą mokymo laisvę [202].

Jaunimas – pastoracinis prioritetas ateičiai

53. Vyskupas kaip krikščionių bendruomenės ganytojas ir tėvas turi ypač rūpintis jaunimo evangelizacija ir dvasiniu palydėjimu. Vilties tarnystė kuriant ateitį negali apsieiti be tų, kuriems ateitis priklauso – būtent jaunimo. Jaunuoliai tarsi „rytmečio sargybiniai“ laukia naujo pasaulio aušros. Pasaulinių jaunimo dienų, kurias nuoširdžiai remia vyskupai, patirtis rodo, kiek daug jaunuolių pasirengę įsipareigoti Bažnyčiai ir pasauliui, jei jiems pasiūloma tikra atsakomybė ir laiduojamas integralus krikščioniškasis ugdymas.

Atsižvelgdamas į tai ir interpretuodamas sinodo tėvų mintį, ypač kreipiuosi į pašvęstojo gyvenimo asmenis daugelyje institutų, įsitraukusių į vaikų, paauglių ir jaunimo auklėjimo darbą, prašydamas, kad jie nenusiviltų dėl laikinų sunkumų ir nesitrauktų nuo to vertingo darbo, bet veikiau stiprintų pastangas, siekdami geresnių rezultatų [203].

Per asmeninius ryšius su ganytojais ir mokytojais jaunimą reikia ugdyti mokant meilės, pasiaukojimo, tarnavimo visiems, pirmiausia vargšams ir ligoniams. Tokiomis aplinkybėmis su jaunuoliais bus lengviau kalbėtis ir apie kitas dorybes, ypač apie skaistumą. Tuomet jie supras, kad gyvenimas „yra gražus“, kai jis Jėzaus pavyzdžiu atiduodamas kitiems. Tokiu atveju jie gebės atsakingai ir galutinai apsispręsti pasirinkdami santuoką, taip pat kunigystę ar pašvęstąjį gyvenimą.

Pašaukimų sielovada

54. Lemiamos reikšmės turi pašaukimų kultūros plačiąja prasme ugdymas: reikia mokyti jaunuolius suvokti, kad gyvenimas savaime yra pašaukimas. Todėl vyskupui dera kreiptis į šeimas, parapijų bendruomenes ir ugdymo įstaigas ir raginti padėti paaugliams ir jaunuoliams įžvelgti Dievo planus jų gyvenime bei priimti pašaukimą į šventumą, kurį Dievas skiria kiekvienam [204].

Dėl to labai svarbu bendroje sielovados veikloje sustiprinti pašaukimų matmenį. Vyskupas turi rūpintis, kad jaunimo ir pašaukimų sielovada būtų patikėta kunigams ir asmenims, gebantiems savo gyvenimo pavyzdžiu entuziastingai perteikti meilę Jėzui. Šiems asmenims tenka užduotis per asmeninę draugystę ir, esant galimybei, per dvasinį vadovavimą palydėti jaunuolius: siekti padėti jiems suvokti Dievo kvietimo ženklus ir gebėti į juos atsiliepti, semiantis stiprybės iš sakramentų bei maldos gyvenimo, kuris pirmiausia yra dėmesingas bylojančio Dievo klausymasis.

Tai kelios sritys, kuriose kiekvienas vyskupas vykdo savo valdymo tarnybą ir parodo jam patikėtai Dievo tautos daliai gaivinančią pastoracinę meilę. Viena iš būdingų tos meilės formų yra užuojauta pagal Kristaus, Aukščiausiojo Kunigo, pavyzdį: jis galėjo užjausti žmogišką silpnumą, kadangi panašiai kaip mes patyrė viską, išskyrus nuodėmę (plg. Žyd 4, 15). Tokia užuojauta visuomet susijusi su atsakomybe, kuri vyskupui tenka Dievo ir Bažnyčios akivaizdoje. Taip vyskupas įgyvendina savo šventimų dieną duotus pažadus ir įsipareigojimus: tuomet jis laisva valia priėmė Bažnyčios prašymą su tėviška meile rūpintis šventąja Dievo tauta ir vesti ją išganymo keliu; Viešpaties vardu būti atviras ir gailestingas vargšams, ligoniams ir visiems, reikalingiems paguodos ir pagalbos; kaip geras ganytojas ieškoti nuklydusių avių ir grąžinti jas į Kristaus avidę [205].
 

VI skyrius
BAŽNYČIŲ BENDRIJOJE

„Rūpinimasis visomis Bažnyčiomis“ (plg. 2 Kor 11, 28)

55. Rašydamas Korinto krikščionims apaštalas Paulius primena viską, ką iškentėjo dėl Evangelijos: „Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių. Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą. Be kita ko, kasdien vargstu, rūpindamasis visomis Bažnyčiomis“ (2 Kor 11, 26–28). Apaštalas Paulius užbaigia aistringu klausimu: „Jei kas silpsta, ar aš nesilpstu? Jei kas piktinasi, ar aš nedegu apmaudu?!“ (2 Kor 11, 29). Toks pat klausimas kyla kiekvieno vyskupo, kaip vyskupų kolegijos nario, širdyje.

Apie tai taip pat primena Vatikano II Susirinkimas, tvirtindamas, jog visi vyskupai, būdami vyskupų kolegijos nariai ir teisėti apaštalų įpėdiniai, Kristaus sutvarkymu ir nurodymu privalo plėtoti savo rūpinimąsi visa Bažnyčia: „Visi vyskupai turi skatinti bei saugoti tikėjimo vienybę ir visos Bažnyčios bendrąją drausmę, ugdyti tikinčiųjų meilę visam mistiniam Kristaus Kūnui, ypač neturtingiems ir kenčiantiems jo nariams bei tiems, kurie persekiojami dėl teisybės (plg. Mt 5, 10). Galiausiai jie turi skatinti visokeriopą veiklumą, bendrą visai Bažnyčiai, idant plistų tikėjimas ir visiems žmonėms patekėtų pilnutinės tiesos šviesa. Be to, šventa tiesa, kad gerai valdydami savo Bažnyčią kaip visuotinės Bažnyčios dalį, jie veiksmingai prisideda prie viso mistinio Kūno, kuris drauge yra Bažnyčių kūnas, gėrio“ [206].

Taigi kiekvienas vyskupas tuo pat metu yra susijęs tiek su savo vietine Bažnyčia, tiek su visuotine Bažnyčia. Vyskupas, būdamas vietinės Bažnyčios vienybės regimas principas ir pamatas, sudaro taip pat regimą bažnytinės bendrystės ryšį tarp savo vietinės Bažnyčios ir visuotinės Bažnyčios. Visi vyskupai, reziduodami pasaulyje pasklidusiose vietinėse Bažnyčiose, tačiau visuomet išlaikydami hierarchinę bendrystę su vyskupų kolegijos galva ir su pačia vyskupų kolegija, tuo išreiškia Bažnyčios katalikiškumą ir padaro šią sąvoką turiningą, o tuo pat metu suteikia katalikiškumo ženklą savo vietinei Bažnyčiai. Taigi kiekvienas vyskupas yra tarsi sąsaja, jungianti jo vietinę Bažnyčią su visuotine Bažnyčia, taip pat regimas ženklas, liudijantis vienos Kristaus Bažnyčios buvimą jo vietinėje Bažnyčioje. Bažnyčių bendrijoje vyskupas atstovauja savo vietinei Bažnyčiai, o vietinėje Bažnyčioje – Bažnyčių bendrystei. Per vyskupo tarnystę portiones Ecclesiae dalyvauja vienos ir šventos (Una Sancta) Bažnyčios visumoje, o pastaroji dėl tos pačios vyskupo tarnystės yra kiekvienoje Ecclesiae portio [207].

Vyskupo tarnystės visuotinė apimtis visiškai pasireiškia ir įgyvendinama, kai visi vyskupai, būdami hierarchinėje bendrystėje su Romos vyskupu, veikia kaip kolegija. Tiek iškilmingai susirinkę į visuotinį susirinkimą, tiek pasklidę pasaulyje, bet visada išlikdami hierachinėje bendrystėje su Romos vyskupu, vyskupai sudaro apaštalų kolegijos tąsą [208]. Vyskupai bendradarbiauja tarpusavyje ir su Romos vyskupu taip pat kitomis formomis in bonum totius Ecclesiae, pirmiausia siekdami, kad visame pasaulyje būtų skelbiama Evangelija, taip pat susidurdami su įvairiomis problemomis vietinėse Bažnyčiose. Petro įpėdinio tarnystės vykdymas visos Bažnyčios ir kiekvienos vietinės Bažnyčios labui, taip pat kolegijos kaip tokios veikimas labai padeda laiduojant, kad visai Bažnyčiai bendra tikėjimo bei disciplinos vienybė būtų išlaikoma individualių vyskupų pastoracijai patikėtose vietinėse Bažnyčiose. Petro Sostas yra tiek atskiriems, tiek susivienijusiems kolegijoje vyskupams tikėjimo bei bendrystės vienybės nuolatinis ir regimas principas [209].

Diecezijos vyskupo santykis su aukštesne valdžia

56. Vatikano II Susirinkimas moko, kad „vyskupai kaip apaštalų įpėdiniai jiems pavestose vyskupijose savaime turi paprastą, tikrą ir tiesioginę galią [potestas ordinaria, propria ac immediata], kuri reikalinga jų pastoracinėms pareigoms. Tačiau visuomet ir visais atvejais Romos popiežius turi iš savo pareigų kylančią galią bet kurį dalyką pasilaikyti sau ar pavesti kitai vadovybei“ [210].

Sinodo auloje kilo klausimų apie vyskupo santykių su aukštesniąja valdžia svarstymo galimybę, ypač vyskupų santykių su Romos kurija, atsižvelgiant į subsidiarumo principą; taip pat pareikšta pageidavimų, kad tie santykiai pagal bendrystės ekleziologiją būtų plėtojami atsižvelgiant į kiekvieno kompetenciją, taigi įvedant didesnę decentralizaciją. Buvo pateiktas prašymas išstudijuoti, ar įmanoma pritaikyti šį principą Bažnyčios gyvenime, kiekvienu atveju atsižvelgiant į tai, kad vyskupo valdžios vykdymo konstitutyvinis principas yra atskirų vyskupų hierarchinė bendrystė su Romos vyskupu ir vyskupų kolegija.

Žinia, subsidiarumo principą suformulavo mano garbingasis pirmtakas Pijus XI, taikydamas jį piliečių visuomenei [211]. Vatikano II Susirinkime „subsidiarumo“ sąvoka nė karto nepavartota, tačiau tarp Bažnyčios struktūrų buvo skatinamas pasidalijimas ir raginta imtis naujai apmąstyti vyskupystės teologiją, ir tai duoda vaisių konkrečiai taikant kolegialumo principą bažnytinei bendrystei. Tačiau sinodo tėvai pareiškė nuomonę, kad vyskupų valdžios atžvilgiu subsidiarumo principas yra dviprasmiškas. Jie ragino nuodugniau teologiškai apsvarstyti vyskupo valdžios prigimtį, atsižvelgiant į bendrystės principą [212].

Sinodo susirinkime daug kartų minėtas bendrystės principas [213]. Turima omenyje organiška bendrystė, įkvėpta Kristaus Kūno įvaizdžio, kurį apaštalas Paulius vartoja norėdamas pabrėžti įvairių vieno kūno narių papildomumo ir tarpusavio pagalbos funkcijas (1 Kor 12, 12–31).

Norint tinkamai ir veiksmingai remtis bendrystės principu, reikia turėti omenyje tam tikrus dalykus. Pirmiausia būtina atsižvelgti į faktą, kad savo vietinėje Bažnyčioje diecezijos vyskupas turi ordinarinę, tikrą ir tiesioginę valdžią, kuri reikalinga pastoracinėms pareigoms. Todėl vyskupui priklauso savarankiško valdžios vykdymo sritis, kurią pripažįsta ir saugo visuotinė teisė [214]. Kita vertus, vyskupo valdžia koegzistuoja su aukščiausia popiežiaus valdžia, kuri yra taip pat vyskupiška, ordinarinė ir tiesioginė visų atskirų Bažnyčių, jų grupių, taip pat visų ganytojų bei tikinčiųjų atžvilgiu [215].

Reikia taip pat atsižvelgti į principą: Bažnyčios vienybė glūdi episkopato vienybėje; episkopato vienybei būtina kolegijos Galva. Analogiškai Bažnyčios vienybei reikalinga viena Bažnyčia – Bažnyčių galva: tai Romos Bažnyčia, kurios vyskupas, Petro įpėdinis, yra kolegijos Galva [216]. „Kad kiekviena vietinė Bažnyčia būtų Bažnyčia pilnutine prasme, t. y. visuotinės Bažnyčios su visais jai būdingais elementais vietiniu buvimu, ji turi būti sudaryta pagal visuotinės Bažnyčios pavyzdį ir joje kaip būdingas elementas turi būti aukščiausia Bažnyčios valdžia. <...> Romos vyskupo primatas ir vyskupų kolegija yra būdingi visuotinės Bažnyčios elementai, ‘neišvedami iš Bažnyčių partikuliarumo’, tačiau, nepaisant to, šie elementai vidujai būdingi kiekvienai vietinei Bažnyčiai. <...> Petro įpėdinio tarnystės buvimas kiekvienoje vietinėje Bažnyčioje yra jau minėto visuotinės Bažnyčios ir vietinės Bažnyčios pamatinio vidinio tarpusavio sambūvio būtina išraiška“ [217].

Kristaus Bažnyčia, turėdama visuotinumo žymę, visiškai realizuojasi kiekvienoje vietinėje Bažnyčioje, gaunančioje visas natūralias ir antgamtines priemones vykdyti tą misiją, kurią vykdyti pasaulyje Dievas patikėjo Bažnyčiai. Šioms priemonėms priklauso ordinarinė, tikra ir tiesioginė vyskupo valdžia, kuri būtina jo pastoracinei tarnybai (munus pastorale) vykdyti; tačiau šis vykdymas pavaldus visuotiniams įstatymams arba kai kuriais atvejais teise ar popiežiaus dekretu rezervuojamas aukščiausiajai valdžiai ar kitai bažnytinei valdžiai [218].

Gebėjimas vykdyti tikrą valdžią, apimančią ir autentišką mokymą [219], kuris iš esmės priklauso diecezijos vyskupui, kyla iš tos slėpiningos Bažnyčios tikrovės, dėl kurios vietinėje Bažnyčioje imanentiškai būna visuotinė Bažnyčia su aukščiausia valdžia, t. y. Romos popiežiumi ir vyskupų kolegija, turintiems aukščiausią, pilnutinę, ordinarinę ir tiesioginę valdžią visiems tikintiesiems ir ganytojams [220].

Pagal Vatikano II Susirinkimo mokymą dera patvirtinti, kad mokymo (munus docendi) ir valdymo (munus regendi) funkcijos ir atitinkama mokymo ir valdymo valdžia savo prigimtimi vietinėje Bažnyčioje vykdomos laikantis hierarchinės bendrystės su kolegijos galva ir pačia kolegija [221]. Tai nesusilpnina, bet sustiprina vyskupo valdžią, kadangi hierarchinės bendrystės ryšiai, siejantys vyskupus su Apaštalų Sostu, būtinai reikalauja koordinuoti diecezijos vyskupo ir aukštesniosios valdžios atsakomybę pagal pačią Bažnyčios prigimtį. Ta pati dieviškoji teisė riboja tiek vienos, tiek kitos vykdymą, todėl vyskupų valdžia „nėra panaikinama aukščiausiosios ir visuotinės valdžios, bet priešingai – tvirtinama, stiprinama ir ginama, nes Šventoji Dvasia nesilpstamai sergsti Kristaus nustatytąją Bažnyčios valdymo formą“ [222].

Popiežius Paulius VI tai aiškiai pasakė, atidarydamas Vatikano II Susirinkimo trečiąją sesiją: „Taip pat ir jums, gerbiamieji broliai vyskupai, kurie esate pasklidę po pasaulį, kad būtumėte tikro Bažnyčios visuotinumo ženklu, reikalingas centras – tikėjimo ir bendrystės vienybės principas, kurį randate būtent šiame Petro Soste; mums taip pat reikia glaudaus ryšio su jumis, kad Apaštalų Sostas visuomet spindėtų iškilumu ir žmogiškąja bei istorine reikšme, kad būtų harmoningai išsaugotas jo tikėjimas, pavyzdingai vykdomos pareigos ir teikiama paguoda išbandymuose [223]. Bendrystės tikrovė, grindžianti visus vidinius Bažnyčios santykius [224], kuri buvo taip pat akcentuojama Sinodo diskusijose, yra Romos vyskupo ir vyskupų tarpusavio ryšys. Viena vertus vyskupas integraliai išreikšdamas savo tarnybą ir laiduodamas savo Bažnyčios visuotinumą, privalo vykdyti savo valdymo tarnybą (munus regendi), būdamas hierarchinėje bendrystėje su Romos vyskupu ir vyskupų kolegija; kita vertus, Romos vyskupas, kolegijos galva, vykdydamas aukščiausiojo Bažnyčios ganytojo tarnybą (munus supremi Ecclesiae pastoris) privalo visuomet veikti bendrystėje su visais kitais vyskupais ir su visa Bažnyčia [225]. Taigi tiek bažnytinėje bendrystėje vyskupas yra ne pavienis, bet visuomet susijęs su kolegija bei jos galva ir jų remiamas, tiek Romos vyskupas taip pat nėra vienas. Jis visuomet susijęs su vyskupais ir yra jų remiamas. Tai dar viena priežastis, dėl kurios Romos vyskupo vykdoma aukščiausioji valdžia ne panaikina, bet patvirtina, sustiprina ir gina ordinarinę, tikrą ir tiesioginę vyskupo valdžią jo vietinėje Bažnyčioje.

Vizitai ad limina Apostolorum

57. Vyskupų bendrystės su Petro Sostu apraiška ir tuo pat metu priemonė yra vizitai ad limina Apostolorum [226]. Tame įvykyje išskirtini trys pagrindiniai momentai, ir kiekvienas jų turi savo reikšmę [227]. Pirmasis yra piligrimystė prie apaštalų kunigaikščių Petro ir Pauliaus kapų; ji primena tą vieną tikėjimą, kurį jie paliudijo savo kankinyste Romoje.

 Su šiuo momentu glaudžiai susijęs susitikimas su Petro įpėdiniu. Vizito ad limina proga vyskupai susiburia apie jį pagal katalikiškumo principą, dalijasi gėriu visų tų dovanų, kurias Dvasia duoda Bažnyčioje tiek vietiniu, tiek visuotiniu lygmeniu [228]. Tai, kas vyksta, nėra vien paprastas pasikeitimas informacija, pirmiausia tai kolegialumo patvirtinimas ir sustiprinimas (collegialis confirmatio) Bažnyčios kūne, o iš to kyla vienybė įvairovėje, sukurianti savotišką „perichoresis“ tarp visuotinės Bažnyčios ir vietinių Bažnyčių, kurią galima palyginti su kraujo cirkuliacija, kai iš širdies kraujas plūsta į tolimiausias kūno dalis ir vėl grįžta į širdį [229]. Iš Kristaus kylantys gyvybiniai syvai sujungia visas dalis panašiai kaip vynmedžio sula pasiekia šakeles (plg. Jn 15, 5). Tai tampa ypač akivaizdu vyskupams švenčiant Eucharistiją su popiežiumi. Kiekviena Eucharistija yra švenčiama bendrystėje su savo vyskupu, su Romos popiežiumi, vyskupų kolegija, o per juos – su visais vietinės Bažnyčios ir visuotinės Bažnyčios nariais, tokiu būdu visuotinė Bažnyčia dalyvauja vietinėje Bažnyčioje, o ši drauge su kitomis vietinėmis Bažnyčiomis – visuotinės Bažnyčios bendrystėje.

Nuo pirmųjų amžių galutinė bendrystės atrama yra Romos Bažnyčia, kur apaštalai Petras ir Paulius paliudijo tikėjimą. Dėl išskirtinės Romos Bažnyčios padėties būtina, kad su ja sutartų kiekviena Bažnyčia, nes ji yra apaštalų perduotos tradicijos integralumo galutinis laidas [230]. Romos Bažnyčia vadovauja visuotinei meilės bendrystei [231]. Ji saugo teisėtą įvairovę ir tuo pat metu budriai stebi, kad partikuliarumas ne kenktų visuotinumui, bet jam tarnautų [232]. Visa tai pagrindžia įvairių Bažnyčių bendrystės su Romos Bažnyčia būtinybę, kad visos jos, laikydamosi apaštalų tradicijos integralumo ir kanoniškos disciplinos vienybės, išlaikytų tikėjimą, sakramentus ir konkretų kelią į šventumą. Ši Bažnyčių bendrystė yra reiškiama hierarchine bendryste tarp atskirų vyskupų ir Romos vyskupo [233]. Iš meilėje įgyvendinamos vyskupų bendrystės cum Petro et sub Petro visiems kyla pareiga bendradarbiauti su Petro įpėdiniu visos Bažnyčios, taigi ir kiekvienos vietinės Bažnyčios labui. Tai yra taip pat vizito ad limina tikslas.

Trečią vizitų ad limina aspektą sudaro susitikimas su atsakingaisiais Romos kurijos dikasterijų pareigūnais. Kalbėdamiesi su jais vyskupai tiesiogiai užsimena apie konkrečios dikasterijos kompetencijai priklausančias problemas, taip jie supažindinami si įvairiais bendro pastoracinio rūpinimosi aspektais. Atsižvelgdami į tai, sinodo tėvai išreiškė prašymą, kad vyskupų, tiek atskirų, tiek susibūrusių į vyskupų konferencijas, ir Romos kurijos dikasterijų [234] ryšiai būtų glaudesni ir paženklinti tarpusavio pažinimu bei pasitikėjimu, kad dikasterijos tiesiogiai informuotos, kokios konkrečios Bažnyčių problemos, galėtų geriau vykdyti savo visuotinę tarnystę.

Neabejotina, vizitai ad limina ir penkmetinės vyskupijų būklės ataskaitos [235] yra veiksminga priemonė patenkinti tarpusavio pažinimo poreikį, kylantį iš tikros bendrystės tarp atskirų vyskupų ir Romos vyskupo. Vyskupų lankymasis Romoje gali būti gera proga gauti greitą atsakymą į įvairioms dikasterijoms pateiktus klausimus, kita vertus, vyskupų pageidavimu gali būti suteikta individuali ar grupinė konsultacija Apaštalų Sostui rengiant svarbius bendrus dokumentus. Tokiu atveju vyskupai gali būti informuojami, kokius dokumentus – dar prieš jų paskelbimą – Šventasis Sostas rengiasi išleisti, tiek skirtus visai Bažnyčiai, tiek atskiroms vietinėms Bažnyčioms.

Vyskupų sinodas

58. Iš patirties žinoma, kad kiekvienas visuotinis Vyskupų sinodo susirinkimas, tam tikra prasme išreiškiantis episkopatą, ypatingu būdu parodo bendrystės dvasią, vienijančią vyskupus su Romos vyskupu bei tarpusavyje, ir su Šventosios Dvasios įkvėpimu leidžia nuodugniai bažnytiškai išnagrinėti įvairius Bažnyčios gyvenimo klausimus [236].

Kaip žinoma, Vatikano II Susirinkimo metu iškilo poreikis, kad vyskupai paremtų Romos vyskupą, vykdantį savo tarnybą. Atsižvelgdamas į tai, mano garbingasis pirmtakas Paulius VI įsteigė Vyskupų sinodą [237], taip pat turėdamas omenyje ir Kardinolų kolegijos pagalbą Romos popiežiui. Per šią naują struktūrą gali veiksmingiau reikštis vyskupų rūpinimasis visos Bažnyčios gėriu ir kolegialumo dvasia.

Praėję metai parodė, kad tikėjimu bei meile suvienyti vyskupai savo patarimu gali padėti Romos vyskupui, vykdančiam apaštališkąją tarnystę tiek saugant tikėjimą ir papročius, tiek laikantis bažnytinės disciplinos. Pasikeitimas informacija apie vietines Bažnyčias, leidžiantis pasiekti bendrą nuomonę taip pat ir doktrinos klausimais, yra veiksmingas bendrystės stiprinimo būdas [238].

Kiekvienas visuotinis Vyskupų sinodo susirinkimas yra gilus bažnytinis išgyvenimas, nors jo procedūros formas galima būtų tobulinti [239]. Į sinodą susirinkę vyskupai pirmiausia atstovauja savo Bažnyčioms, tačiau taip pat dėmesingai atsižvelgia į juos parinkusių vyskupų konferencijų, kurių nuomonę svarstomais klausimais reiškia, indėlį. Šitaip vyskupai išreiškia viso hierarchinio Bažnyčios kūno ir tam tikra prasme visos krikščionių tautos, kurios ganytojai yra, norus.

Sinodas yra įvykis, kuriame ypač išryškėja, jog Petro įpėdinis, vykdydamas savo tarnybą, yra visuomet susijęs bendryste su kitais vyskupais ir su visa Bažnyčia [240]. Kanonų teisės kodeksas nustato: „Vyskupų sinodo užduotis yra nagrinėti jam pateiktus klausimus ir daryti išvadas, o ne juos spręsti ir leisti dekretus, nebent Romos vyskupas suteiktų sinodui sprendžiamąjį balsą, – tokiu atveju Romos vyskupas turi teisę patvirtinti sinodo sprendimą“ [241]. Tai, kad sinodas paprastai atlieka vien patariamąją funkciją, nesumenkina jo reikšmės. Bažnyčioje bet kurio kolegialaus organo, tiek patariamojo, tiek turinčio sprendžiamą balsą, tikslas visuomet yra siekti tiesos arba gėrio Bažnyčiai. Kai kalbama apie paties tikėjimo patvirtinimą, consensus Ecclesiae kyla ne iš balsų skaičiavimo, bet yra Šventosios Dvasios, kuri yra vienintelės Kristaus Bažnyčios dvasia, veikimo vaisius.

Būtent todėl, kad sinodas tarnauja tiesai ir Bažnyčiai, jos labui reikšdamas viso episkopato, esančio vienybėje su Galva, tikrą bendrą atsakomybę, balsuojantys vyskupai, turintys tiek patariamąjį, tiek sprendžiamąjį balsą, drauge su kitais sinodo nariais, kurie nėra vyskupai, išreiškia savo dalyvavimą visuotinės Bažnyčios valdyme. Aš, kaip ir mano garbingasis pirmtakas Paulius VI, visuomet labai vertinau sinodo tėvų pasiūlymus bei nuomones, įtraukdamas juos į sinodo rezultatų aptarimo dokumentą, kurį dėl to mėgstu vadinti „posinodiniu“.

Bendrystė tarp vyskupų ir Bažnyčių vietiniu lygmeniu

59. Be visuotinės plotmės, egzistuoja dar daug įvairių formų, kuriomis gali reikštis ir iš tikrųjų reiškiasi vyskupų bendrystė, taip pat rūpinimasis broliškomis Bažnyčiomis. Be to, vyskupų tarpusavio santykiai smarkiai pranoksta oficialiųjų susitikimų ribas. Gyvai suvokdami savo tarnystės kolegialią apimtį, vyskupai tiek vyskupų konferencijos, tiek bažnytinės provincijos ar regiono lygmeniu turi tarpusavyje įgyvendinti įvairias sakramentinės brolybės apraiškas, vedančias nuo tarpusavio priėmimo bei pagarbos iki įvairių artimo meilės bei konkretaus bendradarbiavimo formų.

Kaip anksčiau rašiau, „Po Vatikano II Susirinkimo daug nuveikta reformuojant Romos kuriją, sinodų organizaciją, vyskupų konferencijų funkcionavimą. Tačiau dar tikrai daug reikia padaryti siekiant geriau išryškinti šių bendrystės įrankių galimybes – įrankių, ypač reikalingų šiandien, kai būtina greitai ir veiksmingai atsiliepti į problemas, kurių Bažnyčiai teks imtis taip sparčiai kintančioje mūsų laikų aplinkoje“ [242]. Naujame amžiuje visi turime labiau negu bet kada angažuotis gerindami ir plėtodami sritis bei priemones, garantuojančias bendrystę tarp vyskupų ir tarp Bažnyčių.

Vykdydamas pastoracinę tarnybą vyskupas visuomet veikia kolegijoje. Vykdydamas žodžio tarnybą, valdydamas savo vietinėje Bažnyčioje, taip pat priimdamas sprendimus drauge su kitais broliais vyskupais dėl kitų vietinių Bažnyčių, priklausančių tai pačiai vyskupų konferencijai, tai pačiai bažnytinei provincijai ar regionui, vyskupas veikia visuomet kolegijoje, kadangi veikiama išlaikant bendrystę su kitais vyskupais ir kolegijos galva, taip pat vyskupui angažuojantis savo pastoracine atsakomybe. Visa tai vykdoma ne vien dėl žmogiškai naudingo koordinavimo, bet rūpinantis kitomis Bažnyčiomis, o tai grindžiama faktu, kad kiekvienas vyskupas priklauso tam tikram organizmui arba kolegijai. Kiekvienas vyskupas yra tuo pat metu atsakingas, nors ir skirtingu būdu, už vietinę Bažnyčią, už artimiausias broliškas Bažnyčias, taip pat už visuotinę Bažnyčią.

Todėl sinodo tėvai deramai priminė, kad „gyvendami vyskupiškoje bendrystėje atskiri vyskupai jaučia savo brolių vyskupų sunkumus bei kentėjimus kaip savus“. Kad ta bendrystė būtų stiprinama ir taptų vis gilesnė, atskiri vyskupai ir vyskupų konferencijos privalo dėmesingai apsvarstyti savo Bažnyčių galimybes padėti vargingiausiems“ [243]. Žinome, kad toks vargas gali kilti dėl rimto kunigų ar kitų sielovados darbininkų trūkumo, taip pat dėl medžiaginių išteklių stokos. Tiek pirmuoju, tiek antruoju atveju nukenčia Evangelijos skelbimas. Atsižvelgdamas į tai, sekdamas Vatikano II Susirinkimo mokymu [244], palaikau sinodo tėvų pageidavimą stiprinti broliško solidarumo santykius tarp senosios evangelizacijos Bažnyčių ir vadinamųjų „jaunų Bažnyčių“, taip pat kuriant „partnerystės ryšius“, kurie konkretizuojasi dalijantis patirtimi, sielovados darbuotojais, taip pat teikiant finansinę pagalbą. Tai patvirtina Bažnyčios, kurioje stipresnieji paremia silpnuosius visų labui, kaip „Dievo šeimos“ įvaizdį [245].

Šiuo būdu Bažnyčių bendrystėje įgyvendinama vyskupų bendrystė, pasireiškianti meilingu rūpinimusi tais ganytojais, kurie labiau negu kiti broliai dėl priežasčių, susijusių su vietine situacija, patyrė arba, deja, ir toliau turi patirti kentėjimus, dažniausiai vienydamiesi su savo tikinčiųjų kentėjimais. Vyskupai emeritai yra ganytojų kategorija, kuriai skirtinas ypatingas dėmesys, atsižvelgiant į didėjantį jų skaičių. Į juos dažnai krypo sinodo tėvų ir mano mintys švenčiant baigiamąją liturgiją X visuotiniame Vyskupų sinodo susirinkime. Visa Bažnyčia labai gerbia mūsų brolius, išliekančius svarbiais vyskupų kolegijos nariais; Bažnyčia dėkinga jiems už ganytojišką tarnybą, kurią vykdė ir toliau vykdo, aukodami bendruomenei savo išmintį bei patirtį. Tegu kompetentinga valdžia įvertina jų asmeninį dvasinį paveldą, apimantį daugelį metų jų vadovautų Bažnyčių istorinės atminties vertingą dalį. Reikia visokeriopai stengtis laiduoti jiems gyvenimo sąlygas be dvasinių ir ekonominių rūpesčių pagal jų protingai pageidaujamas aplinkybes. Be to, būtina ištirti galimybes, kaip ir toliau įvairūs vyskupų konferencijų organai galėtų naudotis jų kompetencija [246].

Rytų katalikų Bažnyčios

60. Atsižvelgdami į tą pačią bendrystę tarp vyskupų ir Bažnyčių, sinodo tėvai skyrė ypatingą dėmesį Rytų katalikų Bažnyčioms, akcentuodami garbingus ir senovinius jų tradicijos turtus, sudarančius gyvą lobyną drauge su analogiškomis lotynų Bažnyčios apraiškomis. Viena ir kita drauge dar labiau nušviečia šventosios Dievo tautos visuotinę vienybę [247].

Neabejotina, kad Rytų katalikų Bažnyčios dėl savo dvasinės, istorinės, teologinės, liturginės ir disciplininės giminystės su ortodoksų Bažnyčiomis ir kitomis Rytų Bažnyčiomis, dar nesančiomis visiškoje vienybėje su Katalikų Bažnyčia, turi ypatingą teisę prisidėti ugdant krikščionių, ypač Rytų krikščionių, vienybę. Jos, kaip ir visos Bažnyčios, pašauktos daryti tai per maldą ir pavyzdingą krikščionišką gyvenimą; negana to, jos pašauktos praturtinti savo religine ištikimybe senąsias Rytų tradicijas [248] kaip savo specifiniu indėliu.

Patriarchatų Bažnyčios ir jų sinodai

61. Iš specifinių Rytų katalikų Bažnyčių institucijų išsiskiria patriarchatų Bažnyčios. Jos priklauso Bažnyčių dariniams, kurie, Vatikano II Susirinkimo tvirtinimu [249], Dievo Apvaizdos dėka amžių tėkmėje įgijo organišką sandarą ir turi tiek savo discipliną, tiek savus liturginius papročius, taip pat bendrą teologinį ir dvasinį paveldą, tačiau vis dėlto visuomet išlaiko tikėjimo vienybę ir vienintelę dievišką visuotinės Bažnyčios sandarą. Ypatingas jų vertumas kyla iš to fakto, kad jos, lyg motinos tikėjime, pagimdė kitas Bažnyčias, kurios yra tarsi jų dukros ir išliko susijusios su šiomis sakramentinio gyvenimo meilės ryšiais, taip pat tarpusavio pagarba teisėms ir pareigoms.

Bažnyčioje patriarchato institucija yra labai sena. Ji paliudyta pirmajame Nikėjos Susirinkime, buvo pripažinta pirmuosiuose visuotiniuose Susirinkimuose ir iki šių dienų sudaro Rytų Bažnyčių valdymo tradicinę formą [250]. Savo kilme ir ypatinga struktūra ji yra Bažnyčios institucija. Todėl Vatikano II Susirinkimas išreiškė pageidavimą, „kad reikalui esant būtų steigiami nauji patriarchatai, o jų kūrimas paliekamas visuotiniam Sinodui arba Romos popiežiui“ [251].

Kas Rytų Bažnyčiose vykdo valdžią aukštesniu negu vyskupo arba viršregioniniu lygmeniu – kaip patriarchai ir patriarchinių Bažnyčių vyskupų sinodai, – dalyvauja aukščiausioje valdžioje, kuri priklauso Petro įpėdiniui visos Bažnyčios atžvilgiu, ir vykdo ją gerbdamas ne tik Romo vyskupo primatą [252], bet taip pat atskirų vyskupų tarnybą, nepažeidžiant jų kompetencijos ir neribojant jų vykdomų funkcijų. Santykiai tarp patriarchinės Bažnyčios vyskupų ir patriarcho, kuris savo ruožtu yra patriarchinės eparchijos vyskupas, plėtojasi remiantis senovėje Apaštalų kanonuose nustatytu pamatu: „Reikia, kad kiekvienos tautos vyskupas žinotų, kas tarp jų yra pirmutinis, ir pripažintų jį savo galva, taip pat, kad nesiimtų jokių svarbių veiksmų be jo sutikimo: kiekvienas jų privalo užsiimti tuo, kas siejasi su jo regionu ir jam priklausančiomis sritimis; tačiau taip pat nedera imtis jokių veiksmų be visų sutikimo. Šiuo būdu viešpataus santarvė, o Dievas bus pašlovintas per Kristų Šventojoje Dvasioje“ [253]. Šis kanonas išreiškia senovinę Rytų Bažnyčių sinodinę praktiką, drauge pateikiant teologinį pamatą ir doksologinę prasmę, nes juo aiškiai tvirtinama, jog darnus sinodinis vyskupų veikimas teikia garbę ir šlovę Trivieniam Dievui.

Patriarchatų Bažnyčių sinodinį gyvenimą reikia priimti kaip veiksmingą vyskupo tarnybos kolegialaus matmens įgyvendinimą. Visi teisėtai konsekruoti vyskupai dalyvauja savo patriarchato Bažnyčios sinode kaip Dievo tautos dalies ganytojai. Tačiau pirmutinio (primus), t. y. patriarcho, vaidmuo yra pripažįstamas kaip konstitutyvus kolegialaus veikimo elementas.

Iš esmės jokio kolegialaus veikimo nesiimama nepripažinus „pirmutinio“, kaip tokio. Sinodalumas nesunaikina ir nesumenkina teisėto kiekvieno vyskupo savarankiškumo valdant savo Bažnyčią. Sinodalumas veikiau patvirtina vyskupų, bendrai atsakingų už visas patriarchato vietines Bažnyčias, kolegialumo dvasią.

Patriarchato sinodui pripažįstama tikra valdymo galia. Sinodas renka patriarchą ir vyskupus patriarchato Bažnyčios teritorijoje esančioms pareigybėms, taip pat parenka vyskupystės kandidatus pareigybėms už patriarchato Bažnyčios ribų, ir tie kandidatai siūlomi Romos popiežiui nominuoti [254]. Be pritarimo ar nuomonės pareiškimo, būtino, kad tam tikri aktai, priklausantys patriarcho kompetencijos sričiai, galiotų, sinodui priklauso nustatyti įpareigojančias normas, galiojančias patriarchato Bažnyčios teritorijoje, o liturginių normų atveju ir už patriarchato ribų [255]. Be to, sinodas – išskyrus tai, kas priklauso Apaštalų Sosto kompetencijai, – yra aukščiausias tribunolas patriarchato Bažnyčios teritorijoje [256]. Dėl svarbiausių klausimų, ypač susijusių su apaštalavimo bei bažnytinės disciplinos formų bei būdų taikymu, su patriarchu, taip pat su sinodu konsultuodamas bendradarbiauja patriarchato susirinkimas, patriarcho šaukiamas ne rečiau kaip kas penkerius metus [257].

Metropolijų ir bažnytinių provincijų organizacija

62. Konkretus bendrystės tarp vyskupų ir solidarumo tarp Bažnyčių puoselėjimo būdas yra senovinės bažnytinių provincijų institucijos atgaivinimas, kur metropolitai yra tiek bendrystės tarp provincijos vyskupų, tiek vyskupų bendrystės su Romos vyskupu įrankis ir ženklas [258]. Atsižvelgiant į atskirų vyskupų problemų panašumą ir į tai, kad ribotas jų skaičius padeda geriau vieniems kitus suprasti, bendrą pastoracinį darbą iš tikrųjų geriau planuoti tos pačios provincijos vyskupų susirinkimuose, visų pirma provincijos bažnytiniuose susirinkimuose.

Ten, kur bendram labui reikia įsteigti bažnytinius regionus, panašią funkciją gali vykdyti to paties regiono vyskupų susirinkimai arba kiekvienu atveju plenariniai susirinkimai. Be to, šia proga reikia priminti Vatikano II Susirinkime išreikštą pageidavimą, kad „garbinga sinodų ir susirinkimų institucija suklestėtų nauju gyvastingumu, idant įvairioms Bažnyčioms tinkamiau ir sėkmingiau laiko sąlygas atitinkančiu būdu galėtų padėti ugdyti tikėjimą ir palaikyti drausmę“ [259]. Šiuose susirinkimuose vyskupai galės veikti reikšdami savo bendrystę ne tik vienas su kitu, bet ir su kitais jiems patikėtos Dievo tautos dalies nariais; šie nariai susirinkimuose atstovauja pagal teisės normas.

Kadangi vietiniuose susirinkimuose dalyvauja taip pat kunigai, diakonai, vienuoliai ir vienuolės, taip pat pasauliečiai, net jeigu jų balsas tik patariamasis, tiesiogiai išreiškiama ne tik bendrystė tarp vyskupų, bet ir tarp Bažnyčių. Negana to, vietinius susirinkimus, kaip iškilmingus bažnytinius įvykius, būtina rūpestingai apmąstant parengti. Į šią veiklą įtraukiami visų kategorijų tikintieji, kad šie susirinkimai taptų tinkama svarbiausių sprendimų, ypač susijusių su tikėjimu, priėmimo vieta. Vatikano II Susirinkime paaiškinta, kad vietinių susirinkimų negali pakeisti vyskupų konferencijos, ir drauge išreikšta viltis, jog vietiniai susirinkimai įgis naujo gyvybingumo. Tačiau vyskupų konferencijos gali labai pasitarnauti rengiant plenarinius susirinkimus [260].

Vyskupų konferencijos

63. Nereikia manyti, jog tai reiškia vyskupų konferencijų, Vatikano II Susirinkime įgavusių institucinę formą, kuri po to buvo patikslinta Kanonų teisės kodekse ir neseniai išleistame Motu proprio laiške „Apostolos suos“ [261], vaidmens bei naudingumo sumenkinimą. Analogiškos Rytų Bažnyčių institucijos yra Rytų Bažnyčių kanonų kodekse numatyti įvairių Bažnyčių hierarchų susirinkimai sui iuris, „kai dalijamasi iš patirties kilusiomis išminties įžvalgomis, taip pat požiūriais, gimsta šventas jėgų sutelkimas bendram Bažnyčių labui, remiant veikimo vienybę, padedant bendruose veiksmuose, neatidėliotinai diegiant religijos gėrį ir veiksmingai laikantis bažnytinės disciplinos“ [262].

Pasak sinodo tėvų, tie vyskupų susirinkimai yra svarbus įrankis išreiškiant ir praktiškai įgyvendinant tarp vyskupų kolegialią dvasią. Todėl vyskupų konferencijos turi būti dar labiau vertinamos, atsižvelgiant į visas jų galimybes [263]. Jos iš tikrųjų „smarkiai išsiplėtojo ir krašto ar specifinės teritorijos vyskupams tapo pirmutinės svarbos priemone, norint pasidalyti nuomonėmis, pasitarti tarpusavyje ir bendradarbiauti visos Bažnyčios labui: pastaraisiais metais jos visame pasaulyje yra konkreti, gyva ir veiksminga tikrovė. Jų svarbą atskleidžia tas faktas, kad jos veiksmingai prisideda ugdant vyskupų, taigi ir Bažnyčios vienybę, kaip vertingas bažnytinės bendruomenės tvirtinimo instrumentas“ [264].

Kadangi vyskupų konferencijų nariai yra tik vyskupai ir visi tie, kurie, nors neturėdami vyskupo žymės, pagal teisę prilygsta diecezijų vyskupams [265], šių konferencijų – skirtingai nuo vietinių susirinkimų – teologinis pagrindas tiesiogiai yra vyskupiškojo valdymo atsakomybės kolegialus matmuo. Tik netiesiogiai šį pagrindą sudaro Bažnyčių tarpusavio bendrystė.

Kadangi vyskupų konferencija bet kokiu atveju yra nuolatinis periodiškai susitinkantis organas, jos funkcija bus veiksminga, jei bus pagalbinė atžvilgiu tos funkcijos, kurią atskiri vyskupai dieviškąja teise vykdo savo Bažnyčioje. Atskiros Bažnyčios lygmeniu diecezinis vyskupas gano jam patikėtą kaimenę kaip tikras, ordinarinis ir tiesioginis ganytojas, o jo veikla yra griežtai asmeninė, nekolegiali, net jei ji gaivinama bendruomenine dvasia. Vietinių Bažnyčių grupėse, sudarytose pagal geografinius regionus (nacionaliniu, regioniniu ar pan. lygmeniu), atskirų Bažnyčių vyskupai vykdo pastoraciją kuri kaip teologinis subjektas yra nedaloma, nei bendrai, nei kolegialiais aktais, tokiais kaip vyskupų kolegijos [266]. Todėl į tą pačią vyskupų konferenciją susibūrę vyskupai savo tikinčiųjų labui vykdo tik kai kurias užduotis, kylančias iš jų ganytojiškosios tarnybos (munus pastorale) pagal teisės ar Šventojo Sosto mandatu pripažįstamas kompetencijos ribas [267].

Gausesnėms vyskupų konferencijoms reikalinga sudėtinga organizacija, kad jos galėtų pagelbėti jas sudarantiems vyskupams. Tačiau bet kokiu atveju reikia vengti „tarp plenarinių posėdžių, veikiančių tarnybų bei komisijų biurokratizacijos“ [268]. Vyskupų konferencijos „su savo komisijomis ir tarnybomis egzistuoja tam, kad padėtų vyskupams, o ne kad užimtų jų vietą“ [269], tuo labiau ne tam, kad įsteigtų tarpines struktūras tarp Apaštalų Sosto ir atskirų vyskupų. Vyskupų konferencijos gali esmingai padėti Apaštalų Sostui, išsakydamos savo nuomonę dėl specifinių bendresnio pobūdžio problemų [270].

Taigi vyskupų konferencijos išreiškia ir skatina kolegialumą tarp vyskupų, taip pat bendrystę tarp atskirų Bažnyčių; jos artimai susieja Bažnyčias, ypač esančias kaimynystėje, siekdamos didesnio gėrio [271]. Tai gali būti įvykdyta įvairiais būdais: per pasitarimus, simpoziumus ar federacijas. Ypatinga svarba tenka žemynų vyskupų konferencijoms, tačiau jos niekuomet neužima kompetencijos sričių, priklausančių atskiroms vyskupų konferencijoms. Tokie susitikimai labai padeda puoselėti bendradarbiavimą tarp įvairių tautų vyskupų konferencijų; „globalizacijos“ laikais, susiduriant su iššūkiais ir įgyvendinant „solidarumo globalizaciją“ [272], toks bendradarbiavimas ypač būtinas.

Bažnyčios vienybė ir ekumeninis dialogas

64. Viešpaties Jėzaus malda dėl savo mokinių vienybės (ut unum sint: Jn 17, 21) kiekvienam vyskupui yra primygtinis raginimas ir rimta apaštališka užduotis. Nereikia žvelgti į šią vienybę kaip į mūsų pačių pastangų vaisių; ji yra iš esmės Švenčiausiosios Trejybės dovana Bažnyčiai. Tačiau tai neatpalaiduoja krikščionių nuo visokių pastangų, pradedant malda, kuria siekiama priartinti visapusiškos vienybės dieną. Atsiliepiant į Viešpaties maldą ir jo valią, aukojantis ant Kryžiaus, siekiant suburti išsklaidytus Dievo vaikus (plg. Jn 11, 52), Katalikų Bažnyčios įsitraukimas į ekumeninį dialogą yra neatšaukiamas, nes nuo jo priklauso Bažnyčios liudijimo pasauliui veiksmingumas. Būtina eiti toliau tiesos ir meilės dialogo keliu.

Daugelis sinodo tėvų kalbėjo apie ypatingą kiekvieno vyskupo pašaukimą savo vyskupijoje puoselėti ir plėtoti šį dialogą in veritate et caritate (plg. Ef 4, 15). Krikščionių susiskaldymo skandalas visų jaučiamas kaip priešingas krikščioniškajai vilčiai ženklas. Kalbant apie konkrečias ekumeninio dialogo plėtojimo formas, nurodytas poreikis tarp Katalikų Bažnyčios ir kitų Bažnyčių, taip pat bažnytinių bendruomenių, nesančių visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia, gilinti tarpusavio pažinimą; taip pat minėti atitinkami susitikimai bei iniciatyvos, pirmiausia liudijant meilę. Egzistuoja kasdienio gyvenimo ekumenizmas, susidedantis iš tarpusavio priėmimo, klausymo ir bendradarbiavimo, kuriam būdingas ypatingas veiksmingumas.

Kita vertus, sinodo tėvai taip pat įžvelgė riziką, kylančią dėl nepakankamai apmąstytų gestų, kurie, signalizuodami „nekantrų ekumenizmą“, gali pakenkti į visišką vienybę vedančiame kelyje. Todėl labai svarbu, kad visi priimtų ir įgyvendintų tinkamus ekumeninio dialogo principus; taip pat svarbu akcentuoti šiuos principus ugdant kandidatus į kunigystę seminarijose, parapijose ir kitose bažnytinėse struktūrose. Vidinis Bažnyčios gyvenimas turi liudyti vienybę, pasireiškiančią pagarba ir vis platesniu atsivėrimu įvairioms teologinėms dvasinėms ir disciplininėms tradicijoms, kad šios galėtų plėtoti savo didžiulius turtus [273].

Misijinė dvasia vyskupo tarnystėje

65. Vyskupai kaip vyskupų kolegijos nariai yra konsekruojami ne tik vienai vyskupijai, bet visos žmonijos išganymui [274]. Sinodo tėvai priminė šį Vatikano II Susirinkimo mokymą pabrėždami faktą, kad kiekvienas vyskupas turi suvokti savo pastoracinės tarnystės misijinį pobūdį. Visa vyskupo pastoracinė veikla turi būti paženklinta misijine dvasia, gebančia pažadinti ir palaikyti tikinčiųjų uolumą skleidžiant Evangeliją. Vyskupo pareiga yra savo vyskupijoje inicijuoti, puoselėti ir vadovauti misijinei veiklai bei iniciatyvoms, taip pat numatyti tam finansinę paramą [275]. Sinodo auloje buvo konstatuota, kad vyskupui ne mažiau svarbu savo Bažnyčioje plėtoti misijinį matmenį, pagal aplinkybes ugdant tokias pamatines vertybes kaip artimo priėmimas, pagarba kultūriniams skirtumams ir sveikas santykis tarp įvairių kultūrų. Kita vertus, dėl vis labiau ryškėjančio miestų bei visuomenių daugiakultūriškumo, sukelto pirmiausia tarptautinės migracijos, randasi naujų ir nežinomų situacijų, metančių ypatingą misijinį iššūkį.

Sinodo auloje išklausyta taip pat pranešimų apie kai kurių diecezinių vyskupų santykius su misijinėmis vienuolijomis ir pabrėžta, jog tą klausimą reikia nuodugniau ištirti. Tuo pat metu buvo pripažinta patirtis, kuria vietinę Bažnyčią gali praturtinti pašvęstojo gyvenimo kongregacijos, palaikančios tarp tikinčiųjų gyvą misijų suvokimą.

Toks uolumas atskleidžia vyskupą kaip vilties tarną ir liudytoją. Misija yra tikras mūsų tikėjimo į Kristų ir jo meile mums rodiklis [276]. Visų laikų vyrai ir moterys įkvepiami naujam gyvenimui, motyvuojamam viltimi. Krikščionys, skelbdami prisikėlusį Viešpatį, atskleidžia tą, kuris pradeda naują istorijos erą ir skelbia pasauliui Gerąją Naujieną apie visišką ir visuotinį išganymą, laiduojantį naująjį pasaulį, kur kentėjimus ir neteisybę pakeis džiaugsmas ir grožis. Naujojo tūkstantmečio pradžioje, kai aiškiau suvokiamas išganymo visuotinumas ir juntama, jog Evangelijos skelbimą reikia atnaujinti kiekvieną dieną, sinodo susirinkimas ragina misijinį angažavimąsi ne silpninti, bet priešingai – plėtoti jį vis gilinant misijinį bendradarbiavimą.
 

VII skyrius
VYSKUPAS DABARTIES IŠŠŪKIŲ AKIVAIZDOJE

„Jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33)

66. Šventajame Rašte Bažnyčia lyginama su kaimene, „kurios ganytoju pasiskelbė būsiąs pats Dievas ir kurios avys, nors valdomos žmogiškų piemenų, be perstojo yra vedamos ir stiprinamos paties Kristaus, gerojo piemens ir vyriausiojo ganytojo“ [277]. Argi pats Jėzus nepavadino savo mokinių pusillus grex, ragindamas juos ne bijoti, bet turėti viltį (plg. Lk 12, 32)? Jėzus dažnai kartojo šį padrąsinimą savo mokiniams: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33). Rengdamasis grįžti pas Tėvą jis numazgojo apaštalams kojas ir sakė: „Tegu neišsigąsta jūsų širdys“, po to pridūrė: „Aš esu kelias <...>. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (plg. Jn 14, 1–6). Šiuo „keliu“, kuris yra Kristus, mažoji kaimenė, t. y. Bažnyčia, eina vedama Gerojo Ganytojo: jis „išsivaręs visas saviškes, <...> eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą“ (Jn 10, 4).

Panašiai kaip Jėzus Kristus ir įkandin jo, vyskupas taip pat eina skelbti Jėzų pasauliui kaip kiekvieno žmogaus Išganytoją. Būdamas Evangelijos misionierius vyskupas veikia Bažnyčios, žmoniškumo ekspertės, artimos mūsų laikų žmonėms, vardu. Todėl vyskupui, sustiprintam evangeliniu radikalizmu, tenka pareiga demaskuoti neteisingas antropologijas, atrasti ideologinių procesų slopinamas vertybes ir atpažinti tiesą. Vyskupas žino galįs drauge su apaštalu sakyti: „mes todėl ir triūsiame bei kovojame, kad pasitikime gyvuoju Dievu, kuris yra visų žmonių, o ypač tikinčiųjų, Gelbėtojas“ (1 Tim 4, 10).

Vyskupo veiksmus turi ženklinti ta parresia, kuri yra Šventosios Dvasios vaisius (plg. Apd 4, 31). Negalvodamas apie save, kad skelbtų Evangeliją, vyskupas ryžtingai ir pasitikėdamas imasi savo misijos: factus pontifex, tapęs „tiltu“, atviru kiekvienam žmogui. Jis su ganytojo uolumu eina ieškoti avių, panašiai kaip Kristus, kuris sako: „Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas“ (Jn 10, 16).

Vyskupas – teisingumo ir taikos diegėjas

67. Apžvelgdami misijinį aspektą sinodo tėvai apibūdino vyskupą kaip teisingumo pranašą. Galingųjų karas su silpnaisiais šiandien labiau negu praeityje atvėrė gilią prarają tarp turtingųjų ir vargšų. Vargingųjų skaičius yra legionas! Neteisingoje ekonomikos sistemoje esant didžiulei struktūrinei nelygybei, visuomenės pakraščiuose liekančių žmonių padėtis blogėja diena iš dienos. Daugelyje pasaulio vietų šiandien viešpatauja badas, tuo tarpu kitur yra perteklius. Dramatiškos nelygybės aukomis pirmiausia tampa vargšai, jaunimas ir pabėgėliai. Moters kaip asmenybės vertumas taip pat daugelyje vietų žeminamas, ji tampa hedonistinės ir materialistinės kultūros auka.

Atsidūręs tokių neteisingų situacijų, keliančių konfliktus ir mirtį, akivaizdoje, dažnai būdamas tiesiogiai į jas įtrauktas, vyskupas yra pagal Dievo paveikslą sukurto žmogaus teisių gynėjas. Jis skelbia moralinį Bažnyčios mokymą, ginantį gyvybės teisę nuo prasidėjimo iki natūralios mirties; jis taip pat skelbia Evangelija grindžiamą socialinį Bažnyčios mokymą, rūpinasi ginti vargšus, keldamas balsą už bebalsius, laiduodamas jų teises. Socialinis Bažnyčios mokymas gali teikti vilties net blogiausiomis situacijomis, nes jei nėra vilties vargšams, nebus vilties niekam, net vadinamiems turtingiesiems.

Vyskupai ryžtingai pasmerkė terorizmą bei genocidą, jie pakėlė balsą, gindami tuos, kurie verkia dėl neteisybės, persekiojamuosius, netekusius darbo ir vaikų, išnaudojamus įvairiais žiauriais būdais. Kaip Bažnyčia, kuri pasaulyje yra gilios vienybės su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės sakramentas [278], panašiai ir vyskupas yra vargšų gynėjas bei tėvas, siekiantis teisingumo, ir žmogaus teisių laikymosi vilties nešėjas [279].

Ir sinodo tėvų, ir mano paties žodžiai buvo aiškūs ir tvirti. „Sinodo metu girdėjome daugybės kolektyvinių tragedijų atgarsius <...>. Reikalingas radikalus moralinis pokytis <...>. Kai kurios endeminės rykštės, į kurias pernelyg ilgai nebuvo kreipiama dėmesio, gali atvesti į neviltį ištisas visuomenes. Ar galime tylėti susidurdami su besitęsiančia bado ir kraštutinio skurdo drama, vykstančia amžiuje, kai žmonija labiau negu bet kada turi priemones, leidžiančias tinkamai dalytis gėrybėmis. Privalome išreikšti solidarumą su didžiuliais imigrantų ir pabėgėlių srautais, kai žmonės dėl karo, politinės priespaudos ar ekonominių nepriteklių priversti palikti gimtąjį kraštą, ieškodami darbo arba vildamiesi gyventi taikoje. Niokojantys maliarijos padariniai, AIDS plitimas, analfabetizmas, gausybės vaikų ir jaunuolių, pamestų gatvėje ir neturinčių ateities, likimas, moterų išnaudojimas, pornografija, nepakantumas ir neleistinas religijos eksploatavimas, siekiant pagrįsti smurtą, narkotikų kontrabanda ir prekyba ginklais – šis sąrašas toli gražu neišsamus! Vis dėlto tarp visų tų sunkenybių nuolankieji kelia galvą. Viešpats juos mato ir remia: ‘Kadangi jie apiplėšia vargšus ir beturčiai aimanuoja, nūn aš pakilsiu, – sako Viešpats’ (Ps 12, 6)“ [280].

Tik ką pateiktas dramatiškas paveikslas, savaime suprantama, gali tik neatidėliotinai kviesti į taiką ir įsipareigojimą jos siekti. Vis dar teberusena iš praėjusio šimtmečio bei ištiso praėjusio tūkstantmečio paveldėti konfliktų židiniai. Netrūksta taip pat vietinių konfliktų, nulemiančių gilius kultūrų ir tautų sužeidimus. Kaip galime tylėti religinio fundamentalizmo, to nuolatinio dialogo bei taikos priešo, akivaizdoje? Daugelis pasaulio regionų primena parakinę, parengtą sprogti ir užlieti žmonių giminę didžiuliais kentėjimais. Tokioje situacijoje Bažnyčia ir toliau skelbia Kristaus, Kalno pamoksle palaiminusio „taikdarius“ (plg. Mt 5, 9), ramybę. Taika yra visų bendra atsakomybė, pasireiškianti tūkstančiais smulkių kasdieninio gyvenimo gestų. Taika laukia savo pranašų ir statytojų, kurių neturi pritrūkti pirmiausia vyskupo ganomose bažnytinėse bendruomenėse. Imdamas pavyzdį iš Jėzaus, atėjusio skelbti prislėgtiesiems išlaisvinimą ir Viešpaties malonės metą (plg. Lk 4, 16–31), vyskupas turi būti visuomet pasirengęs parodyti, jog krikščioniškoji viltis yra glaudžiai susijusi su uolumu, siekiant integralios individų bei visuomenės plėtros pagal socialinį Bažnyčios mokymą.

Susidurdamas su, deja, tragiškai dažnomis ginkluotų konfliktų situacijomis, vyskupas, net ir tuomet, kai ragina tautą ginti savo teises, turi visuomet priminti, kad krikščionys privalo visais atvejais atmesti kerštą ir būti pasirengę atleisti priešams ir juos mylėti [281]. Nėra teisingumo be atleidimo. Nors tai nėra lengva priimti, šis teiginys atrodo akivaizdus kiekvienam protingam žmogui: tikra taika galima vien per atleidimą [282].

Tarpreliginis dialogas ypač naudingas pasaulio taikai

68. Įvairiomis progomis kartojau, kad dialogas tarp religijų turi tarnauti taikai tarp tautų. Skirtingos religinės tradicijos turi išteklių, reikalingų įveikti susiskaldymus ir kurti tarpusavio draugystę bei pagarbą. Sinodas kvietė vyskupus su tautų atstovais inicijuoti susitikimus, kuriuose būtų rimtai gvildenami pasaulį žeidžiantys konfliktai bei karai, ir rasti būdus kartu angažuotis teisingumo, santarvės bei taikos labui. Sinodo tėvai ypač pabrėžė tarpreliginio dialogo reikšmę taikai ir prašė vyskupus įsitraukti į šį dalyką savo vyskupijose. Nauji keliai į taiką gali atsiverti ginant religijos laisvę, apie kurią Vatikano II Susirinkimas kalbėjo dekrete Dignitatis humanae, taip pat auklėjant jaunąją kartą ir tinkamai naudojantis visuomenės komunikavimo priemonėmis [283]. Tačiau tarpreliginio dialogo perspektyva yra platesnė, todėl sinodo tėvai dar kartą patvirtino, kad toks dialogas priklauso naujajai evangelizacijai, ypač mūsų dienomis, kai daug daugiau žmonių negu praeityje išpažindami įvairias religijas gyvena greta vienas kito tuose pačiuose regionuose, tuose pačiuose miestuose, dirbdami tose pačiose darbovietėse. Taip tarpreliginis dialogas atsiranda daugelio krikščioniškų šeimų kasdienybėje. Todėl vyskupai, kaip tikėjimo mokytojai ir Dievo tautos ganytojai, turi kreipti į jį deramą dėmesį.

Krikščionims, gyvenantiems greta kitų religijų išpažinėjų, tenka ypatinga pareiga liudyti Jėzaus Kristaus išganingo slėpinio vienumą ir visuotinumą ir iš to kylančią Bažnyčios, kaip visos žmonijos išganymo priemonės, būtinybę. „Ši tikėjimo tiesa nė kiek nemenkina Bažnyčios nuoširdžios pagarbos pasaulio religijoms, tačiau sykiu iš pagrindų atmeta indiferentizmo paženklintą mąstyseną, ‘persunktą religinio reliatyvizmo, skatinančio manyti, jog visos religijos yra vienodos vertės’“ [284]. Taigi aišku, jog tarpreliginis dialogas niekuomet negali pakeisti tikėjimo skelbimo bei skleidimo, sudarančio katechezės, skelbimo ir Bažnyčios misijos prioritetinį tikslą.

Nuoširdus ir vienaprasmis teigimas, kad žmogaus išganymas priklauso nuo Kristaus įvykdyto atpirkimo, netrukdo vesti dialogą su kitomis religijomis. Išpažįstant krikščioniškąją viltį nedera pamiršti, jog būtent ji yra tarpreliginio dialogo pamatas. Pasak Susirinkimo deklaracijos Nostra aetate: „Visos tautos sudaro vieną bendruomenę ir yra vienos kilmės, nes Dievas visą žmonių giminę apgyvendino žemės paviršiuje; vienas yra ir visų galutinis tikslas – Dievas, kurio apvaizda, rodomas gerumas ir išganymo planai aprėpia visus, iki išrinktieji bus suburti šventajame mieste, kurį užlies Dievo spindesys ir kur tautos vaikščios jo šviesoje“ [285].

Pilietinis, socialinis ir ekonominis gyvenimas

69. Pastoracinėje vyskupo veikloje negali pritrūkti išskirtinio dėmesio, skiriamo meilės ir teisingumo reikalavimams, kylantiems iš vargingiausių, apleistų ir skriaudžiamų žmonių, kuriuose krikščionis įžvelgia ypatingą Jėzaus atvaizdą, visuomeninių bei ekonominių gyvenimo sąlygų. Tokių žmonių buvimas bažnytinėse ir pilietinėse bendruomenėse yra mūsų krikščioniškojo tikėjimo autentiškumo įrodymas.

Noriu trumpai užsiminti apie sudėtingą globalizacijos problemą, kuri yra būdinga šių dienų pasauliui. Egzistuoja ekonomikos, finansų, taip pat kultūros „globalizacija“, laipsniškai įsitvirtinanti kaip sparčios informatikos technologijų pažangos padarinys. Jau sakiau kitomis progomis, kad ją reikia nuodugniai ištyrinėti, išskiriant pozityvius ir negatyvius aspektus, taip pat įvairius dėl jos kylančius padarinius Bažnyčiai ir visai žmonijai. Čia labai svarbus indėlis tenka vyskupams, kurie primins būtinybę siekti globalizacijos mylint, išvengiant marginalizacijos. Sinodo tėvai taip pat kalbėjo apie „meilės globalizaciją“, šiame kontekste svarstydami atitinkamus klausimus, susijusius su užsienio skolų, žlugdančių tautų ekonomiką, stabdančių jų visuomeninę bei politinę plėtrą, nurašymu [286].

Iš naujo nesiimdamas šios rimtos problematikos, tik pakartoju kai kuriuos pamatinius, jau kitoje vietoje išdėstytus punktus: Bažnyčios vizija šioje srityje remiasi trimis esminiais tarpusavyje susijusiais atsparos punktais: žmogaus asmens vertumu, solidarumu ir subsidiarumu. Todėl „globalizuotą ekonomiką reikia analizuoti atsižvelgiant į socialinio teisingumo principus, gerbiant pirmenybinį pasirinkimą vargšų labui, leidžiant vargšams apsiginti tokioje ekonomikoje ir siekiant bendro gėrio tarptautinėje plotmėje“ [287]. Įtraukta į solidarumo dinamiką globalizacija nebesukelia marginalizacijos. Iš tikrųjų solidarumo globalizacija yra Evangelijos šerdį sudarančios visuotinės meilės tiesioginis padarinys.

Pagarba aplinkai ir kūrinijos apsauga

70. Sinodo tėvai taip pat priminė etinius ekologinio klausimo aspektus [288]. Iš tikrųjų giliausia prasme kvietimas į solidarumo globalizaciją apima kūrinijos apsaugos ir žemės išteklių neatidėliotiną klausimą. Atrodo, kad „kūrinijos dejavimai“, apie kuriuos užsimena apaštalas (plg. Rom 8, 22), šiandien įgauna atvirkštinę perspektyvą, nes jau kalbama ne apie eschatologinę įtampą laukiant Dievo vaikų apreiškimo (plg. Rom 8, 19), bet apie mirties konvulsijas, siekiančias apimti patį žmogų ir jį sunaikinti.

Būtent čia ekologinis klausimas atsiskleidžia pavojingiausia ir iškreipčiausia forma. Iš tikrųjų „giliausia ir rimčiausia ekologinio klausimo implikacija yra pagarbos gyvybei stoka, ženklinanti aplinkos taršos elgseną. Dažnai gamybos, bet ne darbuotojų interesai ima viršų, o ekonominiams interesams tenka pirmenybė individų ir net ištisų tautų gėrio atžvilgiu. Tokiais atvejais aplinkos užteršimas arba niokojimas yra ribotos ir išsigimusios pasaulėžvalgos, kartais susijusios su tikra panieka žmogui, padarinys“ [289].

Akivaizdu, kad čia turima omenyje ne tik fizinė ekologija, susijusi su įvairia gyvosios kūrinijos gyvybinės sferos apsauga, bet taip pat žmogiškoji ekologija, sauganti pamatinio gyvybės gėrio visas apraiškas ir ateities kartoms paliekanti kuo labiau Kūrėjo planą atitinkančią aplinką. Reikalingas ekologinis atsivertimas, prie kurio gali prisidėti patys vyskupai, mokydami tinkamo žmonių santykio su gamta. Žvelgiant į mokymą apie Dievą Tėvą, dangaus ir žemės Kūrėją, išryškėja, kad tai „tarnavimo“ santykis: žmogus patalpintas kūrinijos širdyje kaip Kūrėjo tarnas.

Vyskupo tarnyba sveikatos srityje

71. Rūpinimasis žmogumi ragina vyskupą sekti Jėzumi, tikru „Geruoju Samariečiu“, kupinu užuojautos ir gailestingumo, be jokios diskriminacijos padedančiu žmogui. Sveikatos apsauga užima svarbią vietą tarp dabarties iššūkių. Tragiška, bet vis dar egzistuoja daugybė ligų formų įvairiose pasaulio vietose. Nors mokslas daro didžiulę pažangą, ieškodamas naujų išeičių ar pagalbinių priemonių saugantis nuo ligų, randasi vis naujų situacijų, keliančių grėsmę fizinei ir psichinei sveikatai.

Kiekvienas vyskupas, padedamas atitinkamai kvalifikuotų asmenų, yra raginamas savo vyskupijoje siekti, kad integraliu būdu būtų skelbiama „Gyvybės Evangelija“. Liudijančių savo artumą kenčiantiesiems krikščionių pastangos humanizuoti mediciną ir jų rūpinimasis ligoniais kiekvienam gyvai primena kūno ir sielos Gydytojo Kristaus atvaizdą. Tarp apaštalams duotų nurodymų Jėzus nepamiršo paraginti gydyti ligonius (plg. Mt 10, 8) [290]. Todėl atitinkamas sveikatos apsaugos darbuotojų sielovados organizavimas ir plėtojimas turi būti artimas kiekvieno vyskupo širdžiai prioritetas.

Sinodo tėvai jautė ypatingą poreikį ryžtingai pareikšti esą susirūpinę dėl autentiškos „gyvybės kultūros“ ugdymo šiandienos visuomenėje: „Turbūt labiausiai mus, kaip ganytojus, liūdina pagarbos žmogaus gyvybei nuo prasidėjimo iki mirties stoka, taip pat šeimos irimas. Bažnyčia, tardama „ne“ abortui ir eutanazijai, sykiu taria „taip“ gyvybei, taria „taip“ kūrinijai, tvirtindama, jog iš esmės ji yra gera; taria „taip“, kuris gali prasiskverbti į kiekvieno žmogaus sąžinės šventovę, taria „taip“ šeimai, kuri yra vilties laidas ir kuri taip patinka Dievui, kad jis pašaukė ją būti ‘namų Bažnyčia’“ ( 291).

Vyskupo pastoracinis rūpinimasis migrantais

72. Šiandien žmonių keliavimas įgavo neregėtus mastus ir tampa masiniais daugybės žmonių judėjimais. Tarp jų yra daug ištremtų arba bėgančių iš savo šalių dėl ginkluotų susidūrimų, netikrų ekonominių sąlygų, politinių, etninių ar visuomeninių konfliktų, taip pat dėl stichinių nelaimių. Tos visos migracijos ir jų įvairovė kelia mūsų visuomenėms rimtas užduotis, sprendžiant tokias sielovados problemas kaip evangelizacija ir tarpreliginis dialogas.

Vyskupijos turėtų numatyti ir įsteigti sielovados struktūras, gebančias priimti tuos asmenis ir pasirūpinti jų sielovada, atsižvelgiant į įvairias jų gyvenimo sąlygas. Reikia taip pat remti kaimyninių vyskupijų bendradarbiavimą siekiant garantuoti veiksmingą ir kompetentingą tarnybą, taip pat ugdant kunigus bei pasauliečius, ypač didžiadvasiškai atsidavusius šiam reikliam darbui būtent tuomet, kai tai susiję su teisinėmis problemomis migrantams įsitraukus į naujas socialines struktūras [292].

Šiame kontekste sinodo tėvai iš Rytų katalikų Bažnyčių dar kartą iškėlė tų bendruomenių narių migracijos problemą, kuri tam tikrais aspektais yra nauja ir turi rimtų padarinių praktiniame gyvenime. Nemažai iš Rytų katalikų Bažnyčios kilusių tikinčiųjų šiandien gyvena toli nuo kilmės vietų ir Rytų apeigų vyskupijų sostinių. Ši situacija reikalauja kasdienės vyskupų atsakomybės.

Todėl Vyskupų sinodas nutarė nuodugniai išanalizuoti būdus, kaip katalikų Bažnyčios, tiek Rytų, tiek Vakarų, galėtų įkurti tinkamas pastoracines struktūras „diasporos“ sąlygomis gyvenančių tikinčiųjų poreikiams patenkinti [293]. Bet kuriuo atveju vietos vyskupams, nors priklausantiems kitokioms apeigoms, tenka pareiga Rytų apeigų tikintiesiems būti tarsi tikrais tėvais, garantuojant jiems tokią pastoraciją, kurioje būtų pagarbiai atsižvelgiama į specifines religines bei kultūrines vertybes, tikinčiųjų gautas nuo gimimo per ankstyviausią krikščioniškąjį ugdymą.

Tai tik kai kurios sritys, kur krikščioniškasis liudijimas ir vyskupo tarnystė susiduria su neatidėliotinais iššūkiais. Atsakomybė dėl pasaulio, jo problemų, iššūkių bei lūkesčių priklauso vilties Evangelijos skelbimo užduočiai. Visuomet svarbiausia žvelgti į žmogaus ateitį kaip į „vilties esmę“.

Suprantama, kad vis gausėjant vilties adresu metamų iššūkių kyla skepticizmo ir pasitikėjimo stokos pagunda. Tačiau krikščionis žino galįs atsispirti ir sunkioms situacijoms. Jo vilties pagrindas glūdi Kryžiaus ir Viešpaties prisikėlimo slėpinyje. Tik iš ten galima semtis jėgų imtis tarnauti ir ištverti tarnaujant Dievui, trokštančiam žmogaus išganymo ir galutinio išlaisvinimo.
 

PABAIGA

73. Žvelgiant į žmogišku aspektu sudėtingus Evangelijos skelbimo scenarijus beveik spontaniškai ateina į galvą Evangelijoje perteiktas pasakojimas apie duonos padauginimą. Mokiniai nerimaudami dėl minių, kurios trokšdamos Jėzaus žodžio, nusekė jį net į dykumą, siūlo: „Dimitte turbas... Paleisk žmones...“ (Lk 9, 12). Galbūt jie baiminasi ir nežino, kaip pamaitinti tokią gausybę žmonių.

Panašiai galime imti samprotauti ir mes, kai mus užgriūva gausybė problemų, su kuriomis susiduria Bažnyčia ir asmeniškai vyskupai. Šiuo atveju reikia pasitelkti naują meilės išradingumą, kuris atsiskleistų ne tik ir ne tiek teikiamos pagalbos veiksmingumu, bet ypač gebėjimu prisiartinti prie stokojančio žmogaus, leidžiant pajusti vargšams, kad kiekviena krikščionių bendruomenė yra jų namai [294].

Jėzus turi savitą problemų sprendimo būdą. Jis sako apaštalams, kone provokuodamas juos: „Jūs duokite jiems valgyti“ (Lk 9, 13). Gerai žinome tos istorijos pabaigą: „Visi valgė ir pasisotino. Ir dar buvo pririnkta dvylika pintinių nulikusių gabaliukų“ (Lk 9, 11–17). Šis likęs perteklius dar šiandien tebėra Bažnyčios gyvenime!

Trečiojo tūkstantmečio vyskupai kviečiami daryti tai, ką daugybė šventų vyskupų per Bažnyčios istoriją darė iki mūsų dienų. Pavyzdžiu gali būti šventasis Bazilijus. Jis troško pastatyti prie Cezarėjos vartų didžiulę prieglaudą vargšams, tikrą artimo meilės citadelę, kuri pagal jo vardą buvo vadinama „Baziliada“: tai aiškiai parodo, kad „ darbų meilė suteikia žodžių meilei neprilygstamos jėgos“ [295]. Mes taip pat turime eiti šiuo keliu: Gerasis Ganytojas kiekvienam vyskupui patikėjo jo kaimenę, kad šis ją maitintų žodžiu ir ugdytų pavyzdžiu.

Iš kur mes, vyskupai, imsime duonos, kad galėtume atsakyti į daugybę klausimų, kylančių Bažnyčioje ir vietinėse Bažnyčiose, taip pat už jų ribų? Gal ir mums, kaip apaštalams, norisi pasiskųsti Jėzui: „Iš kur mums dykumoje imti tiek duonos, kad galėtume pasotinti šitokią minią?“ (Mt 15, 33). Iš kokių „vietų“ turime imti išteklių? Čia galima nurodyti keletą esminių atsakymų.

Mūsų pirmutinis transcendentinis išteklius yra Dievo meilė, išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri buvo mums duota (plg. Rom 5, 5). Meilė, kuria mus pamilo Dievas, gali visuomet mus remti ieškant tinkamų kelių į šiandienos žmonių širdis. Kiekvieną akimirką savo Dvasios dėka Viešpats suteikia mums gebėjimą mylėti ir atskleisti tinkamiausias ir gražiausias meilės formas. Pašaukti būti Evangelijos tarnais dėl pasaulio vilties, žinome, kad viltis kyla ne iš mūsų, bet iš Šventosios Dvasios, kuri „nepaliauja buvusi vilties saugotoja žmogaus širdyje – visų žmogiškųjų kūrinių vilties, ypač tų, kurie turi ‘dvasios pradmenis’ ir laukia ‘kūno atpirkimo’“ [296].

Kitas mūsų išteklius yra Bažnyčia. Į ją esame įtraukti per krikštą drauge su gausybe seserų bei brolių, su kuriais drauge išpažįstame vieną dangaus Tėvą ir esame pripildyti vienintelės šventumo Dvasios [297]. Jei norime atsiliepti į pasaulio lūkesčius, privalome imtis šiandienos aplinkybių raginamos užduoties paversti Bažnyčią „bendrystės namais ir mokykla“ [298].

Mūsų bendrystė vyskupų būryje, į kurį buvome įtraukti per konsekraciją, taip pat yra nuostabus turtas, nes suteikia mums labai svarbią paramą, dėmesingai skaitant laiko ženklus ir aiškiai atpažįstant tai, ką Šventoji Dvasia kalba Bažnyčioms. Vyskupų kolegijos širdyje yra apaštalo Petro įpėdinio parama ir solidarumas. Jo aukščiausia ir visuotinė valdžia nepanaikina apaštalų įpėdinių vyskupų valdžios, priešingai, ją patvirtina, sustiprina ir gina. Šiuo požiūriu svarbu įvertinti bendrystės įrankius pagal reikšmingus Vatikano II Susirinkimo nurodymus. Neabejotinai būna aplinkybių – šiandien jos nėra retenybė, – kai atskira vietinė Bažnyčia ar kaimynystėje esančios Bažnyčios neįstengia arba neturi praktinių galimybių susidoroti su rimtomis problemomis. Pirmiausia tokiomis situacijomis pasitelkus vyskupų bendrystės įrankius galima iš tikro padėti.

Galiausiai tiesioginis vyskupo, ieškančio „duonos“ savo brolių alkiui numalšinti, išteklius yra jo vietinė Bažnyčia, kai bendrystės dvasingumas pasirodo joje kaip auklėjamasis principas „visur, kur ugdomas žmogus ir krikščionis, lavinami altoriaus tarnautojai, pašvęstojo gyvenimo institutų nariai ir pastoracijos darbuotojai, statydinamos šeimos ir bendruomenės“ [299]. Čia vėl išnyra sąsaja tarp X visuotinio Vyskupų sinodo susirinkimo ir kitų trijų anksčiau buvusių susirinkimų. Vyskupas niekuomet nėra vienas: jis nėra vienas nei visuotinėje Bažnyčioje, nei savo vietinėje Bažnyčioje.

74. Taip aiškiai išryškėja vyskupo tarnyba naujojo tūkstantmečio pradžioje. Visuomet išlieka ta pati užduotis: Kristaus Evangelijos skelbimas, pasaulio išganymas. Tačiau šią tarnybą apibūdina nauji ir neatidėliotini iššūkiai, reikalaujantys visų Dievo tautos narių sutartinio ir atsidavusio veikimo. Vyskupui reikia vyskupijos kunigų bei diakonų, Kristaus Kraujo ir artimo meilės tarnautojų; jam reikalingi pašvęstojo gyvenimo seserys ir broliai, pašaukti būti Bažnyčioje ir pasaulyje iškalbingais Dievo pirmenybės krikščioniškajame gyvenime liudytojais, taip pat patvirtinančiais jo meilę žmogiškajame silpnume. Galiausiai vyskupui reikalingi tikintieji pasauliečiai, kurių didėjančios apaštalavimo galimybės Bažnyčioje yra ganytojams ypatingos jėgos ir paguodos šaltinis.

Baigdami šiuose puslapiuose surašytus apmąstymus įsisąmoniname, jog X visuotinio Vyskupų sinodo tema kiekvieną iš mūsų, vyskupų, siunčia pas visus mūsų brolius bei seseris Bažnyčioje ir pas visus žmones pasaulyje. Mus Kristus siunčia pas juos, panašiai kaip vieną dieną pasiuntė apaštalus (plg. Mt 28, 19–20). Mūsų užduotis yra išskirtiniu ir regimu būdu kiekvienam būti gyvu Jėzaus Kristaus, Mokytojo, Kunigo ir Ganytojo, ženklu [300].

75. Taigi garbingieji broliai vyskupystėje, Jėzus Kristus yra ikona, į kurią įsižiūrime, kad vykdytume savąją vilties šauklių tarnystę. Turime panašiai kaip jis mokėti paaukoti savo gyvybę dėl mums patikėtųjų išganymo, skelbdami ir šlovindami gailestingosios Dievo meilės pergalę prieš nuodėmę ir mirtį.

Šią savo užduotį patikėkime Mergelės Marijos, Bažnyčios Motinos ir Apaštalų Karalienės, užtarimui. Tegu ji, Paskutinės vakarienės kambaryje palaikiusi Apaštalų kolegijos maldą, išmeldžia mums malonę, kad niekuomet neapviltume mums Kristaus patikėtoje meilėje. Marija, liudydama tikrąjį gyvenimą, „šviečia keliaujančiajai Dievo tautai – todėl ypatingu būdu mums, jos ganytojams, – kaip tikros vilties ir paguodos ženklas, kol ateis Viešpaties diena“ [301].

Roma, prie Šv. Petro, 2003 m. spalio 16 d. per dvidešimt penktąsias mano išrinkimo popiežiumi metines

JONAS PAULIUS II